CP v2

Tag: Genetika

  • Mokslininkai nustebino: genai gali lemti net pusę gyvenimo trukmės, bet yra svarbi išlyga

    Mokslininkai nustebino: genai gali lemti net pusę gyvenimo trukmės, bet yra svarbi išlyga

    Kas pasikeitė džiugioje žinioje?

    Ilgą laiką buvo manoma, kad gyvenimo trukmę daugiausia nulemia gyvenimo būdas, mityba, fizinis aktyvumas ir aplinka, o genų vaidmuo yra palyginti kuklus. Daugelyje ankstesnių tyrimų paveldimumas dažniausiai buvo vertinamas maždaug 20–25 proc., o kartais net dar mažiau.

    Tačiau naujas 2026 metais žurnale Science paskelbtas darbas siūlo kitokį vaizdą: genų įtaka gali būti didesnė, nei manyta. Tyrėjai teigia, kad atmetus svarbius trikdančius veiksnius, genetika gali paaiškinti apie pusę vadinamosios vidinės žmogaus gyvenimo trukmės skirtumų.

    Kodėl ankstesni skaičiai galėjo klaidinti?

    Tyrime dėmesys sutelktas į vadinamąjį išorinį mirtingumą, kai žmogus miršta dėl priežasčių, ne tiesiogiai susijusių su biologiniu senėjimu. Tai gali būti infekcijos, nelaimingi atsitikimai ar kiti atsitiktiniai įvykiai, kurie „uždengia“ tikrąją senėjimo ir genetikos įtaką.

    Autoriai kėlė klausimą, ar įprasti paveldimumo įverčiai nėra nuvertinti būtent todėl, kad į analizę patenka daug tokių mirties priežasčių. Pritaikius matematinius modelius ir „išfiltravus“ šį poveikį, gautas didesnis genų indėlio įvertis.

    Kokiais duomenimis rėmėsi mokslininkai?

    Analizė buvo paremta didelėmis dvynių duomenų bazėmis, įskaitant kelias šalis, ir statistiniais metodais, leidžiančiais atskirti genetikos ir aplinkos indėlį. Dvynių tyrimai genetikos moksle laikomi ypač vertingais, nes leidžia lyginti labai panašų genetinį pagrindą turinčius žmones skirtingomis gyvenimo sąlygomis.

    Šiame darbe svarbiausia naujovė yra bandymas įvertinti, kiek žmogus gyventų, jei nemirtų nuo priežasčių, nesusijusių su senėjimo procesu. Būtent tai, pasak autorių, išryškina didesnį paveldimumo vaidmenį.

    Ar tai reiškia, kad viskas užrašyta genuose?

    Nors maždaug 50 proc. skambantis skaičius gali sudaryti įspūdį, kad likimas nulemtas genetikoje, patys tyrėjai pabrėžia kitą pusę. Likusi gyvenimo trukmės skirtumų dalis vis tiek siejama su gyvenimo būdu, socialinėmis ir ekonominėmis aplinkybėmis, sveikatos priežiūros prieinamumu bei kitais aplinkos veiksniais.

    Praktinė žinutė išlieka aiški: genai ir aplinka veikia kartu, o ne varžosi tarpusavyje. Net turint palankius genetinius variantus, žalingi įpročiai gali didinti riziką susirgti lėtinėmis ligomis, o sveikesnė gyvensena gali padėti sumažinti nepalankių veiksnių poveikį.

    Kur čia telpa epigenetika ir naujos tendencijos?

    Tyrimo kontekste dažnai minima epigenetika – mechanizmai, kurie gali keisti genų aktyvumą nekeičiant pačios DNR sekos. Mokslinė literatūra rodo, kad mityba, fizinis aktyvumas, miego kokybė ir lėtinis stresas gali būti susiję su epigenetiniais pokyčiais, o tai padeda paaiškinti, kodėl vien genetinės informacijos nepakanka.

    Pastaraisiais metais auga ir didelių biomedicininių duomenų analizės vaidmuo, kur vis dažniau taikomi DI metodai, leidžiantys aptikti sudėtingas sąsajas tarp genetinių variantų, laboratorinių rodiklių ir ligų rizikos. Vis dėlto, net ir spartėjant technologijoms, mokslininkai pabrėžia, kad tokios išvados dar priklauso nuo duomenų kokybės, populiacijų įvairovės ir pasirinktų modelių prielaidų.

    Autoriai nurodo ir ribotumus: tyrime daugiausia analizuotos europinės populiacijos, todėl skirtingoms pasaulio grupėms rezultatai gali būti ne tokie patys. Be to, išorinio mirtingumo korekcijos remiasi modeliavimu, o tai visada reiškia tam tikrą supaprastinimą.

    Nepaisant to, darbas stiprina kryptį, kad senėjimo biologijos ir džiugios ilgaamžiškumo istorijos paieškos gali būti sėkmingesnės, jei daugiau dėmesio bus skiriama genetiniams mechanizmams. Tikslas čia dažniau formuluojamas ne kaip bet kokia kaina ilginti gyvenimą, o ilginti sveiko gyvenimo metus.

  • Ilgaamžiškumo genas iš plikųjų kurmiarausių: mokslininkai jį perkėlė pelėms ir prailgino jų gyvenimą

    JAV mokslininkai pranešė apie eksperimentą, kuriame vadinamasis ilgaamžiškumo genas iš plikųjų kurmiarausių buvo perkeltas laboratorinėms pelėms. Tyrėjų teigimu, genetiškai pakeistos pelės vidutiniškai gyveno ilgiau ir rodė ženklų sveikatos rodiklių pagerėjimą.

    Plikosios kurmiarausės išsiskiria neįprastai ilga gyvenimo trukme tarp graužikų ir, kaip nurodo mokslininkai, rečiau serga vėžiu. Tyrime dėmesys sutelktas į geną, susijusį su didelės molekulinės masės hialurono rūgšties gamyba, kuri siejama su audinių apsauga ir atsparumu.

    Eksperimento duomenimis, pakeistų pelių gyvenimo trukmė padidėjo apie 4,4 proc. Taip pat fiksuotas mažesnis uždegiminių procesų aktyvumas, geresni žarnyno imuninės sistemos rodikliai ir didesnis atsparumas navikams, palyginti su įprastomis pelėmis.

    „Mūsų tyrimas patvirtina idėją, kad unikalūs ilgaamžiškumo mechanizmai, evoliucionavę ilgiau gyvenančiuose žinduoliuose, gali būti perkelti ir pagerinti kitų rūšių gyvenimo trukmę“, – sakė biologijos ir medicinos profesorė Vera Gorbunova.

    Tyrėjai pabrėžia, kad pagrindinis šio darbo tikslas yra ne vien pailginti gyvenimą, o prailginti sveiko gyvenimo laikotarpį, mažinant su amžiumi susijusių ligų riziką. Pastaraisiais metais ilgaamžiškumo tyrimuose vis dažniau akcentuojama, kad svarbiausia yra vėžinių, uždegiminių ir metabolinių ligų atitolimas, o ne vien papildomi metai.

    Mokslininkai taip pat teigia jau identifikavę molekules, kurios gali lėtinti hialurono rūgšties skaidymą, ir jas testuoja. Tokia kryptis laikoma potencialiai praktiškesne nei plataus masto genetinės intervencijos, nes vaistiniai junginiai teoriškai galėtų būti pritaikomi plačiau, tačiau jų veiksmingumą ir saugumą dar reikėtų patvirtinti.

    Vis dėlto pereiti nuo rezultatų su graužikais prie pritaikymo žmonėms paprastai užtrunka, nes būtini ilgalaikiai toksikologiniai, saugumo ir klinikiniai tyrimai. Be to, žmogaus senėjimas yra sudėtingas procesas, kurį lemia daugybė biologinių kelių, todėl vieno mechanizmo sustiprinimas ne visada reiškia analogišką rezultatą kitai rūšiai.

  • Y chromosoma nyksta? Mokslininkai aiškina, ar vyrams gresia išnykimas ir kas galėtų ją pakeisti

    Y chromosoma nyksta? Mokslininkai aiškina, ar vyrams gresia išnykimas ir kas galėtų ją pakeisti

    Diskusija dėl žmogaus Y chromosomos ateities vėl įkaista: dalis mokslininkų primena, kad per šimtus milijonų metų ji smarkiai sumažėjo ir prarado didelę dalį genų. Kiti tvirtina, jog bent jau primatų linijoje esminiai Y genai pastaruoju metu beveik nebekinta, todėl kalbos apie neišvengiamą pabaigą yra per daug supaprastintos.

    Vienas dažniausiai cituojamų argumentų kilo iš evoliucinės biologės Jenny Graves skaičiavimų, paskelbtų 2002 metais: jei istorinis geno nykimo tempas išliktų toks pats, Y chromosoma teoriškai galėtų išnykti per kelis milijonus metų. Vis dėlto pati mokslininkė vėliau pabrėžė, kad tai buvo apytikslis akademinis modeliavimas, o ne pranašystė apie vyrų pabaigą.

    „Mane stebina, kad kas nors rimtai nerimauja dėl vyrų išnykimo po 5 ar 6 milijonų metų“, – sakė Jenny Graves.

    „Žmonėmis esame tik apie 0,1 milijono metų, tad dar klausimas, ar apskritai sėkmingai išgyvensime ateinantį šimtmetį“, – pridūrė ji.

    Ar Y chromosoma iš tiesų silpsta?

    Y chromosoma yra specifinė tuo, kad didžiojoje savo dalyje ji neturi poros, su kuria galėtų apsikeisti genetine medžiaga kaip dauguma kitų chromosomų. Dėl ribotos rekombinacijos jai sunkiau taisyti genetines klaidas, todėl evoliuciškai ji ilgainiui prarado daug genų ir tapo gerokai mažesnė už X chromosomą.

    Vis dėlto šiuolaikiniai genomikos tyrimai rodo, kad žmogaus Y chromosomoje išlikę genai nėra atsitiktiniai. Jie siejami ne tik su lyties vystymusi, bet ir su platesnėmis organizmo funkcijomis, o tai reiškia, kad natūrali atranka gali stipriai saugoti tai, kas būtina išlikimui ir vaisingumui.

    Stabili ar pasmerkta: dvi stovyklos

    Viena mokslininkų stovykla, kuriai priskiriama ir Jenny Graves, Y chromosomą vertina kaip evoliuciškai trapų darinį, kuris teoriškai gali būti pakeistas. Kitos stovyklos atstovai, tarp jų MIT Whitehead instituto biologė Jenn Hughes, teigia, kad greitas geno praradimas vyko ankstyvoje stadijoje, o vėliau procesas sulėtėjo ir iš esmės stabilizavosi.

    Šį požiūrį sustiprino lyginamieji darbai su žmonėmis ir kitais primatais, rodantys gilią pagrindinių Y genų konservaciją per dešimtis milijonų metų. Tokia dinamika labiau primena evoliucinę pusiausvyrą, o ne nuoseklų slydimą į išnykimą.

    Kas nutiktų, jei Y vis dėlto keistųsi?

    Sensacingi teiginiai apie vyrų išnykimą dažniausiai praleidžia vieną esminį faktą: net jei tam tikroje rūšyje Y chromosoma sunyktų ar prarastų vaidmenį, pati lyties nustatymo sistema gali persitvarkyti. Gamtoje žinoma atvejų, kai žinduoliams Y chromosomos funkcijos persikėlė kitur, o rūšys ir toliau sėkmingai dauginosi.

    Tyrimuose aprašyti graužikai, kurių populiacijose Y chromosoma išnyko, tačiau lytį lemiantys genetiniai mechanizmai atsirado kitose chromosomose. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad panašūs pokyčiai teoriškai galėtų vykti ir žmonių populiacijose, tik tokios lytį lemiančios variacijos nėra rutiniškai ieškomos daugelyje genomo tyrimų.

    Ekspertai pabrėžia, kad net ryškūs Y chromosomos pokyčiai vyktų itin lėtai, per daugybę kartų. Todėl šiandien tai labiau fundamentinės biologijos klausimas, padedantis suprasti evoliuciją, genetinių sistemų stabilumą ir tai, kaip gamta randa alternatyvias strategijas išsaugoti reprodukciją.

  • Mokslininkai ištyrė 1 250 000 kraujo ląstelių: atsakymas, kodėl moterys dažniau serga

    Mokslininkai ištyrė 1 250 000 kraujo ląstelių: atsakymas, kodėl moterys dažniau serga

    Kas paaiškėjo iš 1 250 000 ląstelių

    Autoimuninės ligos atsiranda tada, kai imuninė sistema per klaidą puola paties žmogaus audinius. Epidemiologiniai duomenys rodo, kad tokios būklės kaip sisteminė raudonoji vilkligė ar išsėtinė sklerozė dažniau diagnozuojamos moterims, o priežastys ilgai buvo aiškinamos tik bendrai.

    Australijos Garvan medicinos tyrimų instituto komanda išanalizavo daugiau nei 1 250 000 kraujo imuninių ląstelių ir aptiko per 1 000 genetinių „jungiklių“, kurie skirtingai veikia priklausomai nuo lyties. Tyrėjai pabrėžia, kad tai leidžia tiksliau suprasti, kodėl moterų imuninė sistema dažniau „perdega“ į uždegiminį režimą.

    Kuo skiriasi vyrų ir moterų imuninės ląstelės

    Tyrime dalyvavo 982 žmonės: 564 moterys ir 418 vyrų. Iš jų kraujo mėginių buvo tiriamos periferinio kraujo mononuklearinės ląstelės, tai yra įvairių tipų baltieji kraujo kūneliai, cirkuliuojantys kraujyje ir atliekantys esminį vaidmenį imunitete.

    Pasitelkus vienos ląstelės RNR sekoskaitą, buvo vertinama ne vidutinė, o kiekvienos ląstelės genų aktyvumo „nuotrauka“. Tokia metodika leidžia pamatyti subtilius skirtumus, kurių anksčiau nepavykdavo užfiksuoti tiriant mišrius ląstelių mėginius.

    Analizė parodė, kad vyrų kraujyje dažniau aptinkama moncitų, kurie laikomi vienais pirmųjų reagavimo į infekciją dalyvių. Jų genetiniai signalai labiau siejosi su audinių priežiūra, atstatymu ir bazinėmis apsauginėmis funkcijomis.

    Tuo metu moterų imuninėje sistemoje nustatyta daugiau B ir T limfocitų, susijusių su labiau prisitaikančiu, „specializuotu“ imunitetu. Tyrėjų interpretacija tokia: šios ląstelės dažniau būna parengties būsenoje, todėl greičiau sukelia uždegiminį atsaką.

    Kodėl tai didina autoimuninių ligų riziką

    Aukštesnė parengtis gali būti pranašumas kovojant su virusais ir kitais patogenais, tačiau turi biologinę kainą. Kai uždegiminiai keliai aktyvuojami lengviau, didėja tikimybė, kad imuninė sistema suklys ir atakuos sveikus audinius.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad imuninę sistemą būtina tirti atsižvelgiant į lytį“, – sakė skaičiuojamosios biologijos specialistė Seyhan Yazar iš Garvan medicinos tyrimų instituto.

    „Nors žinome, kad vyrų ir moterų imunitetas skiriasi, daug tyrimų šiuos skirtumus vis dar ignoruoja, o tai gali riboti ligų supratimą ir iškreipti gydymo pasirinkimus“, – pridūrė ji.

    Tyrėjai taip pat nustatė, kad dalis genetinių „jungiklių“ nėra susiję vien su X ar Y chromosomomis. Reikšmingų skirtumų rasta ir autosomose, tai yra abiem lytims bendrose chromosomose, todėl mechanizmas gali būti platesnis nei vien lytinės chromosomos.

    Siekiant sustiprinti sąsają su autoimunine rizika, išskirti du moterims būdingi aktyvesni genetiniai „jungikliai“ prie genų, siejamų su sistemine raudonąja vilklige. Tokie radiniai padeda susieti populiacinius stebėjimus su konkrečiais biologiniais procesais ląstelės lygiu.

    „Nustačius, kad moterims būdingi genai yra ryškiai susitelkę uždegiminiuose keliuose, turime dar vieną biologinį paaiškinimą, kodėl moterims lengviau įvyksta klaidingas savų audinių puolimas“, – sakė bioinformatikė Sara Ballouz iš Naujojo Pietų Velso universiteto.

    „Kita šio skirtumo pusė ta, kad vyrų imuninės ląstelės paprastai mažiau parengtos uždegimui, todėl vyrai dažniau būna imlesni infekcijoms ir kai kuriems vėžiniams susirgimams, nesusijusiems su reprodukcine sistema“, – pridūrė ji.

    Ką tai keičia gydyme ir tyrimuose

    Autorių teigimu, šie duomenys svarbūs kuriant tikslesnę, individualizuotą mediciną, kai gydymas parenkamas ne tik pagal diagnozę, bet ir pagal paciento biologines ypatybes. Praktikoje tai gali reikšti tikslingesnį uždegimo slopinimą ir geresnį vaistų pritaikymą skirtingoms pacientų grupėms.

    „Jei norime išnaudoti precizinės medicinos potencialą, privalome suprasti fundamentalius biologinius kintamuosius“, – sakė statistinės genetikos specialistas Joseph Powell iš Garvan medicinos tyrimų instituto.

    „Gydymas turi būti taikomas ne tik ligai, bet ir tam, kaip paciento imuninė sistema veikia baziniu genetiniu lygiu“, – teigė jis.

    Tyrimas publikuotas žurnale The American Journal of Human Genetics. Mokslininkai pabrėžia, kad tolesni darbai turėtų tikslinti, kaip šie genetiniai skirtumai sąveikauja su hormonais, amžiumi, infekcijomis ir kitais rizikos veiksniais, lemiančiais autoimuninių ligų pradžią bei eigą.

  • Study suggests recessive disease carriers face subtle Darwinian selection, challenging genetics textbooks

    New population-scale research suggests that people who carry single harmful variants in recessive disease genes are not always fully unaffected, as many genetics textbooks imply. Using health and reproductive data, the study finds small but measurable disadvantages that could shape how these variants persist over generations.

    Researchers analyzed genetic and life-outcome information from more than 300 000 participants in the UK Biobank, a major long-running resource for biomedical research. They focused on 1 900 genes linked to recessive disorders, where disease typically appears only when both gene copies are affected.

    On average, individuals carried about two potentially damaging variants across these recessive genes, the authors reported. As a group, carriers showed a slightly higher burden of medical diagnoses and a modest reduction in reproductive success, suggesting lower odds of passing these variants on.

    Signals strongest for disability genes

    The pattern was most pronounced for genes associated with intellectual disability, where carrier variants appeared less common than expected. The researchers also observed that carriers of these variants tended to spend fewer years in education, a signal consistent with subtle effects even in people who do not meet clinical thresholds.

    The findings build on earlier work showing many cases of intellectual disability arise from de novo mutations that occur spontaneously in a child rather than being inherited. Because each child typically acquires around 100 new mutations across the genome, rare but consequential changes can still emerge even if selection slowly reduces inherited risk variants.

    Evolution may still be at work

    The authors argue that these small carrier disadvantages are consistent with ongoing Darwinian selection in modern populations, operating through health and reproduction rather than survival alone. They also point to the possibility that social factors, including mate choice, could contribute, echoing Darwin’s later emphasis on sexual selection.

    Experts caution that the reported effects are modest and observed at the group level, meaning they may not predict outcomes for any single person. Still, the results may influence how genetic counseling, population genetics, and the long-term dynamics of disease variants are taught and studied.

  • Davidas Attenborough artėja prie 100: mokslas aiškina, kas iš tiesų lemia ilgaamžiškumą

    Davidas Attenborough artėja prie 100: mokslas aiškina, kas iš tiesų lemia ilgaamžiškumą

    Britų gamtininkas ir televizijos veidas Davidas Attenborough netrukus minės 100 metų jubiliejų – amžių, kurį pasiekia tik labai maža dalis žmonių. Pats jis ne kartą yra pabrėžęs, kad ilgo gyvenimo „paslaptis“ jam pirmiausia yra sėkmė, o ne vien disciplina ar išskirtinės dorybės.

    Tokį požiūrį vis dažniau paremia ir mokslas: ilgaamžiškumą lemia ne vienas veiksnys, o genetinių savybių, aplinkos ir gyvenimo būdo kombinacija. Tyrėjai pabrėžia, kad net ir labai sveikai gyvenant, starto pozicijos skiriasi, nes paveldimumas turi didelę įtaką.

    „Priežastis, kodėl dar esu darbingas, nėra kokia nors dorybė – greičiau sėkmė“, – yra sakęs Davidas Attenborough.

    Genai svarbūs, bet ne viskas

    Ilgaamžių tyrimuose dažnai kartojama mintis, kad iki garbaus amžiaus nuveda ne vien paveldimumas. Kai kurių mokslininkų vertinimu, sulaukti 90 metų gali padėti ir gyvenimo būdo pasirinkimai, tokie kaip mityba, judėjimas, rūkymo atsisakymas, miego kokybė ar streso kontrolė.

    Vis dėlto kuo amžius didesnis, tuo stipriau išryškėja genetinis „filtras“. Tyrėjai, analizuojantys superilgaamžius, kelia prielaidą, kad sulaukti 110 metų dažniausiai pavyksta tik tiems, kurių genetinis rinkinys ypač palankus.

    Gyvenimo trukmė per šimtmetį pasikeitė

    Attenborough gimimo laikais vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė Jungtinėje Karalystėje buvo gerokai trumpesnė nei šiandien. Pastaraisiais dešimtmečiais ilgaamžiškumą sustiprino medicinos pažanga, vakcinacija, geresnė infekcijų kontrolė, saugesnės darbo sąlygos ir išaugęs sveikatos raštingumas.

    Demografinės tendencijos rodo, kad šimtamečių daugėja daugelyje išsivysčiusių šalių, nors jų dalis populiacijoje išlieka maža. Taip pat fiksuojama, kad vyrai, nors ir rečiau pasiekia 100 metų ribą nei moterys, pastaraisiais dešimtmečiais šį atotrūkį mažina.

    Veikia ir „nematomi“ veiksniai

    Mokslinėje literatūroje vis dažniau aptariama, kad geresnius senėjimo rodiklius gali lydėti socialinis aktyvumas ir aiškus gyvenimo tikslas. Vyresniame amžiuje tai siejama su mažesne kai kurių ligų rizika, lėtesniu funkcijų prastėjimu ir geresne psichologine savijauta.

    Attenborough atvejis dažnai minimas kaip pavyzdys žmogaus, kuris išlaikė aktyvų darbo ritmą, nuolatinį smalsumą ir stiprų ryšį su savo veikla. Nors tai nėra garantija, tokie veiksniai gali būti svarbi bendro ilgaamžiškumo paveikslo dalis kartu su genetika ir atsitiktinumais.

    „Sveikas senėjimas nėra vien ligų išvengimas – svarbu ir tai, kaip žmogus jaučiasi savo gyvenime“, – yra teigusi ilgaamžiškumo tyrimų autorė Paola Sebastiani.

    Ekspertai pabrėžia, kad nėra vienos formulės, kaip sulaukti itin garbaus amžiaus, tačiau daugeliui žmonių realiausia nauda slypi kasdienėse, ilgalaikėse praktikose. Reguliarus judėjimas, subalansuota mityba, socialiniai ryšiai, profilaktiniai sveikatos patikrinimai ir žalingų įpročių atsisakymas statistiškai didina šansus senėti sveikiau, net jei genetika ne visada palanki.

  • Didžiausias dvynių tyrimas atskleidė netikėtą tiesą: narcisizmą labiau lemia genai?

    Didžiausias dvynių tyrimas atskleidė netikėtą tiesą: narcisizmą labiau lemia genai?

    Narcisistiniai bruožai visuomenėje dažnai aiškinami auklėjimu ir šeimos aplinka, tačiau naujas didelės apimties dvynių tyrimas rodo kitokį vaizdą. Analizuojant šeimų ir dvynių duomenis nustatyta, kad narcisizmo skirtumus labiau paaiškina genetika nei bendra namų aplinka.

    Tyrime vertinti daugiau nei 1 300 dvynių porų duomenys, taip pat įtraukti jų tėvai, partneriai ir broliai ar seserys. Dalyviai pildė standartizuotus klausimynus, kuriuose buvo klausiama apie poreikį sulaukti dėmesio, siekį būti gerbiamam ir norą turėti statusą.

    Ką parodė dvynių duomenys

    Rezultatai parodė, kad tėvų ir vaikų narcisizmo įverčiai iš tiesų yra panašūs, tačiau šis panašumas, tyrėjų vertinimu, beveik visiškai siejamas su genetiniais veiksniais. Bendri aplinkos veiksniai, tokie kaip šeimos socioekonominė padėtis ar panašūs auklėjimo principai, turėjo tik nedidelę įtaką.

    Dar vienas svarbus akcentas yra tai, kad didelę dalį narcisistinių bruožų variacijos aiškino individuali aplinka, tai yra patirtys, kurių net ir toje pačioje šeimoje vaikai nepatiria vienodai. Pavyzdžiui, skirtingi santykiai su bendraamžiais mokykloje ar skirtingos socialinės patirtys gali formuoti asmenybės raišką nevienodai.

    Kodėl tai svarbu psichologijai

    Tokios išvados meta iššūkį plačiai paplitusiems aiškinimams, kad narcisizmas pirmiausia kyla dėl šaltos, kritiškos tėvystės arba, priešingai, dėl perdėto idealizavimo vaikystėje. Tyrimas nereiškia, kad auklėjimas neturi jokios reikšmės, tačiau signalizuoja, jog jo vaidmuo gali būti mažesnis, nei įprasta manyti, ypač kalbant apie bendrus šeimos veiksnius.

    Psichologijoje narcisizmas dažniausiai suprantamas kaip spektras, o ne vienalytė būsena, todėl kasdienėje kalboje vartojamas terminas neretai supainiojamas su klinikiniu sutrikimu. Narcisistinis asmenybės sutrikimas laikomas reta diagnoze, o daug dažniau žmonėms būdingi pavieniai bruožai, kurie gali stiprėti arba silpnėti priklausomai nuo gyvenimo etapų ir aplinkybių.

    Ką dar reikės ištirti

    Tyrėjai pabrėžia, kad ateityje svarbu tiksliau įvardyti, kurie genetiniai mechanizmai susiję su narcisistiniais bruožais, ir kaip jie sąveikauja su aplinka. Kol kas trūksta plačių genetinių asociacijų tyrimų, kuriuose narcisizmas būtų matuojamas kaip atskiras, nuosekliai vertinamas požymis.

    Praktikoje tai gali padėti realistiškiau planuoti pagalbos strategijas psichoterapijoje ir darbo aplinkoje, nes vien tik bandymas pakeisti elgesį per bendras auklėjimo ar bendravimo taisykles ne visada pataiko į problemos šerdį. Specialistai pabrėžia, kad veiksmingiausios priemonės dažniausiai remiasi individualiu vertinimu, motyvacijos stiprinimu ir ilgalaikiu darbu su emociniu reguliavimu bei santykiais.

  • Mokslininkai atskleidė, kas mus išgelbėjo nuo neandertaliečių likimo: lemtingas skirtumas

    Mokslininkai atskleidė, kas mus išgelbėjo nuo neandertaliečių likimo: lemtingas skirtumas

    Maždaug prieš 40 000 metų Europoje gyveno dvi žmonių giminės: šiuolaikinių žmonių protėviai Homo sapiens ir neandertaliečiai. Ilgainiui išliko tik viena, o klausimas, kodėl taip nutiko, daugiau nei šimtmetį išlieka vienu didžiausių priešistorės galvosūkių.

    Anksčiau neandertaliečiai neretai buvo vaizduojami kaip primityvūs, tačiau archeologiniai ir genetiniai tyrimai rodo kitokį paveikslą. Yra duomenų, kad jie mokėjo valdyti ugnį, gamino įrankius, kūrė simbolinius dirbinius ir prisitaikė prie sudėtingų aplinkos sąlygų.

    Naujausiame modeliavimu paremtame tyrime Monrealio universiteto ir Kembridžo universiteto mokslininkai siūlo svarbią užuominą: Homo sapiens galėjo išlikti ne dėl pranašesnio kūno ar smegenų, o dėl geriau tarpusavyje susietų bendruomenių tinklų.

    Ryšiai kaip išgyvenimo draudimas

    Tyrėjai, remdamiesi metodais, naudojamais gamtosaugos biologijoje, atkūrė tinkamiausias gyvenamas teritorijas abiem žmonių grupėms. Į modelius buvo įtraukti geografiniai regionai, klimato kintamumas ir archeologinių radimviečių duomenys.

    Rezultatai parodė, kad neandertaliečiams palankios teritorijos Europoje, tikėtina, buvo labiau išskaidytos ir prasčiau sujungtos tarpusavyje nei teritorijos, kuriose įsitvirtino Homo sapiens. Tai reiškia, kad krizės metu vienoms grupėms galėjo būti sunkiau pasiekti kitas ar gauti pagalbą.

    „Tokie tinklai veikia kaip saugumo tinklas: jie leidžia keistis informacija apie išteklius, gyvūnų migraciją, sudaryti partnerystes ir laikinai pasinaudoti kitomis teritorijomis krizės metu“, – sakė tyrimo vadovė antropologė Ariane Burke.

    Mažesnės populiacijos, didesnė rizika

    Tyrime pabrėžiama, kad genetiniai duomenys taip pat leidžia manyti, jog neandertaliečių populiacijos Europoje buvo mažesnės nei Homo sapiens. Mažesnės ir labiau išsibarsčiusios grupės paprastai yra pažeidžiamesnės, ypač staigiai kintant klimatui ar sumažėjus maisto ištekliams.

    Laikotarpis prieš maždaug 60 000–35 000 metų sutapo su ryškiais klimato svyravimais Europoje ir Homo sapiens migracijos bangomis iš Afrikos. Tokios permainos galėjo sustiprinti skirtumus tarp geriau susietų ir labiau izoliuotų bendruomenių, net jei jos tiesiogiai nekonkuravo dėl tų pačių teritorijų.

    Tyrėjai teigia, kad abiejų grupių gyvenamos sritys dažnai menkai persidengė, o tai silpnina paprastą paaiškinimą, esą viską nulėmė tiesioginė konkurencija. Vis dėlto net nedidelis sutapimas galėjo turėti ilgalaikių pasekmių, įskaitant genetinį susiliejimą.

    Neandertaliečiai niekur visiškai nedingo

    Mokslas jau seniai rodo, kad neandertaliečiai nebuvo vien tik pralaimėtojai: dalis jų genetinio palikimo išliko šiandieniniuose žmonėse. Daugelis ne Afrikos kilmės žmonių paveldėjo maždaug 1–4 proc. DNR iš neandertaliečių, o tai reiškia, kad istorija baigėsi ne vien išnykimu, bet ir susimaišymu.

    Tyrėjai pripažįsta, kad neandertaliečių išnykimo priežastys skirtinguose Europos regionuose galėjo skirtis, o modelius riboja nevienodas fosilijų ir radinių pasiskirstymas. Vis dėlto išvada apie ryšių svarbą papildo bendrą vaizdą: išgyvenimą galėjo nulemti ne vien technologijos ar jėga, bet ir socialinis atsparumas.

  • Mokslininkai atskleidė, kodėl išliko raudonplaukių genai: viskas gali suktis apie vitaminą D

    Mokslininkai atskleidė, kodėl išliko raudonplaukių genai: viskas gali suktis apie vitaminą D

    Naujas didelės apimties senovinės DNR tyrimas rodo, kad natūrali atranka per pastaruosius 10 000 metų europiečių protėvių populiacijose veikė gerokai aktyviau, nei ilgą laiką manyta. Mokslininkai nustatė šimtus genetinių variantų, kurių paplitimas laikui bėgant ryškiai kito dėl atrankos, o ne vien dėl migracijos ar atsitiktinumo.

    Tyrimo autoriai analizavo beveik 16 000 senovinių genomų iš Vakarų Eurazijos, apimančių laikotarpį nuo ankstyvųjų žemdirbystės pradžios etapų iki istorinių laikų. Rezultatai leidžia tiksliau rekonstruoti, kokie biologiniai bruožai galėjo suteikti pranašumą skirtingomis gyvenimo sąlygomis.

    Raudoni plaukai ir šviesi oda

    Tarp ryškiausių atrankos paveiktų variantų išskiriami su šviesesne oda ir raudonais plaukais siejami pokyčiai, dažnai aptariami kalbant apie MC1R geną. Pasak mokslininkų, šie variantai galėjo išplisti ne dėl estetinių priežasčių, o dėl biologinio pranašumo, susijusio su saulės šviesa.

    Viena pagrindinių hipotezių sieja šviesesnę odą su efektyvesne vitamino D gamyba odoje, kai saulės spinduliuotės mažiau, ypač šiauresnėse platumose. Tai galėjo tapti svarbiau žmonėms perėjus nuo medžioklės ir rankiojimo prie žemdirbystės, kai mityba dažniau rėmėsi augaliniais produktais ir grūdais.

    Kodėl atranka galėjo spartėti?

    Tyrime pabrėžiama, kad pastarųjų tūkstantmečių gyvenimo būdo pokyčiai sukūrė naujus spaudimo veiksnius: tankesnes gyvenvietes, didesnį infekcijų krūvį, mitybos pokyčius, kitokį fizinį krūvį ir socialinę struktūrą. Tokios permainos galėjo lemti, kad tam tikri genetiniai variantai tapo naudingesni, o kiti, priešingai, mažino išgyvenamumą ar palikuonių skaičių.

    Mokslininkai taip pat pažymi, kad dalis šiandien su ligų rizika siejamų variantų praeityje galėjo turėti ir teigiamą pusę, pavyzdžiui, gerinti atsparumą infekcijoms. Tai primena, kad genų poveikis priklauso nuo aplinkos ir laikmečio, todėl šiuolaikinės reikšmės ne visada tiesiogiai perkeliamas į senovę.

    Ką keičia nauja metodika?

    Didžiausia pažanga siejama su tuo, kad tyrėjai pritaikė metodą, leidžiantį tiksliau atskirti natūralios atrankos signalą nuo demografinių procesų, tokių kaip migracija ar populiacijų maišymasis. Anksčiau dėl riboto senovinės DNR kiekio buvo sunku patikimai nustatyti, ar variantų dažnis kito dėl atrankos, ar dėl žmonių judėjimo.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad išvados dar nereiškia paprastų ir universalių atsakymų, kodėl konkreti savybė išplito. Vis dėlto didelis senovinių genomų skaičius leidžia daug aiškiau matyti, kad žmonių evoliucija nesustojo, o atranka veikė ir palyginti neseniai.

    „Turėdami tūkstančius genomų, apimančių tūkstantmečius, galime stebėti, kaip atranka realiu laiku keitė variantų dažnį“, – sakė vienas iš tyrimo autorių.

    Dar viena svarbi žinutė – tokie metodai gali būti pritaikyti ir kitų regionų senovinei DNR, o ateityje padėti tiksliau suprasti, kaip istorinės aplinkos sąlygos formavo šiandieninių populiacijų sveikatos rizikas. Mokslininkai tikisi, kad plečiantis duomenų bazėms bus galima dar tiksliau susieti atrankos bangas su konkrečiais klimato, mitybos ir ligų paplitimo pokyčiais.

  • Mokslininkai laive rado juodą mazą: DNR tyrimas atskleidė iki šiol nežinomas gyvybės formas

    Mokslininkai laive rado juodą mazą: DNR tyrimas atskleidė iki šiol nežinomas gyvybės formas

    JAV mokslininkus nustebino keistas radinys tyrimų laive Blue Heron, plaukiojančiame Didžiųjų ežerų regione. Per įprastą techninę apžiūrą 2024 metais iš vairo veleno ėmė sunktis tiršta, juoda, beveik dervingos konsistencijos masė, kuri iš pradžių atrodė kaip tepalų ar nešvarumų sankaupa.

    Vienas iš darbuotojų, užuot medžiagą tiesiog išvalęs ir išmetęs, paėmė mėginį ir perdavė laboratorijai. Ten tyrėjai tikėjosi patvirtinti įprastą techninę taršą, tačiau genetiniai tyrimai parodė ką kita: masėje buvo gausu gyvų mikroorganizmų ir jų genetinės medžiagos.

    DNR analizė atskleidė, kad dalis aptiktų organizmų neatitinka iki šiol mokslui žinomų grupių. Tyrėjams pavyko atkurti apie 20 genomų ir jie kelia prielaidą, jog juodoje masėje gali slėptis visiškai naujos mikroorganizmų linijos, įskaitant galimai naują archėjų eilę ir naują bakterijų tipą.

    Netikėta buveinė mechanizmo viduje

    Mokslininkus suintrigavo ir pati aplinka, kurioje šie mikroorganizmai galėjo išgyventi. Vairo mechanizmo vidus yra šiltas, prastai aprūpinamas deguonimi ir gana izoliuotas, todėl primena vadinamąsias ekstremalias nišas, kurias biologai dažniau sieja su giliųjų nuosėdų sluoksniais ar uolienų vidaus mikropasauliu.

    Manoma, kad mikrobai į šią vietą galėjo patekti kartu su tepalais ar kitais teršalais, o vėliau prisitaikyti ir suformuoti savotišką uždarą mikroekosistemą. Toks scenarijus išryškina, kad naujų organizmų paieškos nebūtinai turi apsiriboti vien atokiomis ar egzotiškomis vietovėmis.

    Kodėl tai svarbu ne tik biologams

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad dalis aptiktų mikroorganizmų galėtų būti susiję su metano gamyba. Nors tai dar tik hipotezės ir ankstyvos išvados, tokie organizmai ilgainiui gali sudominti ir taikomųjų technologijų kūrėjus, pavyzdžiui, ieškančius efektyvesnių biologinių procesų energijos gamybai.

    Šis atvejis primena, kad Žemės mikropasaulis vis dar menkai pažintas, o net kasdienės, žmogaus sukurtos konstrukcijos gali slėpti netikėtų biologinių staigmenų. Mokslininkai pabrėžia, kad tolimesni tyrimai bus būtini, siekiant tiksliai nustatyti, kas tai per organizmai, kaip jie prisitaikė ir kokį vaidmenį atlieka savo mikroaplinkoje.