Tag: Geležies amžius

  • Netikėtas radinys prie Lenkijos sienos: aptiko skitams būdingų strėlių antgalių ir papuošalų

    Netikėtas radinys prie Lenkijos sienos: aptiko skitams būdingų strėlių antgalių ir papuošalų

    Lenkijos Liublino vaivadijoje, Tomašuvo apskrityje, Wierzbicos apylinkėse aptiktas iki šiol nežinomas archeologinis objektas, kuriame rasta maždaug prieš 2 500–3 000 metų datuojamų dirbinių. Apie radinius viešai pranešė Liublino vaivadijos paveldo apsaugos pareigūnai, o pirminė medžiaga jau perduota tolimesniam vertinimui.

    Radinių kompleksas išsiskiria tuo, kad dalis jų yra aiškiai būdingi skitų karybai ir metalo dirbiniams. Tarp svarbiausių objektų minimi keturi bronziniai, triašmeniai strėlių antgaliai, kurių forma dažnai siejama su skitų naudotais kompozitiniais lankais ir jų karybos tradicija.

    Didžiausias strėlės antgalis siekia apie 4 centimetrus, o jo briaunose matyti liejimo siūlių pėdsakai. Tokios technologinės detalės archeologams padeda atsekti, kaip buvo gaminami ginklai, ir tikslinti jų chronologiją bei kilmės ryšius su stepės regionų dirbtuvėmis.

    Be ginkluotės, Wierzbicos vietovėje rasta ir bronzinių papuošalų: apyrankė iš plonos bronzinės skardos, dekoruota smulkių įspaudų trikampiais, taip pat susukto vielinio metalo apyrankių fragmentai. Tarp smulkesnių radinių minimas bronzinis žiedelis ir vinies formos puošmenos, galėjusios būti kostiumo ar diržų detalės.

    Netoliese, Kornie vietovėje, aptiktas ir bronzinis durklas, kurio ilgis apie 15 centimetrų. Nors būklė prasta, preliminariai jis gali būti priskiriamas vėlyvajam bronzos amžiui arba ankstyvajam geležies amžiui, kai Vidurio Europoje vyko reikšmingi technologiniai ir socialiniai pokyčiai.

    Ką tai reiškia regiono istorijai?

    Skitai pirmojo tūkstantmečio prieš mūsų erą laikotarpiu užėmė didžiules Eurazijos stepių teritorijas ir buvo žinomi kaip mobilūs raiteliai bei lankininkai. Jų įtaka neapsiribojo vien stepėmis: archeologiniai radiniai rodo kontaktus, prekybą, technologijų sklaidą ir galimus konfliktus su Vidurio Europos bendruomenėmis.

    Svarbu tai, kad vien skitams būdingų dirbinių aptikimas dar nereiškia, jog vietovėje nuolat gyveno skitai. Tokie daiktai galėjo patekti per mainus, kaip grobis, per tarpininkus arba kaip vietinių meistrų imitacijos, todėl galutinėms išvadoms reikės platesnių tyrimų.

    Kokie tyrimai laukia toliau?

    Norint tiksliau įvertinti radinių kilmę, archeologai paprastai siekia nustatyti tikslią radimvietės stratigrafiją, ieško gyvenvietės ar kapinyno požymių ir vertina, ar objektai susiję tarpusavyje. Svarbūs ir laboratoriniai metodai, pavyzdžiui, metalų sudėties analizė, kuri gali parodyti žaliavos šaltinius ir gamybos tradicijas.

    Jei bus patvirtinta, kad objektas susijęs su platesniu kultūrinių ryšių tinklu, jis gali papildyti žinias apie skitų pasaulio sąlyčius su dabartinės pietryčių Lenkijos teritorijoje gyvenusiomis bendruomenėmis. Vietos paveldo specialistai pabrėžia, kad šis atradimas atveria naujų klausimų apie regiono priešistorę ir ryšius su tolimais Eurazijos stepės centrais.

  • Danijoje aptiko 2 500 metų gynybinę liniją: kam ji turėjo sustabdyti nežinomą priešą?

    Danijoje aptiko 2 500 metų gynybinę liniją: kam ji turėjo sustabdyti nežinomą priešą?

    Vakarų Danijoje, prieš plečiant valstybinį kelią, archeologai aptiko iki šiol nežinotos senovinės gynybinės konstrukcijos pėdsakus. Radinys datuojamas maždaug prieš 2 500 metų ir gali keisti supratimą apie ankstyvojo geležies amžiaus konfliktus šiame regione.

    Tyrimai vyksta Vakarų Jutlandijoje, ruože tarp Varde ir Korskro, kur planuojama modernizuoti 11-ąjį kelią. Privalomi archeologiniai žvalgymai, atliekami prieš didelius infrastruktūros darbus, čia netikėtai atvėrė tankiai išsidėsčiusių duobių juostą po dirbamos žemės sluoksniu.

    Palisada prie senojo kelio

    Archeologų teigimu, duobių eilė greičiausiai buvo skirta įtvirtinti mediniams stulpams ar pagaląstiems kuolams, sudariusiems palisadą. Tokia užtvara galėjo lėtinti judėjimą, nukreipti srautą į kontroliuojamą vietą arba apsunkinti priešiškų grupių prasiveržimą.

    Radinio vieta laikoma ypač reikšminga, nes netoliese driekėsi istorinė trasa Drivvejen, šimtmečiais buvusi svarbi Vakarų Jutlandijos susisiekimo ašis. Tyrėjai neatmeta, kad šio koridoriaus reikšmė galėjo būti svarbi dar gerokai prieš rašytinę istoriją, todėl gynybinė linija galėjo saugoti būtent judėjimo kelią.

    „Kol kas matome aiškią struktūrą, bet dar per anksti tiksliai pasakyti, kas ją pastatė ir prieš ką ji buvo nukreipta“, – sakė tyrėjai.

    Nors svarstoma, kad vietos bendruomenė galėjo ruoštis grėsmei iš šiaurės, konkrečių įrodymų apie mūšį ar konkrečią puolusią grupę kol kas nėra. Tolesni kasinėjimai turėtų padėti nustatyti, kiek toli tęsėsi įtvirtinimas ir ar tai buvo pavienė užtvara, ar didesnės gynybinės sistemos dalis.

    Dar senesnis radinys netoliese

    Šalia vieno iš saugomų pilkapių archeologai taip pat rado akmeninį kovos kirvį, datuojamą maždaug prieš 4 500 metų, tai yra akmens amžiumi. Tyrėjų vertinimu, toks daiktas galėjo būti tyčia įdėtas į kapą kaip įkapė, siejama su asmens statusu ar karybos simbolika.

    Šiuos du radinius skiria apie du tūkstančius metų, todėl tiesioginio ryšio tarp kirvio ir palisados greičiausiai nėra. Vis dėlto jie abu sustiprina bendrą vaizdą, kad Vakarų Jutlandijos teritorija buvo intensyviai naudojama ir apgyvendinta skirtingais laikotarpiais.

    Infrastruktūros darbai vis dažniau atveria praeitį

    Archeologai pabrėžia, kad tokie atradimai dažnai įmanomi būtent dėl kelių, geležinkelių ar kitų projektų, kai prieš statybas privalomai ištiriami dideli plotai. Šiuo atveju kartu identifikuota ir daugiau žmogaus veiklos pėdsakų: gyvenviečių, ūkių, kapų bei laidojimo urnų fragmentų, rodančių tęstinį teritorijos naudojimą nuo akmens amžiaus iki vikingų laikų.

    Specialistai tikisi, kad papildomi tyrimai leis tiksliau datuoti gynybinės linijos etapus, atsekti jos konstrukciją ir geriau suprasti, kokios grėsmės formavo vietos bendruomenių sprendimus ankstyvajame geležies amžiuje.

  • Norvegijoje po žeme aptiko paslaptingus akmenų ratus: mokslininkai vis dar nežino, kam jie skirti

    Norvegijoje po žeme aptiko paslaptingus akmenų ratus: mokslininkai vis dar nežino, kam jie skirti

    Rytų Norvegijoje, Hunn kapinyne, archeologai atidengė iki šiol nežinotus akmenų ratų pėdsakus. Iš pirmo žvilgsnio vietovėje dominavo pilkapiai, tačiau tik nuėmus viršutinį grunto sluoksnį išryškėjo aiškios žiedinės struktūros.

    Paieškose pasitelktas georadaras, leidžiantis aptikti po žeme esančius objektus neardant didelių plotų. Matavimai parodė kelias apvalias anomalijas, kurios vėliau patvirtintos kasinėjimais ir detalesne archeologine analize.

    Tyrėjai identifikavo vadinamuosius žiedinius griovius, t. y. žemėje išlikusius senųjų apskritų konstrukcijų kontūrus. Jie galėjo žymėti pilkapių ribas arba būti susiję su akmenų ratų statiniais, kurių dalis akmenų vėliau buvo pašalinta.

    Vienoje vietoje aptikta požymių, kad ratelyje galėjo stovėti 15 vertikalių akmenų. Archeologų teigimu, kai kurių senųjų riedulių pamatuose išliko smulkių akmenų sankaupos, kurios tikėtina buvo naudojamos stabilizuoti šimtus kilogramų sveriančius luitus.

    Ne mažiau intriguoja tai, kad panašiuose akmenų ratuose neretai kartojasi nelyginis akmenų skaičius, pavyzdžiui, 9, 11, 13 ar 15. Kodėl anuometės bendruomenės laikėsi tokios taisyklės, kol kas lieka neaišku, nes trūksta tiesioginių užrašytinių šaltinių.

    Kam galėjo tarnauti ratai?

    Didžiausia mįslė yra šių struktūrų paskirtis. Anksčiau panašūs statiniai kai kuriose Šiaurės Europos vietovėse buvo aiškinami kaip bendruomenių susibūrimų erdvės, kur galėjo vykti sprendimų priėmimas ar ginčų nagrinėjimas.

    Vis dėlto Hunn kapinyne kai kurių ratų teritorijoje aptikti žmonių palaikų pėdsakai labiau sieja šiuos objektus su laidojimo papročiais. Tai sustiprina versiją, kad akmenų ratai galėjo veikti kaip kapo paminklai arba ritualinės zonos, susijusios su atsisveikinimo ceremonijomis.

    „Pirmiausia tai reikėtų vertinti kaip kapo paminklus, nors neatmestina, kad laikui bėgant jų funkcijos galėjo keistis“, – sakė Oslo Kultūros istorijos muziejaus profesorė Anne Lene Melheim.

    Tyrėjai neatmeta ir kelių etapų scenarijaus, kai pradžioje suformuojamas apskritas kontūras, o tik vėliau statomi akmenys. Kita hipotezė siejama su žmonių judėjimu per apeigas, kai aplink ratą mindoma žemė galėjo suformuoti aiškų apskritą pėdsaką.

    Kada jie pastatyti?

    Tikslesnis datavimas dar laukia patvirtinimo, tačiau pats Hunn kapinynas siejamas su bronzos ir geležies amžiais. Šis laikotarpis Skandinavijoje apima maždaug nuo 1500 metų prieš mūsų erą iki 1000 metų mūsų eros.

    Netoliese taip pat fiksuoti radiniai iš romėniškojo geležies amžiaus, maždaug prieš 1 500–2 000 metų. Tai leidžia manyti, kad teritorija buvo naudojama ilgą laiką, o skirtingos kartos galėjo perimti ir keisti ritualus, palikdamos daugiasluoksnį archeologinį vaizdą.

    Šiuolaikinėje archeologijoje vis dažniau derinami neinvaziniai metodai, tokie kaip georadaras, su tiksliniais kasinėjimais. Tokia praktika leidžia greičiau patikrinti hipotezes, mažiau pažeisti kontekstą ir tiksliau suplanuoti, kur verta kasti, kad būtų išsaugota kuo daugiau informacijos apie senųjų bendruomenių gyvenimą ir mirtį.

  • Alpėse aptiko daugiau nei 30 priešistorinių namų: kas išdavė neįprastą geležies amžiaus gyvenvietę

    Alpėse aptiko daugiau nei 30 priešistorinių namų: kas išdavė neįprastą geležies amžiaus gyvenvietę

    Alpėse, Galgenbichl kalvoje Pustertalo slėnyje, archeologai atidengė netikėtai didelę ankstyvojo geležies amžiaus gyvenvietę. Kasimą paskatino planuojami kelio darbai link Antholz ir Olang slėnių, tačiau pirmieji radiniai greitai virto plataus masto tyrimu.

    Iš pradžių fiksuoti vieno pastato pėdsakai, o vėliau jų daugėjo tol, kol identifikuotų statinių skaičius perkopė 30. Tyrėjų vertinimu, didžioji dalis pastatų datuojami maždaug 800–500 metais prieš mūsų erą, bet vietovėje žmonės galėjo gyventi ir vėliau, iki I amžiaus prieš mūsų erą.

    Vietos pasirinkimas, anot archeologų, nebuvo atsitiktinis. Pustertalo slėnis nuo seno laikomas svarbiu keliu per Alpes, jungusiu rytų ir vakarų kryptimis, todėl gyvenvietė galėjo būti įtraukta į regiono mainų ir ryšių tinklus.

    Ką pasakoja radiniai

    Kasinėjimuose rasta kasdienę buitį atspindinčių dirbinių: audimo pasvarų ir verpstukų, rodančių tekstilės gamybą, taip pat girnų akmenų, naudotų grūdams smulkinti. Aptikta ir keramikos, bronzos apdirbimo pėdsakų bei gyvulių kaulų.

    Tarp gyvulių liekanų itin dažni galvijų kaulai, o tai gali reikšti gana stabilų apsirūpinimą maistu ir išteklius. Tokie duomenys leidžia detaliau vertinti, kaip ankstyvojo geležies amžiaus bendruomenės derino žemdirbystę, gyvulininkystę ir amatus.

    Namai ant šlaito ir gaisro pėdsakai

    Gyvenvietė įrengta stačiame šlaite, todėl žmonėms pirmiausia teko formuoti terasas, kad atsirastų lygios statybų aikštelės. Pastatai turėjo akmeninius pamatus, o viršutinės konstrukcijos buvo medinės, šlaito pusėje papildomai sutvirtintos mediniais ramsčiais.

    Archeologiniuose sluoksniuose matomi degėsių pėdsakai rodo, kad bent dalį gyvenvietės tam tikru metu nuniokojo gaisras. Tokie įvykiai geležies amžiaus gyvenvietėse neretai siejami tiek su nelaimingais atsitikimais, tiek su konfliktais ar sąmoningu teritorijos pertvarkymu, tačiau šiuo atveju išvadoms dar reikia papildomų tyrimų.

    Neįprasti vaikų palaidojimai

    Vienu jautriausių radinių tapo mažas laidojimo plotas pačioje gyvenvietėje, kuriame laidoti tik labai maži vaikai. Archeologai pabrėžia, kad tai skiriasi nuo netoliese esančių laidojimo vietų, kur dažniau fiksuotas kremavimas.

    Toks skirtumas gali reikšti kitokią tradiciją, taikytą jauniausiems bendruomenės nariams, arba atskiras, amžių ar socialinį statusą atspindinčias laidojimo normas. Kartu daugiau nei 30 namų, amatininkystės ir ūkio pėdsakai bei ryšių indikacijos leidžia atkurti itin detalų priešistorinės bendruomenės gyvenimo vaizdą.

  • Dunojus slėpė tūkstančių metų paslaptį: aptiktas milžiniškas geležies krovinys iš laivų laikų

    Dunojus slėpė tūkstančių metų paslaptį: aptiktas milžiniškas geležies krovinys iš laivų laikų

    Prie Dunojaus, ties Deinhamu, darbininkams vykdant žemės darbus aptikta neįprasta geležies amžiaus radinių sankaupa. Archeologai nustatė, kad tai buvo ne atsitiktinai į upę patekę metalo gabalai, o greičiausiai vandens keliu gabentas krovinys, prieš tūkstančius metų atsidūręs upės sąnašose.

    Rasta mažiausiai 500 dviem galais smailėjančių geležinių strypų, kurie, mokslininkų vertinimu, yra kalti, o ne lieti. Vieno strypo vidutinis ilgis siekia apie 28,5 centimetro, o išlikusių pilnų egzempliorių vidutinė masė yra apie 2 kilogramus.

    Tai nėra nei ginklai, nei įrankiai, o pusgaminiai, iš kurių vėliau buvo galima pagaminti įvairius geležies dirbinius. Tokie standartizuoti pusfabrikačiai buvo patogūs transportuoti ir naudoti kaip žaliava, todėl radinys laikomas svarbiu įrodymu apie tuo metu veikusias gamybos ir tiekimo grandines.

    Didžiausia tokio tipo sankaupa Europoje

    Iki šiol įvairiose Europos vietose panašūs radiniai dažniausiai sudarydavo keliasdešimt strypų, todėl Deinhamo atvejis išsiskiria mastu. Tyrėjai jį apibūdina kaip didžiausią žinomą tokio tipo geležies pusgaminių telkinį, siejamą su geležies amžiaus laikotarpiu.

    Vien tik metalo kiekis rodo, kad krovinys galėjo turėti didelę ekonominę reikšmę bendruomenei ar politinei jėgai, kontroliavusiai gamybą ir prekybą. Skaičiuojama, kad maždaug 1 tona geležies teoriškai galėtų būti panaudota maždaug 500 kalavijų arba net apie 8 000 vinių pagaminimui, priklausomai nuo dirbinių dydžio ir technologijos.

    Iš kur plaukė krovinys ir kodėl nuskendo?

    Tiksli krovinio kilmė kol kas nėra aiški, tačiau logika diktuoja, kad jis atkeliavo iš aukščiau upės, iš Dunojaus baseino ar intakų. Kaip viena tikėtinų kilmės krypčių minima Bavarija, kur geležies amžiaus laikotarpiu veikė geležies gamybos centrai.

    Tolesni tyrimai turėtų remtis mikroelementų ir priemaišų analize, kuri kartais leidžia susieti metalą su konkrečiais rūdos telkiniais ar regionais. Tokie metodai pastaraisiais metais vis plačiau taikomi archeometalurgijoje, siekiant atsekti senovės žaliavų judėjimą ir prekybos ryšius.

    Ne mažesnė mįslė yra ir pats krovinio praradimo scenarijus. Laivo ar valties liekanų nerasta, o dalis pirminio archeologinio konteksto galėjo būti sunaikinta šiuolaikinių kasimo darbų metu.

    Tyrėjai neatmeta, kad metalas teoriškai galėjo būti į upę įmestas tyčia, pavyzdžiui, atliekant ritualines aukas, tačiau šis atvejis menkai dera su žinomais regioniniais tokių radinių modeliais. Dėl to labiau tikėtina versija, jog krovinį gabenantis laivas ar plaustas patyrė avariją, o pusgaminiai nugrimzdo ir buvo palaidoti sąnašose.

    Ką tai keičia geležies amžiaus istorijoje?

    Radinys svarbus ne vien dėl įspūdingo kiekio, bet ir dėl to, ką jis pasako apie geležies gamybą ir prekybą Centrinėje Europoje. Mokslininkai šį telkinį sieja su La Teno laikotarpiu ir pabrėžia, kad tokio dydžio siunta rodo labiau išplėtotą prekybą geležimi, nei leido manyti ankstesni duomenys.

    Radinius perėmė ir saugo Aukštutinės Austrijos regiono kultūros institucija Lince, o tyrėjai planuoja tęsti analizę, kad tiksliau nustatytų metalo kilmę, galimą gavėją ir aplinkybes, dėl kurių krovinys atsidūrė upėje.

  • Trojai Turkijoje aptikta 2 800 metų agora: radinys verčia abejoti miesto apleidimo mitu

    Trojai Turkijoje aptikta 2 800 metų agora: radinys verčia abejoti miesto apleidimo mitu

    Kasdienės kasinėjimų naujienos iš Trojos, esančios Hisarliko kalvoje Turkijos šiaurės vakaruose, vėl keičia nusistovėjusį pasakojimą apie legendinį miestą. Archeologai pranešė aptikę, jų vertinimu, seniausią miesto agorą, kurios amžius siekia apie 2 800 metų.

    Tyrimus nuo 2014 metų vykdo Turkijos kultūros ir turizmo ministerija kartu su Čanakalės Onsekiz Mart universitetu. Naujasis atradimas siejamas su ankstyvuoju geležies amžiumi ir laikotarpiu, kai regione ėmė formuotis vėlesnė graikiška Iliono tradicija.

    Iki šiol nemaža dalis istorikų laikėsi nuomonės, kad po Trojos žlugimo miestas esą ilgam laikui ištuštėjo. Tradiciškai Trojos karo pabaiga dažnai datuojama apie 1184 metais prieš mūsų erą, o vėlesnis aktyvesnis įsikūrimas siejamas su 8 amžiumi prieš mūsų erą.

    Tačiau kasinėjimų komanda teigia, kad rasti požymiai rodo gerokai trumpesnę pertrauką. Kartu su agoros erdve aptikti ir kiti elementai, kurie labiau panašūs į tęstinį miesto gyvenimą, o ne į kelių šimtmečių apleidimą.

    „Naujakuriai čia atsikėlė praėjus maždaug 80 ar 90 metų po miesto žlugimo ir panaudojo senąsias sienas statydami būstus“, – sakė kasinėjimų vadovo pavaduotojas Reyhanas Körpe.

    Pasak tyrėjų, svarbūs ir papildomi radiniai: akmenimis grįstas kelias, vedęs pietinių vartų link, bei geležies amžiaus keramika. Tokie objektai paprastai laikomi patikimu ženklu, kad teritorija buvo naudojama ir prižiūrima, o tai sunkiai dera su ilgo apleidimo scenarijumi.

    Trojos vietovė yra įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą nuo 1998 metų, o jos tyrimų istorija tęsiasi daugiau nei šimtmetį. Vienas ryškiausių etapų prasidėjo apie 1870 metus, kai vokiečių archeologas Heinrichas Schliemannas pradėjo kasinėjimus, remdamasis Homero epais ir bandydamas susieti literatūrinę tradiciją su realia topografija.

    Šiandien Trojos sluoksniai dažnai apibūdinami kaip kelių skirtingų miestų pėdsakai vienoje vietoje, todėl kiekvienas naujas atradimas priverčia iš naujo tikslinti chronologiją. Mokslininkai pabrėžia, kad agoros radinys ir su juo siejami artefaktai gali tapti svarbiu argumentu diskusijose, kaip iš tiesų klostėsi gyvenimas po vadinamojo Trojos karo laikotarpio.

  • Tyrėje rasta 2 800 metų senumo Trojos agora: atradimas keičia versiją, kas vyko po karo

    Tyrėje rasta 2 800 metų senumo Trojos agora: atradimas keičia versiją, kas vyko po karo

    Šiaurės vakarų Turkijoje, Hisarliko kalvoje esančioje Trojos archeologinėje vietovėje, tyrėjai aptiko seniausios miesto agoros liekanas. Radinys datuojamas maždaug prieš 2 800 metų ir, archeologų teigimu, verčia iš naujo įvertinti Trojos gyvenimą po legendinio karo.

    Kasimuose, kuriuos vykdo Turkijos kultūros ir turizmo ministerija kartu su Çanakkale Onsekiz Mart universitetu, pastaraisiais metais daug dėmesio skiriama geležies amžiaus sluoksniams. Būtent juose užfiksuota nauja viešosios erdvės struktūra, siejama su ankstyviausiu vėlesnio miesto atsigavimo etapu.

    Kas tiksliai rasta?

    Aptikta erdvė archeologų apibūdinama kaip agoros tipo viešoji aikštė, kuri senovės miestuose atlikdavo prekybos, susitikimų ir sprendimų priėmimo funkcijas. Kartu rasta akmenimis grįsta atkarpa, vedanti link pietinių vartų, ir geležies amžiaus keramika, padedanti tikslinti datavimą.

    Tyrėjų vertinimu, šie elementai rodo ne atsitiktinę, trumpalaikę stovyklavietę, o organizuotą, miesto infrastruktūrą atgaivinusią bendruomenę. Tai svarbu, nes viešoji aikštė paprastai atsiranda ten, kur formuojasi pastovesnis gyvenimas ir valdymo bei prekybos ryšiai.

    Kodėl tai keičia pasakojimą?

    Ilgą laiką buvo manoma, kad po Trojos žlugimo miestas keliems šimtmečiams visiškai ištuštėjo, o vėlesnis atsikūrimas siejamas su graikų kolonistais, VIII amžiuje prieš mūsų erą vietovę vadinusiais Ilionu. Nauji radiniai leidžia teigti, kad gyvenimas galėjo sugrįžti gerokai anksčiau, nei manyta.

    Kasimų vadovybė pabrėžia, kad naujakuriai galėjo įsikurti praėjus maždaug 80–90 metų po karo laikotarpio, naudodami senesnių gynybinių sienų fragmentus ir miesto struktūrą. Jei šis vertinimas pasitvirtins, „pertrūkis“ tarp bronzos amžiaus Trojos ir geležies amžiaus gyvenvietės būtų daug trumpesnis.

    Kontekstas: ką žinome apie Troją?

    Trojos vietovė yra daugiapakopis archeologinis kompleksas, kuriame atskiriami skirtingi miesto raidos etapai nuo ankstyvų gyvenviečių iki vėlyvesnio laikotarpio. XIX amžiuje kasinėjimus čia pradėjo Heinrichas Schliemannas, o vėlesni tyrimai patikslino chronologiją ir parodė, kad vietovė buvo ne kartą perstatoma bei pertvarkoma.

    Troja įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, todėl nauji atradimai vertinami ne tik kaip mokslinis įvykis, bet ir kaip svarbi kultūros paveldo apsaugos bei pristatymo dalis. Pastaraisiais metais susidomėjimą vietove stiprina ir populiarioji kultūra, kuri grąžina Troją į viešų diskusijų centrą, tačiau archeologai primena, kad svarbiausią atsakymą pateikia ne legendos, o sluoksniai žemėje.

    Artimiausiu metu tikimasi detalesnių publikacijų ir papildomų datavimo tyrimų, kurie leistų tiksliau apibrėžti agoros laikotarpį ir jos ryšį su kitais Trojos sluoksniais. Būtent šie duomenys lems, ar mokslinė bendruomenė galutinai perrašys scenarijų apie miesto likimą po karo.

  • Po Austrija slypėjo ištisas priešistorinis pasaulis: archeologai atvėrė milžiniškus tunelius

    Po Austrija slypėjo ištisas priešistorinis pasaulis: archeologai atvėrė milžiniškus tunelius

    Hallštatas – druskos „aukso“ vieta

    Austrijos Hallštato apylinkės jau seniai laikomos viena svarbiausių Europos vietų, padedančių suprasti priešistorinę druskos gavybą. Čia druskos klodai pradėti eksploatuoti maždaug prieš 7 300 metų, dar neolito laikotarpiu, o pėdsakų paliko akmeniniai ir iš rago pagaminti įrankiai.

    Mokslininkai pabrėžia, kad laikui bėgant kasyba virto itin didelio masto veikla. Skaičiuojama, jog apie 1200 metais prieš mūsų erą, vėlyvajame bronzos amžiuje, druskos gamyba galėjo siekti maždaug 1,5 tonos per dieną.

    Po kalnu – tunelių tinklas keliais aukštais

    Naujausi Vienos gamtos istorijos muziejaus archeologų darbai atskleidė ypač sudėtingą geležies amžiaus kasyklų sistemą. Tai ne viena didelė ertmė, o tunelių ir darbo erdvių tinklas, vietomis išsidėstęs vienas virš kito.

    Dalis iki šiol neprieinamų vietų identifikuota pasitelkus geologinius gręžinius, leidusius pažvelgti į kalno gelmes minimaliai ardant sluoksnius. Pasak tyrėjų, kai kurios kameros galėjo siekti apie 24 metrų plotį ir apie 20 metrų aukštį.

    Požeminių erdvių planas rodo, kad priešistoriniai kasėjai nuosekliai sekė druskos gyslas, vis giliau skverbdamiesi į masyvą. Hallštate jau anksčiau buvo žinomos įspūdingo dydžio gavybos kameros, o viena geriausiai ištirtų driekiasi mažiausiai 170 metrų, vietomis išplatėdama nuo 5 iki 27 metrų.

    Druska išsaugojo kasdienybės pėdsakus

    Archeologų teigimu, atradimo vertė neapsiriboja vien matmenimis. Kasyklų dugne esančiuose sluoksniuose aptikta kasėjų veiklos liekanų: įrankių fragmentų, medinių dirbinių, drabužių detalių, apdegusių pušies skiedrų, taip pat maisto likučių ir žmogaus biologinių pėdsakų.

    Druska tūkstantmečius veikė kaip natūralus konservantas, todėl išliko medžiagos, kurios įprastomis sąlygomis būtų suirusios. Dėl to Hallštato kasyklos laikomos itin svarbiu archyvu, leidžiančiu atkurti ne tik technologijas, bet ir darbo kasdienybę.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį ir į įrankių raidą: geležies amžiaus radiniuose matyti skirtingi tvirtinimo būdai, galintys rodyti eksperimentavimą ir augantį meistriškumą. Vis dėlto kasybos istorija nebuvo tolygi, nes nuošliaužos kai kurias dalis sunaikindavo ir laikinai sustabdydavo darbus.

    Įdomu tai, kad po katastrofų bendruomenės, sprendžiant iš sluoksnių ir veiklos pėdsakų, palyginti greitai grįždavo prie gavybos. Tai rodo, jog druska buvo strateginis išteklius, nuo kurio priklausė prekyba ir kasdienis maisto konservavimas.

    Per šimtmečius druskos gavyba skatino inovacijas ne tik po žeme, bet ir logistikoje: reikėjo išgabenti produkciją iš kalnų į prekybos kelius, o vėliau paskirstyti po visą Europą. Mokslininkai pabrėžia, kad po Hallštato kraštovaizdžiu vis dar slypi milžiniškas žmonių veiklos pėdsakų sluoksnis, kurį ateities tyrimai gali atverti dar plačiau.

  • Prie Maino upės aptiko milžinišką keltų statinį: 2 300 metų paslaptis stebina technologijomis

    Prie Maino upės aptiko milžinišką keltų statinį: 2 300 metų paslaptis stebina technologijomis

    Vokietijoje, prie Maino upės, statant vandens sulaikymo baseiną netoli Willigis tilto darbininkai netikėtai aptiko didžiules medines konstrukcijos dalis. Iš pradžių radinys neatrodė itin senas, tačiau vėlesni tyrimai atskleidė, kad tai – geležies amžiaus laikų statinys.

    Bavarijos valstybinės paminklų apsaugos tarnybos specialistai ąžuolines sijas datavo dendrochronologijos metodu. Medžių rievės parodė, kad medžiai buvo nukirsti tarp 372 ir 352 metų prieš mūsų erą, laikotarpiu, siejamu su La Tène kultūra, dažnai tapatinama su keltų bendruomenėmis Vidurio Europoje.

    Didžiausią įspūdį mokslininkams daro statinio mastas ir konstrukciniai sprendimai. Kompleksą sudarė masyvios ąžuolinės sijos, sujungtos su sausuoju mūru – be skiedinio sukrautais akmenimis, o kai kurios medinės dalys siekia 3–4 metrų ilgį ir gali sverti iki maždaug 250 kilogramų.

    Radinio iškėlimas tapo atskiru iššūkiu, nes daugiau kaip du tūkstantmečius drėgnoje aplinkoje išsilaikiusi mediena, patekus į orą, ima sparčiai irti. Dėl to sijas archeologai pirmiausia atkasa rankomis, vėliau kelia kranu, o nuvalytas detales perkelia į vandens talpyklas, kad jos neišdžiūtų ir neprarastų struktūros.

    Kartu taikomos ir naujausios dokumentavimo technologijos: elementai skenuojami 3D lazeriniu būdu, kad būtų tiksliai užfiksuota jų forma ir sujungimai. Ant paviršių išlikę įrankių pėdsakai leidžia tikėtis rekonstruoti, kaip keltų amatininkai apdirbo ąžuolą, kokius kirvius ar tašymo įrankius naudojo ir kaip išgaudavo tvirtas jungtis.

    Kokia galėjo būti paskirtis?

    Kol kas didžiausia mįslė – kam šis statinys buvo skirtas. Konstrukcija stovėjo tiesiai prie upės, o prieš pagrindinę dalį buvo įrengta į vandenį orientuota medinė platforma, todėl viena realiausių hipotezių sieja radinį su laivyba.

    Tokio tipo platforma galėjo būti pritaikyta kroviniams iškrauti arba laivams švartuoti, o didesnė ant kranto esanti konstrukcija – kontroliuoti kelią iš upės į netoliese buvusią gyvenvietę. Tyrėjai taip pat neatmeta, kad objektas galėjo atlikti apsaugos, prekybos organizavimo ar net rinkliavų surinkimo funkciją svarbiame vandens kelyje.

    Ką tai pasako apie keltų visuomenę?

    Pats statinys leidžia spręsti apie aukštą organizacinį lygį ir išteklius. Tyrėjai nurodo, kad ąžuolinė mediena greičiausiai buvo atgabenta iš Spessart regiono, o akmenys – transportuojami palei Mainą, tad reikėjo koordinuotos logistikos ir daug darbo jėgos.

    Monumentali konstrukcija šlapioje pakrantės zonoje reiškia, kad bendruomenė turėjo ne tik meistrų, bet ir gebėjo planuoti darbus, paskirstyti resursus ir įgyvendinti sudėtingus inžinerinius sprendimus. Tolimesni tyrimai turėtų patikslinti, kokį vaidmenį geležies amžiuje galėjo vaidinti dabartinio Ašafenburgo apylinkės ir ar ši vieta buvo svarbus regiono prekybos taškas.

  • Netikėtas atradimas Turkijoje: iš palydovų nuotraukų išniro milžiniška Urartu tvirtovė

    Netikėtas atradimas Turkijoje: iš palydovų nuotraukų išniro milžiniška Urartu tvirtovė

    Rytų Turkijoje, Mušo provincijoje, netoli Mescidli kaimo, archeologai identifikavo milžinišką Urartu laikų įtvirtinimų kompleksą, kurio mastas prilyginamas maždaug 17 futbolo aikščių plotui. Pirmuosius pėdsakus pastebėti padėjo palydoviniai vaizdai, kuriuose išsiskyrė neįprastos, žmogaus suformuotos linijos.

    Archeologas Melikas Mirbėjus Ömeroğlu, analizuodamas nuotraukas, įžvelgė kraštovaizdyje anomalijas ir nusprendė patikrinti jas vietoje. Apžiūra patvirtino, kad tai ne natūralios uolienų formos, o didelio gynybinio statinio liekanos.

    Preliminariais vertinimais, tvirtovę juosė maždaug 1,4 kilometro ilgio gynybinė siena. Išlikę sienų fragmentai vietomis siekia apie 2 metrus iš vidinės pusės ir iki 4 metrų iš išorinės pusės, todėl aiškiai matyti, kad tai buvo rimtas fortifikacinis objektas.

    Komplekso architektūra išsiskiria akmens mūro technika: sienos sumūrytos iš masyvių, netaisyklingų akmenų blokų, būdingų ciklopiniam ir poligoniniam mūrui. Tokie sprendimai siejami su ankstyvuoju Urartu laikotarpiu ir randami kituose regiono įtvirtinimuose prie Vano ežero.

    Archeologai taip pat fiksavo ir kitų statinių pėdsakus, leidžiančius manyti, kad čia buvo ne vien sargybinė tvirtovė, o platesnis įtvirtintas kompleksas. Pietinėje dalyje aptikta apvali, smulkesniais akmenimis išklota įduba, kuri galėjo būti susijusi su vandens kaupimu ar tiekimu.

    Tvirtovės vieta laikoma strategiškai reikšminga: ji yra teritorijoje, siejamoje su Urartu plėtra į vakarus ir netoli senųjų kelių tinklo, todėl gali padėti tiksliau suprasti šios valstybės gynybos ir administravimo logiką. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad radinys potencialiai svarbus ir diskusijoms apie Arzaškuno vietą, kuri minima kaip viena ankstyvųjų Urartu sostinių.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad šiuo etapu daryti galutinių išvadų dar negalima. Tikslesnei datacijai ir funkcijai nustatyti reikės detalesnių žvalgymų, kasinėjimų bei radinių analizės.

    Žinoma tai, kad tai didžiausias iki šiol Mušo provincijoje identifikuotas tokio tipo Urartu laikų objektas. Archeologai jau inicijavo procedūras, kad vietovė būtų oficialiai įregistruota ir įtraukta į saugomų paveldo objektų sąrašus.