Tag: Geomagnetinės audros

  • Mokslininkai prabilo apie Van Aleno „barjerą“: galinga audra parodė, kad jis pažeidžiamas

    Mokslininkai prabilo apie Van Aleno „barjerą“: galinga audra parodė, kad jis pažeidžiamas

    Ilgą laiką manyta, kad Žemę juosiantys Van Aleno radiaciniai diržai turi beveik neįveikiamą ribą, saugančią nuo itin energingų elektronų priartėjimo prie planetos. Tačiau nauja analizė rodo, kad ekstremaliomis kosminių orų sąlygomis ši riba gali būti peržengta.

    Apie tai mokslininkai paskelbė išnagrinėję 2024 metų gegužę įvykusios itin stiprios geomagnetinės audros duomenis. Japonijos palydovas Arase užfiksavo, kad vidinėje radiacinio diržo zonoje elektronai buvo įgreitinti iki megaelektronvoltų energijų, kur tokio reiškinio buvo nesitikėta.

    Kas yra Van Aleno diržai

    Van Aleno diržai yra dvi pagrindinės įkrautų dalelių zonos, kurias Žemės magnetinis laukas sulaiko aplink planetą. Išoriniame dirže dažniau dominuoja elektronai, kurių energiją sustiprina Saulės sukelti procesai, o vidiniame daugiau protonų, atsirandančių kosminiams spinduliams sąveikaujant su atmosfera.

    Dar 2014 metais NASA Van Allen Probes misijos stebėjimai išryškino labai staigią ribą, už kurios patys pavojingiausi, beveik šviesos greičiui prilygstantys elektronai paprastai nekeliaudavo. Tuomet ši zona buvo pavadinta tarsi neperžengiama užtvara, siejama su šaltos plazmos sritimi aplink Žemę.

    Kas nutiko 2024 metų gegužę

    2024 metų gegužę Žemę pasiekė G5 kategorijos geomagnetinė audra, priskiriama prie stipriausių pagal NOAA skalę. Tokias audras paprastai sukelia didelės energijos Saulės žybsniai ir vainikinės masės išmetimai, kurie į Žemės magnetosferą atneša magnetizuotą plazmą.

    Arase duomenys parodė, kad audrai slopstant itin didelės energijos elektronų srautas vidinėje zonoje šoktelėjo daugiau kaip 5 000 kartų, palyginti su laikotarpiu iki audros. Ypač svarbu tai, kad iš pradžių daugėjo mažesnės energijos elektronų, o didesnės energijos dalelės atsirado vėliau, kas leidžia manyti, jog jos buvo įgreitintos vietoje, o ne tik atgabentos iš tolimesnių sričių.

    Komanda, vadovaujama Nagojos universiteto mokslininko Yoshizumi Miyoshi, šį efektą sieja su tuo, kad audra smarkiai nualino šaltos plazmos aplinką. Tokiomis sąlygomis sustiprėjo vadinamosios choro elektromagnetinės bangos, kurios, užuot išsklaidžiusios elektronus, galėjo juos spartinti.

    „Parodėme, kad ši užtvara gali būti peržengta esant ekstremaliems kosminių orų reiškiniams“, – sakė Yoshizumi Miyoshi.

    Kodėl tai svarbu palydovams ir žmonėms

    Itin energingi elektronai kosmose laikomi viena pavojingiausių radiacijos formų palydovų elektronikai. Jie gali prasiskverbti pro apsauginius sluoksnius, sukelti gedimus, pagreitinti komponentų senėjimą ir sutrumpinti kosminių aparatų eksploatacijos laiką.

    Žmonėms tokia radiacija ypač aktuali misijoms už žemosios Žemės orbitos ribų, taip pat planuojant ilgesnius skrydžius ir kuriant patikimas apsaugos strategijas. Nauji rezultatai rodo, kad rizikos vertinimui būtina geriau suprasti, kaip dalelės elgiasi per stipriausias geomagnetines audras.

    Mokslininkai pabrėžia ir praktinę pusę: kuo tiksliau bus modeliuojami kosminiai orai, tuo geriau bus galima laiku įspėti palydovų operatorius ir sumažinti nuostolius. Be to, 2024 metų gegužės įvykis sutapo su aktyvesniu Saulės ciklo laikotarpiu, kai didelių audrų tikimybė paprastai išauga.

  • Saulės audra sustabdė traukinį: mokslininkai ištaisė 1848 metų klaidą ir įspėja dėl grėsmių

    Saulės audra sustabdė traukinį: mokslininkai ištaisė 1848 metų klaidą ir įspėja dėl grėsmių

    Mokslininkai nustatė, kad vienas ankstyviausių dokumentuotų atvejų, kai kosminė oro sąlyga sutrikdė technologijas, įvyko ne 1841, o 1848 metais. Tyrėjų vertinimu, geležinkelio darbo trikdžius tuomet greičiausiai sukėlė stipri geomagnetinė audra, susijusi su Saulės aktyvumu.

    Istorija siekia 1848 metų spalio 18 dieną, kai traukinys iš Exeter turėjo išvykti 22.05 valandą, tačiau stotyje užtruko dar 16 minučių. Problema buvo ne lokomotyve ar bėgiuose, o telegrafo sistemoje, kuri tuo metu padėdavo patikrinti, ar ruožas prieš traukinį yra laisvas ir saugus.

    Elektrinis telegrafas XIX amžiuje buvo viena svarbiausių naujovių, leidusi greitai perduoti informaciją per didelius atstumus. Kai ryšys sutriko, geležinkelio darbuotojai negalėjo patvirtinti, kad maršrutas saugus, todėl priėmė sprendimą atidėti išvykimą.

    Kodėl data ilgai buvo neteisinga

    Apie incidentą 1871 metais buvo rašyta žurnale „Nature“, tačiau jame nurodyta, kad trikdžiai įvyko 1841 metais. Dešimtmečius tai buvo laikoma vienu ankstyviausių pavyzdžių, kaip kosminė oro sąlyga veikia žmonių technologijas.

    Vėliau tyrėjams užkliuvo esminė detalė: geležinkelio linija tarp Exeter ir Starcross pradėjo veikti tik 1846 metais. Tai reiškė, kad aprašytas įvykis negalėjo nutikti 1841 metais, nes pats maršrutas tuo metu dar neegzistavo.

    Kaip audrą pavyko susieti su geležinkeliu

    Tarptautinė komanda, vadovaujama Lancaster universiteto mokslininkų, peržiūrėjo istorinius tvarkaraščius, spaudos publikacijas, astronominius stebėjimus, pranešimus apie pašvaistes ir to meto Žemės magnetinio lauko matavimus. Skirtingi šaltiniai sutapo ties 1848 metų spalio 18 dieną ir fiksavo ryškius geomagnetinius sutrikimus.

    Tyrėjai taip pat rado užuominų apie ryškias pašvaistes virš Anglijos ir tuo metu į Žemę nukreiptą didelę Saulės dėmių grupę. Tikėtinas paaiškinimas yra paprastas: XIX amžiaus publikacijoje įsivėlė spausdinimo klaida, o 1848 metai buvo klaidingai užrašyti kaip 1841.

    „Tai rodo, kad net ir ankstyvosios technologijos buvo pažeidžiamos Saulės sukeliamų geomagnetinių sutrikimų, o šiandien pasekmės būtų nepalyginamai didesnės“, – sakė tyrime dalyvavę mokslininkai.

    Kuo pavojinga kosminė oro sąlyga šiandien

    Geomagnetinės audros kyla, kai Saulės aktyvumas, pavyzdžiui, vainikinės masės išmetimai, pasiekia Žemę ir sujaukia jos magnetinį lauką. Tokiomis sąlygomis ilgose laidžiose struktūrose gali indukuotis srovės, todėl jautrios sistemos patiria trikdžius.

    XIX amžiuje tai pirmiausia veikė telegrafo linijas, o XXI amžiuje rizika apima elektros tinklus, palydovinį ryšį, navigaciją ir kai kurias aviacijos bei geležinkelio valdymo grandis. Dėl to kosminių orų stebėsena, perspėjimai ir infrastruktūros atsparumo didinimas laikomi kritiškai svarbiais.

    Įdomu tai, kad incidentas prie Exeter nebelaikomas pačiu seniausiu žinomu kosminių orų poveikio technologijoms pavyzdžiu. Naujesni vertinimai rodo, kad ankstesni trikdžiai britų geležinkeliuose buvo užfiksuoti dar 1847 metų kovą.

  • Mokslininkai įspėja: 1947-ųjų Saulės dėmė rodo, kad galimi „superžybsniai“ ir šiandien

    Mokslininkai įspėja: 1947-ųjų Saulės dėmė rodo, kad galimi „superžybsniai“ ir šiandien

    Milžiniška dėmė išdavė potencialą

    Saulės žybsniai yra staigūs ir labai galingi spinduliuotės pliūpsniai, kylantys iš aktyvių Saulės sričių, kuriose susipina ir trūkinėja magnetinio lauko linijos. Stipriausi žybsniai gali paveikti radijo ryšį, navigaciją ir elektros tinklus, nors Žemę iš dalies saugo atmosfera ir magnetinis laukas.

    Nauja analizė rodo, kad Saulė teoriškai gali pasiekti vadinamųjų superžybsnių lygį, kuris kitose į Saulę panašiose žvaigždėse fiksuojamas kaip šimtus ar net tūkstančius kartų energingesnis reiškinys. Tyrėjai pabrėžia, kad tai nėra prognozė, jog toks įvykis įvyks artimiausiu metu, tačiau ribos, kiek maksimaliai gali „užsikurti“ Saulė, tampa aiškesnės.

    Ką parodė 2010–2016 metų duomenys

    Tyrimą atlikusi Max Planck Saulės sistemos tyrimų instituto komanda išnagrinėjo 300 galingiausių žybsnių, instrumentiškai išmatuotų 2010–2016 metais. Jie vertino, kaip žybsnio energija siejasi su aktyvios srities dydžiu, iš kurios žybsnis ir kyla.

    Remiantis šiuo statistiniu ryšiu, galima atsargiai ekstrapoliuoti, kokios energijos žybsnį teoriškai pajėgtų sukelti ypač didelė aktyvi sritis. Tokiu būdu mokslininkai perėjo nuo šiuolaikinių matavimų prie istorinių Saulės dėmių įrašų, apimančių maždaug keturis šimtmečius.

    „Nors stebėjimo laikotarpiu superžybsnių nefiksuota, rasta energijos ir aktyvios srities dydžio priklausomybė turėtų galioti ir galingesniems įvykiams“, – sakė astrofizikė Natalie Krivova.

    1947 metų dėmė – išskirtinis pavyzdys

    Iš istorinių įrašų išsiskiria 1947 metais stebėta milžiniška Saulės dėmė, kuri, tyrėjų vertinimu, dengė apie 0,6 proc. matomo Saulės disko. Skaičiavimai leidžia teigti, kad tokio masto struktūra galėtų būti susijusi su žybsniu, pasiekiančiu žemesnę superžybsnių intervalo ribą.

    Mokslininkai taip pat mini, kad tokia dėmė buvo maždaug 40 kartų didesnio skersmens nei Žemė. Tai svarbu ne kaip sensacingas rekordas, o kaip fizinis argumentas, jog Saulėje kartais susiformuoja aktyvūs regionai, kurių magnetinė energija potencialiai yra pakankamai didelė ekstremaliems išsiveržimams.

    „Mūsų Saulė turi superžybsnių potencialą. Ji gali suformuoti milžiniškas dėmes, kurios iš principo gali tapti itin ekstremalių spinduliuotės pliūpsnių pradžia“, – sakė N. Krivova.

    Kas gresia Žemei ir ko dar nežinome

    Tiesioginė rizika žmonių sveikatai ant Žemės paviršiaus dažniausiai ribota, tačiau technologijoms pasekmės gali būti rimtos. Galingi kosminių orų reiškiniai siejami su ryšio trikdžiais, GNSS navigacijos paklaidomis, palydovų sistemų apkrova, taip pat su rizika elektros perdavimo tinklams aukštesnėse platumose.

    Tyrėjai sieja superžybsnių temą su itin ekstremaliais Saulės dalelių įvykiais, apie kuriuos liudija netiesioginiai pėdsakai, pavyzdžiui, medžių rievėse aptinkami izotopų pokyčiai. Tokie įrašai rodo, kad Žemės istorijoje galėjo būti radiacinių audrų, viršijančių instrumentiškai stebėtą laikotarpį.

    Vis dėlto pabrėžiama, kad naujieji darbai nesprendžia klausimo, kaip dažnai superžybsniai galėtų pasitaikyti būtent Saulėje. Dabar svarbiausia kryptis yra detalesnis modeliavimas: kaip susijungia didelės dėmių grupės, kokiomis sąlygomis magnetinis laukas „užrakina“ energiją ir kada ji gali išsilaisvinti taip, kad dalelės pasiektų tarpplanetinę erdvę.

    Abu tyrimai publikuoti žurnale Philosophical Transactions of the Royal Society A. Mokslininkai akcentuoja, kad tikslas buvo įvardyti maksimalias tikėtinas žybsnių energijas, remiantis didžiausių istorijoje matytų dėmių mastu, o ne skelbti artėjančią katastrofą.

  • Savaitės pradžioje – raudonas pavojaus lygis: prognozuojama stipri geomagnetinė audra

    Ko tikėtis savaitės pradžioje?

    Savaitės pradžioje prognozuojama sustiprėjusi Saulės aktyvumo banga, galinti sukelti reikšmingą geomagnetinį suaktyvėjimą Žemėje. Tokie reiškiniai siejami su Saulės pliūpsniais ir vainikinės masės išmetimais, kai į kosmosą išmetamos įkrautos dalelės pasiekia Žemės magnetosferą.

    NOAA kosminių orų skalėje geomagnetinės audros žymimos nuo G1 iki G5, o kasdienėje prognozėje dažnai naudojamas ir Kp indeksas. Kuo Kp indeksas didesnis, tuo labiau tikėtinas trikdantis poveikis ryšiams, navigacijai ir elektros tinklams, ypač aukštesnėse platumose.

    Geomagnetinės audros prognozė pagal dienas

    Pirmąją savaitės dieną numatomas stipriausias suaktyvėjimas, kai Kp indeksas gali kilti iki 6–7, o tai atitinka stiprią audrą, galinčią pasireikšti ir ryškesnėmis pašvaistėmis. Kitomis dienomis situacija, tikėtina, pamažu rims, nors trumpalaikių svyravimų dar gali pasitaikyti.

    Antrąją savaitės dieną prognozuojamas vidutinio stiprumo fonas, kai Kp indeksas gali siekti 4–5. Vėliau, savaitės viduryje, geomagnetinis laukas paprastai stabilizuojasi, o ramiausi periodai dažniau fiksuojami tuomet, kai Kp indeksas nukrenta iki 2–3.

    Kas gali pajusti poveikį ir kaip pasirūpinti savijauta?

    Geomagnetinės audros yra realus fizikinis reiškinys, tačiau mokslinėje bendruomenėje vis dar diskutuojama, kiek tiesiogiai jos veikia žmogaus savijautą. Vis dėlto dalis žmonių, ypač turinčių širdies ir kraujagyslių sutrikimų ar padidėjusį jautrumą oro pokyčiams, tokiomis dienomis neretai mini galvos skausmą, nuovargį ar miego sutrikimus.

    Jei priklausote rizikos grupei, verta atidžiau stebėti kraujospūdį, laikytis įprasto gydymo režimo ir vengti papildomų stresorių. Patariama skirti laiko poilsiui, pakankamai išsimiegoti, palaikyti skysčių balansą ir nepersistengti su kofeinu ar alkoholiu.

    „Svarbiausia – nepanikuoti ir vertinti savo savijautą praktiškai: jei bloga, mažinkite krūvį ir pasitarkite su gydytoju, o ne ieškokite vienos priežasties“, – sako gydytojai, primindami, kad simptomus gali lemti ir miegas, stresas ar dehidratacija.

    Kosminių orų suaktyvėjimas svarbus ne tik sveikatai: jis gali turėti įtakos GPS tikslumui, radijo ryšiui ir palydovų darbui. Dėl to tokias prognozes nuolat stebi kosminių orų tarnybos, o kai kuriuose sektoriuose, pavyzdžiui, aviacijoje ir energetikoje, taikomos papildomos rizikos valdymo procedūros.