CP v2

Tag: Grenlandija

  • Atlanto vandenyne aptiktas šaltasis taškas: mokslininkai įspėja dėl Europos žiemų ir audrų

    Šiaurės Atlante, į pietus nuo Grenlandijos, mokslininkai fiksuoja neįprastai vėsią vandenyno zoną, vadinamą šaltuoju tašku. Kai kurie tyrėjai ją sieja su didesniais pokyčiais vandenyno cirkuliacijoje, nuo kurios priklauso Europos klimatas, žiemos švelnumas ir audrų trajektorijos.

    Daug dėmesio sulaukia Atlanto meridioninė apverčiamoji cirkuliacija, dažnai trumpinama AMOC. Tai didžiulė srovių sistema, pernešanti šiltesnį tropikų vandenį į šiaurę, o atvėsusį ir sūresnį vandenį nuleidžianti į gelmes, taip palaikant „konvejerio“ veikimą.

    Dėl AMOC poveikio Vakarų ir Šiaurės Europoje žiemos paprastai būna švelnesnės, nei būtų panašiose platumose Šiaurės Amerikoje. Silpnėjant šiai cirkuliacijai, regionuose, kuriuos dabar sušildo Atlantas, klimato režimas gali keistis: daugėti staigesnių šalčio epizodų, stiprėti audros, keistis kritulių pasiskirstymas.

    Viena dažniausiai minimų priežasčių – spartėjantis Grenlandijos ledo tirpsmas ir didesnis gėlo vandens patekimas į šiaurinę Atlanto dalį. Gėlas vanduo yra lengvesnis už sūrų, todėl jam sunkiau grimzti, o būtent grimzdimas yra svarbi AMOC „variklio“ dalis.

    Be to, didėjant kritulių kiekiui ir tirpsmo vandeniui, paviršinis vandenynas gali dar labiau gėlintis. Tai potencialiai kuria uždarą ratą: mažėjant sūrumui, lėtėja grimzdimas, o lėtėjant cirkuliacijai į šiaurę atplukdoma mažiau sūraus vandens.

    Mokslininkai pabrėžia, kad staigus ir akimirksnis „srovių sustojimas“ labiau primena kino scenarijus nei realią prognozę. Vis dėlto ilgalaikis AMOC silpnėjimas laikomas tikėtinu, o jo pasekmės galėtų būti reikšmingos net ir be visiško kolapso.

    Galimų scenarijų spektras platus: nuo šaltesnių žiemų dalyje Europos iki didesnio orų nepastovumo, kai šiltesnius periodus keičia aštresni šalčio įsiveržimai. Taip pat aptariama didesnė audrų rizika dėl kontrasto tarp skirtingai įšylančių regionų ir galimi vandens išteklių svyravimai vasarą.

    Kartu dalis tyrimų sieja AMOC pokyčius su jūros lygio pasiskirstymo kaita Atlanto pakrantėse. Nors atskirų valstybių poveikis gali skirtis, bendras vardiklis yra tas pats: vandenyno cirkuliacijos pokyčiai gali persidėti į infrastruktūros, žemės ūkio, energetikos ir civilinės saugos planavimą.

    Kai kurios Europos šalys AMOC silpnėjimą jau vertina kaip strateginę riziką ir stiprina stebėseną. Praktiniai sprendimai dažniausiai sukasi apie ankstyvojo perspėjimo sistemas, geresnį Grenlandijos ledo skydo ir Šiaurės Atlanto srovių monitoringą bei ilgalaikius duomenų rinkimo projektus.

    Mokslininkai taip pat pabrėžia, kad svarbiausia rizikos mažinimo priemonė išlieka šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimų mažinimas. Kuo lėtesnis bus globalus atšilimas, tuo mažesnė tikimybė, kad bus pasiektos ribos, po kurių vandenyno cirkuliacijos pokyčiai taptų sunkiai suvaldomi.

  • Grenlandijos ledynuose aptiktas ežeras lede: mokslininkai aiškina, kodėl tai didina įtrūkimų riziką

    Šiaurinėje Grenlandijoje nuo Petermanno ledyno šelfo atskilo milžiniškas ledkalnis, o tyrėjai jo atsiradimą sieja su reta ir netikėta priežastimi – ežeru, susiformavusiu pačiame lede. Mokslininkų vertinimu, tokie vandens telkiniai gali veikti kaip silpnoji grandis, spartinanti skilimus ir didelius ledo lūžius.

    Petermanno šelfas yra svarbi jungtis tarp Grenlandijos ledyninio skydo ir Arkties vandenyno. Kai šelfas plonėja arba skilinėja, jis prasčiau stabdo žemyninio ledo slinkimą į jūrą, todėl ilgainiui gali didėti ledo netektys ir indėlis į jūros lygio kilimą.

    Tyrėjai, analizavę palydovinius vaizdus ir kelių metų vandenyno bei ledo būklės duomenis, nustatė, kad šioje vietoje periodiškai formavosi estuarija – zona, kur gėlas tirpsmo vanduo maišosi su sūriu vandenyno vandeniu. Tokia sandara ledo šelfuose laikoma itin reta, nes paprastai upeliai ir tirpsmo srautai vandenį tiesiog nuveda į vandenyną.

    Mokslininkų aiškinimu, tirpsmo vandens upė pamažu išgraužė vis gilesnę vagą, kuri kai kur nusileido žemiau jūros lygio. Dėl to šiltesnis ir sūresnis vandenyno vanduo galėjo pradėti skverbtis atgal į kanalą ir maišytis su gėlu vandeniu, o tai ilgainiui skatino ledo ardymą bei įtrūkimų plitimą.

    Stebėjimai rodo, kad vandens telkinys nebuvo pastovus: jis susiformuodavo, vėliau pranykdavo, kai paviršinis vanduo užšaldavo arba nutekėdavo. Toks kartotinis atsiradimas ir išnykimas, tyrėjų vertinimu, galėjo nuolat „dirbinti“ ledą, silpninti jo struktūrą ir sudaryti palankesnes sąlygas dideliam atskilimui.

    Anksčiau dalis tyrimų pabrėždavo, kad tirpsmo upės šelfuose gali sumažinti riziką, nes jos nuveda vandenį nuo paviršiaus ir taip mažina vandens kaupimąsi įdubose. Tačiau estuarijos tipo telkiniai gali veikti priešingai, nes sūraus vandens patekimas ir šiltesni srautai prisideda prie ledo plonėjimo ir trūkinėjimo.

    Mokslininkai įspėja, kad šylant klimatui ir plonėjant šelfams tokie reiškiniai gali dažnėti. Ypač daug dėmesio skiriama Antarktidai, kur didelė žemyno dalis yra apsupta ledo šelfų, todėl jų stabilumas yra vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių, kiek greitai ledas gali patekti į vandenyną.

    Tuo metu atskilęs ledkalnis dreifuoja sąsiauriais link šiltesnių vandenų. Specialistai prognozuoja, kad siauresnėse vietose ir esant didesniam bangavimui jis gali skilti į mažesnes dalis, kurios greičiau ištirps.

  • JAV žingsnis po ginčų dėl Grenlandijos: Danijai siūlo „Seahawk“ sraigtasparnius

    JAV žingsnis po ginčų dėl Grenlandijos: Danijai siūlo „Seahawk“ sraigtasparnius

    Sandoris po sustiprėjusio dėmesio Arkties saugumui

    JAV Valstybės departamentas pritarė galimam ginklų ir įrangos pardavimui Danijai, kurio vertė siekia apie 390 mln. eurų. Pakete numatomi trys daugiafunkciai jūriniai sraigtasparniai MH-60R „Seahawk“ ir platus papildomos įrangos bei aptarnavimo spektras.

    Sprendimas priimtas augant strateginei Arkties reikšmei ir didėjant poreikiui užtikrinti Šiaurės Atlanto bei Arkties regionų stebėseną. Danijai šie pajėgumai svarbūs ir dėl atsakomybių Grenlandijoje bei Farerų salose.

    Kas įeina į paketą?

    Be pačių sraigtasparnių, numatomas ir platus ryšių, identifikavimo, elektroninės kovos, savisaugos bei misijų įrangos komplektas. Tarp jo minimos saugios radijo stotys, perspėjimo apie raketas sistemos, „savas–svetimas“ identifikavimo sprendimai ir atsakomųjų priemonių paleidimo įranga.

    Taip pat planuojami daugiarežimiai jūriniai radarai, multispektrinės taikymo sistemos, elektroninės paramos sistemos bei varikliai T700-GE-401D. Į paketą įtraukiamos atsarginės dalys, remonto priemonės, techninė dokumentacija, personalo mokymai ir logistinis palaikymas.

    Danija jau turi šių sraigtasparnių

    Siūlomi MH-60R papildytų esamą Danijos karališkųjų oro pajėgų parką. Danija jau eksploatuoja devynis MH-60R, priskirtus 723 eskadrilei Karup sraigtasparnių sparne, o pirmieji vienetai operacinę parengtį pasiekė 2017 metais.

    Dėl jau turimos infrastruktūros ir patirties JAV pusė vertina, kad Danija neturėtų susidurti su esminiais sunkumais integruojant papildomus orlaivius, įrangą ir susijusias paslaugas. Praktikoje tai gali reikšti greitesnį naujų pajėgumų įvedimą į tarnybą.

    Kodėl tai svarbu Grenlandijai ir Šiaurės Atlantui?

    MH-60R stiprina jūrinės erdvės stebėseną ir reagavimą, ypač vykdant paieškos ir gelbėjimo, transporto, žvejybos kontrolės bei suvereniteto užtikrinimo užduotis. Tokios misijos Danijai aktualios operuojant iš inspekcinių laivų Grenlandijos ir Farerų salų rajonuose.

    Šie sraigtasparniai gali leistis ir pildyti degalus patruliniuose laivuose, įskaitant „Knud Rasmussen“ tipo laivus, taip praplečiant veikimo nuotolį jūroje. Be to, Danijos MH-60R anksčiau buvo integruoti su AGM-114 „Hellfire“ raketomis, todėl, prireikus, gali turėti ir sustiprintas smogiamąsias galimybes.

    Nors pats pritarimas dar nereiškia galutinio kontrakto pasirašymo, tokie sprendimai paprastai rodo politinį siekį stiprinti sąjungininkų pajėgumus. Arkties regione tai tampa vis svarbiau didėjant laivybai, infrastruktūros apsaugos poreikiui ir konkurencijai dėl įtakos Šiaurės platumose.

  • Palydovai parodė šokiruojantį mastą: per 47 metus Žemė neteko 12 trln. tonų ledo

    Palydovai parodė šokiruojantį mastą: per 47 metus Žemė neteko 12 trln. tonų ledo

    Palydoviniai stebėjimai rodo, kad per 47 metus Grenlandijos ir Antarktidos ledo skydai kartu prarado daugiau kaip 12 trilijonų tonų ledo. Tokią išvadą pateikia tarptautinė 58 mokslininkų analizė, apjungusi dešimtmečius kauptus matavimus.

    Skaičiuojama, kad vien šis dviejų didžiausių ledo skydų tirpimas nuo 1979 metų pasaulinį jūros lygį pakėlė maždaug 31,4 milimetro. Nors skaičius gali atrodyti nedidelis, globaliai jis reiškia dažnesnį pakrančių užliejimą, didesnę audrų žalą ir spartesnę pakrančių eroziją.

    Kaip sudarytas patikimiausias įrašas

    Autoriai sujungė 42 atskiras ledo skydų apžvalgas, paremtas 27 palydovinėmis misijomis. Tokia sintezė leidžia suderinti skirtingus metodus, sumažinti atsitiktines paklaidas ir gauti vientisesnį vaizdą apie ilgalaikius pokyčius.

    Grenlandijos ledo skydo palydoviniai įrašai siekia 1972 metus, o Antarktidos – 1979 metus. Tyrėjai pabrėžia, kad vertintas būtent tas masės pokytis, kuris prisideda prie jūros lygio kilimo, todėl į skaičiavimus neįtraukti kai kurie procesai, pavyzdžiui, ledo lentynų plonėjimas ar atsitraukimas.

    Kodėl ledas nyksta sparčiau

    Mokslininkai vertina, kad apie 84 proc. ledo netekčių lemia ledynų dinamika, ypač vietose, kur ledynai susitinka su vandenynu. Kitaip tariant, didžioji dalis ledo ne ištirpsta paviršiuje, o greičiau „išstumiamas“ į vandenyną dėl spartėjančio ledynų slinkimo.

    „Daugiau nei keturi penktadaliai ledo buvo išnešta į vandenyną greičiau slenkančiais ledynais, o ne ištirpo paviršiuje – tai rodo, kad ilgalaikę kryptį lemia ledo skydų reakcija į šylantį vandenyną“, – sakė glaciologė Inès Otosaka.

    Likę maždaug 16 proc. siejami su atmosferos veiksniais, tokiais kaip paviršinis tirpsmas ir sniego kiekio pokyčiai. Šie procesai gali smarkiai svyruoti dėl konkrečių sezonų orų, tačiau ilgalaikė tendencija išlieka susijusi su šylančiais vandenyno vandenimis.

    Grenlandija ir Antarktida: skirtingi signalai

    Grenlandijoje vis dažniau minimas reiškinys, kai šiltesni Atlanto vandenys skverbiasi toliau į šiaurę ir pasiekia ledynų „vartus“ vandenyne. Tai didina povandeninį ledo ardymą, spartina ledynų slinkimą ir didina ledo masės nuostolius.

    Antarktidoje svarbų vaidmenį atlieka stiprėjantys vėjai ir kintančios srovės, kurios gali atnešti šiltesnį vandenį prie ledo. Pastaraisiais metais kai kuriuose regionuose trumpalaikiai rodikliai atrodė stabilesni, tačiau tai siejama su laikinomis meteorologinėmis sąlygomis, įskaitant neįprastai gausų sniegą Rytų Antarktidoje.

    Tyrėjai pažymi, kad po 1990 metų ledo netektys smarkiai paspartėjo ir kol kas nėra aiškių ženklų, jog ši kryptis keistųsi. Tokie duomenys svarbūs ne tik mokslui: jie naudojami tikslesnėms jūros lygio prognozėms, kurios reikalingos planuojant pakrančių apsaugą ir infrastruktūrą.

    „Šie rezultatai parodo, kokia svarbi tarptautinė mokslinė partnerystė, siekiant suprasti didžiausius mūsų laikų aplinkos pokyčius“, – sakė Europos kosmoso agentūros atstovas Diego Fernandez.

  • Trumpas pasirašė susitarimą dėl Grenlandijos: JAV galės plėsti bazes ir laisviau judėti saloje

    Trumpas pasirašė susitarimą dėl Grenlandijos: JAV galės plėsti bazes ir laisviau judėti saloje

    Kas pasirašyta Niujorke

    JAV prezidentas Donaldas Trumpas pasirašė naują susitarimą dėl Grenlandijos saugumo su Danija ir salos teritorijos vadovybe. Dokumentas pasirašytas Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos paraštėse Niujorke, dalyvaujant Danijos premjerei Mettei Frederiksen ir Grenlandijos premjerui Jensui-Frederikui Nielsenui.

    Pagal susitarimo sąlygas JAV leidžiama plėsti karinį buvimą Grenlandijoje modernizuojant ir plečiant esamą Pitufiko kosmoso bazę. Taip pat numatyta steigti naujas gynybos zonas Narsarsuake ir Mestersvige.

    Didesnės teisės judėti ir naudotis infrastruktūra

    Dokumente numatyta, kad JAV pajėgos galės turėti laisvesnę prieigą ir judėjimą tarp gynybos teritorijų visoje Grenlandijoje, įskaitant teritorinius vandenis. Judėjimas būtų galimas sausuma, oru ir jūra, o JAV orlaiviai galėtų skristi virš salos ir leistis jos teritorijoje.

    Susitarimas viešai pristatomas kaip priemonė stiprinti salos gynybą, tačiau jis neišsprendžia politinio jautrumo dėl suvereniteto. Pastaraisiais metais Grenlandija tapo vienu svarbiausių Arkties geopolitinių taškų, kur susikerta JAV, Europos ir Rusijos saugumo interesai.

    Trumpo retorika ir Danijos atsakas

    Donaldas Trumpas anksčiau teigė, kad susitarimas reikštų Vašingtono „nuolatinę kontrolę“ Grenlandijos saugumo srityje. Ši formuluotė sukėlė papildomų klausimų, kiek realiai išplečiamos JAV teisės ir kaip tai derės su Danijos Karalystės bei Grenlandijos institucijų sprendimų galia.

    „Nuo šiol joks JAV priešininkas negalės turėti bazės Grenlandijoje ar daryti jautrių investicijų be aiškaus rašytinio mūsų pritarimo“, – sakė Donaldas Trumpas.

    Danijos premjerė pabrėžė, kad susitarimu pripažįstamas Danijos Karalystės suverenitetas ir teritorinis vientisumas, o Grenlandijos žmonių teisė apsispręsti išlieka esminė. Grenlandijos premjeras teigė, kad susitarimas turėtų sustiprinti salos saugumą, ypač augant įtampoms Arktyje.

    Strateginė Pitufiko bazės reikšmė

    Istoriškai JAV karinis pėdsakas Grenlandijoje buvo gerokai didesnis Šaltojo karo laikotarpiu, kai saloje veikė kelios dešimtys objektų ir buvo dislokuota daugiau kaip 10 000 karių. Šiuo metu pagrindinis JAV objektas yra Pitufiko kosmoso bazė, laikoma šiauriausia JAV Gynybos departamento baze.

    Pitufiko bazė svarbi ankstyvajam perspėjimui apie raketų paleidimus, priešraketinei gynybai ir kosmoso stebėjimo užduotims. Būtent tokios funkcijos Arkties regione tampa vis aktualesnės, nes didėja karinis aktyvumas ir konkurencija dėl logistikos, ryšių bei stebėsenos infrastruktūros.

  • JAV, Danija ir Grenlandija ruošiasi susitarimui: ką reiškia Trumpo žadama saugumo kontrolė

    JAV prezidentas Donaldas Trumpas paskelbė, kad Jungtinės Valstijos su Danija ir Grenlandija artimiausiu metu pasirašys susitarimą, kuris, jo teigimu, užtikrintų nuolatinę JAV įtaką Grenlandijos saugumui. Anot Trumpo, taip būtų atsakyta į Vašingtono keliamas grėsmes ir sumažinta priešiškų valstybių galimybė įsitvirtinti strategiškai svarbioje Arkties teritorijoje.

    Trumpas teigė ketinantis nedelsiant pradėti didesnio JAV karinio buvimo saloje įtvirtinimo procesą. Jo aiškinimu, susitarimas būtų neterminuotas, o jokios jautrios investicijos ar karinė infrastruktūra, susijusi su JAV priešininkais, Grenlandijoje negalėtų atsirasti be JAV pritarimo.

    Kas svarbu Grenlandijai ir Danijai?

    Danijos ministrė pirmininkė Mette Frederiksen pranešė, kad susitarimą planuojama pasirašyti kitą savaitę Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos Niujorke paraštėse. Ji pabrėžė, kad dokumentas turėtų stiprinti saugumą Arktyje ir Šiaurės Atlanto regione, o įsigaliojimui reikės atlikti būtinas parlamentines procedūras.

    Frederiksen akcentavo, kad susitarimas pripažįsta Danijos Karalystės suverenitetą ir teritorinį vientisumą bei Grenlandijos gyventojų teisę į apsisprendimą. Panašiai pasisakė ir Danijos diplomatijos vadovas Lars Lokke Rasmussen, akcentavęs, kad suvereniteto klausimas Kopenhagai yra raudonoji linija.

    Strateginis kontekstas Arkties regione

    Grenlandija pastaraisiais metais tapo viena svarbiausių Arkties geopolitikos krypčių dėl augančios karinės konkurencijos ir logistikos maršrutų svarbos. JAV jau seniai turi infrastruktūrą saloje, o šiaurės vakaruose veikia JAV kosminė karinė bazė Pituffik, anksčiau žinoma kaip Thule.

    Istoriškai JAV ir Danija dar 1951 metais pasirašė susitarimą dėl JAV karių buvimo Grenlandijoje, o 1992 metais jis buvo papildytas. Dabartinis planuojamas susitarimas, vertinant pagal viešus pareiškimus, siektų aiškiau apibrėžti saugumo kontrolę ir riboti priešiškų šalių įtaką strateginėse salos srityse.

    Grenlandijos premjeras Jens-Fredrik Nielsen pareiškė, kad šalių susitarimas, jei bus patvirtintas, turėtų sustiprinti salos saugumą ir aiškiau įtvirtinti Grenlandijos vietą tarptautiniame bendradarbiavime. Kol kas konkrečios susitarimo detalės viešai nėra paskelbtos.

    Ši iniciatyva taip pat vertinama platesniame Trumpo ankstesnių pareiškimų kontekste, kai jis buvo viešai kėlęs pretenzijas Grenlandijai ir grasino imtis griežtesnių veiksmų, kaltindamas Kopenhagą nepakankamu dėmesiu saugumui. Dabar, remiantis skelbiama informacija, įtampa perorientuojama į formalų politinį ir teisinį susitarimą.

    Ekspertai paprastai pabrėžia, kad Arkties saugumo sprendimai vis dažniau apima ne tik karinį buvimą, bet ir kontrolę dėl kritinės infrastruktūros, dvigubos paskirties technologijų bei strateginių investicijų. Būtent šie klausimai, sprendžiant iš Trumpo retorikos, ir galėtų tapti būsimo susitarimo ašimi.

  • Mokslininkai fiksuoja: Žemė keičia formą – ir apvalėja, ir plokštėja tuo pat metu

    Mokslininkai fiksuoja: Žemė keičia formą – ir apvalėja, ir plokštėja tuo pat metu

    Žemė nėra idealiai apvali: dėl sukimąsi apie ašį ją „išpučia“ ties pusiauju ir šiek tiek suplokština ties ašigaliais. Šis efektas menkas akiai, tačiau geodeziniai ir palydoviniai matavimai leidžia tiksliai sekti, kaip kinta planetos forma.

    Nauja analizė rodo paradoksą: kietoji Žemė, vertinant plutos deformacijas, tampa kiek mažiau suplota, tačiau gravitacinė Žemės „forma“ elgiasi priešingai. Kitaip tariant, priklausomai nuo to, ką matuojame, planeta vienu metu tarsi ir apvalėja, ir darosi labiau suplota.

    Kas iš tiesų „keičiasi“?

    Tyrimuose atskiriami du dalykai: kietosios Žemės paviršiaus vertikalūs judesiai ir geoidu vadinama gravitacinio lauko „nelygi“ forma. Geoidą lemia masės pasiskirstymas, todėl jis gali kisti net tada, kai pluta juda kita kryptimi.

    Geologo Christopherio Kotsakio (Aristotelio universitetas Tesalonikuose) darbe panaudoti pasaulinio GNSS stočių tinklo duomenys. Jie leidžia milimetrų tikslumu fiksuoti, kur Žemės paviršius kyla, o kur sėda, ir kaip šie pokyčiai greitėja.

    Poliai kyla, pusiaujo zona sėda

    Skaičiavimai rodo, kad 1997–2000 metais poliariniuose regionuose kilimas siekė apie 0,5 milimetro per metus. Iki 2015 metų tempas išaugo iki maždaug 1 milimetro per metus, tad per mažiau nei du dešimtmečius jis iš esmės padvigubėjo.

    Tuo pat metu ties pusiauju fiksuotas priešingas signalas: kietoji Žemė ten vidutiniškai sėdo, o šis procesas taip pat stiprėjo. Sudėjus abu efektus, gaunamas vaizdas, kad pluta tampa mažiau „suplota“.

    Kodėl gravitacija rodo priešingai?

    Pagrindinis paaiškinimas siejamas su masės persiskirstymu dėl ledynų tirpsmo ir vandens pernašos vandenynuose. Kai Grenlandija ir Antarktida netenka ledo masės, sumažėja apkrova, todėl poledinė pluta pamažu „atsistato“ ir kyla.

    Tačiau ištirpęs vanduo pasiskirsto pasaulio vandenynuose ir dalis masės nukeliauja į žemesnes platumas. Gravitacinis laukas reaguoja į masę, todėl toks perskirstymas gali didinti „suplotumo“ signalą geoidu matuojamoje Žemės formoje, net jei kietoji pluta tuo pačiu apvalėja.

    „Mūsų rezultatai rodo spartėjantį ašigalių kilimą, lydimą panašiai augančio pusiaujo zonos sėdimo“, – rašė C. Kotsakis.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šie pokyčiai nėra vien akademinė detalė. Kylant ir sėdant žemei kinta vietinis santykinis jūros lygis, didėja pakrančių rizikų netolygumas, o tiksliems žemėlapiams, navigacijai ir palydoviniams aukščių modeliams reikia nuolatinių korekcijų.

    Tyrimas taip pat primena, kad klimato kaita veikia ne tik orus ar jūros lygį, bet ir planetos masės balansą. Norint suprasti bendrą vaizdą, būtina derinti GNSS, palydovinę gravimetriją ir geofizinius modelius, nes nė vienas matavimo metodas vienas pats neatskleidžia visos istorijos.

    Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale Journal of Geophysical Research: Solid Earth.

  • 12 šalių spaudžia ES veikti Arkties fronte: įvardijo Rusiją, Kiniją ir Trumpo riziką

    12 šalių spaudžia ES veikti Arkties fronte: įvardijo Rusiją, Kiniją ir Trumpo riziką

    Dvylika Europos valstybių ragina Europos Sąjungą ryžtingiau stiprinti politinę ir saugumo laikyseną Arkties regione. Kreipimesi po Europos Arkties viršūnių susitikimo Rovaniemyje pabrėžiama, kad ES turi imtis strategiškesnio ir aktyvesnio vaidmens Europos Arktyje.

    Susitikime dalyvavo kelių šalių lyderiai ir aukšti pareigūnai, o ES užsienio politikos vadovė Kaja Kallas žurnalistams akcentavo būtinybę išlikti budriems. Pasak jos, Arktyje didėja Rusijos karinė veikla, o Kinija demonstruoja augantį susidomėjimą regionu.

    „Akivaizdu, kad tai yra Europos saugumo architektūros dalis“, – sakė Kaja Kallas.

    Kaja Kallas taip pat pranešė, kad spalį ES ketina pristatyti atnaujintą Arkties strategiją, kurioje svarbiausias akcentas bus saugumas. Pastaraisiais metais Arktis vis dažniau vertinama ne tik kaip klimato kaitos židinys, bet ir kaip geopolitinių varžybų erdvė, kur persipina gynybos, energijos, išteklių ir infrastruktūros interesai.

    Kas kelia didžiausią nerimą?

    NATO vertinimu, Maskva „reikšmingai“ didino karinį aktyvumą Arktyje, investuodama į bazes, vadavietes ir ginkluotės bandymus. Šis regionas laikomas strategiškai svarbiu, nes jungia Šiaurės Ameriką ir Europą, o jo erdvė svarbi transporto maršrutams, ryšio kabeliams, stebėjimo ir oro gynybos sistemoms.

    Kinijos interesai, kaip pažymi NATO, siejami su prieiga prie kritinių mineralų, energetikos projektų ir naujų komunikacijų linijų. Šiauriniai maršrutai, ilgėjant laikotarpiams be ledo, teoriškai gali trumpinti krovinių gabenimo laiką tarp Azijos ir Europos, tačiau kartu auga konkurencija dėl taisyklių, priežiūros ir infrastruktūros kontrolės.

    Grenlandija ir Trumpo faktorius

    Rovaniemyje aptarta dar viena jautri tema – JAV prezidento Donaldo Trumpo pareiškimai apie Grenlandiją. Pastarosiomis savaitėmis Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen lankėsi Grenlandijoje, taip signalizuodama ES politinę paramą autonominei Danijos teritorijai.

    Vizito metu buvo paskelbta apie maždaug 200 000 000 eurų vertės partnerystę ir planuojamas investicijas šiais ir kitais metais. ES tokiu būdu siekia stiprinti ekonominį ir politinį ryšį su Grenlandija, kuri tampa vis svarbesnė tiek dėl Arkties saugumo, tiek dėl žaliavų, reikalingų energetikos pertvarkai ir pramonei.

    Donaldas Trumpas ne kartą teigė, kad Jungtinėms Valstijoms esą reikėtų perimti Grenlandijos kontrolę dėl nacionalinio saugumo, argumentuodamas grėsme, kad salą gali bandyti įtvirtinti Rusija ar Kinija. Tokie pareiškimai Europoje sutinkami kritiškai, nes paliečia Danijos suverenitetą ir kelia papildomą įtampą transatlantiniuose santykiuose.

    Istoriškai JAV karinis buvimas Grenlandijoje Šaltojo karo metu buvo itin didelis, o dabar veikia viena pagrindinė bazė – Pitufiko kosminė bazė. JAV karinių struktūrų teigimu, ji naudojama perspėjimo apie raketas, priešraketinės gynybos ir kosmoso stebėjimo užduotims, kurios Arktyje įgauna vis didesnę reikšmę.

  • Stulbinantys vaizdai prie Grenlandijos ledyno: po vandeniu užfiksuota netikėta gyvybės oazė

    Stulbinantys vaizdai prie Grenlandijos ledyno: po vandeniu užfiksuota netikėta gyvybės oazė

    Prie Pietų Grenlandijos Naajat Sermiat ledyno jūrinės pabaigos mokslininkai užfiksavo retai matomą povandeninę ekosistemą, kurioje knibžda gyvybė. Vaizdus pavyko nufilmuoti nuotoliniu būdu valdomu robotu, nes žmonėms nerti šioje vietoje pernelyg pavojinga dėl galimo ledo atskilimo.

    Tyrimą atliko Orhuso universiteto ir Danijos bei Grenlandijos geologijos tarnybos komanda, bendradarbiaudama su dokumentikos kūrėjais. Medžiaga ne tik įspūdinga vizualiai, bet ir suteikia naujų duomenų apie tai, kaip ledynų tirpsmas veikia maisto grandines Arkties vandenyse.

    Įrašai atskleidė vadinamuosius nuosėdų krioklius, kai iš ledyno į jūrą krintančios smulkios dalelės sudaro tirštas sroves. Prie jų telkėsi didelės krilio sankaupos, taip pat pastebėta žuvų, kirmėlių, vėžiagyvių, medūzų, kalmarų ir krabų lervų.

    „Iš pradžių net buvo sunku suprasti, ką matau, nes atrodė, tarsi iš ledo kristų kriokliai“, – sakė Arkties okeanografė Fleur Rooijakkers.

    Mokslininkai kelia hipotezę, kad ledyno pagrindu į vandenyną patenkantis tirpsmo vanduo gali kelti į paviršių maistingas medžiagas ir taip skatinti fitoplanktono augimą, o kartu ir visos maisto grandinės suaktyvėjimą. Tai paaiškintų, kodėl šalia kai kurių ledynų vietos žvejai jau seniai pastebi geresnius laimikius.

    „Nors ledynai atrodo šalti ir sterilūs, juose ir ant jų gyvena daug organizmų, kurie vėliau gali būti pernešami tirpsmo vandeniu“, – sakė F. Rooijakkers.

    Tyrėjai pabrėžia, kad dar reikia papildomų matavimų, kad būtų galima tiksliai įvertinti, ar pats ledynas tiesiogiai „maitina“ krilį ir kitus organizmus, ar lemiamą vaidmenį turi srovių sukeltas maisto medžiagų pakilimas. Vis dėlto akivaizdu, jog ledyno ir jūros sandūra yra dinamiška zona, kurioje vyksta intensyvūs biogeocheminiai procesai.

    Kas nutiktų ledynui traukiantis?

    Ledynams traukiantis, tokios ekosistemos gali keistis arba nykti, nes organizmai prisitaikę prie specifinių sąlygų ties ledo siena. Tyrime primenama, kad 2000–2020 metais dalis Šiaurės pusrutulio ledynų, anksčiau pasiekdavusių jūrą, atsitraukė į sausumą, o tai pakeitė vietines pakrančių buveines.

    Jei Naajat Sermiat ledynas ilgainiui nebesiektų jūros, dalis prie jo sandūros susiformavusios bendrijos galėtų nebeturėti kur „sekti“ paskui besitraukiantį ledą. Tuo pačiu mokslininkai atkreipia dėmesį, kad fjorduose yra ir kitų vietų, kur srovės sukelia maistingų vandenų pakilimą, todėl regiono gyvybė nebūtinai išnyktų, bet gali persiskirstyti.

    Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale „Communications Earth & Environment“. Autoriai tikisi, kad tolesni stebėjimai padės geriau prognozuoti, kaip Arkties pakrančių maisto grandinės reaguos į spartėjantį klimato šiltėjimą ir didėjančius tirpsmo vandens srautus.

  • Į narvalus įdėjo jutiklius: po Grenlandijos ledynais aptiko tai, kas kelia nerimą mokslininkams

    Į narvalus įdėjo jutiklius: po Grenlandijos ledynais aptiko tai, kas kelia nerimą mokslininkams

    Grenlandijos rytuose mokslininkai pasitelkė netikėtus „padėjėjus“ – narvalus, kuriems pritvirtinti palydoviniai jutikliai leido surinkti duomenis iš vietų, kur įprasti laivų matavimai beveik neįmanomi. Tyrimas, publikuotas žurnale „Science Advances“, rodo ženklus, kad į fjordus vis giliau skverbiasi šiltesnis Atlanto vanduo, galintis spartinti ledynų tirpsmą.

    Narvalai didelę gyvenimo dalį praleidžia po jūros ledu ir šalia ledynų, įskaitant atokų Scoresby Sound fjordų kompleksą – didžiausią fjordų sistemą pasaulyje. Žmonėms tai viena sudėtingiausių akvatorijų: tankus jūros ledas, dreifuojantys ledkalniai ir greitai kintančios sąlygos riboja ekspedicijas ir ilgalaikius stebėjimus.

    Per 2017–2020 metais vykdytą projektą tyrėjai šešiems narvalams pritvirtino palydovu duomenis perduodančius jutiklius, fiksavusius nardymo gylį, vandens temperatūrą ir elektrinį laidumą, pagal kurį vertinamas druskingumas. Įranga buvo suprogramuota registruoti per du giliausius nardymus per dieną, todėl kiekvienam gyvūnui pavyko sukaupti nuo 85 iki 332 dienų duomenų.

    Ką parodė narvalų duomenys

    Tyrėjai aiškina, kad paviršiuje fjorduose paprastai laikosi šaltesnis ir mažiau sūrus poliarinis vanduo, susidaręs tirpstant jūros ledui ir ledynams. Dėl mažesnio druskingumo jis „plūduriuoja“ viršutiniuose sluoksniuose, o giliau gali slinkti šiltesnis ir sūresnis vanduo iš Šiaurės Atlanto.

    Esminis atradimas – aptikti Atlanto vandens pėdsakai giliai fjorduose, maždaug 300 kilometrų nuo pakrantės, kur anksčiau matavimų beveik nebuvo. Tai svarbu, nes šiltesnis vanduo, pasiekęs ledynų frontus, gali didinti povandeninį ledo ardymą ir spartinti ledynų traukimąsi.

    „Narvalai lankėsi fjordų vietose, kur anksčiau buvo atlikta labai mažai matavimų, ir ten, toli nuo pakrantės, aptikome Atlanto vandens požymių“, – sakė Grenlandijos gamtos išteklių instituto jūrų biologas Madsas Peteris Heide-Jørgensenas.

    „Tai visiškai nauja, kad galime tai parodyti“, – pridūrė jis.

    Kodėl tai svarbu klimato prognozėms

    Šiltesnio vandens patekimas į fjordus dažnai priklauso nuo povandeninių slenksčių ties fjordų žiotimis – natūralių „barjerų“, kurie gali riboti gilesnių srovių įsiveržimą. Tačiau kai slenksčiai yra gilesni, o Atlanto vandens daugiau, šiltesnis vanduo gali „persilieti“ per šį barjerą ir priartėti prie ledynų.

    Mokslininkai narvalų surinktus duomenis sugretino su istorinių laivų matavimų archyvais ir statistiškai apjungė į modelį, siejantį temperatūrą, druskingumą ir gylį. Išvada – Atlanto vandens sluoksnis regione tapo storesnis, o viršutinis poliarinio vandens sluoksnis – plonesnis, o tai rodo besikeičiantį pusiausvyros tašką tarp Arkties ir Atlanto įtakos.

    „Dideliuose klimato modeliuose, kuriais prognozuojama klimato kaita, ledynų tirpsmas vaidina labai svarbų vaidmenį, todėl būtina geriau suprasti šiuos procesus, ypač turint omenyje, kiek daug ledo yra Grenlandijoje“, – sakė Kopenhagos universiteto mokslininkė Susanne Ditlevsen.

    Tokie duomenys laikomi itin vertingais, nes užpildo spragas vietovėse, kur iki šiol dominavo pavienės, nereguliarios ekspedicijos. Kuo tiksliau aprašomi šiltesnio vandens keliai į fjordus, tuo patikimiau galima vertinti, kaip greitai ledynai reaguos į šiltėjantį vandenyną ir kokią įtaką tai turės ateities jūros lygio kilimui.

    „Dabar staiga turime matavimų iš vietų, kurias galime naudoti savo modeliuose, ir tai suteikia daug išsamesnį vandenyno vaizdą. Naudoti gyvūnus tokiu būdu yra išties įspūdinga“, – sakė S. Ditlevsen.