Tag: Grenlandija

  • Grenlandijos fjorduose – auganti cunamių grėsmė: nestabilūs šlaitai gali griūti vėl

    Grenlandijos fjorduose – auganti cunamių grėsmė: nestabilūs šlaitai gali griūti vėl

    Mokslininkai perspėja apie augančią cunamių grėsmę Grenlandijos fjorduose – ją gali sukelti nuo kalnų šlaitų atskylačios milžiniškos uolienų masės.

    Tokį pavojų primena 2017 metų katastrofa: po nuošliaužos Karrato fjorde bangos smogė Nuugaatsiako gyvenvietei, o kaimas po įvykio liko apleistas. Apie tai rašo „ScienceAlert“.

    Tuomet cunamio banga krantą pasiekė maždaug 10 metrų aukščiu, žuvo keturi žmonės, dar devyni buvo sužeisti. Tyrėjai skaičiuoja, kad nuo nestabilaus šlaito Ummiammakku kalne galėjo nuvirsti iki 58 mln. kubinių metrų uolienų.

    Naujausiame darbe geologė Marie Keiding su kolegomis analizavo dar du nestabilius šlaitus Uummannako fjordų sistemoje ir įvertino, kad panašus scenarijus ateityje gali pasikartoti, nors tikslaus laiko nuspėti neįmanoma.

    Du šlaitai, keli scenarijai

    Pirmasis išskirtas nestabilus šlaitas Karrato fjorde yra vos už maždaug 3 kilometrų į vakarus nuo 2017 metų nuošliaužos vietos. Jo plotas virš jūros lygio siekia apie 2,65 mln. kvadratinių metrų.

    Mokslininkų vertinimu, šiame šlaite gali būti apie 400 mln. kubinių metrų medžiagos, kuri potencialiai gali nuslinkti. Dėl to jis įvardijamas kaip vienas didžiausių pasaulyje sužymėtų aktyvių nestabilių šlaitų.

    Antrasis šlaitas yra Kangerluarsuko fjorde ir, tyrėjų teigimu, gali būti „artimesnė“ grėsmė. Prognozuojama, kad nuošliauža iš čia galėtų pajudinti apie 30 mln. kubinių metrų kalno masės.

    Pažymima, kad iki 2015 metų šis šlaitas buvo beveik nepastebimas, tačiau vėliau ėmė sparčiai vystytis, galbūt net greitėjančiu tempu. Tyrėjai nurodo, jog jis tikėtina gali griūti visas arba dalimis per artimiausius metus ar dešimtmečius, bet laikas išlieka labai neapibrėžtas.

    Bangos gali pasiekti per kelias minutes

    Jei Kangerluarsuko fjordo šlaitas nuslinktų, jis galėtų sukelti 3–7 metrų „užbėgimą“ (run-up) Ukkusissato gyvenvietėje, esančioje maždaug už 25 kilometrų.

    Dar viena detaliai išskirta rizika – laikas: apskaičiuota, kad banga į minėtą vietovę galėtų atkeliauti maždaug per 6 minutes nuo pradinės nuošliaužos.

    Tyrėjai pabrėžia, kad 2017 metų patirtis rodo, jog nuošliaužų sukelti cunamiai tokiose vietovėse gali kelti rimtą pavojų netoliese gyvenančioms bendruomenėms.

    Kodėl rizika gali augti

    Nuošliaužos fjorduose yra natūralus procesas, tačiau mokslininkai svarsto, kad Arkties regionuose katastrofinių įvykių riziką gali didinti klimato kaita.

    Viena iš minimų priežasčių – tirpstantis amžinasis įšalas (permafrostas), kuris gali silpninti šlaitus ir didinti didelių griūčių tikimybę bei mastą.

    Tyrėjai daro išvadą, kad tokie šlaitai ir jų galimi sukelti cunamiai atskleidžia besiformuojantį pavojų Arkties ir aukštikalnių vietovėse, kur progresuojantis permafrosto nykimas gali dažninti panašius įvykius.

  • Buriuotojas M. Rutherfordas bandė apiplaukti Arktį vienas, bet jį sustabdė Rusijos FSB

    Buriuotojas Mattas Rutherfordas siekė tapti pirmuoju žmogumi, vienas, be sustojimų ir be pagalbos apiplaukusiu Arkties vandenyną, tačiau kelionę teko nutraukti. Pasak jo, netoli Rusijos krantų jį perėmė Rusijos saugumo tarnyba FSB ir nurodė apsisukti.

    Apie tai pasakojama „Live Science“ publikuotame interviu, kuriame jūrininkas išsamiai apibūdino situaciją Arkties vandenyse ir biurokratines kliūtis, su kuriomis susidūrė maršrute. Anot jo, pareigūnai į laivą lipo du kartus – per 20 buriavimo metų tai esą buvo pirmas toks atvejis atvirame vandenyne.

    Rutherfordas išplaukė iš Vakarų Grenlandijos birželio 25 dieną. Maršrutas vedė aplink pietinį Grenlandijos smaigalį, per Danijos sąsiaurį į Grenlandijos jūrą, vėliau – per Norvegijos ir Barenco jūras iki Rusijai priklausančio Naujosios Žemės archipelago, kurį pasiekė rugpjūčio viduryje.

    Planas buvo tęsti kelionę link Kanados ir grįžti į starto tašką, tačiau Rusijos pareigūnams įsikišus teko keisti kursą. Pats buriuotojas teigė, kad šiemet jį sustabdė „rusų biurokratija“, o situaciją Arkties regione komplikavo ir ledas – kai kurios aukštosios Arkties zonos buvo nepraplaukiamos.

    FSB perėmimas ir leidimų spąstai

    Rutherfordas pasakojo, kad buvo įplaukęs į vadinamąjį Šiaurės jūrų kelią ir, jo vertinimu, nuplaukė maždaug 1 600 kilometrų į Rusijos kontroliuojamas zonas. Būtent ten, anot jo, FSB jį sustabdė ir nurodė apsisukti.

    Jūrininkas teigė, kad bandė aiškintis dėl galimybės tęsti kelionę, kai ledas, kurio jis laukė, galiausiai prasivėrė. Tačiau, pasak jo, jam buvo atsakyta, jog bandymas grįžti į maršrutą reikštų leidimo pažeidimą.

    Interviu jis aiškino, kad Šiaurės jūrų keliui reikalingus leidimus išduoda viena institucija, tačiau realų patruliavimą vykdo FSB – ir tarp šių struktūrų esą trūksta susikalbėjimo. Rutherfordas tvirtino išmokęs, kaip veikia kontrolė regione, ir ateityje sieks suplanuoti maršrutą taip, kad išvengtų pakartotinio sulaikymo.

    Ką keis kito bandymo metu

    Rutherfordas sakė, kad planuoja grįžti prie šio tikslo kitais metais. Jo teigimu, jei pavyktų vėl pasiekti zonas į šiaurę nuo Svalbardo, jis mėgintų laikytis dar labiau į šiaurę – arčiau poliarinio ledo kepurės – ir tęsti kelionę link Šiaurės Vakarų perėjos.

    Vis dėlto jis pripažino, kad viena sudėtingiausių užduočių būtų išlaikyti atstumą nuo Rusijos sausumos: anot jo, norint išvengti problemų, tektų neprisiartinti arčiau nei 19 kilometrų net prie mažų salų ar uolų. Tai esą itin keblu dėl gausybės salelių Arkties vandenyse.

    Paklaustas apie pasiruošimą, buriuotojas minėjo ir praktiškas detales: norėtų geriau pasirūpinti buitiniais dalykais laive, turėti daugiau šildomų kojinių bei pirštinių. Tačiau pabrėžė, kad jo tikslas nėra tapti turinio kūrėju – svarbiausia jam pati kelionė ir jos prasmė.

    Kelionė susijusi ir su moksliniais darbais

    Rutherfordas yra aplinkosauginės ne pelno organizacijos „Ocean Research Project“ įkūrėjas ir vadovas. Organizacija iš buriavimo ekspedicijų renka ir analizuoja jūrų aplinkos duomenis, o pats buriuotojas turi ir ankstesnių išskirtinių pasiekimų – 2011 metais vienas be sustojimų apiplaukė Šiaurės ir Pietų Ameriką.

    Šios ekspedicijos metu, pasak jo, pavyko surinkti 50 vandens mėginių atkarpoje nuo Niufaundlendo iki Grenlandijos. Jis aiškino, kad tokie „vietoje“ paimti duomenys gali būti naudojami lyginant su modeliais, kuriuos moksliniuose darbuose nagrinėja organizacijos komanda.

    Anot Rutherfordo, „Ocean Research Project“ pagrindinis dėmesys skiriamas Arkties tyrimams, įskaitant procesus prie ledynų ir fiordų. Jis svarstė, kad visuomenės dėmesys neįprastoms kelionėms kartais padeda labiau nei tradicinės mokslinės ekspedicijos – nors pačiai organizacijai, jo teigimu, lėšų paieška išlieka sudėtinga.

  • Tyrimas: dėl tirpstančių ašigalių ledo Žemė sparčiau „apvalėja“ – matyti net iš palydovų

    Naujas tyrimas rodo, kad žmogaus sukelta klimato kaita keičia ne tik temperatūrą ar jūrų lygį – ji tiesiogine prasme ima keisti ir Žemės formą.

    Kaip skelbia „Live Science“, mokslininkai nustatė, jog planeta tampa vis apvalesnė, o pokyčius daugiausia lemia tirpstantys ašigalių ledo skydai.

    Žemė nėra tobula sfera: dėl sukimosi ji kiek „suplota“ ties ašigaliais ir turi iškilimą ties pusiauju. Tačiau, tirpstant ledui, masė persiskirsto, o kietoji Žemės pluta reaguoja.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie matavimai gali tapti dar vienu būdu vertinti, kokį poveikį žmonių veikla daro Grenlandijos ir Antarktidos ledo dangoms.

    Kas tiksliai pasikeitė

    Tyrimas, rugsėjo 9 dieną publikuotas žurnale „JGR Solid Earth“, rėmėsi pasaulinės navigacijos palydovų sistemos (GNSS) tiesioginiais matavimais, leidžiančiais sekti Žemės paviršiaus pokyčius laikui bėgant.

    Geodezijos profesorius Christoforos Kotsakis iš Aristotelio universiteto Salonikuose pristatė naują GNSS duomenų analizės metodą, padedantį tiksliau „pagauti“ globalius paviršiaus pokyčius.

    Jo skaičiavimai rodo, kad 2011–2015 metais ašigaliai kilo, o pusiaujo iškilimas mažėjo maždaug po 1 milimetrą per metus. Nors skaičius nedidelis, jis didesnis nei 1997–2000 metų laikotarpiu, kai apvalėjimo tempas siekė apie 0,5 milimetro per metus.

    Autoriaus vertinimu, tai reiškia, kad kiekvienam praeinančiam dešimtmečiui Žemės apvalėjimo greitis didėja dar apie 0,4 milimetro per metus.

    Kodėl tai vyksta ir kur „dingsta“ masė

    Pagrindinis mechanizmas siejamas su tuo, kad tirpstant poliariniam ledui sumažėja spaudimas žemyninei plutai, todėl ji pamažu kyla – panašiai kaip tešla, atleidus ją paspaudusį pirštą.

    Tuo pat metu didėjanti masė arčiau pusiaujo labiau „slegia“ plutą ten, todėl pusiaujo iškilimas kietojoje Žemėje mažėja.

    Vis dėlto tyrime pabrėžiama svarbi išlyga: vertinant kartu kietąją Žemę ir vandenynus, bendras efektas nėra vienareikšmis. Vandenynas ties pusiauju, vandeniui persiskirstant nuo ašigalių, tampa labiau iškilus.

    Dėl to, skaičiuojant kietąją dalį ir vandenyną kartu, planeta apskritai gali atrodyti tampanti kiek „plokštesnė“ – apie 0,8 milimetro per metus, nes vandens masės poveikis nusveria uolienų „apvalėjimą“ po paviršiumi.

    Kaip tokie pokyčiai matuojami

    Tyrėjai Žemės formos kitimą seka ne vien GNSS duomenimis. Kitas būdas – gravitacijos lauko matavimai, nes gravitacija kinta priklausomai nuo masės pasiskirstymo skirtinguose regionuose.

    Tyrime pažymima, kad GNSS ir gravitacijos lauko duomenys ne visada sutampa idealiai, vadinasi, Žemės forma ir gravitacijos pokyčiai ne visuomet žingsniuoja „vienu ritmu“.

    Tačiau abu metodai, naudojami kartu, gali padėti geriau suprasti didžiausius klimato kaitos padarinius – ypač Grenlandijos ir Antarktidos ledo tirpsmą bei vandenynų vandens judėjimo pokyčius.

    Anksčiau kiti tyrimai taip pat siejo masės persiskirstymą planetoje su Žemės sukimosi lėtėjimu, tad pokyčiai gali būti fiksuojami įvairiais geofiziniais „indikatoriais“.

  • Po 60 metų rasti Grenlandijos dirvožemio mėginiai atskleidė: prieš 400 000 metų čia buvo gerokai šilčiau

    Mokslininkus nustebino dar praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje Grenlandijoje paimti ir dešimtmečiams užmiršti nuosėdų mėginiai. Jie buvo išgręžti iš maždaug 1,6 kilometro gylio po ledu, vykdant JAV šaltojo karo laikų projektą, susijusį su Camp Century baze.

    Nauja analizė rodo, kad maždaug prieš 400 000 metų Grenlandijos klimatas buvo gerokai šiltesnis nei dabar. Tyrėjai teigia, kad vasaros temperatūros tuomet galėjo būti apie 4,7 laipsnio Celsijaus aukštesnės, o tiriama teritorija, tikėtina, buvo be ledo.

    Šias išvadas komanda grindė nuosėdose išlikusių bakterijų pagamintų riebalų rūgščių molekulių tyrimais. Jų cheminė sudėtis kinta priklausomai nuo temperatūros, todėl jos leidžia atkurti, kokios sąlygos vyravo mėginių susidarymo laikotarpiu.

    Pasak tyrėjų, įspūdingiausia tai, kad santykinai nedidelis atšilimas sutapo su labai ryškiu ledo skydo atsitraukimu. Skaičiuojama, kad tam, jog Camp Century apylinkės būtų atsivėrusios, Grenlandijos ledyninis skydas šiame regione turėjo pasitraukti daugiau kaip 97 kilometrus nuo dabartinės ribos.

    „Stebina tai, kad vidutiniškai šiltesnių temperatūrų laikotarpis sutapo su tokiu dideliu ledo skydo atsitraukimu“, – sakė vienas iš tyrimo autorių Johnas Michaelas Aguileras.

    Mokslininkai pabrėžia ir trukmės reikšmę: svarbu ne vien tai, kiek pakyla temperatūra, bet ir kiek ilgai šiluma išsilaiko. Tyrime primenama, kad prieš 5 000–10 000 metų vasaros Grenlandijoje buvo panašiai šiltos, tačiau Camp Century vis tiek išliko po ledu, todėl manoma, jog senasis šiltasis laikotarpis tęsėsi dešimtis tūkstančių metų.

    Kartu tyrėjai ragina nepadaryti klaidingų išvadų vertinant dabartį. Šiuolaikinis, žmogaus veiklos skatinamas atšilimas vyksta gerokai sparčiau, todėl ledo dangos reakcija ir jūros lygio rizikos scenarijai gali klostytis kitaip nei praeities klimato svyravimų metu.

  • ES atveria naują Arkties strategiją: saugos kabelius, ledlaužius ir stebės Rusijos veiksmus

    Europos Sąjunga pristatė atnaujintą požiūrį į Arktį, kuriame greta klimato kaitos ir aplinkosaugos vis daugiau vietos skiriama saugumui. Briuselis pabrėžia, kad tirpstant jūros ledui atsiveria nauji laivybos keliai ir žaliavų gavybos galimybės, o tai didina didžiųjų valstybių konkurenciją regione.

    Europos Komisija akcentuoja, kad Arkties stabilumo taisyklės nebėra savaime suprantamos, todėl ES turi prisitaikyti prie pasikeitusios geopolitinės realybės. Strategijoje siekiama stiprinti prevenciją, situacijos suvokimą ir valstybių narių koordinavimą, ypač Šiaurės Atlanto ir Arkties prieigose.

    Satelitai ir jūrų saugumo centras

    Vienas svarbiausių plano elementų yra grėsmių aptikimo pajėgumų stiprinimas, remiantis palydovine stebėsena ir duomenų analize. ES taip pat numato kurti jūrų saugumo centrą, kuris padėtų sujungti ir įvertinti skirtingų institucijų bei valstybių narių renkamą informaciją.

    Daug dėmesio skiriama kritinei infrastruktūrai, ypač povandeniniams telekomunikacijų kabeliams. Pastaraisiais metais Europoje augant susirūpinimui dėl incidentų jūroje, strategija orientuojasi į greitesnį pažeidimų nustatymą, apsaugos koordinavimą ir operatyvesnį remonto organizavimą.

    Atskirai išskiriamas vadinamųjų šešėlinių tanklaivių stebėjimas, siejamas su sankcijų apėjimo rizikomis. ES tikslas yra gerinti laivybos duomenų matomumą ir keitimąsi informacija, kad būtų lengviau identifikuoti įtartinus maršrutus bei veiklos modelius.

    Ledlaužių trūkumas ir bendri pirkimai

    Strategijoje pabrėžiama, kad Europai trūksta ledlaužių ir kitų laivų, galinčių patikimai veikti sudėtingomis arktinėmis sąlygomis. Dokumente numatoma ieškoti būdų, kaip didinti šių pajėgumų prieinamumą, įskaitant bendrus pirkimus, resursų telkimą ir dalijimąsi operacinėmis galimybėmis.

    Toks modelis Briuselyje matomas kaip priemonė greičiau užpildyti pajėgumų spragas, nes pavienėms šalims modernių laivų įsigijimas ir išlaikymas yra brangus ir ilgas procesas. Kartu akcentuojama, kad Arkties logistika ir reagavimas į incidentus reikalauja iš anksto suderintų procedūrų.

    Grenlandija, kabeliai ir priklausomybės

    ES dėmesį Arkties regionui sustiprina ir tai, kad Danija, Suomija ir Švedija priskiriamos arktinėms valstybėms, todėl šiauriniai jūrų maršrutai tiesiogiai siejami su visos Europos saugumu. Strategija taip pat siejama su įtampomis dėl Grenlandijos geopolitinės reikšmės ir augančiu susidomėjimu jos infrastruktūra bei ištekliais.

    Ursula von der Leyen anksčiau buvo paskelbusi apie maždaug 200 000 000 eurų ES paramos paketą Grenlandijai, siekiant stiprinti bendradarbiavimą ir matomumą regione. Naujoje kryptyje numatomos priemonės, kuriomis norima mažinti Europos priklausomybę nuo užsienio tiekėjų kontroliuojamos infrastruktūros, įskaitant technologijų sektorių.

    Vienas konkretesnių projektų yra saugaus povandeninio kabelio, sujungiančio Grenlandiją su žemynine ES dalimi, idėja. Jis būtų platesnės arktinės jungčių sistemos dalis, kuri ateityje galėtų apimti ir ryšius su Kanada, Japonija bei Pietų Korėja, didinant maršrutų įvairovę ir atsparumą.

    Strategijoje taip pat numatoma glaudesnė partnerystė su panašiai saugumo iššūkius vertinančiomis šalimis už ES ribų. Tarp įvardijamų partnerių minimos Kanada, Jungtinė Karalystė ir Norvegija.

  • Atlanto vandenyne aptiktas šaltasis taškas: mokslininkai įspėja dėl Europos žiemų ir audrų

    Šiaurės Atlante, į pietus nuo Grenlandijos, mokslininkai fiksuoja neįprastai vėsią vandenyno zoną, vadinamą šaltuoju tašku. Kai kurie tyrėjai ją sieja su didesniais pokyčiais vandenyno cirkuliacijoje, nuo kurios priklauso Europos klimatas, žiemos švelnumas ir audrų trajektorijos.

    Daug dėmesio sulaukia Atlanto meridioninė apverčiamoji cirkuliacija, dažnai trumpinama AMOC. Tai didžiulė srovių sistema, pernešanti šiltesnį tropikų vandenį į šiaurę, o atvėsusį ir sūresnį vandenį nuleidžianti į gelmes, taip palaikant „konvejerio“ veikimą.

    Dėl AMOC poveikio Vakarų ir Šiaurės Europoje žiemos paprastai būna švelnesnės, nei būtų panašiose platumose Šiaurės Amerikoje. Silpnėjant šiai cirkuliacijai, regionuose, kuriuos dabar sušildo Atlantas, klimato režimas gali keistis: daugėti staigesnių šalčio epizodų, stiprėti audros, keistis kritulių pasiskirstymas.

    Viena dažniausiai minimų priežasčių – spartėjantis Grenlandijos ledo tirpsmas ir didesnis gėlo vandens patekimas į šiaurinę Atlanto dalį. Gėlas vanduo yra lengvesnis už sūrų, todėl jam sunkiau grimzti, o būtent grimzdimas yra svarbi AMOC „variklio“ dalis.

    Be to, didėjant kritulių kiekiui ir tirpsmo vandeniui, paviršinis vandenynas gali dar labiau gėlintis. Tai potencialiai kuria uždarą ratą: mažėjant sūrumui, lėtėja grimzdimas, o lėtėjant cirkuliacijai į šiaurę atplukdoma mažiau sūraus vandens.

    Mokslininkai pabrėžia, kad staigus ir akimirksnis „srovių sustojimas“ labiau primena kino scenarijus nei realią prognozę. Vis dėlto ilgalaikis AMOC silpnėjimas laikomas tikėtinu, o jo pasekmės galėtų būti reikšmingos net ir be visiško kolapso.

    Galimų scenarijų spektras platus: nuo šaltesnių žiemų dalyje Europos iki didesnio orų nepastovumo, kai šiltesnius periodus keičia aštresni šalčio įsiveržimai. Taip pat aptariama didesnė audrų rizika dėl kontrasto tarp skirtingai įšylančių regionų ir galimi vandens išteklių svyravimai vasarą.

    Kartu dalis tyrimų sieja AMOC pokyčius su jūros lygio pasiskirstymo kaita Atlanto pakrantėse. Nors atskirų valstybių poveikis gali skirtis, bendras vardiklis yra tas pats: vandenyno cirkuliacijos pokyčiai gali persidėti į infrastruktūros, žemės ūkio, energetikos ir civilinės saugos planavimą.

    Kai kurios Europos šalys AMOC silpnėjimą jau vertina kaip strateginę riziką ir stiprina stebėseną. Praktiniai sprendimai dažniausiai sukasi apie ankstyvojo perspėjimo sistemas, geresnį Grenlandijos ledo skydo ir Šiaurės Atlanto srovių monitoringą bei ilgalaikius duomenų rinkimo projektus.

    Mokslininkai taip pat pabrėžia, kad svarbiausia rizikos mažinimo priemonė išlieka šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimų mažinimas. Kuo lėtesnis bus globalus atšilimas, tuo mažesnė tikimybė, kad bus pasiektos ribos, po kurių vandenyno cirkuliacijos pokyčiai taptų sunkiai suvaldomi.

  • Grenlandijos ledynuose aptiktas ežeras lede: mokslininkai aiškina, kodėl tai didina įtrūkimų riziką

    Šiaurinėje Grenlandijoje nuo Petermanno ledyno šelfo atskilo milžiniškas ledkalnis, o tyrėjai jo atsiradimą sieja su reta ir netikėta priežastimi – ežeru, susiformavusiu pačiame lede. Mokslininkų vertinimu, tokie vandens telkiniai gali veikti kaip silpnoji grandis, spartinanti skilimus ir didelius ledo lūžius.

    Petermanno šelfas yra svarbi jungtis tarp Grenlandijos ledyninio skydo ir Arkties vandenyno. Kai šelfas plonėja arba skilinėja, jis prasčiau stabdo žemyninio ledo slinkimą į jūrą, todėl ilgainiui gali didėti ledo netektys ir indėlis į jūros lygio kilimą.

    Tyrėjai, analizavę palydovinius vaizdus ir kelių metų vandenyno bei ledo būklės duomenis, nustatė, kad šioje vietoje periodiškai formavosi estuarija – zona, kur gėlas tirpsmo vanduo maišosi su sūriu vandenyno vandeniu. Tokia sandara ledo šelfuose laikoma itin reta, nes paprastai upeliai ir tirpsmo srautai vandenį tiesiog nuveda į vandenyną.

    Mokslininkų aiškinimu, tirpsmo vandens upė pamažu išgraužė vis gilesnę vagą, kuri kai kur nusileido žemiau jūros lygio. Dėl to šiltesnis ir sūresnis vandenyno vanduo galėjo pradėti skverbtis atgal į kanalą ir maišytis su gėlu vandeniu, o tai ilgainiui skatino ledo ardymą bei įtrūkimų plitimą.

    Stebėjimai rodo, kad vandens telkinys nebuvo pastovus: jis susiformuodavo, vėliau pranykdavo, kai paviršinis vanduo užšaldavo arba nutekėdavo. Toks kartotinis atsiradimas ir išnykimas, tyrėjų vertinimu, galėjo nuolat „dirbinti“ ledą, silpninti jo struktūrą ir sudaryti palankesnes sąlygas dideliam atskilimui.

    Anksčiau dalis tyrimų pabrėždavo, kad tirpsmo upės šelfuose gali sumažinti riziką, nes jos nuveda vandenį nuo paviršiaus ir taip mažina vandens kaupimąsi įdubose. Tačiau estuarijos tipo telkiniai gali veikti priešingai, nes sūraus vandens patekimas ir šiltesni srautai prisideda prie ledo plonėjimo ir trūkinėjimo.

    Mokslininkai įspėja, kad šylant klimatui ir plonėjant šelfams tokie reiškiniai gali dažnėti. Ypač daug dėmesio skiriama Antarktidai, kur didelė žemyno dalis yra apsupta ledo šelfų, todėl jų stabilumas yra vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių, kiek greitai ledas gali patekti į vandenyną.

    Tuo metu atskilęs ledkalnis dreifuoja sąsiauriais link šiltesnių vandenų. Specialistai prognozuoja, kad siauresnėse vietose ir esant didesniam bangavimui jis gali skilti į mažesnes dalis, kurios greičiau ištirps.

  • JAV žingsnis po ginčų dėl Grenlandijos: Danijai siūlo „Seahawk“ sraigtasparnius

    JAV žingsnis po ginčų dėl Grenlandijos: Danijai siūlo „Seahawk“ sraigtasparnius

    Sandoris po sustiprėjusio dėmesio Arkties saugumui

    JAV Valstybės departamentas pritarė galimam ginklų ir įrangos pardavimui Danijai, kurio vertė siekia apie 390 mln. eurų. Pakete numatomi trys daugiafunkciai jūriniai sraigtasparniai MH-60R „Seahawk“ ir platus papildomos įrangos bei aptarnavimo spektras.

    Sprendimas priimtas augant strateginei Arkties reikšmei ir didėjant poreikiui užtikrinti Šiaurės Atlanto bei Arkties regionų stebėseną. Danijai šie pajėgumai svarbūs ir dėl atsakomybių Grenlandijoje bei Farerų salose.

    Kas įeina į paketą?

    Be pačių sraigtasparnių, numatomas ir platus ryšių, identifikavimo, elektroninės kovos, savisaugos bei misijų įrangos komplektas. Tarp jo minimos saugios radijo stotys, perspėjimo apie raketas sistemos, „savas–svetimas“ identifikavimo sprendimai ir atsakomųjų priemonių paleidimo įranga.

    Taip pat planuojami daugiarežimiai jūriniai radarai, multispektrinės taikymo sistemos, elektroninės paramos sistemos bei varikliai T700-GE-401D. Į paketą įtraukiamos atsarginės dalys, remonto priemonės, techninė dokumentacija, personalo mokymai ir logistinis palaikymas.

    Danija jau turi šių sraigtasparnių

    Siūlomi MH-60R papildytų esamą Danijos karališkųjų oro pajėgų parką. Danija jau eksploatuoja devynis MH-60R, priskirtus 723 eskadrilei Karup sraigtasparnių sparne, o pirmieji vienetai operacinę parengtį pasiekė 2017 metais.

    Dėl jau turimos infrastruktūros ir patirties JAV pusė vertina, kad Danija neturėtų susidurti su esminiais sunkumais integruojant papildomus orlaivius, įrangą ir susijusias paslaugas. Praktikoje tai gali reikšti greitesnį naujų pajėgumų įvedimą į tarnybą.

    Kodėl tai svarbu Grenlandijai ir Šiaurės Atlantui?

    MH-60R stiprina jūrinės erdvės stebėseną ir reagavimą, ypač vykdant paieškos ir gelbėjimo, transporto, žvejybos kontrolės bei suvereniteto užtikrinimo užduotis. Tokios misijos Danijai aktualios operuojant iš inspekcinių laivų Grenlandijos ir Farerų salų rajonuose.

    Šie sraigtasparniai gali leistis ir pildyti degalus patruliniuose laivuose, įskaitant „Knud Rasmussen“ tipo laivus, taip praplečiant veikimo nuotolį jūroje. Be to, Danijos MH-60R anksčiau buvo integruoti su AGM-114 „Hellfire“ raketomis, todėl, prireikus, gali turėti ir sustiprintas smogiamąsias galimybes.

    Nors pats pritarimas dar nereiškia galutinio kontrakto pasirašymo, tokie sprendimai paprastai rodo politinį siekį stiprinti sąjungininkų pajėgumus. Arkties regione tai tampa vis svarbiau didėjant laivybai, infrastruktūros apsaugos poreikiui ir konkurencijai dėl įtakos Šiaurės platumose.

  • Palydovai parodė šokiruojantį mastą: per 47 metus Žemė neteko 12 trln. tonų ledo

    Palydovai parodė šokiruojantį mastą: per 47 metus Žemė neteko 12 trln. tonų ledo

    Palydoviniai stebėjimai rodo, kad per 47 metus Grenlandijos ir Antarktidos ledo skydai kartu prarado daugiau kaip 12 trilijonų tonų ledo. Tokią išvadą pateikia tarptautinė 58 mokslininkų analizė, apjungusi dešimtmečius kauptus matavimus.

    Skaičiuojama, kad vien šis dviejų didžiausių ledo skydų tirpimas nuo 1979 metų pasaulinį jūros lygį pakėlė maždaug 31,4 milimetro. Nors skaičius gali atrodyti nedidelis, globaliai jis reiškia dažnesnį pakrančių užliejimą, didesnę audrų žalą ir spartesnę pakrančių eroziją.

    Kaip sudarytas patikimiausias įrašas

    Autoriai sujungė 42 atskiras ledo skydų apžvalgas, paremtas 27 palydovinėmis misijomis. Tokia sintezė leidžia suderinti skirtingus metodus, sumažinti atsitiktines paklaidas ir gauti vientisesnį vaizdą apie ilgalaikius pokyčius.

    Grenlandijos ledo skydo palydoviniai įrašai siekia 1972 metus, o Antarktidos – 1979 metus. Tyrėjai pabrėžia, kad vertintas būtent tas masės pokytis, kuris prisideda prie jūros lygio kilimo, todėl į skaičiavimus neįtraukti kai kurie procesai, pavyzdžiui, ledo lentynų plonėjimas ar atsitraukimas.

    Kodėl ledas nyksta sparčiau

    Mokslininkai vertina, kad apie 84 proc. ledo netekčių lemia ledynų dinamika, ypač vietose, kur ledynai susitinka su vandenynu. Kitaip tariant, didžioji dalis ledo ne ištirpsta paviršiuje, o greičiau „išstumiamas“ į vandenyną dėl spartėjančio ledynų slinkimo.

    „Daugiau nei keturi penktadaliai ledo buvo išnešta į vandenyną greičiau slenkančiais ledynais, o ne ištirpo paviršiuje – tai rodo, kad ilgalaikę kryptį lemia ledo skydų reakcija į šylantį vandenyną“, – sakė glaciologė Inès Otosaka.

    Likę maždaug 16 proc. siejami su atmosferos veiksniais, tokiais kaip paviršinis tirpsmas ir sniego kiekio pokyčiai. Šie procesai gali smarkiai svyruoti dėl konkrečių sezonų orų, tačiau ilgalaikė tendencija išlieka susijusi su šylančiais vandenyno vandenimis.

    Grenlandija ir Antarktida: skirtingi signalai

    Grenlandijoje vis dažniau minimas reiškinys, kai šiltesni Atlanto vandenys skverbiasi toliau į šiaurę ir pasiekia ledynų „vartus“ vandenyne. Tai didina povandeninį ledo ardymą, spartina ledynų slinkimą ir didina ledo masės nuostolius.

    Antarktidoje svarbų vaidmenį atlieka stiprėjantys vėjai ir kintančios srovės, kurios gali atnešti šiltesnį vandenį prie ledo. Pastaraisiais metais kai kuriuose regionuose trumpalaikiai rodikliai atrodė stabilesni, tačiau tai siejama su laikinomis meteorologinėmis sąlygomis, įskaitant neįprastai gausų sniegą Rytų Antarktidoje.

    Tyrėjai pažymi, kad po 1990 metų ledo netektys smarkiai paspartėjo ir kol kas nėra aiškių ženklų, jog ši kryptis keistųsi. Tokie duomenys svarbūs ne tik mokslui: jie naudojami tikslesnėms jūros lygio prognozėms, kurios reikalingos planuojant pakrančių apsaugą ir infrastruktūrą.

    „Šie rezultatai parodo, kokia svarbi tarptautinė mokslinė partnerystė, siekiant suprasti didžiausius mūsų laikų aplinkos pokyčius“, – sakė Europos kosmoso agentūros atstovas Diego Fernandez.

  • Trumpas pasirašė susitarimą dėl Grenlandijos: JAV galės plėsti bazes ir laisviau judėti saloje

    Trumpas pasirašė susitarimą dėl Grenlandijos: JAV galės plėsti bazes ir laisviau judėti saloje

    Kas pasirašyta Niujorke

    JAV prezidentas Donaldas Trumpas pasirašė naują susitarimą dėl Grenlandijos saugumo su Danija ir salos teritorijos vadovybe. Dokumentas pasirašytas Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos paraštėse Niujorke, dalyvaujant Danijos premjerei Mettei Frederiksen ir Grenlandijos premjerui Jensui-Frederikui Nielsenui.

    Pagal susitarimo sąlygas JAV leidžiama plėsti karinį buvimą Grenlandijoje modernizuojant ir plečiant esamą Pitufiko kosmoso bazę. Taip pat numatyta steigti naujas gynybos zonas Narsarsuake ir Mestersvige.

    Didesnės teisės judėti ir naudotis infrastruktūra

    Dokumente numatyta, kad JAV pajėgos galės turėti laisvesnę prieigą ir judėjimą tarp gynybos teritorijų visoje Grenlandijoje, įskaitant teritorinius vandenis. Judėjimas būtų galimas sausuma, oru ir jūra, o JAV orlaiviai galėtų skristi virš salos ir leistis jos teritorijoje.

    Susitarimas viešai pristatomas kaip priemonė stiprinti salos gynybą, tačiau jis neišsprendžia politinio jautrumo dėl suvereniteto. Pastaraisiais metais Grenlandija tapo vienu svarbiausių Arkties geopolitinių taškų, kur susikerta JAV, Europos ir Rusijos saugumo interesai.

    Trumpo retorika ir Danijos atsakas

    Donaldas Trumpas anksčiau teigė, kad susitarimas reikštų Vašingtono „nuolatinę kontrolę“ Grenlandijos saugumo srityje. Ši formuluotė sukėlė papildomų klausimų, kiek realiai išplečiamos JAV teisės ir kaip tai derės su Danijos Karalystės bei Grenlandijos institucijų sprendimų galia.

    „Nuo šiol joks JAV priešininkas negalės turėti bazės Grenlandijoje ar daryti jautrių investicijų be aiškaus rašytinio mūsų pritarimo“, – sakė Donaldas Trumpas.

    Danijos premjerė pabrėžė, kad susitarimu pripažįstamas Danijos Karalystės suverenitetas ir teritorinis vientisumas, o Grenlandijos žmonių teisė apsispręsti išlieka esminė. Grenlandijos premjeras teigė, kad susitarimas turėtų sustiprinti salos saugumą, ypač augant įtampoms Arktyje.

    Strateginė Pitufiko bazės reikšmė

    Istoriškai JAV karinis pėdsakas Grenlandijoje buvo gerokai didesnis Šaltojo karo laikotarpiu, kai saloje veikė kelios dešimtys objektų ir buvo dislokuota daugiau kaip 10 000 karių. Šiuo metu pagrindinis JAV objektas yra Pitufiko kosmoso bazė, laikoma šiauriausia JAV Gynybos departamento baze.

    Pitufiko bazė svarbi ankstyvajam perspėjimui apie raketų paleidimus, priešraketinei gynybai ir kosmoso stebėjimo užduotims. Būtent tokios funkcijos Arkties regione tampa vis aktualesnės, nes didėja karinis aktyvumas ir konkurencija dėl logistikos, ryšių bei stebėsenos infrastruktūros.