Tag: Grybavimas

  • Mokslininkai aptiko „tamsųjį stebuklingą grybą“: jame – ir psilocibinas, ir mirtini toksinai

    Mokslininkai aptiko „tamsųjį stebuklingą grybą“: jame – ir psilocibinas, ir mirtini toksinai

    Mokslininkai identifikavo, kaip teigiama, pirmąjį pasaulyje „tamsųjį stebuklingą grybą“ – rūšį, kuri vienu metu gamina ir psichodelinį psilocibiną, ir nuodingus amatoksinus.

    Tyrimas, apie kurį rašo „ScienceAlert“, publikuotas žurnale „Current Biology“. Pasak tyrėjų, toks derinys iki šiol nebuvo patvirtintas nė vienoje kitoje grybo rūšyje.

    Kalbama apie Galerina indica – rūšį, pirmą kartą aprašytą Indijoje daugiau nei prieš dešimtmetį. Naujas atradimas siejamas su Floridos pelkėse rastais pavyzdžiais, kurie paskatino atlikti detalesnę cheminę ir genetinę analizę.

    Praktinė šio darbo žinia grybautojams ir visiems, kurie domisi laukiniais grybais: vienas dažnai minimas požymis – melsvas patamsėjimas (vadinamasis „pamėlynavimas“) – nebūtinai reiškia, kad grybas neturi mirtinų toksinų.

    Kas daro šį grybą išskirtinį

    Grybai gali būti ir valgomi, ir nuodingi – kai kurios rūšys sukelia tik virškinimo sutrikimus, kitos gali būti mirtinai pavojingos. Tarp geriausiai žinomų itin nuodingų grybų minimas žalsvasis musmirė (Amanita phalloides), siejamas su amatoksinais.

    Psilocibinas, savo ruožtu, yra pagrindinis junginys, dėl kurio vadinamieji „stebuklingi grybai“ sukelia haliucinacijas. Iki šiol buvo manoma, kad psilocibino ir amatoksinų „stovyklos“ grybuose yra atskiros.

    Andrew Kunik, Harvardo universiteto grybinės biologijos specialistas, tyrimą atlikęs studijuodamas Floridos universitete, teigė, kad komanda cheminiais tyrimais patvirtino abu junginius tuose pačiuose mėginiuose.

    Kodėl tai svarbu grybautojams

    Tyrėjai pabrėžia, kad iš šio darbo dar negalima tiesiogiai spręsti, ar konkrečiais atvejais aptikti amatoksinų kiekiai yra pavojingi ar mirtini žmonėms. Vis dėlto pats faktas, kad psilocibino požymiais laikomas pamėlynavimas gali pasitaikyti kartu su amatoksinais, keičia įprastą „greitą“ interpretaciją.

    Pasak mokslininkų, iki šiol kai kurie grybautojai galėjo daryti prielaidą, kad melsvos dėmės reiškia psilocibino buvimą ir kartu – nuodingų amatoksinų nebuvimą. Galerina indica egzistavimas rodo, kad toks supaprastintas skirstymas gali būti klaidinantis.

    Tyrimo autoriai savo publikacijoje įspėja visuomenės sveikatos požiūriu nevertinti pamėlynavimo kaip patikimo įrodymo, kad neaiškiai identifikuotas grybas yra „saugus“ nuo amatoksinų.

    Kaip grybas galėjo įgyti „dvigubą“ chemiją

    Tyrėjai neapsiribojo chemine analize – jie taip pat sekvenavo rūšies genomą. Tai leido ieškoti, kaip atsirado genai, susiję su šių junginių gamyba.

    Pagal pateiktą aiškinimą, Galerina indica atvejis gali būti itin retas dviejų atskirų horizontalaus genų perdavimo epizodų pavyzdys. Tai reiškia, kad reikalingi genai galėjo būti „pasiskolinti“ iš kitų organizmų, o ne paveldėti įprastiniu būdu.

    Vienas iš bendraautorių, Jutos universiteto mikologas Bryn Dentinger, horizontalų genų perdavimą palygino su situacija, kai per rankos paspaudimą dalis vieno organizmo DNR „įsirašo“ į kito genomą – toks procesas specializuotų metabolitų atveju būtų ypač neįprastas.

    Kodėl gamtoje grybui galėtų būti naudinga vienu metu turėti ir toksiškų, ir psichodelinių junginių, kol kas aiškaus atsakymo nėra. Tyrėjai svarsto, kad tai galėtų būti tam tikra „įvairesnės gynybos“ strategija nuo grybus ėdančių gyvūnų.

  • Baudos už grybavimą Ukrainoje: kuriose vietose rinkti draudžiama ir kas gresia 2026 metais

    Grybavimo sezonui Ukrainoje pasiekus piką lapkritį, daliai žmonių išvyka į mišką gali baigtis bauda. Nors grybauti asmeniniams poreikiams įprastuose miškuose paprastai nedraudžiama, yra aiškios išimtys, kuriose rinkti grybus griežtai negalima.

    Apie tai rašo Ukrainos naujienų portalas UNIAN, primindamas, kad teisinė atsakomybė priklauso nuo to, kur ir ką žmogus renka. Kai kuriais atvejais sankcijos už tam tikrų rūšių grybus gali siekti iki 3 655 grivinų.

    Svarbiausia taisyklė – negalima grybauti teritorijose, priskirtose Ukrainos gamtos rezervatų fondui. Tai – rezervatai, gamtos parkai, dendrologiniai parkai ir botanikos sodai, kur visi grybai laikomi saugomais.

    Be to, net ir įprastuose miškuose draudžiama rinkti grybus, įtrauktus į Ukrainos Raudonąją knygą. Draudimas apima ne tik jų pjovimą, bet ir mindymą ar bet kokį naikinimą.

    Kur grybauti draudžiama ir kokios baudos numatytos

    Už grybų rinkimą saugomose gamtos rezervatų fondo teritorijose paprastiems gyventojams gali būti skiriama 17–51 grivinos bauda. Juridiniams asmenims numatytos didesnės sankcijos – 51–119 grivinų.

    Taip pat primenama, kad surinktų grybų prekyba be vadinamojo miško bilieto (leidimo komercinei veiklai) yra draudžiama. Tokiu atveju gresia 17–119 grivinų bauda ir prekių konfiskavimas.

    Raudonosios knygos grybai: baudos gali siekti 3 655 grivinas

    Didžiausios baudos taikomos, jei žmogus renka, parduoda ar perka grybus, įtrauktus į Ukrainos Raudonąją knygą. Už tai gali būti skiriama 1 700–3 655 grivinų bauda, priklausomai nuo padarytos žalos, taip pat numatomas prekių konfiskavimas.

    Straipsnyje pabrėžiama ir praktinė rizika: jei nesate tikri dėl rūšies, geriau tokių grybų neliesti. Nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia, o retų rūšių rinkimas kenkia jų išsaugojimui.

  • DI miške atpažins grybus? Patikrinome „ChatGPT“ ir „Google“ įrankį – atsakymai stebina

    DI miške atpažins grybus? Patikrinome „ChatGPT“ ir „Google“ įrankį – atsakymai stebina

    Ruduo daugeliui reiškia ir grybavimo sezoną, tačiau kartu su krepšiais į mišką keliauja ir sena baimė suklysti. Nemaža dalis žmonių grybauti nesiryžta vien dėl to, kad nepasitiki savo gebėjimu atskirti valgomus grybus nuo nuodingų.

    Pastaraisiais metais grybautojai vis dažniau pasitelkia telefoną ir DI, tikėdamiesi greitai gauti atsakymą iš nuotraukos. Išbandėme, kaip tokiose situacijose veikia „ChatGPT“ ir „Google“ vaizdų atpažinimo įrankis, ir ar tai gali tapti realia pagalba miške.

    Kaip sekėsi atpažinti nuodingus

    Pirmieji bandymai parodė, kad ryškūs, lengviau atpažįstami grybai DI dažniausiai nesukelia didelių problemų. Tiek „ChatGPT“, tiek „Google“ įrankis gana tiksliai nurodė, jog nuotraukose matomi musmirių genties grybai, įskaitant raudonąją musmirę.

    Svarbu tai, kad atsakymuose paprastai pateikiamas ir įspėjimas apie galimą toksiškumą bei rekomendacija nevalgyti grybų, jei nėra šimto procentų tikrumo. Tai naudinga, tačiau tokia žinutė vis tiek nepadaro identifikavimo patikimu, jei žmogus planuoja grybus rinkti maistui.

    Kai grybas panašus į daugelį

    Kur kas daugiau abejonių kilo tada, kai nuotraukoje buvo nedidelis, rudų atspalvių grybas, galintis priklausyti kelioms rūšims. „ChatGPT“ nurodė tikėtiną variantą, tačiau paliko ir alternatyvas, o „Google“ įrankis, priklausomai nuo kadravimo, pateikė skirtingus spėjimus.

    Ši vieta atskleidžia esminę problemą: vienos nuotraukos dažnai nepakanka, nes svarbios detalės gali būti nematomos. Praktikoje identifikavimui reikšminga ne tik kepurėlės spalva, bet ir lakštelių ar vamzdelių tipas, kotelio struktūra, kvapas, pasikeitimai pažeidus, augavietė.

    Ką DI daro gerai, o kur rizika didžiausia

    Didžiausias DI privalumas miške yra edukacinis: atsakymuose neretai paaiškinama, į kokias savybes atkreipti dėmesį, pasiūloma padaryti papildomas nuotraukas ar užduodami klausimai, padedantys suprasti atpažinimo logiką. Tai gali paskatinti mokytis, tačiau negali pakeisti realių žinių ir patikros.

    Rizika prasideda ten, kur žmogus DI atsakymą priima kaip galutinę tiesą. Net ir atsargūs atsakymai gali klaidinti, jei informacija paremta nekokybiškais šaltiniais ar netiksliais aprašymais, o miške darytos nuotraukos dažnai būna prastos kokybės, su netiksliu apšvietimu ar be svarbių detalių.

    Praktinis patarimas paprastas: jei kyla bent menkiausia abejonė, grybo geriau nerinkti ir nevalgyti. Jei norisi mokytis, saugiausia grybus atpažinti kartu su patyrusiu grybautoju arba konsultuotis su specialistais, o DI naudoti tik kaip papildomą, ne sprendžiamąją priemonę.

    Bandymas parodė, kad DI gali padėti orientuotis ir pasiūlyti kryptį, tačiau negali garantuoti saugumo. Grybavime klaidos kaina per didelė, todėl patikimumo kartelė turi būti aukštesnė nei bet kurioje kitoje kasdienėje DI naudojimo situacijoje.

  • Ukrainoje rekordinis grybų sezonas: Žytomyro gyventojas miške rado įspūdingo dydžio baravyką

    Ukrainoje šį rudenį grybautojai vis dažniau dalijasi laimikiais, o dalyje regionų sezonas vadinamas vienu derlingiausių per pastarąjį dešimtmetį. Žytomyro srities gyventojai pasakoja, kad į mišką vykstant savaitgaliais krepšiai prisipildo greitai, o baravykų pasitaiko net ir vėlyvą rudenį.

    Žytomyro gyventojas Viktoras Lisovskis netoli Dovbyšo gyvenvietės miške rado apie 500 gramų svėrusį baravyką. Pasak jo, grybas buvo tvirtas ir viduje švarus, todėl šeima nusprendė jį džiovinti, kad būtų galima laikyti atsargas žiemai.

    V. Lisovskis teigė, kad pirmuosius baravykus šiemet aptiko rugpjūčio pabaigoje, o masiškiau jie pasirodė rugsėjo viduryje. Aktyviausias grybavimo laikotarpis, jo vertinimu, truko maždaug iki spalio vidurio, tačiau pavieniai radiniai pasitaikė ir vėliau.

    Jo teigimu, šio sezono išskirtinumas buvo ne tik gausa, bet ir tai, kad baravykai kai kur laikėsi ilgiau nei įprasta. Paprastai vėlyvą rudenį didesnę įtaką daro šalnos ir sausesni periodai, dėl kurių grybai greičiau suglemba arba tampa sukirmiję.

    „Šį sezoną galima drąsiai sakyti, kad tik tingus nebūtų prisirinkęs grybų. Man asmeniškai tai vienas geriausių sezonų per pastaruosius dešimt metų“, – sakė Viktoras Lisovskis.

    Grybautojas pabrėžė, kad dydis ne visada reiškia kokybę: dideli grybai neretai būna per minkšti arba sukirmiję. Šįkart rastas baravykas, pasak jo, buvo kietas ir tinkamas džiovinimui, todėl buvo paruoštas kartu su kotu ir kepurėle.

    V. Lisovskis pasakojo, kad stambių baravykų yra radęs ir anksčiau, o didžiausias jo aptiktas, anot grybautojo, siekė beveik 700 gramų. Jis taip pat prisiminė atvejus, kai per vieną išvyką pavykdavo surinkti iki 200 baravykų, tačiau tokie rezultatai labai priklauso nuo vietovės ir oro sąlygų.

    Grybauti V. Lisovskis sako išmokęs dar vaikystėje, o taisyklės laikosi iki šiol: daugiausia renka baravykus ir kai kuriuos kitus mėgstamus valgomus grybus. Anot jo, radinius jis stengiasi nuvalyti dar miške, kad namuose liktų mažiau darbo ir grybai būtų tvarkingesni.

    Namuose šeima grybus perrenka, nuplauna ir paruošia konservavimui: dalį džiovina, kitą dalį verda ir marinuoja. Džiovinti grybai laikomi sandariuose induose, o tinkamai paruošti jie gali išsilaikyti ilgą laiką, todėl tokios atsargos dažnai tampa žiemos virtuvės pagrindu.

    V. Lisovskis pabrėžė, kad grybavimas jam yra pomėgis, o ne pajamų šaltinis. Pasak jo, išvykos į mišką padeda atsipalaiduoti ir psichologiškai pailsėti, ypač kai kasdienybė įtempta.

    Tokios istorijos, anot gamtos mylėtojų bendruomenių, šį rudenį skamba vis dažniau, o derlingesni sezonai paprastai siejami su palankiu kritulių ir šiltesnių periodų deriniu. Vis dėlto specialistai nuolat primena rinkti tik gerai atpažįstamus grybus ir vengti senų, suglebusių ar sukirmijusių radinių.

  • Černigovo srities miškuose – milžiniški grybai: radiniai sveria iki 2 kilogramų, dalijamasi nuotraukomis

    Černigovo srities miškuose šį rudenį grybautojai vis dažniau susiduria su neįprastai dideliais radiniais. Vietos bendruomenė socialiniuose tinkluose dalijasi nuotraukomis ir pasakojimais apie baravykus bei kitus grybus, kurių svoris siekia 1–2 kilogramus.

    Pasakojama, kad vienas gyventojas netoli Slobodos kaimo rado baravyką, svėrusį apie 1 250 gramų. Anot jo, miškuose šiuo metu grybų gausu, tačiau netrūksta ir norinčiųjų juos rinkti, todėl geriausios vietos greitai „iššukuojamos“.

    Grybautojas teigė, kad tą pačią dieną pavyko prisirinkti ir gerokai didesnį krepšį įprastų grybų – kelias dešimtis baravykų bei lepšių. Derlių, kaip pasakojama, jis pardavė vietos turguje, o uždarbis siekė maždaug 35 eurus, perskaičiavus iš vietos valiutos.

    Vis dėlto grybavimas regione vyksta ne tik dėl gamtos dosnumo – pabrėžiama ir saugumo situacija. Vietiniai pasakoja, kad į kai kurias teritorijas eiti nerekomenduojama, o miške nerimą kelia nuolat girdimi bepiločiai orlaiviai.

    Įspūdingais radiniais dalijasi ir kiti gyventojai. Viena grybautoja netoli savo gimtojo kaimo rado du stambius ąžuolynų grybus, svėrusius maždaug 800 ir 650 gramų, o dar vienas socialinių tinklų įrašas mini daugiau nei 2 kilogramus sveriantį grybą.

    Specialistai primena, kad ypač dideli grybai dažniausiai užauga susiklosčius palankioms sąlygoms: kai po lietaus seka šiltesnis laikotarpis, o dirvoje netrūksta drėgmės. Prie gausesnio derliaus gali prisidėti ir tai, kad dalis miškų vietovių dėl aplinkybių lankoma rečiau, todėl grybai ilgiau lieka nepaliesti.

    Gamtininkai taip pat ragina nepasikliauti vien nuotraukomis ir dydžiu: prieš vartojant būtina tiksliai atpažinti rūšį, o abejojant radinį geriau palikti miške. Didesni, peraugę grybai neretai būna sukirmiję, be to, jie greičiau kaupia nepageidaujamas medžiagas iš aplinkos.

  • Nauja rudens manija Europoje: turistai plūsta ne į kurortus, o į miškus grybų

    Rudens kelionės Europoje keičiasi: vis daugiau žmonių renkasi ne saulės paieškas ar miestų turus, o miškus ir grybavimą. Ši kryptis vadinama mykoturizmu ir vis dažniau tampa aiškia priežastimi planuoti kelių dienų išvyką. Specialistai sako, kad tam palankios ir regiono tradicijos, ir gausūs miškų masyvai.

    Mykoturizmas remiasi paprasta idėja: kelionė planuojama taip, kad jos centru taptų grybavimas, o kartu derinami nakvynės, vietinės virtuvės ir gamtos maršrutai. Dėl klimato ir miškų įvairovės Vidurio ir Šiaurės Europoje sezonas dažnai tęsiasi nuo vasaros pabaigos iki lapkričio vidurio. Tikslios datos kasmet kinta, nes grybų derlių labiausiai lemia kritulių ir temperatūros režimas.

    Kur grybauti traukia labiausiai

    Kelionių organizatoriai ir rezervacijų platformos pastebi augantį susidomėjimą šalimis, kur grybavimas yra įprasta laisvalaikio kultūros dalis. Tarp dažniausiai minimų krypčių atsiduria Čekija, Lietuva, Latvija, Estija, taip pat Suomija ir Švedija. Šiose šalyse keliautojai viliojami ne tik miškų plotais, bet ir patogiu susisiekimu bei galimybe suderinti grybavimą su pirtimis, SPA ar gastronominėmis patirtimis.

    Viešojoje erdvėje daugėja ir praktinių patarimų keliaujantiems grybauti: nuo tinkamos aprangos bei navigacijos miške iki rūšių atpažinimo. Ekspertai primena, kad svarbiausia yra sauga ir teisingas identifikavimas, nes nuodingų rūšių yra visur, o klaidos kaina gali būti labai didelė. Dėl to populiarėja edukacinės ekskursijos su vietiniais gidais ir mikologais.

    Skaičiai rodo augantį susidomėjimą

    Mykoturizmo augimą patvirtina ir kelionių rinkos duomenys. Internetinė kelionių agentūra „eSky“ skelbė, kad ankstesnį sezoną, lyginant su metais prieš tai, kelionių paketų Lotas ir viešbutis rezervacijos į Čekiją šoktelėjo apie 79 proc., o į Lietuvą augo apie 60 proc. Tai rodo, kad rudens kelionė vis dažniau planuojama ne pagal muziejų sąrašą, o pagal miškų kryptį.

    Pasak rinkos atstovų, ryškėja ir dar viena tendencija: Baltijos šalys tampa patrauklesnės trumpoms savaitgalio išvykoms, nes keliautojai ieško artimų, bet kitokių patirčių. Estija kai kuriais laikotarpiais išsiskiria sparčiu populiarėjimu, nes siūlo platų gamtos turizmo spektrą nuo nacionalinių parkų iki pajūrio maršrutų. Toks derinys mykoturizmui suteikia papildomos vertės.

    Socialiniai tinklai kuria naują madą

    Mykoturizmą stiprina ir socialinių tinklų dinamika: turinio kūrėjai dalijasi miško maršrutais, laimikiais ir receptais, o grybavimas iš kasdienio hobio virsta kelionės idėja. Populiarėja trumpi vaizdo įrašai su patarimais, kaip atpažinti valgomas rūšis, kaip tvarkyti derlių ir ką gaminti vietoje. Tai skatina žmones keliauti ne tik į pažįstamas vietas, bet ir ieškoti naujų regionų.

    Vis dėlto keliautojams patariama prieš vykstant pasitikrinti vietos taisykles. Skirtingose šalyse gali skirtis reikalavimai dėl saugomų teritorijų, grybavimo ribojimų ar transporto priemonių statymo miško prieigose. Atsakingas pasiruošimas leidžia išvengti baudų ir padeda saugoti gamtą, kuri ir yra pagrindinė šio kelionių tipo vertė.

  • Retas valgomas grybas Ukrainos miškuose: kodėl jo aromatas laikomas stipresniu už baravyką

    Ukrainoje tebevykstant grybų sezonui, socialiniuose tinkluose vis dažniau dalijamasi ne tik įprastais laimikiais, bet ir retesniais radiniais. Tarp jų minimas žvynuotasis ežiukas, dar vadinamas marguoju ežiuku, mokslinis pavadinimas Sarcodon imbricatus.

    Šis grybas vertinamas pirmiausia dėl sodraus, stipraus aromato, kuris, grybautojų teigimu, gali pranokti baravykų kvapą. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad tai nėra universalus grybas keptuvei, o labiau prieskoniams tinkanti miško gėrybė.

    Žvynuotasis ežiukas išsiskiria mėsinga rusvai ruda kepurėle, kurios paviršiuje matyti tamsesni žvyneliai, primenantys čerpes. Kotas dažniausiai trumpas ir storas, o jauni egzemplioriai būna šviesesni, senstant grybas tamsėja.

    Svarbiausias atpažinimo bruožas yra kepurėlės apačia: vietoje lakštelių ar vamzdelių čia yra smulkūs dygliukai. Būtent ši struktūra ir davė ežiukams pavadinimą, tačiau dėl panašumų su kitomis rūšimis patariama visada įsitikinti identifikacija.

    Dažniausiai žvynuotasis ežiukas aptinkamas spygliuočių miškuose, ypač ten, kur vyrauja eglės, su kuriomis grybas sudaro mikorizę. Pranešimuose apie radavietes Ukrainoje jis siejamas su Polesės regionu ir Vakarų miškingomis teritorijomis.

    Šio grybo vertė siejama su intensyviu kvapu ir skonį stiprinančiomis savybėmis. Grybautojai pastebi, kad džiovintas ir sumaltas jis gali suteikti patiekalams ryškesnį aromatą ir vadinamąjį umami pojūtį.

    Nors žvynuotasis ežiukas laikomas valgomu, jis ne visada tinka įprastam kepimui ar marinavimui. Minkštimas gali būti kietokas, o skonis kartais įgauna kartumo, ypač senesnių grybų.

    Dėl to dažniau rekomenduojama rinktis jaunesnius egzempliorius ir juos panaudoti prieskoniui. Praktikoje tai reiškia nuvalyti, supjaustyti plonais gabalėliais, džiovinti maždaug 50–60 laipsnių temperatūroje, o visiškai išdžiūvus sumalti iki miltelių.

    Tokį grybų prieskonį galima berti į sriubas, troškinius, mėsos patiekalus, padažus ar įdarus. Vis dėlto grybautojams primenama laikytis pagrindinės taisyklės: jei kyla bent menkiausia abejonė dėl rūšies, grybo geriau nerinkti ir nevartoti.

  • Grybautojų triukas iš miško: taip greitai pašalinsite smėlį ir purvą, bet ne visus grybus plaukite

    Grybautojų triukas iš miško: taip greitai pašalinsite smėlį ir purvą, bet ne visus grybus plaukite

    Pilnas krepšys grybų džiugina, tačiau namuose prasideda kruopščiausia dalis: nuo kepurėlių reikia nuvalyti spyglius, nuo kotų – žemes, o iš raukšlių iškrapštyti smėlį. Svarbu žinoti, kad ne visus grybus verta valyti vienodai, nes nuo to priklauso jų skonis ir tekstūra.

    Grybai, skirti džiovinimui, su vandeniu dera prasčiausiai, o ruošiami sriubai, padažui ar marinavimui gali būti trumpai nuplaunami. Kuo mažiau purvo parsinešite iš miško, tuo mažiau rizikuosite sugadinti laimikį virtuvėje.

    Valyti pradėkite dar miške

    Dalis darbo gali būti padaryta dar renkant grybus. Pakanka nupjauti ar nuvalyti apatinę koto dalį, nukratyti miško paklotės likučius ir apžiūrėti, ar grybas nesukirmijęs.

    Patyrę grybautojai dažnai naudoja paprastas medvilnines pirštines: jos padeda švelniai nubraukti smulkias žemes ir smėlį nebraižant kepurėlės. Svarbu, kad pirštinės nebūtų šlapios ar aplipusios purvu, kitaip nevalys, o teps.

    Kada plauti vandenyje, o kada ne?

    Jei grybus planuojate virti ar marinuoti, pirmiausia verta nuimti stambius nešvarumus ranka arba minkštu šepetėliu. Tuomet smulkus smėlis lengviau pasišalina trumpai perliejus šaltu vandeniu.

    Stipriai apsinešusiems grybams tinka dubuo su šaltu, lengvai pasūdytu vandeniu: trumpai panardinkite, švelniai pajudinkite ir iš karto ištraukite. Ilgai mirkyti nerekomenduojama, nes grybai greitai prisigeria vandens, praranda stangrumą ir tampa vandeningi.

    Įprastas įsitikinimas, kad sūrus vanduo visada išvaro kirmėles, nėra patikimas. Lervos gali būti giliai minkštime, todėl kiekvieną grybą reikėtų perpjauti ir apžiūrėti, o stipriai sukirmijusius egzempliorius išmesti.

    Džiovinimui skirtus grybus valykite sausai

    Baravykai, lepšiai ar kiti džiovinimui skirti grybai geriausiai valomi be vandens. Sudrėkinti jie džiūsta gerokai ilgiau, be to, gali suprastėti jų aromatas ir struktūra.

    Praverčia minkštas teptukas, šepetėlis arba švari šluostė: jais nuvalykite kotą, kepurėlę ir miško šiukšles. Sunkiai pasiekiamose vietose nešvarumus geriau atsargiai iškrapštyti, o itin purvinas vietas plonai nupjauti peiliu.

    Prieš džiovinimą grybus verta supjaustyti riekelėmis ir dar kartą patikrinti vidų. Valymo ir paruošimo neatidėliokite kitai dienai, nes švieži grybai greitai genda, ypač laikomi suspausti maišelyje ar šiltoje patalpoje.

  • Lenkijoje aptiko milžinišką valgomą grybą: iš vieno vaisiakūnio – net keliolika kotletų

    Lenkijoje rasta milžiniška lauko „kamuolį“ primenanti valgomųjų grybų rūšis – didžioji kalvatija (Calvatia gigantea), dažnai vadinama ir milžinišku pūkuotuoju grybapūkiu. Šis grybas neturi įprastos kepurėlės ar koto, nes vaisiakūnis auga tiesiai iš žemės ir gali pasiekti įspūdingą dydį.

    Grybų žinovai pabrėžia, kad nors taksonomijoje dėl pavadinimų pasitaiko painiavos, virtuvėje tai turi mažiau reikšmės. Daug svarbiau, kad vienas didelis vaisiakūnis gali tapti itin „produktyviu“ ingredientu ir užtekti keliems patiekalams, pavyzdžiui, keliolikai keptų riekelių ar kotletų alternatyvų.

    Kur dažniausiai randama?

    Fotografas ir grybų žinovas Piotras Krzyśka, bendradarbiaujantis su Fungarium asociacija, teigia šią rūšį aptinkantis įvairiose vietose. Pasak jo, didžiųjų kalvatijų pasitaiko ir miesto žaliosiose zonose, ir atviresnėse gamtinėse teritorijose.

    „Dažnai jas randu, pavyzdžiui, Cytadela parke Poznanėje, taip pat apaugusiuose miškų pakraščiuose, fortų teritorijose, bet ir pievose bei ganyklose“, – sakė Piotras Krzyśka.

    Didžiajai kalvatijai palankiausias derlingas, organinėmis medžiagomis turtingas dirvožemis, todėl ji gali pasirodyti vejose, parkuose, soduose, krūmynuose ir pievose. Dažniausias sezonas tęsiasi nuo vasaros iki rudens, o vaisiakūniai kai kada užauga iki kelių dešimčių centimetrų skersmens.

    Kada grybas tinkamas valgyti?

    Virtuvėje tinka tik jauni vaisiakūniai, kurių vidus yra vienodai baltas ir tvirtas. Kai minkštimas pradeda gelsti ar ruduoti, toks grybas jau nebeturėtų keliauti į lėkštę, nes tai ženklas, kad prasidėjo sporų formavimasis ir keičiasi tekstūra bei skonis.

    Šis atpažinimo kriterijus itin svarbus ir dėl saugumo, nes pernokęs vaisiakūnis praranda kulinarinę vertę. Be to, renkant grybus rekomenduojama būti tikriems dėl rūšies, nes grybų „balti kamuoliai“ gamtoje gali būti painiojami su kitais, ne visada tinkamais vartoti radiniais.

    Kaip ją ruošti virtuvėje?

    Eksperto teigimu, didžioji kalvatija suteikia daug kulinarinių galimybių, tačiau jos skonis yra švelnus, todėl svarbiausia tampa prieskoniai ir marinavimas. Grybo minkštimas lengvai sugeria skonius, todėl dažnai lyginamas su daržovėmis, kurios „neša“ prieskonius, pavyzdžiui, baklažanu.

    „Ją galima pjaustyti riekelėmis ir kepti džiūvėsėliuose kaip karbonadą arba naudoti kaip picos pagrindą, bet jai reikia ryškaus marinato“, – sakė Piotras Krzyśka.

    Praktikoje riekeles dažnai patariama įtrinti aliejumi, įdėti česnako, druskos, pipirų, saldžios ar rūkytos paprikos, džiovintų žolelių, o ryškesniam skoniui galima naudoti ir šiek tiek sojų padažo bei citrinos sulčių. Po maždaug 20–30 minučių marinavimo grybas tinka kepti keptuvėje, orkaitėje ar ant grotelių.

  • Volynėje grybų sezonas stebina derliumi: vietiniai pasakoja, kad kibirą pripildo per 10 minučių

    Ukrainos Volynės srityje šį rudenį fiksuojamas ypač gausus grybų sezonas. Vietos žiniasklaidos reportažuose grybautojai pasakoja, kad kai kuriose vietovėse kelias minutes užtenka, jog kibiras prisipildytų kelmučių.

    Nors vasara buvo karšta, situaciją pakeitė vėlesnės liūtys ir drėgnesnis oras, sudaręs palankias sąlygas grybienai. Be kelmučių, miškuose aptinkama ir baravykų, lepšių, kazlėkų bei kitų rudeninių rūšių, tačiau jų gausa, pasak žmonių, labai priklauso nuo konkretaus miško ir dirvožemio.

    „Mums tai ne svarbiausia, kad prisirinktume grybų. Atvažiavome pailsėti, nes darbų daug, norėjome tiesiog pabūti su šeima“, – sakė Volynės gyventojai, kalbėję vietos televizijai.

    Žmonės pabrėžia, kad į mišką vyksta ne tik dėl laimikio, bet ir dėl atokvėpio. Reportaže minėta šeima pasakojo, jog bendras pasivaikščiojimas miške tapo proga vėl susiburti po ilgesnio įtempto laikotarpio, o netikėtas grybų gausumas tik papildė išvyką.

    Grybautojai taip pat pastebi, kad įsijautus į vadinamąją tyliąją medžioklę kartais pasitaiko prarasti orientaciją ir pamiršti, kur paliktas automobilis. Vietiniai tokias situacijas juokais vadina pasiklydimu, o patys grybautojai primena svarbią taisyklę: rinkti verta tik gerai pažįstamus grybus.

    Specialistai nuolat akcentuoja, kad net gausaus sezono metu rizika apsinuodyti išlieka didelė dėl panašių į valgomus nuodingų rūšių bei neteisingo paruošimo. Todėl nepažįstamus grybus patariama palikti miške, o grįžus namo laimikį dar kartą kruopščiai peržiūrėti.