CP v2

Tag: Grybiena

  • Kaip užsiauginti bobausius sode: vieta, dirva ir priežiūra, kad derlius atsirastų kitą sezoną

    Ar bobausius įmanoma auginti sode?

    Daugelis grybautojų ir sodininkų svarsto, ar bobausius galima „prisijaukinti“ sode. Tai įmanoma, tačiau šie grybai yra reiklesni už daugelį kitų, o rezultatas dažnai priklauso nuo to, ar pavyks atkartoti miško paklotės sąlygas.

    Bobausiai natūraliai mėgsta pusiau pavėsį, pastovesnę drėgmę ir organinėmis medžiagomis turtingą dirvą. Geriausios vietos dažniausiai būna prie lapuočių ir vaismedžių, kur dirva ilgiau išlieka vėsesnė, o paklotė natūraliai pasipildo lapais.

    Vieta ir dirvos paruošimas

    Pirmas žingsnis yra parinkti vietą, kurią vidurdienį saugo nuo kaitros medis, tvora ar pastatas. Atvira, visą dieną saulėje kepinama lysvė dažniausiai reiškia greitą substrato perdžiūvimą, o tai grybienai yra viena didžiausių rizikų.

    Dirva turėtų būti puri, laidi vandeniui, bet ne smėlinga iki tokio lygio, kad drėgmė dingsta per kelias valandas. Prieš įterpiant grybieną verta pašalinti piktžoles, lengvai supurenti viršutinį sluoksnį ir įmaišyti daugiau organikos, pavyzdžiui, perpuvusių lapų ar komposto.

    Grybienos įterpimas ir priežiūra

    Patikimiausias kelias pradėti yra naudoti specialiai paruoštą grybieną ir vadovautis gamintojo rekomendacijomis. Paprastai grybiena paskleidžiama ant paruošto pagrindo ir uždengiama plonu paklotės sluoksniu, kad viršus neišdžiūtų ir būtų artimesnės miško sąlygos.

    Po įterpimo svarbiausia palaikyti tolygią drėgmę, ypač per ilgesnes sausras, bet vengti užmirkimo. Praktinis sprendimas yra mulčiuoti lapais ar žieve, nes tokia danga lėtina vandens išgaravimą ir pamažu maitina dirvą organinėmis medžiagomis.

    Vietos, kur įleista grybiena, geriau nekasinėti ir nepermaišyti, nes tai gali pažeisti besiformuojantį grybienos tinklą. Kantrybė čia būtina: pirmieji vaisiakūniai dažniau pasirodo tik tada, kai grybiena sėkmingai įsitvirtina, o tai gali užtrukti iki kito sezono.

    Planuojant derlių verta prisiminti ir saugumą: bobausių vartojimas siejamas su apsinuodijimo rizika, todėl prieš renkant ir ruošiant būtina tiksliai identifikuoti grybus ir laikytis patikimų paruošimo rekomendacijų.

  • Medžiagų revoliucija jau čia: ananasų ir grybų oda, kukurūzų plastikas ir irzlesnė mada

    Medžiagų revoliucija jau čia: ananasų ir grybų oda, kukurūzų plastikas ir irzlesnė mada

    Technologijų ir mados pramonė vis sparčiau atsisako įprastų, taršių žaliavų ir ieško medžiagų, kurios būtų draugiškesnės aplinkai bei lengviau perdirbamos. Pastaraisiais metais ypač išaugo biologiškai suyrančių alternatyvų ir perdirbtų žaliavų paklausa, nes griežtėja reguliavimas, o vartotojai vis dažniau vertina produkto „gyvenimo ciklą“.

    Didžiausias pokytis vyksta ne tik laboratorijose, bet ir dizaino bei gamybos grandinėse: nuo idėjos iki pakuotės vis dažniau skaičiuojamas anglies pėdsakas, vertinamas vandens suvartojimas, chemikalų naudojimas ir galimybė medžiagas grąžinti į antrinę apyvartą. Ši kryptis ypač aktuali sektoriams, kurie tradiciškai siejami su dideliu poveikiu aplinkai, pavyzdžiui, madai ir plataus vartojimo elektronikai.

    Augalinė ir grybų „oda“

    Natūralios odos alternatyvos jau seniai kuriamos dėl etinių ir aplinkosauginių priežasčių, o pastaruoju metu vis daugiau dėmesio sulaukia medžiagos iš augalinių pluoštų ir grybienos. Vienas žinomiausių sprendimų yra „Piñatex“ – medžiaga, gaminama iš ananasų lapų pluošto, kuris kitu atveju dažnai taptų žemės ūkio atliekomis.

    Kita sparčiai populiarėjanti kryptis – grybiena, iš kurios formuojamos lanksčios, odą primenančios struktūros. Tokie sprendimai traukia ir didžiuosius prekės ženklus: „Adidas“ buvo pristatęs „Stan Smith Mylo“ prototipą, o „Apple“ kai kuriuose aksesuaruose naudoja „FineWoven“ medžiagą, kuri remiasi augalinės kilmės komponentais.

    Kukurūzų polimerai vietoj naftos plastiko

    Plastikas dešimtmečiais buvo gaminamas iš naftos žaliavų, tačiau biopolimerai tampa realia alternatyva. Vienas plačiausiai naudojamų bioplastikų – PLA, arba polipieno rūgšties plastikas, gaminamas iš kukurūzų ar cukranendrių žaliavos; jo panaudojimas sparčiai plečiasi, ypač pakuotėse ir 3D spausdinime.

    PLA ir kiti biopolimerai vertinami dėl galimybės mažinti priklausomybę nuo iškastinių žaliavų, tačiau praktikoje svarbios sąlygos, kuriose tokios medžiagos suyra. Dalis bioplastikų efektyviausiai suardomi pramoninio kompostavimo aplinkoje, todėl šalia inovacijų būtina ir infrastruktūra bei aiškus ženklinimas, kad medžiagos nepatektų į netinkamus srautus.

    Perdirbimas tampa nauja norma

    Perdirbtos medžiagos vis dažniau tampa ne kompromisu, o standartu: sporto ir mados prekės ženklai deklaruoja atsisakantys pirminio poliesterio ir pereinantys prie perdirbto poliesterio, o prabangos segmentas į rinką atnešė regeneruoto nailono sprendimus. Tai keičia vartotojų suvokimą, kad antrinės žaliavos būtinai reiškia prastesnę kokybę.

    Įdomūs ir projektai, kai atliekos panaudojamos nestandartiškai, pavyzdžiui, perdirbant vartojimo produktų komponentus ir pritaikant juos statybinių medžiagų mišiniuose. Tokie pilotiniai modeliai rodo, kad „atliekos“ vis dažniau tampa žaliava, tačiau jų sėkmė priklauso nuo surinkimo, rūšiavimo ir stabilios perdirbimo grandinės.

    Elektronika, kuri gali suirti

    Medžiagų pokyčiai pasiekė ir elektroniką: greta aliuminio bei stiklo atsiranda bioplastikai ir biokompozitai, kuriuose naudojami natūralūs pluoštai bei dervos. Pavyzdžiui, „Dell“ tvarumo krypties komunikacijoje nurodo naudojanti bioplastiką ir kitus alternatyvius komponentus tam tikruose produktuose ir pakuotėse.

    Dar ambicingesnė kryptis – taip vadinama technologija, sukurta „išnykti“, kai dalis komponentų po nustatyto laiko galėtų natūraliai suirti. Tai ypač svarbu daiktų internetui, kur diegiami milijardai mažų jutiklių, galinčių tapti nauja e. atliekų banga, todėl mokslininkai ieško biologiškai suyrančios elektronikos architektūrų.

    Ekspertai pabrėžia, kad didžiausias lūžis vyksta produktuose taikant žiedinės ekonomikos logiką: daiktai kuriami taip, kad būtų lengvai išardomi, remontuojami, o medžiagos sugrąžinamos į gamybą. „Apple“ ir kitos bendrovės plečia grąžinimo programas, o Europos Sąjungos kryptis remiasi taisymo ir ilgaamžiškumo skatinimu, kas ilgainiui turėtų pakeisti ir įrenginių dizainą.

    Šiandien modernus produktas vis rečiau „baigia gyvenimą“ šiukšliadėžėje. Vis dažniau jis projektuojamas kaip ciklo dalis, kur pabaiga tampa naujos žaliavos pradžia.

  • Bristolyje įkurta „Mykor“ pritraukė 4,6 mln. eurų: iš atliekų augins mažo CO2 statybines medžiagas

    Bristolyje įkurta „Mykor“ pritraukė 4,6 mln. eurų: iš atliekų augins mažo CO2 statybines medžiagas

    Naujas finansavimas gamybos plėtrai

    Bristolyje įkurta ir moterų vadovaujama biotechnologijų startuolė „Mykor“ pritraukė apie 4,6 mln. eurų investiciją, kad paspartintų mažo anglies pėdsako statybinių medžiagų gamybą iš pramonės ir žemės ūkio atliekų. Įmonė kuria technologijas, kurios leidžia biologines medžiagas integruoti į įprastas statybos tiekimo grandines.

    Finansavimo etapui vadovavo fondas „Clean Growth Fund“, prisidėjo Didžiosios Britanijos „British Business Bank“ per „South Investment Fund“ mechanizmą, taip pat „Green Angel Ventures“ ir kiti partneriai. „Mykor“ skelbia, kad bendra pritraukta suma dabar siekia apie 8,6 mln. eurų, įskaitant ir dotacijas.

    Kodėl statyboms reikia alternatyvų?

    Įmonė pabrėžia, kad pastatų sektorius sudaro reikšmingą pasaulinių emisijų dalį: dalis jų atsiranda gaminant statybines medžiagas, o kita dalis susijusi su pastatų eksploatacija ir energijos vartojimu. Dėl to vien energinio efektyvumo priemonių nepakanka, vis daugiau dėmesio skiriama viso gyvavimo ciklo poveikiui.

    Izoliacija ir atitvarų sprendimai yra svarbūs mažinant energijos sąnaudas, tačiau tradicinės medžiagos dažnai gaminamos iš neatsinaujinančių žaliavų ir gali turėti didesnį anglies pėdsaką. Be to, rinkoje išlieka aktualūs ir reikalavimai dėl gaisrinės saugos, akustikos bei ilgaamžiškumo.

    Kaip „Mykor“ augina medžiagas iš atliekų

    „Mykor“ taiko biofabrikacijos principą: vietoje ribotų žaliavų kasimo statybiniai produktai auginami iš atliekų srautų per kelias dienas. Tam pasitelkiamos modifikuotos grybienos sistemos, žaliosios chemijos priedai ir automatizuota uždaro ciklo gamyba.

    Įmonė pozicionuoja save ne kaip vieno produkto gamintoją, o kaip technologijų platformą, kurią galima diegti esamose gamybos linijose. Toks modelis turėtų leisti plėstis greičiau, remiantis jau veikiančia pramonine infrastruktūra, o ne vien centralizuota gamyba vienoje vietoje.

    „Mykor“ vadovė ir viena iš įkūrėjų Olivia Page teigia, kad didžiausias iššūkis yra ne vien sukurti biomedžiagą, bet ir užtikrinti jos pramoninę gamybą bei realų pritaikymą statybų tiekimo grandinėse.

    „„Mykor“ kūrėme remdamiesi idėja, kad statybų dekarbonizacija negali būti pasiekta kainos, savybių ar praktiškumo sąskaita“, – sakė Olivia Page.

    „Šis finansavimas leidžia mums dar labiau išplėsti modelį kartu su didžiaisiais rangovais ir gamybos partneriais tarptautiniu mastu“, – pridūrė ji.

    Pirmasis bendrovės produktas rinkai yra „MykoSIP“ – iš anksto surenkama pertvaros sienelės sistema. „Mykor“ nurodo, kad, lyginant su įprastais sprendimais, ji gali reikšmingai sumažinti su medžiagomis susijusias emisijas, išlaikant panašų šiluminį ir akustinį efektyvumą.

    Įmonė taip pat teigia, kad gamybos procese sunaudojama mažiau vandens ir elektros energijos nei kai kurių įprastų alternatyvų atveju, o pats sprendimas kuriamas atsižvelgiant į gaisrinės saugos ir statybų praktikos reikalavimus. Gautas finansavimas bus skirtas gamybos apimčių didinimui ir modelio, kurį būtų galima pakartoti skirtingose rinkose, įtvirtinimui.

  • Boczniakų auginimas namuose: derlių galite rinkti net rūsyje, jei laikysitės kelių taisyklių

    Boczniakai – vieni lengviausiai namuose užauginamų valgomųjų grybų, todėl jiems nereikia nei daržo, nei šiltnamio. Derlių galima gauti ir rūsyje, garaže ar sandėliuke, jei patalpa vėsi, pakankamai drėgna ir yra bent minimalus apšvietimas.

    Dažniausiai auginami pilkšvi boczniakai, dar vadinami austriškaisiais. Jie gamtoje auga ant lapuočių medžių kamienų ir kelmų, o namų sąlygomis puikiai prisitaiko prie paruošto substrato, todėl pradedantieji dažnai renkasi būtent juos.

    Norint užsiauginti grybų nuo nulio, reikėtų turėti grybienos ir sterilios, grybams tinkamos terpės, tačiau tai reikalauja švaros ir patirties. Dėl to namų sąlygomis praktiškiausia rinktis paruoštus auginimo rinkinius su grybiena ir organiniu substratu, kuriuos belieka tinkamai prižiūrėti.

    Kur ir kada auginti?

    Lauke boczniakai paprastai auginami nuo pavasario iki rudens, nes svarbiausia sąlyga yra stabilus vėsus oras ir nuolatinė drėgmė. Viduje, pavyzdžiui, rūsyje, auginimas gali vykti visus metus, jei pavyksta išlaikyti tinkamą mikroklimatą.

    Optimali aplinkos temperatūra daugeliu atvejų yra apie 10–16 laipsnių Celsijaus. Per šilta patalpa dažnai tampa pagrindine nesėkmės priežastimi, nes grybiena prasčiau formuoja vaisiakūnius, o substratas greičiau džiūsta.

    Drėgmė ir šviesa lemia derlių

    Pradiniu etapu grybienai šviesos reikia nedaug, tačiau patalpoje svarbu palaikyti didelę oro drėgmę, dažnai apie 85 proc. Kai pasirodo pirmieji vaisiakūniai, grybams praverčia švelnus apšvietimas iki maždaug 8 valandų per parą.

    Apšvietimas gali būti natūralus arba dirbtinis, svarbu vengti tiesioginių saulės spindulių ir perdžiovinimo. Jei grybukai pasiekia apie 3 centimetrų aukštį, juos galima labai saikingai drėkinti, kad paviršius neišsausėtų, bet ir neatsirastų pelėsis.

    Populiariausi auginimo būdai

    Vienas dažniausių būdų – auginimas maiše su substratu, dažnai šiaudų pagrindu. Čia svarbiausia naudoti švarią, neapipelijusią žaliavą, nes pelėsis konkuruoja su grybiena ir gali greitai sugadinti visą auginimą.

    Kita populiari praktika – grybieną įskiepyti į lapuočio medžio rąstelį ar kelmą, o vėliau laikyti jį vėsioje vietoje, kol grybiena perauga medieną. Tuomet rąstelis perkeliamas į pavėsį lauke arba laikomas vėsioje patalpoje, kur drėgmę lengviau kontroliuoti.

    Kada skinti ir kaip laikyti?

    Geriausia skinti jaunus, tvirtus vaisiakūnius, kai kepurėlių kraštai dar šiek tiek užsirietę. Patogiau nuskinti visą kekę, o ne pavienius grybus, nes taip mažiau pažeidžiama likusi grybiena ir dažniau sulaukiama kito derliaus bangos.

    Šviežius boczniakus rekomenduojama suvartoti kuo greičiau, o laikant šaldytuve dažnai apsiribojama maždaug 3 dienomis. Kadangi jie lengvai sugeria kvapus, geriau laikyti uždengtame inde.

    Virtuvėje boczniakai vertinami dėl tekstūros ir universalaus panaudojimo: juos galima virti, kepti, troškinti, grilinti, marinuoti ar džiovinti. Pasibaigus auginimui likęs substratas dažnai panaudojamas kaip organinė medžiaga dirvožemiui gerinti.