CP v2

Tag: Guinnesso rekordai

  • Sveria 4 100 000 tonų ir vis dar grimzta: Bukarešto Parlamento rūmų paslaptis stebina iki šiol

    Sveria 4 100 000 tonų ir vis dar grimzta: Bukarešto Parlamento rūmų paslaptis stebina iki šiol

    Bukarešte stovintys Parlamento rūmai, rumuniškai vadinami Casa Poporului, laikomi sunkiausiu pastatu pasaulyje. Guinnesso rekordų knygoje nurodoma, kad statinys sveria apie 4 100 000 tonų, o dėl masto ir istorijos iki šiol kelia diskusijas.

    Komplekso pagrindinis korpusas siekia apie 270 metrų ilgį ir 240 metrų plotį, o aukštis virš žemės yra apie 84 metrai. Pastate įrengta 12 antžeminių aukštų, o po juo driekiasi dar aštuoni požeminiai lygiai.

    Požeminė infrastruktūra siejama ir su šaltojo karo laikų logika. Šaltiniuose minima, kad po pastatu buvo projektuota itin apsaugota slėptuvė, o požeminės erdvės sujungtos tunelių sistema, kurios bendras ilgis siekia dešimtis kilometrų.

    Statybos pradėtos 1980 metais, o intensyviausias etapas vyko 1983 metais ir vėliau, kai darbai buvo organizuojami visą parą. Skaičiuojama, kad vienu metu dirbo iki 25 000 darbininkų ir karių, o didžiulio projekto tempas lėmė ir nelaimingus atsitikimus.

    Kad atsirastų vietos milžiniškam kompleksui, buvo pertvarkyta didelė miesto dalis. Skelbiama, kad sunaikinta apie 7 kvadratinių kilometrų teritorija, nugriauta tūkstančiai pastatų, tarp jų ir istoriniai objektai, o dešimtys tūkstančių gyventojų buvo priversti persikelti.

    Įspūdingas svoris turi ir ilgalaikių pasekmių. Nurodoma, kad pastatas pamažu sėda į gruntą maždaug 6 milimetrus per metus, o tai siejama su vietos geologija ir nuosėdinių sluoksnių slūgimu.

    Parlamento rūmai išsiskiria ne tik mastu, bet ir išlaikymo kaina. Vien energijos sąnaudos neretai vertinamos kaip vienos didžiausių tarp administracinių pastatų pasaulyje: minimą maždaug 6 mln. JAV dolerių per metus sumą pagal pastarųjų metų kursą galima apytiksliai prilyginti apie 5 500 000 eurų.

    Ekonominis projekto vertinimas iki šiol kelia klausimų, nes statybų laikotarpiu dalis darbo buvo organizuojama autoritarinio režimo sąlygomis. Įvairiuose vertinimuose teigiama, kad bendra darbų vertė ilgainiui siekė daugiau nei 3 mlrd. eurų, tačiau tikslus skaičius dėl istorinių aplinkybių išlieka ginčytinas.

    Šiandien tai viena ryškiausių Rumunijos sostinės lankytinų vietų ir valstybės institucijų centras, bet kartu ir priminimas apie laikotarpį, kai urbanistiniai sprendimai buvo daromi nepaisant bendruomenių bei paveldo. Pastatas tebėra inžinerinis paradoksas: milžiniškas, brangus išlaikyti ir vis dar lėtai grimztantis.

  • Neįtikėtina: „iPhone“ išgyveno kritimą iš stratosferos ir pateko į Guinnesso rekordus

    Neįtikėtina: „iPhone“ išgyveno kritimą iš stratosferos ir pateko į Guinnesso rekordus

    Į Guinnesso rekordų knygą įrašytas neįprastas bandymas, kuriame iš stratosferos numestas išmanusis telefonas po smūgio liko veikiantis. Eksperimentą surengė apsauginių dėklų gamintojas „RHINOSHIELD“ kartu su Jungtinės Karalystės aviacijos ir kosmoso bendrove „Sent Into Space“.

    Telefonas balionu buvo pakeltas į maždaug 30,6 kilometro aukštį, tai yra apie 100 400 pėdų virš Žemės. Tokia riba jau priskiriama stratosferai, kur sąlygos gerokai atšiauresnės nei įprastame skrydyje: žemesnė temperatūra, mažesnis slėgis ir didesni aplinkos svyravimai.

    Įrenginys buvo įdėtas į specialiai šiam bandymui paruoštą apsauginį dėklą, o po numetimo vėliau surastas netoli Kirunos Švedijoje. Skelbiama, kad telefonas buvo atgautas birželio 24 dieną, o paieška, net susiaurinus zoną iki maždaug dviejų kilometrų, truko kelias valandas.

    „Mums buvo svarbu pademonstruoti ne tik kritimo aukštį, bet ir tai, kaip apsauga elgiasi esant ekstremaliam slėgiui ir temperatūrai“, – sakė projekto atstovai.

    „RHINOSHIELD“ teigimu, bandymas buvo susietas su kuriama „AirX“ produktų linija ir idėjomis, pasiskolintomis iš amortizacijos sprendimų automobiliuose bei avalynėje. Tokiuose projektuose pagrindinis tikslas yra sumažinti smūgio energijos perdavimą įrenginiui, todėl realiame naudojime panašūs sprendimai gali reikšti mažiau sudužusių ekranų ir mažesnes remonto išlaidas.

    Rekordo bandymas vyko netoli Esrange kosmoso centro, kur dažnai rengiami aukštuminiai balionų skrydžiai ir testai. Specialistai atkreipia dėmesį, kad net jei įrenginys išgyvena kritimą, tokiose aukštumose papildomą riziką kelia staigūs temperatūros pokyčiai, slėgio skirtumai ir galimas korpuso sandarumo pažeidimas, todėl tokie eksperimentai yra ir inžinerinis, ir logistinis iššūkis.

  • Etiopija skelbė per dieną pasodinusi 353 mln. medžių: ką rodo duomenys apie jų išlikimą

    2019 metais Etiopija paskelbė per vieną dieną pasodinusi 353 633 660 medžių sodinukų ir taip esą pagerinusi masinės sodinimo akcijos rekordą. Ši iniciatyva tapo dalimi vyriausybės pradėtos „Green Legacy Initiative“, kuria siekta atsverti ilgalaikį miškų nykimą ir dirvožemio eroziją.

    Istoriškai didelę Etiopijos teritorijos dalį dengė miškai, tačiau per XX amžių jų plotas smarkiai sumažėjo. Tarptautinės organizacijos ir tyrėjai ne kartą pabrėžė, kad miškų praradimas šalyje didina dirvožemio nualinimą, mažina vandens sulaikymą kraštovaizdyje ir didina priklausomybę nuo malkų.

    Oficialiai buvo skelbta, kad per maždaug 12 valandų sodinukai buvo pasodinti apie tūkstantyje vietų, o į talką įsitraukė milijonai žmonių. Tądien kai kurios mokyklos ir valstybinės įstaigos laikinai pristabdė darbus, kad darbuotojai ir mokiniai galėtų dalyvauti sodinime.

    Etiopijos pateiktas skaičius gerokai viršijo ankstesnį plačiai cituotą Indijos pasiekimą, kai 2017 metais per panašų laiką buvo pasodinta apie 66 mln. medžių. Vis dėlto svarbiausias klausimas liko ne vien apie mastą, o apie tai, kaip tokie skaičiai patikrinami ir ką jie reiškia ilguoju laikotarpiu.

    Nors apie rekordinę akciją buvo plačiai rašoma, Etiopija nepateikė paraiškos Guinnesso rekordų knygai, todėl šis pasiekimas nebuvo oficialiai patvirtintas. Tai reiškia, kad viešojoje erdvėje dažniau vartojama formuluotė „Etiopija skelbė“ ar „Etiopija teigė“, o ne „rekordas užfiksuotas“.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad suskaičiuoti daugiau nei trečdalį milijardo sodinukų, pasodintų per trumpą laiką daugybėje skirtingų taškų, itin sudėtinga. Tokiose akcijose paprastai remiamasi organizatorių ataskaitomis, išdalintų sodinukų kiekiu ir apytikriais vietinių koordinatorių skaičiavimais, o ne nepriklausomu vienodu auditu.

    Miškų atkūrimo programose svarbiausia ne vien pasodinimo skaičius, o išgyvenamumas po 1–3 metų ir vėliau, taip pat rūšių parinkimas ir priežiūra. Tyrėjai pabrėžia, kad sodinukų žūtį dažnai lemia vandens trūkumas, netinkamai parinktos rūšys, ganymas, dirvožemio degradacija, kenkėjai, taip pat nepakankama priežiūra po pasodinimo.

    Akademiniuose darbuose, kuriuose vertintos Etiopijos sodinimo iniciatyvos atskirose teritorijose, fiksuojamas nevienodas rezultatas. Pavyzdžiui, viename 2025 metų tyrime, nagrinėjusiame konkrečią Etiopijos vietovę, nurodytas vidutinis maždaug 39,8 proc. sodinukų išgyvenamumas per 2019–2024 metų laikotarpį, o tai rodo, kad masinė sodinimo banga ne visur virsta brandžiais miškais.

    Pastarųjų metų apžvalgos taip pat kelia bendresnę problemą: kai trūksta patikimų, viešai prieinamų ir nepriklausomai patikrintų duomenų apie išgyvenusių medžių skaičių, jų rūšinę sudėtį bei ekologinę naudą, sunku įvertinti realų poveikį. Dėl to vis dažniau raginama pereiti nuo kiekybės prie kokybės: orientuotis į ekosistemų atkūrimą, vietines rūšis, priežiūros planus ir ilgalaikį monitoringą.

    Etiopijos valdžia programą tęsė ir vėlesniais metais, skelbdama apie didelius sodinimo kiekius bei infrastruktūrinius pokyčius, pavyzdžiui, išaugusį medelynų skaičių. Tačiau galutinis atsakymas, ar milijonai pasodintų sodinukų taps atspariais miškais, priklauso nuo to, kiek jų išgyvens, kaip bus valdoma žemė ir ar bus sukurta nuosekli priežiūros sistema.

    Tarptautinėje klimato politikoje medžių sodinimas dažnai pristatomas kaip viena iš priemonių mažinti anglies dvideginio kiekį ir atkurti nualintas teritorijas. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tik ilgalaikiai, gerai prižiūrimi ir vietos sąlygoms pritaikyti miškai gali užtikrinti stabilų poveikį klimatui, biologinei įvairovei ir žmonių pragyvenimui.

  • Mažiausias pasaulyje arklys Pumukelis: vos 52,6 cm ūgio rekordininkas, tapęs terapijos žvaigžde

    Vokietijoje gyvenantis šetlando ponis Pumukelis oficialiai pripažintas mažiausiu pasaulyje gyvu arklio patinu. Jo ūgis ties gogu siekia 52,6 centimetro, todėl jis gerokai mažesnis net už daugumą suaugusių šunų.

    Rekordą patvirtino Guinnesso rekordų knyga, o po šio įrašo Pumukelis greitai tapo žinomas ir už Vokietijos ribų. Vis dėlto jo šeimininkė Karola Weidemann pabrėžia, kad svarbiausia jai ne šlovė, o tai, kaip ponis keičia žmonių kasdienybę.

    Dar būdamas vos penkių mėnesių Pumukelis buvo išskirtinai mažas: jo ūgis siekė apie 47 centimetrus, o svoris buvo maždaug 20 kilogramų. Palyginimui, įprastai šetlando poniai yra gerokai aukštesni, o jų standartinis ūgis dažniausiai viršija 70 centimetrų.

    Pasak šeimininkės, toks dydis nėra sąmoningos selekcijos rezultatas. Specialistai mini, kad augimas galėjo sustoti anksti dėl retos genetinės anomalijos, tačiau tai nebūtinai reiškia prastesnę gyvenimo kokybę.

    Veterinarijos praktikoje itin mažas ūgis gyvūnams neretai siejamas su didesne kaulų ir sąnarių problemų rizika. Tokiais atvejais pasitaiko žandikaulio, stuburo, kanopų ar judėjimo sutrikimų, todėl svarbus nuolatinis sveikatos stebėjimas.

    Apie Pumukelį teigiama, kad jis yra reta išimtis: jo kūno proporcijos išliko harmoningos, judesiai natūralūs, o kasdienybė aktyvi. Jis bėgioja, žaidžia ir ganosi taip pat, kaip ir kiti poniai, tik gerokai mažesnio ūgio.

    Po Guinnesso įrašo Pumukelis buvo kviečiamas į televizijos laidas ir renginius, kur žmonės norėjo su juo nusifotografuoti. Dėl mažo ūgio kelionės jam paprastesnės: ponis telpa automobilyje, o trumpiems pervežimams kartais pasitelkiamas vežimėlis.

    Tačiau didžiausia Pumukelio kasdienybės dalis siejama su terapine veikla. Jis lankosi senelių namuose, mokyklose, hospisuose ir neįgaliesiems padedančiose įstaigose, o mažas dydis padeda lengviau užmegzti ryšį net su tais, kurie įprastai bijotų didelio arklio.

    „Man daug svarbiau, kad jis kasdien priverčia žmones nusišypsoti, nei tai, kad jo vardas atsidūrė rekordų knygoje“, – sakė Karola Weidemann.

    Gyvūnų asistuojama terapija pastaraisiais metais vis dažniau taikoma emocinei savijautai gerinti, stresui mažinti ir socialiniams įgūdžiams ugdyti. Nors kiekvienas atvejis skirtingas, tokie gyvūnai kaip Pumukelis dažnai tampa saugiu pirmuoju žingsniu į bendravimą, ypač vaikams ir vyresnio amžiaus žmonėms.

  • Kinija dykumoje stato saulės sieną: iš orbitos matomas žirgas ir 100 GW planas stebina pasaulį

    Kinija dykumoje stato saulės sieną: iš orbitos matomas žirgas ir 100 GW planas stebina pasaulį

    Šiaurės Kinijoje, Vidinės Mongolijos Kubuqi dykumoje, sparčiai plečiamas vienas didžiausių pasaulyje saulės energetikos projektų. Šimtai kilometrų fotovoltinių modulių čia keičia dykumos kraštovaizdį, o dalį infrastruktūros galima įžvelgti net palydovinėse nuotraukose.

    Kubuqi dar visai neseniai buvo siejama su kopomis ir atšiauriomis sąlygomis, tačiau dabar joje formuojamas ištisinis saulės elektrinių koridorius. Skelbiama, kad atkarpomis jis siekia apie 400 kilometrų ilgį, o kai kur plotis artėja prie 5 kilometrų.

    Kinijos tikslas šiame regione iki dešimtmečio pabaigos yra išauginti įrengtąją galią iki 100 gigavatų. Toks mastas prilygtų didelės valstybės elektros sistemos galiai, o pagaminta energija planuojama tiekti ir į Pekino, Tiandzino bei Hebėjaus regiono vartojimo centrus.

    Išskirtiniu projekto simboliu tapo Junma saulės elektrinė, kurios panelių išdėstymas suformuoja milžinišką šuoliuojančio žirgo vaizdą. Šis sprendimas įrašytas į Guinnesso rekordų knygą kaip didžiausias vaizdas, sukurtas iš fotovoltinių modulių.

    Vis dėlto tai ne vien vizualinis objektas: nurodoma, kad ši elektrinė per metus pagamina apie 2 milijardus kilovatvalandžių elektros. Toks kiekis gali reikšmingai prisidėti prie regiono vartojimo, priklausomai nuo paklausos, tinklo apkrovų ir sezoniškumo.

    Projektas siejamas ir su aplinkosauginiais eksperimentais, kurie pastaraisiais metais vis dažniau aptariami saulės parkų kontekste. Aukščiau montuojami moduliai gali mažinti vėjo greitį prie žemės, slopinti drėgmės garavimą ir sudaryti sąlygas augmenijai atsigauti, o palydoviniai stebėjimai kai kuriose vietovėse fiksuoja didesnį žalumos plotą.

    Mokslininkai vertina, ar tokie pokyčiai ilgainiui gali paveikti mikroklimatą, tačiau aiškūs atsakymai priklausys nuo ilgesnio laikotarpio duomenų. Pagrindinis praktinis iššūkis išlieka kitas: kaip patikimai perduoti didžiulius elektros srautus į didmiesčius, esančius daugiau nei 1 300 kilometrų atstumu.

    Dėl to Kinija lygiagrečiai investuoja į aukštos įtampos perdavimo infrastruktūrą, jungiančią Vidinę Mongoliją su labiausiai apgyvendintais šalies regionais. Energetikos ekspertai tokias iniciatyvas sieja ne tik su klimato tikslais, bet ir su energetinio saugumo strategija bei mažesne priklausomybe nuo importuojamų iškastinių išteklių.