CP v2

Tag: Grybų sezonas

  • Grybautojai trina rankas: jau netrukus miškuose – tikras bagniako (mašlako) bumas

    Grybautojai trina rankas: jau netrukus miškuose – tikras bagniako (mašlako) bumas

    Koks tai grybas ir kur jo ieškoti

    Bagniakas, dar vadinamas mašlaku marguoju (lot. Suillus variegatus), yra plačiai Europoje paplitęs vamzdelinių grybų rūšies atstovas. Lietuvoje jis gana dažnas, o geriausiai dera ten, kur vyrauja pušynai ir skurdžios, rūgštesnės, smėlingos dirvos.

    Šis grybas dažniausiai aptinkamas spygliuočių arba mišriuose miškuose, ypač po pušimis, taip pat viržynuose ir kiek drėgnesnėse vietose. Svarbiausias orientyras – tinkama buveinė: jei miške daug pušų ir smėlio, tikimybė rasti bagniakų stipriai išauga.

    Kaip atpažinti bagniaką

    Bagniako kepurėlė paprastai siekia apie 5–14 centimetrų skersmens. Jaunų grybų ji pusapvalė, vėliau plokštėja, o spalva gali kisti nuo gelsvos ar gelsvai pilkos iki alyvuogių atspalvių, ilgainiui pereidama į ochrinę rusvą.

    Apačioje vietoje lakštelių yra vamzdeliai: iš pradžių jie gelsvi ar šviesiai oranžiniai, vėliau tamsėja. Paspaudus vamzdeliai gali pamėlynuoti ir pamažu paruduoti – tai įprastas požymis, padedantis atpažinti rūšį.

    Kotas dažniausiai būna 4–10 centimetrų aukščio, 2–4 centimetrų storio, lygus, dažnai kiek pastorėjęs prie pagrindo. Kvapas daugeliui primena spyglius ar miško paklotę, ypač kai grybas šviežias.

    Kada prasideda sezonas ir kaip jį lemia orai

    Bagniakai paprastai pradeda rodytis vasaros pradžioje, o gausesnis derėjimas dažniausiai fiksuojamas vasaros pabaigoje ir rudenį. Daugelyje regionų pikas sutampa su laikotarpiu nuo rugpjūčio pabaigos iki spalio, o gausiausiai jų randama rugsėjį.

    Derėjimą labiausiai lemia krituliai ir šiluma: po lietingesnių periodų, kai naktimis nėra šalnų, grybai miškuose pasirodo greičiau ir gausiau. Jei vasaros pabaiga būna sausesnė, „bangos“ dažniau būna trumpesnės ir labiau priklausomos nuo pavienių liūčių.

    Ar bagniakas valgomas ir kam tinka virtuvėje

    Bagniakas yra valgomas grybas, nors dažnai priskiriamas vidutinės vertės kategorijai dėl tekstūros ir skonio intensyvumo. Jis ypač tinka marinuoti, taip pat padažams, kai norisi švelnesnio, miško aromatą primenančio skonio.

    Renkant grybus svarbu vadovautis įprastomis saugumo taisyklėmis: imti tik gerai atpažįstamus grybus, vengti peraugusių ar sukirmijusių, o paruošiant namuose – kruopščiai nuvalyti ir termiškai apdoroti. Jei kyla abejonių dėl rūšies, geriau grybą palikti miške.

  • Lenkijos miškai geltonuoja: voveraitės dygsta masiškai, grybautojai rodo pilnus krepšius

    Lenkijos miškai geltonuoja: voveraitės dygsta masiškai, grybautojai rodo pilnus krepšius

    Lenkijoje įsibėgėja vasarinis grybų sezonas: socialiniuose tinkluose daugėja nuotraukų su įspūdingais voveraičių laimikiais. Grybautojai teigia, kad kai kur miško paklotė tiesiog geltonuoja, o išvykos baigiasi krepšiais, prikrautais iki viršaus.

    Daugiausia pranešimų apie gausų voveraičių dygimą pastarosiomis dienomis pasirodė iš Didžiosios Lenkijos vaivadijos. Vietos gyventojai dalijasi vaizdais iš spygliuočių ir mišrių miškų, kur voveraitės randamos ištisais plotais, ypač po lietingesnių dienų.

    „Miškas tiesiog švietė geltonai, toks voveraičių antplūdis Didžiojoje Lenkijoje“, – rašoma grybautojų bendruomenės įraše.

    Grybų gausą lemia palankios meteorologinės sąlygos: nuosaikios temperatūros, vietiniai krituliai ir didesnė oro bei dirvos drėgmė. Tokiu oru miško paklotė ilgiau neišdžiūsta, todėl voveraitės, kurioms svarbus drėgnas mikroklimatas, dygsta intensyviau.

    Voveraitės dažniausiai aptinkamos spygliuočių ir mišriuose miškuose, kur auga pušys, eglės, taip pat ąžuolai ar bukai. Jos mėgsta samanotas vietas, smėlingesnę dirvą ir plotus, padengtus storesniu spyglių sluoksniu, o geriausiai „atsiveria“ po kelių šiltesnių dienų, kai iškrenta trumpi lietūs.

    Specialistai primena, kad net ir gausaus sezono metu svarbiausia saugumas: rinkti reikia tik neabejotinai atpažįstamus grybus, vengti senų, sukirmijusių ar prie kelių augusių egzempliorių. Parsineštus grybus patariama kuo greičiau perrinkti ir termiškai apdoroti, nes šviežios voveraitės, kaip ir kiti miško grybai, greitai genda.

  • Kurki jau dygsta masiškai: šios miško vietos dabar duoda pilniausius krepšius

    Šiltesnės dienos ir drėgnos naktys paprastai sukuria palankiausias sąlygas dygti voveraitėms, dar vadinamoms pieprzniu valgomuoju. Būtent toks orų derinys dažniausiai pradeda ankstyvąjį sezoną, kai grybautojai vis dažniau iš miško grįžta su geltonais radiniais.

    Voveraitės vertinamos dėl ryškaus aromato, tvirtos tekstūros ir to, kad jos dažnai auga grupėmis. Todėl radus vieną, verta sustoti ir atidžiai apžiūrėti kelis metrus aplink, nes netoliese neretai slepiasi visas jų plotelis.

    Kur voveraites rasti pirmiausia?

    Dažniausiai voveraičių ieškoma spygliuočių ir mišriuose miškuose, ypač ten, kur vyrauja pušys ir eglės. Tačiau jų galima aptikti ir šalia lapuočių, pavyzdžiui, ąžuolų ar bukų, jei tik dirvožemis ir paklotė tinkami.

    Gera užuomina yra rūgštesnė dirva, samanos ir storesnis miško paklotės sluoksnis, kuris ilgiau išlaiko drėgmę. Praktikoje tai reiškia, kad verta tikrinti vietas, kur žemė neperdžiūsta net po kelių sausesnių dienų.

    Patyrę grybautojai dažnai apžiūri miško takų pakraščius, lengviau praeinamus retmius ir vietas, kur pro medžių lajas prasiskverbia saulė. Tokiose zonose dirva sušyla, bet drėgmė dar išlieka, todėl voveraitės gali pasirodyti staiga ir gausiai.

    Kaip rinkti, kad miškas atsilygintų?

    Radus voveraičių, svarbiausia neskubėti ir jų neišplėšti su žemėmis. Grybo vaisiakūnį geriausia atsargiai išsukti arba nupjauti aštriu peiliuku prie pat žemės, kad būtų kuo mažiau pažeista grybiena.

    Smulkiausius, dar vos išlindusius grybus pravartu palikti augti, ypač jei planuojate į tą pačią vietą sugrįžti po kelių dienų. Taip pat po rinkimo naudinga lengvai pridengti vietą samanomis ar paklote, kad atvira grybiena neperdžiūtų.

    Grybams laikyti tinkamiausias yra laidus orui krepšys ar pintinė, nes plastike jie greitai kaista ir drėksta. Be to, vėdinimas padeda išsaugoti jų tvirtumą ir sumažina gedimo riziką dar miške.

    Kokia temperatūra ir lietus duoda didžiausią derlių?

    Voveraitėms palankiausias scenarijus dažniausiai yra kelių dienų lietus, po kurio ateina šiltesnis periodas. Kai dirva prisigeria drėgmės, o oras staigiau sušyla, po 2–5 dienų miškuose neretai prasideda ryškesnis dygimas.

    Jei prognozėse matyti tvankesnės, su perkūnija ateinančios liūtys, tai dažnai būna ženklas planuoti išvyką į mišką netrukus po kritulių. Voveraitės gali ištverti trumpesnę sausrą, tačiau tuomet jos dažniau slepiasi samanose, o radiniai būna smulkesni ir sausesni.

    Renkant grybus svarbu prisiminti ir saugumą: imkite tik gerai atpažįstamas rūšis, venkite pramoninių teritorijų ir judrių kelių pakraščių. Jei kyla bent menkiausia abejonė dėl grybo tapatybės ar būklės, jį geriau palikti miške.