CP v2

Tag: Geležis

  • Geležies trūkumas gresia tyliai: 9 produktai, kurie ją suteikia ne prasčiau nei raudona mėsa

    Kodėl geležis svarbi kasdien

    Geležis yra vienas svarbiausių mikroelementų: ji reikalinga hemoglobinui, kuris perneša deguonį po visą organizmą, taip pat dalyvauja energijos apykaitoje ir imuninės sistemos veikloje. Kai geležies trūksta, dažnai vargina nuovargis, silpnumas, galvos svaigimas, pablogėja fizinis pajėgumas.

    Didžiausią riziką patiria paauglės ir vaisingo amžiaus moterys, nėščiosios, dažnai kraujo netenkantys žmonės, taip pat laikantys ribojančias dietas. Specialistai pabrėžia, kad geležies atsargos vertinamos pagal kraujo tyrimus, o savarankiškai vartoti papildus nereikėtų.

    Heminė ir neheminė geležis

    Maiste geležis būna dviejų tipų: heminė, randama gyvūninės kilmės produktuose, ir neheminė, būdinga augaliniams šaltiniams. Heminė geležis paprastai įsisavinama lengviau, o neheminės įsisavinimas labiau priklauso nuo kitų mitybos veiksnių.

    Neheminės geležies įsisavinimą gerina vitaminas C, todėl patartina geležies turinčius augalinius produktus derinti su citrusais, uogomis, paprika ar pomidorais. Tuo metu kava, arbata, didesni kalcio kiekiai ir taninų turintys produktai gali sumažinti geležies pasisavinimą, ypač jei vartojami kartu su pagrindiniu geležies šaltiniu.

    9 produktų grupės, kuriose daug geležies

    Nors raudona mėsa daugeliui yra pirmoji asociacija su geležimi, jos tikrai nėra vienintelis pasirinkimas. Vertingų šaltinių yra ir kituose gyvūniniuose produktuose, ir augalinėje mityboje, o tinkamai derinant maistą galima pasiekti gerą rezultatą be kraštutinumų.

    Tarp gyvūninių alternatyvų išsiskiria paukštiena ir kai kurių rūšių mėsa, pavyzdžiui, antiena ar kalakutiena, taip pat jūrų gėrybės. Austrės, midijos, moliuskai, sardinės ar krevetės suteikia heminės geležies, o kartu dažnai praturtina racioną baltymais bei kitais mikroelementais.

    Iš augalinių šaltinių vieni svarbiausių yra lapinės daržovės, tokios kaip špinatai, lapiniai burokėliai ar mangoldai. Taip pat verta prisiminti sojų produktus, ypač tofu ir tempeh, bei ankštines kultūras, pavyzdžiui, pupeles, avinžirnius ar žirnius.

    Geležies nemažai turi ir riešutai bei sėklos, ypač moliūgų sėklos, sezamai, kanapių ar linų sėmenys. Dar viena praktinė kryptis yra praturtinti ar papildyti produktai, pavyzdžiui, kai kurie pusryčių dribsniai, duona ar makaronai, tačiau čia svarbu tikrinti ženklinimą ir nepasikliauti vien reklaminėmis frazėmis.

    Prie geležies prisideda ir kai kurios daržovės, įskaitant grybus, šparagus, bulves bei pomidorus, kurie papildomai suteikia vitamino C. Vaisių grupėje geležies dažniau randama džiovintuose produktuose, pavyzdžiui, slyvose, razinose, figose ar datulėse, tačiau dėl cukraus kiekio jų reikėtų vartoti saikingai.

    Gydytojai primena, kad svarbu vengti ir kitos kraštutinės pusės, nes per didelis geležies kiekis taip pat gali kenkti. Jei kyla įtarimų dėl geležies stokos ar vargina simptomai, patikimiausias kelias yra šeimos gydytojo konsultacija ir tiksliniai tyrimai, o ne spėjimai pagal savijautą.

  • Valgote pieno produktus prie kiekvieno patiekalo? Ši klaida gali tyliai pakenkti sveikatai

    Valgote pieno produktus prie kiekvieno patiekalo? Ši klaida gali tyliai pakenkti sveikatai

    Pieno produktai, tokie kaip pienas, kefyras, natūralus jogurtas, varškė ar sūriai, gali būti vertingas baltymų, kalcio, fosforo ir B grupės vitaminų šaltinis. Fermentuoti produktai dažnai geriau toleruojami, o jų vartojimas siejamas su palankesne žarnyno mikrobiotos įvairove. Todėl pieno produktų nereikėtų automatiškai laikyti blogu pasirinkimu.

    Problemos dažniausiai prasideda tada, kai pieno produktai ima dominuoti kiekviename dienos valgyme ir išstumia kitas maisto grupes. Jei pusryčiai, pietūs, užkandžiai ir vakarienė nuolat sukasi apie sūrį, grietinę, saldintus pieno desertus ar dideles jogurto porcijas, mityba tampa monotoniška. Tokiu atveju lengva gauti per daug vienų medžiagų ir per mažai kitų.

    Viena dažniausiai aptariamų rizikų yra tai, kad dideli kalcio kiekiai gali mažinti geležies pasisavinimą, ypač nehemės geležies iš augalinių produktų. Tai aktualu, kai ankštiniai, kruopos, sėklos ar žalialapės daržovės reguliariai valgomi kartu su didelėmis pieno produktų porcijomis. Dėl to jautresnėms grupėms, pavyzdžiui, menstruojančioms moterims ar žmonėms, besilaikantiems augalinės mitybos, verta atidžiau dėlioti derinius.

    Praktiškai tai gali reikšti, kad lėkštė su lęšiais, špinatais ar pupelėmis ir didelis kavos gėrimas su pienu ne visada yra geriausia pora, jei jau anksčiau buvo nustatyta mažakraujystė ar mažesnės geležies atsargos. Vis dėlto vienas jogurtas ar šlakelis pieno savaime nesunaikina patiekalo vertės. Didžiausią reikšmę turi bendras dažnis, porcijų dydžiai ir visos dienos raciono įvairovė.

    Per didelis dėmesys vien kalciu turtingiems produktams kartais siejamas ir su prastesniu kitų mineralų, pavyzdžiui, cinko ar magnio, balansu. Cinkas svarbus imuninei sistemai ir audinių atsistatymui, o magnis reikalingas nervų sistemai, raumenų funkcijai ir energijos apykaitai. Trūkumai dažniausiai formuojasi pamažu ir gali pasireikšti nuovargiu, silpnumu, prastesne koncentracija ar dažnesniais raumenų mėšlungiais.

    Svarbu ir tai, kad pieno produktai nėra vienodi. Natūralus jogurtas, kefyras ar pasukos paprastai turi mažiau pridėtinio cukraus, o jų sudėtis paprastesnė nei saldinti desertai, aromatizuoti pieno gėrimai ar itin riebūs sūriai, valgomi dideliais kiekiais. Pastarieji dažniau turi daug sočiųjų riebalų, druskos ir gali lengvai padidinti bendrą dienos kaloringumą.

    Subalansuotas principas paprastas: pieno produktai gali būti kasdien, bet nebūtinai kiekviename patiekale. Jei ryte renkatės košę su pienu ar jogurtą su vaisiais, kitą valgymą verta grįsti kiaušiniais, žuvimi, ankštiniais, kruopomis, daržovėmis ir nesočiaisiais riebalais. O geležies turtingus augalinius patiekalus naudinga derinti su vitamino C šaltiniais, nes tai gali pagerinti geležies įsisavinimą.

  • Šios salotos lenkia rukolą: daugiau geležies, vitamino C ir švelnesnės skrandžiui

    Daržovių skyriuose vis dažniau pastebima vienu pavadinimu išsiskirianti lapinė daržovė – avinžirnė, dar vadinama avinžole arba lauko salota. Ji vertinama dėl švelnaus, lengvai riešutinio skonio ir traškių, nedidelių lapelių. Ypač ji išpopuliarėja šaltuoju metų laiku, kai šviežių vietinių daržovių pasirinkimas siaurėja.

    Mitybos požiūriu tai viena maistingesnių lapinių žalumynų rūšių: avinžolėje gausu vitaminų A ir C, folio rūgšties, taip pat kalio ir geležies. Lapuose aptinkama ir bioaktyvių junginių, tarp jų karotenoidų bei fenolinių medžiagų, kurios siejamos su antioksidaciniu poveikiu. Dėl mažo kaloringumo ši daržovė lengvai įtraukiama į kasdienį racioną.

    Kuo išsiskiria maistinė sudėtis?

    Avinžolė dažnai lyginama su įprastomis salotomis ir rukola, nes gali būti geras būdas paįvairinti žalumynus. Joje paprastai būna daugiau mikroelementų nei neutralios skonio salotų rūšys, o skonis išlieka švelnus. Dėl to ji tinka ir tiems, kurie vengia aštresnių, kartesnių lapinių daržovių.

    Geležis ir folio rūgštis svarbios normaliai kraujodarai, o vitaminas C prisideda prie imuninės sistemos funkcijos ir padeda organizmui įsisavinti geležį iš augalinių šaltinių. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad vienas produktas problemų neišsprendžia: svarbiausia yra bendra mitybos įvairovė ir pakankamas baltymų bei kitų mikroelementų kiekis.

    Švelnesnė skrandžiui

    Praktikoje avinžolė dažnai pasirenkama kaip švelnesnė alternatyva rukolai ar cikorijai, ypač jautresnio virškinimo žmonėms. Jos lapai minkšti, o skonis ne toks aitrus, todėl ji lengvai dera su įvairiais patiekalais. Tai patogu, kai norisi daugiau žalumynų, bet nesinori ryškaus kartumo.

    Internete paplitę teiginiai apie organizmo odruskėjimą ar toksinų šalinimą dažnai skamba patraukliai, tačiau mokslo požiūriu tokias frazes vertinti reikėtų atsargiai. Organizmas natūraliai šalina medžiagų apykaitos produktus per kepenis ir inkstus, o didžiausią naudą duoda paprasti įpročiai: daugiau daržovių, pakankamai skysčių ir mažiau itin perdirbto maisto.

    Kaip ją valgyti kasdien?

    Lengviausias būdas – naudoti avinžolę salotoms: ji dera su feta, kiaušiniais, tunu ar lašiša, taip pat su ankštiniais ir keptomis daržovėmis. Kad neprarastų tekstūros, ją verta dėti pačioje pabaigoje ir padažu apšlakstyti prieš pat valgant.

    Norint daugiau naudos, salotas verta papildyti vitamino C šaltiniais, pavyzdžiui, citrinų sultimis ar paprika, o sotumui – baltymais. Taip iš paprastos žalumynų saujos gaunamas visavertiškesnis patiekalas, tinkantis ir pietums, ir vakarienei.

  • Komosa ryžowa užkariauja virtuves: daugiau baltymų ir geležies nei ryžiuose ar bulvėse?

    Komosa ryžowa užkariauja virtuves: daugiau baltymų ir geležies nei ryžiuose ar bulvėse?

    Komosa ryžowa, dažnai vadinama quinoa, per pastarąjį dešimtmetį iš nišinio produkto tapo kasdieniu pasirinkimu ir Lietuvos parduotuvėse. Ji vertinama dėl palankaus maistinių medžiagų profilio, ypač kai ieškoma alternatyvų ryžiams, kruopoms ar bulvėms.

    Šis augalas kilęs iš Pietų Amerikos Andų regiono, kur buvo auginamas tūkstančius metų. Nors dažnai priskiriama kruopoms, komosa ryžowa laikoma pseudojava, nes botaniškai nepriklauso tikriesiems javams.

    Kas joje išskirtinio?

    Viena svarbiausių priežasčių, kodėl komosa ryžowa vadinama vertingu produktu, yra baltymų sudėtis. Joje yra visų nepakeičiamųjų aminorūgščių, todėl tai vienas retesnių augalinių pasirinkimų, galinčių prisidėti prie visavertiškesnio baltymų raciono.

    Maistinė vertė priklauso nuo rūšies ir paruošimo, tačiau vidutiniškai 100 gramų virtos komosos ryžowos turi apie 4 gramus baltymų. Sauso produkto sudėtyje baltymų kiekis gerokai didesnis, todėl ji dažnai pasirenkama planuojant mitybą sportuojantiems ar mažinantiems mėsos vartojimą.

    Komosa ryžowa taip pat yra geležies, magnio, fosforo, cinko, vario ir mangano šaltinis, o jos sudėtyje aptinkama ir folio rūgšties bei B grupės vitaminų. Dėl to ji dažnai rekomenduojama kaip racionalus pasirinkimas, kai mityboje trūksta įvairovės.

    Nauda kasdienai ir kam ji tinka

    Komosoje ryžowoje yra skaidulų, kurios prisideda prie sotumo jausmo ir žarnyno veiklos. Be to, ji dažniausiai priskiriama produktams, turintiems palankesnį glikeminį atsaką, palyginti su kai kuriais rafinuotais garnyrais.

    Dar vienas svarbus privalumas yra tai, kad komosa ryžowa natūraliai neturi glitimo. Dėl to ji tinka žmonėms, sergantiems celiakija ar vengiantiems glitimo dėl jautrumo, tačiau visada svarbu atkreipti dėmesį į ženklinimą ir galimą kryžminę taršą gamyboje.

    Dietologai pabrėžia, kad nė vienas produktas pats savaime nėra stebuklas, tačiau komosa ryžowa gali sustiprinti racioną kaip dalis subalansuotos mitybos. Ji ypač praverčia vegetarams, veganams ir tiems, kurie nori padidinti baltymų kiekį be didelio perdirbtų produktų vartojimo.

    Kaip skaniai paruošti namuose

    Prieš verdant komosą ryžową verta perplauti, kad sumažėtų natūraliai ant sėklų esančių saponinų kartumas. Dažniausiai ji verdama apie 15 minučių, kol grūdeliai suminkštėja ir tampa purūs.

    Švelnus, lengvai riešutinis skonis leidžia ją naudoti universaliai. Komosa ryžowa tinka kaip garnyras, salotų pagrindas, šiltų dubenėlių ingredientas, taip pat kaip košės alternatyva pusryčiams.

    Norintiems mažiau mėsos, ji gali tapti pagrindu daržovių kotletams ar apkepams, nes gerai suriša masę kartu su kiaušiniu ar ankštinių miltais. Svarbiausia nepamiršti, kad sveikiausias rezultatas pasiekiamas derinant ją su daržovėmis, baltymų šaltiniu ir kokybiškais riebalais.

  • Daugiau vitaminų nei daržovėse: naudingiausia mėsa, kurios nepelnytai atsisakėme

    Subproduktai, tokie kaip kepenys, širdis ar inkstai, ilgą laiką buvo kasdienės mitybos dalis dėl kainos ir didelės maistinės vertės. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais Vakarų mityboje juos dažnai išstūmė liesa raumeninė mėsa, o kartu praradome ir dalį itin koncentruotų maistinių medžiagų šaltinių.

    Šiuolaikinė mitybos mokslų literatūra subproduktus neretai priskiria prie ypač maistingų produktų, nes juose gausu B grupės vitaminų, ypač vitamino B12, taip pat folatų, geležies, cinko, seleno ir kitų mikroelementų. Dėl to jie dažnai minimi kaip naudingi žmonėms, kuriems aktualus geležies ar B12 trūkumas, pavyzdžiui, esant mažakraujystės rizikai.

    Kuo subproduktai išsiskiria?

    Palyginti su įprasta filė ar kepsniais, subproduktai paprastai yra maistinių medžiagų tankesni, nes mažesnė porcija gali suteikti daugiau vitaminų ir mineralų. Kepenys dažnai vadinamos natūraliu multivitaminu, o širdis vertinama kaip geras baltymų ir kai kurių B grupės vitaminų šaltinis.

    Įprastai subproduktuose yra ir riebaluose tirpių vitaminų, ypač vitamino A, todėl svarbus saikas. Nors toks profilis gali būti naudingas, per didelės ir per dažnos porcijos kai kuriems žmonėms gali padidinti nepageidaujamų padarinių tikimybę.

    Kur slypi rizikos?

    Didžiausia subproduktų mitybinė dilema yra cholesterolis ir labai didelė kai kurių produktų koncentracija. Pavyzdžiui, smegenys išsiskiria itin aukštu cholesterolio kiekiu, o inkstai ir kepenys taip pat gali greitai viršyti įprastai rekomenduojamas ribas, jei vartojami dažnai ir dideliais kiekiais.

    „Subproduktai gali būti vertinga mitybos dalis, tačiau svarbiausia yra porcija ir dažnis“, – pabrėžia dietologai, kalbėdami apie bendrą raciono balansą.

    Praktikoje tai reiškia, kad subproduktus verta įtraukti kaip retkarčiais vartojamą patiekalą, derinant su daržovėmis, ankštiniais ir viso grūdo produktais, o ne paverčiant kasdieniu pagrindu. Jei žmogus turi širdies ir kraujagyslių ligų riziką, podagrą, padidėjusį cholesterolį ar yra nėščia, dėl dažnesnio vartojimo geriausia pasitarti su gydytoju.

  • Jarmūžas grįžta į virtuves: geležies daugiau nei mėsoje, bet ne visiems jis tinka

    Nuo dvarų iki kokteilių

    Jarmūžas, priklausantis bastutinių šeimai, dar XVII amžiuje buvo valgomas ir vertinamas dėl atsparumo šalčiui bei lengvesnio laikymo. Ilgą laiką jis dažniau atliko dekoracijos vaidmenį, tačiau pastaraisiais metais vėl grįžo į kasdienę mitybą.

    Dietologai jį dažnai mini kaip daržovę, kuri vienu metu suteikia ir skaidulų, ir vitaminų, ir mineralų. Populiarumą kelia ir tai, kad jarmūžą lengva pritaikyti tiek salotose, tiek karštuose patiekaluose, tiek trintuose gėrimuose.

    Kuo jis vertingas sveikatai?

    Jarmūže gausu vitaminų A, C ir K, taip pat antioksidantų, siejamų su ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso. Ši daržovė dažnai įvardijama kaip naudinga imunitetui, regėjimui ir kaulų būklei palaikyti, ypač kai mityba įvairi.

    Dažnai akcentuojamas ir geležies kiekis, todėl jarmūžas patrauklus tiems, kurie mažina mėsos vartojimą. Vis dėlto augalinės kilmės geležis paprastai pasisavinama prasčiau, todėl ją verta derinti su vitamino C šaltiniais, pavyzdžiui, paprika ar citrusais.

    Svarbus ir skaidulų kiekis: jos padeda virškinimui ir suteikia sotumo jausmą. Jarmūžas taip pat turi kalio, o tai aktualu tiems, kurie rūpinasi normalia kraujospūdžio kontrole, nors vienas produktas visos problemos neišsprendžia.

    Kada jarmūžo geriau vengti?

    Nors jarmūžas laikomas maistingu, jis tinka ne kiekvienam. Žmonėms, turintiems skydliaukės sutrikimų, verta pasitarti su gydytoju, nes bastutinių daržovėse esantys goitrogenai gali daryti įtaką jodo apykaitai, ypač kai jų valgoma daug ir dažnai.

    Atsargumas rekomenduojamas ir sergantiems inkstų akmenlige, nes jarmūže yra oksalatų. Tokiais atvejais svarbus individualus požiūris, bendras racionas ir gydytojo ar dietologo rekomendacijos.

    Kaip skaniai paruošti?

    Žalias jarmūžas tinka salotoms, tačiau jo lapai gali būti kietesni ir kartoki. Virtuvės praktika paprasta: lapus verta sumaišyti su trupučiu alyvuogių aliejaus ar citrinos sulčių ir trumpai pamasažuoti, kad suminkštėtų.

    Termiškai apdorotas jarmūžas dera su česnaku, pomidorais, ankštinėmis daržovėmis, makaronais ar kruopomis. Jis taip pat dažnai kepamas orkaitėje kaip traškūs lapų traškučiai, kurie gali pakeisti labiau perdirbtus užkandžius.

    Populiarus pasirinkimas ir žalieji kokteiliai, kai jarmūžas derinamas su vaisiais, pavyzdžiui, obuoliais ar bananais. Taip lengviau subalansuoti skonį ir įtraukti daugiau daržovių į kasdienę mitybą.

  • Špinatai po didinamuoju stiklu: mitai apie geležį ir paslėpta tiesa apie oksalatus

    Špinatai daugeliui tapo sveikos mitybos simboliu, tačiau apie juos vis dar sklando klaidinančių įsitikinimų. Dažniausias mitas siejamas su geležimi: špinatuose jos yra, bet ne tiek, kiek ilgus metus buvo kartojama populiariojoje kultūroje.

    Svarbu ir tai, kad špinatuose esanti geležis yra neheminė, todėl organizmas ją pasisavina prasčiau nei heminę geležį iš mėsos ar žuvies. Geležies pasisavinimą lemia visas valgis: vieni produktai ją didina, kiti gali slopinti.

    Ar špinatai tik apie geležį?

    Špinatai vertingi ne vien dėl geležies. Jie suteikia vitamino K, folatų, beta karoteno, vitamino C, taip pat kalio, magnio ir skaidulų, kurios svarbios žarnyno veiklai ir sotumo jausmui.

    Žalieji lapai išsiskiria ir antioksidantais, ypač liuteinu bei zeaksantinu, kurie siejami su regėjimo apsauga. Dėl to špinatai dažnai rekomenduojami kaip dalis įvairios, daržovėmis turtingos mitybos.

    Oksalatai: kada tai tampa problema?

    Špinatuose yra oksalatų, dar vadinamų oksalo rūgšties druskomis. Virškinamajame trakte jie gali jungtis su kalciu ir sudaryti sunkiau tirpius junginius, todėl daliai žmonių tai aktualu dėl mineralų pasisavinimo ar polinkio į tam tikro tipo inkstų akmenligę.

    Praktikoje daugeliui sveikų žmonių saikingas špinatų vartojimas problemų nesukelia, ypač jei mityba įvairi. Didesnę reikšmę turi bendras oksalatų kiekis racione, skysčių vartojimas ir individualūs sveikatos veiksniai.

    Su kuo derinti, kad būtų naudingiau?

    Dažnai patariama špinatus valgyti su vitamino C šaltiniais, nes vitaminas C gali padėti geriau pasisavinti neheminę geležį. Dėl to špinatus verta derinti su citrina, paprika, petražolėmis ar kitais vitamino C turtingais produktais.

    Taip pat minimas derinimas su kalcio turinčiais produktais, nes kalcis gali sumažinti dalies oksalatų pasisavinimą. Vis dėlto reikia prisiminti, kad kalcis tuo pačiu gali mažinti geležies pasisavinimą, todėl svarbiausia balansas ir visos dienos mitybos kontekstas.

    Galiausiai verta atskirti pačius špinatus nuo priedų: daržovė yra mažai kaloringa, tačiau patiekalą smarkiai išaugina riebūs padažai, grietinėlė ar dideli sūrių kiekiai. Norint sveikesnio rezultato, padeda paprastesnis paruošimas ir daugiau daržovių lėkštėje.

  • Ne visos vitaminų tabletės naudingos: 4 papildai, kurių moterims po 50-ies geriau vengti

    Maisto papildų rinka sparčiai auga, tačiau specialistai primena, kad vitaminai ir mineralai nėra nekalti. Moterims po 50-ies, ypač po menopauzės, organizmo poreikiai keičiasi, todėl dalis anksčiau vartotų papildų gali tapti nereikalingi ar net didinti rizikas.

    Gydytojai pabrėžia, kad pagrindinis principas paprastas: pirmiausia verta įvertinti mitybą, vartojamus vaistus ir atlikti tyrimus. Papildai turėtų būti pasirenkami tik turint aiškią priežastį, o ne vadovaujantis reklama ar draugų patarimais.

    Geležis: tik patvirtinus trūkumą

    Geležis reikalinga deguonies pernešimui kraujyje, energijos apykaitai ir imuninei sistemai. Tačiau po menopauzės geležies stygiaus tikimybė dažniausiai sumažėja, nes nebelieka mėnesinių metu patiriamų netekčių.

    Vartojant geležies papildus be indikacijų, gali pasireikšti virškinimo sutrikimai, o ilgainiui organizme gali kauptis per didelis geležies kiekis, kuris siejamas su audinių pažaida. Praktikoje tai reiškia, kad geležies papildai turėtų būti vartojami tik nustačius stoką kraujo tyrimais ir suderinus dozę su gydytoju.

    Rekomenduojamos normos skiriasi pagal amžių ir fiziologinę būklę: moterims iki menopauzės įprastai reikia daugiau geležies nei po jos. Jei atsiranda nuovargis, silpnumas ar kiti simptomai, dažniau patariama tirti feritiną ir bendrą kraujo vaizdą, o ne savarankiškai pradėti vartoti papildus.

    Vitaminas A: atsargiau su didelėmis dozėmis

    Vitaminas A yra riebaluose tirpus vitaminas, svarbus regėjimui, imuninei sistemai ir ląstelių funkcijoms. Bėda ta, kad riebaluose tirpūs vitaminai gali kauptis organizme, todėl per didelės dozės didina toksinio poveikio riziką.

    Perteklinis vitamino A kiekis siejamas su mažesniu kaulų mineraliniu tankiu ir didesne lūžių rizika, o tai ypač aktualu po menopauzės, kai dėl hormoninių pokyčių kaulų masė natūraliai mažėja. Didesnį dėmesį verta atkreipti į iš anksto susiformavusį vitaminą A, kuris gaunamas iš gyvūninės kilmės produktų ir dalies papildų.

    Jeigu vartojami multivitaminai, verta pasitikrinti etiketę ir bendrą paros kiekį iš visų šaltinių. Jeigu nėra konkrečios gydytojo rekomendacijos, aukštų dozių papildai paprastai nėra būtini, ypač kai mityboje netrūksta vitamino A šaltinių.

    Kalcis: didelės dozės ne visada reiškia naudą

    Kalcis svarbus kaulų sveikatai, o po menopauzės, mažėjant estrogenų lygiui, osteoporozės rizika didėja. Dėl to daugelis moterų pradeda vartoti kalcio papildus, tačiau naujesni tyrimai rodo, kad vien papildai ne visuomet duoda apčiuopiamą naudą lūžių prevencijai.

    Be to, didelės kalcio papildų dozės gali sukelti vidurių užkietėjimą, didinti inkstų akmenų riziką ir kai kuriais atvejais lemti per didelį kalcio kiekį kraujyje. Ypač atsargiai vertinamos situacijos, kai kalcio gaunama daug ir su maistu, ir su papildais.

    Praktinė rekomendacija dažnai būna orientuotis į kalcio gavimą iš mitybos, o papildus rinktis tik tada, kai su maistu jo akivaizdžiai nepakanka. Taip pat svarbu prisiminti, kad kaulų sveikatai reikšmingi ir vitaminas D, fizinis aktyvumas bei jėgos pratimai.

    Vitaminas B6: pavojus viršijus saugias ribas

    Vitaminas B6 dalyvauja energijos apykaitoje, nervų sistemos ir imuniteto veikloje, jo yra žuvyje, mėsoje, ankštiniuose produktuose, bulvėse, bananuose. Problema kyla tuomet, kai B6 gaunama dideliais kiekiais iš papildų, ypač iš B grupės kompleksų.

    Ilgą laiką vartojant per dideles dozes, gali pasireikšti periferinių nervų pažeidimo požymiai, pavyzdžiui, tirpimas, dilgčiojimas ar deginimo jausmas galūnėse. Dėl to patariama vertinti bendrą B6 kiekį iš visų papildų ir rinktis tik tokias dozes, kurių realiai reikia.

    Jeigu atsiranda neįprastų jutimų pakitimų, o papildai vartojami reguliariai, verta nutraukti savarankišką vartojimą ir pasitarti su gydytoju. Daugeliu atvejų reikiamą B6 kiekį įmanoma užtikrinti vien subalansuota mityba.

    Kas iš tiesų padeda po 50-ies?

    Ilgaamžiškumo ir geros savijautos pagrindas dažniausiai yra ne papildai, o gyvenimo būdas. Kokybiškas miegas, reguliarus fizinis aktyvumas ir jėgos treniruotės padeda išlaikyti raumenų masę, kaulų tvirtumą bei geresnę medžiagų apykaitą.

    Svarbi ir mityba, kurioje netrūksta baltymų, daržovių, skaidulų bei kalcio šaltinių. Ne mažiau reikšmingi socialiniai ryšiai ir streso valdymas, nes jie siejami su geresne psichologine savijauta ir sveikesniu senėjimu.

    Renkantis maisto papildus, saugiausias kelias yra individualus vertinimas: tyrimai, gydytojo konsultacija ir aiškus tikslas. Tai ypač aktualu po 50-ies, kai dalis papildų, vartotų anksčiau, gali tapti ne pagalba, o papildoma rizika.

  • Lenkai šios mėsos beveik nevalgo, o Prancūzijoje ji laikoma delikatesu: kuo stebina veršiena

    Veršiena – tai jauno galvijo mėsa, kuri nuo įprastos jautienos skiriasi ne tik švelnesniu skoniu, bet ir tekstūra. Dėl šviesesnės spalvos bei mažesnio jungiamojo audinio kiekio ji dažnai iškepa greičiau ir tampa minkštesnė net be ilgo troškinimo.

    Vakarų Europoje, ypač Prancūzijoje ir Italijoje, veršiena dažnai laikoma aukštesnės vertės produktu, kuris siejamas su klasikine virtuve. Tuo metu Vidurio ir Rytų Europoje ji neretai vertinama kaip nišinis pasirinkimas, todėl ant kasdienio stalo pasirodo rečiau.

    Maistinė vertė ir nauda

    Veršiena dažnai įvardijama kaip liesesnė mėsa, ypač jei pasirenkamos mažiau riebios dalys. Dėl to ji gali būti patraukli žmonėms, kurie ieško baltymų šaltinių ir nori riboti sočiųjų riebalų kiekį mityboje.

    Kaip ir kitos mėsos rūšys, veršiena yra visavertis baltymų šaltinis, svarbus raumenų atsistatymui ir sotumui. Joje taip pat yra B grupės vitaminų, kurie prisideda prie energijos apykaitos ir normalios nervų sistemos veiklos.

    Veršiena turi geležies, nors jos paprastai būna mažiau nei brandesnėje jautienoje, tačiau tai vis tiek reikšminga maistinė medžiaga. Geležis svarbi hemoglobino gamybai ir deguonies pernašai organizme, todėl jos pakankamas kiekis aktualus įvairaus amžiaus žmonėms.

    Kada verta būti atsargiems?

    Nors veršiena laikoma švelnesne, ji priskiriama raudonai mėsai, todėl svarbus saikas. Sveikatos institucijos paprastai rekomenduoja riboti raudonos ir ypač perdirbtos mėsos vartojimą, o racioną grįsti įvairove.

    Veršienoje, kaip ir kituose raudonos mėsos produktuose, yra purinų, kurie organizme virsta šlapimo rūgštimi. Dėl to žmonėms, turintiems podagrą, padidėjusį šlapimo rūgšties kiekį ar tam tikrų inkstų sutrikimų, verta pasitarti su gydytoju ar dietologu.

    Dar viena tema, apie kurią kalba specialistai, yra galimos kryžminės reakcijos tarp jautienos ir karvės pieno baltymų alergijų. Nors tai pasitaiko ne visiems, jautresniems žmonėms svarbu stebėti individualią organizmo reakciją.

    Kaip ją ruošti, kad nenusausėtų?

    Kadangi veršiena liesesnė, ji gali greičiau išsausėti, jei per ilgai kepama aukštoje temperatūroje. Dažnai rekomenduojama rinktis trumpą kepimą, švelnų troškinimą arba kepti su padažu, kuris padeda išlaikyti sultingumą.

    Skoniui paryškinti dažnai derinamos švelnios žolelės, lengvi padažai, daržovės ir mažiau intensyvūs prieskoniai, neužgožiantys natūralaus mėsos aromato. Praktikoje daug lemia ir gabalas: nugarinė ar išpjova tinka greitam kepimui, o mentė ar kulninė dalis labiau tinka troškiniams.

  • Močiutės triukas su kepenėlėmis grįžta: šie blyneliai būna minkšti ir sultingi

    Kepenėlės daugelį metų išlieka svarbi Rytų Europos namų virtuvės dalis, tačiau pastaruoju metu jos vėl atrandamos iš naujo. Vienas paprasčiausių būdų sušvelninti jų skonį ir tekstūrą – iškepti kepenėlių blynelius, kurie viduje būna minkšti, o išorėje lengvai apskrunda.

    Dažniausiai šiam patiekalui pasirenkamos vištų kepenėlės, nes jos švelnesnės nei jautienos ar kiaulienos. Toks pasirinkimas patogus ir praktiškas: paruošimas neužtrunka ilgai, o patiekalas tinka tiek greitiems pietums, tiek šiltam užkandžiui, kurį lengva patiekti ir atvėsusį.

    Mitybos požiūriu kepenėlės vertinamos dėl didelės maistinės vertės. Jos yra vienas geriausių heminės geležies šaltinių, o ši geležies forma paprastai lengviau įsisavinama organizme ir svarbi normaliai raudonųjų kraujo kūnelių gamybai bei deguonies pernešimui.

    Kepenėlėse taip pat gausu vitamino B12, reikalingo nervų sistemos veiklai ir kraujodarai, bei folio rūgšties. Dar vienas dažnai minimas privalumas – vitaminas A, svarbus regėjimui ir imuninei sistemai, tačiau jo kepenėlėse gali būti itin daug, todėl šį produktą verta valgyti saikingai, ypač nėštumo metu.

    Norint, kad kepenėlių blyneliai būtų sultingi, masę pravartu gerai sutrinti iki vientisos konsistencijos ir kepant jų neperlaikyti keptuvėje. Skonį dažniausiai sustiprina svogūnas, o nedidelis kiekis miltų padeda masei sutvirtėti ir iškepti tolygiai.

    Prieš kepimą masę naudinga palaikyti apie 10 minučių, kad ingredientai geriau susijungtų. Patiekiant kepenėlių blynelius dažnai derinama su bulvėmis, raugintų daržovių salotomis arba lengvu jogurtiniu padažu su česnaku, kuris suteikia gaivumo.