Pavasarį žydintys krūmai, tokie kaip forzitijos, migdolai ir lanksvos, dažniausiai žiedus krauna ant praėjusių metų ūglių. Dėl to netinkamas genėjimo laikas yra dažniausia priežastis, kodėl kitą sezoną žydėjimas nusilpsta arba visai dingsta.
Svarbiausia taisyklė paprasta: genima iškart po žydėjimo, kol augalas dar nespėjo suformuoti naujų žiedinių pumpurų kitų metų pavasariui. Praktikoje tai dažniausiai būna nuo balandžio pabaigos iki birželio, priklausomai nuo oro ir konkrečios rūšies.
Kodėl genėjimas būtinas?
Po žydėjimo krūmas pradeda intensyviai auginti naujus ūglius, ant kurių vasarą ir rudenį formuojasi pumpurai kitam sezonui. Jei genėsite rudenį, žiemą ar ankstyvą pavasarį, kartu nukirpsite ir būsimų žiedų „atsargą“.
Genėjimas svarbus ne tik dėl gausesnio žydėjimo. Praskaidrinta laja greičiau išdžiūsta po lietaus, mažėja grybinių ligų rizika, o krūmas ilgiau išlieka tankus nuo apačios, neužplikdamas vien viršūnėse.
Kaip genėti po žydėjimo?
Prieš darbą sekatorių verta dezinfekuoti, ypač jei genite kelis augalus iš eilės. Pjūvius darykite įstrižai, maždaug 5 milimetrus virš sveiko pumpuro, nukreipto į išorę, kad krūmo vidus neperdėtai tankėtų.
Forzitijas dažniausiai geriausia trumpinti iškart nubyrėjus žiedams, dažnai gegužės pradžioje. Žydėjusius ūglius įprasta patrumpinti maždaug trečdaliu ar net puse, o ligotus, nudžiūvusius, besikryžiuojančius ir į krūmo vidų augančius ūglius išpjauti visiškai.
Kas 3–4 metus verta taikyti atjauninantį genėjimą ir prie pat žemės pašalinti kelis seniausius, prasčiau žydinčius stiebus. Vienu kartu nereikėtų išimti daugiau nei apie 30 proc. krūmo ūglių, kad augalas nepatirtų per didelio streso.
Migdolai po žydėjimo dažnai genimi stipriau, nes taip skatinamas gausus jaunų ūglių augimas. Peržydėjusius ūglius galima patrumpinti net perpus ar iki dviejų trečdalių, paliekant prie pagrindo kelis sveikus pumpurus, o storų šakų žaizdas pravartu apsaugoti sodo tepalu.
Lanksvos, kurios žydi pavasario pabaigoje ar vasaros pradžioje, genimos iškart pasibaigus baltų žiedų bangai. Dažniausiai trumpinami peržydėję ūgliai, o jauni, nuo pagrindo kylantys šių metų ūgliai paliekami, nes būtent jie dažnai bus gausaus kito sezono žydėjimo pagrindas.
Ką daryti po genėjimo?
Iškart po genėjimo krūmus verta gausiau palaistyti, ypač jei pavasaris sausas. Geriau laistyti rečiau, bet gausiai, kad vanduo pasiektų gilesnę šaknų zoną, o ne tik sudrėkintų paviršių.
Regeneraciją padeda palaikyti subalansuotas tręšimas. Dažnai pakanka kompleksinių trąšų dekoratyviniams krūmams pagal gamintojo normą, o natūralesnė alternatyva yra kompostas, paskleidžiamas aplink augalą ir įterpiamas į viršutinį dirvos sluoksnį.
Dar viena praktika, kuri pastaraisiais metais ypač akcentuojama dėl dažnėjančių sausrų, yra mulčiavimas. 5–7 centimetrų mulčio sluoksnis iš žievės, komposto ar smulkintos žalios masės padeda išlaikyti drėgmę ir mažina piktžolių konkurenciją, tik mulčio nereikėtų priglausti prie pat kamieno.
Jei po genėjimo pastebite staigų ūglių vytimą ir ruduojančias viršūnes, ypač migdoluose, tai gali rodyti grybinės kilmės pažeidimus. Tokiu atveju sergantį ūglį reikėtų išpjauti žemiau pažeidimo vietos, o nupjautas šakas išvežti arba išmesti, bet nekompostuoti.
Jeigu krūmai kasmet genimi laiku, bet vis tiek menkai žydi, verta įvertinti vietą: per didelis pavėsis, skurdi dirva ar pavasarinės šalnos gali pažeisti pumpurus. Tuomet padeda saulėtesnė vieta, dirvos pagerinimas ir nuosaikus, bet reguliarus atjauninimas.
