Tag: Genetika

  • Tyrimas paneigė idėją, kad „svarbūs“ genai mutuoja rečiau: evoliucijos modelio keisti nereikia

    Tyrimas paneigė idėją, kad „svarbūs“ genai mutuoja rečiau: evoliucijos modelio keisti nereikia

    Viena seniai kartojama hipotezė teigė, kad organizmui „svarbiausi“ genai tarsi yra apsaugoti ir mutuoja rečiau nei kitos DNR dalys. Naujas biologų tyrimas rodo, kad tam pagrindo nėra.

    Kaip rašo „ScienceAlert“, Bato universiteto mokslininkai Laurence’as Hurstas ir Sofia Radrizzani, remdamiesi didelės apimties duomenimis, nerado įrodymų, kad esminiai genai turėtų mažesnį spontaniškų mutacijų dažnį.

    Pagal įprastą natūralios atrankos teorijos aiškinimą, DNR mutacijos atsiranda spontaniškai ir atsitiktinai, todėl jų tikimybė neturėtų priklausyti nuo to, kiek konkreti genomo atkarpa yra „svarbi“ organizmui.

    Autorių teigimu, būtent teiginys apie lėtesnes mutacijas svarbiuose genuose ilgainiui buvo išpūstas labiau, nei pagrįsta duomenimis, o dabartiniai rezultatai nerodo priežasčių perrašyti evoliucijos supratimo.

    Kaip ši idėja atsirado ir kodėl grįždavo

    Mintis, kad skirtingos DNR sekos gali mutuoti nevienodai, nėra nauja: dar 1972 metais biologas Edwardas Coxas siūlė, jog mutacijų dažnis galėtų skirtis priklausomai nuo sekos reikšmės organizmui.

    Nors tai niekada netapo vyraujančiu požiūriu, idėja periodiškai sugrįždavo. Pavyzdžiui, 2022 metais komanda, vadovaujama J. Grey Monroe iš Maxo Plancko biologijos instituto Tiubingene, paskelbė, kad augale Arabidopsis thaliana mutacijos rečiau pasitaiko „svarbiose“ genetinio kodo vietose.

    Tačiau 2023 metais kita tyrėjų grupė iš Nankino universiteto ir Bato universiteto sukritikavo tuos metodus. Tarp autorių buvo ir L. Hurstas, kuris su kolegomis, pakartotinai analizuodamas duomenis, teigė negalėjęs atkurti tų pačių išvadų dėl DNR sekoskaitos klaidų.

    Monroe komanda vėliau pataisė vieną savo darbo dalį, bet pagrindinių teiginių neatsisakė.

    „E. coli“ ir mielių duomenys: skirtumo nerasta

    Šįkart Hurstas ir Radrizzani rėmėsi gausiu spontaniškų mutacijų duomenų rinkiniu, surinktu iš Escherichia coli bakterijos ir kepimo mielių grybo Saccharomyces cerevisiae.

    Abu mikroorganizmai buvo daug kartų auginti sąlygomis, kuriose stengtasi sumažinti atrankos spaudimą, kad mutacijos galėtų kauptis. Tyrėjai susiejo mutacijų vietas genome ir vertino, kiek konkretūs genai būtini mikrobo išlikimui.

    Iš viso buvo sužymėta apie 3 600 mutacijų E. coli genome ir apie 4 600 mutacijų mielėse. Autoriai šį rinkinį apibūdina kaip didžiausią ir „švariausią“ tokio tipo imtį iki šiol.

    Rezultatas buvo aiškus: nepriklausomai nuo to, kaip buvo analizuojami duomenys, nei vienoje rūšyje „raktiniai“ genai nemutavo rečiau. Tyrėjai taip pat nerado mažesnio mutacijų dažnio genuose, kurie gamina gausius baltymus, ar genuose, kurie evoliucijos metu patyrė stiprią natūralią atranką.

    Kodėl vis tiek gali susidaryti klaidinantis įspūdis

    Tyrime nurodoma, kad mutacijų tikimybę labiau paaiškina struktūriniai veiksniai. Pavyzdžiui, kopijuodama DNR ląstelė kai kurias genomo dalis replikuoja vėliau nei kitas, o mielėse vėliau kopijuojami genai, pasirodo, linkę mutuoti dažniau.

    Hurstas taip pat siūlo galimą priežastį, kodėl kai kuriuose stebėjimuose atrodė, kad svarbūs genai turi mažiau mutacijų: natūrali atranka žalingas mutacijas esminiuose genuose gali greitai pašalinti, todėl jos paprasčiausiai „neišgyvena“ iki momento, kai mokslininkai jas galėtų užfiksuoti.

    Tokiu atveju susidaro iliuzija, kad mutacijų svarbiuose genuose mažiau, nors realybėje dalis jų tiesiog išnyksta anksčiau. Tyrimo autoriai pabrėžia, kad jų gauti rezultatai nesuteikia pagrindo kalbėti apie paradigmos kaitą.

    Darbas publikuotas žurnale „PLOS Biology“.

  • Kai laminarijos neranda poros, jos „įsijungia“ atsarginį planą: ima daugintis pačios

    Kai kurioms laminarijoms nepavykus rasti poros, jos gali susilaukti palikuonių ir be apvaisinimo – tarsi „atsarginis planas“ išgyvenimui. Visgi toks kelias turi kainą: taip atsiradusios jaunos jūrų dumblio atžalos dažnai būna mažesnės ir deformuotos.

    Dar keisčiau tai, kad šis reiškinys fiksuotas ne tik patelėms: tyrėjai nustatė, jog be apvaisinimo vystytis gali ir iš patinų lytinių ląstelių kilusios atžalos. Apie tai rašo „ZME Science“, remdamasis nauju moksliniu darbu.

    Mokslininkai tyrė rudųjų dumblių rūšį Laminaria pallida, augančią prie Pietų Afrikos ir Namibijos krantų. Nors iš pirmo žvilgsnio tai tiesiog dideli jūros dumbliai, jų gyvenimo ciklas yra sudėtingas: dalį laiko jie egzistuoja mikroskopinėje stadijoje, kur yra atskiros „vyriškos“ ir „moteriškos“ formos.

    Įprastai šios formos sukuria spermatozoidus ir kiaušialąstes, kurios susijungusios pradeda naują didelės laminarijos vystymosi etapą. Tačiau kartais neapvaisinta lytinė ląstelė vis tiek pradeda vystytis – šis procesas vadinamas partenogeneze.

    Kas nutinka, kai laminarija dauginasi „solo“

    Tyrėjai laboratorijoje augino patinų ir patelių kultūras atskirai ir lygino, kas vyksta, kai jos auga kartu. Rezultatas buvo aiškus: „mišrios“ kultūros užaugino daugiau nei dukart daugiau jaunų laminarijų nei tos, kurios dauginosi be apvaisinimo.

    Be to, be apvaisinimo atsiradusios atžalos dažnai buvo prastesnės būklės: mažesnės, su netaisyklingomis „mentėmis“ (lapų pavidalo dalimis) ir prasčiau susiformavusiomis tvirtinimosi struktūromis. Tyrime pažymima, kad nė viena iš jų, panašu, nesuformavo reprodukcinių struktūrų.

    Mokslininkai taip pat aptiko DNR ypatumų. Aseksualiai atsiradusiose laminarijose vyko endoreduplikacija – procesas, kai ląstelės kopijuoja DNR, tačiau pačios nesidalija. Genetiniai testai parodė, kad šios atžalos turėjo tik vieno tipo lytinę chromosomą, kaip ir būtų tikėtina, jei jos kilo iš neapvaisintos lytinės ląstelės.

    Kaip dumbliai „sužino“, ar netoliese yra pora

    Vienas iš labiausiai iškalbingų bandymų buvo atliktas taip: patinų ir patelių kultūras tyrėjai padėjo priešingose itin smulkaus tinklo pusėse, kad jos galėtų dalintis jūros vandeniu, bet nesusiliestų. Tokias kultūras jie lygino su visiškai izoliuotomis.

    Paaiškėjo, kad abiem lytims aseksualus dauginimasis suintensyvėdavo tada, kai potencialių partnerių nebuvo. Tai leido daryti prielaidą, kad laminarijos kažkaip geba „pajausti“, ar netoliese yra kita lytis.

    Viena realių galimybių – vandenyje sklindančios cheminės medžiagos. Tyrimo autoriai primena, kad jau žinoma apie patinų reakciją į patelių kiaušialąsčių išskiriamus signalus, galinčius paskatinti spermatozoidų išsiskyrimą ir jų judėjimą.

    Kodėl svarbu tai, kad be apvaisinimo gali vystytis ir patinų ląstelės

    Tyrėjai teigia nesitikėję, kad patinų lytinės ląstelės gali „persijungti“ ir pradėti vystytis į naują organizmą be kiaušialąstės. Paprastai spermatozoidai yra labai specializuoti – jų paskirtis yra rasti ir apvaisinti kiaušialąstę, o ne „užauginti“ visą organizmą.

    Vis dėlto naujame darbe detaliau stebėta, kaip tokia transformacija vyksta, ir analizuota genų aktyvumo dinamika. Nurodoma, kad patinų lytinės ląstelės didėjo, o jų genų raiška pamažu kito nuo „vyriškos“ krypties link tokios, kuri labiau būdinga moteriškoms ląstelėms ir embrionams.

    Autoriai aiškina, kad abi lytys, panašu, turi biologinę „įrangą“ didesnėms reprodukcinėms ląstelėms formuoti, kurios galėtų vystytis pačios. Tačiau patinuose ši galimybė paprastai yra nuslopinama vyraujančių mechanizmų, susijusių su lyties genetine kontrole.

    Kodėl gamtoje tai gali būti reta, nors laboratorijoje – įprasta

    Įdomu tai, kad gamtinėje medžiagoje tyrėjai nerado aiškių genetinių įrodymų, jog jų tirtose populiacijose dažnai vyktų sėkmingas aseksualus dauginimasis. Jie ištyrė 523 laukinėje gamtoje surinktus dumblius iš Pietų Afrikos ir Namibijos.

    Tačiau laboratorijoje vaizdas buvo kitoks: iš laukinių laminarijų gautose subrendusiose kultūrose 92 proc. atvejų buvo stebėtas palikuonių atsiradimas be apvaisinimo. Kitaip tariant, gebėjimas egzistuoja plačiai, bet gamtoje, panašu, retai duoda ilgalaikį rezultatą.

    Viena iš logiškų priežasčių – konkurencija. Eksperimentai parodė, kad esant galimybei daugintis lytiškai, tokios atžalos yra „tvirtesnės“ ir produktyvesnės, todėl aseksualiai atsiradę palikuonys tankiose, sveikose populiacijose gali būti tiesiog nustumiami.

    Visgi toks „atsarginis“ kelias gali būti naudingas tuomet, kai populiacijos retos, o porų trūksta. Tyrėjai pabrėžia, kad kol kas nėra galutinai nustatyta, ar be apvaisinimo atsiradusios Laminaria pallida atžalos gamtoje sugeba išgyventi pakankamai ilgai, kad pačios pradėtų daugintis.

    Tyrimas publikuotas žurnale „PLOS Biology“.

  • 15 tūkst. dvynių tyrimas: menininkų kūryba siejasi su psichikos sunkumais, mokslininkų – ne

    Stereotipas apie „kankinamą menininką“ turi daugiau pagrindo nei pasakojimai apie „kankinamą mokslininką“ – bent jau taip rodo naujas didelės apimties tyrimas Švedijoje. Jame nustatyta, kad didesni meniniai pasiekimai dažniau siejasi su psichikos sveikatos sunkumais, o mokslinė kūryba tokio ryšio paprastai nerodo.

    Tyrime, apie kurį rašo „ZME Science“, dalyvavo beveik 15 000 Švedijos dvynių. Respondentai vertino savo pasiekimus muzikoje, rašyme, teatre, šokyje ir vizualiuosiuose menuose, taip pat moksle ir išradimuose, o mokslininkai analizavo jų asmenybės bruožus, profesinę veiklą bei psichikos sveikatą.

    Rezultatai parodė aiškų skirtumą tarp kūrybos sričių: žmonės, kurie nurodė turintys daugiau pasiekimų mene, dažniau pranešė apie depresijos simptomus ir į psichozę panašias patirtis (pavyzdžiui, neįprastus pojūčius ar įsitikinimus). Taip pat fiksuotos sąsajos su didesne tikimybe ateityje sulaukti šizofrenijos, nerimo ar su stresu susijusių sutrikimų diagnozės.

    Tuo metu mokslo ir išradimų srityse aukštesni pasiekimai dažniausiai nesiejosi su didesniais psichikos sutrikimų rodikliais. Kai kurie su techninėmis ar mokslinėmis profesijomis susiję kūrybiškumo matavimai netgi koreliavo su mažesniais psichikos sveikatos sunkumais.

    Kuo skiriasi meninė ir mokslinė kūryba

    Tyrėjai pažymi, kad „kūrybiškumas“ nėra vienalytė savybė – skirtingose srityse jis gali reikšti skirtingus gebėjimus. Viena yra laužyti menines formas ir kurti naują estetinę kalbą, visai kas kita – spręsti inžinerines problemas ar sugalvoti naują eksperimentą.

    Be to, dalyviai buvo vertinami ne vien pagal savijautos apklausas. Tyrėjai tikrino ir Švedijos sveikatos registrų duomenis, o antroje apklausos bangoje atliko kūrybinio mąstymo užduotį – prašė sugalvoti 10 tarpusavyje kuo mažiau susijusių žodžių.

    Dar viena svarbi išvada: skirtingi kūrybiškumo matavimai tarpusavyje turėjo mažai bendro. Tai reiškia, kad būti „atviram patirtims“ ar labai vaizduotingam nebūtinai automatiškai reiškia turėti didelių meninių ar mokslinių pasiekimų.

    Kodėl dvynių palyginimas pakeitė vaizdą

    Vienas esminių klausimų – ar meninė veikla „veda“ į psichikos sveikatos problemas, ar priešingai: žmonės, jau turintys didesnį pažeidžiamumą, dažniau pasuka į meną. Norėdami tai geriau suprasti, tyrėjai lygino identiškus dvynius, kurie dalijasi beveik visais genais ir panašia aplinka.

    Lyginant dvynius tarpusavyje paaiškėjo, kad dauguma ryšių tarp meninių pasiekimų ir psichikos sveikatos sunkumų susilpnėja arba išnyksta. Tai leidžia manyti, jog svarbus veiksnys gali būti bendras paveldimumas (genai), o ne vien pats užsiėmimas menu.

    DNR analizės parodė, kad didesnė genetinė predispozicija bipoliniam sutrikimui, šizofrenijai ar su stresu susijusiems sutrikimams buvo susijusi ir su didesniais meniniais pasiekimais. Tuo tarpu genetiniai veiksniai, siejami su mokslinėmis ir techninėmis profesijomis, dažniau rodė priešingą ryšį – mažesnį polinkį į psichikos sveikatos problemas.

    Ką tai reiškia ir ko šis tyrimas neįrodo

    Šie rezultatai nereiškia, kad kūryba „kenkia“ psichikos sveikatai. Greičiau jie rodo, kad meniniai gebėjimai ir pažeidžiamumas psichikos sutrikimams kai kuriais atvejais gali turėti bendrus genetinius pagrindus.

    Tyrėjai taip pat svarsto galimą paaiškinimą, kodėl mokslinėse srityse nematomas analogiškas ryšys: mokslinės darbo aplinkos dėl didelio tempo, konkurencijos ir spaudimo gali būti mažiau pakantios žmonėms, patiriantiems ryškius psichikos sveikatos sunkumus. Vis dėlto patys autoriai pabrėžia, kad tai – labiau hipotezė, nes šiai minčiai tyrime nepateikiama tiesioginių įrodymų.

    Tyrimo išvados publikuotos žurnale „Molecular Psychiatry“.

  • Mokslininkai aptiko, kad Černobylio zonoje gyvenančių šunų genai skiriasi – priežastis gali būti atranka

    Černobylio atominės elektrinės apylinkėse gyvenantys šunys turi pastebimai kitokį genetinį „parašą“ nei gyvūnai, gyvenantys vos už 15 kilometrų. Naujas tyrimas rodo, kad šie skirtumai greičiausiai susiję ne su radiacijos sukeltomis mutacijomis, o su natūralios atrankos procesu.

    Mokslininkai identifikavo daugiau nei 100 genomo vietų, kuriose matyti evoliucinių pokyčių požymių. Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „Genes“, apie juos taip pat rašo „Phys.org“.

    Ankstesni darbai jau buvo parodę, kad šunys, gyvenantys netoli Černobylio AE, genetiškai skiriasi nuo aplinkinių teritorijų populiacijų. Tačiau šį kartą tyrėjai siekė atsakyti į konkretesnį klausimą: ar skirtumus galėjo suformuoti natūrali atranka, ar tai – atsitiktinių pokyčių, vadinamų genetiniu dreifu, pasekmė.

    Genetinis dreifas paprastai pasireiškia mažose ir izoliuotose populiacijose, kai tam tikrų genetinių variantų dažnis kinta atsitiktinai. Tyrėjai pabrėžia, kad vien populiacijos izoliacija nepaaiškina to, ką jie mato Černobylio zonoje.

    Daugiau nei 100 genomo vietų su atrankos ženklais

    Tyrėjų komanda, kurioje dirbo ir Šiaurės Karolinos valstijos universiteto mokslininkai, lygino Černobylio šunų genetinius duomenis su kitų izoliuotų populiacijų – Rytų Europoje ir Galapagų salose – charakteristikomis. Taip buvo tikrinama, ar Černobylio atvejį galima paaiškinti vien atsitiktiniais procesais.

    Analizė parodė: Černobylio populiacijos išskirtinumo nepavyksta paaiškinti vien izoliacija ir genetiniu dreifu. Dėl to daroma išvada, kad dalis genetinių pokyčių galėjo būti nulemti kryptingos atrankos – kai palankesnius požymius turintys individai dažniau išgyvena ir perduoda juos palikuonims.

    Tarp genų, kuriuose aptikta tokių signalų, minimos sritys, susijusios su DNR taisymu, ląstelių dalijimusi, imuninės sistemos veikla ir procesais, siejamais su vėžio vystymusi. Tyrėjai akcentuoja, kad tai – biologiniai mechanizmai, kurie teoriškai gali būti svarbūs gyvenant užterštoje aplinkoje.

    Kodėl radiacijos poveikis dar nėra įrodytas

    Nors Černobylio zona pirmiausia siejama su radioaktyvia tarša, mokslininkai pabrėžia, kad kol kas negali tiksliai pasakyti, kas konkrečiai „atrinko“ būtent tokius genetinius variantus. Aplinkoje yra ir kitų veiksnių – pavyzdžiui, sunkieji metalai bei įvairios toksinės medžiagos.

    Tyrime dalyvavęs genetikas Matthew Breenas neatmeta, kad dalis šunų galėjo turėti naudingų genetinių variantų dar iki tol, o sudėtingomis sąlygomis tokie gyvūnai tiesiog turėjo daugiau šansų išgyventi. Tokiu atveju populiacijos pokyčiai galėjo vykti be „naujų“ radiacijos sukeltų mutacijų – per kelias kartas tiesiog dažnėjant jau buvusiems palankiems variantams.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad galutinės šių genetinių skirtumų priežastys dar nėra nustatytos. Tam reikės papildomų tyrimų, kurie leistų tiksliau atskirti skirtingų aplinkos veiksnių poveikį.

    Ankstesnė analizė taip pat yra parodžiusi, kad skirtingose vietovėse aplink zoną gali formuotis atskiros genetinės šunų grupės – pavyzdžiui, šunys prie elektrinės skiriasi nuo gyvenančių Černobylio mieste, o dar viena grupė fiksuota Slavutyčiuje, maždaug už 45 kilometrų nuo elektrinės.

  • 70 metų trukęs eksperimentas: atrinkdami draugiškas lapes mokslininkai priartėjo prie šunų

    Beveik 70 metų mokslininkai kryptingai veisė lapes, rinkdamiesi tik tas, kurios mažiausiai bijojo žmogaus ir elgėsi draugiškai. Naujas tyrimas rodo, kad tokių gyvūnų smegenyse aptinkama mažiau neuronų srityje, siejamoje su agresyviu elgesiu.

    Apie šiuos rezultatus rašo „ZME Science“, remdamasis naujausiais mokslininkų darbais ir ilgalaikio veisimo eksperimento duomenimis. Tyrėjai pabrėžia, kad pokyčiai elgsenoje atsirado palyginti greitai, o vėliau ėmė ryškėti ir išvaizdos bruožai.

    Eksperimentas prasidėjo 1959 metais Sibire, kai sovietų genetikams iš kailių fermų pavyko atrinkti sidabrines lapes ir pradėti jas tarpusavyje poruoti pagal vieną kriterijų – draugiškumą žmogui. Buvo veisiami tie individai, kurie nerodė agresijos ir mažiausiai vengė kontakto.

    Jau po šešių kartų dalis jauniklių patys ieškojo žmogaus dėmesio, o ilgainiui atsirado ir naminiams šunims būdingų požymių – pavyzdžiui, nulėpusios ausys bei trumpesnės nosys. Tai leido manyti, kad dirbtinė atranka gali greitai „atkartoti“ domestikacijos kryptį.

    Kaip tyrėjai lygino draugiškumą ir agresiją

    1970 metais tyrėjai sudarė ir priešingą – agresyvaus elgesio – grupę, atrinkdami lapes, kurios į žmones reaguodavo priešiškai. Taip buvo galima palyginti, kaip selekcija veikia gyvūnų elgesį ir biologiją, kai kryptis sąmoningai pasirenkama skirtinga.

    Neseniai Kornelio universiteto (JAV) mokslininkų grupė šiuos gyvūnus įvertino šiuolaikiniais laboratoriniais metodais. Tyrimo vadovė profesorė Eyrin Markenscoff-Papadimitriou aiškino, kad tikslas buvo suprasti neurologinius mechanizmus, kurie galėjo lemti sparčius elgsenos pokyčius.

    Tyrėjai ištyrė devynis išlikusius lapių smegenų mėginius: tris iš „draugiškos“ grupės, tris iš „agresyvios“ ir tris laukinių lapių. Dėmesys sutelktas į ventromedialinį pagumburį – sritį, dalyvaujančią agresijos ir socialinio elgesio reguliavime.

    Nustatyta, kad draugiškų lapių mėginiuose buvo mažiau su agresija siejamų neuronų nei agresyvių gyvūnų grupėje. Vis dėlto patys autoriai atkreipia dėmesį, jog dėl mažo tirtų mėginių skaičiaus dar neįmanoma tvirtai įrodyti, kad būtent šie skirtumai „sukelia“ prijaukinimą.

    Ką tai gali reikšti šunų kilmės supratimui

    Papildomi duomenys paskelbti 2026 metų spalio 30 dieną žurnale „Molecular Biology and Evolution“. Ten pateikiama išvada, kad šunų genetiniuose duomenyse matyti atrankos požymiai, susiję su mažesne baime ir agresyvumu – ir tai galėjo būti bendra kryptis skirtingose veislių linijose.

    Tyrėjai svarsto, kad vieni ankstyviausių pokyčių kelyje nuo vilko iki šuns galėjo būti biologinių sistemų, reguliuojančių baimę, agresiją ir socialinį elgesį, persitvarkymas. Tačiau lieka atviras klausimas, ar smegenų pokyčiai vyko anksčiau nei fiziniai požymiai, ar abu procesai klostėsi paraleliai.

  • Afrikos gegutfinčiai taip meistriškai klastoja kiaušinius, kad keičiasi jų W chromosoma

    Afrikos savanose gyvenantis gegutfinčis (Anomalospiza imberbis) peri ne savo lizde – jis įkiša kiaušinį į kitų paukščių lizdus ir palieka šeimininkus auginti jo jauniklį.

    Tokia apgavystė veikia tik tada, kai kiaušinis atrodo „savas“. Dėl to gegutfinčių patelės per kartas išmoko gaminti itin tikslias skirtingų spalvų ir raštų kiaušinių imitacijas.

    Tačiau naujas tarptautinės mokslininkų grupės tyrimas rodo, kad ši specializacija gali turėti genetinę kainą: su kiaušinių išvaizda siejamas paveldėjimo mechanizmas susijęs su neįprastais pokyčiais jų DNR.

    Kaip rašo „ZME Science“, tyrėjai nustatė, kad gegutfinčių W chromosomoje (paveldimoje iš motinos dukrai) kai kurie genai nyksta ar pažeidžiami, nors kartu atsiranda ir pokyčių, galinčių padėti dar geriau klastoti kiaušinius.

    Kaip veikia „kiaušinių klastotė“

    Gegutfinčiai priskiriami vadinamiesiems perėjimo parazitams: jie pasinaudoja kitų paukščių tėvišku instinktu ir savo palikuonių priežiūrą „perleidžia“ svetimiems tėvams.

    Dažniausios jų aukos – smulkūs Afrikos giesmininkai, pavyzdžiui, prinios ir cistikolos. Šie paukščiai taip pat evoliucionavo: dalis jų kiaušinių turi išskirtinius spalvų ir dėmių „parašus“, padedančius atpažinti svetimkūnį lizde.

    Dėl to tarp rūšių vyksta savotiškos varžybos: šeimininkai tobulina atpažinimą, o gegutfinčiai – imitaciją. Kad apgaulė pavyktų, reikia atkartoti ne tik „vidutinį“ kiaušinio vaizdą, bet ir konkrečios populiacijos ar net konkrečių paukščių variacijas.

    Vienas įdomiausių šios istorijos elementų – kaip šis gebėjimas paveldimas. Tyrime aiškinama, kad gegutfinčių kiaušinio išvaizda siejama su motiniška linija: dukros paveldi genetinį „rinkinį“, susijusį su motinos kiaušinio tipu.

    Kodėl svarbi W chromosoma

    Paukščių lytinės chromosomos skiriasi nuo žmonių: patelės turi Z ir W chromosomas, o patinai – dvi Z chromosomas. W chromosoma keliauja iš motinos dukrai.

    Toks paveldėjimas patogus išlaikyti patelėms būdingus prisitaikymus, pavyzdžiui, kiaušinio spalvą ar raštą. Kita vertus, W chromosomoje genetinė informacija „maišosi“ ne taip, kaip įprastai, todėl natūrali atranka gali kartu „nusitempti“ ir nepageidaujamų mutacijų.

    Šis reiškinys evoliucinėje biologijoje vadinamas genetiniu „prikabinimu“ (angl. hitchhiking), kai kartu su naudingu variantu plinta ir su juo susieti, bet žalingi pokyčiai.

    Ką parodė genomo palyginimas

    Tyrėjų komanda, vadovaujama Michaelo Sorensono iš Bostono universiteto, palygino gegutfinčių genomą su artimų, taip pat perėjimo parazitų, paukščių genomais.

    Nors šie giminaičiai taip pat apgauna kitas rūšis ir perduoda joms jauniklių auginimą, jų prisitaikymo mechanizmai skiriasi – todėl toks palyginimas leido aiškiau pamatyti, kas išskirtina būtent gegutfinčiams.

    Mokslininkai nurodo, kad gegutfinčių W chromosomoje, palyginti su artimais giminaičiais, prarasta arba pažeista gerokai daugiau genų: aptikta 17 tokių genų, kai tuo metu palyginamose rūšyse – trys. Be to, išlikę genai rodė neįprastai spartų kitimą.

    Vis dėlto tyrimas pateikė ir kitą pusę: kartu W chromosomoje aptiktos dviejų genų, siejamų su kiaušinio lukšto pigmentacija kituose paukščiuose, kopijos. Tyrėjai mano, kad tai galėjo prisidėti prie gebėjimo sukurti įtikinamus „padirbinius“, nors tikslus vaidmuo dar turės būti patvirtintas.

    Ar tai jau kenkia pačiam paukščiui?

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad kol kas neįrodyta, jog šie genetiniai pokyčiai turi tiesioginių neigiamų pasekmių – pavyzdžiui, kad paukščiai taptų fiziškai silpnesni ar mažiau sėkmingi.

    Dalį prarastų funkcijų gali kompensuoti genų kopijos Z chromosomoje. Taip pat pažymima, kad nemaža dalis pokyčių galėjo įvykti seniai, dar prieš dabartinių motiniškų linijų išsiskaidymą.

    Vis dėlto istorija išryškina svarbią evoliucijos pamoką: itin efektyvus prisitaikymas nebūtinai yra „nemokamas“, o pergalė ilgalaikėse varžybose gali būti įrašyta pačiame genome.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Nature Ecology & Evolution“.

  • Tyrimas: žvirblinės pelėdos protėviai Ameriką galėjo pasiekti perskridę Atlantą

    Naujas genetinis tyrimas leidžia manyti, kad žvirblinių pelėdų (angl. barn owls) protėviai Ameriką galėjo pasiekti ne sausumos keliais, o perskridę Atlanto vandenyną. Tai būtų vienas įspūdingiausių paukščių migracijos epizodų evoliucijos istorijoje.

    Kaip rašo „ZME Science“, mokslininkai analizavo muziejuose saugomų egzempliorių DNR ir pagal genetinius skirtumus atkūrė šių pelėdų giminystės „medį“. Duomenys parodė netikėtą užuominą: seniausios Amerikos linijos pėdsakai veda ne į žemyną, o į Karibų salas.

    Ilgą laiką buvo svarstytos dvi labiausiai tikėtinos versijos: kad pelėdos į Ameriką pateko per Beringiją (senovinį sausumos tiltą tarp Sibiro ir Aliaskos) arba judėjo šiauriniu Atlanto maršrutu per to meto salas ir sausumas. Tačiau abi hipotezės kėlė abejonių, nes šie paukščiai prastai prisitaikę prie snieguotų, aukštų platumų sąlygų.

    Tyrėjų išvada: tikėtina, kad pirmasis „uostas“ Vakarų pusrutulyje buvo Karibai, kur pelėdos įsitvirtino, išsiskyrė į atskiras linijas ir vėliau išplito po Šiaurės bei Pietų Ameriką. Be to, genetika atskleidė ir kitų netikėtų istorijos detalių, susijusių su išnykusiomis milžiniškomis Karibų pelėdomis bei Galapagų salomis.

    Karibai – ne pakraštys, o pradžia

    Analizė parodė, kad būtent Karibų salose aptinkamos vienos seniausių išlikusių Amerikos žvirblinių pelėdų linijų. Dar daugiau – jų genetinė įvairovė didesnė nei žemyninėse populiacijose, o tai paprastai rodo ilgesnę ir sudėtingesnę evoliucinę istoriją konkrečioje vietovėje.

    Tyrimo autoriai atkreipė dėmesį į paradoksą: šiandien žvirblinės pelėdos plačiai paplitusios abiejuose Amerikos žemynuose, o Karibuose kai kur aptinkamos rečiau. Vis dėlto genetika leidžia daryti priešingą išvadą nei diktuotų vien dabartinis paplitimo žemėlapis.

    Skaičiavimai rodo, kad Eurazijos ir Vakarų pusrutulio žvirblinių pelėdų linijos išsiskyrė maždaug prieš 5 mln. metų. Pats perskridimas per vandenyną, kaip spėjama, galėjo įvykti vėliau – ledynmečio laikotarpiais arba netrukus prieš juos, o Amerikos žvirblinių pelėdų linija, tikėtina, susiformavo Karibuose prieš mažiau nei 2 mln. metų.

    Ar pelėda gali perskristi vandenyną?

    Iš pirmo žvilgsnio mintis apie pelėdos skrydį per Atlanto platybes gali skambėti neįtikėtinai, tačiau vienas istorinis epizodas primena, kad ilgi nuotoliai paukščiams nėra neįmanomi. 1722 metais anglų gamtininkas Markas Catesby aprašė matęs pelėdą virš laivo maždaug pusiaukelėje tarp Afrikos ir Amerikos.

    Žinoma, toks pasakojimas negali patvirtinti, kad būtent taip migravo senovinės populiacijos. Vis dėlto jis iliustruoja, kad net ir sausumą mėgstantys paukščiai kartais patenka toli į atvirą vandenyną ir gali įveikti didžiulius atstumus, ypač jei pasitaiko palankūs vėjai ar kitos aplinkybės.

    Milžiniškos Karibų pelėdos ir „chickcharney“ legenda

    Tyrimas primena ir kitą, mažiau žinomą Karibų gamtos puslapį: kadaise salose gyveno gerokai didesnės pelėdos nei šiandien. Viena jų – Tyto pollens – pasak mokslininkų, galėjo siekti maždaug metrą ūgio.

    Bahamų folklore egzistuoja pasakojimai apie „chickcharney“ – milžinišką, pelėdą primenančią būtybę, nešančią sėkmę arba nelaimes, priklausomai nuo to, kaip su ja elgiamasi. Tyrėjai neatmeta, kad legendos galėjo kilti iš realių susitikimų su kadaise salose gyvenusiais dideliais plėšriais paukščiais.

    Vis dėlto ši įvairovė neišliko. Tyrimas nurodo, kad mažiausiai šešios Karibuose gyvenusios žvirblinių pelėdų rūšys išnyko, o viena pagrindinių priežasčių galėjo būti grobio sumažėjimas po žmonių apsigyvenimo salose, buveinių nykimo ir invazinių rūšių atsiradimo.

    Galapagų salos: dvi atvykimo bangos

    DNR analizė atskleidė ir netikėtą Galapagų salų istoriją. Šis salynas yra maždaug 1 000 kilometrų nuo Ekvadoro krantų, tačiau, panašu, žvirblinės pelėdos jį kolonizavo net du kartus.

    Pasak tyrėjų, pirmoji linija į Galapagus galėjo atskristi iš Karibų vidurinio pleistoceno laikotarpiu, tikėtina, aplenkdama žemynines Amerikos teritorijas. Vėliau, jau gerokai po to, į salas atvyko kita populiacija iš Pietų Amerikos ir įsitvirtino San Kristobalio saloje.

    Dar viena svarbi tyrėjų žinutė – genetiniai skirtumai tarp kai kurių Galapagų pelėdų populiacijų tokie ryškūs, kad siūloma jas laikyti atskira rūšimi (Tyto punctatissima), o ne vien porūšiu. Tokia klasifikacija, mokslininkų teigimu, galėtų padėti aiškiau įvertinti apsaugos poreikį.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „Proceedings of the Royal Society B“.

  • Černobylio benamiai šunys nustebino mokslininkus: paaiškėjo, kas keičia jų genus

    Černobylio benamiai šunys nustebino mokslininkus: paaiškėjo, kas keičia jų genus

    Praėjus beveik keturiems dešimtmečiams po Černobylio atominės elektrinės avarijos, vadinamojoje uždarojoje zonoje gyvenantys šunys tapo netikėtu mokslo tyrimų objektu. Naujesni genomo tyrimai rodo, kad šunų grupės šalia elektrinės ir už keliolikos kilometrų, Černobylio mieste, genetiškai aiškiai skiriasi.

    Po 1986 metų evakuacijos daugelis gyventojų buvo priversti palikti augintinius, o vėliau dalis gyvūnų buvo naikinami siekiant suvaldyti rizikas užterštoje teritorijoje. Vis dėlto dalis šunų išgyveno ir ilgainiui suformavo stabilias populiacijas, kurios dabar vertinamos kaip kelių šimtų individų.

    Kas iš tiesų lemia skirtumus?

    Ankstesnės hipotezės leido manyti, kad genetinius skirtumus galėjo sukelti radiacijos nulemtos mutacijos. Tačiau vėlesnė analizė, publikuota 2024 metais, nerado įrodymų, kad būtent mutacijos būtų pagrindinis variklis, todėl mokslininkai ieškojo kitų paaiškinimų.

    Naujausiame darbe mokslininkų komanda, vadovaujama populiacijų genetikės Megan Dillon iš Šiaurės Karolinos valstijos universiteto, ištyrė 106 šunų viso genomo sekoskaitos duomenis. Mėginiai buvo surinkti 2018–2019 metais iš šunų prie elektrinės ir iš šunų, gyvenusių maždaug 16 kilometrų atstumu.

    „Norėjome patikrinti du didelio masto evoliucijos veiksnius: ar skirtumus paaiškina atranka, ar jie atsirado dėl genetinio dreifo izoliuotoje populiacijoje“, – sakė Megan Dillon.

    Užuominos apie natūralią atranką

    Tyrėjai teigia aptikę signalų, kad pokyčiai telkiasi konkrečiuose genomo regionuose. Jie yra netoli genų, siejamų su ląstelių veikla ir atsinaujinimu, imuniniais procesais, infekcinių ligų rizika bei vėžio biologija.

    Tokie radiniai labiau atitinka natūralios, kryptingos atrankos scenarijų, kai tam tikri jau egzistuojantys genetiniai variantai populiacijoje dažnėja todėl, kad padeda geriau išgyventi ir daugintis aplinkoje, kurioje yra įvairių toksinių veiksnių. Kitaip tariant, tai nebūtinai reiškia, kad radiacija sukūrė naujus genetinius pokyčius, bet galėjo atrinkti tuos individus, kurie nuo pat pradžių turėjo palankesnį genetinį pagrindą.

    „Mes nesakome, kad aplinka būtinai pakeitė šunų genomą taip, jog jie prisitaikytų. Tikėtina, kad išgyveno tie, kurie jau turėjo tinkamą genetinę įvairovę ir variantus, suteikiančius didesnį atsparumą“, – sakė genetikas Matthew Breen.

    Kodėl tai svarbu dabar?

    Černobylio uždaroji zona laikoma savotiška gamtine laboratorija, nes joje ilgą laiką beveik nebuvo nuolatinės žmogaus veiklos, tačiau išliko radiologinis ir cheminis fonas. Tokiose sąlygose gyvenančios populiacijos leidžia atskirti, kas labiau veikia laukinių ar sulaukėjusių gyvūnų evoliuciją: atsitiktinumas, izoliacija, migracija, ar kryptinga atranka.

    Mokslininkai pabrėžia, kad dabartiniai duomenys dar neleidžia galutinai teigti, jog nustatyti signalai yra tiesioginis prisitaikymo įrodymas. Vis dėlto jie suteikia aiškesnę kryptį tolesniems darbams, kurie galėtų sieti genetines užuominas su realiais biologiniais požymiais, pavyzdžiui, imuninės sistemos veikla, atsparumu infekcijoms ar su užterštumu susijusia rizika sveikatai.

    Tyrimo rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Genes“.

  • Černobylio zonoje gyvenančių šunų DNR išsiskyrė į dvi grupes: ką rodo mokslininkų analizė

    Černobylio atominės elektrinės apylinkėse gyvenantys benamiai šunys per kelis dešimtmečius tapo savita gyvūnų populiacija, o naujesnės genetinės analizės rodo, kad jie suskilo į atskiras grupes. Mokslininkai nustatė reikšmingų DNR skirtumų tarp šunų, gyvenančių tiesiai elektrinės teritorijoje, ir tų, kurie laikosi Černobylio miesto apylinkėse.

    Tyrėjai pabrėžia, kad geografinis atstumas tarp šių vietų nėra didelis, tačiau genetiniai profiliai skiriasi ryškiai. Šunys, gyvenantys Černobylio mieste, genetiškai labiau panašūs į Rytų Europos šunų populiacijas, o elektrinės teritorijoje esantys gyvūnai sudaro labiau išskirtinę grupę.

    Kas rasta šunų genome?

    Genominių duomenų analizė parodė signalus daugiau nei 100 genomo vietų, kurios gali būti susijusios su kryptinga natūralia atranka. Dalis šių sričių siejama su DNR atkūrimo procesais, ląstelės ciklo reguliavimu ir imuninės sistemos veikla.

    Tokie požymiai paprastai interpretuojami kaip galimas prisitaikymas prie specifinių aplinkos sąlygų, kai tam tikri genų variantai padeda išgyventi ir ilgainiui tampa dažnesni. Vis dėlto mokslininkai akcentuoja, kad vien genetiniai „parašai“ savaime neįrodo, jog pokyčius tiesiogiai sukėlė radiacija.

    Kodėl tai gali būti ne vien atsitiktinumas?

    Viena alternatyvi priežastis, kurią tyrėjai vertino, yra genetinis dreifas, kai mažose ar izoliuotose populiacijose genų variantų dažniai kinta atsitiktinai. Tokiais atvejais dažnai matomas genetinės įvairovės sumažėjimas, ypač jei populiacija ilgą laiką būna atskirta nuo išorinių kontaktų.

    Tačiau atlikta analizė parodė, kad šunų populiacija prie elektrinės neatrodo praradusi genetinės įvairovės tiek, kiek būtų tikėtina esant ryškiam genetinio dreifo efektui. Tai leidžia manyti, kad skirtumams aiškinti vien izoliacijos ir atsitiktinumo gali nepakakti.

    Ką tai reiškia platesniame kontekste?

    Černobylio zona mokslui svarbi kaip vieta, kur vienu metu veikia keli stresoriai: jonizuojančioji spinduliuotė, pramoninės kilmės teršalai, mitybos ir buveinių kaita, ribotas žmonių judėjimas. Dėl to atskirti vieną priežastį nuo kitų sudėtinga, o skirtingose teritorijos vietose poveikis gali smarkiai skirtis.

    Specialistai taip pat neatmeta, kad „atrankos“ signalai gali atspindėti vadinamąjį išankstinį pranašumą: dalis gyvūnų jau iš pradžių galėjo turėti genų variantų, padėjusių lengviau ištverti toksinių medžiagų ar kitų veiksnių poveikį. Tokiu atveju aplinka ne „sukuria“ naujų pokyčių, o tiesiog „atsijoja“ palankesnius variantus turinčius individus.

    Mokslininkai pabrėžia, kad norint tvirčiau susieti genetinius skirtumus su konkrečiais aplinkos veiksniais, reikėtų daugiau ilgalaikių stebėjimų ir papildomų duomenų apie šunų judėjimą, mitybą, kontaktą su žmonėmis ir taršos lygį skirtingose zonos vietose. Vis dėlto jau dabar aišku, kad Černobylio šunys yra vertingas modelis suprasti, kaip izoliuotos gyvūnų populiacijos gali keistis per kelias dešimtis metų.

  • DNR atskleidė netikėtą ryšį: kaip havajiečių protėviai įveikė 7 000 km per Ramųjį vandenyną

    DNR atskleidė netikėtą ryšį: kaip havajiečių protėviai įveikė 7 000 km per Ramųjį vandenyną

    Naujas genetinis tyrimas atkuria vieną įspūdingiausių žmonijos migracijų istorijų: rasti ypač artimi ryšiai tarp vietinių Havajų gyventojų ir Rapa Nui, dar vadinamos Velykų sala, bendruomenių. Mokslininkai teigia, kad šie panašumai DNR rodo realius kontaktus ir žmonių judėjimą per milžiniškus Ramiojo vandenyno atstumus.

    Skaičiai įspūdingi: Havajus ir Rapa Nui skiria apie 7 000 kilometrų. Vis dėlto Polinezijos jūrininkai šimtmečius keliavo tarp salų, naudodami dviejų korpusų kanojas, išmanydami vėjus, sroves, žvaigždynus ir tolimų sausumų orientyrus.

    Kaip buvo atliktas tyrimas

    Analizę atlikę Stanfordo universiteto ir partnerių tyrėjai rėmėsi šiuolaikinių Polinezijos gyventojų genetiniais duomenimis. Jie nagrinėjo viso genomo informaciją iš daugiau nei 1 000 asmenų, įtraukdami papildomus duomenis iš Rapa Nui, Havajų, Samoa ir Tongos.

    Taikydami skaičiavimo metodus, leidžiančius aptikti bendrus protėvius pagal DNR panašumus, mokslininkai įvertino, kaip galėjo vykti migracijos bangos. Tiesioginių rašytinių įrodymų apie keliones iš Rapa Nui į Havajus nėra, todėl genetika tapo pagrindiniu šių sąsajų argumentu.

    Užuominos apie tarpinę stotelę

    Tyrime išskiriamas ir galimas svarbus vaidmuo Mangarevai, salai, kurios gyventojų genetiniai panašumai pasirodė reikšmingi aiškinant ryšius tarp dviejų nutolusių populiacijų. Tai leidžia svarstyti, kad migracijos galėjo vykti etapais, o ne vienu nenutrūkstamu reisu.

    Toks scenarijus dera su plačiau žinomu Polinezijos kolonizacijos vaizdu: judėjimu nuo Samoa ir Fidžio per Tongą, Kuko salas bei Draugijos salas, įskaitant Tahitį, iki Rapa Nui. Nauji duomenys rodo, kad istorija galėjo nesibaigti ties rytiniu Polinezijos pakraščiu.

    Kodėl tai svarbu ir šiandien

    Mokslininkai pabrėžia vadinamąjį įkūrėjo efektą, kai naują populiaciją sudaro nedidelė grupė žmonių, atsinešanti tik dalį pradinės genetinės įvairovės. Kartojantis tokiems persikėlimams tarp salų, vieni genetiniai variantai gali išplisti, o kiti išnykti.

    Pasak tyrėjų, įkūrėjo efektai vietinėse rytų Polinezijos populiacijose, įskaitant Havajus, gali būti daugiau nei dešimt kartų stipresni nei nagrinėtose europinės kilmės populiacijose. Tai svarbu ne tik istorijos rekonstrukcijai, bet ir medicinai, nes mažesnė genetinė įvairovė gali didinti kai kurių paveldimų ligų riziką.

    Tyrime minimi genų variantai, susiję su regėjimo sutrikimais ar DNR taisymo mechanizmais, pavyzdžiui, ADAMTSL4, PDE6B ir FAN1. Tyrėjai akcentuoja, kad tokios įžvalgos gali padėti tiksliau vertinti rizikas ir planuoti tolesnius sveikatos tyrimus bendruomenėse, kurių populiacijos istorija buvo pažymėta mažų grupių migracijomis.

    Mokslininkų teigimu, genetiniai duomenys leidžia pamatyti tai, ko nepaliko rašytiniai šaltiniai: keliones, kontaktus ir bendrą protėvių istoriją, susiformavusią Ramiajame vandenyne. Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale Science.