2019 metais Etiopija paskelbė per vieną dieną pasodinusi 353 633 660 medžių sodinukų ir taip esą pagerinusi masinės sodinimo akcijos rekordą. Ši iniciatyva tapo dalimi vyriausybės pradėtos „Green Legacy Initiative“, kuria siekta atsverti ilgalaikį miškų nykimą ir dirvožemio eroziją.
Istoriškai didelę Etiopijos teritorijos dalį dengė miškai, tačiau per XX amžių jų plotas smarkiai sumažėjo. Tarptautinės organizacijos ir tyrėjai ne kartą pabrėžė, kad miškų praradimas šalyje didina dirvožemio nualinimą, mažina vandens sulaikymą kraštovaizdyje ir didina priklausomybę nuo malkų.
Rekordinė diena: mobilizacija ir skaičiai
Oficialiai buvo skelbta, kad per maždaug 12 valandų sodinukai buvo pasodinti apie tūkstantyje vietų, o į talką įsitraukė milijonai žmonių. Tądien kai kurios mokyklos ir valstybinės įstaigos laikinai pristabdė darbus, kad darbuotojai ir mokiniai galėtų dalyvauti sodinime.
Etiopijos pateiktas skaičius gerokai viršijo ankstesnį plačiai cituotą Indijos pasiekimą, kai 2017 metais per panašų laiką buvo pasodinta apie 66 mln. medžių. Vis dėlto svarbiausias klausimas liko ne vien apie mastą, o apie tai, kaip tokie skaičiai patikrinami ir ką jie reiškia ilguoju laikotarpiu.
Kodėl rekordas liko be oficialaus patvirtinimo
Nors apie rekordinę akciją buvo plačiai rašoma, Etiopija nepateikė paraiškos Guinnesso rekordų knygai, todėl šis pasiekimas nebuvo oficialiai patvirtintas. Tai reiškia, kad viešojoje erdvėje dažniau vartojama formuluotė „Etiopija skelbė“ ar „Etiopija teigė“, o ne „rekordas užfiksuotas“.
Ekspertai atkreipia dėmesį, kad suskaičiuoti daugiau nei trečdalį milijardo sodinukų, pasodintų per trumpą laiką daugybėje skirtingų taškų, itin sudėtinga. Tokiose akcijose paprastai remiamasi organizatorių ataskaitomis, išdalintų sodinukų kiekiu ir apytikriais vietinių koordinatorių skaičiavimais, o ne nepriklausomu vienodu auditu.
Pasodinti neužtenka: kiek medžių išgyvena?
Miškų atkūrimo programose svarbiausia ne vien pasodinimo skaičius, o išgyvenamumas po 1–3 metų ir vėliau, taip pat rūšių parinkimas ir priežiūra. Tyrėjai pabrėžia, kad sodinukų žūtį dažnai lemia vandens trūkumas, netinkamai parinktos rūšys, ganymas, dirvožemio degradacija, kenkėjai, taip pat nepakankama priežiūra po pasodinimo.
Akademiniuose darbuose, kuriuose vertintos Etiopijos sodinimo iniciatyvos atskirose teritorijose, fiksuojamas nevienodas rezultatas. Pavyzdžiui, viename 2025 metų tyrime, nagrinėjusiame konkrečią Etiopijos vietovę, nurodytas vidutinis maždaug 39,8 proc. sodinukų išgyvenamumas per 2019–2024 metų laikotarpį, o tai rodo, kad masinė sodinimo banga ne visur virsta brandžiais miškais.
Pastarųjų metų apžvalgos taip pat kelia bendresnę problemą: kai trūksta patikimų, viešai prieinamų ir nepriklausomai patikrintų duomenų apie išgyvenusių medžių skaičių, jų rūšinę sudėtį bei ekologinę naudą, sunku įvertinti realų poveikį. Dėl to vis dažniau raginama pereiti nuo kiekybės prie kokybės: orientuotis į ekosistemų atkūrimą, vietines rūšis, priežiūros planus ir ilgalaikį monitoringą.
Etiopijos valdžia programą tęsė ir vėlesniais metais, skelbdama apie didelius sodinimo kiekius bei infrastruktūrinius pokyčius, pavyzdžiui, išaugusį medelynų skaičių. Tačiau galutinis atsakymas, ar milijonai pasodintų sodinukų taps atspariais miškais, priklauso nuo to, kiek jų išgyvens, kaip bus valdoma žemė ir ar bus sukurta nuosekli priežiūros sistema.
Tarptautinėje klimato politikoje medžių sodinimas dažnai pristatomas kaip viena iš priemonių mažinti anglies dvideginio kiekį ir atkurti nualintas teritorijas. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tik ilgalaikiai, gerai prižiūrimi ir vietos sąlygoms pritaikyti miškai gali užtikrinti stabilų poveikį klimatui, biologinei įvairovei ir žmonių pragyvenimui.
Leave a Reply