CP v2

Tag: Gyvsidabris

  • Nacių povandeninis laivas U-864 prie Norvegijos: 65 tonų gyvsidabrio dilema ir ką daryti toliau

    Nacių povandeninis laivas U-864 prie Norvegijos: 65 tonų gyvsidabrio dilema ir ką daryti toliau

    Maždaug 150 metrų gylyje prie Norvegijos salos Fedjė dugne guli Antrojo pasaulinio karo vokiečių povandeninio laivo U-864 nuolaužos. Šis laivas, suskilęs į dvi dalis, jau daugiau kaip 80 metų kelia aplinkosauginį nerimą dėl krovinio, kuriame buvo gyvsidabrio.

    Istoriniai duomenys rodo, kad laive galėjo būti 1 867 talpyklos su gyvsidabriu, o bendra masė būtų siekusi apie 65–67 tonas. Tikslių pakrovimo dokumentų neišliko, tačiau Norvegijos institucijos pabrėžia, jog gyvsidabrio nuolaužose tikrai yra.

    1945 metų vasarį, kai karas Europoje artėjo prie pabaigos, U-864 vykdė slaptą misiją: per Norvegiją pasiekti Japoniją ir gabenti karinei pramonei skirtą įrangą bei specialistus. Tačiau 1945 metų vasario 9 dieną britų povandeninis laivas HMS Venturer aptiko U-864 ir torpeda jį nuskandino, žuvo visi 73 įgulos nariai.

    Po šio incidento nuolaužos ilgam dingo iš akiračio, kol 2003 metais jas aptiko Norvegijos karinis laivas KNM Tyr. Tyrimai parodė, kad povandeninis laivas guli ne vientisas, o dvi jo dalys yra atskirtos, o aplink – nuosėdos, kuriose gali būti teršalų.

    Gyvsidabris laikomas ypač problemišku teršalu todėl, kad aplinkoje jis išlieka ilgai ir natūraliai nesuyra kaip daugelis organinių junginių. Tam tikromis sąlygomis mikroorganizmai gali paversti jį metilgyvsidabriu – ypač toksiška forma, kuri kaupiasi maisto grandinėje, pirmiausia žuvyse.

    Pastaraisiais metais situaciją tikslinti leidžia pažangesnės povandeninės technologijos. Norvegijos pakrančių administracija „Kystverket“ 2025 metais atliko U-864 apžiūrą nuotoliniu būdu valdomais povandeniniais robotais, naudodama 4K vaizdo kameras, fotogrametriją ir akustinius matavimus, o surinkti duomenys leido sudaryti trimatį nuolaužų ir dugno modelį.

    Didžiausias iššūkis – sprendimas, ką daryti su pavojingu kroviniu. Viena vertus, teoriškai dalį gyvsidabrio būtų galima iškelti, tačiau pati operacija gali sujudinti užterštas nuosėdas ir išplisti teršalams.

    Tokios rizikos realumą parodė 2026 metais vykdyti darbai, kai iš nuolaužų buvo iškelta 22 talpyklos. Pirminiai vertinimai rodė, kad apie 80 proc. talpyklų buvo pažeistos ir leido, į krantą išgabenta maždaug pusė tonos gyvsidabrio, tačiau tuo pačiu fiksuota, kad tarša iš darbų zonos pateko ir į vandenį.

    Dėl to Norvegijoje jau ne vienerius metus tęsiasi ginčas: ar siekti plataus masto iškėlimo, ar nuolaužas ir užterštą dugną uždengti, kad teršalai būtų izoliuoti. „Kystverket“ po 2026 metų patirties vėl rekomendavo dengimo sprendimą, argumentuodama, kad masinis krovinių išėmimas gali sukelti didesnę taršą nei jos pašalintų.

    Vis dėlto ir uždengimas nebūtų galutinis taškas, nes tokį barjerą reikėtų ilgai stebėti ir prižiūrėti. Tuo pat metu Norvegijos institucijos jau daug metų tiria regiono žuvis ir vėžiagyvius, o iki šiol rezultatai rodo stabilų arba žemą gyvsidabrio lygį, kuris, jų vertinimu, nekelia papildomo nerimo gyventojams.

    Fedjė bendruomenė gyvena žinodama, kad vos keli kilometrai nuo kranto yra istorinis karo reliktas, kurio poveikis gamtai dar ne iki galo aiškus. Technologijos leidžia vis tiksliau įvertinti nuolaužų būklę, tačiau sprendimas, ar U-864 „užrakinti“ jūros dugne, ar bandyti iškelti jo krovinį, išlieka politinis ir aplinkosauginis galvosūkis.

  • Pigu, gardu ir pigu: ši keptuvėje kepama jūrinė žuvis pajūryje dažnai tampa pasirinkimu Nr. 1

    Flandra laikoma liesa jūrine žuvimi, todėl ji dažnai pasirenkama ieškant lengvesnės vakarienės ar pietų. Joje gausu lengvai įsisavinamų baltymų, o kalorijų paprastai mažiau nei riebesnėse žuvyse, todėl patiekalai iš flandros tinka ir subalansuotai mitybai.

    Mitybos požiūriu flandroje yra svarbių mikroelementų, tarp jų seleno, kuris prisideda prie normalios skydliaukės veiklos, taip pat vitamino B12 ir fosforo. Kaip ir daugelyje jūrinių žuvų, joje aptinkama omega-3 riebalų rūgščių, siejamų su širdies ir kraujagyslių sveikata.

    Dar vienas flandros privalumas yra tai, kad ji paprastai sukaupia mažiau gyvsidabrio nei stambios plėšrios žuvys, tokios kaip kardžuvės ar didieji tunai. Dėl to, laikantis bendrų mitybos rekomendacijų ir saiko, flandra dažnai įvardijama kaip saugesnis pasirinkimas šeimoms, taip pat nėščiosioms ir vaikams.

    Kur jos ieškoti ir kiek kainuoja

    Flandrą dažniausiai galima rasti didesnių prekybos tinklų žuvies skyriuose arba šaldytų produktų vitrinoje. Lenkijoje ji reguliariai minima kaip prekė, pasiekiama „Auchan“, „Carrefour“, „Kaufland“ ir „E.Leclerc“ parduotuvėse, o kai kuriuose diskontuose pasirodo rečiau, dažniausiai teminių akcijų metu.

    Kainos priklauso nuo to, ar perkate visą žuvį, skrostą skerdeną ar filė, taip pat nuo to, ar ji šviežia, ar šaldyta. Lenkijos rinkoje minėtos kainos siekė apie 4–6 eurus už kilogramą šaldytos žuvies, maždaug 4–7 eurus už kilogramą šaldytos filė ir apie 8–12 eurų už kilogramą šviežios filė.

    Kaip iškepti keptuvėje, kad neišdžiūtų

    Flandros mėsa yra švelni, todėl ją lengva perkepti ir išsausinti. Prieš kepimą žuvį verta gerai nusausinti, lengvai pasūdyti, įberti pipirų ir labai plonai apvolioti miltuose arba bulvių krakmole, kad susidarytų plona, traški plutelė.

    Norint sumažinti prilipimo riziką, galima pritaikyti kepimo popieriaus triuką. Ant įkaitintos keptuvės užtiesiamas pagal dugną iškirptas kepimo popieriaus lapas, įpilama šiek tiek aliejaus, o žuvis kepama tiesiai ant popieriaus, kad mažiau irti ir lengviau apversti.

    Dažniausiai pakanka 3–4 minučių iš kiekvienos pusės ant vidutinės kaitros, ypač jei kepama filė. Pačioje pabaigoje galima įdėti šaukštą šalto sviesto ir įspausti citrinos sulčių, kad keptuvėje greitai susiformuotų paprastas sviestinis padažas.

  • Sardinė iš skardinės gali padėti smegenims: štai kuo ji pranoksta daugelį užkandžių

    Sardinė iš skardinės gali padėti smegenims: štai kuo ji pranoksta daugelį užkandžių

    Sardinė iš skardinės dažnai laikoma paprastu užkandžiu, tačiau jos maistinė vertė gali būti reikšminga smegenų veiklai. Šiose mažose riebiose žuvyse gausu omega-3 riebalų rūgščių, ypač DHA ir EPA, kurios siejamos su normalia nervų sistemos funkcija.

    DHA yra svarbi neuronų ląstelių membranų dalis, todėl pakankamas jos kiekis mityboje laikomas vienu iš veiksnių, padedančių palaikyti pažintines funkcijas. EPA dažniau minima dėl savo vaidmens uždegiminių procesų reguliavime, o tai netiesiogiai gali būti svarbu ir smegenų sveikatai.

    Vis dėlto vienas produktas stebuklo nepadarys: svarbiausia yra ilgalaikiai mitybos įpročiai. Moksliniuose tyrimuose dažniau vertinami bendri žuvies vartojimo įpročiai, o ne pavienės „supermaisto“ porcijos.

    2024 metais paskelbtoje metaanalizėje, kurioje apžvelgta kelių dešimčių tyrimų medžiaga, didesnis žuvies vartojimas buvo siejamas su mažesne pažintinių funkcijų blogėjimo rizika. Tokie duomenys dažniausiai gauti iš stebimųjų tyrimų, todėl jie nerodo tiesioginės priežasties, bet sustiprina bendrą kryptį, kad žuvis mityboje gali būti naudinga.

    Sardinėse taip pat yra vitamino B12, svarbaus normaliai nervų sistemos veiklai ir kraujodarai. Riebios jūrinės žuvys yra vienas natūralių vitamino D šaltinių, o selenas prisideda prie ląstelių apsaugos nuo oksidacinio streso.

    Renkantis žuvį dažnai kyla klausimas dėl gyvsidabrio, tačiau sardinės šioje vietoje vertinamos palankiai. JAV Maisto ir vaistų administracija sardines priskiria prie mažo gyvsidabrio kiekio žuvų, o tai siejama su jų nedideliu dydžiu ir trumpesniu gyvenimo ciklu.

    Praktiškai sardinės patogios tuo, kad jų nereikia ieškoti šviežių: konservuotos tinka sumuštiniams, salotoms ar užtepėlėms. Vis dėlto verta peržvelgti etiketę, nes skirtingi gamintojai gali smarkiai skirtis druskos kiekiu ir priedais.

    Dažniausiai geresnis pasirinkimas yra sardinės savo sultyse arba aliejuje, ypač jei siekiama paprastesnės sudėties. O jei svarbus kalcis, verta rinktis sardines, kurios valgomos kartu su minkštais kauliukais, nes tuomet gaunama papildoma, gerai pasisavinama šio mineralo dalis.

    Specialistai dažnai rekomenduoja žuvį įtraukti į mitybą reguliariai, maždaug du kartus per savaitę, pirmenybę teikiant riebiai jūrinei žuviai. Tokiu atveju sardinės gali tapti paprastu, nebrangiu ir greitai pritaikomu būdu priartėti prie šių rekomendacijų.

  • Antarktidos ledas tirpsta, o į vandenyną plūsta gyvsidabris: mokslininkai įspėja dėl rizikų

    Antarktidos ledas tirpsta, o į vandenyną plūsta gyvsidabris: mokslininkai įspėja dėl rizikų

    Antarktidos ledo tirpsmas gali turėti netikėtą pasekmę: į Pietų vandenyną vis aktyviau patenka gyvsidabris, dešimtmečius ir net šimtmečius kauptas lede. Naujas tyrimas rodo, kad klimato šiltėjimas paverčia Antarktidą antriniu taršos šaltiniu, o poveikis gali išplisti už poliarinio regiono ribų.

    Gyvsidabris į aplinką patenka natūraliai, pavyzdžiui, per vulkaninę veiklą ar uolienų irimą, tačiau pramonės laikotarpiu jo kiekiai smarkiai išaugo. Didžiausią indėlį sieja iškastinio kuro deginimas ir kai kurios kasybos veiklos, dėl kurių gyvsidabrio junginiai atmosferoje gali keliauti didelius atstumus.

    Ilgą laiką Antarktidos ledas veikė kaip savotiška saugykla: ore nusėdęs gyvsidabris buvo įšaldomas ir užkonservuojamas sniego bei ledo sluoksniuose. Tačiau spartėjant tirpsmui, šis istorinis teršalų rezervas vėl įtraukiamas į apytaką ir per tirpsmo vandenis bei eroziją patenka į pakrančių ekosistemas.

    Ką parodė nuosėdų tyrimai

    Tyrėjų grupė, vadovaujama Pekino universiteto mokslininko Chengzhen Zhou, analizavo nuosėdų gręžinius Antarktidos pusiasalio regione. Tai viena sparčiausiai šylančių ir greičiausiai besikeičiančių Antarktidos vietų, todėl ji laikoma ankstyvu indikatoriumi, kas gali vykti ir kitur.

    Duomenys rodo, kad Antarktidos pusiasalio šelfe gyvsidabris kaupiasi maždaug dukart greičiau nei pasaulinis šelfų vidurkis. Be to, nuo pramonės revoliucijos pradžios, maždaug nuo XIX amžiaus vidurio, kaupimosi tempas išaugo apie 160 proc.

    Vienas pagrindinių kelių, kaip gyvsidabris pasiekia Antarktidą, yra atmosfera: nusėdęs jis gali būti įtraukiamas į jūros vandenį ir vėl grįžti į orą. Mokslininkai šį procesą apibūdina kaip atmosferos ir vandenyno apytakos ciklą, kuris leidžia teršalams cirkuliuoti net atokiuose regionuose.

    Du ciklai, kurie stiprina taršą

    Tyrime pabrėžiama, kad dabar veikia ne tik atmosferos ir vandenyno apytaka, bet ir papildomas mechanizmas, susijęs su ledynų tirpsmu. Kai ledas tirpsta, o pakrantėse intensyvėja erozija, gyvsidabris iš ledo ir sausumos nuosėdų lengviau mobilizuojamas ir patenka į jūrą.

    „Šių dviejų ciklų sąveika padidino tirpsmo skatinamą gyvsidabrio išsiskyrimą iš sausumos apie 550 proc., o oro ir jūros mainus apie 350 proc.“, – teigiama tyrėjų išvadose.

    Tyrėjų vertinimu, tai reiškia, kad klimato šiltėjimas Antarktidoje ne tik keičia ledynų būklę, bet ir sustiprina cheminių teršalų judėjimą. Kitaip tariant, istorinė tarša, kuri buvo laikoma tarsi užrakinta, tampa aktyvia ir gali didinti poveikį ekosistemoms.

    Kodėl tai svarbu žmonėms

    Pasaulio sveikatos organizacija gyvsidabrį įvardija tarp 10 didžiausią susirūpinimą keliančių cheminių medžiagų visuomenės sveikatai. Net mažos koncentracijos gali būti toksiškos, o didžiausia rizika siejama su metilgyvsidabriu, kuris kaupiasi gyvūnų audiniuose ir stiprėja kylant mitybos grandine.

    Ankstesni tyrimai Antarktidoje yra fiksavę, kad jūros lede gyvenančios bakterijos gali paversti gyvsidabrį metilgyvsidabriu. Būtent ši forma laikoma ypač pavojinga, nes ji linkusi bioakumuliuotis planktono, krilio, žuvų ir galiausiai aukštesnių plėšrūnų organizmuose.

    Naujausi duomenys taip pat kelia nerimą dėl taršos plitimo: gyvsidabrio pernaša iš Antarktidos pusiasalio į atvirą vandenyną srovėmis, tyrimo vertinimu, išaugo apie 400 proc. Tai reiškia, kad poveikis teoriškai gali persiduoti platesnėms Pietų vandenyno teritorijoms ir potencialiai paliesti žvejybos bei ekosistemų stabilumą.

    Mokslininkai pabrėžia, kad problema yra susijusi su žmogaus veikla, todėl sprendimai taip pat priklauso nuo pasirinkimų: mažesni iškastinio kuro deginimo mastai ir taršos kontrolė lemia ne tik šiltnamio efektą sukeliančių dujų, bet ir gyvsidabrio emisijų mažėjimą. Tyrimas publikuotas Proceedings of the National Academy of Sciences.

  • Medikai įspėja: ši populiari žuvis gali kaupti pavojingą gyvsidabrį – kam rizika didžiausia

    Žuvis dažnai laikoma vienu sveikiausių pasirinkimų, nes suteikia visaverčių baltymų, omega-3 riebalų rūgščių, vitamino D ir B12, taip pat jodo bei seleno. Tačiau dalis jūrinių žuvų gali kaupti metilgyvsidabrį – toksišką junginį, kuris į vandenis patenka dėl taršos ir ilgainiui koncentruojasi mitybos grandinėje.

    Didžiausias dėmesys skiriamas tunui, ypač dideliems ir ilgai gyvenantiems plėšriems individams. Kuo žuvis stambesnė ir kuo aukščiau mitybos grandinėje ji yra, tuo didesnė tikimybė, kad jos audiniuose susikaups daugiau metilgyvsidabrio.

    Kas iš tiesų kelia riziką?

    Metilgyvsidabris pavojingiausias nervų sistemai, todėl jautriausios grupės yra nėščiosios, krūtimi maitinančios moterys ir maži vaikai. Šioms grupėms ypač svarbu rinktis žuvis, kuriose gyvsidabrio būna mažiau, ir neįprasti valgyti nuolat tą patį vieną rūšies produktą.

    Suaugusiam, sveikam žmogui problema dažniausiai kyla ne dėl vienkartinės porcijos, o dėl dažnos rutinos, kai tas pats plėšrus žuvies tipas valgomas reguliariai. Specialistai pabrėžia, kad saugiausia strategija yra įvairovė: kaitalioti skirtingas žuvis ir jūros gėrybes, o ne remtis vien tunu.

    Kaip rinktis praktiškai?

    Mažesnės žuvys paprastai sukaupia mažiau teršalų, todėl jos dažnai laikomos saugesniu pasirinkimu kasdieniam racionui. Prie dažniau minimų alternatyvų priskiriamos sardinės, ančiuviai, lašiša, pollokas ir Atlanto skumbrė.

    Kalbant apie tuną, svarbus ir jo tipas bei produkto forma: kai kuriuose rekomendacijų sąrašuose konservuotas šviesus tunas įvardijamas kaip mažesnės rizikos pasirinkimas nei didesnių rūšių tunai. Vis dėlto net ir renkantis mažesnės rizikos variantus, patariama nepamiršti saiko ir įvairovės.

    Jei kyla abejonių dėl mitybos nėštumo metu ar planuojant šeimą, verta pasitarti su šeimos gydytoju ar dietologu. Tinkamai parinkta žuvis išlieka svarbi subalansuotos mitybos dalis, tačiau sprendimus verta grįsti ne įpročiu, o informacija.

  • Lašiša ar tunas: kuris žuvis iš tiesų turi daugiau gyvsidabrio ir kada verta sunerimti?

    Žuvis daugeliui yra vienas patraukliausių baltymų šaltinių, tačiau kartu ji kelia ir klausimą dėl gyvsidabrio. Šis sunkusis metalas organizme gali kauptis, o ilgainiui per didelis jo kiekis siejamas su nervų sistemos pažeidimais, pusiausvyros sutrikimais ir atminties problemomis.

    Dažniausiai įspėjimai taikomi didelėms plėšrioms žuvims, nes jos gyvsidabrį sukaupia per mitybos grandinę. Dėl to tunas, ypač didesnių rūšių, paprastai turi daugiau gyvsidabrio nei lašiša, kuri yra mažesnė ir dažnai auginama akvakultūroje.

    Tyrimai rodo, kad daugumos žmonių, valgančių lašišą ar tuną, kraujyje fiksuojami gyvsidabrio kiekiai dažniausiai nepasiekia kliniškai pavojingų ribų. Vis dėlto rizika didėja, jei tunas valgomas labai dažnai, o pasirinkimai krypsta į rūšis, kurios statistiškai linkusios sukaupti daugiau gyvsidabrio.

    Kur slypi didžiausias skirtumas?

    Praktiškai svarbiausia ne vien tai, kad tunas dažniau turi daugiau gyvsidabrio, bet ir kokį tuną renkatės. Baltasis tunas, dažnai parduodamas kaip konservuotas ilgapelekių tunų produktas, vidutiniškai būna „sunkesnis“ pagal gyvsidabrio kiekį nei vadinamasis lengvasis konservuotas tunas.

    Lašiša šiuo požiūriu dažniausiai laikoma saugesniu pasirinkimu, jei ji vartojama įprastais kiekiais. Be to, lašiša paprastai pasižymi didesniu omega-3 riebalų rūgščių kiekiu, ypač EPA ir DHA, kurių Vakarų mityboje neretai trūksta.

    Kiek žuvies valgyti ir kam būti atsargesniems?

    Mitybos rekomendacijose dažnai pabrėžiama rinktis mažiau gyvsidabrio turinčias jūrų gėrybes ir žuvį įtraukti reguliariai. Nėščiosioms ir planuojančioms nėštumą dažniausiai patariama ypač atsakingai rinktis rūšis ir porcijų dažnį, nes gyvsidabris svarbus vaisiaus nervų sistemos raidai.

    Jei tuną valgote dažnai, verta kaitalioti žuvų rūšis ir rinktis mažiau gyvsidabrio turinčius produktus, pavyzdžiui, lengvąjį konservuotą tuną. Lašiša gali būti patogus „pagrindinis“ pasirinkimas kasdieniam meniu, tačiau ir čia svarbu laikytis saiko bei įvairinti mitybą.

    Specialistai pabrėžia, kad daugumai sveikų suaugusiųjų saikingas lašišos ar tuno vartojimas nėra problema. Didžiausią naudą duoda paprasta taisyklė: kuo įvairesnė žuvis lėkštėje ir kuo rečiau renkamasi didelės plėšrios rūšys, tuo mažesnė ilgalaikio gyvsidabrio kaupimosi rizika.

  • Dietologai įspėja: šių žuvų iš Lenkijos ežerų venkite, bet šias rinkitės dažniau

    Dietologai įspėja: šių žuvų iš Lenkijos ežerų venkite, bet šias rinkitės dažniau

    Vasarą prie ežerų atostogaujantys žmonės dažnai renkasi vietinę žuvį, tačiau ne visos rūšys yra vienodai palankios sveikatai. Mitybos specialistai pabrėžia, kad svarbu įvertinti ne tik skonį, bet ir tai, kaip konkreti žuvis linkusi kaupti teršalus.

    Žuvis vertinama dėl visaverčių baltymų, vitamino D, jodo, seleno ir omega-3 riebalų rūgščių, kurios siejamos su širdies ir kraujagyslių sistemos bei smegenų veiklos palaikymu. Dėl to tarptautinės mitybos rekomendacijos dažniausiai ragina žuvį valgyti bent du kartus per savaitę, tačiau akcentuoja rūšių pasirinkimą ir saikingumą.

    Didžiausia praktinė taisyklė, kurią kartoja ekspertai, yra rinktis mažesnes ir trumpiau gyvenančias žuvis. Jos paprastai sukaupia mažiau metilo gyvsidabrio ir kitų patvarių teršalų, o tai ypač aktualu vaikams, nėščiosioms ir žmonėms, kurie žuvį valgo dažnai.

    „Kuo žuvis didesnė ir kuo ilgiau gyvena, tuo didesnė tikimybė, kad joje bus sukaupta daugiau teršalų“, – sako mitybos specialistai, primindami, kad rizika didėja plėšrioms žuvims, esančioms mitybos grandinės viršuje.

    Lenkijos ežeruose ir kituose vidaus vandenyse dažnai rekomenduojama dažniau rinktis smulkesnes, vietines rūšis, pavyzdžiui, ešerį ar kuoją, taip pat kai kurias karpinių šeimos žuvis. Jos dažnai laikomos geru pasirinkimu dėl palankesnio riebalų profilio ir mažesnės tikimybės kaupti didesnę teršalų koncentraciją, palyginti su stambiomis plėšriomis žuvimis.

    Atsargiau patariama vertinti dideles ir senas plėšrias žuvis, tokias kaip lydeka ar didelis ungurys, nes jų audiniuose teršalai gali kauptis intensyviau. Specialistai taip pat primena, kad riziką gali didinti nežinoma kilmė, gaudymas iš užterštų vandens telkinių ar dažnas tokių žuvų vartojimas.

    Skirtumai matomi ir tarp laukinės bei ūkiuose augintos žuvies. Ūkiuose auginama žuvis dažnai turi stabilesnę kokybės kontrolę ir mažesnę parazitų riziką, tačiau jos maistinė vertė priklauso nuo pašarų, auginimo sąlygų ir taikomų standartų, o riebalų sudėtis gali skirtis.

    Renkantis žuvį restorane ar parduotuvėje verta klausti apie kilmę, rinktis šviežiai paruoštą produkciją ir nepersistengti su gruzdinimu. Kepimas orkaitėje ar ant grotelių dažniausiai leidžia išsaugoti geresnį maistinį profilį, o žuvies nauda išlieka didžiausia tuomet, kai ji į mitybą įtraukiama reguliariai, bet apgalvotai.

  • Šių 4 žuvų geriau nepirkite nei parduotuvėje, nei atostogų smažykloje: įspėja dietologai

    Šių 4 žuvų geriau nepirkite nei parduotuvėje, nei atostogų smažykloje: įspėja dietologai

    Žuvis dažnai laikoma vienu sveikiausių pasirinkimų: joje gausu visaverčių baltymų, vitamino D, vitamino B12, jodo, seleno ir omega-3 riebalų rūgščių. Reguliarus jos vartojimas siejamas su širdies ir kraujagyslių sistemos, smegenų bei nervų sistemos veiklos palaikymu. Vis dėlto užrašas „žuvies filė“ ar „tunas“ dar nereiškia, kad pasirinkimas automatiškai bus geras sveikatai.

    Didelę reikšmę turi rūšis, kilmė, sugaudymo ar auginimo būdas ir net žuvies vieta mitybos grandinėje. Dideli plėšrūnai paprastai sukaupia daugiau metilgyvsidabrio, o kai kurios pigesnės ūkiuose užaugintos žuvys turi gerokai mažiau omega-3 nei riebios jūrinės žuvys. Todėl verta žinoti, kurių keturių pasirinkimų geriau vengti arba bent jau rinktis labai atsargiai.

    Pangasas: pigu, bet menka nauda

    Pangasas yra viena populiariausių šaldytų žuvų, nes turi švelnų skonį, mažai ašakų ir dažnai kainuoja mažiau už menkę ar lašišą. Tačiau pagrindinis šios žuvies minusas dažniausiai yra ne sensacingai išpūstos „toksinų“ istorijos, o kukli maistinė vertė. Ieškantiems omega-3, pangasas paprastai nėra geriausias pasirinkimas.

    Praktinis niuansas susijęs ir su sudėtimi: dalyje produktų filė gali būti papildomai apdorota, kad sulaikytų drėgmę, todėl atitirpinus realus žuvies kiekis sumažėja. Parduotuvėje verta patikrinti pilną rūšies pavadinimą, kilmę ir sudėtį, o valgykloje ar pajūrio smažykloje nebijoti paklausti, kokia žuvis patiekiama iš tiesų.

    „Sviestinė žuvis“: pavadinimas, kuris gali baigtis nemaloniai

    „Sviestinė žuvis“ nėra viena konkreti rūšis, o prekybinis pavadinimas, kuriuo gali būti vadinamos skirtingos žuvys, tarp jų ir tokios, kurios kai kuriems žmonėms sukelia ryškius virškinimo sutrikimus. Problema siejama su vaškiniais esteriais, kurių žmogaus organizmas ne visada sugeba tinkamai suvirškinti.

    Po tokio patiekalo kai kam pasireiškia pykinimas, pilvo skausmai, vėmimas ar staigus riebus viduriavimas, o simptomai gali prasidėti ne iš karto, bet po kelių valandų. Didesnį atsargumą turėtų rinktis vaikai, senjorai, nėščiosios ir žmonės, turintys jautresnį virškinamąjį traktą.

    Kardžuvė ir didžiaakė tuna: dėl gyvsidabrio svarbu saikas

    Kardžuvė yra didelė, ilgai gyvenanti plėšri žuvis, todėl jos audiniuose gali kauptis metilgyvsidabris. Dėl šios priežasties tokios žuvys paprastai nepriskiriamos prie tinkamų dažnam vartojimui, ypač jautresnėms grupėms. Tai svarbu nėščioms ir žindančioms moterims, taip pat vaikams, nes besivystanti nervų sistema yra jautresnė gyvsidabrio poveikiui.

    „Tunas“ taip pat nėra vienas vienintelis produktas: skirtingos tunų rūšys gerokai skiriasi gyvsidabrio kiekiu. Viena iš tų, kuriai dažniau taikomi griežtesni ribojimai, yra didžiaakė tuna, neretai naudojama kepsniams, suši ir tartarui. Restorane verta pasiteirauti, kokia tiksliai tuno rūšis naudojama, o ne pasikliauti vien bendru pavadinimu.

    Renkantis žuvį kasdienai dažniausiai saugesnės būna mažesnės, trumpiau gyvenančios rūšys, esančios žemiau mitybos grandinėje, nes jos paprastai sukaupia mažiau gyvsidabrio. Dažnai minimi palankesni pasirinkimai yra silkė, sardinės, atlantinė skumbrė, upėtakis, lašiša, menkė, polokas ar jūrinė plekšnė. Ne mažiau svarbu ir paruošimas: storas džiūvėsėlių sluoksnis ir kepimas daug kartų naudotame riebale gali paversti net gerą žuvį labai kaloringu ir sunkiu patiekalu.

    Jei kyla abejonių, verta laikytis paprastos taisyklės: parduotuvėje tikrinti rūšį, kilmę ir sudėtį, o maitinimo įstaigoje tiesiai paklausti, kokia žuvis patiekiama. Tai padeda sumažinti ir nereikalingą riziką, ir nusivylimą, kai „filė“ pasirodo esanti visai ne tai, ko tikėjotės.

  • Šios žuvies vengti ragina medikai: per dažnas valgymas siejamas su vėžiu ir kepenų bėdomis

    Žuvis dažnai laikoma vienu sveikiausių produktų, tačiau specialistai primena, kad svarbu ne tik kiekis, bet ir rūšis. Didelės, ilgai gyvenančios plėšrios žuvys gali sukaupti daugiau teršalų, o per dažnas jų vartojimas didina nepageidaujamos rizikos tikimybę.

    Daugiausia dėmesio paprastai skiriama metilgyvsidabriui, kuris kaupiasi maisto grandinėje ir ypač aptinkamas dideliuose plėšrūnuose. Dažniausiai minimos rūšys yra kardžuvė, ryklys, kai kurios didžiųjų tunų rūšys ir karališkoji skumbrė, todėl šių žuvų patariama nevalgyti dažnai.

    Metilgyvsidabris siejamas su nervų sistemos pažeidimo rizika, o jautriausios grupės yra nėščiosios, žindančios moterys ir maži vaikai. Būtent jiems daugelyje šalių rekomendacijų siūloma vengti žuvų, turinčių daug gyvsidabrio, ir rinktis mažiau užterštas alternatyvas.

    Kitas klausimas – patvarieji organiniai teršalai, tokie kaip dioksinai ir polichlorinti bifenilai (PCB). Šios medžiagos ilgai išlieka aplinkoje, gali kauptis riebaliniame žuvų audinyje ir, ilgainiui gaunant didesnes dozes, siejamos su nepalankiu poveikiu sveikatai, įskaitant kai kurių vėžio formų riziką bei kepenų funkcijos sutrikimus.

    „Žuvis išlieka svarbi subalansuotos mitybos dalis, tačiau pasirinkimas turi būti atsakingas: dažniau rinktis mažas, greičiau augančias rūšis, o didelių plėšrūnų nepadauginti“, – pabrėžia visuomenės sveikatos rekomendacijose dažnai kartojamas principas.

    Praktiškai saugesniu kasdieniu pasirinkimu dažniau laikomos sardinės, silkė, ančiuviai, menkė, pollakas, upėtakis ar lašiša, nes jų gyvsidabrio kiekiai paprastai būna mažesni. Tuo metu tuną verta vertinti pagal rūšį: konservuotas „light“ tipo tunas paprastai turi mažiau gyvsidabrio nei didžiųjų tunų kepsniai, todėl dažnumas turėtų skirtis.

    Riziką didina ne tik teršalai, bet ir netinkamas paruošimas. Žalia ar nepakankamai termiškai apdorota žuvis gali būti infekcijų ir parazitų šaltinis, todėl namuose svarbu laikytis higienos, atskirti žalią žuvį nuo kitų produktų ir pakankamai ją iškepti ar išvirti.

    Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį į augančias diskusijas dėl mikroplastiko jūrinėje aplinkoje. Nors mokslininkai dar vertina ilgalaikį poveikį žmogui, bendras patarimas išlieka paprastas: kuo įvairesnė mityba ir kuo retesnis itin užterštų rūšių vartojimas, tuo mažesnė tikėtina kumuliacinė rizika.

  • Ši pigi žuvis lenkia lašišą: omega-3, geresnė atmintis ir spaudimas – tik rinkitės teisingai

    W Polsce makrela kojarzy się głównie z pyszną, wędzoną rybą, dodawaną rano do awanturki (czyli słynnej w PRL-u pasty twarogowo-rybnej) albo zajadaną wieczorem na kolację. Tymczasem warto zainteresować się tym, co kryje ten popularny dodatek do chleba. Makrela to źródło pełnowartościowego białka i cennych kwasów tłuszczowych omega-3, które wpływają na koncentrację, odporność i dobre samopoczucie. Podczas wyboru ryby w sklepie warto wiedzieć, który gatunek makreli zasługuje na miejsce w codziennej diecie ze względu na swoje prozdrowotne właściwości.

    W sklepach często można spotkać dwie odmiany ryby – makrelę atlantycką i makrelę królewską. Choć ich nazwy brzmią podobnie, to są to zupełnie inne gatunki, różniące się zarówno wyglądem, jak i wartościami odżywczymi.

    Makrela atlantycka to ryba mniejsza, o długości do 50 cm. Jej mięso jest delikatne, z łatwymi do usunięcia ośćmi, tłuste i bogate w kwasy omega-3. Ma błyszczące, niebieskozielone łuski z charakterystycznymi ciemnymi pręgami. To właśnie ten gatunek trafia najczęściej na polskie stoły w postaci wędzonej.

    Makrela królewska jest większa (osiąga nawet do 2 metrów długości), bardziej drapieżna, a jej mięso ma jaśniejszy kolor i intensywniejszy smak. Niestety, bywa obciążona wyższym poziomem rtęci, dlatego nie powinna być spożywana zbyt często – zwłaszcza przez dzieci, kobiety w ciąży i osoby starsze. Dr Bartek Kulczyński – dietetyk i wykładowca naukowy – podkreśla, że ten rodzaj ryby ma skłonność do wchłaniania zanieczyszczeń, które są bardzo niekorzystne dla zdrowia.

    Kupując makrelę, warto zapytać sprzedawcę o pochodzenie. Najbezpieczniejsza i najbardziej wartościowa dla organizmu może być makrela pacyficzna, ale przede wszystkim będzie to ta atlantycka (poławiana w chłodnych wodach północnego Atlantyku). Można ją rozpoznać po bardziej zaokrąglonym ciele i mniejszych rozmiarach. Natomiast makrela królewska oraz makrela hiszpańska (z Południowego Atlantyku i Zatoki Meksykańskiej) zawierają wysokie stężenia rtęci.

    Makrela atlantycka to prawdziwa skarbnica wartości odżywczych. W 100 gramach świeżego mięsa zawiera ok. 205 kcal, aż 18-20 g białka, a także dużą porcję zdrowych tłuszczów (najwięcej omega-3 spośród wszystkich ryb). Jej regularne spożywanie przynosi organizmowi szereg korzyści:

    To ryba, którą warto jeść raz – dwa razy w tygodniu (nadaje się do grillowania, pieczenia, smażenia oraz gotowania na parze).

    Wędzona makrela to klasyk polskiej kuchni. Pięknie pachnie i ma wyrazisty smak. Nie każda wędzona ryba jest jednak dobra dla zdrowia. Podczas wędzenia część cennych kwasów tłuszczowych ulega rozkładowi, a tradycyjne wędzarnie mogą nawet powodować przenikanie do mięsa związków powstających ze spalania drewna, tzw. wielopierścieniowych węglowodorów aromatycznych. Substancje te działają rakotwórczo, genotoksycznie i teratogennie.

    Nie oznacza to jednak od razu, że wędzoną makrelę trzeba omijać szerokim łukiem. Klucz tkwi w umiarkowaniu. Jeśli ryba pochodzi ze sprawdzonego źródła, jest wędzona w odpowiednich warunkach i spożywana w tej formie nie częściej niż raz na dwa tygodnie lub miesiąc, nadal będzie cennym elementem diety.

    Warto wybierać makrelę wędzoną na zimno, która zachowuje więcej kwasów omega-3, a jej mięso pozostaje bardziej sprężyste. Uważaj na produkty pakowane próżniowo – często zawierają dużo soli lub konserwantów. Lepszym zakupem będzie świeżo wędzona ryba z dobrego źródła. Zaletą wędzonej makreli jest to, że nie wymaga skomplikowanej obróbki. Można ją zjeść na śniadanie, dodać do pasty, sałatki lub makaronu. Ze względu na wysoką zawartość tłuszczu najlepiej sprawdzi się w pierwszej połowie dnia – daje uczucie sytości i energii na długie godziny.

    Makrela, zwłaszcza atlantycka, to ryba, która może śmiało konkurować z łososiem. Jest tańsza, łatwiej dostępna, a jej wartości odżywcze wpływają niemal na cały organizm. Warto wybierać ją zamiast cięższych mięs – dobrze wpływa na serce, pamięć i odporność. Jeśli nie przepadasz za zapachem wędzonej makreli, możesz go nieco zneutralizować, skrapiając rybę sokiem z cytryny lub dodając odrobinę świeżego koperku. Taki zestaw odświeży dodatkowo smak, ale również wzmocni działanie prozdrowotne makreli.

    Źródło: terazgotuje.pl