Tag: Giliavandenės ekosistemos

  • Mįslė prie Tasmanijos: prie vieno povandeninio kalno susitelkė iki 2,8 mln. ungurių

    Mįslė prie Tasmanijos: prie vieno povandeninio kalno susitelkė iki 2,8 mln. ungurių

    Keli šimtai metrų po vandens paviršiumi, šaltuose ir tamsiuose vandenyse į pietryčius nuo Australijos, kasmet vyksta vienas įspūdingiausių giliavandenės faunos reiškinių. Prie povandeninio kalno, vadinamo Patience Seamount, susitelkia milžiniški ungurių būriai.

    Mokslininkų vertinimu, piko metu jų gali būti iki 2,8 milijono, o bendra biomasė viršyti 3 500 tonų. Tokie skaičiai reiškia, kad palyginti nedidelė jūros dugno vieta trumpam tampa tikru gyvybės židiniu.

    Šie gyvūnai yra krepšiatinkliai unguriai, lotyniškai Diastobranchus capensis. Tyrėjai mano, kad pagrindinė susitelkimo priežastis yra dauginimasis, nes piko metu aptinkami tiek patinai, tiek patelės pažengusios neršto būklės.

    „Vienas didžiausių neatsakytų klausimų yra tai, kodėl unguriai pasirenka būtent šį povandeninį kalną, nors netoliese jų yra ir daugiau“, – sakė CSIRO jūrų mokslininkas Benas Scouldingas.

    Ką parodė sonarų ir kamerų duomenys

    Patience Seamount yra jūrų parko teritorijoje į pietus nuo Tasmanijos, kur giliavandenės ekosistemos saugomos nuo dalies pramoninės veiklos. Apie neįprastai didelius ungurių kiekius žvejai pranešinėjo dar nuo 1980–1990 metų, o pirmieji aiškūs vaizdai buvo užfiksuoti 2007 metais.

    Naujesni matavimai, atlikti 2023–2025 metais, leido pirmą kartą tiksliau įvertinti mastą. Komanda naudojo hidroakustiką, o duomenis tikslino povandeninių kamerų vaizdais, kad atskirtų skirtingas žuvis, kurios sonare atrodo panašiai.

    Tyrėjai nustatė, kad didžiausias susitelkimas gali driektis maždaug 3 kilometrus į ilgį ir 2 kilometrus į plotį, o į vandens stulpą kilti iki 150 metrų virš dugno. Skaičiuojama, kad nuo kovo iki gegužės ungurių biomasė išauga nuo maždaug 750 iki daugiau nei 3 500 tonų.

    Kodėl būtent šis kalnas

    Nors povandeniniai kalnai dažnai veikia kaip vietos, kuriose žuvys telkiasi dėl srovių ir maisto, tokio masto koncentracija laikoma reta. Patience Seamount plotas siekia apie 2 kvadratinius kilometrus, tačiau būtent čia būriai kartojasi nuosekliai ir tęsiasi mėnesius.

    Vienas iš aiškinimų siejamas su kalno padėtimi netoli žemyninio šelfo, kas gali keisti srovių struktūrą ir gyvūnų migracijos maršrutus. Vis dėlto galutinis atsakymas, kodėl identiško gylio kaimyniniai povandeniniai kalnai nesurenka tokio būrio, kol kas nėra žinomas.

    Svarba giliavandenių buveinių apsaugai

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie susitelkimai rodo, kaip svarbu saugoti atokias giliavandenes teritorijas, kur apie populiacijų būklę dažnai žinoma nedaug. Patience Seamount anksčiau buvo paveiktas dugninės tralavimo žvejybos, tačiau pastaruoju metu fiksuojami atsigavimo požymiai, įskaitant kai kurių rūšių gausėjimą ir koralų sugrįžimą į anksčiau nuniokotas vietas.

    Papildomų klausimų kelia ir patys unguriai: dalis patelių aptinkamos su pažengusiais ikrais, o skrandžiai būna tušti, todėl įtariama, kad prieš nerštą jos gali nustoti maitintis. Tai apsunkina tyrimus, nes nemaitinantys gyvūnai rečiau kimba, o sugauti pavyzdžius analizei tampa sudėtinga.

    Mokslininkai tikisi, kad kartotiniai stebėjimai leis suprasti, kada ir kur tiksliai vyksta nerštas, bei kaip būrio dydis kinta bėgant metams. Tokie duomenys svarbūs ne tik biologijai, bet ir jūrų apsaugos sprendimams, nes giliavandenės ekosistemos atsigauna lėtai ir yra itin jautrios trikdžiams.

  • Mįslė Arkties dugne: „Ægir6000“ aptiko ne kapą, o milžiniško banginio kritimą

    Mįslė Arkties dugne: „Ægir6000“ aptiko ne kapą, o milžiniško banginio kritimą

    Mokslininkai Arkties jūros dugne užfiksavo vaizdą, kuris iš pradžių priminė savotišką povandeninį kapą. Tačiau vėlesnė analizė parodė, kad tai greičiausiai yra banginio kritimas į dugną, tapęs ištisa gyvybės sala itin skurdžioje aplinkoje.

    Atradimas padarytas ne narų, o nuotoliniu būdu valdoma povandenine transporto priemone „Ægir6000“, kuri tyrimų metu perdavė detalius dugno vaizdus. Į akis krito neįprastai tankus vamzdelių ir organizmų telkinys, ryškiai išsiskiriantis iš aplinkinių nuogulų.

    Kas išdavė tikrąją radinio prigimtį

    Grįžus į tą pačią vietą ir paėmus mėginius, aplink įrangą pakilo tamsi, beveik juoda nuosėdų „debesų“ užuolaida. Toks vaizdas paprastai rodo didelį organinės medžiagos kiekį ir mažą deguonies koncentraciją gilesniuose sluoksniuose, kur vyksta intensyvus irimas.

    Perkošus mėginius laive paaiškėjo, kad dugne slypi kaulai ir dantys, taip pat fragmentai, galintys priklausyti banginio klausos struktūroms. Pirminiai duomenys leidžia įtarti, kad tai dantytasis banginis, tačiau tiksli rūšis bus nustatyta tik atlikus papildomus tyrimus.

    Banginio kūnas dugne kuria gyvybės oazę

    Kartu su kaulais aptikta gausi bestuburių bendrija: daugiašerės kirmėlės, dvigeldžiai moliuskai, sraigės ir stambūs izopodai. Dalis šių organizmų minta tiesiogiai irimo produktais, o kiti klesti dėl cheminių junginių, išsiskiriančių skylant riebalams ir kaulams.

    Tokie banginio kritimai į dugną yra reti, bet ekologiškai labai svarbūs reiškiniai giliavandenėse ekosistemose. Kai į dugną nusileidžia didelis kūnas, jis iš pradžių tampa maistu maitėdoms, vėliau irimo procesus palaikančioms bakterijoms, o galiausiai ilgą laiką išlaiko specializuotas bendrijas, kurios gali gyvuoti metus ar net dešimtmečius.

    Kodėl tai svarbu ne tik mokslui

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad tokios trapios dugno „oazės“ gali būti lengvai pažeistos žmogaus veiklos. Ypač didėjant susidomėjimui jūros dugno išteklių paieška ir gavyba, svarbu suprasti, kur formuojasi jautrūs biotopai ir kaip jie atsistato po sutrikdymo.

    Šis atvejis primena, kad net ir tamsiausiose, šaltose Arkties gelmėse mirtis gali virsti gyvybės sprogimu. Vienas banginio kūnas tampa maisto ir buveinių grandinės pradžia ten, kur įprastai biologinių išteklių būna labai mažai.

  • Mokslininkai aptiko keistą dėmę jūros dugne: iškilo banginio kapavietė ir nauja grėsmė

    Mokslininkai aptiko keistą dėmę jūros dugne: iškilo banginio kapavietė ir nauja grėsmė

    Arkties gelmėse dirbę Norvegijos mokslininkai, jūros dugną tyrinėję nuotoliniu būdu valdomu aparatu, užfiksavo neįprastą plotą, išsiskyrusį iš aplinkinės, atrodytų, vienodos dugno struktūros. Priartėjus paaiškėjo, kad tai tankus vamzdelinių kirmėlių telkinys, tarsi gyvas kilimas ant nuosėdų.

    Paėmus nuosėdų mėginį, vandenyje trumpam pasklido tamsus, beveik juodas debesis, būdingas vietoms, kur nuosėdose gausu organinės medžiagos ir suintensyvėja bakterijų veikla. Jam išsisklaidžius, tyrėjai pamatė tai, kas jūros dugne aptinkama retai: kaulus ir dantis, aplink kuriuos knibždėjo gyvūnija.

    „Kvapas nebuvo toks baisus, bet dėl atsargumo naudojome dujokaukes“, – rašė ekspedicijos komanda savo kelionės dienoraštyje.

    Surinktus duomenis ir mėginius įvertinus paviršiuje, tapo aišku, kad aptikta vadinamoji banginio kritimo vieta, kai po žūties banginio kūnas nugrimzta į gelmes ir tampa ilgalaikiu maisto bei buveinių šaltiniu. Tokios vietos veikia kaip oazės giliavandeniame dykumyne, pritraukiančios organizmus, kurie kitu atveju čia vargiai rastų energijos.

    Kodėl banginio kritimas toks svarbus?

    Banginio audiniai pirmiausia maitina didesnius maitėdas, o vėliau, irimo procesams tęsiantis, įsijungia bakterijos ir smulkesni bestuburiai. Laikui bėgant, net ir kaulai tampa energijos šaltiniu, o aplink susiformuoja bendrijos, galinčios gyvuoti metus ar net dešimtmečius.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie organinės medžiagos pliūpsniai didina rūšinę įvairovę ir sudaro sąlygas rūšims „keliauti“ tarp atskirų giliavandenių buveinių. Be to, banginio kritimo vietose vyksta svarbūs biogeocheminiai procesai, susiję su anglies kaupimu ir sieros, azoto bei fosforo apykaita.

    Šis atvejis išryškino ir kitą problemą: banginio liekanos ne visada matomos plika akimi net ir naudojant povandenines kameras. Kaulai gali būti iš dalies ar visiškai užnešti nuosėdomis, todėl tokios ekosistemos gali likti nepastebėtos, jei tyrimai ar darbai dugne atliekami skubotai.

    Gelmėse daug mineralų, bet ir gyvybės

    Banginio kritimo vieta Arkties regione tapo argumentu platesnėje diskusijoje apie būsimą jūros dugno išteklių gavybą. Giliavandenėse teritorijose gausu mineralinių išteklių, tačiau tuo pat metu tai vienos mažiausiai pažintų Žemės ekosistemų, kuriose net pavieniai objektai gali būti kritiškai svarbūs gyvybės tinklams.

    Jūros dugno kasimo, gręžimo ar nuosėdų „siurbimo“ darbai gali sukelti ilgalaikį fizinį trikdymą, nuosėdų drumstumą ir buveinių praradimą. Mokslininkai įspėja, kad be detalių žemėlapių ir atsargumo priemonių tokios retos organinės medžiagos sankaupos gali būti paprasčiausiai pervažiuotos technika arba sunaikintos dar jų neidentifikavus.

    Norvegijos jūros dugno kartografavimo programos MAREANO komanda pažymi, kad net ir vizualiai nuobodžiuose giliavandeniuose peizažuose kartais slypi išskirtiniai įvykiai. Šis radinys, jų vertinimu, yra priminimas, jog giliavandenių buveinių apsauga priklauso nuo kruopštaus tyrimų planavimo ir nuoseklaus jūros dugno pažinimo.

    „Net ir iš pažiūros neypatingi giliavandeniai kraštovaizdžiai kartais slepia nepaprastus reiškinius, tokius kaip banginio kritimas“, – teigė MAREANO programos atstovai.

  • Kinai Ramiojo vandenyno dugne aptiko beveik 12 tūkst. virusų: ką tai reiškia žmogui?

    Kinai Ramiojo vandenyno dugne aptiko beveik 12 tūkst. virusų: ką tai reiškia žmogui?

    Kur rasti naujieji virusai

    Kinijos mokslininkų komanda, ištyrusi giliavandenių nuosėdų mėginius Ramiajame vandenyne, identifikavo 11 742 skirtingus virusus. Net 11 662 iš jų iki šiol neturėjo atitikmenų turimose genetinėse duomenų bazėse, todėl jie laikomi anksčiau nežinomais.

    Tyrimas atliktas Clarion-Clipperton zonoje, esančioje tarp Meksikos ir Havajų. Ši teritorija pasaulyje gerai žinoma ne tik dėl biologinės įvairovės, bet ir dėl polimetalinių konkrecijų, kuriose gausu mangano, nikelio ir kobalto.

    Kodėl tai nebūtinai grėsmė

    Virusai dažnai siejami su ligomis, tačiau giliavandenių ekosistemų kontekste jų vaidmuo dažniausiai kitoks. Dalis aptiktų virusų, remiantis genetiniais požymiais, priklauso grupėms, kurios infekuoja bakterijas ir kitus prokariotus, tai yra veikiau reguliuoja mikroorganizmų bendrijas, o ne kelia tiesioginį pavojų žmogui.

    Tokie virusai gali lemti, kiek ir kokių bakterijų išgyvena, kaip greitai jos dauginasi ir kaip keičiasi visa mikrobų bendruomenė. Kartu tai veikia ir medžiagų apytaką: anglies, azoto, fosforo bei sieros ciklus, nuo kurių priklauso platesnis vandenyno ekosistemų stabilumas.

    Ekstremalios sąlygos ir genetiniai mainai

    Clarion-Clipperton zonos dugne, maždaug 6 000 metrų gylyje, vyrauja didžiulis slėgis, žema temperatūra ir menkas maisto medžiagų prieinamumas. Nuosėdose taip pat aptinkama daug metalų, o tai papildomai apsunkina gyvybės išlikimą.

    Nepaisant to, tokiose vietose egzistuoja sudėtingos mikroorganizmų bendrijos, o virusai jose veikia kaip svarbi evoliucijos ir prisitaikymo jėga. Užkrėsdami šeimininkus jie gali pakeisti jų medžiagų apykaitą, o per genetinės informacijos pernašą netiesiogiai prisidėti prie mikrobų atsparumo, įskaitant prisitaikymą prie metalų gausos.

    Kodėl tai svarbu dėl giliavandenių kasimo

    Šios žinios tampa ypač aktualios dėl planų plėsti vandenyno dugno išteklių gavybą. Polimetalinės konkrecijos vertinamos kaip žaliavų šaltinis pramonei, energetikai ir akumuliatorių grandinei, tačiau gavyba gali reikšti buveinių ardymą ir didelių nuosėdų debesų susidarymą.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad jei virusai yra glaudžiai susiję su vietinėmis mikrobų bendrijomis, fizinis dugno sujudinimas gali suardyti nusistovėjusius ryšius. Kol kas dar neaišku, kokio masto pokyčiai galėtų įvykti ir ar jie būtų grįžtami, todėl tyrėjai ragina toliau tirti giliavandenių ekosistemų atsparumą ir atkuriamumą.

    Šis atradimas papildo vis didėjantį supratimą, kad didžioji vandenynų biologinės įvairovės dalis vis dar yra menkai pažinta, ypač virusų pasaulyje. Kuo daugiau duomenų sukaupiama apie giliavandenius virusus, tuo tiksliau galima vertinti tiek globalius biogeocheminius procesus, tiek galimas žmogaus veiklos pasekmes jūrų dugnui.

  • Mokslininkai pragręžė dugną Pietų Kinijos jūroje – metano nuotėkį beveik iškart „užkimšo“ gyvybė

    Mokslininkai pragręžė dugną Pietų Kinijos jūroje – metano nuotėkį beveik iškart „užkimšo“ gyvybė

    2018 metais Pietų Kinijos jūroje vykdant mokslinį gręžinį netyčia buvo atvertas kelias metanui, įkalintam jūros dugno nuosėdose. Tyrėjai siekė įvertinti, kiek gamtinių dujų gali būti sedimentuose, tačiau 22 centimetrų skersmens skylės užsandarinti nepavyko.

    Iš pradžių gręžinį bandyta užkimšti sunkiu gręžimo purvu, bet sprendimas nepasiteisino. Praėjus maždaug metams, iš dugno pakilo ryški metano dujų čiurkšlė, vandens storymėje siekusi daugiau nei 1 000 metrų.

    Tokios avarijos paprastai laikomos ilgalaikėmis, nes natūraliai susiformuojančioms metaną skaidančioms bendrijoms, pagal ankstesnius modelius, gali prireikti 60–100 metų. Tačiau šį kartą situacija pasisuko netikėtai: ekosistema, galinti aktyviai „filtruoti“ metaną, susikūrė per 1–2 metus.

    Kaip susiformavo „gyvas filtras“

    Tyrėjų stebėjimai, atlikti naudojant echolotus, povandenines kameras ir cheminius jutiklius, parodė spartų gyvybės atsaką. Pirmiausia suaktyvėjo metaną vartojančios bakterijos ir archėjos – nors bendras mikrobų įvairumas nuosėdose mažėjo, metaną oksiduojančios rūšys akivaizdžiai suklestėjo.

    Netrukus į vietą ėmė traukti ir stambesni organizmai. Įsikūrę rausiantys bestuburiai suformavo tankią kirmėlių „paklotę“, o paskui pasirodė ir vėžiagyviai, prisidėję prie naujo, metanu paremtos mitybos tinklo kūrimosi.

    „Per vienerius–dvejus metus jau buvo susiformavusi veiksminga metaną vartojanti ekosistema“, – sakė Brėmeno universiteto mikrobiologas Emilis Ruffas.

    Mokslininkai aiškina, kad rausiantis kirmėlėms nuosėdos intensyviau maišėsi, o į gilesnius sluoksnius lengviau pateko deguonis, nitratai ir sulfatai. Tai sudarė palankesnes sąlygas biocheminėms reakcijoms, kurios padeda skaidyti metaną ir mažinti jo srautą į vandens storymę.

    Ką tai reiškia klimatui ir jūrai

    Metanas yra viena svarbiausių šiltnamio efektą sukeliančių dujų: jis atmosferoje šilumą sulaiko gerokai efektyviau nei anglies dioksidas, nors išlieka trumpiau. Dėl to metano nuotėkių kontrolė laikoma vienu greičiausių būdų trumpuoju laikotarpiu mažinti klimato kaitos spartą.

    Šiuo atveju 2023 metais burbulai iš gręžinio vis dar kilo, tačiau dujų pluošto aukštis, mokslininkų duomenimis, sumažėjo nuo maždaug 1 200 metrų iki apie 800 metrų. Tai rodo, kad biologinis „filtras“ stiprėjo, nors visiškas nuotėkio sustabdymas neįvyko.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad net jei dalis metano neiškyla iki atmosferos, pasekmės jūros aplinkai gali būti reikšmingos. Padidėjęs metano kiekis siejamas su deguonies mažėjimu, rūgštėjimu ir greitais, lokaliais ekosistemos pokyčiais, kurie gali paveikti rūšių įvairovę ir dugno bendrijų stabilumą.

    Platesnis kontekstas: gręžiniai ir nutekėjimai

    Jūros dugno nuosėdose slypi didžiuliai metano rezervai, o natūralūs plyšiai kai kuriose vietose sudaro vadinamuosius šaltuosius ištekėjimus, kurie palaiko specifines giliavandenių organizmų bendrijas. Tačiau žmogaus veikla, ypač gręžiniai ir infrastruktūra, gali sukurti naujus, netikėtus nuotėkio kelius.

    Kituose regionuose, pavyzdžiui, Šiaurės jūroje, tyrimai yra fiksavę metano burbuliavimą aplink apleistus naftos ir dujų gręžinius, o dalyje jų nustatyti aiškūs nuotėkio požymiai. Tai stiprina diskusijas dėl privalomo senų gręžinių inventorizavimo, patikros ir sandarinimo standartų, ypač jūrinėse teritorijose.

    Pietų Kinijos jūroje per 2010–2020 metų laikotarpį buvo atlikta daugiau kaip 80 žvalgomųjų gręžinių, susijusių su metano hidratais. Šis atvejis laikomas vienu pirmųjų, kai nuotėkis stebėtas kelerius metus iš eilės ir įvertinta, kaip greitai žmogaus sukeltas trikdymas pakeičia platesnę dugno ekosistemą.

    „Išsamūs mėginiai daugiau nei 40 vietų aplink išmetimo centrą parodė padidėjusias metano koncentracijas paviršinėse nuosėdose net už 500 metrų nuo centro“, – rašė tyrimo autoriai.

    Mokslininkai taip pat nurodė, kad šiuos pokyčius lydėjo daugiau nei 30 proc. sumažėjęs mikrobų rūšių „turtingumas“. Tyrimo išvada aiški: net ir vienas gręžinys gali greitai pertvarkyti giliavandenę aplinką, o ekosistemos gebėjimas amortizuoti nuotėkį nebūtinai panaikina pačios rizikos.

  • 1977-ųjų atradimas Galapagų gelmėse: kaip hidroterminiai šaltiniai pakeitė požiūrį į gyvybę

    1977 metais JAV jūrų geologų komanda prie Galapagų rifto Ramiajame vandenyne nusileido į maždaug 2 500 metrų gylį ir aptiko tai, ko tuo metu beveik niekas nesitikėjo: klestinčią gyvybę visiškoje tamsoje. Ekspedicija buvo planuota kaip geologinė, todėl laive net nebuvo biologų.

    Tyrėjai ieškojo hidroterminės veiklos požymių, nes vandens temperatūros matavimai rodė, kad iš jūros dugno gali kilti šiltesnės srovės. Tačiau išryškinus nuotraukas, vietoje „tuščio“ dugno pasirodė didelių baltų moliuskų sankaupos ir kitos gyvybės židiniai.

    Nusileidę arčiau, mokslininkai pamatė tankius maždaug 30 centimetrų ilgio moliuskų telkinius, midijų laukus, aklų baltų krabų judėjimą tarp jų, pavienes aktinijas ir žuvis. Ypatingą įspūdį paliko aukšti balti vamzdeliai, kuriuose gyveno kirmėlės su ryškiai raudonais plunksniškais audiniais.

    Vėlesni tyrimai parodė, kad hidroterminių šaltinių vanduo buvo prisotintas sieros vandenilio. Tai tapo raktu paaiškinant, kaip tokios ekosistemos gali egzistuoti ten, kur nepasiekia saulės šviesa.

    Paaiškėjo, kad čia pagrindą maisto grandinei sudaro ne fotosintezė, o chemosintezė. Chemoautotrofinės bakterijos oksiduoja sieros vandenilį ir iš šios cheminės reakcijos gaunamą energiją naudoja organinėms medžiagoms sintetinti iš anglies dioksido ir vandens.

    Tai reiškia, kad ekosistema remiasi chemine energija, o ne šviesa, todėl gali veikti visiškoje tamsoje. Būtent šis principas ir pakeitė biologijos vadovėliuose ilgai dominavusią nuostatą, kad beveik visa sudėtinga gyvybė Žemėje galų gale priklauso nuo Saulės.

    Dar vienas lūžis įvyko tada, kai mokslininkai ėmė aiškintis, kaip iš chemosintetinių bakterijų „produkto“ maitinasi didesni gyvūnai. 1981 metais buvo aprašytas mechanizmas, paaiškinęs, kodėl kai kurie vamzdiniai kirminai išvis neturi burnos ir virškinamojo trakto.

    Buvo nustatyta, kad jų kūne yra specialus organas, vadinamas trofosoma, kuriame gyvena simbiotinės chemosintetinės bakterijos. Kirminai aprūpina bakterijas sieros vandeniliu ir deguonimi iš aplinkinio vandens, o mainais gauna bakterijų pagamintų organinių junginių.

    Vėliau panašūs simbiozės modeliai aprašyti ir kitoms hidroterminių šaltinių rūšims, įskaitant kai kuriuos moliuskus ir midijas. Tai parodė, kad chemosinteze paremti santykiai gali kurti stabilias, įvairias bendrijas, o ne būti trumpalaikė išimtis.

    Galapagų rifto atradimas laikomas vienu svarbiausių XX amžiaus pabaigos biologijos įvykių, nes įrodė, kad Žemėje egzistuoja autonomiškos ekosistemos, galinčios ilgai gyvuoti be saulės šviesos. Tai išplėtė ir mokslinį supratimą apie ribines sąlygas, kuriose gali egzistuoti gyvybė.

    Ši idėja tapo svarbi ir astrobiologijai, nes paskatino svarstyti, ar panašios chemosinteze paremtos ekosistemos galėtų egzistuoti po ledu esančiuose vandenynuose, pavyzdžiui, Jupiterio palydove Europoje ar Saturno palydove Encelade. Jei ten yra skysto vandens, energijos šaltinių ir reikalingų cheminių medžiagų, teorinis „scenarijus“ gyvybei nebėra vien tik susijęs su žvaigždės šviesa.

    Šiandien hidroterminiai šaltiniai tebėra aktyviai tiriami: mokslininkai ieško naujų rūšių, analizuoja ekstremalioms sąlygoms prisitaikiusių organizmų biologiją ir vertina, kaip tokios bendrijos veikia anglies bei sieros apytaką vandenynuose. 1977 metų radinys tapo atskaitos tašku, parodžiusiu, kad gyvybė gali būti kur kas išradingesnė, nei buvo manoma.