CP v2

Tag: Gruzija

  • Kaukazo bronzos amžiaus pilkapiuose aptiko mįslingas žinutes: ar tai mirusiųjų balsas?

    Kaukazo bronzos amžiaus pilkapiuose aptiko mįslingas žinutes: ar tai mirusiųjų balsas?

    Pietų Gruzijoje, Zurtaketi apylinkėse, archeologų dėmesį vėl patraukė dar praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje pilkapiuose rastos akmens plokštės. Nauja jų analizė rodo, kad ant paviršių išraižyti ženklai galėjo būti ne vien puošyba, o informacijos perdavimo būdas.

    Tyrimus atlikęs archeologas Levanas Losaberidzė peržiūrėjo senąją ekspedicijų medžiagą ir iš naujo dokumentavo 32 plokštes. Jose matyti gyvūnų, galimų pastatų, geometrinių figūrų vaizdai ir pasikartojančios brūkšnių sekos, primenančios skaitinius ar apskaitos žymėjimus.

    Kas užkoduota akmenyje?

    Daugiausia diskusijų kelia būtent brūkšnių grupės, kurios kai kuriems tyrėjams panašios į darbų ar įnašo žymėjimą. Viena hipotezė teigia, kad taip galėjo būti fiksuojamas skirtingų šeimų ar grupių dalyvavimas statant monumentalius kapus, tarsi paliekant savo „parašą“ bendruomenės atminčiai.

    Jei toks aiškinimas pasitvirtintų, tai būtų svarbus signalas apie ankstyvą simbolinės komunikacijos raidą Kaukaze. Trialetijos kultūros pilkapiai, datuojami maždaug 2000–1700 metais prieš mūsų erą, liudija sudėtingą socialinę struktūrą, o ženklai galėjo veikti kaip savotiškas archyvas.

    Riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų

    Kita kryptis, kurią aptaria mokslininkai, sieja raižinius su ritualais ir tikėjimu pomirtiniu pasauliu. Daugelyje priešistorinių visuomenių kapų menas buvo suprantamas kaip tarpininkas tarp gyvųjų ir protėvių, todėl ženklai galėjo būti skirti ne tik žmonėms, bet ir mirusiųjų pasauliui.

    „Kol kas negalime pasakyti, ar šie ženklai buvo praktinė apskaita, ar ritualinė žinutė protėviams, tačiau jų pasikartojimas rodo aiškią sistemą“, – sakė Levanas Losaberidzė.

    Tyrėjai pabrėžia, kad vienareikšmį atsakymą apsunkina tai, jog tai nėra iššifruotas raštas, o greičiau vietinė ženklų tradicija. Vis dėlto šiuolaikinės dokumentavimo priemonės, įskaitant detalią fotografiją ir skaitmeninį paviršiaus fiksavimą, leidžia tiksliau lyginti motyvus ir ieškoti dėsningumų.

    Šis atradimas papildo platesnį vaizdą, kaip bronzos amžiaus bendruomenės kūrė atmintį ir tapatybę: nuo monumentalių laidojimo statinių iki ženklų, galėjusių žymėti pareigas, statusą ar ryšį su protėviais. Atsakymai dar priešakyje, bet akmens plokštės iš Pietų Gruzijos, panašu, slepia gerokai daugiau nei dekorą.

  • Gruzijoje išpopuliarėjo kyeri: šie sūrio koldūnai meta iššūkį chinkali ir paperka įdaru

    Gruzijoje greta gerai žinomų chinkali vis dažniau minimi kyeri – mažesni, švelnesnio skonio sūrio koldūnai, kilę iš Samegrelo regiono. Vietiniai juos vertina kaip lengvesnę kasdienę alternatyvą, o keliautojai – kaip netikėtą atradimą, kuris priverčia kitaip pažvelgti į Kaukazo virtuvę.

    Chinkali dažniausiai siejami su mėsa ir sultiniu viduje, todėl tai sotus, ryškaus skonio patiekalas. Tuo metu kyeri esmė – paprastas tešlos ir sūrio derinys, kuriame svarbiausia ne prieskonių gausa, o tekstūra ir produktų kokybė.

    Kyeri įdaras tradiciškai gaminamas iš sulguni ar kitų vietinių brandintų sūrių, kurie verdant suminkštėja ir tampa kreminiai. Namuose dažnai pasirenkamas varškės ir sūresnio sūrio derinys, kad įdaras būtų ir švelnus, ir turėtų aiškesnį charakterį.

    Mitybos požiūriu šie koldūnai gali būti palankesnis pasirinkimas tiems, kurie vengia kepto maisto, nes kyeri dažniausiai verdami vandenyje. Pieno produktų įdaras suteikia baltymų ir kalcio, tačiau bendras patiekalo „lengvumas“ priklauso nuo porcijos dydžio ir pasirinkto sūrio riebumo.

    Pastaraisiais metais kelionių ir restoranų tendencijos vis dažniau akcentuoja regioninę virtuvę, o ne tik šalies „vizitines korteles“. Samegrelo virtuvė išsiskiria tuo, kad šalia ryškių skonių siūlo ir paprastesnius, kasdienius patiekalus, todėl kyeri vis dažniau atsiduria meniu greta klasikinių chinkali.

    Gaminimas paprastas: plonai iškočiota tešla, nedidelė įdaro porcija ir kruopščiai užspausti kraštai, kad verdant niekas neišbėgtų. Būtent todėl kyeri dažnai rekomenduojami ir tiems, kurie nori pradėti gaminti naminius koldūnus, bet ieško lengviau valdomą techniką turinčio recepto.

  • Mokslininkus sukrėtė 8 000 metų atradimas Gruzijoje: tai keičia duonos kviečių kilmės istoriją

    Mokslininkus sukrėtė 8 000 metų atradimas Gruzijoje: tai keičia duonos kviečių kilmės istoriją

    Įspaudas molyje, kuris keičia istoriją

    Pietų Kaukaze, Gruzijoje, aptiktas nedidelis kviečių varpos įspaudas neolito laikotarpio molinėje plytoje verčia iš naujo peržiūrėti, kur ir kaip galėjo atsirasti duoniniai kviečiai. Tyrėjai teigia, kad radinys siekia maždaug 8 000 metų ir rodo ankstyvą, kryptingą žemdirbystės raidą regione.

    Radinys aptiktas tiriant dvi ankstyvųjų žemdirbių gyvenvietes – Gadachrili Gora ir Shulaveris Gora. Abi jos priskiriamos Šulaveri–Šomutepe kultūrinei tradicijai, gyvavusiai maždaug prieš 8 000–7 300 metų dabartinės pietryčių Gruzijos teritorijoje ir gretimuose regionuose.

    Ką rodo naujas tyrimas?

    Moksliniame straipsnyje, publikuotame Proceedings of the National Academy of Sciences, teigiama, kad duoniniai kviečiai tikėtina susiformavo per natūralią hibridizaciją. Ji galėjo įvykti susikryžminus jau prijaukintiems kviečiams su laukine žole, žinoma kaip Aegilops tauschii, kuri laikoma svarbiu duoninių kviečių genetiniu „donoru“.

    Archeologinių kasinėjimų metu rasta ne tik įspaudų statybinėje medžiagoje, bet ir suanglėjusių augalų liekanų, leidžiančių atsekti, kokie javai buvo auginami ir kaip jie galėjo būti apdorojami. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie botaniniai pėdsakai ypač vertingi, nes padeda susieti kasdienę buitį su žemdirbystės inovacijomis.

    Gruzijos nacionalinio muziejaus vadovas Davidas Lordkipanidzė sako, kad atradimai papildo ankstesnius duomenis apie itin ankstyvas žemdirbystės ir maisto gamybos tradicijas šiame regione.

    „Čia turime 8 000 metų senumo duoninių kviečių pėdsakų, o anksčiau šiame regione buvome radę ir 8 000 metų senumo vyno gamybos pėdsakų“, – sakė D. Lordkipanidzė.

    Kodėl Pietų Kaukazas svarbus šiandien?

    Ilgą laiką ankstyvosios žemdirbystės ištakos dažniausiai siejamos su vadinamuoju Derlinguoju pusmėnuliu – plačiu regionu nuo Egipto iki Mesopotamijos. Tačiau vis daugiau archeologinių ir genetinių tyrimų rodo, kad žemdirbystė plito ne vienu keliu, o kai kuriose vietose vyko vietiniai prisitaikymai ir naujų augalų formų atsiradimas.

    Tyrime pažymima, kad Pietų Kaukazo bendruomenės palaikė ryšius su kaimyniniais regionais, perimdavo žinias, bet jas pritaikydavo savo aplinkai ir klimatui. Tai svarbu aiškinantis, kodėl vieni augalai tapo pagrindiniais maisto šaltiniais, o kiti liko vietinės reikšmės.

    Smithsonian Nacionalinio gamtos istorijos muziejaus archeologė Melinda Zeder teigia, kad naujieji duomenys padeda geriau suprasti, kaip realiai vyko prijaukinimo procesai, kurie nebūtinai buvo vienkartiniai ar suplanuoti iki smulkmenų.

    „Šis tyrimas rodo vietinių Pietų Kaukazo žmonių išradingumą ir inovacijas, kai jie rėmėsi turimomis technologijomis, bet kūrė sprendimus pagal savo aplinkos sąlygas“, – sakė M. Zeder.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie radiniai leidžia tikslinti pasaulinę žemdirbystės istoriją ir geriau suprasti šiuolaikinių kultūrinių augalų genetines šaknis. Tai aktualu ir šiandien, kai, dėl klimato kaitos ir ligų plitimo, žemės ūkiui vis svarbesnė tampa augalų genetinė įvairovė ir jų prisitaikymo galimybės.