Mokslininkai įspėja: 1947-ųjų Saulės dėmė rodo, kad galimi „superžybsniai“ ir šiandien

Milžiniška dėmė išdavė potencialą

Saulės žybsniai yra staigūs ir labai galingi spinduliuotės pliūpsniai, kylantys iš aktyvių Saulės sričių, kuriose susipina ir trūkinėja magnetinio lauko linijos. Stipriausi žybsniai gali paveikti radijo ryšį, navigaciją ir elektros tinklus, nors Žemę iš dalies saugo atmosfera ir magnetinis laukas.

Nauja analizė rodo, kad Saulė teoriškai gali pasiekti vadinamųjų superžybsnių lygį, kuris kitose į Saulę panašiose žvaigždėse fiksuojamas kaip šimtus ar net tūkstančius kartų energingesnis reiškinys. Tyrėjai pabrėžia, kad tai nėra prognozė, jog toks įvykis įvyks artimiausiu metu, tačiau ribos, kiek maksimaliai gali „užsikurti“ Saulė, tampa aiškesnės.

Ką parodė 2010–2016 metų duomenys

Tyrimą atlikusi Max Planck Saulės sistemos tyrimų instituto komanda išnagrinėjo 300 galingiausių žybsnių, instrumentiškai išmatuotų 2010–2016 metais. Jie vertino, kaip žybsnio energija siejasi su aktyvios srities dydžiu, iš kurios žybsnis ir kyla.

Remiantis šiuo statistiniu ryšiu, galima atsargiai ekstrapoliuoti, kokios energijos žybsnį teoriškai pajėgtų sukelti ypač didelė aktyvi sritis. Tokiu būdu mokslininkai perėjo nuo šiuolaikinių matavimų prie istorinių Saulės dėmių įrašų, apimančių maždaug keturis šimtmečius.

„Nors stebėjimo laikotarpiu superžybsnių nefiksuota, rasta energijos ir aktyvios srities dydžio priklausomybė turėtų galioti ir galingesniems įvykiams“, – sakė astrofizikė Natalie Krivova.

1947 metų dėmė – išskirtinis pavyzdys

Iš istorinių įrašų išsiskiria 1947 metais stebėta milžiniška Saulės dėmė, kuri, tyrėjų vertinimu, dengė apie 0,6 proc. matomo Saulės disko. Skaičiavimai leidžia teigti, kad tokio masto struktūra galėtų būti susijusi su žybsniu, pasiekiančiu žemesnę superžybsnių intervalo ribą.

Mokslininkai taip pat mini, kad tokia dėmė buvo maždaug 40 kartų didesnio skersmens nei Žemė. Tai svarbu ne kaip sensacingas rekordas, o kaip fizinis argumentas, jog Saulėje kartais susiformuoja aktyvūs regionai, kurių magnetinė energija potencialiai yra pakankamai didelė ekstremaliems išsiveržimams.

„Mūsų Saulė turi superžybsnių potencialą. Ji gali suformuoti milžiniškas dėmes, kurios iš principo gali tapti itin ekstremalių spinduliuotės pliūpsnių pradžia“, – sakė N. Krivova.

Kas gresia Žemei ir ko dar nežinome

Tiesioginė rizika žmonių sveikatai ant Žemės paviršiaus dažniausiai ribota, tačiau technologijoms pasekmės gali būti rimtos. Galingi kosminių orų reiškiniai siejami su ryšio trikdžiais, GNSS navigacijos paklaidomis, palydovų sistemų apkrova, taip pat su rizika elektros perdavimo tinklams aukštesnėse platumose.

Tyrėjai sieja superžybsnių temą su itin ekstremaliais Saulės dalelių įvykiais, apie kuriuos liudija netiesioginiai pėdsakai, pavyzdžiui, medžių rievėse aptinkami izotopų pokyčiai. Tokie įrašai rodo, kad Žemės istorijoje galėjo būti radiacinių audrų, viršijančių instrumentiškai stebėtą laikotarpį.

Vis dėlto pabrėžiama, kad naujieji darbai nesprendžia klausimo, kaip dažnai superžybsniai galėtų pasitaikyti būtent Saulėje. Dabar svarbiausia kryptis yra detalesnis modeliavimas: kaip susijungia didelės dėmių grupės, kokiomis sąlygomis magnetinis laukas „užrakina“ energiją ir kada ji gali išsilaisvinti taip, kad dalelės pasiektų tarpplanetinę erdvę.

Abu tyrimai publikuoti žurnale Philosophical Transactions of the Royal Society A. Mokslininkai akcentuoja, kad tikslas buvo įvardyti maksimalias tikėtinas žybsnių energijas, remiantis didžiausių istorijoje matytų dėmių mastu, o ne skelbti artėjančią katastrofą.