Gruzijoje išpopuliarėjo kyeri: šie sūrio koldūnai meta iššūkį chinkali ir paperka įdaru

Gruzijoje greta gerai žinomų chinkali vis dažniau minimi kyeri – mažesni, švelnesnio skonio sūrio koldūnai, kilę iš Samegrelo regiono. Vietiniai juos vertina kaip lengvesnę kasdienę alternatyvą, o keliautojai – kaip netikėtą atradimą, kuris priverčia kitaip pažvelgti į Kaukazo virtuvę.

Chinkali dažniausiai siejami su mėsa ir sultiniu viduje, todėl tai sotus, ryškaus skonio patiekalas. Tuo metu kyeri esmė – paprastas tešlos ir sūrio derinys, kuriame svarbiausia ne prieskonių gausa, o tekstūra ir produktų kokybė.

Kyeri įdaras tradiciškai gaminamas iš sulguni ar kitų vietinių brandintų sūrių, kurie verdant suminkštėja ir tampa kreminiai. Namuose dažnai pasirenkamas varškės ir sūresnio sūrio derinys, kad įdaras būtų ir švelnus, ir turėtų aiškesnį charakterį.

Mitybos požiūriu šie koldūnai gali būti palankesnis pasirinkimas tiems, kurie vengia kepto maisto, nes kyeri dažniausiai verdami vandenyje. Pieno produktų įdaras suteikia baltymų ir kalcio, tačiau bendras patiekalo „lengvumas“ priklauso nuo porcijos dydžio ir pasirinkto sūrio riebumo.

Pastaraisiais metais kelionių ir restoranų tendencijos vis dažniau akcentuoja regioninę virtuvę, o ne tik šalies „vizitines korteles“. Samegrelo virtuvė išsiskiria tuo, kad šalia ryškių skonių siūlo ir paprastesnius, kasdienius patiekalus, todėl kyeri vis dažniau atsiduria meniu greta klasikinių chinkali.

Gaminimas paprastas: plonai iškočiota tešla, nedidelė įdaro porcija ir kruopščiai užspausti kraštai, kad verdant niekas neišbėgtų. Būtent todėl kyeri dažnai rekomenduojami ir tiems, kurie nori pradėti gaminti naminius koldūnus, bet ieško lengviau valdomą techniką turinčio recepto.