CP v2

Tag: Geležies amžius

  • Hesėje aptiktas retas keltų vežimo kapas: auksiniai žiedai ir ginklų pėdsakai stebina tyrėjus

    Hesėje aptiktas retas keltų vežimo kapas: auksiniai žiedai ir ginklų pėdsakai stebina tyrėjus

    Vokietijos Hesės žemėje, netoli Bad Kamberso, atliekant parengiamuosius darbus saulės elektrinių parkui archeologai aptiko išskirtinį geležies amžiaus keltų kapą. Specialistų vertinimu, radinys gali būti vienas svarbiausių pastarųjų metų atradimų regione, nes liudija apie vietos elitą, kurio buvimas iki šiol buvo labiau spėjamas nei patvirtintas.

    Kape rasta keli auksiniai žiedai, ginklų liekanos ir importuotas etruskų ąsotis su snapo formos liejimo anga, siejamas su dabartinės Italijos Toskanos teritorija. Taip pat aptikta dviračio vežimo pėdsakų: spalvotųjų metalų detalės nuo ratų stebulių ir ašies gaubtų bei geležinės ratlankių tvirtinimo dalys.

    „Šis atradimas leidžia įrodyti anksčiau tik numanomą vietos keltų elito buvimą“, – sakė Hesės žemės archeologas Udo Reckeris.

    Pasak tyrėjų, įkapės ir vežimo elementai leidžia manyti, kad čia galėjo būti palaidotas aukšto statuso vyras. Keltų vežimų kapai laikomi retu laidojimo tipu, o Hesėje iki šiol buvo žinomi tik keli panašūs palaidojimai, tačiau Bad Kamberso radiniai išsiskiria komplekso pilnumu ir prabanga.

    Kas toliau bus tiriama?

    Kapavietė bus tiriama šiuolaikiniais metodais, kad būtų kuo tiksliau nustatyta radinių padėtis ir nepažeistas jų kontekstas. Archeologai taikys vaizdinimo technologijas, įskaitant rentgeno ir kompiuterinės tomografijos tyrimus, kurie jau parodė, kad po žeme gali būti ir daugiau dar neatskleistų objektų.

    Radinių datavimas siejamas su pirmojo tūkstantmečio prieš Kristų viduriu, o kultūriškai kompleksas priskiriamas vadinamajai Hunsriuko ir Eifelio kultūrai. Tokios kapavietės dažnai siejamos su regioniniais valdžios ir prestižo centrais, todėl tikimasi, kad tyrimai padės geriau suprasti to meto socialinę struktūrą ir prekybos ryšius.

    Ką tai sako apie keltus?

    Keltų visuomenė geležies amžiuje buvo organizuota kitaip nei šiandieninės valstybės: tai nebuvo vieninga tauta su centralizuota valdžia, o daugybė savarankiškų genčių ir jų sąjungų. Rašytinių šaltinių keltai beveik nepaliko, tad žinios apie juos remiasi archeologija ir antikos autorių pasakojimais.

    Keltų pasaulį Vidurio Europoje apibūdina dvi didelės archeologinės tradicijos: Halštato kultūra ir vėlesnė La Teno kultūra. Tokie prabangūs laidojimai, ypač su vežimu ir importinėmis įkapėmis, paprastai rodo aiškiai išskirtą elitą, kurio įtaka galėjo būti susijusi su prekybos kelių kontrole, metalų apdirbimu ir politiniu prestižu.

    Šio atradimo tyrimus vykdo kelių institucijų specialistai: „Hessen-Archäologie“, Glauberge veikiantis Keltų pasaulio tyrimų centras ir Leibnizo archeologijos centras Maince. Kol kas viešai neskelbiama, kada tiksliai bus pristatyti išsamūs rezultatai, tačiau mokslininkai pabrėžia, kad kruopšti analizė užtruks, nes siekiama maksimaliai išsaugoti radinių kontekstą.

  • Prie Maino aptiko tai, ko ten neturėjo būti: po žeme – 2 400 metų paslaptis

    Prie Maino aptiko tai, ko ten neturėjo būti: po žeme – 2 400 metų paslaptis

    Prie Maino upės, vykstant statybos darbams, archeologai aptiko giliai po žeme slypinčią neįprastą konstrukciją, kurios amžius siekia apie 2 400 metų. Pirminės prielaidos, kad tai galėtų būti naujesnių laikų prieplauka ar krantinės sutvirtinimai, greitai žlugo paaiškėjus tikrajai radinio kilmei.

    Tyrėjai datavimą patikslino išanalizavę ąžuolo rąstų rieves, leidžiančias labai tiksliai nustatyti medienos kirtimo laiką. Rezultatai parodė, kad statinys siekia laikotarpį apie IV amžių prieš Kristų, tai yra geležies amžių, kai dauguma medinių konstrukcijų dėl irimo paprastai neišlieka.

    Didžiausią nuostabą kelia išskirtinė radinio būklė: medinės dalys per daugiau nei du tūkstantmečius išliko beveik nepažeistos. Manoma, kad tai lėmė nuolat drėgna, mažai deguonies turinti aplinka, kuri sulėtina organinių medžiagų irimą ir sudaro sąlygas medienai išsilaikyti gerokai ilgiau nei įprastai.

    Konstrukcija sudaryta iš masyvių medinių elementų ir akmeninio mūro, o toks skirtingų medžiagų derinys šio regiono geležies amžiaus kontekste laikomas itin retu. Specialistai pabrėžia, kad tai rodo aukštesnį inžinerinį pasirengimą ir gerai organizuotą bendruomenę, galėjusią sutelkti darbo jėgą bei išteklius.

    Kol kas svarstomos kelios versijos, kam šis objektas galėjo būti skirtas. Vieni mokslininkai neatmeta, kad tai galėjo būti upinis uostas ar prekybos centras, kiti labiau linksta į administracinę ar gynybinę funkciją, nes tokie statiniai dažnai siejami su strateginių transporto kelių kontrole.

    Regiono archeologinis kontekstas taip pat kursto spėliones: anksčiau apylinkėse rasta geležies amžiaus vertybių, todėl neatmetama, kad šioje vietoje galėjo veikti svarbi gyvenvietė. Jei hipotezė pasitvirtintų, radinys galėtų papildyti žinias apie tuometinę prekybą, valdžios struktūras ir upių vaidmenį formuojant ekonominius ryšius.

    Siekiant tiksliau nustatyti objekto formą ir paskirtį, vietovėje atliekami detalesni tyrimai, o pats statinys skaitmeninamas kuriant 3D modelius. Tokia metodika leidžia dokumentuoti pažeidžiamas konstrukcijas ir analizuoti jas neardant, o vėlesnės kasinėjimų fazės turėtų atskleisti, kokio masto tai buvo kompleksas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad šis atradimas yra reta proga iš arčiau pažvelgti į geležies amžiaus statybos technologijas, kurios dažnai lieka tik fragmentiškai žinomos. Ne mažiau svarbu ir tai, kad radinys aptiktas atsitiktinai, todėl neatmetama, jog panašių objektų upių slėniuose gali būti ir daugiau, tačiau jie vis dar slypi po žeme.

  • Čekijoje aptiktas slaptas geležies amžiaus centras: radiniai keičia Europos istoriją iki Romos

    Čekijoje, netoli Hradec Kralovės, vykdant žemės darbus prieš automagistralės statybas archeologai aptiko stambų latėno laikotarpio gyvenvietės centrą. Pirminiai duomenys rodo, kad tai buvo ne pavienis kaimas, o regioninis prekybos ir amatų mazgas, gyvavęs dar iki Romos įtakos plitimo Vidurio Europoje.

    Paieškos ir gelbėjimo kasinėjimuose dalyvavo muziejaus, universiteto ir rangovų komandos, o radinių mastas išsiskiria net Europos kontekste. Pranešama, kad surinkta apie 22 000 maišų archeologinės medžiagos, todėl šis objektas jau dabar laikomas vienu didžiausių pastarųjų metų atradimų Bohemijoje.

    Didžiausią susidomėjimą kelia monetos ir su jų gamyba siejami įrankiai: ruošiniai, mažos svarstyklės ir štampas, naudotas kaldinimui. Tai leidžia manyti, kad dalis monetų galėjo būti gaminama pačioje gyvenvietėje, o ne atkeliauti tik per mainus, nors galutinė išvada priklausys nuo numizmatinių tyrimų.

    Be monetų, rasta papuošalų, stiklo karolių, diržų detalių, prabangios keramikos ir tūkstančiai gintaro fragmentų. Gintaras laikomas svarbiu tolimų kontaktų indikatoriumi, nes vėlyvajame geležies amžiuje jis dažniausiai keliavo iš šiaurinių regionų į Vidurio Europą prekybos keliais, kurie vėliau siejami su vadinamuoju gintaro keliu.

    Tyrėjai taip pat aptiko dešimt gerai išlikusių keramikos degimo krosnių, kurios, vertinant pagal radinių kontekstą, galėjo leisti gaminti daugiau ir kokybiškesnės produkcijos. Greta keramikos pėdsakų minima ir galima veikla, susijusi su stiklu bei bronza, todėl objektas vertinamas kaip amatų koncentracijos vieta.

    Pažymima, kad gyvenvietė užėmė maždaug 34 hektarų plotą ir nebuvo įtvirtinta, o tai yra svarbi detalė interpretuojant jos funkciją. Vietoje karinio pobūdžio tvirtovės labiau matomas atviro centro modelis, kuriame greta galėjo veikti gyvenamosios zonos, dirbtuvės, prekybinės erdvės ir, tikėtina, ritualinės vietos.

    Ne mažiau reikšmingas šio atradimo aspektas yra išlikimas. Jei kultūrinis sluoksnis ilgą laiką nebuvo smarkiai pažeistas, radinių kontekstas gali suteikti daug daugiau informacijos nei pavieniai eksponatai: kur ir kaip žmonės gyveno, kaip buvo organizuota gamyba, kokiais maršrutais vyko mainai.

    Šiuo metu radiniai konservuojami ir tiriami laboratorijose, pasitelkiant mikroskopiją, rentgeno metodus, kompiuterinę tomografiją ir skenavimą. Monetų kilmę ir paplitimą turėtų patikslinti numizmatiniai tyrimai, kurie leis tiksliau įvertinti vietovės vaidmenį regioninėje ekonomikoje.

    Gyvenvietės nykimo priežastys kol kas neaiškios: kol kas neįvardijama nei didelė karinė katastrofa, nei staigus gamtinis sukrėtimas. Tyrėjai labiau linksta prie versijos, kad centras galėjo palaipsniui transformuotis dėl ekonominių ir socialinių pokyčių, kurie vėliau keitė viso regiono struktūrą.

  • Statybininkai Vokietijoje aptiko stulbinantį radinį: tai atskleidžia gyvenimą prieš romėnus

    Statybininkai Vokietijoje aptiko stulbinantį radinį: tai atskleidžia gyvenimą prieš romėnus

    Vokietijos vakaruose, Hüllhorst apylinkėse, ruošiantis naujai statybų investicijai archeologai aptiko itin retų ankstyvojo geležies amžiaus statinių pėdsakų. Radinys datuojamas laikotarpiu, kai šiame regione dar nebuvo įsitvirtinusi Romos įtaka, todėl jis gali padėti tiksliau rekonstruoti vietos bendruomenių gyvenimą ir architektūrą.

    Tyrimus atliko Westfalijos regiono archeologai, kurie dar prieš pradedant darbus buvo įtarę, kad vietovė prie Wöhrsiek šaltinio galėjo traukti senąsias gyvenvietes. Nuolatinis vandens šaltinis tokiose teritorijose neretai reiškė ilgalaikį žmonių apsigyvenimą, todėl prieš statybas buvo nuspręsta atlikti žvalgomuosius kasinėjimus.

    Iš pradžių mokslininkai fiksavo tik dirvožemio dėmes ir senas ūkines duobes, tačiau netrukus išryškėjo taisyklingas stulpaviečių tinklas. Iš šių įgilinimų pavyko atkurti didelio gyvenamojo pastato kontūrus ir kelių mažesnių konstrukcijų planą, o toks aiškus medinės architektūros „atspaudas“ geležies amžiaus objektuose laikomas didele retenybe.

    Didžiausias statinys, kaip teigiama, greičiausiai buvo centrinis gyvenvietės pastatas. Jo orientacija šiaurės rytų–pietvakarių kryptimi, kai siauresnės sienos nukreiptos į vyraujančius vėjus, rodo sąmoningą planavimą ir gerą vietos sąlygų išmanymą.

    „Tokio aiškumo pastato planas iš geležies amžiaus medinės architektūros mūsų regione pasitaiko itin retai“, – sakė tyrimus vykdę archeologai.

    Kasinėjimų metu rasta ir ankstyvajam geležies amžiui būdingos keramikos fragmentų. Dalis šukių dekoruota pirštų įspaudais, kai kurie indai turėjo platesnes ąsas, o šie bruožai padeda tiksliau nustatyti radinių chronologiją.

    Preliminariai manoma, kad gyvenvietė galėjo gyvuoti maždaug VIII–VI amžiuje prieš mūsų erą. Tai laikotarpis, kai Vidurio Europos bendruomenės sparčiai keitė ūkininkavimo, amatų ir mainų praktiką, o regionų ryšiai stiprėjo dar iki vėlesnių Romos karinių ir ekonominių procesų.

    Specialistai pabrėžia, kad tokio tipo radiniai Vestfalijoje yra reti, todėl naujasis objektas gali suteikti svarbios informacijos apie gyvenviečių organizavimą, pastatų paskirtį ir kasdienę buitį. Tęsiant tyrimus, tikimasi surinkti daugiau duomenų, kurie leistų tiksliau įvertinti, ar tai buvo kelių šeimų namas, ar bendruomeninis pastatas, susijęs su vietos socialine struktūra.

    Tokie atradimai vis dažniau siejami ir su praktika, kai infrastruktūros ar statybų projektai vykdomi kartu su prevencine archeologija. Šis modelis leidžia išsaugoti informaciją apie praeitį dar prieš pradedant žemės darbus, o netikėti radiniai neretai pakeičia tyrėjų supratimą apie regiono apgyvendinimo istoriją.