Tag: Geležis

  • Viena pupelių rūšis bulvių košėje padidina skaidulų kiekį ir išlaiko kremišką tekstūrą

    Bulvių košę galima paprastai „patobulinti“ vienu ingredientu – į ją įmaišius baltųjų „navy“ pupelių, patiekale padaugėja skaidulų, o skonis ir tekstūra beveik nepasikeičia.

    Apie tokį sprendimą rašo „EatingWell“, pabrėždamas, kad šios pupelės lengvai susitrina kartu su bulvėmis ir suteikia dar daugiau kremiškumo.

    Straipsnyje primenama, kad vienoje russet tipo bulvėje yra apie 3 gramus skaidulų, tačiau dalis jų prarandama bulves lupant. Todėl papildomas skaidulų šaltinis košėje gali būti ypač naudingas.

    Įdėjus maždaug pusę puodelio „navy“ pupelių, košė papildomai gauna apie 8 gramus skaidulų. Kartu padaugėja ir kalio bei geležies.

    Kodėl verta rinktis „navy“ pupeles

    „Navy“ pupelės pasižymi gana neutraliu skoniu, todėl, sumaišytos su bulvėmis ir kitais įprastais priedais, jos tampa beveik nepastebimos.

    Jos taip pat yra minkštos, tad lengvai įsimaišo net ir tada, kai bulvės trintos ne iki visiško vientisumo – ypač jei dalis bulvių lupenų paliekama.

    Tekste pažymima ir maistinė nauda: kalis siejamas su sveiką kraujospūdį palaikančiais procesais, o geležis – svarbus mikroelementas, kurio šaltiniais laikomi ne tik mėsos produktai.

    Kaip jas įmaišyti į košę

    Pupelių kiekis gali skirtis pagal tai, kiek bulvių gaminate, tačiau pateikiamas orientyras: apie pusę puodelio pupelių 1–1,5 puodelio bulvių.

    Patariama rinktis konservuotas pupeles su mažiau druskos (arba be jos), jas nukošti ir perplauti, o tada sudėti tuomet, kai bulvės jau paruoštos trinti.

    Kadangi pupelės gerai susitrina, jos ne tik padidina skaidulų kiekį, bet ir prisideda prie švelnesnės, kreminės konsistencijos.

    Kiti paprasti bulvių košės patobulinimai

    Be pupelių, siūloma dalį riebesnių priedų keisti į paprastesnius: pavyzdžiui, vietoj riebios grietinėlės naudoti pieną, taip sumažinant sočiųjų riebalų kiekį.

    Daugiau skonio galima išgauti pieną prieš tai trumpai pakaitinus su žolelėmis, tokiomis kaip čiobreliai ar rozmarinai, o vėliau žoleles išėmus ir pieną supylus į bulves.

    Dar viena kryptis – daržovės: pavyzdžiui, į košę įmaišyti kopūstų ar porų, taip praturtinant patiekalą ir skoniu, ir įvairove.

  • Kiszonkės ir probiotikai gali padėti įsisavinti geležį – mokslininkai įvertino poveikį

    Kiszonkės ir probiotikai gali padėti įsisavinti geležį – mokslininkai įvertino poveikį

    Geležies pasisavinimą organizme gali padėti pagerinti fermentuoti produktai (kiszonkės) ir tam tikri probiotikai – tokią kryptį vis dažniau nagrinėja mokslininkai. Geležis būtina hemoglobinui, kuris perneša deguonį į ląsteles, taip pat raumenų, imuninės sistemos ir smegenų veiklai.

    Vienas svarbiausių geležies atsargų rodiklių yra feritinas – baltymas, kuris kaupia geležį. Svarbu tai, kad hemoglobino rodikliai gali būti normalūs, o geležies atsargos vis tiek labai mažos – tai vadinama geležies trūkumu be mažakraujystės.

    Tokiam trūkumui gali būti būdingas lėtinis nuovargis, susilpnėjusi koncentracija, mažesnė fizinio krūvio tolerancija, neramių kojų sindromas ar net neįprasti potraukiai, pavyzdžiui, noras valgyti ledą. Šeimos gydytojas Adrianas Krzymińskis pabrėžia, kad šie simptomai nėra specifiniai – jie gali pasireikšti ir dėl kitų priežasčių.

    Esant mažam feritino kiekiui, mitybos pagrindas – reguliarus geležies turinčių produktų vartojimas, tačiau svarbu suprasti, kad skirtingos geležies formos įsisavinamos nevienodai. Dėl to reikšmę turi ne vien geležies kiekis lėkštėje, bet ir jos biologinis prieinamumas.

    Dvi geležies formos maiste

    Maiste aptinkamos dvi geležies formos: heminė ir neheminė. Heminė geležis yra mėsoje, žuvyje ir jūros gėrybėse – ji paprastai įsisavinama lengviau.

    Neheminė geležis dažniau randama augaliniuose produktuose ir kiaušiniuose, o jos pasisavinimas labiau priklauso nuo viso patiekalo sudėties. Tai ypač aktualu žmonėms, kurie renkasi vegetarišką ar veganišką mitybą – geležies kiekio gali pakakti, bet valgiaraštį tenka planuoti atidžiau.

    Minima ir svarbi išimtis dėl kepenėlių: jos turi daug geležies, tačiau dėl didelio vitamino A kiekio nėščiosioms jų reikėtų vengti arba vartoti itin atsargiai.

    Nors kai kurios sėklos ar grūdai, skaičiuojant 100 gramų, gali turėti daug geležies, tai dar nereiškia, kad organizmas jos pasisavins daugiau nei iš mėsos. Praktikoje lemiamas veiksnys – įsisavinimas.

    Kas padeda ir kas trukdo įsisavinti geležį

    Vienas paprasčiausių būdų padėti organizmui pasisavinti geležį – geležies šaltinius derinti su vitaminu C. Vitaminas C padeda sudaryti tirpius kompleksus, kurie palengvina geležies įsisavinimą plonojoje žarnoje.

    Kasdienėje mityboje tai reikštų, kad prie lęšių, pupelių ar grikių verta pridėti vitaminu C turinčių produktų. Pavyzdžiui, avinžirnių salotos su petražolėmis, raudonąja paprika ir citrinos sultimis geležies pasisavinimo požiūriu būtų palankesnės nei vien avinžirniai.

    Kita vertus, net ir gerai subalansuotas racionas gali neduoti laukiamo efekto, jei geležies šaltiniai nuolat derinami su medžiagomis, kurios slopina pasisavinimą. Tarp jų įvardijami kavos ir arbatos polifenoliai, fitatai (jų daug pilno grūdo produktuose, sėklose, ankštinėse kultūrose) ir didesni kalcio kiekiai.

    Tai nereiškia, kad būtina atsisakyti kavos, arbatos, pilno grūdo ar pieno produktų – svarbiau jų vartojimą protingai išdėlioti. Pavyzdžiui, kavą ar arbatą rekomenduojama gerti tarp valgymų, darant maždaug 1–2 valandų pertrauką.

    Fermentacija, mikrobiota ir probiotikai: ką rodo tyrimai

    Fermentacija laikoma dar viena kryptimi, kuri gali būti naudinga: duona su raugu, tempehas ar raugintos daržovės gali turėti mažiau antimaistinių medžiagų, nes fermentacijos metu dalis fitatų suyra. Tai teoriškai gali palengvinti geležies panaudojimą.

    Mokslininkai taip pat domisi žarnyno mikrobiota ir konkrečiais probiotikais. Išskiriama bakterijų padermė Lactiplantibacillus plantarum 299v, kuri siejama su galimai palankesniu geležies terapijos toleravimu.

    2024 metais „British Journal of Nutrition“ publikuotame tyrime, kuriame dalyvavo 295 žmonės, sergantys geležies stokos mažakraujyste, buvo vertintas geriamųjų geležies preparatų derinys su minėtu probiotiku. Probiotiką vartojusioje grupėje rečiau fiksuotos virškinamojo trakto reakcijos (13 proc. palyginti su 46,5 proc.) ir rečiau nutrauktas gydymas, taip pat pastebėti palankesni kai kurių geležies apykaitos rodiklių pokyčiai.

    Vis dėlto pabrėžiama, kad probiotikas nepakeičia nei adekvataus geležies kiekio mityboje, nei gydymo, kai diagnozuojama mažakraujystė. Esant sumažėjusiam feritinui, svarbiausia ne tik „kelti skaičių“, bet ir nustatyti, kodėl atsargos išseko.

    Gydytojas atkreipia dėmesį, kad normali kraujo morfologija dar nereiškia, jog geležies netrūksta, o normalus ar net padidėjęs feritinas ne visada rodo geras atsargas – feritinas gali didėti ir dėl uždegimo, infekcijų ar kepenų ligų.

    Tarp dažnų feritino sumažėjimo priežasčių minimi lėtinis kraujo netekimas (pvz., gausios menstruacijos ar kraujavimas iš virškinamojo trakto), per maža geležies gausa maiste, pasisavinimo sutrikimai (pvz., sergant celiakija ar kitomis virškinamojo trakto ligomis) ir padidėjęs poreikis.

    Tekste taip pat primenamas hepcidino vaidmuo – tai kepenyse gaminamas hormonas, reguliuojantis geležies įsisavinimą ir išsiskyrimą. Padidėjęs hepcidino kiekis gali mažinti geležies prieinamumą, todėl geležies papildų vartojimo schemą turėtų parinkti gydytojas – vieniems žmonėms gali tikti vartojimas kas antrą dieną, tačiau tai nėra universali taisyklė.

    Jeigu laboratoriniai rodikliai rodo mažą feritiną ar įtariamas geležies trūkumas, vien mitybos korekcijų gali nepakakti. Saugiausia išeitis – aptarti tyrimų rezultatus su gydytoju ir kartu ieškoti tikrosios priežasties.

  • Putpelių ar vištų virti kiaušiniai: kuo skiriasi maistingumas ir kada svarbus cholesterolis

    Putpelių kiaušiniai dažnai atrodo kaip „mažesnė“ vištų kiaušinių versija, tačiau jų maistinė sudėtis kai kuriais aspektais skiriasi. Lyginant virtus kiaušinius pagal tą patį kiekį, putpelių kiaušiniuose paprastai būna šiek tiek daugiau baltymų ir riebalų, taip pat kai kurių mineralų.

    Kaip rašoma „Tasting Table“, patogumo dėlei lyginamos 100 gramų porcijos: tai būtų maždaug du didesni vištų kiaušiniai arba apie 10–11 putpelių kiaušinių. Putpelių kiaušinis be lukšto paprastai sveria apie 9–10 gramų, o didelis vištos kiaušinis – apie 50 gramų.

    Pagal JAV Žemės ūkio departamento (USDA) pateikiamus duomenis, 100 gramų vištos kiaušinio turi 143 kalorijas, 12,6 gramo baltymų ir 9,51 gramo riebalų. Tuo metu 100 gramų putpelių kiaušinių – 158 kalorijos, 13 gramų baltymų ir 11,1 gramo riebalų.

    Vienas ryškiausių skirtumų – cholesterolio kiekis. 100 gramų vištos kiaušinio nurodoma 371 miligramas cholesterolio, o putpelių kiaušinių – 844 miligramai, tad šis aspektas gali būti svarbus tiems, kurie dėl sveikatos būklės stebi cholesterolį.

    Ką rodo 100 gramų palyginimas

    Be baltymų ir riebalų, putpelių kiaušiniuose kiek daugiau kai kurių mineralų. USDA duomenimis, 100 gramų putpelių kiaušinių yra 64 miligramai kalcio, 3,65 miligramo geležies ir 1,47 miligramo cinko.

    Palyginimui, 100 gramų vištos kiaušinio pateikiama 56 miligramai kalcio, 1,75 miligramo geležies ir 1,29 miligramo cinko. Kalio ir natrio kiekiai abiejų rūšių kiaušiniuose panašūs: atitinkamai 132 ir 141 miligramas putpelių kiaušiniuose, 138 ir 142 miligramai vištos kiaušinyje.

    Bendra išvada paprasta: jei cholesterolio tema jums neaktuali, skirtumai dažniausiai nėra dideli, o abu variantai gali būti tinkami subalansuotai mitybai. Tačiau tiems, kas turi konkrečių sveikatos rekomendacijų, cholesterolio skirtumas tarp šių kiaušinių jau tampa praktiškai reikšmingas.

    Kodėl putpelių kiaušiniai gali atrodyti „sotesni“

    Dalis kiaušinio maistinių medžiagų yra trynyje, o baltymas daugiausia sudarytas iš baltymų. Putpelių kiaušiniai, dėl mažesnio dydžio, turi didesnį trynio ir baltymo santykį.

    Nurodoma, kad vištos kiaušinyje trynys sudaro apie 27 proc., o putpelių – apie 32 proc. Dėl to putpelių kiaušiniai kai kam gali pasirodyti sodresnio, kremiškesnio skonio.

    Patogumas virtuvėje: kuo teks susitaikyti

    Renkantis tarp putpelių ir vištų kiaušinių svarbus ne tik maistingumas, bet ir patogumas. Putpelių kiaušiniai mažesni ir trapesni, todėl juos lupti ar apdoroti gali būti tiesiog daugiau darbo.

    Be to, minkštai virti putpelių kiaušiniai paprastai būna labai delikatūs, o jų lukštas plonesnis. Tad jei planuojate juos dažniau įtraukti į racioną, verta įsivertinti, ar toks „smulkus darbas“ virtuvėje jums bus patogus.

  • Trys papildai, kuriuos verta gerti nevalgius: taip jie geriau pasisavinami

    Daugelio maisto papildų etiketėse rašoma, kad juos reikia vartoti su maistu, tačiau kai kuriems vitaminams ir mineralams maistas gali trukdyti pasisavinti. Dietistai išskiria tris papildus, kurie dažnai geriau įsisavinami vartojami nevalgius.

    Kai kuriuose maisto produktuose esantys junginiai gali sumažinti organizmo gebėjimą įsisavinti konkrečias medžiagas, todėl papildai gali veikti silpniau, jei juos išgersite po valgio. Apie tai rašo „EatingWell“, remdamasis dietistų įžvalgomis ir tyrimų duomenimis.

    Svarbu ir tai, kad „nevalgius“ tinka ne visiems: daliai žmonių tam tikri papildai dirgina skrandį ar sukelia pykinimą. Tokiu atveju dažnai geriau rinktis lengvą užkandį, o ne visai praleisti dozę.

    Be to, papildai gali sąveikauti tarpusavyje ir su vaistais, todėl prieš pradedant vartoti ar keičiant režimą verta pasitarti su gydytoju, vaistininku ar dietistu, ypač jei turite nustatytą trūkumą ar vartojate receptinius vaistus.

    Geležis: maistas ir kava gali trukdyti

    Geležies trūkumas yra vienas dažniausių mikroelementų trūkumų pasaulyje, o rizika didesnė, pavyzdžiui, moterims ir sportuojantiems žmonėms. Jei geležies papildas vartojamas nevalgius, jis gali būti geriau pasisavinamas.

    Nurodoma, kad geležies įsisavinimą gali mažinti įvairūs produktai – nuo viso grūdo gaminių, ankštinių, riešutų ir sėklų iki pieno produktų, taip pat kava ir arbata. Viename tyrime fiksuota, kad vartojant geležį su kava pasisavinimas mažėjo, o vartojant kartu su pusryčiais ir kava – dar labiau.

    Vis dėlto geležis ne visiems „tinka“ tuščiu skrandžiu: daliai žmonių ji sukelia pykinimą ar skrandžio skausmus. Tokiu atveju siūloma derinti su vitaminu C – pavyzdžiui, išgerti su apelsinų sultimis arba rinktis vitamino C turintį užkandį, kaip apelsinas, kivis ar braškės.

    Cinkas: įsisavinimui kliudo fitatai

    Cinkas svarbus imuninei sistemai ir žaizdų gijimui, tačiau jo pasisavinimas taip pat gali sumažėti, jei vartojamas su maistu. Ypač minimi fitatai, esantys ankštiniuose ir viso grūdo produktuose – jie gali „surišti“ cinką ir sumažinti, kiek jo organizmas įsisavina.

    Viename nedideliame tyrime vyrai, dvi savaites vartoję cinką nevalgius, turėjo didesnį cinko kiekį kraujyje nei tie, kurie papildą gėrė su pusryčiais. Tiesa, tame pačiame tyrime pastebėta ir kita detalė: vartojant cinką su maistu didėjo tam tikri riebalų rūgščių apykaitos rodikliai, todėl mokslininkai vis dar vertina, koks vartojimo būdas iš tiesų palankiausias.

    Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad cinko ir geležies papildų geriau negerti kartu. Nurodoma, jog vartojant abu nevalgius, geležies papildas (25 miligramų ar didesnės dozės) gali mažinti cinko pasisavinimą.

    Folio rūgštis: beveik visas kiekis pasisavinamas nevalgius

    Foliatas reikalingas visiems, tačiau ypač svarbus moterims, kurios yra nėščios arba gali pastoti – pakankamas foliatų kiekis nėštumo metu siejamas su mažesne nervinio vamzdelio defektų rizika vaisiui. Folio rūgštis yra papildų forma, o foliatų gauname ir su maistu.

    Pateikiama, kad folio rūgšties papildas vartojamas be maisto gali būti pasisavinamas beveik 100 proc., o vartojamas su maistu – mažiau. Vis dėlto, jei folio rūgštis vartojama kaip multivitamino ar nėščiųjų papildo dalis ir be maisto dirgina skrandį, praktinė nauda gali būti mažesnė nei patiriamas diskomfortas.

    Tokiu atveju siūloma orientuotis į nuoseklumą ir papildomai įtraukti foliatų turinčių produktų: praturtintų pusryčių dribsnių ar duonos, lapinių žalumynų, žirnių ar pupelių.

    Kaip saugiau rinktis ir vartoti papildus

    Dietistai pabrėžia, kad papildus verta rinktis turint aiškią priežastį – pavyzdžiui, patvirtintą trūkumą, nustatytą kraujo tyrimais. Tuomet lengviau suprasti, ko tiksliai reikia ir kokia forma bei dozė tinka.

    Taip pat rekomenduojama atkreipti dėmesį į nepriklausomą trečiųjų šalių patikrą (kokybės ir sudėties atitikimą), nes ne visose šalyse papildai tikrinami taip pat griežtai kaip vaistai. Dar vienas svarbus žingsnis – pasitikrinti galimas sąveikas su vartojamais vaistais.

    Galiausiai primenama, kad didesnė dozė ne visada reiškia geresnį rezultatą: kai kurioms medžiagoms nustatytos viršutinės saugios ribos, o vartojant kelis papildus galima netyčia jas viršyti dėl besidubliuojančių sudedamųjų dalių.

  • Onkologai įvardijo 5 papildus, kurių per chemoterapiją geriau vengti dėl sąveikų su vaistais

    Maisto papildai chemoterapijos metu gali atrodyti kaip paprastas būdas sustiprėti ar sušvelninti nemalonius pojūčius, tačiau dalis jų gali trukdyti gydymui arba sustiprinti šalutinius poveikius.

    Kai kurie papildai keičia, kaip organizmas skaido vaistus, todėl gali pakisti priešvėžinių preparatų koncentracija kraujyje. Dėl to gydymas gali tapti mažiau veiksmingas arba, priešingai, išaugti toksinio poveikio rizika.

    Apie tai rašo „EatingWell“, kalbinęs onkologus, kurie išskyrė penkias papildų grupes, galinčias kelti didžiausią riziką gydymo metu.

    Bendra specialistų žinutė paprasta: prieš pradedant vartoti, tęsiant ar nutraukiant bet kokį papildą, būtina pasitarti su gydančia onkologų komanda, nes saugumas priklauso nuo taikomo gydymo schemos, dozių ir individualios sveikatos būklės.

    Žoliniai papildai ir vaistų apykaita

    Jonažolė (St. John’s wort) minima kaip vienas dažniausių pavyzdžių, kai augalinis preparatas gali „susikirsti“ su vaistais. Onkologų teigimu, ji siejama su daugybe sąveikų, taip pat ir su kai kuriais vėžio gydymo preparatais.

    Paaiškinama, kad jonažolė gali paspartinti tam tikrų priešvėžinių vaistų metabolizmą – tokiu atveju jų kiekis kraujyje sumažėja, o gydymas gali tapti mažiau veiksmingas.

    Kitas įvardytas augalinis papildas – ginkmedis (Ginkgo biloba), dažnai reklamuojamas atminčiai ar kraujotakai. Įspėjama, kad jis gali paveikti fermentus, dalyvaujančius vaistų skaidyme, ir taip keisti chemoterapinių vaistų kiekį organizme.

    Tekste pabrėžiama, kad laboratoriniai tyrimai rodo: ginkmedis gali mažinti kai kurių vaistų metabolizmą, o tai gali lemti didesnę jų koncentraciją ir didesnę toksinio poveikio riziką.

    Kodėl atsargiai vertinami antioksidantai

    Antroji grupė – antioksidantų papildai: pavyzdžiui, vitaminai A, C ir E, beta karotenas ar kofermentas Q10 (CoQ10). Nors antioksidantai organizmui svarbūs, chemoterapijos metu jų vartojimas papildų forma gali kelti klausimų.

    Paaiškinama, kad kai kurie chemoterapiniai vaistai veikia, be kita ko, skatindami reaktyviųjų deguonies formų susidarymą, kurios pažeidžia vėžines ląsteles. Teoriškai antioksidantų papildai gali slopinti šį mechanizmą, todėl atsargumas – pagrįstas.

    Taip pat akcentuojama, kad moksliniai duomenys šioje srityje nėra vienareikšmiai: poveikis gali priklausyti nuo konkretaus vaisto, vėžio tipo, antioksidanto rūšies ir dozės. Dėl to rekomenduojama nepradėti didelių dozių antioksidantų be aiškios gydytojų rekomendacijos.

    Papildai, kurie gali paaštrinti šalutinius poveikius

    Dar vienas paminėtas papildas – acetil-L-karnitinas. Nors jis tirtas kaip galintis padėti esant periferinei neuropatijai (tirpimui, dilgčiojimui ar skausmui galūnėse), nurodoma, kad tyrimų rezultatai nėra nuoseklūs.

    Be to, onkologo įžvalgoje pažymima, kad acetil-L-karnitinas gali pabloginti tirpimą – vieną dažnų chemoterapijos šalutinių reiškinių. Todėl pabrėžiama: jo nevartoti nervų pažeidimo prevencijai ar gydymui be tiesioginių onkologų nurodymų.

    Geležis – tik esant pagrįstai indikacijai

    Penktoji įvardyta kategorija – geležies papildai. Nors geležis būtina hemoglobino gamybai, pabrėžiama, kad vartojant ją „profilaktiškai“, kai trūkumo nėra, galima susidurti su pertekliaus problema, o tai ne visada tinka onkologinio gydymo metu.

    Onkologų rekomendacija šiame kontekste – vengti geležies papildų, jei gydytojas nėra nustatęs trūkumo ar kitos aiškios medicininės priežasties. Jei gydymo metu vystosi mažakraujystė, sprendimą dėl geležies ar kitų priemonių turėtų lemti tyrimai ir individuali situacija.

    Ką dar galima daryti gydymo metu

    Be papildų klausimo, tekste primenama ir apie bendresnius dalykus, kurie gali padėti išlaikyti savijautą: streso valdymą, kiek įmanoma reguliarų judėjimą, pakankamą ir dažnesnį maitinimąsi mažesnėmis porcijomis.

    Taip pat akcentuojama skysčių svarba – ypač jei vargina vėmimas ar viduriavimas, o skysčių poreikis gali skirtis priklausomai nuo būklės ir taikomo gydymo. Dėl konkretaus kiekio patariama tartis su gydymo komanda, ypač jei yra inkstų ar širdies problemų.

    Pagrindinė žinutė išlieka ta pati: chemoterapijos metu net „nekalti“ papildai gali turėti netikėtų sąveikų, todėl bet kokius pokyčius saugiausia derinti su onkologais.

  • 5 augaliniai produktai, kuriuose daug geležies: tarp jų – juodasis šokoladas ir avinžirnių makaronai

    Raudona mėsa dažnai laikoma pagrindiniu geležies šaltiniu, tačiau šio mineralo netrūksta ir kai kuriuose augaliniuose produktuose. Tarp jų – net ir saldumynas, kurio daugelis neįtartų: juodasis šokoladas.

    Kaip rašo „EatingWell“, geležis yra svarbi organizmui: ji siejama su energijos lygiu, imuniteto veikla ir pažintinėmis funkcijomis. Tad jei norisi didinti geležies kiekį mityboje arba aktuali mažakraujystės (anemijos) tema, verta žinoti, kokie augaliniai pasirinkimai gali prisidėti prie raciono.

    Svarbu atkreipti dėmesį, kad augaliniuose produktuose esanti geležis dažniausiai yra neheminė – ją organizmas įsisavina prasčiau nei iš gyvūninės kilmės maisto. Vis dėlto tinkami deriniai gali padėti.

    Vienas paprastas principas – geležies turinčius augalinius patiekalus derinti su vitamino C šaltiniais (pavyzdžiui, pomidorais ar citrina). Tai gali pagerinti neheminės geležies įsisavinimą.

    Juodasis šokoladas

    Juodasis šokoladas gali būti ne tik desertas, bet ir geležies šaltinis. Nurodoma, kad maždaug 28 gramų (1 uncijos) 70–85 proc. juodojo šokolado porcija turi apie 3,4 miligramo geležies – tai sudaro apie 19 proc. dienos normos.

    Tokį šokoladą galima suvalgyti kelis gabalėlius kaip užkandį, ištirpinti ir užpilti ant jogurto arba įmaišyti į užkandžių mišinį.

    Tofu

    Iš sojų pupelių gaminamas tofu dažnai pasirenkamas kaip augalinis baltymų šaltinis. Pabrėžiama, kad jis taip pat turi nemažai geležies – apie 6,5 miligramo 1/2 puodelio porcijoje.

    Dėl neutralaus skonio tofu lengvai sugeria marinatus ir padažus, todėl tinka įvairiems patiekalams. Jį galima kepti ar skrudinti ir naudoti kaip alternatyvą mėsai.

    Moliūgų sėklos

    Moliūgų sėklos – nedidelis, bet maistingas užkandis, turintis geležies. Skaičiuojama, kad 28 gramų porcija turi apie 2,5 miligramo geležies, arba apie 14 proc. dienos normos.

    Be to, jose yra ir augalinių baltymų – apie 8,5 gramo toje pačioje porcijoje. Sėklas galima valgyti vienas arba berti ant salotų bei sriubų.

    Lęšiai

    Lęšiai dažnai vertinami dėl skaidulų ir baltymų, tačiau jie taip pat gali prisidėti prie geležies suvartojimo. Nurodoma, kad 1/2 puodelio lęšių porcija suteikia apie 3 gramus geležies.

    Lęšius patogu naudoti kaip salotų ar grūdų dubenėlių pagrindą, taip pat ruošti traškius užkandžius.

    Avinžirnių makaronai

    Avinžirniai yra maistingi, o jų makaronų forma – dar vienas būdas įtraukti šią ankštinę daržovę į vakarienę. Pabrėžiama, kad avinžirnių makaronų porcija gali suteikti apie 30 proc. dienos geležies normos.

    Taip pat pažymima, kad avinžirnių makaronus verta patiekti su vitamino C turinčiais padažais, pavyzdžiui, pomidorų ar citrininiu pesto – tai gali padėti organizmui pasisavinti daugiau neheminės geležies.

  • Dietologė palygino sriubas pagal geležį: ukrainietiški barščiai triuškina pomidorinę

    Dietologė ir knygų autorė Anna Reguła socialiniuose tinkluose palygino populiarių sriubų geležies kiekį ir atkreipė dėmesį, kad pagal šį rodiklį kai kurie pasirinkimai gerokai lenkia įprastą pomidorinę sriubą. Pasak jos, paprasti skaičiavimai dažnai padeda greičiau suprasti, kur slypi reali maistinė vertė.

    Savo pateiktuose palyginimuose ji išskyrė lietuviams ir lenkams gerai pažįstamą ukrainietiškų barščių variaciją su pupelėmis. Būtent pupelės, anot dietologės, lemia didesnį neheminės geležies kiekį ir dėl to ši sriuba dažnai tampa pranašesniu pasirinkimu žmonėms, kuriems svarbu papildyti geležies atsargas.

    Kurioje sriuboje daugiau geležies?

    Dietologės pateiktame palyginime ukrainietiškuose barščiuose su pupelėmis 100 gramų porcijoje gali būti apie 0,9 miligramo geležies. Tuo metu pomidorinėje sriuboje, remiantis tuo pačiu vertinimu, geležies kiekis siekia apie 0,2 miligramo 100 gramų.

    Į palyginimą įtraukta ir daržovių sriuba, kuri, pasak dietologės, dažniausiai atsiduria per vidurį, su maždaug 0,5 miligramo geležies 100 gramų porcijoje. Tokie skirtumai ypač aktualūs tiems, kurie susiduria su mažu feritino kiekiu ar geležies stoka.

    Ką svarbu žinoti apie pasisavinimą?

    Geležis iš augalinių produktų dažniausiai yra neheminė, todėl jos pasisavinimą gali veikti mitybos kontekstas. Praktikoje tai reiškia, kad prie pupelių ir daržovių patiekalų dažnai rekomenduojama derinti vitamino C šaltinius, kurie gali pagerinti neheminės geležies įsisavinimą.

    „Tvirtinimas, kad be vitamino C geležies papildai neveiks, nėra teisingas“, – sakė dietologė, komentuodama paplitusius mitus apie papildų vartojimą.

    Ji pabrėžia, kad vitamino C vaidmens nereikėtų absoliutinti, tačiau kasdienėje mityboje tai gali būti paprastas, praktiškas įprotis. Pavyzdžiui, barščius galima pagardinti petražolėmis ar keliais lašais citrinos sulčių, kad geležis iš pupelių būtų panaudojama efektyviau.

    Kodėl pupelės keičia rezultatą?

    Pupelės vertinamos ne tik dėl geležies, bet ir dėl skaidulų bei augalinių baltymų. Tai svarbu žmonėms, kurie riboja mėsą ar laikosi vegetariškos mitybos, nes tuomet didesnė dalis geležies gaunama iš augalinių šaltinių.

    Kartu dietologė primena, kad mažesnis geležies kiekis nereiškia, jog pomidorinė sriuba yra prastesnė. Joje gausu kitų vertingų medžiagų, įskaitant antioksidantą likopeną, todėl pasirinkimą verta grįsti ne vienu elementu, o bendra mitybos visuma.

  • Ar kepenimis daug kas klysta: štai kodėl tai ne mėsa ir kaip saugiai įtraukti į meniu

    Ar kepenimis daug kas klysta: štai kodėl tai ne mėsa ir kaip saugiai įtraukti į meniu

    Kepenys dažnai laikomos raudonos mėsos alternatyva, tačiau mitybos mokslas šį produktą priskiria subproduktams. Mėsa siaurąja prasme yra gyvūnų raumeninis audinys, o kepenys yra vidaus organas, sudarytas daugiausia iš liaukinio audinio.

    Vis dėlto virtuvėje kepenys neretai atsiduria greta raudonos mėsos, nes tai gyvūninės kilmės baltymų šaltinis ir pasižymi panašiu sodriu skoniu. Tamsi spalva dažniausiai siejama su didesniu mioglobino ir heminės geležies kiekiu, todėl kepenys mitybos planuose kartais grupuojamos šalia tamsesnės mėsos produktų.

    Kuo kepenys vertingos mityboje

    Kepenys laikomos vienu maistingiausių produktų dėl didelės mikroelementų koncentracijos. Jose gausu vitamino B12, folatų, geležies, cinko, taip pat vitamino A aktyvios formos retinolio, todėl net ir nedidelė porcija gali reikšmingai prisidėti prie dienos normų.

    Mitybos specialistai pabrėžia, kad heminė geležis iš gyvūninės kilmės produktų paprastai įsisavinama geriau nei geležis iš augalinių šaltinių. Dėl to kepenys kai kuriems žmonėms gali būti praktiškas pasirinkimas, kai mityboje trūksta geležies ar vitamino B12, tačiau svarbu įvertinti individualią situaciją ir sveikatos būklę.

    Kada reikėtų būti atsargiems

    Kepenys turi daug vitamino A, todėl per dažnas vartojimas gali reikšti perteklinį retinolio kiekį, ypač jei papildomai vartojami vitaminų kompleksai. Didesnio atsargumo paprastai reikia nėštumo metu, kai per didelis vitamino A kiekis siejamas su rizikomis vaisiui.

    Dar vienas aspektas yra porcijos ir dažnis: praktikoje kepenis dažniau rekomenduojama valgyti saikingai, o ne kasdien. Taip pat svarbu rinktis patikimos kilmės produktą ir laikytis higienos, nes subproduktai, kaip ir kita žalia gyvūninė produkcija, reikalauja atsakingo tvarkymo virtuvėje.

    Kaip paruošti, kad nebūtų sausos

    Dažna nesėkmė gaminant kepenis yra per ilgas kepimas, dėl kurio jos tampa kietos ir sausos. Švelnesnei tekstūrai padeda trumpas terminis apdorojimas, vidutinė kaitra ir poilsis po kepimo, kad sultys tolygiau pasiskirstytų.

    Kartumą kai kurie mažina kepenis trumpam pamirkydami piene ar vandenyje, o skonį sušvelnina svogūnai, sviestas ir prieskoniai. Kepenys tinka tiek troškiniams, tiek paštetams, o patiekalo sėkmę dažniausiai lemia ne sudėtingumas, o tikslus kepimo laikas.

    Jei kepenys ruošiamos paštetui, svarbu jų neperkepti, kad masė liktų šilkinė. Papildomas riebalų šaltinis, pavyzdžiui, sviestas, padeda išgauti kreminę tekstūrą, o prieskoniai ir žolelės subalansuoja intensyvų skonį.

  • Močiutės triukas grįžta: vištienos skrandukai pigūs, sotūs ir pilni geležies – štai ką žinoti

    Vištienos skrandukai, dar vadinami paukštienos subproduktais, vėl grįžta į pirkėjų krepšelius kaip nebrangus ir maistingas pasirinkimas. Juose gausu visaverčių baltymų, o riebalų paprastai mažiau nei daugelyje riebių mėsos gaminių. Dėl didesnio jungiamojo audinio kiekio išlieka būdinga tvirtesnė tekstūra, kuri po troškinimo tampa maloniai minkšta.

    Mitybos specialistai atkreipia dėmesį, kad skrandukai gali ilgiau suteikti sotumo jausmą. Lėtesnis virškinimas dažnai siejamas su didesniu baltymų ir jungiamojo audinio kiekiu, todėl toks patiekalas kai kuriems žmonėms padeda rečiau užkandžiauti tarp valgymų. Vis dėlto svarbu nepamiršti porcijų dydžio, ypač jei virškinimas jautresnis.

    Didelė skrandukų stiprybė yra geležis, ypač heminė geležis, kurią organizmas įsisavina lengviau nei iš augalinių šaltinių. Tai aktualu žmonėms, kuriems kyla didesnė geležies stokos rizika, pavyzdžiui, dėl nepakankamos mitybos, intensyvaus sporto ar gausesnių menstruacijų. Greta geležies skrandukuose randama ir cinko, svarbaus imuninei sistemai, taip pat vitamino B12 ir kitų B grupės vitaminų.

    Tačiau sveikumas priklauso ne vien nuo produkto, o ir nuo paruošimo būdo. Jei skrandukai troškinami su daug sviesto ar riebios grietinėlės, patiekalo kaloringumas ir sočiųjų riebalų kiekis smarkiai išauga. Lengvesnė alternatyva yra troškinti su daržovėmis, sultiniu, prieskoniais ir nedideliu kiekiu riebalų.

    Ruošiant skrandukus dažnai patariama neskubėti jų sūdyti. Pirmiausia verta juos gerai nuplauti, lėtai virti ar troškinti, kol suminkštėja, ir tik tuomet gardinti druska bei pipirais. Skoniui tinka paprika, mairūnas, lauro lapai, svogūnai ir česnakas, o patiekalą galima derinti su kruopomis ar bulvėmis.

    Parduotuvėse skrandukai dažniausiai kainuoja mažiau nei filė ar kitos populiarios vištienos dalys, todėl tai patogus pasirinkimas ieškantiems taupesnio, bet maistingo pietų varianto. Vis dėlto, kaip ir kitus subproduktus, juos reikėtų valgyti saikingai, o turint padidėjusį cholesterolio kiekį ar specifinių sveikatos būklių, mitybą derinti su gydytoju ar dietologu.

  • Šefai įspėja: kepsnį gadina viena klaida – šis būdas išsaugo daugiausia maistinių medžiagų

    Jautienos kepsnis dažnai laikomas sunkesniu, riebesniu patiekalu, tačiau tinkamai paruoštas jis gali būti maistingas pasirinkimas. Jautiena yra svarbus visaverčių baltymų, geležies ir B grupės vitaminų šaltinis, ypač vitamino B12, kuris reikalingas kraujodarai ir nervų sistemai.

    Didžiausias iššūkis prasideda virtuvėje: labai aukšta temperatūra, ilgas kepimas ir apanglinimas gali ne tik išsausinti mėsą, bet ir paskatinti susidaryti junginiams, siejamiems su didesne sveikatos rizika. Būtent todėl mitybos specialistai vis dažniau rekomenduoja rinktis švelnesnius, žemesnės temperatūros gaminimo būdus.

    Vienas populiariausių sprendimų restoranuose ir namų virtuvėse yra sous vide metodas, kai mėsa sandariame maišelyje lėtai kaitinama tiksliai kontroliuojamoje vandens vonelėje. Taip temperatūra pakyla tolygiai, mėsa išlieka sultinga, o paklaida, dėl kurios kepsnys perkeptų, gerokai sumažėja.

    Praktikoje tai dažnai derinama su trumpu, greitu apskrudinimu keptuvėje ar ant grotelių pabaigoje, kad atsirastų skrudinimo aromatas ir tekstūra. Toks trumpas finišas leidžia išlaikyti mažesnį bendrą aukštos kaitros poveikį, palyginti su ilgu kepimu ant stiprios ugnies.

    Maistingumui svarbi ir pasirinkta mėsos dalis. Liesesni gabalai paprastai turi mažiau sočiųjų riebalų, todėl dažniau rekomenduojami kasdieniam racionui, ypač jei siekiama kontroliuoti cholesterolio ar sočiųjų riebalų kiekį. Dažniausiai kaip liesesni variantai minimi nugarinė, viršutinė šlaunies dalis ar filė.

    Svarbu įvertinti ir tai, kad labiau marmurinė mėsa suteikia daugiau skonio, tačiau kartu didina riebalų kiekį porcijoje. Jei renkatės riebesnį gabalą, dalį matomų riebalų galima nupjauti prieš kepant, o prieskoniams verčiau rinktis žoleles, pipirus, česnaką, o ne didelius sviesto ar riebių padažų kiekius.

    Sous vide metodui liesesnė mėsa dažnai netgi patogesnė: jai paprastai reikia šiek tiek žemesnės temperatūros ir trumpesnio laiko, kad išliktų sultinga. Tai reiškia, kad siekiant lengvesnio ir maistingesnio kepsnio, svarbiausia yra du dalykai: švelnesnis kaitinimas ir protingas mėsos gabalo pasirinkimas.