CP v2

Tag: Geriamasis vanduo

  • Europos upės seklėja iki rekordų: ką tai reiškia laivybai, ūkiui ir geriamojo vandens tiekimui

    Po intensyvių karščių bangų ir didelių miškų gaisrų dalyje Europos sparčiai krenta vandens lygis pagrindinėse upėse, įskaitant Reiną, Dunojų ir Po. Kai kur fiksuojami istoriškai žemi rodikliai, o tai jau dabar riboja laivybą ir didina rizikas pramonei bei žemės ūkiui.

    Problemos ypač ryškios Dunojaus baseine: atskirose atkarpose krovininiai ir kruiziniai laivai nebegali saugiai plaukti, todėl vežėjai priversti mažinti krovinių svorį arba rinktis alternatyvius maršrutus. Tai brangina logistiką ir gali paveikti tiekimo grandines, ypač ten, kur vidaus vandenų transportas yra svarbi ekonomikos dalis.

    Mažėjant debitui, upės vanduo greičiau įkaista ir jame sumažėja ištirpusio deguonies, todėl auga žuvų dusimo ir ekologinių nuostolių rizika. Prie to prisideda ir sausra bei stipri saulės spinduliuotė, o žemės ūkio trąšų maistinės medžiagos skatina dumblių žydėjimą, kuris gali dar labiau bloginti vandens kokybę.

    Seklesnės upės taip pat prasčiau „atskiedžia“ į jas patenkančias nuotekas: net ir tada, kai vandens mažiau, nuotekų iš valymo įrenginių ir pramonės srautai dažnai išlieka panašūs. Dėl to gali didėti teršalų koncentracijos, o vandens ruošimas tampa sudėtingesnis ir brangesnis.

    Didelėje dalyje Vokietijos geriamasis vanduo tiekiamas iš požeminių gręžinių, kuriuos maitina upių baseinai ir mažesni intakai. Kai sausra užsitęsia, natūralus filtravimas per pakrančių dirvožemį silpnėja, o požeminių išteklių atkūrimas lėtėja, todėl regionams tenka griežčiau valdyti vandens naudojimą.

    Kai kur savivaldybės jau riboja vandens ėmimą iš upelių ir upių, o pažeidėjams gali būti taikomos baudos. Pavyzdžiui, Kelne už draudimų nesilaikymą numatytos baudos iki 50 000 eurų, o tai rodo, kad vandens taupymas tampa ne rekomendacija, o praktinė būtinybė.

    Vidaus vandenų laivyba yra jautri vandens lygiui: kai upės seklėja, laivai negali plaukti pilnu kroviniu, o tai mažina efektyvumą ir kelia pervežimo kainą. Žemės ūkyje kritiškai svarbus ne tik drėkinimas, bet ir tai, kad vandens trūkumas sutampa su karščiais, didinančiais derliaus praradimų tikimybę.

    Pramonė ir vandentvarkos sektorius taip pat susiduria su investicijų poreikiu: dėl klimato kaitos vandens tiekimo kaštai, kaip vertina Vokietijos sektoriaus atstovai, gali didėti iki 30 proc. Skaičiuojama, kad sistemoms atnaujinti, vandens valymui ir infrastruktūros pritaikymui gali prireikti iki 14 milijardų eurų.

    Sinoptikų prognozės ir pastarųjų metų tendencijos rodo, kad ilgesnės sausros ir ekstremalūs karščiai Europoje tampa dažnesni, todėl upių seklėjimas gali kartotis. Tai reiškia, kad regionams teks derinti trumpalaikes priemones, tokias kaip laikini vandens apribojimai, su ilgalaikėmis investicijomis į vandens taupymą, valymą ir atsparią infrastruktūrą.

    Ekspertai pabrėžia, kad didžiausias iššūkis bus suderinti skirtingus poreikius: geriamąjį vandenį, ekosistemų apsaugą, pramonės ir žemės ūkio naudojimą bei laivybą. Kuo ilgiau išliks žemas vandens lygis, tuo labiau augs tiek ekonominės, tiek aplinkosauginės pasekmės.

  • Distiliuotas vanduo: vieni vadina sveikiausiu, kiti pavojingu – ką sako mokslas ir gydytojai

    Distiliuotas vanduo dažnai apipinamas kraštutinėmis nuomonėmis: vieni jį laiko itin švariu ir todėl „geriausiu“, kiti baiminasi, kad jis esą „išplauna“ mineralus iš organizmo. Iš tiesų tai yra vanduo, išvalytas distiliavimo būdu, kai vanduo užvirinamas, virsta garais, o vėliau kondensuojamas atgal į skystį.

    Tokio proceso metu didžioji dalis ištirpusių medžiagų, druskų ir mineralų lieka pradinėje talpoje, todėl distiliuotas vanduo paprastai turi labai mažą mineralų kiekį. Dėl to jis pasižymi ir labai mažu elektriniu laidumu, palyginti su įprastu vandentiekio ar mineralizuotu vandeniu.

    Kada gerti saugu, o kada ne?

    Sveikam žmogui vienkartinis ar trumpalaikis distiliuoto vandens vartojimas paprastai nėra problema. Organizmas mineralų daugiausia gauna su maistu, todėl vien tik tai, kad vanduo jų beveik neturi, savaime nereiškia tiesioginės žalos.

    Vis dėlto kaip vienintelio ir nuolatinio skysčių šaltinio distiliuoto vandens dažniausiai nerekomenduojama rinktis. Ilgainiui toks pasirinkimas gali būti nepraktiškas tiems, kurių mityba nepilnavertė, taip pat žmonėms, turintiems specifinių sveikatos būklių, kai svarbi elektrolitų pusiausvyra.

    „Distiliuotas vanduo nėra stebuklingas gėrimas ir nėra būtinas kasdienai, tačiau trumpam vartojant jis paprastai nekelia pavojaus sveikam žmogui“, – sakė šeimos gydytojo praktiką apibendrinantis medicininis komentaras, paremtas tarptautinių sveikatos institucijų rekomendacijomis dėl vandens sudėties.

    Kuo skiriasi nuo vandentiekio ir filtruoto?

    Distiliuotas vanduo yra vienas iš būdų gauti itin mažai priemaišų turintį vandenį, tačiau jis skiriasi nuo kasdien geriamo vandens paskirties. Vandentiekio vanduo paprastai apdorojamas taip, kad būtų saugus gerti, o jo sudėtis priklauso nuo vandens šaltinio ir tiekimo sistemos.

    Filtruotas vanduo dažniausiai skirtas sumažinti tam tikras medžiagas ir pagerinti skonį ar kvapą, tačiau filtravimo efektyvumas priklauso nuo filtro tipo ir priežiūros. Distiliavimas, kaip ir atvirkštinis osmosas, gali sumažinti įvairių ištirpusių medžiagų kiekį, bet kartu pašalina ir natūraliai vandenyje esančius mineralus.

    Kur distiliuotas vanduo reikalingas?

    Praktiškai distiliuotas vanduo dažniausiai naudojamas ten, kur svarbu išvengti kalkių nuosėdų ir druskų: lygintuvuose, oro drėkintuvuose, kai kurioje buitinėje technikoje. Tokiose situacijose mažas mineralų kiekis yra privalumas, nes sumažina apnašų susidarymą.

    Jis taip pat naudojamas laboratorijose ir medicinos srityje, kai reikalingas vanduo be daugumos priemaišų. Tačiau kasdienei mitybai paprastai pakanka saugaus geriamojo vandens, o optimaliausias pasirinkimas priklauso nuo bendros mitybos, sveikatos būklės ir vandens kokybės vietovėje.

  • Kinų mokslininkų proveržis: saulė leidžia iš jūros vandens pigiai gauti geriamą vandenį

    Kinų mokslininkų proveržis: saulė leidžia iš jūros vandens pigiai gauti geriamą vandenį

    Pasaulyje stiprėjant gėlo vandens trūkumui, mokslininkai ieško sprendimų, kurie būtų ir pigūs, ir draugiški aplinkai. Jungtinių Tautų vertinimu, vandens stresas daugelyje regionų didėja dėl klimato kaitos, ilgėjančių sausrų, augančio žemės ūkio poreikio ir pramonės vartojimo.

    Prie spaudimo vandens ištekliams prisideda ir skaitmeninė ekonomika. Dideli duomenų centrai, ypač sparčiai diegiantys DI infrastruktūrą, kai kuriose vietovėse naudoja didelius kiekius vandens aušinimui, todėl auga rizika konkuruoti su vietos gyventojų ir ūkio poreikiais.

    Kas pasiūlyta naujame tyrime?

    Žurnale Advanced Materials paskelbtame darbe Kinijos mokslininkų komanda pristatė saulės energija varomą gėlinimo įrenginį, skirtą efektyviai distiliuoti vandenį iš jūrinio. Sprendimas remiasi nanomedžiagų ir tankiai susietų polimerų struktūra, kuri gerai sugeria saulės spinduliuotę ir padeda greitai perduoti šilumą garinimo zonai.

    Laboratoriniuose bandymuose maždaug 0,75 kvadratinio metro ploto prototipas pademonstravo kelis kartus didesnį našumą nei įprasti saulės gėlinimo metodai. Tyrėjai nurodė, kad vienas modulis per dieną galėtų pagaminti apie 20 litrų geriamojo vandens, naudodamas tik saulės šviesą.

    Kodėl tai svarbu dabar?

    Šiuo metu plačiausiai naudojami jūrinio vandens gėlinimo būdai, tokie kaip atvirkštinė osmozė ar terminiai procesai, reikalauja daug energijos ir sudėtingos infrastruktūros. Tai reiškia dideles eksploatacijos sąnaudas, o kai energija gaunama iš iškastinio kuro, išauga ir tarša bei anglies dioksido pėdsakas.

    Naujojo metodo idėja patraukli tuo, kad jis orientuotas į paprastesnį, potencialiai pigesnį sprendimą be tiesioginių emisijų naudojimo metu. Mokslininkų skaičiavimais, po maždaug dvejų metų eksploatacijos vandens savikaina galėtų tapti mažesnė nei nuolat perkant fasuotą vandenį, nors reali kaina priklausytų nuo gamybos masto, medžiagų ilgaamžiškumo ir priežiūros.

    Pritaikymas: nuo laukų iki serverių

    Tyrėjai akcentuoja, kad tokia technologija galėtų būti svarbi regionams, kuriuose trūksta gėlo vandens, bet netrūksta saulės, pavyzdžiui, daliai Artimųjų Rytų, Šiaurės Afrikos ar sausrų alinamiems pakrančių regionams. Be geriamojo vandens tiekimo, viena didžiausių krypčių yra žemės ūkis, kuris pasaulyje sunaudoja didžiausią dalį gėlo vandens.

    Bandymuose gautas vanduo buvo panaudotas nedideliam daržovių plotui laistyti, o rezultatai parodė, kad vanduo tinka augalų ciklui palaikyti. Kartu tai iškelia ir platesnį klausimą: pigesnis gėlinimas gali mažinti sausrų poveikį derliui, tačiau jis nepakeičia būtinybės taupyti vandenį ir gerinti jo valdymą.

    Kita potenciali kryptis yra technologijų sektorius. Duomenų centrai negali tiesiogiai naudoti jūros vandens aušinimui dėl druskų ir mineralų sukeliamos korozijos, todėl gėlinimas galėtų tapti būdu sumažinti spaudimą vietos gėlo vandens atsargoms, ypač ten, kur jos ribotos.

    Vis dėlto iki masinio pritaikymo dar reikės atsakyti į praktinius klausimus: kiek ilgai tarnaus medžiagos realiomis sąlygomis, kaip sistema elgsis esant užterštumui, kaip bus tvarkomos koncentruotos druskos atliekos ir kokie bus kaštai didinant gamybos apimtis. Ekspertai pabrėžia, kad technologinės naujovės turi eiti kartu su klimato kaitos švelninimu ir atsakingu vandens vartojimu.

  • Ar galima gerti distiliuotą vandenį? Atsakymas nustebins, bet yra viena svarbi sąlyga

    Distiliuotas vanduo – tai vanduo, išvalytas distiliavimo būdu: jis užvirinamas, paverčiamas garais ir vėl kondensuojamas į skystį. Taip pašalinama dauguma ištirpusių medžiagų, druskų ir dalis mikroorganizmų, todėl vanduo tampa itin „tuščias“ mineralų prasme.

    Tokio vandens sudėtyje beveik nelieka kalcio, magnio, natrio ir kitų mineralų, o elektrinis laidumas būna gerokai mažesnis nei įprasto geriamojo vandens. Dėl šių savybių jis dažnai pasirenkamas ten, kur svarbu išvengti kalkių nuosėdų ar priemaišų.

    Kada distiliuotą vandenį gerti galima?

    Trumpalaikis ar vienkartinis distiliuoto vandens vartojimas sveikam žmogui paprastai nėra pavojingas. Jis nėra „nuodingas“, o pats distiliavimo procesas nereiškia, kad vanduo tampa netinkamas gerti, jei jis skirtas maistui.

    Vis dėlto nuolat gerti tik distiliuotą vandenį kaip pagrindinį skysčių šaltinį nerekomenduojama. Priežastis paprasta: ilgainiui toks pasirinkimas nesuteikia mineralų, kurie įprastai gaunami ir iš vandens, o daliai žmonių tai gali būti svarbu kasdienėje mityboje.

    Medikai taip pat pabrėžia, kad didžiąją dalį mineralų žmogus gauna su maistu, tačiau vanduo gali prisidėti prie bendro paros kiekio. Todėl kasdieniam vartojimui dažniausiai patariama rinktis įprastą geriamąjį vandenį, o distiliuotą pasilikti specifinėms situacijoms.

    Kam jis dažniausiai naudojamas?

    Distiliuotas vanduo plačiai naudojamas buityje ir pramonėje, kai reikia vandens be druskų ir priemaišų. Dėl to jis tinka prietaisams, kuriuose kalkės greitai gadina veikimą ar palieka apnašas.

    Dažniausi pavyzdžiai – oro drėkintuvai, gariniai lygintuvai, kai kurie kavos aparatai ar garo valymo įranga, taip pat laboratorijos ir medicinos įstaigos tirpalams bei įrangai plauti. Visada verta pasitikrinti gamintojo rekomendacijas, nes kai kuriems prietaisams reikalinga konkreti vandens sudėtis.

    Pirkdami distiliuotą vandenį atkreipkite dėmesį į ženklinimą: jei nurodyta, kad jis skirtas techninėms reikmėms arba nėra skirtas vartoti, jo gerti nereikėtų. Jei tai maistinis distiliuotas vanduo, jo paragauti galima, tačiau kasdienai dažniausiai geresnis pasirinkimas yra įprastas geriamasis vanduo.

  • Karščio banga Koszalyne: miestas paruošė vandens punktus, vandens užuolaidas ir vėsias erdves gyventojams

    Koszalyne per karščio bangą tarnybos kol kas nefiksuoja iškvietimų dėl sveikatos sutrikimų, susijusių su aukšta oro temperatūra. Vietos pareigūnai teigia, kad gyventojai, panašu, atsižvelgė į raginimus elgtis atsargiai ir planuoti dieną taip, kad būtų išvengta perkaitimo.

    Nors eismas, ypač kryptimi link jūros, tapo intensyvesnis, rimtesnių incidentų neįvyko. Miesto tarnybų duomenimis, nepadaugėjo ir pranešimų apie gaisrus apylinkėse, taip pat nepastebėta staigaus alpimų atvejų augimo.

    Kur mieste rasti vandens?

    Siekiant sumažinti karščio poveikį, Koszalyno miestas įrengė kelias vietas, kur gyventojai gali nemokamai papildyti geriamojo vandens atsargas. Vienas pagrindinių taškų veikia Senamiesčio turgaus aikštėje, šalia miesto dviračių stotelės esančioje alėjoje.

    Toje pačioje vietoje įrengtos ir vandens užuolaidos, padedančios greičiau atvėsti praeiviams bei šeimoms su vaikais. Papildoma vandens užuolaida pastatyta ir Vandens slėnyje, kur karštomis dienomis susirenka daugiau žmonių.

    Vėsios erdvės trumpam poilsiui

    Gyventojams, ieškantiems pavėsio ir galimybės trumpam atsikvėpti nuo kaitros, mieste paruoštos vadinamosios poilsio erdvės patalpose. Jose galima pasislėpti nuo tiesioginių saulės spindulių ir ramiau praleisti dalį dienos.

    Tokios vietos numatytos Kultūros centre 105, Baltijos dramos teatre, Koszalyno muziejuje ir Koszalyno filharmonijoje. Šiose įstaigose taip pat sudarytos sąlygos atsigerti vandens iš geriamojo vandens dispenserių.

    Be to, prie Koszalyno filharmonijos, Parke Pomeranijos kunigaikščių teritorijoje, pastatytas vandens cisternos tipo automobilis su 500 litrų geriamojo vandens. Čia gyventojai gali papildyti savo turimas gertuves ar buteliukus.

  • Mokslininkai sukūrė saulės panelę, kuri gėlina jūros vandenį ir vietoj sūrymo palieka druską

    Mokslininkai sukūrė saulės panelę, kuri gėlina jūros vandenį ir vietoj sūrymo palieka druską

    Pasaulyje geriamojo vandens trūkumas išlieka viena didžiausių XXI amžiaus problemų: Jungtinės Tautos skaičiuoja, kad daugiau nei 2 milijardai žmonių neturi saugiai tvarkomo geriamojo vandens. Dėl to vis daugiau dėmesio sulaukia technologijos, galinčios gėlinti jūros vandenį pigiau ir švariau.

    Ročesterio universiteto (JAV) tyrėjai pristatė plonos, juodos metalo panelės prototipą, kuris, naudodamas vien saulės energiją, gali paversti jūros vandenį gėlu. Svarbiausia, kad procesas nepalieka įprasto taršaus sūrymo, o atskirta druska surenkama kaip kieta medžiaga.

    Kas blogai su įprastu gėlinimu?

    Šiandien plačiausiai naudojamas gėlinimo būdas yra atvirkštinis osmosas: vanduo per membranas spaudžiamas dideliu slėgiu, todėl procesas yra energijai imlus ir brangus. Be to, reikšminga dalis įrenginio paimto vandens virsta itin sūriu likučiu.

    Tas likutis, vadinamas sūrymu, dažnai išleidžiamas atgal į jūrą. Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad lokalus druskingumo didėjimas ir mažesnis ištirpusio deguonies kiekis gali bloginti pakrančių ekosistemų būklę, ypač jautriose vietose.

    Kaip veikia saulės panelė?

    Ročesterio universiteto komanda sukūrė lazeriu suformuotą metalinį paviršių, kuris beveik visą krintančią saulės šviesą paverčia šiluma ir kartu „pritraukia“ vandenį. Ant panelės susidaro plona jūros vandens plėvelė, kuri kapiliariniu efektu kyla aukštyn net prieš gravitaciją.

    Saulėje vanduo nuo paviršiaus intensyviai garuoja, o garai vėliau gali būti kondensuojami į gėlą vandenį. Druskos ir kiti tirpūs junginiai lieka ant panelės ir, kaip teigia tyrėjai, yra nukreipiami į kraštus, kad aktyvi zona neužsikimštų.

    Druska vietoj atliekų ir potenciali nauda

    Daugelis saulės gėlinimo prototipų realiomis sąlygomis stringa dėl nuosėdų: jūros vandenyje esantys kalcio ir magnio junginiai linkę sudaryti kietą apnašą. Ši apnaša uždengia darbinį paviršių ir mažina našumą, todėl ilgaamžiškumas tampa viena didžiausių kliūčių.

    Šio sprendimo idėja yra savotiškas „savaiminis nusivalymas“: suformuotos vagelės ir paviršiaus struktūra padeda druskoms ir nuosėdoms pasitraukti iš aktyvios zonos. Tokiu būdu vietoj taršaus skysčio lieka kieta druska, kurią teoriškai būtų galima surinkti ir panaudoti.

    Tyrėjai taip pat nagrinėja galimybę tą patį principą pritaikyti mineralų išgavimui iš labai sūrių vandenų, pavyzdžiui, ličio junginių. Litis yra kritiškai svarbi žaliava akumuliatoriams, todėl technologijos, galinčios mažinti kasybos poreikį ir kartu spręsti vandens trūkumą, sulaukia didelio pramonės susidomėjimo.

    Kas dar neaišku?

    Kol kas tai yra laboratorinis prototipas, o svarbiausias klausimas yra mastelio didinimas: ar lazeriu apdorotus metalinius paviršius įmanoma gaminti pakankamai pigiai ir dideliais kiekiais. Ne mažiau svarbu, kaip tokios panelės veiktų ilgą laiką skirtingose pakrančių sąlygose, kur vandens sudėtis ir užterštumas smarkiai skiriasi.

    Vis dėlto kryptis aiški: pasauliui ieškant mažiau taršių gėlinimo sprendimų, technologijos, kurios vietoj sūrymo sukuria panaudojamą kietą produktą, gali pakeisti požiūrį į jūros vandens pavertimą geriamuoju. Jei prototipas pasiteisins realiomis sąlygomis, tai galėtų tapti alternatyva vietovėms, kuriose elektros energija brangi arba sunkiai prieinama.

  • Kurtka, kuri geriamą vandenį „ištraukia“ iš oro: mokslininkai skelbia įspūdingus skaičius

    Kurtka, kuri geriamą vandenį „ištraukia“ iš oro: mokslininkai skelbia įspūdingus skaičius

    Teksaso universiteto Ostine inžinieriai pristatė dėvimą sistemą, kuri gali padėti gauti geriamojo vandens tiesiog iš oro. Sukurta kurtka naudoja specialius porėtus tekstilės pluoštus, sugeriančius drėgmę ir nukreipiančius ją į atsegamus surinkimo modulius.

    Komanda teigia, kad toks sprendimas skirtas situacijoms, kai prieiga prie vandens ribota arba jos visai nėra. Pritaikymas matomas tiek žygiuose ir stovyklaujant, tiek gelbėjimo operacijose, kariuomenėje ar regionuose, kuriuos vis dažniau paveikia sausros.

    Kaip veikia vandens kurtka?

    Pagrindas yra hierarchinės porėtos struktūros tekstilės pluoštai, į kuriuos integruota higroskopinė druska ličio chloridas. Tokia medžiaga sugeria ore esančius vandens garus, o jos struktūra padeda drėgmei greitai judėti per audinį, kad susikaupęs vanduo būtų surenkamas efektyviau.

    Drėgmę sugėręs audinys vandenį nukreipia į atsegamus modulius, kuriuose jis surenkamas. Vėliau moduliai šildomi iki maždaug 60 laipsnių, pavyzdžiui, saulės energija arba kaitinimo elementu, kad vanduo būtų išlaisvinamas, kondensuojamas ir sukaupiamas.

    „Vandens rinkimas iš oro dažniausiai įsivaizduojamas kaip stacionarus įrenginys, tačiau mes iš esmės pergalvojome formą. Jei pats audinys gali rinkti vandenį, atsiveria nauja kryptis asmeniniam, nešiojamam priėjimui prie vandens“, – sakė projekto bendraautoris Guihua Yu.

    Kiek vandens galima gauti?

    Bandymuose, kai santykinė oro drėgmė siekė nuo 20 iki 80 proc., sistema per parą pagamino apie 0,4–0,9 litro vandens. Skaičiuojant pagal sorbento masę, pasiektas maždaug 3,76–7,45 litro vandens kiekis iš vieno kilogramo medžiagos per parą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad vienas svarbiausių pasiekimų yra ne tik gebėjimas sugerti drėgmę, bet ir vandens transporto kelio suprojektavimas tekstilėje. Tai, jų vertinimu, leidžia technologijai veikti ne vien laboratorinėmis sąlygomis, bet ir realiame, dėvimame formate.

    „Jie sukūrė ne dar vieną vandenį sugeriančią medžiagą. Jie suprojektavo kelią, kuriuo vanduo greitai juda nuo garų ore iki skysčio ir toliau į tekstilės vidų, todėl sprendimas veikia ne tik mažuose bandymuose, bet ir dėvimame įrenginyje“, – sakė bendraautoris Keith Johnston.

    Kodėl tai svarbu dabar?

    Pastaraisiais metais didėja susidomėjimas decentralizuotais vandens gavimo sprendimais, nes šylantis klimatas ir ekstremalesnės oro sąlygos didina sausrų riziką daugelyje regionų. Nešiojamos ar lengvai transportuojamos sistemos gali tapti papildomu saugumo sluoksniu ten, kur vandentiekio infrastruktūra pažeidžiama arba jos nėra.

    Komanda technologiją sieja su platesniu sprendimų paketu, vadinamu „AirGel“, ir mini planus plėsti pritaikymą. Ateityje tie patys pluoštai galėtų būti naudojami kuprinėms, palapinėms ar laikiniems gelbėjimo būstams, kad vandens surinkimas taptų integruota kasdienės įrangos funkcija.

    Kol kas tai yra tyrimų ir prototipo stadijos sprendimas, o jo realus pritaikymas priklausys nuo patvarumo, kainos, energijos poreikio šildymui ir higienos užtikrinimo skirtingomis sąlygomis. Vis dėlto pats principas rodo aiškią kryptį: vandens gavyba gali tapti ne atskiru įrenginiu, o drabužio ar kitos tekstilės savybe.

  • Miestelis Ajovoje išleido apie 740 000 eurų naujam gręžiniui, bet geria vandenį iš 1963 metų

    Miestelis Ajovoje išleido apie 740 000 eurų naujam gręžiniui, bet geria vandenį iš 1963 metų

    Prinstono miestelis Ajovoje, įsikūręs prie Misisipės upės, ilgą laiką rėmėsi vienu senu gręžiniu, įrengtu 1963 metais. Tikėdamasi pagaliau turėti atsarginį vandens šaltinį, bendruomenė investavo apie 740 000 eurų į naują gręžinį ir vandens bokštą.

    Tačiau naujasis gręžinys nuo 2024 metų rugsėjo yra sustabdytas: tyrimai parodė, kad nitratų kiekis viršija JAV nustatytą geriamojo vandens saugos ribą. Dėl to miestelio namų ūkiai ir verslai liko priklausomi nuo šešis dešimtmečius veikiančio gręžinio, o alternatyvos brangsta.

    Naujas gręžinys, bet vanduo netinkamas

    Problemos prasidėjo dar iki to, kai naujasis šaltinis tapo kasdieniu sprendimu. 2022 metų pabaigoje per galingas siurblys prisidėjo prie vandentiekio avarijų, o pakeitus variklį atsivėrė didesnė bėda: prastesnė vandens sudėtis.

    Ajovos reguliuotojai 2024 metų rugsėjo mėnesį informavo, kad naujame gręžinyje nitratų koncentracija siekė 12,1 miligramo litre, kai leistina riba yra 10 miligramų litre. Vėliau rodikliai dar kilo ir 2025 metų pavasarį fiksuotos reikšmės apie 16 miligramų litre, todėl gręžinys taip ir negrįžo į eksploataciją.

    „Mums reikia patikimo atsarginio šaltinio, nes žmonėms būtinas saugus geriamasis vanduo“, – sakė miesto viešųjų darbų vadovas Chrisas Rindleris.

    Kodėl nitratai aptinkami giliame vandenyje?

    Prinstono gręžiniai siekia maždaug 137 metrų gylį ir ima vandenį iš Silūro–Devono vandeningojo sluoksnio, kurį nuo paviršiaus turėtų saugoti molio ir uolienų sluoksniai. Ilgą laiką manyta, kad toks gylis sumažina riziką, jog žemdirbystės tarša prasiskverbs į geriamąjį vandenį.

    Vis dėlto Ajovoje nitratų tarša siejama su intensyvia žemdirbyste, trąšomis ir mėšlu, o problemos ženklai fiksuojami ne tik paviršiniuose vandenyse. Geologų vertinimu, vandeningųjų sluoksnių taršos keliai gali būti sudėtingesni: tarša gali migruoti per plyšius klintyse arba patekti per techninius gręžinio konstrukcijos pažeidimus.

    „Tai nėra vieno miestelio istorija, o didesnio masto reiškinys, kurį dar bandome suprasti“, – sakė Ajovos geologijos tarnybos atstovas Ryanas Clarkas.

    Brangūs sprendimai ir ribotos galimybės

    Miesto valdžia bandė mažinti riziką ir 2025 metų pavasarį išsinuomojo apie 10 hektarų žemės aplink probleminį gręžinį, mokėdama, kad šioje zonoje nebūtų tręšiama. Tačiau per metus nitratų rodikliai sumažėjo tik maždaug 1 miligramu litre, todėl vanduo išlieka virš normos.

    Vienas realiausių techninių sprendimų būtų atvirkštinio osmoso filtravimo sistema, tačiau jos įrengimas mažam miesteliui kainuotų daugiau nei 920 000 eurų. Kita kryptis yra jungimasis prie didesnio vandens tiekėjo, bet tokie sprendimai paprastai reiškia papildomas investicijas į infrastruktūrą ir politiškai jautrius įsipareigojimus.

    Dabar miestelis viliasi, kad problema gali būti bent iš dalies konstrukcinė, pavyzdžiui, įtrūkęs gręžinio vamzdis, leidžiantis patekti užterštesniam vandeniui iš aukštesnių sluoksnių. Jei pažeidimas pasitvirtintų, tai būtų taisoma, tačiau jei nitratai keliauja per uolienų plyšius pačiame vandeningajame sluoksnyje, sprendimai taptų dar sudėtingesni ir brangesni.

    Kol vyksta tyrimai ir ieškoma finansavimo, Prinstonas lieka priklausomas nuo 1963 metais įrengto gręžinio, o kelių šimtų gyventojų bendruomenei tenka spręsti paradoksą: investuota didelė suma, bet naudotis nauju šaltiniu kol kas negalima.

  • Karščio bangai įsibėgėjant Kaune grįžo vandens dulksnos: kur mieste jos veikia kasdien?

    Karščio bangai įsibėgėjant Kaune grįžo vandens dulksnos: kur mieste jos veikia kasdien?

    Prasidėjus kalendorinei vasarai ir dažnėjant karštesnėms dienoms, Kauno viešosiose erdvėse vėl veikia keturios vandens dulksnų stotelės. Jos skirtos padėti greičiau atsigaivinti miesto centre ir poilsio zonose, kai oro temperatūra pakyla, o saulės spinduliuotė tampa intensyvesnė.

    Vandens dulksnos Kaune praeivius vėsina kasdien nuo 11 iki 21 valandos. Tokie sprendimai ypač aktualūs per karščio bangas, kai dėl perkaitimo didėja rizika vaikams, vyresnio amžiaus žmonėms ir tiems, kurie daug laiko praleidžia lauke.

    Mieste taip pat veikia 15 lauko gertuvių, kuriose galima atsigaivinti geriamuoju vandeniu arba įsipilti jo į daugkartinę tarą. Bendrovė „Kauno vandenys“ nurodo, kad gertuvės įrengtos patogiose, žmonių gausiai lankomose vietose – parkuose, skveruose ir aktyvaus laisvalaikio erdvėse.

    Atsigaivinti galima Studentų skvere, prie Zoologijos sodo, Kauno marių prieplaukoje (Masiulio gatvėje), Draugystės, Girstučio, Kalniečių ir Santakos parkuose. Geriamojo vandens stotelės taip pat įrengtos šalia Lampėdžių paplūdimio, prie Trijų Mergelių tilto, prie Kauno pilies, prie Dainų slėnio, A. Smetonos alėjoje, Griunvaldo, S. Daukanto ir Sporto gatvėse.

    Šį sezoną gertuvių tinklą planuojama papildyti dar dviem geriamojo vandens fontanėliais Lampėdžių paplūdimio teritorijoje. Savivaldybė ir vandens tiekėjai tokiais sprendimais siekia skatinti naudotis viešai prieinamu vandeniu, mažinti vienkartinio plastiko vartojimą ir sudaryti patogias sąlygas gyventojams karščio metu.

    Specialistai primena, kad per karštį svarbu reguliariai gerti vandenį, vengti ilgo buvimo tiesioginėje saulėje vidurdienį ir daryti pertraukas pavėsyje. Tokiose situacijose vandens dulksnos ir lauko gertuvės tampa paprasta, bet veiksminga pagalba mieste judantiems pėstiesiems, dviratininkams ir šeimoms su vaikais.

  • Prie Ašarėnos tvenkinio Pelėdnagiuose – nauja vandens kolonėlė: Kėdainių rajone jau ketvirtoji

    Prie Ašarėnos tvenkinio Pelėdnagiuose – nauja vandens kolonėlė: Kėdainių rajone jau ketvirtoji

    Prie Pelėdnagių gyvenvietės Ašarėnos tvenkinio įrengta nauja geriamojo vandens kolonėlė. Tai jau ketvirtoji tokio tipo vieta Kėdainių rajone, skirta tiek vietos gyventojams, tiek krašto svečiams.

    Įrengimo darbus atliko UAB „Kėdainių vandenys“. Tokios kolonėlės paprastai jungiamos prie centralizuotų tinklų, todėl vanduo jose atitinka geriamojo vandens kokybės reikalavimus ir yra tinkamas vartoti.

    Kėdainių rajone vandens kolonėlių galima rasti ir Kėdainių miesto Didžiosios Rinkos aikštėje, Vytauto parke bei Dotnuvoje, netoli vienuolyno. Savivaldybė pažymi, kad sprendimas plėsti tinklą susijęs su patogumo didinimu viešosiose erdvėse, ypač šiltuoju metų laiku.

    Iš kolonėlių galima prisipilti vandens į atsineštą daugkartinę tarą, atsigaivinti vietoje ar pagirdyti augintinius. Tokios stotelės ypač aktualios poilsio zonose ir intensyvesnio judėjimo vietose, kur vandens poreikis karštomis dienomis išauga.

    „Tikimės, kad geriamojo vandens kolonėlės bus naudingos gyventojams – padės atsigaivinti, paskatins vartoti daugiau vandens bei, naudojant daugkartinę tarą, prisidės prie plastiko vartojimo mažinimo ir švaresnės aplinkos kūrimo“, – sakė Kėdainių rajono savivaldybė.

    Gyventojai raginami naudotis kolonėlėmis atsakingai ir pasirūpinti švaria tara. Savivaldybė taip pat primena, kad vandens stotelių plėtra dažniausiai derinama su viešųjų erdvių atnaujinimu, siekiant patogesnės ir sveikatai palankesnės aplinkos.