CP v2

Tag: Gyvsidabris

  • Lašiša ar tunas: kuris žuvis iš tiesų turi daugiau gyvsidabrio ir kada verta sunerimti?

    Žuvis daugeliui yra vienas patraukliausių baltymų šaltinių, tačiau kartu ji kelia ir klausimą dėl gyvsidabrio. Šis sunkusis metalas organizme gali kauptis, o ilgainiui per didelis jo kiekis siejamas su nervų sistemos pažeidimais, pusiausvyros sutrikimais ir atminties problemomis.

    Dažniausiai įspėjimai taikomi didelėms plėšrioms žuvims, nes jos gyvsidabrį sukaupia per mitybos grandinę. Dėl to tunas, ypač didesnių rūšių, paprastai turi daugiau gyvsidabrio nei lašiša, kuri yra mažesnė ir dažnai auginama akvakultūroje.

    Tyrimai rodo, kad daugumos žmonių, valgančių lašišą ar tuną, kraujyje fiksuojami gyvsidabrio kiekiai dažniausiai nepasiekia kliniškai pavojingų ribų. Vis dėlto rizika didėja, jei tunas valgomas labai dažnai, o pasirinkimai krypsta į rūšis, kurios statistiškai linkusios sukaupti daugiau gyvsidabrio.

    Kur slypi didžiausias skirtumas?

    Praktiškai svarbiausia ne vien tai, kad tunas dažniau turi daugiau gyvsidabrio, bet ir kokį tuną renkatės. Baltasis tunas, dažnai parduodamas kaip konservuotas ilgapelekių tunų produktas, vidutiniškai būna „sunkesnis“ pagal gyvsidabrio kiekį nei vadinamasis lengvasis konservuotas tunas.

    Lašiša šiuo požiūriu dažniausiai laikoma saugesniu pasirinkimu, jei ji vartojama įprastais kiekiais. Be to, lašiša paprastai pasižymi didesniu omega-3 riebalų rūgščių kiekiu, ypač EPA ir DHA, kurių Vakarų mityboje neretai trūksta.

    Kiek žuvies valgyti ir kam būti atsargesniems?

    Mitybos rekomendacijose dažnai pabrėžiama rinktis mažiau gyvsidabrio turinčias jūrų gėrybes ir žuvį įtraukti reguliariai. Nėščiosioms ir planuojančioms nėštumą dažniausiai patariama ypač atsakingai rinktis rūšis ir porcijų dažnį, nes gyvsidabris svarbus vaisiaus nervų sistemos raidai.

    Jei tuną valgote dažnai, verta kaitalioti žuvų rūšis ir rinktis mažiau gyvsidabrio turinčius produktus, pavyzdžiui, lengvąjį konservuotą tuną. Lašiša gali būti patogus „pagrindinis“ pasirinkimas kasdieniam meniu, tačiau ir čia svarbu laikytis saiko bei įvairinti mitybą.

    Specialistai pabrėžia, kad daugumai sveikų suaugusiųjų saikingas lašišos ar tuno vartojimas nėra problema. Didžiausią naudą duoda paprasta taisyklė: kuo įvairesnė žuvis lėkštėje ir kuo rečiau renkamasi didelės plėšrios rūšys, tuo mažesnė ilgalaikio gyvsidabrio kaupimosi rizika.

  • Dietologai įspėja: šių žuvų iš Lenkijos ežerų venkite, bet šias rinkitės dažniau

    Dietologai įspėja: šių žuvų iš Lenkijos ežerų venkite, bet šias rinkitės dažniau

    Vasarą prie ežerų atostogaujantys žmonės dažnai renkasi vietinę žuvį, tačiau ne visos rūšys yra vienodai palankios sveikatai. Mitybos specialistai pabrėžia, kad svarbu įvertinti ne tik skonį, bet ir tai, kaip konkreti žuvis linkusi kaupti teršalus.

    Žuvis vertinama dėl visaverčių baltymų, vitamino D, jodo, seleno ir omega-3 riebalų rūgščių, kurios siejamos su širdies ir kraujagyslių sistemos bei smegenų veiklos palaikymu. Dėl to tarptautinės mitybos rekomendacijos dažniausiai ragina žuvį valgyti bent du kartus per savaitę, tačiau akcentuoja rūšių pasirinkimą ir saikingumą.

    Didžiausia praktinė taisyklė, kurią kartoja ekspertai, yra rinktis mažesnes ir trumpiau gyvenančias žuvis. Jos paprastai sukaupia mažiau metilo gyvsidabrio ir kitų patvarių teršalų, o tai ypač aktualu vaikams, nėščiosioms ir žmonėms, kurie žuvį valgo dažnai.

    „Kuo žuvis didesnė ir kuo ilgiau gyvena, tuo didesnė tikimybė, kad joje bus sukaupta daugiau teršalų“, – sako mitybos specialistai, primindami, kad rizika didėja plėšrioms žuvims, esančioms mitybos grandinės viršuje.

    Lenkijos ežeruose ir kituose vidaus vandenyse dažnai rekomenduojama dažniau rinktis smulkesnes, vietines rūšis, pavyzdžiui, ešerį ar kuoją, taip pat kai kurias karpinių šeimos žuvis. Jos dažnai laikomos geru pasirinkimu dėl palankesnio riebalų profilio ir mažesnės tikimybės kaupti didesnę teršalų koncentraciją, palyginti su stambiomis plėšriomis žuvimis.

    Atsargiau patariama vertinti dideles ir senas plėšrias žuvis, tokias kaip lydeka ar didelis ungurys, nes jų audiniuose teršalai gali kauptis intensyviau. Specialistai taip pat primena, kad riziką gali didinti nežinoma kilmė, gaudymas iš užterštų vandens telkinių ar dažnas tokių žuvų vartojimas.

    Skirtumai matomi ir tarp laukinės bei ūkiuose augintos žuvies. Ūkiuose auginama žuvis dažnai turi stabilesnę kokybės kontrolę ir mažesnę parazitų riziką, tačiau jos maistinė vertė priklauso nuo pašarų, auginimo sąlygų ir taikomų standartų, o riebalų sudėtis gali skirtis.

    Renkantis žuvį restorane ar parduotuvėje verta klausti apie kilmę, rinktis šviežiai paruoštą produkciją ir nepersistengti su gruzdinimu. Kepimas orkaitėje ar ant grotelių dažniausiai leidžia išsaugoti geresnį maistinį profilį, o žuvies nauda išlieka didžiausia tuomet, kai ji į mitybą įtraukiama reguliariai, bet apgalvotai.

  • Šių 4 žuvų geriau nepirkite nei parduotuvėje, nei atostogų smažykloje: įspėja dietologai

    Šių 4 žuvų geriau nepirkite nei parduotuvėje, nei atostogų smažykloje: įspėja dietologai

    Žuvis dažnai laikoma vienu sveikiausių pasirinkimų: joje gausu visaverčių baltymų, vitamino D, vitamino B12, jodo, seleno ir omega-3 riebalų rūgščių. Reguliarus jos vartojimas siejamas su širdies ir kraujagyslių sistemos, smegenų bei nervų sistemos veiklos palaikymu. Vis dėlto užrašas „žuvies filė“ ar „tunas“ dar nereiškia, kad pasirinkimas automatiškai bus geras sveikatai.

    Didelę reikšmę turi rūšis, kilmė, sugaudymo ar auginimo būdas ir net žuvies vieta mitybos grandinėje. Dideli plėšrūnai paprastai sukaupia daugiau metilgyvsidabrio, o kai kurios pigesnės ūkiuose užaugintos žuvys turi gerokai mažiau omega-3 nei riebios jūrinės žuvys. Todėl verta žinoti, kurių keturių pasirinkimų geriau vengti arba bent jau rinktis labai atsargiai.

    Pangasas: pigu, bet menka nauda

    Pangasas yra viena populiariausių šaldytų žuvų, nes turi švelnų skonį, mažai ašakų ir dažnai kainuoja mažiau už menkę ar lašišą. Tačiau pagrindinis šios žuvies minusas dažniausiai yra ne sensacingai išpūstos „toksinų“ istorijos, o kukli maistinė vertė. Ieškantiems omega-3, pangasas paprastai nėra geriausias pasirinkimas.

    Praktinis niuansas susijęs ir su sudėtimi: dalyje produktų filė gali būti papildomai apdorota, kad sulaikytų drėgmę, todėl atitirpinus realus žuvies kiekis sumažėja. Parduotuvėje verta patikrinti pilną rūšies pavadinimą, kilmę ir sudėtį, o valgykloje ar pajūrio smažykloje nebijoti paklausti, kokia žuvis patiekiama iš tiesų.

    „Sviestinė žuvis“: pavadinimas, kuris gali baigtis nemaloniai

    „Sviestinė žuvis“ nėra viena konkreti rūšis, o prekybinis pavadinimas, kuriuo gali būti vadinamos skirtingos žuvys, tarp jų ir tokios, kurios kai kuriems žmonėms sukelia ryškius virškinimo sutrikimus. Problema siejama su vaškiniais esteriais, kurių žmogaus organizmas ne visada sugeba tinkamai suvirškinti.

    Po tokio patiekalo kai kam pasireiškia pykinimas, pilvo skausmai, vėmimas ar staigus riebus viduriavimas, o simptomai gali prasidėti ne iš karto, bet po kelių valandų. Didesnį atsargumą turėtų rinktis vaikai, senjorai, nėščiosios ir žmonės, turintys jautresnį virškinamąjį traktą.

    Kardžuvė ir didžiaakė tuna: dėl gyvsidabrio svarbu saikas

    Kardžuvė yra didelė, ilgai gyvenanti plėšri žuvis, todėl jos audiniuose gali kauptis metilgyvsidabris. Dėl šios priežasties tokios žuvys paprastai nepriskiriamos prie tinkamų dažnam vartojimui, ypač jautresnėms grupėms. Tai svarbu nėščioms ir žindančioms moterims, taip pat vaikams, nes besivystanti nervų sistema yra jautresnė gyvsidabrio poveikiui.

    „Tunas“ taip pat nėra vienas vienintelis produktas: skirtingos tunų rūšys gerokai skiriasi gyvsidabrio kiekiu. Viena iš tų, kuriai dažniau taikomi griežtesni ribojimai, yra didžiaakė tuna, neretai naudojama kepsniams, suši ir tartarui. Restorane verta pasiteirauti, kokia tiksliai tuno rūšis naudojama, o ne pasikliauti vien bendru pavadinimu.

    Renkantis žuvį kasdienai dažniausiai saugesnės būna mažesnės, trumpiau gyvenančios rūšys, esančios žemiau mitybos grandinėje, nes jos paprastai sukaupia mažiau gyvsidabrio. Dažnai minimi palankesni pasirinkimai yra silkė, sardinės, atlantinė skumbrė, upėtakis, lašiša, menkė, polokas ar jūrinė plekšnė. Ne mažiau svarbu ir paruošimas: storas džiūvėsėlių sluoksnis ir kepimas daug kartų naudotame riebale gali paversti net gerą žuvį labai kaloringu ir sunkiu patiekalu.

    Jei kyla abejonių, verta laikytis paprastos taisyklės: parduotuvėje tikrinti rūšį, kilmę ir sudėtį, o maitinimo įstaigoje tiesiai paklausti, kokia žuvis patiekiama. Tai padeda sumažinti ir nereikalingą riziką, ir nusivylimą, kai „filė“ pasirodo esanti visai ne tai, ko tikėjotės.

  • Šios žuvies vengti ragina medikai: per dažnas valgymas siejamas su vėžiu ir kepenų bėdomis

    Žuvis dažnai laikoma vienu sveikiausių produktų, tačiau specialistai primena, kad svarbu ne tik kiekis, bet ir rūšis. Didelės, ilgai gyvenančios plėšrios žuvys gali sukaupti daugiau teršalų, o per dažnas jų vartojimas didina nepageidaujamos rizikos tikimybę.

    Daugiausia dėmesio paprastai skiriama metilgyvsidabriui, kuris kaupiasi maisto grandinėje ir ypač aptinkamas dideliuose plėšrūnuose. Dažniausiai minimos rūšys yra kardžuvė, ryklys, kai kurios didžiųjų tunų rūšys ir karališkoji skumbrė, todėl šių žuvų patariama nevalgyti dažnai.

    Metilgyvsidabris siejamas su nervų sistemos pažeidimo rizika, o jautriausios grupės yra nėščiosios, žindančios moterys ir maži vaikai. Būtent jiems daugelyje šalių rekomendacijų siūloma vengti žuvų, turinčių daug gyvsidabrio, ir rinktis mažiau užterštas alternatyvas.

    Kitas klausimas – patvarieji organiniai teršalai, tokie kaip dioksinai ir polichlorinti bifenilai (PCB). Šios medžiagos ilgai išlieka aplinkoje, gali kauptis riebaliniame žuvų audinyje ir, ilgainiui gaunant didesnes dozes, siejamos su nepalankiu poveikiu sveikatai, įskaitant kai kurių vėžio formų riziką bei kepenų funkcijos sutrikimus.

    „Žuvis išlieka svarbi subalansuotos mitybos dalis, tačiau pasirinkimas turi būti atsakingas: dažniau rinktis mažas, greičiau augančias rūšis, o didelių plėšrūnų nepadauginti“, – pabrėžia visuomenės sveikatos rekomendacijose dažnai kartojamas principas.

    Praktiškai saugesniu kasdieniu pasirinkimu dažniau laikomos sardinės, silkė, ančiuviai, menkė, pollakas, upėtakis ar lašiša, nes jų gyvsidabrio kiekiai paprastai būna mažesni. Tuo metu tuną verta vertinti pagal rūšį: konservuotas „light“ tipo tunas paprastai turi mažiau gyvsidabrio nei didžiųjų tunų kepsniai, todėl dažnumas turėtų skirtis.

    Riziką didina ne tik teršalai, bet ir netinkamas paruošimas. Žalia ar nepakankamai termiškai apdorota žuvis gali būti infekcijų ir parazitų šaltinis, todėl namuose svarbu laikytis higienos, atskirti žalią žuvį nuo kitų produktų ir pakankamai ją iškepti ar išvirti.

    Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį į augančias diskusijas dėl mikroplastiko jūrinėje aplinkoje. Nors mokslininkai dar vertina ilgalaikį poveikį žmogui, bendras patarimas išlieka paprastas: kuo įvairesnė mityba ir kuo retesnis itin užterštų rūšių vartojimas, tuo mažesnė tikėtina kumuliacinė rizika.

  • Ši pigi žuvis lenkia lašišą: omega-3, geresnė atmintis ir spaudimas – tik rinkitės teisingai

    W Polsce makrela kojarzy się głównie z pyszną, wędzoną rybą, dodawaną rano do awanturki (czyli słynnej w PRL-u pasty twarogowo-rybnej) albo zajadaną wieczorem na kolację. Tymczasem warto zainteresować się tym, co kryje ten popularny dodatek do chleba. Makrela to źródło pełnowartościowego białka i cennych kwasów tłuszczowych omega-3, które wpływają na koncentrację, odporność i dobre samopoczucie. Podczas wyboru ryby w sklepie warto wiedzieć, który gatunek makreli zasługuje na miejsce w codziennej diecie ze względu na swoje prozdrowotne właściwości.

    W sklepach często można spotkać dwie odmiany ryby – makrelę atlantycką i makrelę królewską. Choć ich nazwy brzmią podobnie, to są to zupełnie inne gatunki, różniące się zarówno wyglądem, jak i wartościami odżywczymi.

    Makrela atlantycka to ryba mniejsza, o długości do 50 cm. Jej mięso jest delikatne, z łatwymi do usunięcia ośćmi, tłuste i bogate w kwasy omega-3. Ma błyszczące, niebieskozielone łuski z charakterystycznymi ciemnymi pręgami. To właśnie ten gatunek trafia najczęściej na polskie stoły w postaci wędzonej.

    Makrela królewska jest większa (osiąga nawet do 2 metrów długości), bardziej drapieżna, a jej mięso ma jaśniejszy kolor i intensywniejszy smak. Niestety, bywa obciążona wyższym poziomem rtęci, dlatego nie powinna być spożywana zbyt często – zwłaszcza przez dzieci, kobiety w ciąży i osoby starsze. Dr Bartek Kulczyński – dietetyk i wykładowca naukowy – podkreśla, że ten rodzaj ryby ma skłonność do wchłaniania zanieczyszczeń, które są bardzo niekorzystne dla zdrowia.

    Kupując makrelę, warto zapytać sprzedawcę o pochodzenie. Najbezpieczniejsza i najbardziej wartościowa dla organizmu może być makrela pacyficzna, ale przede wszystkim będzie to ta atlantycka (poławiana w chłodnych wodach północnego Atlantyku). Można ją rozpoznać po bardziej zaokrąglonym ciele i mniejszych rozmiarach. Natomiast makrela królewska oraz makrela hiszpańska (z Południowego Atlantyku i Zatoki Meksykańskiej) zawierają wysokie stężenia rtęci.

    Makrela atlantycka to prawdziwa skarbnica wartości odżywczych. W 100 gramach świeżego mięsa zawiera ok. 205 kcal, aż 18-20 g białka, a także dużą porcję zdrowych tłuszczów (najwięcej omega-3 spośród wszystkich ryb). Jej regularne spożywanie przynosi organizmowi szereg korzyści:

    To ryba, którą warto jeść raz – dwa razy w tygodniu (nadaje się do grillowania, pieczenia, smażenia oraz gotowania na parze).

    Wędzona makrela to klasyk polskiej kuchni. Pięknie pachnie i ma wyrazisty smak. Nie każda wędzona ryba jest jednak dobra dla zdrowia. Podczas wędzenia część cennych kwasów tłuszczowych ulega rozkładowi, a tradycyjne wędzarnie mogą nawet powodować przenikanie do mięsa związków powstających ze spalania drewna, tzw. wielopierścieniowych węglowodorów aromatycznych. Substancje te działają rakotwórczo, genotoksycznie i teratogennie.

    Nie oznacza to jednak od razu, że wędzoną makrelę trzeba omijać szerokim łukiem. Klucz tkwi w umiarkowaniu. Jeśli ryba pochodzi ze sprawdzonego źródła, jest wędzona w odpowiednich warunkach i spożywana w tej formie nie częściej niż raz na dwa tygodnie lub miesiąc, nadal będzie cennym elementem diety.

    Warto wybierać makrelę wędzoną na zimno, która zachowuje więcej kwasów omega-3, a jej mięso pozostaje bardziej sprężyste. Uważaj na produkty pakowane próżniowo – często zawierają dużo soli lub konserwantów. Lepszym zakupem będzie świeżo wędzona ryba z dobrego źródła. Zaletą wędzonej makreli jest to, że nie wymaga skomplikowanej obróbki. Można ją zjeść na śniadanie, dodać do pasty, sałatki lub makaronu. Ze względu na wysoką zawartość tłuszczu najlepiej sprawdzi się w pierwszej połowie dnia – daje uczucie sytości i energii na długie godziny.

    Makrela, zwłaszcza atlantycka, to ryba, która może śmiało konkurować z łososiem. Jest tańsza, łatwiej dostępna, a jej wartości odżywcze wpływają niemal na cały organizm. Warto wybierać ją zamiast cięższych mięs – dobrze wpływa na serce, pamięć i odporność. Jeśli nie przepadasz za zapachem wędzonej makreli, możesz go nieco zneutralizować, skrapiając rybę sokiem z cytryny lub dodając odrobinę świeżego koperku. Taki zestaw odświeży dodatkowo smak, ale również wzmocni działanie prozdrowotne makreli.

    Źródło: terazgotuje.pl

  • Šias 10 žuvų dietologai vadina geriausiu pasirinkimu: daug omega-3, mažiau gyvsidabrio

    Žuvys ir jūrų gėrybės jau seniai laikomos vienais vertingiausių produktų širdžiai ir smegenims, tačiau vis dažniau pabrėžiama, kad svarbu ne tik valgyti žuvį, bet ir rinktis tinkamas rūšis. Europos maisto saugos tarnybos 2026 metais paskelbta analizė, apėmusi 27 Europos Sąjungos valstybes, Islandiją ir Norvegiją, parodė, kad žuvį ar jūrų gėrybes vartoja apie 60 proc. apklaustųjų.

    Tuo pačiu tyrėjai atkreipė dėmesį, kad visuomenės žinios apie gyvsidabrio rizikas išlieka ribotos. Maždaug trečdalis vartotojų, įskaitant apie trečdalį nėščiųjų, nurodė dažnai renkantys rūšis, kurios priskiriamos didžiausio leistino gyvsidabrio kiekio grupei.

    Didžiausia problema – metilgyvsidabris, kuris linkęs kauptis stambių, ilgai gyvenančių plėšriųjų žuvų audiniuose. Kuo aukščiau žuvis yra mitybos grandinėje, tuo didesnė tikimybė, kad joje bus daugiau šio teršalo, todėl į rekomendacijas dažniausiai patenka mažesnės ir vidutinio dydžio rūšys.

    Nauda sveikatai ir svarbiausia taisyklė

    Žuvis vertinama dėl visaverčių baltymų, omega-3 riebalų rūgščių EPA ir DHA, vitamino D, vitamino B12, jodo bei seleno. DHA yra svarbi nervų sistemos ir regos funkcijoms, o EPA siejama su uždegiminių procesų reguliavimu ir širdies bei kraujagyslių sistemos palaikymu.

    Specialistai pabrėžia, kad didžiausią naudą duoda reguliarus, bet apgalvotas pasirinkimas, o ne žuvies atsisakymas dėl baimių. Praktinė taisyklė paprasta: dažniau rinktis trumpiau gyvenančias, mažesnes žuvis ir keisti rūšis, kad mažėtų galimų teršalų kaupimosi rizika.

    Kokios žuvys laikomos geru pasirinkimu

    Prie dažniausiai palankiai vertinamų rūšių priskiriamos sardinės, lašiša, Atlanto skumbrė, silkė ir upėtakis. Jos paprastai pasižymi geru omega-3 ir baltymų santykiu, o dėl biologinių savybių neretai turi mažesnę gyvsidabrio riziką nei stambūs plėšrūnai.

    Kaip maistingi, bet dažnai per retai naudojami pasirinkimai minimos ir sardelės, dar vadinamos ančiuviais, taip pat liesesnės žuvys, tokios kaip mintajas ar Ramiojo vandenyno menkė. Jos gali būti patogus sprendimas norint daugiau baltymų ir jodo, tačiau ne visuomet pasiūlo tiek omega-3, kiek riebios jūrinės žuvys.

    Su tunu rekomenduojama elgtis atsargiau, nes skirtingos rūšys gali ženkliai skirtis pagal gyvsidabrio kiekį. Dažniau patariama rinktis rūšis, kurios laikomos mažesnės rizikos, o nėščioms moterims ir vaikams paprastai rekomenduojama ypač atidžiai vertinti tuno rūšį ir vartojimo dažnį.

    Kaip ruošti, kad nauda nedingtų

    Didelę reikšmę turi ir paruošimas: kepimas orkaitėje, virimas garuose ar troškinimas padeda išlaikyti maistinę vertę ir nepadidina patiekalo kalorijų. Tuo tarpu gruzdinimas, stora paniruotė ar riebūs padažai greitai panaikina lengvo, širdžiai palankaus pasirinkimo pranašumą.

    Rūkyta žuvis gali būti patogi, tačiau dažnai turi daugiau druskos, todėl ją verta laikyti priedu, o ne kasdieniu pagrindiniu baltymų šaltiniu. Norint geresnio balanso, mitybos specialistai dažniausiai pataria žuvį įtraukti reguliariai ir derinti skirtingas rūšis, atsižvelgiant į individualią sveikatą ir rizikos grupes.

  • Šių žuvų geriau nepirkite nei parduotuvėje, nei žuvinėje: ekspertai įspėja dėl rizikų

    Žuvis sveika, bet ne visada

    Žuvis dažnai laikoma vienu vertingiausių pasirinkimų kasdienėje mityboje, nes joje gausu baltymų, jodo, seleno, vitamino D ir omega-3 riebalų rūgščių. Vis dėlto ne kiekviena parduotuvėje ar žuvinėje siūloma žuvis vienodai naudinga, o kai kurių rūšių vartojimą specialistai pataria riboti.

    Rizikos dažniausiai susijusios su teršalų kaupimusi, žema maistine verte arba neaiškiomis auginimo sąlygomis. Dėl to renkantis svarbu atsižvelgti ne tik į kainą ir skonį, bet ir į rūšį, dydį, kilmę bei tai, kaip dažnai tokia žuvis atsiduria lėkštėje.

    Kodėl didelės plėšrios žuvys kelia klausimų

    Didelės, ilgai gyvenančios plėšrios žuvys maisto grandinėje yra aukščiau, todėl jų audiniuose labiau linkę kauptis tam tikri teršalai, ypač metilo gyvsidabris. Dėl šios priežasties tarptautinės visuomenės sveikatos rekomendacijos dažnai ragina riboti tokių rūšių vartojimą, ypač nėščiosioms, žindančioms ir vaikams.

    Prie dažniausiai minimų rūšių priskiriami rykliai, kardžuvės, karališkosios skumbrės, taip pat kai kurie didesni tunai, pavyzdžiui, didžiaakiai ir geltonpelekiai. Kuo žuvis didesnė ir kuo dažniau ji vartojama, tuo svarbiau laikytis saiko ir rinktis alternatyvas.

    Gėlavandenės žuvys priklauso nuo vandens kokybės

    Gėlavandenėse žuvyse rizikos profilis labiau priklauso nuo to, kokiame telkinyje jos gyveno ir kuo maitinosi. Užteršti vandens telkiniai gali lemti didesnę nepageidaujamų medžiagų tikimybę, o tai atsiliepia ir produkto kokybei.

    Dėl to daugiau atsargumo patariama turėti renkantis kai kurias gėlavandenes plėšriąsias rūšis, pavyzdžiui, lydekas ar ešerius, ypač jei nežinoma kilmė. Perkant svarbu aiški informacija etiketėje ir patikimas tiekimo kelias.

    Kodėl panga sulaukia tiek kritikos

    Panga yra viena pigesnių ir plačiai prieinamų žuvų, todėl ją dažnai renkasi norintys neutralaus skonio filė. Tačiau jos maistinė vertė dažnai vertinama prasčiau, nes, palyginti su riebiomis jūrinėmis žuvimis, joje įprastai būna mažiau omega-3 riebalų rūgščių, taip pat kuklesni vitamino D ir vitamino B12 kiekiai.

    Diskusijų kelia ir auginimo sąlygos, nes didelė dalis pangos į Europą atkeliauja iš intensyvių ūkių Pietryčių Azijoje. Kontrolės standartai skiriasi, o viešojoje erdvėje ne kartą buvo keliami klausimai dėl vandens kokybės ir galimos taršos, nors parduodami produktai turi atitikti Europos Sąjungos saugos reikalavimus.

    Ką rinktis vietoj to ir kaip valgyti saugiau

    Norint iš žuvies gauti realios naudos, pravartu rinktis mažesnes, trumpiau gyvenančias rūšis, kuriose dažniau būna daugiau omega-3 ir mažesnė teršalų kaupimosi tikimybė. Praktikoje tai dažnai būna silkė, sardinės, lašiša, taip pat liesesnės žuvys, pavyzdžiui, menkė.

    Specialistai paprastai rekomenduoja įvairinti racioną ir neapsiriboti viena rūšimi, o perkant atkreipti dėmesį į kilmę, sugavimo ar auginimo būdą bei sertifikavimą. Jei žuvis valgoma dažnai, ypač vaikams ar nėštumo metu, verta dažniau rinktis mažesnes jūrines žuvis ir riboti dideles plėšrias rūšis.

    „Žuvis gali būti labai vertingas produktas, tačiau didžiausią naudą duoda tada, kai pasirenkamos tinkamos rūšys ir laikomasi saiko“, – sako mitybos rekomendacijose dažnai pabrėžiama specialistų mintis.

  • Ne lašiša ir ne menkė: ekspertai išrinko kitą ypač sveiką žuvį, kurią verta valgyti dažniau

    Lašiša ir menkė daugeliui yra įprastas pasirinkimas, tačiau mitybos specialistai vis dažniau primena: verta į racioną įtraukti daugiau skirtingų žuvų. Viena iš alternatyvų, kuri pastaraisiais metais sulaukia dėmesio dėl maistingumo ir palankesnio užterštumo profilio, yra Ramiojo vandenyno karmazinas.

    Ši jūrinė žuvis gyvena šiaurinėse Ramiojo vandenyno dalyse, vėsiuose, gerai deguonimi prisotintuose vandenyse. Parduotuvėse ji neretai aptinkama šaldyta, gabalėliais ar filė, o kai kuriose rinkose gali būti vadinama rožine žuvimi arba raudonuoju ešeriu.

    Karmazinas dažnai minimas kaip žuvis, kuri paprastai nekaupia gyvsidabrio tokiais kiekiais, kaip didelės plėšrios žuvys. Dėl to jis laikomas praktiškesniu pasirinkimu šeimoms, nors bendros rekomendacijos išlieka tos pačios: mitybą svarbu įvairinti ir laikytis saiko.

    Maistine prasme karmazinas vertinamas dėl visaverčių baltymų ir santykinai nedidelio kaloringumo. Be to, jame yra omega-3 riebalų rūgščių, siejamų su normalia širdies ir smegenų veikla, taip pat galinčių prisidėti prie palankesnio trigliceridų rodiklių palaikymo.

    Ši žuvis taip pat gali būti vitamino D, fosforo, seleno ir vitamino B12 šaltinis. Šios medžiagos svarbios kaulų ir dantų būklei, imuninės sistemos veiklai, nervų sistemai bei energijos apykaitai, o jodas reikalingas normaliai skydliaukės funkcijai.

    Virtuvėje karmazinas vertinamas dėl švelnaus skonio ir sultingos tekstūros. Jį galima kepti orkaitėje, trumpai apkepti keptuvėje, grilinti ar ruošti garuose, o pastarasis būdas dažnai pasirenkamas siekiant išsaugoti natūralų skonį ir dalį maistinių medžiagų.

    Prieskoniams paprastai pakanka druskos, pipirų, citrinos sulčių ir šviežių žolelių, o garnyrui tinka bulvės, ryžiai, kruopos ar lengvos salotos. Dietologai primena, kad renkantis žuvį svarbu atkreipti dėmesį ir į kilmę, tvarumą bei tai, kaip dažnai ir kokiomis porcijomis ji vartojama.

  • Tunas ar skumbrė? Dietologai įvardijo konservuotą žuvį, kuri turi mažiau kalorijų ir maitina smegenis

    Konservuota riebi žuvis, pavyzdžiui, skumbrė ar tunas, dažnai vadinama patogiu pasirinkimu greitam patiekalui. Mitybos požiūriu ji vertinama dėl baltymų ir omega-3 riebalų rūgščių, kurios svarbios širdžiai ir smegenų funkcijai. Vis dėlto skirtingi produktai labai skiriasi pagal druskos kiekį, riebalų sudėtį ir galimą teršalų riziką.

    Skumbrė priskiriama riebiosioms žuvims, todėl joje paprastai daugiau omega-3 nei daugelyje liesesnių žuvų. Be to, ji yra vitamino D ir vitamino B12 šaltinis, o šios medžiagos siejamos su imuninės sistemos veikla ir normalia nervų sistemos funkcija. Konservuose esantys baltymai taip pat prisideda prie sotumo ir raumenų atsinaujinimo.

    Kaloringumas priklauso nuo to, kaip žuvis paruošta ir su kuo ji konservuota. Konservuota žuvis savo sultyse ar vandenyje dažnai būna lengvesnė už rūkytą, nes rūkyti produktai neretai turi daugiau riebalų ir gerokai daugiau druskos. Dėl to žmonėms, kurie riboja natrį ar stebi suvartojamas kalorijas, dažniau rekomenduojama rinktis konservus be aliejaus ir su trumpesne sudėtimi.

    Vis dėlto ne viskas taip paprasta, nes rūkytos žuvies atveju papildomu rizikos veiksniu laikomi rūkymo metu susidarantys junginiai, o konservuota žuvis gali turėti mažiau kai kurių jautrių maistinių medžiagų dėl terminio apdorojimo. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į druskos kiekį vienoje porcijoje, nes dalis produktų gali sudaryti reikšmingą dienos normos dalį. Praktinis patarimas paprastas: jei įmanoma, rinkitės produktus, kurių etiketėje nurodyta mažiau druskos, o sudėtyje nėra perteklinių priedų.

    Sunkiųjų metalų klausimas

    Mitybos specialistai nuolat primena, kad kai kurios žuvų rūšys gali kaupti sunkiuosius metalus, ypač gyvsidabrį. Dėl to žuvies, ypač riebios ir plėšrios, nereikėtų valgyti kasdien, o porcijas verta kaitalioti. Įprastai saugesne strategija laikoma įtraukti įvairias žuvis ir rinktis skirtingus šaltinius, o ne vieną produktą nuolat.

    Jautresnėms grupėms, ypač nėščiosioms ir žindančioms, rekomendacijos paprastai griežtesnės. Tokiais atvejais dažniau siūloma rinktis žuvis, kurios paprastai sukaupia mažiau gyvsidabrio, ir atidžiai sekti nacionalines mitybos gaires. Jei kyla abejonių dėl konkretaus produkto, saugiausia pasitarti su gydytoju ar dietologu.

    Ką žiūrėti etiketėje

    Perkant konservuotą žuvį svarbiausia įvertinti, ar ji aliejuje, ar savo sultyse, kiek joje druskos ir koks realus žuvies kiekis skardinėje. Patogu rinktis konservus, kuriuose nurodytas aiškus žuvies procentas ir nėra saldintų ar stipriai sūdytų padažų. Jei tikslas yra lengvesnis patiekalas, dažniausiai geriau tinka žuvis vandenyje arba savo sultyse.

    Dar vienas aspektas yra pakuotė. Europoje maisto pakuotėms taikomi ribojimai ir kontrolė, tačiau vartotojams vis tiek verta stebėti, ar gamintojas pateikia informaciją apie skardinių vidinę dangą ir ar laikomasi maisto saugos reikalavimų. Jei norite žuvį valgyti reguliariai, dažniau rinkitės šviežią ar šaldytą, keptą ar virtą, o rūkytą ir konservuotą palikite kaip patogų, bet retesnį sprendimą.

    Konservuota žuvis praktiška ir virtuvėje: ji tinka sumuštiniams, salotoms ar užtepėlėms su kiaušiniu, svogūnu ir daržovėmis. Tačiau geriausias rezultatas gaunamas tuomet, kai konservai tampa subalansuoto patiekalo dalimi, o ne vieninteliu baltymų šaltiniu kasdien. Tokia rutina padeda išlaikyti ir maistinę įvairovę, ir mažesnę galimų rizikų tikimybę.

  • Kas nutiks, jei kasdien valgysite konservuotą tuną: nauda vilioja, bet yra viena rizika

    Konservuotas tunas daugeliui tapo greitu baltymų šaltiniu, kai norisi sočiai pavalgyti be ilgo gaminimo. Tačiau kasdienis šio produkto vartojimas kelia klausimų ne tik dėl maistinės vertės, bet ir dėl galimos taršos sunkiaisiais metalais.

    Tunas vertinamas dėl didelio baltymų kiekio ir palankaus kaloringumo. Maždaug 100 gramų tuno savo sultyse gali turėti iki 30 gramų baltymų, labai mažai riebalų ir apie 110 kilokalorijų, todėl jis dažnai pasirenkamas lieknėjant ar sportuojant.

    Be baltymų, tunas suteikia vitamino D, svarbaus kaulams ir raumenims, taip pat seleno, kuris veikia kaip antioksidantas. Racione jis gali papildyti geležies ir kalio atsargas, o omega-3 riebalų rūgštys siejamos su uždegiminių procesų reguliavimu ir smegenų veiklos palaikymu.

    Kas pasikeičia konservuojant?

    Nors konservai patogūs ir ilgai galioja, gamybos metu žuvis kaitinama, kad būtų sterilizuota. Dėl to dalis natūralių aliejų, įskaitant DHA ir EPA, bei kai kurie karščiui jautrūs B grupės vitaminai gali sumažėti, palyginti su šviežia ar minimaliai apdorota žuvimi.

    Kita vertus, vitaminas D ir dauguma mineralų paprastai išlieka gana stabilūs, todėl konservuotas tunas dažnai laikomas geresne alternatyva užkandžiams ar itin perdirbtam maistui. Svarbu atkreipti dėmesį ir į sudėtį: tunas aliejuje turės daugiau kalorijų, o kai kurie gaminiai gali būti sūresni.

    Didžiausia tema – gyvsidabris

    Pagrindinė priežastis, kodėl kasdien valgyti tuną rekomenduojama atsargiai, yra gyvsidabris. Tunas yra plėšri, maisto grandinės viršuje esanti žuvis, todėl laikui bėgant gali sukaupti daugiau metilgyvsidabrio nei mažesnės žuvys.

    Per didelis metilgyvsidabrio kiekis organizme siejamas su nervų sistemos pažeidimo rizika, galinčia pasireikšti drebulio epizodais, dėmesio ar atminties sutrikimais. Rizika didėja, jei tunas tampa beveik kasdieniu pasirinkimu ir nėra kaitaliojamas su kitais baltymų šaltiniais.

    Praktikoje sveikiems suaugusiesiems dažnai nurodoma orientacinė riba – iki keturių standartinių 140 gramų skardinių per savaitę. Nėščiosioms, planuojančioms pastojimą ir žindančioms rekomenduojama būti atsargesnėms, dažniau rinktis mažiau gyvsidabrio sukaupiančias žuvis ir įvairinti racioną.

    Kaip valgyti saugiau?

    Norint išlaikyti naudą ir sumažinti rizikas, verta tuną kaitalioti su lašiša, sardinėmis ar ančiuviais, kurie paprastai turi daugiau omega-3 ir mažesnę gyvsidabrio kaupimo tikimybę. Taip pat pravartu rinktis tuną savo sultyse, jei siekiate sumažinti kalorijų kiekį.

    Jei tuną valgote dažnai, atkreipkite dėmesį į bendrą mitybos įvairovę ir druskos kiekį. O jei atsiranda neįprastų neurologinių simptomų ar kyla abejonių dėl individualios rizikos, saugiausia pasitarti su gydytoju ar dietologu.