Tag: Grybai

  • Prie Černobylio aptiktas ugnį mėgstantis grybas: kodėl jis laikomas svarbiu miško atsigavimui

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate užfiksuotas neįprastas grybas, pasirodantis po miško gaisrų. Specialistai pranešė, kad tai – pironema (Pyronema), ankstyvasis pelenynų kolonizatorius, padedantis gamtai pradėti atsikūrimo procesą.

    Po gaisrų teritorijos dažnai atrodo tarsi negyvos: apanglėję medžiai, sunaikinta augalija, o dirvožemį dengia pelenų sluoksnis. Vis dėlto būtent tokiose vietose pirmiausia gali pasirodyti pironema – grybas, prisitaikęs augti ten, kur neseniai veikė aukšta temperatūra.

    Pironemos sporos gali išlikti nepalankiomis sąlygomis, o po gaisro pakitusi dirvožemio chemija ir šilumos poveikis sudaro palankesnę terpę dygimui. Dėl to ugnis šiam grybui tampa ne vien naikinančiu, bet ir „starto“ veiksniu, po kurio jis greitai išplinta pelenynuose.

    Šis grybas vizualiai skiriasi nuo daugeliui įprastų kepurėtų grybų, nes neturi nei koto, nei aiškios kepurėlės. Jo vaisiakūniai būna smulkūs, taurės formos, dažniausiai rožinės, oranžinės ar rausvai oranžinės spalvos, todėl ryškiai išsiskiria juodame anglių ir pelenų fone.

    „Pironema nepanaši į mums įprastus grybus su kotu ir kepurėle. Jos vaisiakūniai smulkūs, taurės formos, rožiniai, oranžiniai ar rausvai oranžiniai, o kartais suauga į vientisas dėmes ant apdegusios žemės“, – sakė rezervato specialistai.

    Rezervate pabrėžiama, kad miško atsigavimas prasideda dar iki pirmųjų žalių daigų. Tokie organizmai kaip pironema yra vieni pirmųjų ženklų, kad ekosistema pereina nuo gaisro padarinių prie natūralaus atsikūrimo, o gyvybė grįžta net ir ten, kur iš pirmo žvilgsnio liko tik pelenai.

    Kas yra pironema ir kuo ji svarbi?

    Pironema priskiriama askomicetams – grybams, kurių vaisiakūniai dažnai būna dubenėlio ar taurės formos. Pasaulyje jie žinomi kaip „gaisrų sekėjai“: pasirodo netrukus po degimo, kai sumažėja konkurencija ir atsiveria naujos maistinių medžiagų nišos.

    Ekologiniu požiūriu tokie grybai svarbūs tuo, kad dalyvauja skaidymo procesuose ir prisideda prie dirvožemio biologinio aktyvumo atsigavimo. Tai padeda sudaryti prielaidas vėlesnėms augalų bendrijoms, o ilgainiui ir miškui, sugrįžti į gaisro paliestą teritoriją.

  • Šie grybų ruošimo triukai sumažina pilvo pūtimą: dietistė įspėja, kam geriau nerizikuoti

    Rudenį ant stalo dažnai atkeliauja miško grybai: iš jų verdamos sriubos, troškinami patiekalai, gaminami padažai. Vis dėlto daliai žmonių net ir nedidelė porcija baigiasi pilvo pūtimu, skausmu ar sunkumo jausmu. Specialistai pabrėžia, kad svarbu ne tik grybų kiekis, bet ir pasirinktas paruošimo būdas.

    Grybai laikomi sunkiau virškinamu produktu pirmiausia dėl jų ląstelių sienelių sudėties. Jose yra chitino, kurio žmogaus virškinimo fermentai praktiškai neskaido, todėl grybai skrandyje ir žarnyne „užsibūna“ ilgiau. Dėl to jautresniems žmonėms dažniau pasireiškia pilvo pūtimas ir diskomfortas.

    Prie nemalonių pojūčių gali prisidėti ir kai kurie grybuose esantys angliavandeniai, pavyzdžiui, cukraus alkoholis manitolis, kuris žarnyne gali fermentuotis. Ypač dažnai tai jaučia žmonės, kurių virškinimo sistema jautresnė didesniam fermentuojamų angliavandenių kiekiui. Būtent todėl svarbu stebėti individualią toleranciją, net jei grybai yra kokybiški ir tinkamai paruošti.

    Kaip ruošti, kad būtų lengviau

    Virškinimo sistemą labiausiai apkrauna riebūs ir stipriai kepti grybų patiekalai, ypač kai jie derinami su šonine, riebiu padažu ar dideliu kiekiu grietinėlės. Tokie deriniai sulėtina skrandžio išsituštinimą ir gali sustiprinti sunkumo jausmą. Dėl to dažniau rekomenduojama rinktis virimą ar troškinimą su nedideliu riebalų kiekiu.

    Praktinis triukas, kuris dažnai pasiteisina, yra grybų smulkinimas. Smulkiai supjaustyti, sutrinti ar pertrinti grybai paprastai būna lengviau „įveikiami“ virškinant, nes organizmui reikia mažiau mechaninio darbo juos skaidant. Todėl daliai žmonių geriau tinka kreminės sriubos ar padažai, o ne dideli grybų gabalai.

    Svarbi ir pakankama šiluminė apdorojimo trukmė. Laukinių grybų žalių valgyti nerekomenduojama, o netinkamai termiškai apdoroti jie gali sukelti ne tik virškinimo sutrikimų, bet ir rimtesnių sveikatos problemų. Ruošiant verta laikytis konkrečiai rūšiai taikomų saugaus apdorojimo principų.

    Kas turėtų būti atsargiausi?

    Didesnio atsargumo paprastai reikia žmonėms, turintiems dirgliosios žarnos sindromą ar plonosios žarnos bakterijų išvešėjimą, taip pat sergantiems kitomis virškinamojo trakto ligomis. Paūmėjimų metu net įprastai toleruojami produktai gali sukelti ryškesnius simptomus, todėl grybų kiekį ir formą verta aptarti su gydytoju ar dietistu.

    Jei po grybų patiekalų nuolat kartojasi pykinimas, pilvo skausmas ar stiprus pūtimas, saugiausia jų kuriam laikui atsisakyti ir įvertinti situaciją su specialistu. Grybų toleravimas yra individualus, todėl universali taisyklė dažniausiai viena: mažesnės porcijos, paprastesnis paruošimas ir atidus savijautos stebėjimas.

  • Neįprastas grybas Ukrainoje atgyja po lietaus: kur auga skelėtasis plyšialapis ir kuo jis išskirtinis

    Ukrainos miškuose aptinkamas neįprastas grybas, galintis ištverti ilgą išdžiūvimą ir po lietaus vėl „atgyti“. Tai skelėtasis plyšialapis, dar žinomas lotynišku pavadinimu Schizophyllum commune.

    Ši rūšis išsiskiria tuo, kad sausros metu jos vaisiakūnis susitraukia, sukietėja ir atrodo tarsi sustingęs. Sugrįžus drėgmei, grybas greitai prisigeria vandens, išsitiesina ir vėl tampa aktyvus.

    Skelėtasis plyšialapis paplitęs įvairiuose Ukrainos regionuose, todėl jo galima rasti ne tik miškuose, bet ir parkuose, soduose bei medžių juostose prie laukų. Dažniausiai jis auga ant negyvos medienos, pavyzdžiui, ant nulūžusių šakų, nuvirtusių kamienų ar senų kelmų.

    Grybas dažniau aptinkamas ant lapuočių medžių, tarp jų ant beržų, ąžuolų, tuopų ir gluosnių. Vaisia kūniai paprastai atrodo kaip nedidelės pilkšvai balkšvos vėduoklės formos ataugos, šonu prisitvirtinusios prie žievės.

    Skirtingai nei daugelis gerai pažįstamų valgomų grybų, ši rūšis kulinariniu požiūriu vertinama menkai. Nors kai kuriose šalyse jis tradiciškai naudojamas maistui, dėl kietos, plonos ir odiškos konsistencijos jis dažnai laikomas praktiškai nevalgomu.

    Specialistai pabrėžia, kad grybų atpažinimas vien pagal nuotraukas gali klaidinti, nes išvaizda priklauso nuo amžiaus ir drėgmės. Net ir įdomios biologinės savybės nėra priežastis eksperimentuoti renkant ar ragaujant neaiškiai atpažintus grybus.

    Dėl gebėjimo atlaikyti išdžiūvimą skelėtasis plyšialapis jau seniai domina tyrėjus, analizuojančius grybų prisitaikymą prie ekstremalių sąlygų. Augant klimato svyravimams ir dažnėjant sausrų periodams, tokie mechanizmai laikomi svarbiais siekiant geriau suprasti, kaip keisis miškų ekosistemos.

  • Šie gajaus blynai su mėsa ir grybais taps vakarienės hitu: kremiškas įdaras nustebins

    Šie gajaus blynai su mėsa ir grybais taps vakarienės hitu: kremiškas įdaras nustebins

    Ploni blynai dažniausiai siejami su saldžiais priedais, tačiau sotesnė, nesaldi versija vis dažniau atsiduria ant pietų ar vakarienės stalo. Vienas iš populiarių pasirinkimų – gajaus blynai su mėsa ir grybais, kurių skonis primena naminius, šildančius patiekalus. Svarbiausia čia ne tešla, o aromatingas, kreminis įdaras.

    Šio patiekalo esmė – kepta malta mėsa ir grybai, kurie suteikia sodrų umami skonį. Geriausiai tinka miško grybai, tačiau prireikus juos galima keisti pievagrybiais ar rudosiomis pievagrybių atmainomis. Kad įdaras būtų minkštas ir vientisas, jis papildomas grietinėle, kuri sujungia ingredientus ir sušvelnina skonį.

    Kas lemia tikrai gerą skonį?

    Geriausias rezultatas pasiekiamas, kai grybai pirmiausia apkepinami su svogūnu ir česnaku, kad išgaruotų drėgmė ir sustiprėtų aromatas. Tuomet keptuvėje apskrudinama malta mėsa, pagardinama druska, pipirais ir prieskoniais pagal skonį. Galiausiai viskas sujungiama ir trumpai patroškinama su grietinėle, kad įdaras taptų kremiškas.

    Blynų tešlai verta leisti pailsėti apie 30 minučių, kad miltai geriau išbrinktų, o blyneliai būtų elastingi ir mažiau plyštų vyniojant. Kepant svarbu nepadauginti riebalų, kad blynai išliktų lengvi, o pagrindinis sotumas ateitų iš įdaro. Įdarą patogiausia dėti atvėsusį, taip blynai lengviau susisuka.

    Kaip patiekti, kad sužavėtų?

    Paruoštus blynus galima sukti į ritinėlius arba lankstyti į vokelius, kad įdaras neišbėgtų. Norint dar sodresnio patiekalo, juos galima užkepti orkaitėje karščiui atspariame inde. Prieš kepant tinka pabarstyti tarkuotu kietuoju sūriu, kad viršus gražiai apskrustų.

    Patiekiant praverčia lengvesnis priedas, pavyzdžiui, gaivesnės daržovės ar salotos, kurios subalansuoja riebesnį įdarą. Jei norisi ryškesnio skonio, į įdarą galima įmaišyti šiek tiek čiobrelių ar džiovintų baravykų miltelių, o grietinėlę dalinai pakeisti grietine. Tai paprastas, bet efektingas būdas tą patį patiekalą pritaikyti skirtingiems skoniams.

  • Krupnikas su kelmučiais grįžta į virtuves: kaip saugiai paruošti ir išgauti miško aromatą

    Tradicinis krupnikas dažniausiai siejamas su džiovintais baravykais, tačiau rudenį vis daugiau namų virtuvių atsigręžia į šviežius kelmučius. Šie grybai išsiskiria ryškesniu, šiek tiek prieskonišku skoniu ir gerai dera su šakninėmis daržovėmis bei perlinėmis kruopomis.

    Kelmučių pavadinimu dažnai vadinamos kelios panašios rūšys, augančios kupstais ant kelmų, šaknų ar nusilpusių medžių. Jų sezonas paprastai tęsiasi nuo rugsėjo iki lapkričio, o gausiausiai jie dygsta spalį, todėl būtent dabar šie grybai dažniausiai atsiduria sriubose.

    Svarbiausia taisyklė renkant grybus išlieka nepakitusi: į virtuvę tinka tik tie, kuriuos atpažįstate be jokių abejonių. Jei kyla menkiausia rizika supainioti su nuodingais ar netinkamais vartoti grybais, saugiausia rinktis pirktinius arba pasitarti su grybų žinovu.

    Diskusijų kelia ir paruošimas: dalis patarimų rekomenduoja kelmučius apvirti ir nupilti vandenį, tačiau vis dažniau pabrėžiama, kad pagrindinis tikslas yra tinkamas termiškas apdorojimas ir geras grybų paruošimas. Praktikoje dažnas sprendimas yra kelmučius prieš dedant į puodą trumpai apkepinti svieste, kad atsiskleistų miško aromatas.

    Krupnikui geriausiai tinka lėtai virtas sultinys, šakninės daržovės ir perlinės kruopos, kurios sriubą natūraliai sutirština. Dėl to dažniausiai nereikia nei grietinėlės, nei miltinio užtrynimo, o skonis išlieka sodrus ir aiškus.

    Gaminant įprasta pradėti nuo sultinio su kiaulienos šonkauliukais, lauro lapais ir kvapiaisiais pipirais, vėliau dėti morkas, petražolių šaknį, salierą ir bulves. Pabaigoje į puodą keliauja apkepinti kelmučiai bei perlinės kruopos, o viskas verdama dar apie 15 minučių, kol kruopos suminkštėja.

    Patiekime svarbiausi paprasti akcentai: druska, juodieji pipirai ir kapotos petražolės. Ši sriuba patogi ir tuo, kad kitą dieną skonis dažnai būna dar sodresnis, nes kruopos ir grybai spėja geriau „susidraugauti“ su sultiniu.

  • Kinijos miškuose aptiktas milžiniškas grybas: jo šaknys siekia dinozaurų išnykimo laikus

    Kinijos miškuose aptiktas milžiniškas grybas: jo šaknys siekia dinozaurų išnykimo laikus

    Mokslininkai pietvakarių Kinijoje aprašė įspūdingo dydžio grybą, kurio vaisiakūniai gali užaugti iki 50 centimetrų aukščio ir sverti iki 2,2 kilogramo. Tyrėjai pabrėžia, kad tai didžiausios iki šiol žinomos vaisiakūnių struktūros tarp aukšliagrybių, vienos gausiausių grybų grupių.

    Neįprastos balkšvos struktūros aptiktos Junano provincijoje skirtingose buveinėse, įskaitant spygliuočių ir tropinius miškus. Grybas augo greta medžių šaknų ar iš dirvožemio jų kaimynystėje, o dalis radinių siejama ir su kamštiniu ąžuolu.

    Vien dydžio sensacija neapsiribojo. Išsamūs morfologijos tyrimai, filogenetinės analizės ir DNR sekoskaita parodė, kad šis organizmas nepriklauso jokiai anksčiau aprašytai grupei genties ir net šeimos lygiu.

    Dėl to mokslininkai pasiūlė naują gentį Dianjunus ir naują šeimą Dianjunaceae, priskirtą Xylariales eilei. Šios eilės grybai dažnai siejami su sudėtingų augalinių junginių skaidymu, todėl jie svarbūs miškų medžiagų apytakos procesams.

    Didžiausią dėmesį tyrime patraukė ne tik taksonomija, bet ir evoliucinė istorija. Remdamiesi genetiniais palyginimais su kitų grybų genomais, autoriai įvertino, kad Dianjunaceae linija galėjo atsiskirti maždaug prieš 65 milijonus metų, netrukus po kreidos ir paleogeno masinio išnykimo.

    Tas planetos lūžis, įvykęs maždaug prieš 66 milijonus metų, siejamas su staigiais klimato ir ekosistemų pokyčiais, po kurių išnyko apie 75 proc. rūšių. Tyrėjų teigimu, po tokio sukrėtimo miškuose galėjo gausėti negyvos organinės medžiagos, o tai būtų sudarę naujų nišų medieną skaidantiems grybams.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tai nėra tiesioginis įrodymas, jog masinis išnykimas sukėlė šios linijos atsiradimą. Tai hipotezė, grindžiama laiko sutapimu ir tikėtinais ekologiniais mechanizmais, kuriuos dar reikia tikrinti papildomais duomenimis.

    Lieka atviras ir klausimas, kodėl grybas išaugina tokias stambias struktūras. Viena iš aiškinimų krypčių yra sporų platinimas: tankiuose miškuose aukštesni vaisiakūniai gali efektyviau paskleisti sporas virš paklotės ir augalijos, tačiau tokia strategija reikalauja daug energijos ir turėtų atsipirkti tik tam tikromis sąlygomis.

    Šis atradimas papildo sparčiai augančią žinių bazę apie grybų įvairovę ir primena, kad net gerai ištirtose grupėse vis dar aptinkama organizmų, keičiančių mokslinį žemėlapį. Tyrėjai tikisi, kad tolesni darbai padės geriau suprasti, kokie genetiniai ir aplinkos veiksniai lėmė tokį išskirtinį dydį bei ilgą evoliucinę istoriją.

  • Netikėta, ką išduoda grybai vejoje: žiedai ir dėmės gali signalizuoti rimtas bėdas

    Netikėta, ką išduoda grybai vejoje: žiedai ir dėmės gali signalizuoti rimtas bėdas

    Grybai vejoje dažniausiai pasirodo po kelių šiltų ir lietingų dienų, kai dirva ilgiau išlieka drėgna. Matomi kepurėliai tėra tik nedidelė grybo dalis, nes didžioji organizmo dalis yra po žeme auganti grybiena.

    Grybiena formuojasi iš plonų siūlelių tinklo, kuris skverbiasi per dirvožemį, veltinį ir augalines liekanas. Kai pagrindas prisigeria vandens, grybas greitai suformuoja vaisiakūnius, todėl jų grupės kartais atsiranda per vieną naktį.

    Dažnu atveju tai nereiškia, kad veja serga. Grybai minta yrant organinėms liekanoms, pavyzdžiui, nupjautos žolės likučiams, nukritusiems lapams, apmirusioms šaknims ar po velėna pasilikusiems medienos gabalams.

    Toks skaidymas dirvai naudingas, nes į ją grąžinamos mineralinės medžiagos. Dėl išsiskiriančio azoto veja aplink grybus kartais net tampa tankesnė ir tamsesnė, todėl iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad ten buvo patręšta.

    Kada grybai rodo problemą?

    Didesnis grybų kiekis vis dėlto gali signalizuoti apie per didelę drėgmę ir prastą oro patekimą prie šaknų. Įtarimą sustiprina tai, jei po lietaus ant vejos ilgai laikosi balos, žemė būna minkšta, o tarp stiebelių jaučiasi stora veltinio sankaupa.

    Svarbu atskirti grybus nuo vejos grybinės ligos. Ligos atveju pažeidžiami gyvi žolės stiebeliai, atsiranda dėmės, apnašos ar rusvi pakitimai, o problemos dažniau plinta, o ne susitelkia pavieniuose taškuose.

    Jei grybai nuolat dygsta toje pačioje vietoje, po velėna gali būti pūvanti mediena, pavyzdžiui, senos šaknys, kelmo likučiai ar statybų metu užkasti lentų fragmentai. Tokie šaltiniai gali maitinti grybieną metų metus, todėl grybus matysite vėl ir vėl.

    Kas yra vadinamasis raganų ratas?

    Jeigu grybai susidėlioja lanku ar beveik taisyklingu ratu, tai dažnai vadinama raganų ratu. Toks piešinys atsiranda todėl, kad grybiena plečiasi spinduliškai nuo vieno taško, o vaisiakūniai išauga aktyviausioje, išorinėje kolonijos dalyje.

    Pats grybų žiedas dažniausiai vejos nepažeidžia, o kartais šalia jo matomas tamsiai žalias, vešlesnis žolės ruožas. Tačiau, jei ratu ima gelsti ar džiūti žolė, tai gali reikšti, kad tanki grybiena pradėjo atstumti vandenį ir drėgmė nebepasiekia šaknų.

    Tokiu atveju laistant vanduo gali telktis ant paviršiaus arba nubėgti už žiedo ribų, o viduje žolė džiūsta net lietingu laikotarpiu. Problema sprendžiama ne trumpu palaistymu, o gerinant vandens ir oro patekimą į dirvą.

    Ką daryti, kad grybų mažėtų?

    Pavienius grybus saugiausia surinkti su pirštinėmis ir išmesti į mišrias atliekas, o didesnes grupes galima nupjauti ir kruopščiai surinkti likučius. Vis dėlto tai pašalina tik vaisiakūnius, o grybiena po žeme lieka, todėl po kito lietaus grybai gali ataugti.

    Jei grybai išsimėtę po visą veją, verta ją aeruoti, kad dirva nebūtų suslėgta, ir iššukuoti susikaupusį veltinį. Laistyti rekomenduojama ryte ir taip, kad dirva sudrėktų gilyn, o ne tik paviršiuje, nes nuolatinė drėgmė ant velėnos skatina grybų aktyvumą.

    Cheminių ar buitinių priemaišų, tokių kaip actas, druska ar baliklis, naudoti nereikėtų. Tokie mišiniai gali nudeginti žolę ir pakenkti dirvožemio organizmams, tačiau grybienos dažniausiai nesunaikina, todėl problema tik užmaskuojama.

    Jei kieme žaidžia vaikai ar laksto gyvūnai, nežinomus grybus geriau pašalinti nedelsiant. Pavojus paprastai kyla ne nuo prisilietimo, o nuo suvalgymo, o rūšies nepatikima nustatyti vien pagal išvaizdą ar programėlių atpažinimą.

    Įtariant, kad vaikas ar augintinis prarijo grybą, reikėtų nedelsti ir kreiptis į medikus ar veterinarą, išsaugant patį grybą atpažinimui. Kai kurie toksinai sukelia simptomus tik po kelių valandų, todėl laukti, kol pasijus blogai, rizikinga.

  • Kinijoje aptiktas įspūdingo dydžio grybas D-Rex: gali keisti tai, ką žinome apie evoliuciją

    Kinijoje aptiktas įspūdingo dydžio grybas D-Rex: gali keisti tai, ką žinome apie evoliuciją

    Kinijos Junanio provincijoje mokslininkai aprašė naują, išskirtinai didelį grybą, kurio vaisiakūniai gali užaugti iki 50 centimetrų aukščio. Dėl įspūdingo dydžio rūšis praminta D-Rex, o mokslinis jos pavadinimas yra Dianjunus rex.

    Tyrėjų teigimu, tai ne tik dar viena nauja rūšis Azijos miškuose. Genetiniai duomenys rodo, kad šis grybas gali būti itin senos evoliucinės linijos atstovas ir padėti tiksliau suprasti, kaip po didelių planetos sukrėtimų kito gyvybė.

    Atskira giminė ir 65 mln. metų istorija

    Rūšį aprašę mikologai, palyginę DNR su šimtais kitų grybų, nustatė, kad Dianjunus rex priklauso visiškai atskirai šeimai Dianjunaceae. Skaičiuojama, kad ši linija nuo artimiausių giminaičių atsiskyrė maždaug prieš 65 milijonus metų.

    Toks laikas sutampa su laikotarpiu, kai Žemėje vyko vienas didžiausių išnykimų, siejamas su Chicxulub asteroido smūgiu dabartinės Meksikos teritorijoje. Po šio įvykio išnyko apie trys ketvirtadaliai rūšių, įskaitant daugumą ne paukščių dinozaurų.

    „Ši neįprasta rūšis suteikia retą galimybę pažvelgti, kaip evoliucionavo ekstremalios grybų kūno formos“, – sakė Kinijos mokslų akademijoje dirbanti mikologė Indunil Senanayake.

    Kas sieja grybų suklestėjimą ir masinį išnykimą

    Mokslinėje literatūroje jau seniai keliama hipotezė, kad po masinio išnykimo galėjo įvykti savotiškas grybų suklestėjimas. Pagrindinė priežastis paprasta: miškuose staiga atsirado labai daug negyvos augalinės medžiagos, kurią skaidantys grybai galėjo greitai išnaudoti kaip išteklių.

    Be to, po smūgio atmosferoje padaugėję dulkių ir aerozolių galėjo laikinai atvėsinti klimatą ir sumažinti saulės šviesos kiekį. Tokios sąlygos daugeliui grybų, ypač mėgstančių vėsesnę ir drėgnesnę aplinką, galėjo būti palankesnės nei daugeliui augalų.

    Kodėl D-Rex toks didelis

    Dianjunus rex aptiktas augantis prie ąžuolų, ypač ties pūvančiomis šaknimis ar kelmais. Tyrėjai pastebi, kad šis grybas, kaip ir daugelis kitų, didžiąją gyvenimo dalį praleidžia kaip grybiena, o įspūdingas vaisiakūnis išauga tik dauginimosi metu, kad išsklaidytų sporas.

    Didžiausias klausimas, į kurį kol kas nėra galutinio atsakymo, yra dydžio „kaina“. Fiksuota, kad kai kurie surinkti vaisiakūniai svėrė apie 2,2 kilogramo, o tokios struktūros išauginimas reikalauja daug energijos.

    „Vaisiakūnis, iškilęs virš paklotės ir augalijos, tankiame miške galėtų geriau išsklaidyti sporas vėjo pagalba“, – teigė Indunil Senanayake.

    Mokslininkai pabrėžia, kad didelių ir retų rūšių atradimai primena, kiek dar mažai ištirti kai kurie Rytų Azijos miškai. Sparčiai kintant klimatui ir intensyvėjant buveinių fragmentacijai, tokios biologinės įvairovės inventorizacijos tampa vis svarbesnės ir gamtos apsaugai, ir fundamentiniam mokslui.

    Rūšies aprašymas ir genetinė analizė publikuoti moksliniame žurnale Frontiers in Fungal Biology.

  • Lenkas Himalajuose aptiko kordicepsą: retas grybas, kurio gramo kaina gali lenkti auksą

    Kelionė po Himalajus vienam lenkui iš Poznanės virto išskirtiniu radiniu. Miškų ūkio specialistas ir grybų entuziastas Piotras Gžėšis aukštikalnėse aptiko kiniškąjį kordicepsą, laikomą vienu rečiausių ir brangiausių grybų pasaulyje.

    Kiniškasis kordicepsas, dar vadinamas Ophiocordyceps sinensis, natūraliai auga Tibeto plynaukštėje ir greta esančiuose regionuose Nepale bei šiaurinėje Indijoje. Dėl ribotos augaviečių geografijos, klimato sąlygų ir sudėtingo biologinio ciklo jo ištekliai yra itin trapūs.

    Šis grybas išsiskiria tuo, kad vystosi parazituodamas ant tam tikrų drugių lervų. Sporos užkrečia lervą dirvožemyje, grybas pamažu ją pakeičia ir vėliau iš lervos kūno išauga tamsus vaisiakūnis, kurį rinkėjai ir ieško aukštikalnių pievose.

    „Tai drugio lervos, užkrėstos grybu. Čia gramo kaina gali viršyti aukso kainą“, – sakė Piotras Gžėšis.

    Kordicepsas šimtmečius minimas tradicinėje kinų medicinoje, kur jam priskiriamos tonizuojančios savybės. Būtent didžiulė paklausa ir ribota pasiūla lėmė, kad rinkoje jis neretai vadinamas Tibeto auksu, o kainos, priklausomai nuo kokybės ir partijos, gali šokti į ypač aukštą lygį.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad kordicepso rinka yra jautri ir dėl to, kad didelę dalį pasiūlos sudaro rankomis surenkami laukiniai egzemplioriai. Pastaraisiais dešimtmečiais papildomą spaudimą daro klimato kaita, intensyvesnis rinkimas ir auganti paklausa, todėl kai kuriuose regionuose taikomi rinkimo ribojimai ir kontrolės priemonės.

    P. Gžėšis dirba regioninėje valstybinės miškų tarnybos struktūroje Poznanėje, o žiniomis apie grybus dalijasi tinklaraštyje ir edukaciniuose susitikimuose. Jis pabrėžia, kad domėjimasis gamta ir grybais jį lydi nuo vaikystės, o kelionės į kalnus tapo proga savo akimis pamatyti vieną garsiausių pasaulio grybų.

    Pastaruoju metu grybų pasaulis traukia dėmesį ne tik dėl kordicepso. Mokslininkai vis dažniau skelbia apie naujas rūšis, aptinkamas Azijos miškuose, o didėjantis domėjimasis biologine įvairove ir ekosistemų pokyčiais skatina tyrimus, kaip grybai prisitaiko prie kintančios aplinkos.

  • Grybautojų triukas iš miško: taip greitai pašalinsite smėlį ir purvą, bet ne visus grybus plaukite

    Grybautojų triukas iš miško: taip greitai pašalinsite smėlį ir purvą, bet ne visus grybus plaukite

    Pilnas krepšys grybų džiugina, tačiau namuose prasideda kruopščiausia dalis: nuo kepurėlių reikia nuvalyti spyglius, nuo kotų – žemes, o iš raukšlių iškrapštyti smėlį. Svarbu žinoti, kad ne visus grybus verta valyti vienodai, nes nuo to priklauso jų skonis ir tekstūra.

    Grybai, skirti džiovinimui, su vandeniu dera prasčiausiai, o ruošiami sriubai, padažui ar marinavimui gali būti trumpai nuplaunami. Kuo mažiau purvo parsinešite iš miško, tuo mažiau rizikuosite sugadinti laimikį virtuvėje.

    Valyti pradėkite dar miške

    Dalis darbo gali būti padaryta dar renkant grybus. Pakanka nupjauti ar nuvalyti apatinę koto dalį, nukratyti miško paklotės likučius ir apžiūrėti, ar grybas nesukirmijęs.

    Patyrę grybautojai dažnai naudoja paprastas medvilnines pirštines: jos padeda švelniai nubraukti smulkias žemes ir smėlį nebraižant kepurėlės. Svarbu, kad pirštinės nebūtų šlapios ar aplipusios purvu, kitaip nevalys, o teps.

    Kada plauti vandenyje, o kada ne?

    Jei grybus planuojate virti ar marinuoti, pirmiausia verta nuimti stambius nešvarumus ranka arba minkštu šepetėliu. Tuomet smulkus smėlis lengviau pasišalina trumpai perliejus šaltu vandeniu.

    Stipriai apsinešusiems grybams tinka dubuo su šaltu, lengvai pasūdytu vandeniu: trumpai panardinkite, švelniai pajudinkite ir iš karto ištraukite. Ilgai mirkyti nerekomenduojama, nes grybai greitai prisigeria vandens, praranda stangrumą ir tampa vandeningi.

    Įprastas įsitikinimas, kad sūrus vanduo visada išvaro kirmėles, nėra patikimas. Lervos gali būti giliai minkštime, todėl kiekvieną grybą reikėtų perpjauti ir apžiūrėti, o stipriai sukirmijusius egzempliorius išmesti.

    Džiovinimui skirtus grybus valykite sausai

    Baravykai, lepšiai ar kiti džiovinimui skirti grybai geriausiai valomi be vandens. Sudrėkinti jie džiūsta gerokai ilgiau, be to, gali suprastėti jų aromatas ir struktūra.

    Praverčia minkštas teptukas, šepetėlis arba švari šluostė: jais nuvalykite kotą, kepurėlę ir miško šiukšles. Sunkiai pasiekiamose vietose nešvarumus geriau atsargiai iškrapštyti, o itin purvinas vietas plonai nupjauti peiliu.

    Prieš džiovinimą grybus verta supjaustyti riekelėmis ir dar kartą patikrinti vidų. Valymo ir paruošimo neatidėliokite kitai dienai, nes švieži grybai greitai genda, ypač laikomi suspausti maišelyje ar šiltoje patalpoje.