Tag: Genetika

  • 1,3 mln. amerikiečių sieja DNR su 1634 m. kolonistais: netikėtas atradimas Merilende

    1,3 mln. amerikiečių sieja DNR su 1634 m. kolonistais: netikėtas atradimas Merilende

    DNR pėdsakai iš 1634 metų

    Naujas genetinis ir genealoginis tyrimas parodė, kad daugiau kaip 1 300 000 žmonių, dalyvavusių „23andMe“ moksliniuose tyrimuose, turi bendrų DNR atkarpų su ankstyvaisiais europiečiais kolonistais, palaidotais Merilende. Tokie ryšiai nustatyti lyginant senovinės DNR mėginius su šiuolaikinių savanorių genetiniais duomenimis.

    Tyrimo atspirties taškas buvo 1634 metais į dabartinį Merilendą atvykę kolonistai, plaukę laivais „Ark“ ir „Dove“. Jie įkūrė St. Mary’s City, laikomą viena seniausių nuolatinių anglų gyvenviečių regione.

    Kaip veikia giminystės paieška

    Mokslininkai analizavo 49 asmenų, palaidotų Chapel Field kapinėse St. Mary’s City, genomus ir ieškojo vadinamojo tapatumo pagal kilmę principo. Šis metodas remiasi tuo, kad giminaičiai, net ir labai tolimi, paveldi tas pačias DNR atkarpas iš bendrų protėvių.

    Gauti rezultatai parodė ryškias sąsajas su Vakarų Anglija ir Velsu, taip pat aptikta ryšių su Airijos kilmės žmonėmis. Tyrimas išryškino ir mažiau žinomą vidinę migraciją JAV po Nepriklausomybės karo, kai dalis Merilendo katalikų šeimų kėlėsi į pietus ieškodamos didesnio religinio saugumo ir ekonominių galimybių.

    Kas buvo palaidoti kapinėse

    Genetinė analizė leido atkurti kai kurių iki šiol nežinomų palaidotų asmenų tapatybes. Derinant DNR duomenis su genealoginiais sutapimais ir papildoma istorine informacija, tyrėjai identifikavo Merilendo antrąjį gubernatorių Thomasą Greene’ą, jo pirmąją žmoną Anne ir jų sūnų Leonardą.

    „Tai pirmas kartas, kai senovinė DNR panaudota nežinomų asmenų identifikavimui neturint išankstinės informacijos, kas jie galėjo būti“, – sakė „23andMe Research Institute“ populiacijų genetikė Éadaoin Harney.

    Tyrimas taip pat pateikė užuominų apie kai kurių kolonistų socialinį statusą. Pavyzdžiui, keli jauni vyrai, siejami su Airijos kilme, mirė anksti, jų kauluose matyti sunkaus fizinio darbo ir prastesnės sveikatos požymių, o laidojimo aplinkybės leido svarstyti, kad jie galėjo būti samdiniai ar priklausomi darbininkai.

    Ką tai reiškia šiandien

    Šis darbas parodo, kaip šiuolaikinė genetika, archeologija ir genealogija gali papildyti viena kitą, kai istoriniuose šaltiniuose trūksta duomenų. Tokie tyrimai vis dažniau naudojami ne tik migracijų kryptims atsekti, bet ir konkrečių bendruomenių istorijai atkurti, ypač kai dokumentai neišlikę arba buvo fragmentiški.

    Mokslininkai pabrėžia, kad ateityje panašūs projektai galėtų suteikti dar tikslesnių įžvalgų, jei būtų plačiau naudojami papildomi genetiniai žymenys, padedantys atsekti tėvines ir motinines linijas. Tyrimas publikuotas žurnale „Current Biology“.

  • Kopenhagos „Alcolase“ pritraukė 1,5 mln. eurų: kuria fermentinę priemonę nuo alkoholio paraudimo

    Kopenhagos „Alcolase“ pritraukė 1,5 mln. eurų: kuria fermentinę priemonę nuo alkoholio paraudimo

    Kas yra alkoholio paraudimas?

    Danijos biotechnologijų startuolis „Alcolase“ iš Kopenhagos pritraukė 1,5 mln. eurų investiciją ir siekia sukurti fermentais paremtą priemonę žmonėms, kurie išgėrę alkoholio greitai parausta, ima pykinti ar pasidaro bloga. Į raundą įsitraukė keli fondai ir privatūs investuotojai, o bendrovė lėšas žada skirti tyrimams bei produkto vystymui.

    Alkoholio sukeltas veido paraudimas dažnai siejamas su genetine ALDH2 fermento veiklos stoka, dėl kurios organizmui sunkiau skaidyti acetaldehidą. Tai ne tik nemalonus pojūtis ar kosmetinis efektas, nes mokslinėje literatūroje ALDH2 trūkumas siejamas ir su didesne kai kurių su alkoholiu susijusių sveikatos rizikų tikimybe.

    Kaip veiktų fermentinė technologija?

    „Alcolase“ teigia kurianti fermentų technologiją, kuri būtų aktyvi skrandyje ir padėtų skaidyti alkoholį dar prieš jam patenkant į kraują. Bendrovės idėja remiasi tuo, kad dalį proceso būtų galima perkelti į ankstyvą virškinimo etapą, taip mažinant organizmo patiriamą „smūgį“ dėl lėtesnio alkoholio metabolizmo.

    Vienas pagrindinių technologinių iššūkių yra fermentų apsauga nuo skrandžio rūgšties, todėl įmonė kuria kapsuliavimo sprendimą, kuris leistų fermentams išlikti aktyviems ten, kur jie reikalingi. Pasak bendrovės, toks pristatymo būdas ateityje galėtų turėti ir platesnių terapinių pritaikymų.

    Kodėl taikosi į Azijos rinkas?

    Pirmuoju komerciniu taikiniu įmonė įvardija Singapūrą, o vėliau planuoja plėtrą Pietų Korėjoje, kur ALDH2 varianto paplitimas yra didesnis nei Europoje. „Alcolase“ skaičiuoja, kad su ALDH2 stoka Rytų Azijoje gali gyventi apie 540 milijonų žmonių, todėl potenciali auditorija yra itin didelė.

    Bendrovė akcentuoja ir socialinį šio reiškinio aspektą: kultūrose, kur alkoholis neretai lydi verslo vakarienes ar šeimos susibūrimus, daliai žmonių realiai tampa sunku dalyvauti įprastose socialinėse situacijose. Įmonė pabrėžia, kad jos tikslas nėra skatinti gerti, o suteikti galimybę pasirinkti, kai organizmo reakcija į alkoholį yra nulemta genetiškai.

    „ALDH2 stoka ilgą laiką buvo matoma, bet retai sprendžiama sveikatos inovacijų srityje, nors ji paveikia šimtus milijonų žmonių“, – sakė „Ada Ventures“ atstovė Check Warner.

    Gavusi investiciją, „Alcolase“ planuoja atlikti in vivo tyrimą, toliau tobulinti technologiją, stiprinti intelektinės nuosavybės apsaugą ir ruoštis pirmiesiems komerciniams žingsniams su partneriais tikslinėse rinkose. Kartu įmonė įsteigė padalinį Jungtinėje Karalystėje, kad galėtų sparčiau vystyti pristatymo platformą platesniems terapiniams pritaikymams.

    Nors fermentinės priemonės idėja skamba patraukliai, galutinę vertę lems klinikinių ir saugumo tyrimų rezultatai, taip pat aiškus reguliacinis kelias, priklausomai nuo to, ar produktas būtų pozicionuojamas kaip maisto papildas, ar kaip medicininės paskirties sprendimas. Investuotojai šiuo metu akivaizdžiai stato už technologijos potencialą, bet realų proveržį parodys artimiausi vystymo etapai.

  • Mokslininkai nustebo: Peru Andų gyventojai išsiugdė „supergalią“ virškindami krakmolą

    Mokslininkai nustebo: Peru Andų gyventojai išsiugdė „supergalią“ virškindami krakmolą

    Naujas genetinis tyrimas rodo, kad dalis Peru Andų aukštikalnių gyventojų gali būti prisitaikę prie krakmolingo maisto taip, kaip retai matoma kitose pasaulio populiacijose. Mokslininkų teigimu, tai siejama su ilga bulvių auginimo ir vartojimo istorija šiame regione.

    Tyrime analizuoti 3 723 žmonių iš 85 pasaulio populiacijų genetiniai duomenys. Didžiausias skirtumas aptiktas tarp Andų regiono vietinių gyventojų, ypač kečujų kilmės grupių, ir populiacijų, kurios bulves į savo mitybą įtraukė gerokai vėliau.

    Kas yra AMY1 genas?

    Pagrindinis „raktas“ – AMY1 genas, susijęs su seilių amilazės gamyba. Šis fermentas pradeda skaidyti krakmolą dar burnoje, todėl nuo jo aktyvumo gali priklausyti, kaip efektyviai organizmas susitvarko su krakmolingais produktais.

    Žmonės paprastai turi skirtingą AMY1 geno kopijų skaičių, o tai lemia ir skirtingą amilazės kiekį. Tyrėjai nurodo, kad pasaulinė šio geno kopijų skaičiaus mediana siekia 7, o Peru Andų kečujų kilmės žmonių grupėse mediana – 10.

    Bulvės kaip evoliucijos „variklis“

    Mokslininkai pabrėžia, kad Anduose bulvės buvo prijaukintos ir tapo pagrindiniu maisto šaltiniu prieš tūkstančius metų, o toks nuoseklus mitybos modelis galėjo sukurti ilgalaikį atrankos spaudimą. Kitaip tariant, asmenys, kurių organizmas geriau skaidė krakmolą, galėjo turėti bent nedidelį pranašumą išgyvenime ar palikuonių skaičiuje.

    Tyrimo autoriai vertina, kad didesnis AMY1 kopijų skaičius galėjo suteikti maždaug 1,24 proc. pranašumą kiekvienoje kartoje. Nors skaičius atrodo nedidelis, per ilgą laiką toks pranašumas gali reikšmingai pakeisti populiacijos genetinę sudėtį.

    Ką tai reiškia šiandien?

    Šis atradimas papildo diskusijas apie tai, kaip mityba formuoja žmogaus biologiją, ir paneigia supaprastintą įsivaizdavimą, kad žmogaus mityba per istoriją beveik nekito. Tyrėjai primena, kad genetiniai prisitaikymai gali vykti ir santykinai greitai, jei tam yra pastovios sąlygos.

    Kartu mokslininkai akcentuoja, kad „geresnis krakmolo virškinimas“ nereiškia universalaus sveikatos recepto visiems. Genetiniai pranašumai paprastai yra susiję su konkrečia aplinka, mityba ir gyvenimo būdu, todėl tai labiau istorijos apie žmogaus prisitaikymą pavyzdys, o ne mitybos rekomendacija.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Nature Communications“, o autoriai tikisi, kad ateityje panašūs darbai padės tiksliau suprasti, kaip skirtingos populiacijos prisitaikė prie vietinių maisto šaltinių ir kaip tai gali sietis su šiuolaikinėmis sveikatos tendencijomis.

  • Andų gyventojų virškinimo supergalia nustebino mokslininkus: už viską „kalti“ bulvių laukai

    Andų gyventojų virškinimo supergalia nustebino mokslininkus: už viską „kalti“ bulvių laukai

    Bulvės pakeitė žmogaus genetiką

    Naujas tyrimas parodė, kad Andų aukštumų vietiniai gyventojai per tūkstančius metų įgijo išskirtinį gebėjimą efektyviau skaidyti krakmolą. Mokslininkai sieja šį pokytį su bulvėmis, kurios šiame regione ilgai buvo vienas svarbiausių kasdienės mitybos pagrindų.

    Tyrime, kurį atliko Kalifornijos universiteto Los Andžele ir Bafalo universiteto mokslininkai, daug dėmesio skirta genui AMY1. Šis genas atsakingas už seilių amilazės gamybą, o būtent šis fermentas pradeda krakmolo skaidymą dar burnoje.

    Rekordinis AMY1 kopijų skaičius

    Remiantis publikacija žurnale „Nature Communications“, Andų regiono gyventojai turi itin daug AMY1 geno kopijų. Vidutiniškai jų aptikta apie 10, kai daugelyje pasaulio populiacijų dažniausiai pasitaiko 6–8 kopijos.

    Mokslininkai analizavo genetinius duomenis iš daugiau nei 3 700 žmonių, atstovaujančių 85 populiacijoms skirtinguose pasaulio regionuose. Tyrėjai nurodo, kad nė viena kita grupė nepasiekė panašaus AMY1 kopijų lygio.

    Natūrali atranka ir mitybos įtaka

    Tyrėjų vertinimu, šios adaptacijos šaknys gali siekti laikotarpį prieš maždaug 6 000–10 000 metų, kai Anduose sparčiai plito bulvių auginimas. Aukštikalnėse bulvės tapo patikimu kalorijų šaltiniu, todėl geriau krakmolą skaidantys žmonės turėjo pranašumą išgyventi ir susilaukti palikuonių.

    Mokslininkai pabrėžia, kad neatsirado viena staigi lemiama mutacija, o veikiau natūrali atranka išryškino jau egzistavusius skirtumus. Tyrimo autoriai skaičiuoja, kad žmonės, turėję apie 10 AMY1 kopijų, kiekvienoje kartoje galėjo turėti maždaug 1,24 proc. didesnę tikimybę išgyventi arba palikti palikuonių.

    Šis atvejis dažnai lyginamas su kitu gerai žinomu žmogaus evoliucijos pavyzdžiu, kai daliai populiacijų išsivystė laktozės tolerancija paplitus gyvulininkystei ir pieno vartojimui. Nauji duomenys papildo įrodymų bazę, kad kultūra ir mityba gali tiesiogiai formuoti genetinius pokyčius.

    Kodėl svarbu šiandien?

    Didesnė amilazės gamyba gali turėti reikšmės ne tik krakmolo virškinimui, bet ir platesniam metabolizmui, taip pat žarnyno mikrobiomui. Tai gali lemti, kaip skirtingos populiacijos reaguoja į šiuolaikinę, krakmolo ir itin perdirbtų produktų gausią mitybą.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį ir į metodologinį iššūkį: reikėjo atskirti natūralios atrankos signalą nuo galimų genetinių pokyčių, kuriuos galėjo sukelti Europos kolonizacijos laikotarpio demografinė katastrofa Pietų Amerikoje. Analizė leidžia manyti, kad AMY1 kopijų gausėjimas prasidėjo gerokai anksčiau nei europiečių atvykimas.

    Mokslininkų teigimu, tokie atradimai svarbūs ir istorijai, ir medicinai, nes padeda geriau suprasti, kodėl skirtingų regionų žmonės gali nevienodai toleruoti tuos pačius maisto produktus. Kartu tai primena, kad žmogaus evoliucija nėra vien tolima praeitis, o procesas, kurį mityba ir gyvenimo būdas gali veikti net ir gana neseniai, istorinių laikotarpių masteliu.

  • Mokslininkai atskleidė, kas lemia persileidimus: rizika gali susiformuoti dar prieš moters gimimą

    Mokslininkai atskleidė, kas lemia persileidimus: rizika gali susiformuoti dar prieš moters gimimą

    Persileidimai išlieka viena dažniausių nėštumo komplikacijų visame pasaulyje. Skaičiuojama, kad apie 15 proc. patvirtintų nėštumų baigiasi persileidimu, tačiau realus skaičius gali būti didesnis, nes dalis nėštumų nutrūksta dar moteriai nespėjus sužinoti, kad laukiasi.

    Naujas plataus masto tyrimas pateikė svarbių įžvalgų, kodėl daliai žmonių rizika patirti nėštumo netektį yra didesnė. Mokslininkai susitelkė į aneuploidiją, kai ląstelėje yra per daug arba per mažai chromosomų, ir tai laikoma viena dažniausių ankstyvo nėštumo nutrūkimo priežasčių.

    Medicinos praktikoje seniai žinoma, kad chromosomų paklaidos dažniau kyla kiaušialąstėje, o jų tikimybė didėja su moters amžiumi. Vis dėlto vien amžius nepaaiškina, kodėl panašaus amžiaus moterų patirtys taip skiriasi, todėl vis daugiau dėmesio skiriama genetiniam fonui ir biologiniams procesams, kurie prasideda labai anksti.

    Tyrėjai išanalizavo beveik 140 000 pagalbinio apvaisinimo embrionų genetinius duomenis ir klinikinius priešimplantacinio genetinio tyrimo rezultatus. Iš viso vertinti 139 416 embrionai, gauti iš 22 850 biologinių tėvų porų, ir identifikuota 92 485 aneuploidinės chromosomos 41 480 embrionų.

    „Šis darbas pateikia iki šiol aiškiausius įrodymus, kokiais molekuliniais keliais žmonėms atsiranda skirtinga chromosomų klaidų rizika“, – sakė Johns Hopkins universiteto kompiuterinės biologijos mokslininkas Rajivas McCoy.

    Mokslininkų teigimu, tokio tipo ryšiams aptikti būtini itin dideli duomenų kiekiai, nes evoliuciškai dažniau paplinta tik nedidelį poveikį turinčios genetinės variacijos. Būtent didelė imtis leido tiksliau įvertinti sąsajas tarp motinos DNR variantų ir didesnės tikimybės, kad embrionas turės chromosomų skaičiaus paklaidų.

    Kas vyksta dar vaisiaus vystymosi metu

    Vienas svarbiausių tyrimo akcentų yra tai, kada iš tiesų prasideda kritiniai procesai. Moterų mejozė, t. y. kiaušialąsčių formavimosi procesas, startuoja dar vaisiaus vystymosi metu, kai chromosomos suporuojamos ir vyksta rekombinacija, o vėliau šis procesas sustoja ilgiems metams.

    Mejozei atsinaujinus suaugus, prieš ovuliaciją ir apvaisinimą, ankstesnių etapų „kokybė“ gali turėti lemiamos reikšmės. Tyrėjų hipotezė tokia, kad dalis paveldėtų genetinių variantų gali lemti, jog per ilgą pertrauką chromosomų ryšiai tampa mažiau stabilūs, o tai padidina neteisingo chromosomų išsiskyrimo riziką.

    Genai, siejami su didesne rizika

    Stipriausios sąsajos nustatytos genuose, kurie valdo chromosomų suporavimą, rekombinaciją ir jų sujungimą mejozės metu. Tyrime išskirtas geno SMC1B variantas, siejamas su mažesniu persikryžiavimų skaičiumi ir didesne motinos mejozinės aneuploidijos tikimybe.

    Analizė taip pat parodė ryšius su kitais genais, svarbiais rekombinacijai ir chromosomų sanglaudai. Mokslininkai pabrėžia, kad šie biologiniai mechanizmai gerai žinomi ir iš tyrimų su modeliniais organizmais, todėl žmonėms nustatytos sąsajos atrodo biologiškai pagrįstos.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad paveldimi skirtumai šiuose mejozės procesuose prisideda prie natūralių aneuploidijos ir nėštumo netekčių rizikos skirtumų tarp žmonių“, – sakė Rajivas McCoy.

    Ką tai keičia vaisingumo medicinoje

    Nors tokie atradimai atveria kelią tikslesniam biologinių priežasčių supratimui, individualios rizikos prognozavimas išlieka sudėtingas. Nėštumo baigtį veikia ne tik genetika, bet ir motinos amžius, sveikatos būklė, hormoniniai veiksniai, aplinkos poveikis, gyvenimo būdas bei kiti, dar ne iki galo ištirti mechanizmai.

    Tyrimo autoriai pažymi, kad rezultatai gali būti svarbūs ilgalaikėje perspektyvoje, kuriant naujas diagnostikos ir gydymo kryptis reprodukcinėje medicinoje. Kartu pabrėžiama, kad ateityje svarbu daugiau dėmesio skirti ne tik motinos, bet ir tėvo genetiniams veiksniams bei jų sąveikai.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „Nature“.

  • Mokslininkai nustebino: genai gali lemti net pusę gyvenimo trukmės, bet yra svarbi išlyga

    Mokslininkai nustebino: genai gali lemti net pusę gyvenimo trukmės, bet yra svarbi išlyga

    Kas pasikeitė džiugioje žinioje?

    Ilgą laiką buvo manoma, kad gyvenimo trukmę daugiausia nulemia gyvenimo būdas, mityba, fizinis aktyvumas ir aplinka, o genų vaidmuo yra palyginti kuklus. Daugelyje ankstesnių tyrimų paveldimumas dažniausiai buvo vertinamas maždaug 20–25 proc., o kartais net dar mažiau.

    Tačiau naujas 2026 metais žurnale Science paskelbtas darbas siūlo kitokį vaizdą: genų įtaka gali būti didesnė, nei manyta. Tyrėjai teigia, kad atmetus svarbius trikdančius veiksnius, genetika gali paaiškinti apie pusę vadinamosios vidinės žmogaus gyvenimo trukmės skirtumų.

    Kodėl ankstesni skaičiai galėjo klaidinti?

    Tyrime dėmesys sutelktas į vadinamąjį išorinį mirtingumą, kai žmogus miršta dėl priežasčių, ne tiesiogiai susijusių su biologiniu senėjimu. Tai gali būti infekcijos, nelaimingi atsitikimai ar kiti atsitiktiniai įvykiai, kurie „uždengia“ tikrąją senėjimo ir genetikos įtaką.

    Autoriai kėlė klausimą, ar įprasti paveldimumo įverčiai nėra nuvertinti būtent todėl, kad į analizę patenka daug tokių mirties priežasčių. Pritaikius matematinius modelius ir „išfiltravus“ šį poveikį, gautas didesnis genų indėlio įvertis.

    Kokiais duomenimis rėmėsi mokslininkai?

    Analizė buvo paremta didelėmis dvynių duomenų bazėmis, įskaitant kelias šalis, ir statistiniais metodais, leidžiančiais atskirti genetikos ir aplinkos indėlį. Dvynių tyrimai genetikos moksle laikomi ypač vertingais, nes leidžia lyginti labai panašų genetinį pagrindą turinčius žmones skirtingomis gyvenimo sąlygomis.

    Šiame darbe svarbiausia naujovė yra bandymas įvertinti, kiek žmogus gyventų, jei nemirtų nuo priežasčių, nesusijusių su senėjimo procesu. Būtent tai, pasak autorių, išryškina didesnį paveldimumo vaidmenį.

    Ar tai reiškia, kad viskas užrašyta genuose?

    Nors maždaug 50 proc. skambantis skaičius gali sudaryti įspūdį, kad likimas nulemtas genetikoje, patys tyrėjai pabrėžia kitą pusę. Likusi gyvenimo trukmės skirtumų dalis vis tiek siejama su gyvenimo būdu, socialinėmis ir ekonominėmis aplinkybėmis, sveikatos priežiūros prieinamumu bei kitais aplinkos veiksniais.

    Praktinė žinutė išlieka aiški: genai ir aplinka veikia kartu, o ne varžosi tarpusavyje. Net turint palankius genetinius variantus, žalingi įpročiai gali didinti riziką susirgti lėtinėmis ligomis, o sveikesnė gyvensena gali padėti sumažinti nepalankių veiksnių poveikį.

    Kur čia telpa epigenetika ir naujos tendencijos?

    Tyrimo kontekste dažnai minima epigenetika – mechanizmai, kurie gali keisti genų aktyvumą nekeičiant pačios DNR sekos. Mokslinė literatūra rodo, kad mityba, fizinis aktyvumas, miego kokybė ir lėtinis stresas gali būti susiję su epigenetiniais pokyčiais, o tai padeda paaiškinti, kodėl vien genetinės informacijos nepakanka.

    Pastaraisiais metais auga ir didelių biomedicininių duomenų analizės vaidmuo, kur vis dažniau taikomi DI metodai, leidžiantys aptikti sudėtingas sąsajas tarp genetinių variantų, laboratorinių rodiklių ir ligų rizikos. Vis dėlto, net ir spartėjant technologijoms, mokslininkai pabrėžia, kad tokios išvados dar priklauso nuo duomenų kokybės, populiacijų įvairovės ir pasirinktų modelių prielaidų.

    Autoriai nurodo ir ribotumus: tyrime daugiausia analizuotos europinės populiacijos, todėl skirtingoms pasaulio grupėms rezultatai gali būti ne tokie patys. Be to, išorinio mirtingumo korekcijos remiasi modeliavimu, o tai visada reiškia tam tikrą supaprastinimą.

    Nepaisant to, darbas stiprina kryptį, kad senėjimo biologijos ir džiugios ilgaamžiškumo istorijos paieškos gali būti sėkmingesnės, jei daugiau dėmesio bus skiriama genetiniams mechanizmams. Tikslas čia dažniau formuluojamas ne kaip bet kokia kaina ilginti gyvenimą, o ilginti sveiko gyvenimo metus.

  • Ilgaamžiškumo genas iš plikųjų kurmiarausių: mokslininkai jį perkėlė pelėms ir prailgino jų gyvenimą

    JAV mokslininkai pranešė apie eksperimentą, kuriame vadinamasis ilgaamžiškumo genas iš plikųjų kurmiarausių buvo perkeltas laboratorinėms pelėms. Tyrėjų teigimu, genetiškai pakeistos pelės vidutiniškai gyveno ilgiau ir rodė ženklų sveikatos rodiklių pagerėjimą.

    Plikosios kurmiarausės išsiskiria neįprastai ilga gyvenimo trukme tarp graužikų ir, kaip nurodo mokslininkai, rečiau serga vėžiu. Tyrime dėmesys sutelktas į geną, susijusį su didelės molekulinės masės hialurono rūgšties gamyba, kuri siejama su audinių apsauga ir atsparumu.

    Eksperimento duomenimis, pakeistų pelių gyvenimo trukmė padidėjo apie 4,4 proc. Taip pat fiksuotas mažesnis uždegiminių procesų aktyvumas, geresni žarnyno imuninės sistemos rodikliai ir didesnis atsparumas navikams, palyginti su įprastomis pelėmis.

    „Mūsų tyrimas patvirtina idėją, kad unikalūs ilgaamžiškumo mechanizmai, evoliucionavę ilgiau gyvenančiuose žinduoliuose, gali būti perkelti ir pagerinti kitų rūšių gyvenimo trukmę“, – sakė biologijos ir medicinos profesorė Vera Gorbunova.

    Tyrėjai pabrėžia, kad pagrindinis šio darbo tikslas yra ne vien pailginti gyvenimą, o prailginti sveiko gyvenimo laikotarpį, mažinant su amžiumi susijusių ligų riziką. Pastaraisiais metais ilgaamžiškumo tyrimuose vis dažniau akcentuojama, kad svarbiausia yra vėžinių, uždegiminių ir metabolinių ligų atitolimas, o ne vien papildomi metai.

    Mokslininkai taip pat teigia jau identifikavę molekules, kurios gali lėtinti hialurono rūgšties skaidymą, ir jas testuoja. Tokia kryptis laikoma potencialiai praktiškesne nei plataus masto genetinės intervencijos, nes vaistiniai junginiai teoriškai galėtų būti pritaikomi plačiau, tačiau jų veiksmingumą ir saugumą dar reikėtų patvirtinti.

    Vis dėlto pereiti nuo rezultatų su graužikais prie pritaikymo žmonėms paprastai užtrunka, nes būtini ilgalaikiai toksikologiniai, saugumo ir klinikiniai tyrimai. Be to, žmogaus senėjimas yra sudėtingas procesas, kurį lemia daugybė biologinių kelių, todėl vieno mechanizmo sustiprinimas ne visada reiškia analogišką rezultatą kitai rūšiai.

  • Y chromosoma nyksta? Mokslininkai aiškina, ar vyrams gresia išnykimas ir kas galėtų ją pakeisti

    Y chromosoma nyksta? Mokslininkai aiškina, ar vyrams gresia išnykimas ir kas galėtų ją pakeisti

    Diskusija dėl žmogaus Y chromosomos ateities vėl įkaista: dalis mokslininkų primena, kad per šimtus milijonų metų ji smarkiai sumažėjo ir prarado didelę dalį genų. Kiti tvirtina, jog bent jau primatų linijoje esminiai Y genai pastaruoju metu beveik nebekinta, todėl kalbos apie neišvengiamą pabaigą yra per daug supaprastintos.

    Vienas dažniausiai cituojamų argumentų kilo iš evoliucinės biologės Jenny Graves skaičiavimų, paskelbtų 2002 metais: jei istorinis geno nykimo tempas išliktų toks pats, Y chromosoma teoriškai galėtų išnykti per kelis milijonus metų. Vis dėlto pati mokslininkė vėliau pabrėžė, kad tai buvo apytikslis akademinis modeliavimas, o ne pranašystė apie vyrų pabaigą.

    „Mane stebina, kad kas nors rimtai nerimauja dėl vyrų išnykimo po 5 ar 6 milijonų metų“, – sakė Jenny Graves.

    „Žmonėmis esame tik apie 0,1 milijono metų, tad dar klausimas, ar apskritai sėkmingai išgyvensime ateinantį šimtmetį“, – pridūrė ji.

    Ar Y chromosoma iš tiesų silpsta?

    Y chromosoma yra specifinė tuo, kad didžiojoje savo dalyje ji neturi poros, su kuria galėtų apsikeisti genetine medžiaga kaip dauguma kitų chromosomų. Dėl ribotos rekombinacijos jai sunkiau taisyti genetines klaidas, todėl evoliuciškai ji ilgainiui prarado daug genų ir tapo gerokai mažesnė už X chromosomą.

    Vis dėlto šiuolaikiniai genomikos tyrimai rodo, kad žmogaus Y chromosomoje išlikę genai nėra atsitiktiniai. Jie siejami ne tik su lyties vystymusi, bet ir su platesnėmis organizmo funkcijomis, o tai reiškia, kad natūrali atranka gali stipriai saugoti tai, kas būtina išlikimui ir vaisingumui.

    Stabili ar pasmerkta: dvi stovyklos

    Viena mokslininkų stovykla, kuriai priskiriama ir Jenny Graves, Y chromosomą vertina kaip evoliuciškai trapų darinį, kuris teoriškai gali būti pakeistas. Kitos stovyklos atstovai, tarp jų MIT Whitehead instituto biologė Jenn Hughes, teigia, kad greitas geno praradimas vyko ankstyvoje stadijoje, o vėliau procesas sulėtėjo ir iš esmės stabilizavosi.

    Šį požiūrį sustiprino lyginamieji darbai su žmonėmis ir kitais primatais, rodantys gilią pagrindinių Y genų konservaciją per dešimtis milijonų metų. Tokia dinamika labiau primena evoliucinę pusiausvyrą, o ne nuoseklų slydimą į išnykimą.

    Kas nutiktų, jei Y vis dėlto keistųsi?

    Sensacingi teiginiai apie vyrų išnykimą dažniausiai praleidžia vieną esminį faktą: net jei tam tikroje rūšyje Y chromosoma sunyktų ar prarastų vaidmenį, pati lyties nustatymo sistema gali persitvarkyti. Gamtoje žinoma atvejų, kai žinduoliams Y chromosomos funkcijos persikėlė kitur, o rūšys ir toliau sėkmingai dauginosi.

    Tyrimuose aprašyti graužikai, kurių populiacijose Y chromosoma išnyko, tačiau lytį lemiantys genetiniai mechanizmai atsirado kitose chromosomose. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad panašūs pokyčiai teoriškai galėtų vykti ir žmonių populiacijose, tik tokios lytį lemiančios variacijos nėra rutiniškai ieškomos daugelyje genomo tyrimų.

    Ekspertai pabrėžia, kad net ryškūs Y chromosomos pokyčiai vyktų itin lėtai, per daugybę kartų. Todėl šiandien tai labiau fundamentinės biologijos klausimas, padedantis suprasti evoliuciją, genetinių sistemų stabilumą ir tai, kaip gamta randa alternatyvias strategijas išsaugoti reprodukciją.

  • Mokslininkai ištyrė 1 250 000 kraujo ląstelių: atsakymas, kodėl moterys dažniau serga

    Mokslininkai ištyrė 1 250 000 kraujo ląstelių: atsakymas, kodėl moterys dažniau serga

    Kas paaiškėjo iš 1 250 000 ląstelių

    Autoimuninės ligos atsiranda tada, kai imuninė sistema per klaidą puola paties žmogaus audinius. Epidemiologiniai duomenys rodo, kad tokios būklės kaip sisteminė raudonoji vilkligė ar išsėtinė sklerozė dažniau diagnozuojamos moterims, o priežastys ilgai buvo aiškinamos tik bendrai.

    Australijos Garvan medicinos tyrimų instituto komanda išanalizavo daugiau nei 1 250 000 kraujo imuninių ląstelių ir aptiko per 1 000 genetinių „jungiklių“, kurie skirtingai veikia priklausomai nuo lyties. Tyrėjai pabrėžia, kad tai leidžia tiksliau suprasti, kodėl moterų imuninė sistema dažniau „perdega“ į uždegiminį režimą.

    Kuo skiriasi vyrų ir moterų imuninės ląstelės

    Tyrime dalyvavo 982 žmonės: 564 moterys ir 418 vyrų. Iš jų kraujo mėginių buvo tiriamos periferinio kraujo mononuklearinės ląstelės, tai yra įvairių tipų baltieji kraujo kūneliai, cirkuliuojantys kraujyje ir atliekantys esminį vaidmenį imunitete.

    Pasitelkus vienos ląstelės RNR sekoskaitą, buvo vertinama ne vidutinė, o kiekvienos ląstelės genų aktyvumo „nuotrauka“. Tokia metodika leidžia pamatyti subtilius skirtumus, kurių anksčiau nepavykdavo užfiksuoti tiriant mišrius ląstelių mėginius.

    Analizė parodė, kad vyrų kraujyje dažniau aptinkama moncitų, kurie laikomi vienais pirmųjų reagavimo į infekciją dalyvių. Jų genetiniai signalai labiau siejosi su audinių priežiūra, atstatymu ir bazinėmis apsauginėmis funkcijomis.

    Tuo metu moterų imuninėje sistemoje nustatyta daugiau B ir T limfocitų, susijusių su labiau prisitaikančiu, „specializuotu“ imunitetu. Tyrėjų interpretacija tokia: šios ląstelės dažniau būna parengties būsenoje, todėl greičiau sukelia uždegiminį atsaką.

    Kodėl tai didina autoimuninių ligų riziką

    Aukštesnė parengtis gali būti pranašumas kovojant su virusais ir kitais patogenais, tačiau turi biologinę kainą. Kai uždegiminiai keliai aktyvuojami lengviau, didėja tikimybė, kad imuninė sistema suklys ir atakuos sveikus audinius.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad imuninę sistemą būtina tirti atsižvelgiant į lytį“, – sakė skaičiuojamosios biologijos specialistė Seyhan Yazar iš Garvan medicinos tyrimų instituto.

    „Nors žinome, kad vyrų ir moterų imunitetas skiriasi, daug tyrimų šiuos skirtumus vis dar ignoruoja, o tai gali riboti ligų supratimą ir iškreipti gydymo pasirinkimus“, – pridūrė ji.

    Tyrėjai taip pat nustatė, kad dalis genetinių „jungiklių“ nėra susiję vien su X ar Y chromosomomis. Reikšmingų skirtumų rasta ir autosomose, tai yra abiem lytims bendrose chromosomose, todėl mechanizmas gali būti platesnis nei vien lytinės chromosomos.

    Siekiant sustiprinti sąsają su autoimunine rizika, išskirti du moterims būdingi aktyvesni genetiniai „jungikliai“ prie genų, siejamų su sistemine raudonąja vilklige. Tokie radiniai padeda susieti populiacinius stebėjimus su konkrečiais biologiniais procesais ląstelės lygiu.

    „Nustačius, kad moterims būdingi genai yra ryškiai susitelkę uždegiminiuose keliuose, turime dar vieną biologinį paaiškinimą, kodėl moterims lengviau įvyksta klaidingas savų audinių puolimas“, – sakė bioinformatikė Sara Ballouz iš Naujojo Pietų Velso universiteto.

    „Kita šio skirtumo pusė ta, kad vyrų imuninės ląstelės paprastai mažiau parengtos uždegimui, todėl vyrai dažniau būna imlesni infekcijoms ir kai kuriems vėžiniams susirgimams, nesusijusiems su reprodukcine sistema“, – pridūrė ji.

    Ką tai keičia gydyme ir tyrimuose

    Autorių teigimu, šie duomenys svarbūs kuriant tikslesnę, individualizuotą mediciną, kai gydymas parenkamas ne tik pagal diagnozę, bet ir pagal paciento biologines ypatybes. Praktikoje tai gali reikšti tikslingesnį uždegimo slopinimą ir geresnį vaistų pritaikymą skirtingoms pacientų grupėms.

    „Jei norime išnaudoti precizinės medicinos potencialą, privalome suprasti fundamentalius biologinius kintamuosius“, – sakė statistinės genetikos specialistas Joseph Powell iš Garvan medicinos tyrimų instituto.

    „Gydymas turi būti taikomas ne tik ligai, bet ir tam, kaip paciento imuninė sistema veikia baziniu genetiniu lygiu“, – teigė jis.

    Tyrimas publikuotas žurnale The American Journal of Human Genetics. Mokslininkai pabrėžia, kad tolesni darbai turėtų tikslinti, kaip šie genetiniai skirtumai sąveikauja su hormonais, amžiumi, infekcijomis ir kitais rizikos veiksniais, lemiančiais autoimuninių ligų pradžią bei eigą.

  • Study suggests recessive disease carriers face subtle Darwinian selection, challenging genetics textbooks

    New population-scale research suggests that people who carry single harmful variants in recessive disease genes are not always fully unaffected, as many genetics textbooks imply. Using health and reproductive data, the study finds small but measurable disadvantages that could shape how these variants persist over generations.

    Researchers analyzed genetic and life-outcome information from more than 300 000 participants in the UK Biobank, a major long-running resource for biomedical research. They focused on 1 900 genes linked to recessive disorders, where disease typically appears only when both gene copies are affected.

    On average, individuals carried about two potentially damaging variants across these recessive genes, the authors reported. As a group, carriers showed a slightly higher burden of medical diagnoses and a modest reduction in reproductive success, suggesting lower odds of passing these variants on.

    Signals strongest for disability genes

    The pattern was most pronounced for genes associated with intellectual disability, where carrier variants appeared less common than expected. The researchers also observed that carriers of these variants tended to spend fewer years in education, a signal consistent with subtle effects even in people who do not meet clinical thresholds.

    The findings build on earlier work showing many cases of intellectual disability arise from de novo mutations that occur spontaneously in a child rather than being inherited. Because each child typically acquires around 100 new mutations across the genome, rare but consequential changes can still emerge even if selection slowly reduces inherited risk variants.

    Evolution may still be at work

    The authors argue that these small carrier disadvantages are consistent with ongoing Darwinian selection in modern populations, operating through health and reproduction rather than survival alone. They also point to the possibility that social factors, including mate choice, could contribute, echoing Darwin’s later emphasis on sexual selection.

    Experts caution that the reported effects are modest and observed at the group level, meaning they may not predict outcomes for any single person. Still, the results may influence how genetic counseling, population genetics, and the long-term dynamics of disease variants are taught and studied.