CP v2

Tag: Gyventojų pajamų mokestis

  • Investicinės sąskaitos deklaravimas: terminai, dažniausios klaidos ir ką VMI tikrins šiemet

    2026 metais investicinės sąskaitos deklaravimas gyventojams tampa vienu svarbiausių metinės pajamų deklaracijos žingsnių, ypač tiems, kurie aktyviai investuoja ir reinvestuoja pelną. Valstybinė mokesčių inspekcija primena, kad pasirinkus šį režimą, duomenis reikia pateikti per Elektroninio deklaravimo sistemą kartu su metine GPM311 deklaracija.

    Investicinės sąskaitos esmė paprasta: investicijų pajamos apmokestinamos ne tada, kai jos uždirbamos ar reinvestuojamos, o tada, kai iš sąskaitos išsiimama daugiau lėšų, nei į ją buvo įnešta. Praktikoje tai reiškia, kad mokesčio mokėjimas atidedamas iki realaus pelno „pasiėmimo“.

    Kas laikoma investicine sąskaita?

    Investicine sąskaita gali būti gyventojo turima ar naujai atidaryta sąskaita finansų įstaigoje arba pas mokėjimo paslaugų teikėją Lietuvoje ar užsienyje. Svarbiausia sąlyga, kad ši sąskaita būtų naudojama tik investavimo operacijoms, kurios atitinka Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nustatytą apimtį.

    VMI akcentuoja, kad tai nėra privalomas modelis ir jis taikomas tik gyventojo pasirinkimu. Tačiau pasirinkus režimą, atsiranda ir aiškesnė disciplina: per šią sąskaitą neturėtų vykti kasdienės išlaidos ar su investavimu nesusiję pervedimai.

    Investicine sąskaita paprastai nelaikomos indėlių ar taupomosios sąskaitos, vertybinių popierių apskaitos sąskaitos ar bendro naudojimo sąskaitos. Taip pat šis režimas paprastai nėra taikomas kriptovaliutų operacijoms, todėl prieš deklaruojant verta įsivertinti, kokioms investicijoms realiai naudojama sąskaita.

    Kaip veikia apmokestinimas?

    Pajamų mokestis skaičiuojamas tik tuomet, kai iš investicinės sąskaitos išmokama suma viršija bendrą įnašų likutį. Jei išsiimama tiek, kiek buvo įnešta, mokestis neskaičiuojamas, tik mažėja įnašo likutis.

    Jeigu gyventojas išsiima daugiau, nei įnešė, apmokestinama tik viršijanti dalis. Kai įnašo likutis tampa lygus nuliui, vėlesnės išmokos iš esmės laikomos apmokestinamosiomis pajamomis pagal taikomą tvarką.

    Praktinis skirtumas nuo įprasto investavimo apmokestinimo yra tas, kad reinvestavimas investicinės sąskaitos režime nereiškia pareigos kasmet apskaičiuoti ir sumokėti mokesčio vien dėl to, kad buvo gauta grąža. Tačiau tai nereiškia, kad deklaruoti nereikia: reikalinga tiksli įnašų ir išmokėjimų apskaita.

    Kaip deklaruoti ir ko dažniausiai nepastebi gyventojai?

    Investicinė sąskaita deklaruojama metinėje pajamų deklaracijoje GPM311, pildant vedlio dalį, skirtą šiam režimui. Deklaracijoje nurodomi sąskaitos identifikaciniai duomenys, finansų įstaiga ar paslaugų teikėjas, valstybė, sąskaitos numeris, atidarymo data ir data, nuo kada sąskaita pradėta naudoti investavimui.

    Jeigu per metus buvo tik įnešimai ir nebuvo išmokėjimų, paprastai pakanka deklaruoti bendrą įneštų lėšų sumą. Jei buvo išmokėjimų, paprastai reikia tiksliau atskleisti, kada ir kokiomis sumomis lėšos buvo įneštos ir išmokėtos, kad būtų galima korektiškai nustatyti, ar atsirado apmokestinama viršijanti dalis.

    Dažniausia klaida yra investicinę sąskaitą naudoti kaip įprastą kasdienę: per ją apmokėti pirkinius, paslaugas ar atlikti su investavimu nesusijusius pervedimus. Tokiais atvejais gali būti laikoma, kad lėšos buvo išmokėtos ne investavimo tikslams, todėl svarbu atskirti investavimo srautus nuo asmeninių finansų.

    Dar viena rizika yra pavėluotas deklaravimas arba mokėtino mokesčio sumokėjimas po termino. VMI taiko delspinigius už nesumokėtą sumą, todėl tiems, kuriems dėl išmokėjimų susidaro mokestis, verta nepalikti skaičiavimų paskutinei dienai.

    Gyventojams, kurie investavo dar iki investicinės sąskaitos režimo taikymo pradžios ir nori įtraukti anksčiau įsigytas investicijas, svarbu įvertinti pereinamosios tvarkos reikalavimus. Tokiais atvejais deklaruojant dažniausiai reikia aiškiai atskirti, kurios lėšos ir kokiu momentu tapo investicinės sąskaitos režimo dalimi.

    Investicinės sąskaitos modelis gali būti patogus ilgesnio laikotarpio investuotojams, tačiau jis reikalauja tvarkingos apskaitos ir disciplinos. Pagrindinis principas išlieka toks pats: mokesčiai atidedami iki pelno realizavimo per išmokėjimus, todėl svarbiausia teisingai deklaruoti įnašus, išmokas ir jų paskirtį.

  • Investicinė sąskaita pirmąkart deklaruojama: kam ji naudinga ir ką iki birželio 1 dienos būtina padaryti

    Investicinė sąskaita pirmąkart deklaruojama: kam ji naudinga ir ką iki birželio 1 dienos būtina padaryti

    Šiemet gyventojams pirmą kartą tenka deklaruoti investicinę sąskaitą, todėl daugeliui kyla klausimų, kam ji skirta ir kaip veikia mokesčių prasme. Valstybinė mokesčių inspekcija primena, kad pasirinkus investicinės sąskaitos režimą, jos duomenis reikia pateikti metinėje pajamų deklaracijoje iki birželio 1 dienos.

    Investicinė sąskaita yra gyventojo pasirinktas apmokestinimo modelis, kai investicijų pajamos apmokestinamos tik tuomet, kai iš sąskaitos išsiimama daugiau lėšų, negu į ją buvo įnešta. Kol pelnas paliekamas sąskaitoje ir reinvestuojamas, gyventojų pajamų mokesčio prievolė neatsiranda.

    Kas gali būti investicinė sąskaita

    Investicine sąskaita gali tapti tiek jau turima, tiek naujai atidaryta sąskaita finansų įstaigoje ar pas mokėjimo paslaugų teikėją Lietuvoje ar užsienyje. Esminė taisyklė yra praktinė: šios sąskaitos lėšos turi būti naudojamos tik investicijoms į teisės aktuose numatytus finansinius produktus.

    VMI akcentuoja, kad investicinė sąskaita neturi virsti kasdienio atsiskaitymo sąskaita. Per ją neturėtų keliauti darbo užmokestis, įprastos buitinės išlaidos ar komunaliniai mokėjimai, nes tokie judėjimai gali būti vertinami kaip lėšų panaudojimas ne investavimo tikslams.

    Taip pat svarbu atskirti, kad investicinės sąskaitos režimas netaikomas kriptovaliutų investicijoms. Be to, kaip investicinės paprastai nedeklaruojamos indėlių, taupomosios, vertybinių popierių apskaitos ar bendro naudojimo sąskaitos, jeigu jos neatitinka investicinei sąskaitai keliamų sąlygų.

    Kokios investicijos patenka į režimą

    Per investicinę sąskaitą galima investuoti į įvairius finansinius instrumentus, įskaitant biržoje prekiaujamus vertybinius popierius ir pinigų rinkos priemones, fondus, išvestines finansines priemones. Taip pat minimos sutelktinio finansavimo ir tarpusavio skolinimo priemonės bei Lietuvos ir užsienio valstybių taupymo lakštai.

    Šis modelis aktualus tiems, kurie investuoja reguliariai ir pelną dažnai reinvestuoja, nes mokesčių mokėjimas atidedamas iki momento, kai realiai išsiimamas uždirbtas prieaugis. Praktikoje tai gali supaprastinti investicijų „sukimą“, tačiau reikalauja tvarkingos apskaitos, kad būtų aišku, kiek į sąskaitą įnešta ir kiek iš jos išmokėta.

    Kaip deklaruoti ir kada atsiranda GPM

    Investicinė sąskaita deklaruojama pildant metinę pajamų deklaraciją GPM311 per EDS, nurodant sąskaitos duomenis ir reikalingą informaciją apie lėšų įnešimą bei išmokėjimą. Paprastai prašoma finansų įstaigos ar mokėjimo paslaugų teikėjo pavadinimo, valstybės, sąskaitos numerio, atidarymo datos ir datos, nuo kada sąskaita pradėta naudoti investavimui.

    GPM skaičiuojamas tik tada, kai iš investicinės sąskaitos išsiimama daugiau negu buvo įnešta. Jei išmokama suma neviršija įnašo likučio, mokestis neskaičiuojamas, o įnašo likutis sumažėja; jei viršija, apmokestinama tik viršijanti dalis. Jei įnašo likutis tampa lygus 0 eurų, visa vėliau išmokama suma laikoma apmokestinamosiomis pajamomis.

    Lėšos laikomos išmokėtomis iš investicinės sąskaitos ir tais atvejais, kai jos panaudojamos ne investicijoms. Pavyzdžiui, jei pinigai nukreipiami ne tinkamiems finansiniams produktams įsigyti ir nepervedami į kitą to paties ar kito nuolatinio Lietuvos gyventojo investicinę sąskaitą, tokios operacijos gali sukurti apmokestinimo momentą.

    Jeigu per metus lėšos iš investicinės sąskaitos nebuvo išmokėtos, deklaracijoje paprastai nurodoma bendra per metus įneštų lėšų suma. Jei išmokėjimų buvo, deklaruojamos atitinkamų kalendorinių dienų įneštų ir išmokėtų sumų suvestinės pagal datą, kad būtų galima korektiškai apskaičiuoti mokėtiną mokestį.

    VMI primena, kad pavėlavus sumokėti mokestį po termino gali būti skaičiuojami delspinigiai, todėl gyventojams rekomenduojama neatidėlioti deklaravimo. Investicinės sąskaitos režimas nėra privalomas, tačiau pasirinkus jį svarbu įsitikinti, kad sąskaita naudojama pagal taisykles ir visi reikalingi duomenys pateikiami laiku.

    Taip pat aktualu tiems, kurie investavo anksčiau: jei gyventojas nori taikyti investicinės sąskaitos režimą ir į jį įtraukti iki 2025 metų įsigytas investicijas, tai deklaruojama teikiant 2025 metų pajamų deklaraciją iki 2026 metų birželio 1 dienos.

    Investicinės sąskaitos režimu gali naudotis tik tas asmuo, kuris tą sąskaitą deklaruoja VMI, todėl keli šeimos nariai tos pačios sąskaitos kaip investicinės deklaruoti negali. Tuo pačiu įstatymas neriboja, kiek skirtingų investicinių sąskaitų gali turėti vienas gyventojas, jei jis sugeba užtikrinti aiškią operacijų apskaitą ir laikymąsi taikomų reikalavimų.

  • Gegužės 11 dieną minima Mokesčių mokėtojų pagarba: Ignalinos meras kreipėsi į gyventojus

    Gegužės 11 dieną minima Mokesčių mokėtojų pagarba: Ignalinos meras kreipėsi į gyventojus

    Gegužės 11 dieną Lietuvoje minima Pagarbos mokesčių mokėtojams diena. Šia proga Ignalinos rajono savivaldybės meras Laimutis Ragaišis viešai padėkojo rajono gyventojams ir verslui už sąžiningai mokamus mokesčius.

    Pasak mero, būtent mokesčių mokėtojų indėlis leidžia savivaldai užtikrinti kasdienes paslaugas ir planuoti ilgalaikius darbus. Jis pabrėžė, kad atsakingumas ir pilietiškumas tiesiogiai prisideda prie rajono gerovės.

    „Nuoširdžiai dėkoju Ignalinos rajono gyventojams ir verslininkams, kurie dirba, išlaiko darbo vietas ir sąžiningai moka mokesčius“, – sakė Ignalinos rajono savivaldybės meras Laimutis Ragaišis.

    Merui taip pat svarbu, kad gyventojai supranta savivaldos vaidmenį ir jos finansavimo principus. Savivaldybių biudžetai didele dalimi priklauso nuo gyventojų pajamų mokesčio ir kitų įplaukų, kurios vėliau grįžta į viešąsias paslaugas.

    Anot jo, bendras tikslas yra kurti aplinką, kurioje patogu gyventi, dirbti ir auginti vaikus. Kreipimosi pabaigoje meras palinkėjo rajono žmonėms sėkmės, sveikatos ir asmeninės gerovės.

  • Mokesčių žemėlapis Europoje: kas sumoka daugiausia, o šeimos su vaikais kai kur net atgauna

    Mokesčių žemėlapis Europoje: kas sumoka daugiausia, o šeimos su vaikais kai kur net atgauna

    Dideli skirtumai net tarp kaimynų

    Gyventojų pajamų mokesčio našta Europoje smarkiai skiriasi priklausomai nuo šalies, pajamų lygio ir šeimos padėties. Naujausioje EBPO ataskaitoje apie darbo apmokestinimą lyginamos 2025 metų taisyklės ir jų poveikis „vidutinį atlyginimą“ gaunantiems darbuotojams.

    Svarbu tai, kad čia kalbama apie gyventojų pajamų mokestį, o ne visą darbo apmokestinimą. Socialinio draudimo įmokos, kurias moka darbuotojas ir darbdavys, į šiuos procentus neįtrauktos, todėl bendras mokesčių spaudimas gali atrodyti kitaip.

    Vienišas darbuotojas: nuo 6,6 iki 35,3 proc.

    Vertinant vienišą žmogų be vaikų, uždirbantį 100 proc. vidutinio atlyginimo, 2025 metais gyventojų pajamų mokestis tirtose Europos šalyse svyravo nuo 6,6 proc. Lenkijoje iki 35,3 proc. Danijoje. ES 22 šalių vidurkis siekė 17,2 proc., o EBPO vidurkis buvo 15,5 proc.

    Virš 25 proc. ribos pateko Islandija ir Belgija, o per 20 proc. ribą peržengė, be kita ko, Estija, Suomija, Airija ir Norvegija. Tarp didžiųjų Europos ekonomikų Italijos rodiklis buvo aukštesnis nei ES vidurkis, Vokietija jam prilygo, o Prancūzija ir Ispanija buvo šiek tiek žemiau.

    Šeimos su vaikais: mokesčiai mažėja, kartais tampa neigiami

    Antruoju scenarijumi vertinama šeima, kurioje dirba vienas žmogus ir auginami du vaikai, o pajamos taip pat sudaro 100 proc. vidutinio atlyginimo. Tokiu atveju ES 22 šalių vidurkis sumažėja iki 11 proc., panašus yra ir EBPO vidurkis.

    Kai kur mokesčio tarifas tampa net neigiamas, tai reiškia, kad per mokesčių sistemą šeima gauna grąžą ar išmokas, kurios viršija mokėtiną pajamų mokestį. EBPO duomenimis, tokiu atveju Slovakijoje fiksuotas minus 6,5 proc. tarifas, o Vokietijoje jis siekė vos 0,7 proc.

    Mažiau nei 5 proc. mokėjo ir kai kurios kitos šalys, tarp jų Lenkija, Čekija, Portugalija ir Slovėnija. Vis dėlto net ir šeimoms su vaikais kai kuriose šalyse pajamų mokesčio našta liko didesnė nei 20 proc., pavyzdžiui, Estijoje, Suomijoje, Islandijoje ir Norvegijoje.

    Kodėl vienur mokama daugiau, kitur mažiau?

    Ekonomistai pabrėžia, kad šalių skirtumus lemia ne tik tarifai, bet ir visas mokesčių modelis, įskaitant pridėtinės vertės mokestį, kapitalo bei pelno apmokestinimą ir tai, kiek valstybė remiasi darbo apmokestinimu. Todėl aukštas gyventojų pajamų mokestis nebūtinai reiškia, kad bendra našta darbuotojui yra didžiausia.

    „Šalys skirtingai dėlioja savo mokesčių krepšelį, priklausomai nuo pajamų poreikių, ekonomikos struktūros ir istoriškai susiformavusių fiskalinių institucijų“, – sakė EBPO analitikas Edoardo Magalini.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad bendra darbo pajamų našta labai priklauso nuo socialinio draudimo įmokų. Pavyzdžiui, Danija išsiskiria itin aukštu pajamų mokesčiu, tačiau darbuotojai ten paprastai moka palyginti mažas socialinio draudimo įmokas, o kai kuriose kitose šalyse situacija priešinga.

    Vertinant skirtumą tarp vienišo darbuotojo ir šeimos su dviem vaikais, didžiausi mokesčio sumažėjimai fiksuojami ten, kur vaiko išmokos ir lengvatos stipriai integruotos į pajamų mokesčio sistemą. EBPO duomenimis, ryškiausi atotrūkiai matyti Slovakijoje, Vokietijoje, Liuksemburge ir Belgijoje.

    Kai kur, tarp jų Lietuvoje, mokesčio tarifas šiuose dviejuose scenarijuose išlieka toks pats, nes parama šeimoms gali būti teikiama kitais kanalais. Tai gali būti tiesioginės išmokos, paslaugos ar kitos priemonės, kurios neatsispindi pajamų mokesčio tarife.