Tag: Grenlandija

  • JAV, Danija ir Grenlandija ruošiasi susitarimui: ką reiškia Trumpo žadama saugumo kontrolė

    JAV prezidentas Donaldas Trumpas paskelbė, kad Jungtinės Valstijos su Danija ir Grenlandija artimiausiu metu pasirašys susitarimą, kuris, jo teigimu, užtikrintų nuolatinę JAV įtaką Grenlandijos saugumui. Anot Trumpo, taip būtų atsakyta į Vašingtono keliamas grėsmes ir sumažinta priešiškų valstybių galimybė įsitvirtinti strategiškai svarbioje Arkties teritorijoje.

    Trumpas teigė ketinantis nedelsiant pradėti didesnio JAV karinio buvimo saloje įtvirtinimo procesą. Jo aiškinimu, susitarimas būtų neterminuotas, o jokios jautrios investicijos ar karinė infrastruktūra, susijusi su JAV priešininkais, Grenlandijoje negalėtų atsirasti be JAV pritarimo.

    Kas svarbu Grenlandijai ir Danijai?

    Danijos ministrė pirmininkė Mette Frederiksen pranešė, kad susitarimą planuojama pasirašyti kitą savaitę Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos Niujorke paraštėse. Ji pabrėžė, kad dokumentas turėtų stiprinti saugumą Arktyje ir Šiaurės Atlanto regione, o įsigaliojimui reikės atlikti būtinas parlamentines procedūras.

    Frederiksen akcentavo, kad susitarimas pripažįsta Danijos Karalystės suverenitetą ir teritorinį vientisumą bei Grenlandijos gyventojų teisę į apsisprendimą. Panašiai pasisakė ir Danijos diplomatijos vadovas Lars Lokke Rasmussen, akcentavęs, kad suvereniteto klausimas Kopenhagai yra raudonoji linija.

    Strateginis kontekstas Arkties regione

    Grenlandija pastaraisiais metais tapo viena svarbiausių Arkties geopolitikos krypčių dėl augančios karinės konkurencijos ir logistikos maršrutų svarbos. JAV jau seniai turi infrastruktūrą saloje, o šiaurės vakaruose veikia JAV kosminė karinė bazė Pituffik, anksčiau žinoma kaip Thule.

    Istoriškai JAV ir Danija dar 1951 metais pasirašė susitarimą dėl JAV karių buvimo Grenlandijoje, o 1992 metais jis buvo papildytas. Dabartinis planuojamas susitarimas, vertinant pagal viešus pareiškimus, siektų aiškiau apibrėžti saugumo kontrolę ir riboti priešiškų šalių įtaką strateginėse salos srityse.

    Grenlandijos premjeras Jens-Fredrik Nielsen pareiškė, kad šalių susitarimas, jei bus patvirtintas, turėtų sustiprinti salos saugumą ir aiškiau įtvirtinti Grenlandijos vietą tarptautiniame bendradarbiavime. Kol kas konkrečios susitarimo detalės viešai nėra paskelbtos.

    Ši iniciatyva taip pat vertinama platesniame Trumpo ankstesnių pareiškimų kontekste, kai jis buvo viešai kėlęs pretenzijas Grenlandijai ir grasino imtis griežtesnių veiksmų, kaltindamas Kopenhagą nepakankamu dėmesiu saugumui. Dabar, remiantis skelbiama informacija, įtampa perorientuojama į formalų politinį ir teisinį susitarimą.

    Ekspertai paprastai pabrėžia, kad Arkties saugumo sprendimai vis dažniau apima ne tik karinį buvimą, bet ir kontrolę dėl kritinės infrastruktūros, dvigubos paskirties technologijų bei strateginių investicijų. Būtent šie klausimai, sprendžiant iš Trumpo retorikos, ir galėtų tapti būsimo susitarimo ašimi.

  • Mokslininkai fiksuoja: Žemė keičia formą – ir apvalėja, ir plokštėja tuo pat metu

    Mokslininkai fiksuoja: Žemė keičia formą – ir apvalėja, ir plokštėja tuo pat metu

    Žemė nėra idealiai apvali: dėl sukimąsi apie ašį ją „išpučia“ ties pusiauju ir šiek tiek suplokština ties ašigaliais. Šis efektas menkas akiai, tačiau geodeziniai ir palydoviniai matavimai leidžia tiksliai sekti, kaip kinta planetos forma.

    Nauja analizė rodo paradoksą: kietoji Žemė, vertinant plutos deformacijas, tampa kiek mažiau suplota, tačiau gravitacinė Žemės „forma“ elgiasi priešingai. Kitaip tariant, priklausomai nuo to, ką matuojame, planeta vienu metu tarsi ir apvalėja, ir darosi labiau suplota.

    Kas iš tiesų „keičiasi“?

    Tyrimuose atskiriami du dalykai: kietosios Žemės paviršiaus vertikalūs judesiai ir geoidu vadinama gravitacinio lauko „nelygi“ forma. Geoidą lemia masės pasiskirstymas, todėl jis gali kisti net tada, kai pluta juda kita kryptimi.

    Geologo Christopherio Kotsakio (Aristotelio universitetas Tesalonikuose) darbe panaudoti pasaulinio GNSS stočių tinklo duomenys. Jie leidžia milimetrų tikslumu fiksuoti, kur Žemės paviršius kyla, o kur sėda, ir kaip šie pokyčiai greitėja.

    Poliai kyla, pusiaujo zona sėda

    Skaičiavimai rodo, kad 1997–2000 metais poliariniuose regionuose kilimas siekė apie 0,5 milimetro per metus. Iki 2015 metų tempas išaugo iki maždaug 1 milimetro per metus, tad per mažiau nei du dešimtmečius jis iš esmės padvigubėjo.

    Tuo pat metu ties pusiauju fiksuotas priešingas signalas: kietoji Žemė ten vidutiniškai sėdo, o šis procesas taip pat stiprėjo. Sudėjus abu efektus, gaunamas vaizdas, kad pluta tampa mažiau „suplota“.

    Kodėl gravitacija rodo priešingai?

    Pagrindinis paaiškinimas siejamas su masės persiskirstymu dėl ledynų tirpsmo ir vandens pernašos vandenynuose. Kai Grenlandija ir Antarktida netenka ledo masės, sumažėja apkrova, todėl poledinė pluta pamažu „atsistato“ ir kyla.

    Tačiau ištirpęs vanduo pasiskirsto pasaulio vandenynuose ir dalis masės nukeliauja į žemesnes platumas. Gravitacinis laukas reaguoja į masę, todėl toks perskirstymas gali didinti „suplotumo“ signalą geoidu matuojamoje Žemės formoje, net jei kietoji pluta tuo pačiu apvalėja.

    „Mūsų rezultatai rodo spartėjantį ašigalių kilimą, lydimą panašiai augančio pusiaujo zonos sėdimo“, – rašė C. Kotsakis.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šie pokyčiai nėra vien akademinė detalė. Kylant ir sėdant žemei kinta vietinis santykinis jūros lygis, didėja pakrančių rizikų netolygumas, o tiksliems žemėlapiams, navigacijai ir palydoviniams aukščių modeliams reikia nuolatinių korekcijų.

    Tyrimas taip pat primena, kad klimato kaita veikia ne tik orus ar jūros lygį, bet ir planetos masės balansą. Norint suprasti bendrą vaizdą, būtina derinti GNSS, palydovinę gravimetriją ir geofizinius modelius, nes nė vienas matavimo metodas vienas pats neatskleidžia visos istorijos.

    Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale Journal of Geophysical Research: Solid Earth.

  • 12 šalių spaudžia ES veikti Arkties fronte: įvardijo Rusiją, Kiniją ir Trumpo riziką

    12 šalių spaudžia ES veikti Arkties fronte: įvardijo Rusiją, Kiniją ir Trumpo riziką

    Dvylika Europos valstybių ragina Europos Sąjungą ryžtingiau stiprinti politinę ir saugumo laikyseną Arkties regione. Kreipimesi po Europos Arkties viršūnių susitikimo Rovaniemyje pabrėžiama, kad ES turi imtis strategiškesnio ir aktyvesnio vaidmens Europos Arktyje.

    Susitikime dalyvavo kelių šalių lyderiai ir aukšti pareigūnai, o ES užsienio politikos vadovė Kaja Kallas žurnalistams akcentavo būtinybę išlikti budriems. Pasak jos, Arktyje didėja Rusijos karinė veikla, o Kinija demonstruoja augantį susidomėjimą regionu.

    „Akivaizdu, kad tai yra Europos saugumo architektūros dalis“, – sakė Kaja Kallas.

    Kaja Kallas taip pat pranešė, kad spalį ES ketina pristatyti atnaujintą Arkties strategiją, kurioje svarbiausias akcentas bus saugumas. Pastaraisiais metais Arktis vis dažniau vertinama ne tik kaip klimato kaitos židinys, bet ir kaip geopolitinių varžybų erdvė, kur persipina gynybos, energijos, išteklių ir infrastruktūros interesai.

    Kas kelia didžiausią nerimą?

    NATO vertinimu, Maskva „reikšmingai“ didino karinį aktyvumą Arktyje, investuodama į bazes, vadavietes ir ginkluotės bandymus. Šis regionas laikomas strategiškai svarbiu, nes jungia Šiaurės Ameriką ir Europą, o jo erdvė svarbi transporto maršrutams, ryšio kabeliams, stebėjimo ir oro gynybos sistemoms.

    Kinijos interesai, kaip pažymi NATO, siejami su prieiga prie kritinių mineralų, energetikos projektų ir naujų komunikacijų linijų. Šiauriniai maršrutai, ilgėjant laikotarpiams be ledo, teoriškai gali trumpinti krovinių gabenimo laiką tarp Azijos ir Europos, tačiau kartu auga konkurencija dėl taisyklių, priežiūros ir infrastruktūros kontrolės.

    Grenlandija ir Trumpo faktorius

    Rovaniemyje aptarta dar viena jautri tema – JAV prezidento Donaldo Trumpo pareiškimai apie Grenlandiją. Pastarosiomis savaitėmis Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen lankėsi Grenlandijoje, taip signalizuodama ES politinę paramą autonominei Danijos teritorijai.

    Vizito metu buvo paskelbta apie maždaug 200 000 000 eurų vertės partnerystę ir planuojamas investicijas šiais ir kitais metais. ES tokiu būdu siekia stiprinti ekonominį ir politinį ryšį su Grenlandija, kuri tampa vis svarbesnė tiek dėl Arkties saugumo, tiek dėl žaliavų, reikalingų energetikos pertvarkai ir pramonei.

    Donaldas Trumpas ne kartą teigė, kad Jungtinėms Valstijoms esą reikėtų perimti Grenlandijos kontrolę dėl nacionalinio saugumo, argumentuodamas grėsme, kad salą gali bandyti įtvirtinti Rusija ar Kinija. Tokie pareiškimai Europoje sutinkami kritiškai, nes paliečia Danijos suverenitetą ir kelia papildomą įtampą transatlantiniuose santykiuose.

    Istoriškai JAV karinis buvimas Grenlandijoje Šaltojo karo metu buvo itin didelis, o dabar veikia viena pagrindinė bazė – Pitufiko kosminė bazė. JAV karinių struktūrų teigimu, ji naudojama perspėjimo apie raketas, priešraketinės gynybos ir kosmoso stebėjimo užduotims, kurios Arktyje įgauna vis didesnę reikšmę.

  • Stulbinantys vaizdai prie Grenlandijos ledyno: po vandeniu užfiksuota netikėta gyvybės oazė

    Stulbinantys vaizdai prie Grenlandijos ledyno: po vandeniu užfiksuota netikėta gyvybės oazė

    Prie Pietų Grenlandijos Naajat Sermiat ledyno jūrinės pabaigos mokslininkai užfiksavo retai matomą povandeninę ekosistemą, kurioje knibžda gyvybė. Vaizdus pavyko nufilmuoti nuotoliniu būdu valdomu robotu, nes žmonėms nerti šioje vietoje pernelyg pavojinga dėl galimo ledo atskilimo.

    Tyrimą atliko Orhuso universiteto ir Danijos bei Grenlandijos geologijos tarnybos komanda, bendradarbiaudama su dokumentikos kūrėjais. Medžiaga ne tik įspūdinga vizualiai, bet ir suteikia naujų duomenų apie tai, kaip ledynų tirpsmas veikia maisto grandines Arkties vandenyse.

    Įrašai atskleidė vadinamuosius nuosėdų krioklius, kai iš ledyno į jūrą krintančios smulkios dalelės sudaro tirštas sroves. Prie jų telkėsi didelės krilio sankaupos, taip pat pastebėta žuvų, kirmėlių, vėžiagyvių, medūzų, kalmarų ir krabų lervų.

    „Iš pradžių net buvo sunku suprasti, ką matau, nes atrodė, tarsi iš ledo kristų kriokliai“, – sakė Arkties okeanografė Fleur Rooijakkers.

    Mokslininkai kelia hipotezę, kad ledyno pagrindu į vandenyną patenkantis tirpsmo vanduo gali kelti į paviršių maistingas medžiagas ir taip skatinti fitoplanktono augimą, o kartu ir visos maisto grandinės suaktyvėjimą. Tai paaiškintų, kodėl šalia kai kurių ledynų vietos žvejai jau seniai pastebi geresnius laimikius.

    „Nors ledynai atrodo šalti ir sterilūs, juose ir ant jų gyvena daug organizmų, kurie vėliau gali būti pernešami tirpsmo vandeniu“, – sakė F. Rooijakkers.

    Tyrėjai pabrėžia, kad dar reikia papildomų matavimų, kad būtų galima tiksliai įvertinti, ar pats ledynas tiesiogiai „maitina“ krilį ir kitus organizmus, ar lemiamą vaidmenį turi srovių sukeltas maisto medžiagų pakilimas. Vis dėlto akivaizdu, jog ledyno ir jūros sandūra yra dinamiška zona, kurioje vyksta intensyvūs biogeocheminiai procesai.

    Kas nutiktų ledynui traukiantis?

    Ledynams traukiantis, tokios ekosistemos gali keistis arba nykti, nes organizmai prisitaikę prie specifinių sąlygų ties ledo siena. Tyrime primenama, kad 2000–2020 metais dalis Šiaurės pusrutulio ledynų, anksčiau pasiekdavusių jūrą, atsitraukė į sausumą, o tai pakeitė vietines pakrančių buveines.

    Jei Naajat Sermiat ledynas ilgainiui nebesiektų jūros, dalis prie jo sandūros susiformavusios bendrijos galėtų nebeturėti kur „sekti“ paskui besitraukiantį ledą. Tuo pačiu mokslininkai atkreipia dėmesį, kad fjorduose yra ir kitų vietų, kur srovės sukelia maistingų vandenų pakilimą, todėl regiono gyvybė nebūtinai išnyktų, bet gali persiskirstyti.

    Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale „Communications Earth & Environment“. Autoriai tikisi, kad tolesni stebėjimai padės geriau prognozuoti, kaip Arkties pakrančių maisto grandinės reaguos į spartėjantį klimato šiltėjimą ir didėjančius tirpsmo vandens srautus.

  • Į narvalus įdėjo jutiklius: po Grenlandijos ledynais aptiko tai, kas kelia nerimą mokslininkams

    Į narvalus įdėjo jutiklius: po Grenlandijos ledynais aptiko tai, kas kelia nerimą mokslininkams

    Grenlandijos rytuose mokslininkai pasitelkė netikėtus „padėjėjus“ – narvalus, kuriems pritvirtinti palydoviniai jutikliai leido surinkti duomenis iš vietų, kur įprasti laivų matavimai beveik neįmanomi. Tyrimas, publikuotas žurnale „Science Advances“, rodo ženklus, kad į fjordus vis giliau skverbiasi šiltesnis Atlanto vanduo, galintis spartinti ledynų tirpsmą.

    Narvalai didelę gyvenimo dalį praleidžia po jūros ledu ir šalia ledynų, įskaitant atokų Scoresby Sound fjordų kompleksą – didžiausią fjordų sistemą pasaulyje. Žmonėms tai viena sudėtingiausių akvatorijų: tankus jūros ledas, dreifuojantys ledkalniai ir greitai kintančios sąlygos riboja ekspedicijas ir ilgalaikius stebėjimus.

    Per 2017–2020 metais vykdytą projektą tyrėjai šešiems narvalams pritvirtino palydovu duomenis perduodančius jutiklius, fiksavusius nardymo gylį, vandens temperatūrą ir elektrinį laidumą, pagal kurį vertinamas druskingumas. Įranga buvo suprogramuota registruoti per du giliausius nardymus per dieną, todėl kiekvienam gyvūnui pavyko sukaupti nuo 85 iki 332 dienų duomenų.

    Ką parodė narvalų duomenys

    Tyrėjai aiškina, kad paviršiuje fjorduose paprastai laikosi šaltesnis ir mažiau sūrus poliarinis vanduo, susidaręs tirpstant jūros ledui ir ledynams. Dėl mažesnio druskingumo jis „plūduriuoja“ viršutiniuose sluoksniuose, o giliau gali slinkti šiltesnis ir sūresnis vanduo iš Šiaurės Atlanto.

    Esminis atradimas – aptikti Atlanto vandens pėdsakai giliai fjorduose, maždaug 300 kilometrų nuo pakrantės, kur anksčiau matavimų beveik nebuvo. Tai svarbu, nes šiltesnis vanduo, pasiekęs ledynų frontus, gali didinti povandeninį ledo ardymą ir spartinti ledynų traukimąsi.

    „Narvalai lankėsi fjordų vietose, kur anksčiau buvo atlikta labai mažai matavimų, ir ten, toli nuo pakrantės, aptikome Atlanto vandens požymių“, – sakė Grenlandijos gamtos išteklių instituto jūrų biologas Madsas Peteris Heide-Jørgensenas.

    „Tai visiškai nauja, kad galime tai parodyti“, – pridūrė jis.

    Kodėl tai svarbu klimato prognozėms

    Šiltesnio vandens patekimas į fjordus dažnai priklauso nuo povandeninių slenksčių ties fjordų žiotimis – natūralių „barjerų“, kurie gali riboti gilesnių srovių įsiveržimą. Tačiau kai slenksčiai yra gilesni, o Atlanto vandens daugiau, šiltesnis vanduo gali „persilieti“ per šį barjerą ir priartėti prie ledynų.

    Mokslininkai narvalų surinktus duomenis sugretino su istorinių laivų matavimų archyvais ir statistiškai apjungė į modelį, siejantį temperatūrą, druskingumą ir gylį. Išvada – Atlanto vandens sluoksnis regione tapo storesnis, o viršutinis poliarinio vandens sluoksnis – plonesnis, o tai rodo besikeičiantį pusiausvyros tašką tarp Arkties ir Atlanto įtakos.

    „Dideliuose klimato modeliuose, kuriais prognozuojama klimato kaita, ledynų tirpsmas vaidina labai svarbų vaidmenį, todėl būtina geriau suprasti šiuos procesus, ypač turint omenyje, kiek daug ledo yra Grenlandijoje“, – sakė Kopenhagos universiteto mokslininkė Susanne Ditlevsen.

    Tokie duomenys laikomi itin vertingais, nes užpildo spragas vietovėse, kur iki šiol dominavo pavienės, nereguliarios ekspedicijos. Kuo tiksliau aprašomi šiltesnio vandens keliai į fjordus, tuo patikimiau galima vertinti, kaip greitai ledynai reaguos į šiltėjantį vandenyną ir kokią įtaką tai turės ateities jūros lygio kilimui.

    „Dabar staiga turime matavimų iš vietų, kurias galime naudoti savo modeliuose, ir tai suteikia daug išsamesnį vandenyno vaizdą. Naudoti gyvūnus tokiu būdu yra išties įspūdinga“, – sakė S. Ditlevsen.

  • Islandijos referendumas dėl ES derybų: signalas Europai ir naujas argumentas JAV dėl Grenlandijos

    Islandijoje įvykęs referendumas dėl derybų su Europos Sąjunga atnaujinimo baigėsi skeptikų pergale: 52,8 proc. rinkėjų pasisakė prieš, o 47,2 proc. pritarė derybų grąžinimui į darbotvarkę. Toks rezultatas sustabdė planus dėl gilesnės integracijos su ES ir vėl iškėlė klausimą, kokį vaidmenį šalis nori matyti Europoje ir NATO architektūroje.

    Švedijos leidinyje „Dagens Nyheter“ publikuotoje analizėje pabrėžiama, kad balsavimo baigtis yra nemalonus signalas Briuseliui. Pasak komentaro autorės, nesėkmingas bandymas grąžinti Islandiją į plėtros diskusiją rodo, jog ES patrauklumas Šiaurės Atlanto regione nėra savaime suprantamas, o geopolitinė konkurencija šiame flanke auga.

    Arkties geopolitika vėl centre

    Analitikai atkreipia dėmesį, kad Islandijos sprendimas gali būti interpretuojamas ne tik kaip vidaus politikos, bet ir kaip platesnių regiono nuotaikų indikatorius. Pastaraisiais metais Arktis tampa strategiškai svarbesnė dėl laivybos kelių, išteklių, ryšių infrastruktūros ir karinio saugumo, todėl kiekvienas politinis poslinkis Šiaurėje vertinamas per didžiųjų galių konkurencijos prizmę.

    „Tai gali paskatinti Baltuosius rūmus dar aktyviau ieškoti argumentų, kodėl verta stiprinti spaudimą Grenlandijai atsiskirti nuo Danijos Karalystės“, – rašoma „Dagens Nyheter“ komentare.

    Islandijos pasirinkimo kaina ir alternatyvos

    Referendumo rezultatas reiškia, kad Islandijos Vyriausybei teks spręsti dalį klausimų savarankiškai, be ES politinio rėmo, įskaitant ekonominio stabilumo ir konkurencingumo problemas. Šalies ekonomika istoriškai jautri išorės šokams, o vidaus diskusijose nuolat grįžta temos apie valiutos stabilumą, investicijų aplinką ir priklausomybę nuo kelių pagrindinių sektorių.

    Saugumo srityje Islandija neturi savo kariuomenės, todėl remiasi NATO ir dvišaliu gynybos bendradarbiavimu su JAV. Augant įtampoms Arkties regione, ši priklausomybė įgauna papildomą svorį, o bet koks ES krypties silpnėjimas gali būti suprastas kaip dar didesnis pasitikėjimas transatlantiniu saugumo modeliu.

    Tuo pat metu ES plėtros ir įtakos klausimai išlieka jautrūs pačiai Bendrijai: Islandija dažnai minima kaip valstybė su brandžia demokratine sistema ir aukštais institucijų standartais, todėl jos dvejonės dėl narystės derybų kai kam tampa platesnės Europos konkurencingumo ir patrauklumo diskusijos dalimi.

  • Mokslininkų įspėjimas dėl klimato lūžio taškų: kokia grandininė reakcija gali sukelti sistemos griūtį

    Mokslininkai vis dažniau įspėja, kad pasaulis artėja prie vadinamųjų klimato lūžio taškų, kai natūralios sistemos ima keistis taip greitai, kad įprastomis priemonėmis procesų suvaldyti tampa itin sunku. Tokie pokyčiai gali neapsiriboti vien karščio rekordais ar ekstremaliais reiškiniais, bet virsti grandinine reakcija, darančia įtaką maistui, vandeniui, migracijai ir ekonomikai.

    Lūžio taškai siejami su skirtingomis planetos „gyvybės palaikymo“ sistemomis: poliarinių ledo skydų stabilumu, atogrąžų miškų būkle, vandenynų šilumos ir anglies apykaita. Kai kurios šių sistemų turi vadinamąją inerciją, todėl net ir sumažinus šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, dalis pasekmių gali tęstis dešimtmečius.

    Klimato lūžio taškas paprastai apibūdinamas kaip riba, kurią peržengus tam tikra sistema ima keistis savipalaikiu režimu. Kitaip tariant, pokyčius pradeda maitinti patys pokyčiai, todėl rizika tampa ne vien „didesnė“, bet ir sunkiau prognozuojama.

    Ši logika svarbi vertinant, kodėl mokslininkai kalba ne tik apie vidutinės temperatūros kilimą, bet ir apie staigius šuolius, regioninius griūties scenarijus bei kumuliacinius padarinius. Tai aktualu ir politikos formuotojams, nes sprendimai vėluojant gali tapti brangesni ir mažiau veiksmingi.

    Viena dažniausiai minimų rizikų yra Amazonijos miškų degradacija, kurią skatina kirtimai, gaisrai ir sausros. Šie miškai svarbūs ne tik biologinei įvairovei, bet ir anglies dioksido sugėrimui, todėl jų silpnėjimas gali papildomai didinti šiltėjimą.

    Kita didelė grėsmė siejama su Grenlandijos ir Antarktidos ledo skydais. Jiems tirpstant, kyla pasaulinis jūros lygis, o tai didina pakrančių užliejimo, infrastruktūros nuostolių ir gyventojų perkėlimo riziką, ypač tankiai apgyvendintose deltose bei žemumose.

    Didžiausią nerimą kelia scenarijus, kai vienas lūžio taškas paskatina kitą ir susidaro kaskada. Pavyzdžiui, didesnis šilimas spartina ledynų tirpimą ir jūros lygio kilimą, o kartu keičiasi vandenynų cirkuliacija bei šilumos pasiskirstymas, kas gali paveikti kritulių režimus ir sausras.

    Papildomas rizikos šaltinis yra amžinasis įšalas, kurio plotas šiauriniuose regionuose siekia apie 18 mln. kvadratinių kilometrų. Skaičiuojama, kad jame gali būti iki 1,5 trln. tonų anglies, o tirpstant dalis jos gali patekti į atmosferą kaip šiltnamio efektą sukeliančios dujos, stiprinančios šiltėjimo spiralę.

    Australijos nacionalinio universiteto profesorius Willas Steffenas yra įspėjęs, kad dėl Žemės sistemų ir visuomenės sprendimų inercijos laiko langas rizikoms mažinti gali būti siauresnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

    „Atsižvelgiant į Žemės ir žmonių sistemų inerciją bei didėjantį atotrūkį tarp laiko, kurio reikia nukreipti pasaulį į tvaresnę ateitį, ir laiko, likusio išvengti kai kurių katastrofų, jau esame giliai trajektorijoje, vedančioje į griūtį“, – sakė W. Steffenas.

    Pastaraisiais metais mokslinė bendruomenė taip pat akcentuoja, kad šiltėjimas reiškia ne tik aukštesnę vidutinę temperatūrą, bet ir dažnesnes karščio bangas, intensyvesnes liūtis po sausrų, didesnę miškų gaisrų tikimybę. Tokie ekstremumai tiesiogiai veikia sveikatą, energetikos paklausą, žemės ūkį ir draudimo rinkas.

    Ekspertai pabrėžia, kad rizikų mažinimas remiasi dviem kryptimis: emisijų mažinimu ir prisitaikymu. Pirmoji lemia, kiek greitai artėjama prie pavojingų ribų, o antroji apsprendžia, kiek visuomenės ir infrastruktūra pasiruošusios suvaldyti jau neišvengiamus pokyčius.

  • Danija siunčia šauktinius į Grenlandiją: NATO ruošiasi atšiauriam scenarijui Arktyje

    Danija siunčia šauktinius į Grenlandiją: NATO ruošiasi atšiauriam scenarijui Arktyje

    Danijos ginkluotosios pajėgos pirmą kartą naujausioje istorijoje į Grenlandiją išsiuntė šauktinių grupę operacinėms užduotims. Kariai dalyvauja pratybose Arctic Endurance, kurios vyksta itin sudėtingomis Arkties sąlygomis, kartu tęsiant bazinį rengimą.

    Danijos kariuomenės teigimu, šauktiniams numatytas penkių mėnesių bazinis parengimas ir šešių mėnesių tarnyba, kurios metu jie prisideda prie realių kasdienių užduočių. Pirmieji kariai dislokuoti Nuuke ir Kangerlussuaq, dalis personalo rotuos tarp šių vietovių.

    Šis sprendimas siejamas su platesne Danijos ir sąjungininkų kryptimi stiprinti atgrasymą Arktyje, kuri NATO planavime laikoma strategiškai svarbia erdve. Vyriausybė akcentuoja, kad didesnis šauktinių vaidmuo leidžia atlaisvinti profesinius dalinius sudėtingesnėms misijoms ir greitesniam reagavimui.

    Pastaraisiais metais Danija nuosekliai didino karinį buvimą Grenlandijoje ir aplink ją, į pratybas įtraukdama tiek sausumos pajėgas, tiek oro ir jūrų komponentus. Tokios priemonės paprastai grindžiamos augančiu dėmesiu regionui: šiauriniuose maršrutuose svarbios tiek stebėjimo, tiek logistikos grandys, o kariniai pajėgumai tampa reikšminga politinės įtakos priemone.

    Oro erdvėje Danija pratybose rėmėsi naikintuvais ir transporto aviacija, kad būtų užtikrintas žmonių bei įrangos perdislokavimas dideliais atstumais ir sudėtingomis oro sąlygomis. Tokiose misijose kritiškai svarbūs oro degalų papildymo ir paieškos bei gelbėjimo elementai, nes Arktis pasižymi ribota infrastruktūra ir didelėmis rizikomis.

    Jūroje Danija stiprino patruliavimą, į operacijas įtraukdama pažangius laivus ir radarines sistemas. Arkties vandenyse didelę reikšmę turi situacijos suvokimas, todėl šalys investuoja į jūrų stebėseną, ryšius, palydovinius sprendimus ir bepiločių platformų naudojimą.

    Danijos argumentas paprastas: Arkties saugumo aplinka tampa labiau konkurencinga, o Rusijos karinė infrastruktūra šiaurėje ir didėjantis Kinijos aktyvumas verčia sąjungininkus veikti iš anksto. Dėl to Grenlandija vis dažniau minima kaip vienas svarbiausių taškų, kur susikerta NATO stebėjimo, atgrasymo ir greito pastiprinimo planai.

  • Prie Grenlandijos pirmą kartą nufilmuotas retas arktinis trumpauodegis kalmaras su ikrais

    Šiaurės Atlanto lediniuose vandenyse, netoli Šiaurės Rytų Grenlandijos nacionalinio parko, mokslininkai pirmą kartą užfiksavo itin retą arktinį trumpauodegį kalmarą (Rossia moelleri). Vaizdo įrašas laikomas reikšmingu, nes iki šiol ši rūšis šiame regione praktiškai nebuvo dokumentuota.

    Tyrėjai kalmarą nufilmavo naudodami lengvą nuotoliniu būdu valdomą povandeninį aparatą. Šalia gyvūno buvo pastebėti ir keli ikrai, todėl mokslininkai daro išvadą, kad šioje atšiaurioje fiordų sistemoje gali vykti aktyvus galvakojų dauginimasis.

    Ką pavyko pamatyti po vandeniu

    Pasak tyrimo autorių, nufilmuota, tikėtina, subrendusi patelė, o šalia jos matėsi trys ikrų kapsulės, primenančios vynuogių kekę. Kalmaras buvo apie 10 centimetrų ilgio, išsiskyrė violetiniais ir oranžiniais atspalviais.

    Stebėjimas atliktas maždaug 50 metrų gylyje, vandenyje, kurio temperatūra siekė apie minus 1,6 laipsnio Celsijaus. Tokios sąlygos rodo, kad net ekstremaliai šaltose Arkties jūrose gyvybė prisitaiko ne tik išgyventi, bet ir daugintis.

    „Kalmaras ir ikrai buvo aptikti maždaug 50 metrų gylyje, vandenyje, kurio temperatūra siekė apie minus 1,6 laipsnio Celsijaus, o tai parodo jūrinės gyvybės atsparumą vienoje ekstremaliausių Žemės aplinkų“, – sakė Vakarų Australijos universiteto biologijos mokslų mokyklos tyrėja Peidž Maroni.

    Kodėl šis radinys svarbus mokslui

    Trumpauodegiai kalmarai yra plačiai paplitusi galvakojų grupė, tačiau daugelis rūšių vis dar menkai ištirtos, ypač poliariniuose ir giliavandeniuose regionuose. Šiaurės Rytų Grenlandijos nacionalinis parkas laikomas didžiausiu nacionaliniu parku pasaulyje, o jo jūrinės ekosistemos – vienos mažiausiai ištirtų Arkties vietovių.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie stebėjimai tampa svarbūs ir klimato kaitos kontekste. Galvakojai moliuskai yra jautrūs aplinkos pokyčiams, todėl jų paplitimo, dauginimosi ir buveinių ribų stebėsena gali tapti vienu iš būdų fiksuoti ekosistemų transformacijas sparčiai šylančioje Arkties zonoje.

    „Žinių apie šio regiono biologinę įvairovę stiprinimas yra būtinas norint suprasti ekosistemų veikimą ir jų atsparumą spartėjančios klimato kaitos sąlygomis, o šis tyrimas suteikia vertingą atspirties tašką stebint aplinkos pokyčius“, – teigė mokslininkė.

    Kaip tyrimus padėjo atlikti ekspedicijos jūra

    Šio stebėjimo sėkmę iš dalies lėmė galimybė pasinaudoti ekspediciniais reisais į atokias, retai tiriamas teritorijas. Tokia praktika leidžia mokslininkams trumpoms, tikslinėms misijoms pasiekti vietas, kur tradicinės mokslinės ekspedicijos vyksta rečiau dėl sudėtingos logistikos ir didelių kaštų.

    Tyrėjų vertinimu, mažesnio poveikio metodai, tokie kaip lengvi nuotoliniai aparatai ir ribotos trukmės ekspedicijos, gali padėti užpildyti spragas poliarinių jūrų tyrimuose. Anot jų, net vienas patikimai patvirtintas retų rūšių stebėjimas gali turėti didelę vertę, vertinant paplitimą ir prisitaikymo galimybes ateityje.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad mažo poveikio mokslas ir ekspedicinis turizmas gali padėti užpildyti reikšmingas biologinės įvairovės spragas atokiuose poliariniuose regionuose, o vienas patvirtintas stebėjimas gali suteikti svarbios informacijos apie rūšies paplitimą, dauginimąsi ir atsparumą klimato kaitai“, – sakė P. Maroni.

    Mokslininkai pažymi, kad norint geriau suprasti šio arktinio trumpauodegio kalmaro ekologiją, reikės daugiau stebėjimų ir duomenų. Vis dėlto nauja vaizdinė medžiaga jau dabar laikoma svarbiu žingsniu, padedančiu tiksliau aprašyti mažai pažintas Arkties jūrų rūšis ir jų gyvenimo ciklus.

  • Po Grenlandijos ledu aptikta apleista JAV bazė: NASA radaras išryškino Camp Century ir jo palikimą

    NASA mokslininkai, 2024 metais vykdydami skrydį virš Grenlandijos ledyninio skydo, radaru netikėtai užfiksavo didelį po ledu paslėptą objektą. Vėliau paaiškėjo, kad tai Camp Century – Šaltojo karo laikų JAV kariuomenės bazė, daugiau kaip šešis dešimtmečius buvusi maždaug 30 metrų gylyje po ledu.

    Atradimas padarytas naudojant radarų sistemą, skirtą ledo sluoksniams ir jų pagrindui tirti. Vietoje įprastų geologinių struktūrų ekrane išryškėjo aiškios žmogaus sukurtos formos, primenančios tunelių ir patalpų tinklą.

    „Ieškojome ledo pagrindo, o staiga pasirodė Camp Century. Iš pradžių net nesupratome, kas tai“, – sakė NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos kriosferos mokslininkas Aleksas Gardneris.

    Camp Century bazę JAV kariuomenės inžinieriai pastatė 1959–1960 metais, išpjaudami tunelius lede ir įrengdami požeminę infrastruktūrą. Kompleksą sudarė 21 tunelis, kurių bendras ilgis siekė beveik 3 kilometrus, o veiklai užtikrinti buvo panaudotas branduolinis reaktorius PM-2.

    Nors oficialiai bazė pristatyta kaip mokslinių tyrimų vieta, vėliau paaiškėjo, kad ji buvo susijusi ir su slaptu projektu Project Iceworm. Šio sumanymo esmė – po ledu sukurti didžiulę tunelių sistemą, kurioje teoriškai galėjo būti dislokuojamos balistinės raketos, tačiau planus sustabdė techniniai sunkumai ir nestabilus ledo judėjimas.

    Bazė galutinai uždaryta 1967 metais, o dalis infrastruktūros buvo išmontuota. Vis dėlto po ledu, kaip nurodo tyrėjai, liko pavojingų medžiagų, įskaitant radioaktyvias atliekas ir kitus potencialiai taršius likučius, kurie tuo metu buvo laikomi saugiai „užkonservuotais“ amžiname šaltyje.

    Pastaraisiais metais Grenlandijos ledo skydas sparčiai tirpsta dėl klimato kaitos, todėl didėja susirūpinimas dėl ilgalaikių pasekmių. Kai kurie mokslininkų vertinimai rodo, kad iki šio amžiaus pabaigos tirpsmo dinamika gali priartinti bazės likučius prie paviršiaus ir padidinti riziką, jog teršalai pradės migruoti į aplinką.

    „Jie manė, kad tai niekada neiškils į paviršių. Tačiau klimatas keičiasi, ir dabar klausimas paprastas: ar tai, kas ten apačioje, liks ten apačioje“, – sakė glaciologas Williamas Colganas.

    Šis atvejis laikomas aiškiu pavyzdžiu, kaip Šaltojo karo infrastruktūra gali tapti šių dienų aplinkosauginiu iššūkiu. Mokslininkai pabrėžia, kad tokie radariniai aptikimai leidžia tiksliau žemėlapiuoti palaidotus objektus ir įvertinti, kokių stebėsenos bei rizikos valdymo sprendimų gali prireikti ateityje.