Tag: Grybai

  • 14 idėjų, kuo pagardinti kalakutieną be padažo: nuo miso sviesto iki chimichurri

    Kalakutiena neretai laikoma „nuobodžiu“ baltymu: ji švelnaus skonio, liesa ir lengvai tampa sausa, jei perkepta. Dėl to daugelis įpratę gelbėtis klasikiniu sprendimu – užpilti padažu.

    Tačiau padažas nėra vienintelis kelias. Kaip rašoma „Tasting Table“, kalakutienos stiprybė – jos neutralumas: ji puikiai „priima“ labai skirtingus skonius ir gali tapti pagrindu tiek saldesniems, tiek aštresniems, tiek ryškaus umami profilio priedams.

    Straipsnyje primenama ir dažna priežastis, kodėl padažas tampa būtinybe: kalakutiena perkepta, nepakankamai pailsinta po kepimo, nepasūdyta ar iš anksto nepasūdyta sūrymu. Tokiais atvejais tirštas padažas tiesiog užmaskuoja klaidas.

    Jei norisi, kad mėsa būtų skani ir be „gelbėjimo operacijų“, verta išbandyti kitus pagardus – nuo sviesto mišinių ir vaisių glajų iki aštresnių padažų, kurie ypač praverčia ir su likučiais sumuštiniuose.

    Skoniai, kurie pakeičia padažą

    Vienas paprasčiausių būdų – aromatizuotas sviestas. Minkštą sviestą galima maišyti su čiobreliu, šalaviju, rozmarinu ir česnaku, o tada juo įtrinti kalakutą po odele ir ant viršaus prieš kepant.

    Vaisiai ir kalakutiena dera dėl saldumo ir rūgšties balanso. Kepant siūloma į skardą dėti ryškesnio skonio obuolių skiltelių, o pabaigoje odelę glazūruoti obuolių sviestu – jo galima patiekti ir šalia, vietoj įprasto padažo.

    Ieškantiems ryškesnio umami siūlomas miso: tinka miso sviestas arba sojos–miso mišinys, kuriuo galima tepti po odele ar aptepti kepant. Miso sviestą galima paversti ir švelniu padažu, praskiedus sultiniu ir sutirštinus užkepu.

    Tarp netikėtesnių pasirinkimų minimas ir šoninės džemas – saldus, sūrus ir dūminis pagardas, tinkantis ir ant keptos mėsos riekelių, ir sumuštiniams.

    Aštriau ir gaiviau: nuo žolelių iki „čili“ traškumo

    Kalakutienai dažnai reikia ryškios „viršutinės“ natos. Tam siūlomas chimichurri – nevirtas žolelių padažas su actu, česnaku, petražolėmis ir šiek tiek aitrumo: užtenka užpilti ant riekelėmis pjaustytos mėsos.

    Dar vienas universalus pagardas – „chili crisp“, kuris prideda traškumo, umami, česnako natų ir aštresnės, šiek tiek dūminės kaitros. Jį galima naudoti tiek ant mėsos, tiek įmaišyti į padažą, jei vis dėlto norisi ir jo.

    Grybai taip pat siūlomi kaip rimtas alternatyvus „toperis“: svieste pakepinti voveraičių ar austrių grybų tipo grybai tinka ant storų kalakutienos krūtinėlės riekelių. Iš jų galima išvirti ir padažą su grietinėle, žolelėmis, šalotiniais svogūnais bei trupučiu vyno ar konjako.

    Dar viena kryptis – labai smulkiai kapotų grybų mišinys (duxelles), kurį galima dėti po odele kepant arba naudoti kaip įdarą susuktai kalakutienai.

    Pagardai likučiams ir sumuštiniams

    Kalakutienos likučiai dažnai atgimsta sumuštiniuose, todėl straipsnyje minimi keli ypač tam tinkami pasirinkimai. Pavyzdžiui, obuolių sviestas gali veikti kaip tepamas pagardas, ypač su aštresniu čederiu.

    Jei norisi rūgštesnio ir aštresnio profilio, siūlomas Karolinos stiliaus BBQ padažas su actu ir pipirais – jis tinka ir kaip marinatas, ir kaip baigiamasis padažas, nes neužgožia kalakutienos.

    Dar viena alternatyva – Alabamos baltasis padažas, kurio pagrindas yra majonezas, obuolių sidro actas ir česnakas. Jis tinka tiek ant sumuštinių, tiek apšlakstyti pjaustytą krūtinėlę; norint – papildyti aštresniu padažu.

    Tarp netikėtesnių idėjų paminėta ir „turchetta“ – porchetta įkvėptas patiekalas, kai vietoj kiaulienos naudojama išskleista ir susukta kalakutienos krūtinėlė su pankoliu, rozmarinu, šalaviju, pipirais, česnaku ir čiobreliais.

    Ieškantiems citrusinio, česnakiško skonio siūloma kubietiška mojo kryptis: ja galima marinuoti mėsą, o vėliau riekeles aptepti mojo padažu iš rūgščių citrusų sulčių, kumino, raudonėlio ir gausaus česnako.

    Jei norisi saldžiai aštraus balanso, straipsnyje minima ir raudonųjų pipirų želė, tinkanti tiek šventiniam stalui, tiek kitą dieną likusioms riekelėms.

    Galiausiai primenama ir paprasta, bet veiksminga klasika: geltonos garstyčios ant sumuštinio, o keptai mėsai – prancūziško tipo garstyčių padažai, pavyzdžiui, stambiai grūdėtų garstyčių ir grietinėlės derinys su šalotiniais svogūnais arba medaus ir Dižono garstyčių variacija.

  • Pamirškite brangų antrekotą: jautienos stroganovui tinka ir maltiniai – pigiau ir greičiau

    Jautienos stroganovas – vienas tų patiekalų, kuris greitai paguodžia, bet ne visada paguodžia kaina. Klasikiniai receptai dažnai siūlo rinktis minkštą ir sultingą jautienos išpjovą ar antrekotą, tačiau tai gali smarkiai paploninti piniginę.

    Jei norisi pigesnės alternatyvos, stroganovą galima gaminti ir su malta jautiena. Nors toks variantas gali pasirodyti mažiau „klasikinis“, skonis išlieka sodrus, o patiekalas vis tiek dera su grietinės rūgštele, grybais ir karamelizuotais svogūnais.

    Dar vienas privalumas – gaminimo greitis. Brangesni kepsniniai gabalai vertinami dėl to, kad iškepa greitai ir išlieka minkšti, o pigesnė jautiena neretai reikalauja ilgo troškinimo, kad suminkštėtų.

    Maltai mėsai to nereikia: pats malimo procesas „mechaniniu būdu“ suminkština mėsą, todėl galite gauti sodrų jautienos skonį be ilgo laukimo ir už mažesnę kainą.

    Kokią maltą jautieną rinktis

    Norint, kad stroganovas nebūtų sausas, verta atkreipti dėmesį į riebalų kiekį. Labiau tiks maltos jautienos mišiniai, kuriuose riebalų netrūksta – pavyzdžiui, apie 80 ir 20 ar net 70 ir 30 liesos mėsos ir riebalų santykis.

    Liesesnė malta jautiena gali išsausėti, ypač jei kepama per ilgai, todėl padaže atsiranda kietesni, sausesni mėsos gabaliukai. Riebalai čia atlieka svarbų vaidmenį – jie suteikia skonio ir padeda padažui tapti šilkesniam.

    Kaip kepti, kad mėsa neišsausėtų

    Gaminant su antrekotu ar panašiais gabalais įprasta plonai supjaustyti mėsą, greitai apkepinti ir trumpai patroškinti padaže. Su malta jautiena principas panašus – svarbiausia ją gerai apskrudinti, bet neperkepti.

    Kad mėsa gražiai paruduotų, naudinga jos neperkrauti keptuvėje. Patogu dėti maltą jautieną mažomis porcijomis ir kiekvieną prispausti šaukšto nugarėle – taip ji geriau kontaktuoja su karšta keptuve ir apskrunda, o ne troškinasi savo sultyse.

    Skirtingai nei su kepsnio juostelėmis, maltą jautieną verta išimti iš keptuvės, kai ji apskrunda. Dėl didelio paviršiaus ploto ji greičiau praranda sultingumą, jei ilgai kunkuliuoja padaže.

    Švelniausias rezultatas pasiekiamas tada, kai pirmiausia paruošiate padažą, o maltą jautieną įmaišote tik pačioje pabaigoje – prieš pat patiekiant. Skoniai vis tiek susijungs, nes keptuvėje likę apskrudimo likučiai ir išsiskyrę riebalai jau bus „padirbėję“ padažui.

  • Mokslininkai aptiko „tamsųjį stebuklingą grybą“: jame – ir psilocibinas, ir mirtini toksinai

    Mokslininkai aptiko „tamsųjį stebuklingą grybą“: jame – ir psilocibinas, ir mirtini toksinai

    Mokslininkai identifikavo, kaip teigiama, pirmąjį pasaulyje „tamsųjį stebuklingą grybą“ – rūšį, kuri vienu metu gamina ir psichodelinį psilocibiną, ir nuodingus amatoksinus.

    Tyrimas, apie kurį rašo „ScienceAlert“, publikuotas žurnale „Current Biology“. Pasak tyrėjų, toks derinys iki šiol nebuvo patvirtintas nė vienoje kitoje grybo rūšyje.

    Kalbama apie Galerina indica – rūšį, pirmą kartą aprašytą Indijoje daugiau nei prieš dešimtmetį. Naujas atradimas siejamas su Floridos pelkėse rastais pavyzdžiais, kurie paskatino atlikti detalesnę cheminę ir genetinę analizę.

    Praktinė šio darbo žinia grybautojams ir visiems, kurie domisi laukiniais grybais: vienas dažnai minimas požymis – melsvas patamsėjimas (vadinamasis „pamėlynavimas“) – nebūtinai reiškia, kad grybas neturi mirtinų toksinų.

    Kas daro šį grybą išskirtinį

    Grybai gali būti ir valgomi, ir nuodingi – kai kurios rūšys sukelia tik virškinimo sutrikimus, kitos gali būti mirtinai pavojingos. Tarp geriausiai žinomų itin nuodingų grybų minimas žalsvasis musmirė (Amanita phalloides), siejamas su amatoksinais.

    Psilocibinas, savo ruožtu, yra pagrindinis junginys, dėl kurio vadinamieji „stebuklingi grybai“ sukelia haliucinacijas. Iki šiol buvo manoma, kad psilocibino ir amatoksinų „stovyklos“ grybuose yra atskiros.

    Andrew Kunik, Harvardo universiteto grybinės biologijos specialistas, tyrimą atlikęs studijuodamas Floridos universitete, teigė, kad komanda cheminiais tyrimais patvirtino abu junginius tuose pačiuose mėginiuose.

    Kodėl tai svarbu grybautojams

    Tyrėjai pabrėžia, kad iš šio darbo dar negalima tiesiogiai spręsti, ar konkrečiais atvejais aptikti amatoksinų kiekiai yra pavojingi ar mirtini žmonėms. Vis dėlto pats faktas, kad psilocibino požymiais laikomas pamėlynavimas gali pasitaikyti kartu su amatoksinais, keičia įprastą „greitą“ interpretaciją.

    Pasak mokslininkų, iki šiol kai kurie grybautojai galėjo daryti prielaidą, kad melsvos dėmės reiškia psilocibino buvimą ir kartu – nuodingų amatoksinų nebuvimą. Galerina indica egzistavimas rodo, kad toks supaprastintas skirstymas gali būti klaidinantis.

    Tyrimo autoriai savo publikacijoje įspėja visuomenės sveikatos požiūriu nevertinti pamėlynavimo kaip patikimo įrodymo, kad neaiškiai identifikuotas grybas yra „saugus“ nuo amatoksinų.

    Kaip grybas galėjo įgyti „dvigubą“ chemiją

    Tyrėjai neapsiribojo chemine analize – jie taip pat sekvenavo rūšies genomą. Tai leido ieškoti, kaip atsirado genai, susiję su šių junginių gamyba.

    Pagal pateiktą aiškinimą, Galerina indica atvejis gali būti itin retas dviejų atskirų horizontalaus genų perdavimo epizodų pavyzdys. Tai reiškia, kad reikalingi genai galėjo būti „pasiskolinti“ iš kitų organizmų, o ne paveldėti įprastiniu būdu.

    Vienas iš bendraautorių, Jutos universiteto mikologas Bryn Dentinger, horizontalų genų perdavimą palygino su situacija, kai per rankos paspaudimą dalis vieno organizmo DNR „įsirašo“ į kito genomą – toks procesas specializuotų metabolitų atveju būtų ypač neįprastas.

    Kodėl gamtoje grybui galėtų būti naudinga vienu metu turėti ir toksiškų, ir psichodelinių junginių, kol kas aiškaus atsakymo nėra. Tyrėjai svarsto, kad tai galėtų būti tam tikra „įvairesnės gynybos“ strategija nuo grybus ėdančių gyvūnų.

  • Konservuoti pievagrybiai ant picos: kodėl jie orkaitėje apskrunda geriau nei švieži

    Kitą kartą užsinorėjus picos nebūtina skubėti užsisakyti į namus – ją lengvai pasigaminsite patys, o skonis gali net maloniai nustebinti. Vienas paprasčiausių triukų – vietoj šviežių grybų rinktis konservuotus pievagrybius, kurie kepant orkaitėje puikiai apskrunda ir suteikia picos paviršiui ryškesnę tekstūrą.

    Apie šį pasirinkimą rašoma ir portale „Tasting Table“: konservuoti grybai jau būna termiškai apdoroti, todėl ant picos jie greičiau „susigaudo“ karštyje ir išlaiko daugiau skonio. Tuo tarpu švieži grybai, ypač plonai supjaustyti, neretai tiesiog išsausėja ir tampa blankūs.

    Diskusijose apie maisto gaminimą žmonės dažnai mini dar vieną priežastį: švieži pievagrybiai kepdami išleidžia vandenį. Dėl to picos viršus gali sudrėkti, o grybai – labiau troškintis nei skrusti, ypač jei orkaitė neįkaitinta pakankamai arba ant picos jų uždedama daugiau.

    Konservuoti grybai turi ir praktišką pranašumą – jų galiojimo laikas gerokai ilgesnis, tad skardinę galima laikyti spintelėje „atsargai“. Tai patogu, kai norisi greitos vakarienės ir nenorite sukti galvos, ar šviežios daržovės šaldytuve dar tinkamos.

    Kaip paruošti konservuotus grybus picai

    Prieš dedant ant picos konservuotus pievagrybius verta nusausinti: nupilkite skystį ir grybus perplaukite vandeniu. Taip sumažinsite sūrumą ir pašalinsite dalį konservavimo skysčio skonio.

    Jei norisi dar traškesnio rezultato, grybus galima papildomai trumpai apkepti karšto oro gruzdintuvėje. Tokiu būdu jie labiau apskrunda ir ant picos mažiau drėkina kitus ingredientus.

    Kokie deriniai labiausiai tinka

    Konservuoti pievagrybiai dera su klasikine pica – pomidorų padažu ir mocarela. Tačiau jų skonis gerai atsiskleidžia ir su sodresniais padažais, pavyzdžiui, pesto ar kreminiu „Alfredo“ tipo padažu, jei mėgstate riebesnę, švelnesnę picą.

    Norint vegetariškesnio varianto, grybus galima derinti su kitomis konservuotomis daržovėmis, pavyzdžiui, kukurūzais ar alyvuogėmis. Mėgstantiems aštriau tiks konservuoti jalapenai ar peperoni.

    Dar vienas svarbus niuansas

    Prie grybų galima rinktis ir kitus konservuotus priedus: ančiuviai suteiks sūrios, jūrinės natos, o konservuota sūdyta jautiena pavers picą sotesne. Tiesa, prieš naudojant pastarąją rekomenduojama ją perplauti, kad sumažėtų druskos perteklius.

    Nesvarbu, ar mėgstate „nostalgišką“ picą su paprastais priedais, ar eksperimentuojate su naujais deriniais, konservuoti pievagrybiai gali būti patikimas pasirinkimas, padedantis išgauti ryškesnį skonį ir geresnę tekstūrą.

  • Kinijoje aptiktas milžiniškas grybas „D. rex“: užauginamas iki 2,2 kg ir siekia 50 cm

    Pietvakarių Kinijos subtropiniuose ir tropiniuose miškuose mokslininkai aptiko įspūdingo dydžio grybą, galintį užaugti iki pusės metro aukščio ir sverti net 2,2 kilogramo. Naujoji rūšis pavadinta Dianjunus rex, trumpiau – D. rex.

    Apie atradimą skelbia „ZME Science“: tyrėjai teigia, kad tokio masto sporų „vaisiakūnio“ struktūra iki šiol nebuvo užfiksuota Ascomycota (aukšliagrybių) grupei priklausančiuose grybuose. Dėl išskirtinumo mokslininkams teko įsteigti net naują gentį ir šeimą – Dianjunaceae.

    Ne mažiau intriguoja D. rex kilmė: DNR analizė rodo, kad šios linijos evoliucinės šaknys gali siekti maždaug 65 milijonus metų – laikotarpį, kai po masinio išnykimo Žemės ekosistemos atsistatė po dinozaurų eros pabaigos.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie radiniai primena, kiek dar mažai žinome apie grybų įvairovę – ypač tropiniuose regionuose, kur dauguma organizmo dalies slepiasi po žeme, o matomos struktūros pasirodo tik esant palankioms sąlygoms.

    Kur ir kaip rastas D. rex

    Milžiniškas grybas aptiktas Junanio (Yunnan) provincijoje – regione, garsėjančiame itin turtinga grybų įvairove. D. rex aptiktas vykdant grybų įvairovės tyrimus, o mėginiai rinkti nuo 2024 metų rugpjūčio iki 2025 metų liepos.

    Grybas fiksuotas tropiniuose ir subtropiniuose miškuose netoli Kunmingo, Sipsuangbanos (Xishuangbanna) ir Čusjongo (Chuxiong). Nurodoma, kad jis auga iš požeminių struktūrų ir aplinkinio dirvožemio, dažnai šalia neseniai nudžiūvusių ar yrant pradėjusių medžių.

    Išvaizda kinta augant: jauni egzemplioriai dažniau būna apvalesnės, „gumbą“ primenančios formos, o subrendę suformuoja mėsingas, pirštus primenančias atšakas. Paviršius iš pradžių balkšvas, vėliau pamažu gelsta.

    Vaisiakūniai (mokslinėje literatūroje vadinami stromomis) dažniausiai siekia 20–50 centimetrų. Dauguma surinktų egzempliorių svėrė apie 250–600 gramų, tačiau didžiausias – 2,2 kilogramo.

    Kodėl šis grybas toks išskirtinis

    Ascomycota grupei priskiriama maždaug 65 000 žinomų grybų rūšių – tarp jų ir briedžiukai, triufeliai, mielės. Tyrėjų teigimu, D. rex reprodukcinės struktūros yra didžiausios, iki šiol dokumentuotos šioje grupėje, todėl atradimas reikšmingai praplečia supratimą apie galimus grybų kūno dydžius.

    Vien matmenų neužteko: mokslininkai turėjo įsitikinti, kad tai nėra neįprastai didelis jau žinomos rūšies atstovas. Tam buvo derinami išsamūs morfologiniai tyrimai (reprodukcinės struktūros, sporos, mikroskopiniai požymiai) ir genetinė analizė.

    DNR tyrimuose analizuotos keturios genetinės sritys (ITS, LSU, RPB2 ir TUB2), kurios padeda nustatyti evoliucinius ryšius. Sekos lygintos su 202 grybų linijų genetiniais duomenimis – naujieji pavyzdžiai nuosekliai pateko į atskirą šaką Xylariales eilėje.

    Siekiant galutinai patvirtinti išskirtinumą, buvo sekvenuoti trijų egzempliorių genomai ir palyginta daugiau nei 300 konservuotų genų su 66 grybų pavyzdžiais. Rezultatas – patvirtinta, kad organizmas vertas atskiros genties ir šeimos, pavadintos Dianjunaceae.

    Kas žinoma apie kilmę ir augimo priežastis

    Remdamiesi genetiniais palyginimais ir evoliucinėmis laiko skalėmis, tyrėjai įvertino, kad Dianjunaceae galėjo atsiskirti maždaug prieš 65 milijonus metų, o galimas intervalas – 50–80 milijonų metų. Tai sutampa su ankstyvuoju paleocenu – laikotarpiu po Kreidos ir paleogeno ribos masinio išnykimo.

    Mokslininkai kelia prielaidą, kad po katastrofos miškuose galėjo staiga padaugėti negyvos augalinės medžiagos. Tokios sąlygos medieną skaidantiems ar su medžiais susijusiems grybams galėjo suteikti naujų ekologinių galimybių.

    Kodėl pats D. rex užaugina tokius milžiniškus vaisiakūnius, dar nėra aišku. Viena hipotezė – aukštesnis „stiebas“ gali padėti sporoms lengviau ištrūkti iš tankios miško paklotės ir pasklisti plačiau, o tai suteiktų reprodukcinį pranašumą.

    Kita įžvalga ateina iš genomo: tyrėjai nustatė, kad D. rex turi gerokai mažiau angliavandenius skaidančių fermentų (CAZymes) nei daugelis giminingų medieną ardančių rūšių, taip pat labai nedaug pektino liazių. Šis profilis paremia darbinę hipotezę, kad grybas galėtų kurį laiką gyventi medžio viduje jam akivaizdžiai nekenkdamas, o šeimininkui žuvus pereiti prie skaidytojo (saprotrofinio) gyvenimo būdo.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Frontiers in Fungal Biology“.

  • 6 daržovės, kurios nustebina kaip mėsos pakaitalai: nuo burokėlių iki artišokų

    „Netikra mėsa“ daugeliui vis dar siejasi su stipriai perdirbtais augaliniais burgeriais ar dešromis, tačiau mėsos pojūtį lėkštėje gali sukurti ir paprastos daržovės. Tinkamai paruoštos jos stebėtinai gerai atstoja mėsą tekstūra, sultingumu ir skoniu.

    Kaip rašo „Tasting Table“, daržovės nėra identiškas mėsos „vienas prie vieno“ pakaitalas, bet jos gali puikiai numalšinti norą valgyti sočiau. Ypač tada, kai svarbūs ne baltymo gramai, o patirtis – kramtomumas, apskrudęs paviršius, dūmo ar prieskonių skonis.

    Priežasčių rinktis mėsos alternatyvas gali būti įvairių: sveikata, etiniai įsitikinimai, religija ar noras sumažinti poveikį aplinkai. Kartais tai tiesiog praktika – ruošiate maistą žmogui, kuris mėsos nevalgo.

    Šiame sąraše – šešios daržovės (ir viena kulinariškai „daržove“ laikoma grybo rūšis), kurios dažnai nuvertinamos. Dalis jų ypač gerai sugeria marinatus, kitos išsiskiria natūraliai „mėsiška“ struktūra, todėl tinka tiek kasdieniams patiekalams, tiek šventiniam stalui.

    Burokėliai: nuo burgerių iki tartaro

    Burokėliai daug kam pažįstami tik virti ar marinuoti, bet jų skonis gali labai kisti priklausomai nuo rūšies ir paruošimo. Vieni burokėlius apibūdina kaip „žemiškus“, kiti – kaip maloniai saldžius.

    Smulkinti ar tarkuoti burokėliai dažnai naudojami daržovių kotletams: jie suteikia drėgmės, „kūno“ ir ryškų atspalvį, primenantį jautieną. Burokėliai tinka ir kepti ant grotelių, o sutrinti – patiekaluose, kurie įprastai gaminami iš maltos mėsos.

    Jei ryškus raudonųjų burokėlių skonis atrodo per intensyvus, išeitis gali būti geltonieji burokėliai. Jie švelnesni, bet vis tiek leidžia išgauti įdomią tekstūrą.

    Morkos ir žiediniai kopūstai: nuo „dešrelių“ iki „sparnelių“

    Morkos netikėtai gerai pasiteisina ten, kur svarbi forma ir kramtomumas. Pavyzdžiui, mažos morkytės gali būti marinuojamos sojų padaže, acte, su prieskoniais ir „dūmo“ natomis – taip jos priartėja prie dešrainių ar kitų užkandžių stiliaus patiekalų.

    Dar vienas populiarus panaudojimas – itin plonai pjaustytos morkos, kurios, tinkamai marinuotos, kartais naudojamos kaip žuvies (pavyzdžiui, lašišos) alternatyva. Tokiu atveju daug lemia pjaustymo storis ir marinatas.

    Žiediniai kopūstai išsiskiria neutraliu skoniu, todėl itin gerai sugeria padažus ir prieskonius. Dėl to jie tapo vienu mėgstamiausių pasirinkimų „sparnelių“ tipo patiekalams, o smulkinti gali atstoti „maltinį“ padažuose.

    Stambesnės žiedinio kopūsto riekės kartais kepamos kaip savotiški „kepsniai“ – tai nebūtinai skoniu primena mėsą, bet suteikia įdomesnį būdą daržovę patiekti sočiau.

    Baklažanai, grybai ir artišokai: „mėsiška“ tekstūra be mėsos

    Baklažanai, gerai iškepę, tampa minkšti, bet kartu išlaiko malonų kramtomumą. Jie ypač tinka su marinatais – tuomet atsiranda daugiau „mėsiškumo“ pojūčio, o patiekalas tampa sodresnis.

    Baklažanai dažnai naudojami kaip „šoninės“ alternatyva: plonos riekelės marinuojamos sojų padaže, su dūmo aromatu ir saldumo užuomina. Taip pat baklažanai puikiai įsilieja į apkepus, lazanijas ar makaronų patiekalus, kai norisi sotumo be mėsos.

    Grybai (nors botaniškai yra grybai, o ne daržovės) virtuvėje dažnai vertinami dėl žemiško skonio ir kramtomos tekstūros. Skirtingos rūšys tinka skirtingiems tikslams: didelės kepurėlės gali atstoti mėsainio paplotėlį, o smulkesni grybai – tapti „šoninės“ ar padažų pagrindu, ypač jei jiems leidžiama pasimarinuoti.

    Artišokai – dar vienas netikėtas pasirinkimas, ypač kai norisi jūros gėrybių tipo patiekalų be žuvies ar vėžiagyvių. Artišokų širdelės neretai naudojamos „krabų“ stiliaus paplotėliams, taip pat gali būti kepamos tešloje ar pritaikomos suši tipo patiekaluose.

    Be tekstūros, artišokai išsiskiria ir tuo, kad yra reikšmingas skaidulų šaltinis, todėl mėsą jais keisti patogu ne tik dėl skonio įvairovės, bet ir dėl maistinės vertės.

  • Delikatesu laikomas grybas „Lanmaoa asiatica“ gali sukelti „liliputų“ haliucinacijas iki 3 dienų

    Retas, delikatesu laikomas grybas gali sukelti itin neįprastas haliucinacijas: žmonėms ima vaidentis mažytės žmogaus pavidalo būtybės, kurios „bėgioja“, šokinėja ar ropoja sienomis ir grindimis.

    Kalbama apie grybą „Lanmaoa asiatica“, augantį, be kita ko, Kinijos Junano provincijoje. Apie jo poveikį rašo „Discover Wildlife“, remdamasis mokslininkų tyrimais, tačiau kol kas vis dar nėra aišku, kokia tiksliai medžiaga sukelia tokį efektą.

    Svarbi detalė – šis grybas laikomas valgomu, bet rizika atsiranda tuomet, kai jis suvalgomas žalias arba nepakankamai termiškai apdorotas. Tokiais atvejais haliucinacijos, kaip nurodoma, gali pasireikšti gana „nuspėjamai“.

    Simptomai dažniausiai prasideda po 12–24 valandų nuo suvalgymo ir gali tęstis nuo vienos iki trijų dienų. Kai kuriais atvejais žmonėms prireikia ir hospitalizacijos.

    Kas yra „liliputų“ haliucinacijos

    Tokie regėjimai mediciniškai vadinami „liliputų“ haliucinacijomis. Terminas kilo iš Džonatano Svifto romano „Guliverio kelionės“, kuriame aprašomi nykštukiniai Liliputijos gyventojai.

    Tekste pažymima, kad panašios haliucinacijos gali pasireikšti sergant įvairiomis ligomis ar būsenomis, pavyzdžiui, šizofrenijos atvejais arba per alkoholio abstinenciją. Vis dėlto „Lanmaoa asiatica“ išsiskiria tuo, kad po nepakankamo paruošimo gali sukelti būtent tokio tipo regėjimus.

    Kinijos Junano provincijoje šis grybas turi vietinį pavadinimą, o mažus „žmogučius“, pasirodančius per haliucinacijas, gyventojai taip pat vadina atskiru terminu. Grybas apibūdinamas kaip turintis ryškų umami skonį ir parduodamas vietos turguose bei restoranuose.

    Nurodoma, kad įstaigos, kurios jį patiekia, paprastai laikosi atsargumo priemonių: prieš valgant grybą rekomenduojama kaitinti ne trumpiau kaip 15 minučių.

    Kur šis grybas aptiktas

    Nors labiausiai „Lanmaoa asiatica“ siejamas su Kinijos Junano provincija, jis aptiktas ir Filipinuose, Kordiljerų administraciniame regione. Ten grybas ir haliucinacijų metu pasirodančios būtybės taip pat turi vietinius pavadinimus.

    Teigiama, kad 2024 metais atliktas DNR sekoskaitos tyrimas patvirtino: nepaisant išorinių skirtumų, Kinijoje ir Filipinuose randami grybai priskiriami tai pačiai rūšiai.

    Pranešimų apie grybus, sukeliančius „mažų žmonių“ regėjimus, esą būta ir Papua Naujojoje Gvinėjoje. Tačiau mokslininkai kol kas nėra tikri, ar ten kalbama apie tą pačią rūšį.

    Kodėl poveikis vis dar mįslingas

    Laboratoriniai tyrimai, į kuriuos remiamasi tekste, neaptiko genetinių požymių, susijusių su dviem gerai žinomais grybų haliucinogenais – psilocibinu ir ibotenine rūgštimi. Tai reikštų, kad poveikį gali lemti iki šiol mokslui nežinomas mechanizmas ar junginys.

    Mokslininkus stebina ir haliucinacijų pastovumas: teigiama, kad, kitaip nei vartojant kai kurias kitas psichoaktyvias medžiagas, šiuo atveju regėjimai neretai būna labai panašūs.

    Be haliucinacijų, apsinuodijimas gali pasireikšti ir kitais simptomais – minimi kliedesiai bei galvos svaigimas. Tekste nurodoma, kad kai kuriais atvejais dėl šių būklių prireikia medikų pagalbos.

    Tolimesni tyrimai turėtų padėti identifikuoti nežinomą psichoaktyvią medžiagą ir geriau paaiškinti, kodėl susidaro „liliputų“ haliucinacijos – tai galėtų praplėsti žinias apie žmogaus smegenų veiklą ir suvokimą.

  • Sultingesniam troškintam kepsniui siūloma įdėti grybų – suteiks daugiau umami skonio

    Troškintas kepsnys dažniausiai siejamas su mėsa, sultiniu ir įprastomis daržovėmis, pavyzdžiui, bulvėmis ar morkomis. Tačiau vienas papildomas ingredientas gali pastebimai pakeisti skonį ir tekstūrą.

    Kalbama apie grybus – juos siūloma dėti į troškintą kepsnį, kad kiekviename kąsnyje atsirastų daugiau sodraus, „mėsiško“ skonio. Kaip rašo „Tasting Table“, grybai, supjaustyti griežinėliais ar gabalėliais, ypač tinka prie lėtai troškinamos mėsos ir sultinio.

    Grybai vertinami dėl umami – sodraus, pikantiško skonio, kuris siejamas su glutamatu (aminorūgštimi), ypač kai produktas kaitinamas ir troškinamas. Dėl to patiekalas gali atrodyti gilesnio skonio net nekeičiant pagrindinių prieskonių.

    Ne mažiau svarbi ir tekstūra: išvirti grybai tampa sultingi, minkšti, bet kartu išlieka „tvirti“, todėl maloniai kontrastuoja su ilgai troškinta mėsa. Smulkiau supjaustyti jie dar geriau pasiskirsto patiekale ir „įsigeria“ į kiekvieną porciją.

    Kaip įmaišyti grybus į troškinį

    Grybus galima naudoti tiek gaminant troškintą kepsnį puode, tiek lėtaeigėje viryklėje. Siūloma juos dėti po to, kai mėsa apkepinama.

    Toliau grybus (ketvirčiais, griežinėliais ar gabalėliais) galima trumpai pakepinti su aliejumi ar sviestu kartu su kitomis daržovėmis, pavyzdžiui, svogūnais ir morkomis. Kai jie suminkštėja, supilamas sultinys ar kitas skystis ir viskas troškinama toliau.

    Troškinant grybai sugeria sultinio skonį, o kartu patys papildo patiekalą umami natomis. Tai viena paprasčiausių priemonių sustiprinti skonį nepridedant daug papildomų ingredientų.

    Kokius grybus rinktis

    Troškintam kepsniui tinka įvairūs grybai, tačiau jų skonis ir tekstūra gali skirtis. Pavyzdžiui, portobelo grybai dažnai būna tvirtesni, o austrių grybai – ryškiau „mėsiški“.

    Shiitake grybai išskiriami dėl didesnio glutamato kiekio, todėl jų umami gali būti labiau juntamas. Taip pat siūloma išbandyti shimeji grybus, o dar ryškesniam aromatui – porcinį (baravykų) tipo grybus.

    Pasirinkimas priklauso nuo norimo rezultato: vieni grybai labiau praturtins skonį, kiti – suteiks įdomesnę tekstūrą. Tačiau bendras principas tas pats – grybai troškintame kepsnyje veikia kaip natūralus skonio stipriklis.

  • Aštuoni 2026 metų mokslo atradimai, skambantys lyg siaubo filmo siužetas

    Mokslininkų 2026 metais aprašyti atradimai kartais skamba taip, lyg būtų ištraukti iš siaubo filmo scenarijaus – nuo „zombių“ grybų parazitų iki senovinių palaidojimų su „apsaugomis“ nuo prisikėlimo.

    Kaip rašo „ZME Science“, šie atvejai apima ir biologijos, ir archeologijos, ir teismo medicinos tyrimus – visur, kur smalsumas verčia pažvelgti į tai, kas paprastai lieka paslėpta.

    Dalis tyrimų pateikia naujų detalių apie parazitų ir jų šeimininkų santykius, kiti – apie audinių gebėjimą išlikti gyvybingiems net ir atskyrus juos nuo organizmo.

    Kai kurie rezultatai turi ir praktišką prasmę: pavyzdžiui, teismo medicinoje ieškoma būdų aptikti suirimą išduodančius cheminius pėdsakus net tada, kai akivaizdžių įkalčių nebelieka.

    „Zombių“ grybus puola kiti parazitai

    Borneo Danumo slėnyje tyrėjai aptiko naują hiperparazito rūšį – grybelį, kuris auga ant kito grybo, parazituojančio skruzdėse. Taip vienas parazitas tampa ištekliumi dar vienam organizmui.

    Šis reiškinys vadinamas hiperparazitizmu – kai parazituojamas pats parazitas. Atrasta rūšis priskiriama Pleurocordyceps genčiai ir papildo jau žinomą sudėtingų „parazitų grandinių“ paveikslą.

    Atskirtos jūrų agurko dalys išgyveno ilgiau nei trejus metus

    Tirdami raudonąjį jūrų agurką (Psolus fabricii), mokslininkai nustatė, kad atskirti vamzdelinių kojelių ir čiuptuvų fragmentai gali užgyti ir išlikti gyvybingi ilgiau nei trejus metus natūraliame tekančiame jūros vandenyje.

    Fragmente buvo keli audinių tipai, įskaitant raumenis ir nervus. Tyrėjai stebėjo ląstelių dalijimąsi, audinių persitvarkymą ir ištirpusių aminorūgščių įsisavinimą iš vandens.

    Publikacijoje šis reiškinys pavadintas „natūraliu audinių nemirtingumu“, nors patys autoriai pabrėžia: vien ilgas išgyvenimas dar neįrodo, kad toks audinys galėtų gyventi amžinai.

    XVII amžiaus kapas: spyna, pjautuvas ir galimai antras „įsikišimas“

    Lenkijoje rastas XVII amžiaus jaunos moters kapas jau anksčiau stebino detalėmis: prie kojos piršto buvo pritvirtinta spyna, o per kaklą padėtas pjautuvas, ašmenimis nukreiptas į gerklę.

    Šiais metais publikuotas daugiadalykis tyrimas pateikė prielaidą, kad pjautuvas galėjo būti įdėtas ne iš karto – kapą galimai vėliau atidarė ir papildomai „apsaugojo“.

    Manoma, kad palaidojimas atspindi to meto „anti-vampyrines“ praktikas: tokie daiktai turėjo sulaikyti mirusįjį, jei jis bandytų „sugrįžti“. Merginai mirties metu buvo apie 17–19 metų, tačiau jos mirties priežastis lieka nežinoma.

    Užšaldytas pelių smegenų audinys vėl parodė aktyvumą

    Vokietijoje atliktuose eksperimentuose naudota vitrifikacija – metodas, kai audinys, pasitelkus apsaugines chemines medžiagas ir valdomą aušinimą, paverčiamas į stiklą panašią būseną, išvengiant destruktyvių ledo kristalų.

    Atšildžius pelių smegenų pjūvius, tyrėjai hipokampo srityje fiksavo atsinaujinusį neuronų elektrinį aktyvumą ir signalų perdavimą sinapsėse. Taip pat stebėtas ilgalaikis potencijavimas – procesas, siejamas su mokymusi ląstelių lygiu.

    Tyrime nebuvo siekiama „prikelti“ gyvūno, o apie atminties išsaugojimą kalbėti per anksti. Vis dėlto rezultatai rodo, kad dalis sudėtingų funkcijų gali atsistatyti po itin ekstremalaus biologinės veiklos „sustabdymo“.

    Voras, apsimetantis jį žudančiu grybu

    Ekvadoro Amazonėje naktinių stebėjimų metu mokslininkai aptiko neįprastą vorą, kuris atrodė tarsi jau užkrėstas vorus parazituojančio grybo. Tačiau gyvūnas buvo gyvas – „grybiškos“ ataugos buvo jo paties kūno dalis.

    Naujai aprašyta rūšis Taczanowskia waska turi pailgas ataugas ant pilvelio, primenančias parazitinių grybų vaisiakūnius. Tyrėjai spėja, kad tokia mimikrija gali padėti išvengti plėšrūnų arba prisivilioti grobį, bet šios naudos dar nebuvo patikrintos.

    Betonas gali „išsaugoti“ suirimo chemiją

    Teismo medicinos atvejo analizėje tyrėjai nagrinėjo rūsio betoną vietoje, kur, kaip teigiama, nužudyto žmogaus kūnas buvo laikytas 57 dienas, o vėliau išardytas ir pašalintas.

    Nors kūno vietoje nebeliko, betono mėginiuose aptikti šeši lakieji junginiai, siejami su suirimu. Tyrimas rodo, kad porėtos statybinės medžiagos gali kaupti ir „užrakinti“ cheminius pėdsakus ant paviršiaus, jo viduje ir po juo.

    Vis dėlto pabrėžiami apribojimai: vien cheminiai junginiai ne visada leidžia atskirti, ar suiro žmogaus, ar kito gyvūno palaikai, be to, tai – vienas konkretus atvejis, o ne universalus testas kiekvienai situacijai.

    Negirdimi garsai gali keisti savijautą

    Eksperimente savanoriai klausėsi muzikos – vieni raminančios, kiti neraminančios. Tuo pat metu daliai dalyvių buvo taikytas infragarsas, maždaug 18 hercų dažnio, esantis ties apatine žmogaus klausos riba.

    Dalyviai patikimai neatskyrė, kada infragarsas buvo įjungtas, tačiau jų reakcijos skyrėsi: siejama su didesniu dirglumu, neigiamu muzikos vertinimu ir aukštesniu kortizolio lygiu.

    Tyrėjai atkreipė dėmesį, kad žemo dažnio garsai pastatuose gali kilti dėl ventiliacijos, įrangos ar vamzdynų. Tokie, sąmoningai nepastebimi dirgikliai gali prisidėti prie „nejaukios“ atmosferos pojūčio.

    Senoviniai kaulai su pasikartojančio kanibalizmo žymėmis

    Pietų Ispanijoje trijose olose rasti beveik tūkstantis žmogaus kaulų ir dantų šiemet vėl buvo detaliai ištirti, sujungiant kaulų paviršiaus žymes ir tiesioginį radiokarbono datavimą.

    Tyrėjai aptiko pjovimo, laužymo, kramtymo ir kitus pėdsakus, taip pat požymius, suderinamus su virimu. Carigüela oloje, kaip teigiama, dvi kaukolės buvo modifikuotos į talpas.

    Analizė rodo, kad tai galėjo būti ne vienkartinis įvykis – nustatyti epizodai galėjo skirtis šimtmečiais, o tai leidžia kalbėti apie pasikartojančias praktikas skirtingu laikotarpiu.

  • Ukrainoje dėžėje užaugintas milžiniškas pievagrybis: socialiniuose tinkluose jam sugalvojo vardą

    Ukrainoje socialiniuose tinkluose dėmesio sulaukė neįprasta istorija apie darbovietėje dėžėje užaugintą milžinišką pievagrybį. Nuotraukomis buvo pasidalyta platformoje „Threads“, o įrašas greitai pritraukė gausybę reakcijų ir komentarų.

    Pasak įrašą paskelbusios vartotojos, kolegė darbe netikėtai pakvietė pasižiūrėti, koks pievagrybis užaugo. Smalsumas akimirksniu virto mažyte sensacija biure, o vėliau ir internete, kai nuotraukos pasiekė platesnę auditoriją.

    Diskusijose dauguma žmonių stebėjosi grybo dydžiu ir juokavo, kad tokio „radinio“ norėtų ir savo kolektyvuose. Komentaruose netrūko klausimų, kaip pavyko pasiekti tokį rezultatą ir ar grybas augintas sąmoningai, ar tai buvo sėkmingas atsitiktinumas.

    Vienas dažniausiai kartotų klausimų buvo apie vardą, kurį gavo šis įspūdingas pievagrybis. Įrašo autorė atsakė, kad jam prigijo neįprastas vardas „namanaglynik“.

    Tokia istorija primena, kad didelio dydžio grybai pasitaiko ne tik miškuose. Pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis dažniau išplinta nuotraukos su išskirtiniais grybų egzemplioriais, o socialiniai tinklai tokias kasdienes akimirkas paverčia plačiai aptariamomis naujienomis.

    Anksčiau panašaus dėmesio sulaukė ir Lenkijoje aptiktas ypač stambus baravykas, kurį vietos specialistai įvardijo kaip rekordinį. Tokie radiniai paprastai kelia susidomėjimą ne tik dėl vaizdo, bet ir dėl klausimų, kokios sąlygos lemia išskirtinį grybo augimą.