CP v2

Tag: Gyvsidabris

  • Japonai valgo gerokai daugiau žuvies nei lenkai: mokslininkai sieja su ilgaamžiškumu

    Japonai valgo gerokai daugiau žuvies nei lenkai: mokslininkai sieja su ilgaamžiškumu

    Japonų ilgaamžiškumas jau seniai domina mokslininkus, o tarp dažniausiai minimų priežasčių išskiriami mitybos įpročiai. Tradicinėje Japonijos virtuvėje gausu daržovių, ryžių, sojų produktų, o žuvis ir jūros gėrybės daugeliui yra kasdienis pasirinkimas.

    Šis įprotis išsiskiria ir skaičiais. Japonijoje 2024 metais, remiantis šalies žuvininkystės institucijų skelbiamais duomenimis, vienam gyventojui teko apie 21,3 kilogramo žuvies ir jūros gėrybių valgomojo svorio, o skaičiuojant visos žuvies svorį – apie 40 kilogramų per metus.

    Tuo metu Lenkijoje 2024 metais suvartojimas, skaičiuojant gyvos žuvies svorį, siekė apie 13,9 kilogramo vienam žmogui. Palyginus panašiu principu, skirtumas išlieka ryškus ir rodo, kad žuvis Japonijoje yra gerokai dažnesnė kasdienės mitybos dalis.

    Kodėl žuvis laikoma naudinga?

    Žuvis vertinama dėl visaverčių baltymų, B grupės vitaminų, taip pat jodo ir seleno, kurių neretai trūksta racione. Didžiausias dėmesys dažniausiai skiriamas omega-3 riebalų rūgštims EPA ir DHA, kurių gausu riebiose jūrinėse žuvyse.

    Mokslinėje literatūroje omega-3 siejamos su širdies ir kraujagyslių sistemos nauda, įskaitant trigliceridų mažinimą, o didesnis žuvies vartojimas stebėjimo tyrimuose dažnai koreliuoja su palankesniais sveikatos rodikliais. Vis dėlto tokie tyrimai paprastai nerodo tiesioginio priežastinio ryšio, nes svarbus visas gyvenimo būdas.

    Metaanalizėse, apėmusiose dideles tiriamųjų imtis, dažnai randama, kad daugiausiai žuvies valgantys žmonės turi šiek tiek mažesnę bendro mirtingumo riziką nei tie, kurie jos beveik nevalgo. Tačiau ekspertai pabrėžia, kad vienas produktas ilgaamžiškumo negarantuoja, jei bendra mityba ir judėjimas išlieka prasti.

    Kiek žuvies rekomenduojama?

    Lietuvoje ir daugelyje Vakarų šalių rekomendacijos iš esmės sutampa: žuvį verta valgyti bent du kartus per savaitę, iš jų bent kartą rinktis riebią. Toks dažnis laikomas praktišku kompromisu tarp naudos ir realių vartojimo įpročių.

    Dažniausiai patariama į racioną įtraukti lašišą, sardines, silkę, skumbrę ar upėtakį, o taip pat kaitalioti su liesesnėmis žuvimis, pavyzdžiui, menke. Skirtingos rūšys skiriasi tiek omega-3 kiekiu, tiek mikroelementų profiliu, todėl įvairovė laikoma privalumu.

    Į ką atkreipti dėmesį perkant?

    Naudą gali sumažinti paruošimo būdas. Kepimas orkaitėje, troškinimas ar garinimas leidžia išvengti perteklinių riebalų, o dažnas gruzdinimas ir stora paniruotė dažniau siejami su didesniu kalorijų ir druskos kiekiu.

    Atskirai akcentuojama tarša, ypač gyvsidabris, kuris linkęs kauptis didelėse plėšriose žuvyse. Didesnio atsargumo paprastai rekomenduojama laikytis nėščiosioms, žindančioms ir mažų vaikų šeimoms, renkantis dažniau mažesnes žuvis.

    Japonijos pavyzdys rodo ne vien konkretų produktą, bet ir bendrą modelį: žuvis dažnai pakeičia dalį mėsos patiekalų, o lėkštėje daugiau vietos skiriama daržovėms. Net ir nedideli pokyčiai, kai kelis kartus per savaitę pasirenkama kokybiškai paruošta žuvis, gali būti praktiškas žingsnis sveikesnės mitybos link.

  • „Marathon Fusion“ teigia pavertusi gyvsidabrį auksu: ar tai gali numušti kainas?

    „Marathon Fusion“ teigia pavertusi gyvsidabrį auksu: ar tai gali numušti kainas?

    San Fransiske įsikūręs mažai žinomas branduolinės sintezės startuolis „Marathon Fusion“ paskelbė, kad 2026 metais laboratorijoje pavertė gyvsidabrį stabiliu auksu. Įmonės teigimu, pasiektas rezultatas esą dešimteriopai viršija ankstesnį CERN fiksuotą rekordą, tačiau nepriklausomo patvirtinimo kol kas nėra.

    Toks pareiškimas atgaivino seną alchemikų svajonę ir kartu iškėlė rinkos klausimą: ar laboratorinis auksas galėtų sukelti kainų spaudimą, kaip tai nutiko su laboratorijoje užaugintais deimantais. Vis dėlto skirtingai nei brangakmenių atveju, aukso rinka yra gerokai didesnė ir stipriai susieta su centrinių bankų rezervais.

    „Marathon Fusion“ įkurta 2023 metais, o jos įkūrėjai Kyleas Schilleris ir buvęs „SpaceX“ inžinierius Adamas Rutkowskis vysto technologijas, skirtas būsimoms sintezės elektrinėms. Įmonė skelbia turinti ryšių su JAV Energetikos departamentu ir 2023 metais gavusi ARPA-E įvertinimą už didelės rizikos energetikos tyrimus.

    Kaip esą kuriamas auksas?

    Startuolio aiškinimu, metodas paremtas neutronų srautu, atsirandančiu sintezės reakcijose. Neutronai apšaudo gyvsidabrį, suformuoja nestabilų izotopą, o šiam yrant esą susidaro auksas.

    Įmonė taip pat teigia pagerinusi dar sovietmečiu fiksuotą rezultatą izotopų atskyrimo srityje, naudodama plazminę centrifugą. Tokios sistemos teoriškai gali būti svarbios sintezės kuro grandinei, tačiau viešai pateikta informacija kol kas neatskleidžia nei pagaminto aukso kiekio, nei savikainos.

    CERN 2025 metais skelbė, kad Didysis hadronų priešpriešinių srautų greitintuvas per 2015–2018 metų darbo ciklą trumpam „pagamino“ apie 29 pikogramus aukso. Tai buvo itin trumpaamžiai aukso branduoliai, greitai prarasti susidūrimų ir sąveikos su įranga metu, todėl toks „auksas“ praktiškai nebuvo išgaunamas.

    Kodėl auksas nėra deimantai?

    Laboratorijoje užauginti deimantai chemiškai atitinka natūralius, o masinė gamyba per pastarąjį dešimtmetį smarkiai sumažino jų didmenines kainas. Rinkai spaudimą patyrė ir natūralių deimantų segmentas, o „De Beers“ po bandymo su laboratorinių deimantų linija vėliau sugrįžo prie natūralių akmenų strategijos.

    Auksas rinkoje atlieka kitą vaidmenį: jis naudojamas ne tik juvelyrikoje ir pramonėje, bet ir kaip rezervų bei investicijų priemonė. Pasaulio aukso tarybos duomenimis, 2025 metais kasyklos išgavo 3 672 tonas aukso, o per istoriją iš viso išgauta apie 222 600 tonų.

    „Marathon Fusion“ anksčiau yra skaičiavusi, kad teorinė sintezės elektrinė galėtų pagaminti apie 5 tonas aukso per metus vienam gigavatui galios. Jei atsirastų 100 tokių elektrinių, tai pridėtų apie 500 tonų per metus, arba maždaug 14 proc. nuo 2025 metų kasybos apimčių, tačiau realybėje komercinės sintezės elektrinės dar neparduoda elektros ir jų įdiegimas vis dar laikomas kelių ar daugiau metų perspektyva.

    Be to, pats startuolis yra užsiminęs, kad transmutacijos būdu gautame aukse gali būti radioaktyvių izotopų. Tokiu atveju metalą tektų laikyti iki 18 metų, kol radioaktyvumas sumažėtų iki praktiškai parduodamo lygio, o tai reikštų papildomas sąnaudas ir rizikas.

    Rinkoms svarbiausia detalė yra ta, kad šiuo metu kalbama apie nepatvirtintą technologinį teiginį be aiškių rodiklių. Net jei principas pasitvirtintų, kainos priklausytų nuo mastelio, savikainos, reguliavimo ir to, ar sintezės energetika apskritai pereis į komercinę fazę.

  • Nacių povandeninis laivas U-864 prie Norvegijos: 65 tonų gyvsidabrio dilema ir ką daryti toliau

    Nacių povandeninis laivas U-864 prie Norvegijos: 65 tonų gyvsidabrio dilema ir ką daryti toliau

    Maždaug 150 metrų gylyje prie Norvegijos salos Fedjė dugne guli Antrojo pasaulinio karo vokiečių povandeninio laivo U-864 nuolaužos. Šis laivas, suskilęs į dvi dalis, jau daugiau kaip 80 metų kelia aplinkosauginį nerimą dėl krovinio, kuriame buvo gyvsidabrio.

    Istoriniai duomenys rodo, kad laive galėjo būti 1 867 talpyklos su gyvsidabriu, o bendra masė būtų siekusi apie 65–67 tonas. Tikslių pakrovimo dokumentų neišliko, tačiau Norvegijos institucijos pabrėžia, jog gyvsidabrio nuolaužose tikrai yra.

    1945 metų vasarį, kai karas Europoje artėjo prie pabaigos, U-864 vykdė slaptą misiją: per Norvegiją pasiekti Japoniją ir gabenti karinei pramonei skirtą įrangą bei specialistus. Tačiau 1945 metų vasario 9 dieną britų povandeninis laivas HMS Venturer aptiko U-864 ir torpeda jį nuskandino, žuvo visi 73 įgulos nariai.

    Po šio incidento nuolaužos ilgam dingo iš akiračio, kol 2003 metais jas aptiko Norvegijos karinis laivas KNM Tyr. Tyrimai parodė, kad povandeninis laivas guli ne vientisas, o dvi jo dalys yra atskirtos, o aplink – nuosėdos, kuriose gali būti teršalų.

    Gyvsidabris laikomas ypač problemišku teršalu todėl, kad aplinkoje jis išlieka ilgai ir natūraliai nesuyra kaip daugelis organinių junginių. Tam tikromis sąlygomis mikroorganizmai gali paversti jį metilgyvsidabriu – ypač toksiška forma, kuri kaupiasi maisto grandinėje, pirmiausia žuvyse.

    Pastaraisiais metais situaciją tikslinti leidžia pažangesnės povandeninės technologijos. Norvegijos pakrančių administracija „Kystverket“ 2025 metais atliko U-864 apžiūrą nuotoliniu būdu valdomais povandeniniais robotais, naudodama 4K vaizdo kameras, fotogrametriją ir akustinius matavimus, o surinkti duomenys leido sudaryti trimatį nuolaužų ir dugno modelį.

    Didžiausias iššūkis – sprendimas, ką daryti su pavojingu kroviniu. Viena vertus, teoriškai dalį gyvsidabrio būtų galima iškelti, tačiau pati operacija gali sujudinti užterštas nuosėdas ir išplisti teršalams.

    Tokios rizikos realumą parodė 2026 metais vykdyti darbai, kai iš nuolaužų buvo iškelta 22 talpyklos. Pirminiai vertinimai rodė, kad apie 80 proc. talpyklų buvo pažeistos ir leido, į krantą išgabenta maždaug pusė tonos gyvsidabrio, tačiau tuo pačiu fiksuota, kad tarša iš darbų zonos pateko ir į vandenį.

    Dėl to Norvegijoje jau ne vienerius metus tęsiasi ginčas: ar siekti plataus masto iškėlimo, ar nuolaužas ir užterštą dugną uždengti, kad teršalai būtų izoliuoti. „Kystverket“ po 2026 metų patirties vėl rekomendavo dengimo sprendimą, argumentuodama, kad masinis krovinių išėmimas gali sukelti didesnę taršą nei jos pašalintų.

    Vis dėlto ir uždengimas nebūtų galutinis taškas, nes tokį barjerą reikėtų ilgai stebėti ir prižiūrėti. Tuo pat metu Norvegijos institucijos jau daug metų tiria regiono žuvis ir vėžiagyvius, o iki šiol rezultatai rodo stabilų arba žemą gyvsidabrio lygį, kuris, jų vertinimu, nekelia papildomo nerimo gyventojams.

    Fedjė bendruomenė gyvena žinodama, kad vos keli kilometrai nuo kranto yra istorinis karo reliktas, kurio poveikis gamtai dar ne iki galo aiškus. Technologijos leidžia vis tiksliau įvertinti nuolaužų būklę, tačiau sprendimas, ar U-864 „užrakinti“ jūros dugne, ar bandyti iškelti jo krovinį, išlieka politinis ir aplinkosauginis galvosūkis.

  • Pigu, gardu ir pigu: ši keptuvėje kepama jūrinė žuvis pajūryje dažnai tampa pasirinkimu Nr. 1

    Flandra laikoma liesa jūrine žuvimi, todėl ji dažnai pasirenkama ieškant lengvesnės vakarienės ar pietų. Joje gausu lengvai įsisavinamų baltymų, o kalorijų paprastai mažiau nei riebesnėse žuvyse, todėl patiekalai iš flandros tinka ir subalansuotai mitybai.

    Mitybos požiūriu flandroje yra svarbių mikroelementų, tarp jų seleno, kuris prisideda prie normalios skydliaukės veiklos, taip pat vitamino B12 ir fosforo. Kaip ir daugelyje jūrinių žuvų, joje aptinkama omega-3 riebalų rūgščių, siejamų su širdies ir kraujagyslių sveikata.

    Dar vienas flandros privalumas yra tai, kad ji paprastai sukaupia mažiau gyvsidabrio nei stambios plėšrios žuvys, tokios kaip kardžuvės ar didieji tunai. Dėl to, laikantis bendrų mitybos rekomendacijų ir saiko, flandra dažnai įvardijama kaip saugesnis pasirinkimas šeimoms, taip pat nėščiosioms ir vaikams.

    Kur jos ieškoti ir kiek kainuoja

    Flandrą dažniausiai galima rasti didesnių prekybos tinklų žuvies skyriuose arba šaldytų produktų vitrinoje. Lenkijoje ji reguliariai minima kaip prekė, pasiekiama „Auchan“, „Carrefour“, „Kaufland“ ir „E.Leclerc“ parduotuvėse, o kai kuriuose diskontuose pasirodo rečiau, dažniausiai teminių akcijų metu.

    Kainos priklauso nuo to, ar perkate visą žuvį, skrostą skerdeną ar filė, taip pat nuo to, ar ji šviežia, ar šaldyta. Lenkijos rinkoje minėtos kainos siekė apie 4–6 eurus už kilogramą šaldytos žuvies, maždaug 4–7 eurus už kilogramą šaldytos filė ir apie 8–12 eurų už kilogramą šviežios filė.

    Kaip iškepti keptuvėje, kad neišdžiūtų

    Flandros mėsa yra švelni, todėl ją lengva perkepti ir išsausinti. Prieš kepimą žuvį verta gerai nusausinti, lengvai pasūdyti, įberti pipirų ir labai plonai apvolioti miltuose arba bulvių krakmole, kad susidarytų plona, traški plutelė.

    Norint sumažinti prilipimo riziką, galima pritaikyti kepimo popieriaus triuką. Ant įkaitintos keptuvės užtiesiamas pagal dugną iškirptas kepimo popieriaus lapas, įpilama šiek tiek aliejaus, o žuvis kepama tiesiai ant popieriaus, kad mažiau irti ir lengviau apversti.

    Dažniausiai pakanka 3–4 minučių iš kiekvienos pusės ant vidutinės kaitros, ypač jei kepama filė. Pačioje pabaigoje galima įdėti šaukštą šalto sviesto ir įspausti citrinos sulčių, kad keptuvėje greitai susiformuotų paprastas sviestinis padažas.

  • Sardinė iš skardinės gali padėti smegenims: štai kuo ji pranoksta daugelį užkandžių

    Sardinė iš skardinės gali padėti smegenims: štai kuo ji pranoksta daugelį užkandžių

    Sardinė iš skardinės dažnai laikoma paprastu užkandžiu, tačiau jos maistinė vertė gali būti reikšminga smegenų veiklai. Šiose mažose riebiose žuvyse gausu omega-3 riebalų rūgščių, ypač DHA ir EPA, kurios siejamos su normalia nervų sistemos funkcija.

    DHA yra svarbi neuronų ląstelių membranų dalis, todėl pakankamas jos kiekis mityboje laikomas vienu iš veiksnių, padedančių palaikyti pažintines funkcijas. EPA dažniau minima dėl savo vaidmens uždegiminių procesų reguliavime, o tai netiesiogiai gali būti svarbu ir smegenų sveikatai.

    Vis dėlto vienas produktas stebuklo nepadarys: svarbiausia yra ilgalaikiai mitybos įpročiai. Moksliniuose tyrimuose dažniau vertinami bendri žuvies vartojimo įpročiai, o ne pavienės „supermaisto“ porcijos.

    2024 metais paskelbtoje metaanalizėje, kurioje apžvelgta kelių dešimčių tyrimų medžiaga, didesnis žuvies vartojimas buvo siejamas su mažesne pažintinių funkcijų blogėjimo rizika. Tokie duomenys dažniausiai gauti iš stebimųjų tyrimų, todėl jie nerodo tiesioginės priežasties, bet sustiprina bendrą kryptį, kad žuvis mityboje gali būti naudinga.

    Sardinėse taip pat yra vitamino B12, svarbaus normaliai nervų sistemos veiklai ir kraujodarai. Riebios jūrinės žuvys yra vienas natūralių vitamino D šaltinių, o selenas prisideda prie ląstelių apsaugos nuo oksidacinio streso.

    Renkantis žuvį dažnai kyla klausimas dėl gyvsidabrio, tačiau sardinės šioje vietoje vertinamos palankiai. JAV Maisto ir vaistų administracija sardines priskiria prie mažo gyvsidabrio kiekio žuvų, o tai siejama su jų nedideliu dydžiu ir trumpesniu gyvenimo ciklu.

    Praktiškai sardinės patogios tuo, kad jų nereikia ieškoti šviežių: konservuotos tinka sumuštiniams, salotoms ar užtepėlėms. Vis dėlto verta peržvelgti etiketę, nes skirtingi gamintojai gali smarkiai skirtis druskos kiekiu ir priedais.

    Dažniausiai geresnis pasirinkimas yra sardinės savo sultyse arba aliejuje, ypač jei siekiama paprastesnės sudėties. O jei svarbus kalcis, verta rinktis sardines, kurios valgomos kartu su minkštais kauliukais, nes tuomet gaunama papildoma, gerai pasisavinama šio mineralo dalis.

    Specialistai dažnai rekomenduoja žuvį įtraukti į mitybą reguliariai, maždaug du kartus per savaitę, pirmenybę teikiant riebiai jūrinei žuviai. Tokiu atveju sardinės gali tapti paprastu, nebrangiu ir greitai pritaikomu būdu priartėti prie šių rekomendacijų.

  • Antarktidos ledas tirpsta, o į vandenyną plūsta gyvsidabris: mokslininkai įspėja dėl rizikų

    Antarktidos ledas tirpsta, o į vandenyną plūsta gyvsidabris: mokslininkai įspėja dėl rizikų

    Antarktidos ledo tirpsmas gali turėti netikėtą pasekmę: į Pietų vandenyną vis aktyviau patenka gyvsidabris, dešimtmečius ir net šimtmečius kauptas lede. Naujas tyrimas rodo, kad klimato šiltėjimas paverčia Antarktidą antriniu taršos šaltiniu, o poveikis gali išplisti už poliarinio regiono ribų.

    Gyvsidabris į aplinką patenka natūraliai, pavyzdžiui, per vulkaninę veiklą ar uolienų irimą, tačiau pramonės laikotarpiu jo kiekiai smarkiai išaugo. Didžiausią indėlį sieja iškastinio kuro deginimas ir kai kurios kasybos veiklos, dėl kurių gyvsidabrio junginiai atmosferoje gali keliauti didelius atstumus.

    Ilgą laiką Antarktidos ledas veikė kaip savotiška saugykla: ore nusėdęs gyvsidabris buvo įšaldomas ir užkonservuojamas sniego bei ledo sluoksniuose. Tačiau spartėjant tirpsmui, šis istorinis teršalų rezervas vėl įtraukiamas į apytaką ir per tirpsmo vandenis bei eroziją patenka į pakrančių ekosistemas.

    Ką parodė nuosėdų tyrimai

    Tyrėjų grupė, vadovaujama Pekino universiteto mokslininko Chengzhen Zhou, analizavo nuosėdų gręžinius Antarktidos pusiasalio regione. Tai viena sparčiausiai šylančių ir greičiausiai besikeičiančių Antarktidos vietų, todėl ji laikoma ankstyvu indikatoriumi, kas gali vykti ir kitur.

    Duomenys rodo, kad Antarktidos pusiasalio šelfe gyvsidabris kaupiasi maždaug dukart greičiau nei pasaulinis šelfų vidurkis. Be to, nuo pramonės revoliucijos pradžios, maždaug nuo XIX amžiaus vidurio, kaupimosi tempas išaugo apie 160 proc.

    Vienas pagrindinių kelių, kaip gyvsidabris pasiekia Antarktidą, yra atmosfera: nusėdęs jis gali būti įtraukiamas į jūros vandenį ir vėl grįžti į orą. Mokslininkai šį procesą apibūdina kaip atmosferos ir vandenyno apytakos ciklą, kuris leidžia teršalams cirkuliuoti net atokiuose regionuose.

    Du ciklai, kurie stiprina taršą

    Tyrime pabrėžiama, kad dabar veikia ne tik atmosferos ir vandenyno apytaka, bet ir papildomas mechanizmas, susijęs su ledynų tirpsmu. Kai ledas tirpsta, o pakrantėse intensyvėja erozija, gyvsidabris iš ledo ir sausumos nuosėdų lengviau mobilizuojamas ir patenka į jūrą.

    „Šių dviejų ciklų sąveika padidino tirpsmo skatinamą gyvsidabrio išsiskyrimą iš sausumos apie 550 proc., o oro ir jūros mainus apie 350 proc.“, – teigiama tyrėjų išvadose.

    Tyrėjų vertinimu, tai reiškia, kad klimato šiltėjimas Antarktidoje ne tik keičia ledynų būklę, bet ir sustiprina cheminių teršalų judėjimą. Kitaip tariant, istorinė tarša, kuri buvo laikoma tarsi užrakinta, tampa aktyvia ir gali didinti poveikį ekosistemoms.

    Kodėl tai svarbu žmonėms

    Pasaulio sveikatos organizacija gyvsidabrį įvardija tarp 10 didžiausią susirūpinimą keliančių cheminių medžiagų visuomenės sveikatai. Net mažos koncentracijos gali būti toksiškos, o didžiausia rizika siejama su metilgyvsidabriu, kuris kaupiasi gyvūnų audiniuose ir stiprėja kylant mitybos grandine.

    Ankstesni tyrimai Antarktidoje yra fiksavę, kad jūros lede gyvenančios bakterijos gali paversti gyvsidabrį metilgyvsidabriu. Būtent ši forma laikoma ypač pavojinga, nes ji linkusi bioakumuliuotis planktono, krilio, žuvų ir galiausiai aukštesnių plėšrūnų organizmuose.

    Naujausi duomenys taip pat kelia nerimą dėl taršos plitimo: gyvsidabrio pernaša iš Antarktidos pusiasalio į atvirą vandenyną srovėmis, tyrimo vertinimu, išaugo apie 400 proc. Tai reiškia, kad poveikis teoriškai gali persiduoti platesnėms Pietų vandenyno teritorijoms ir potencialiai paliesti žvejybos bei ekosistemų stabilumą.

    Mokslininkai pabrėžia, kad problema yra susijusi su žmogaus veikla, todėl sprendimai taip pat priklauso nuo pasirinkimų: mažesni iškastinio kuro deginimo mastai ir taršos kontrolė lemia ne tik šiltnamio efektą sukeliančių dujų, bet ir gyvsidabrio emisijų mažėjimą. Tyrimas publikuotas Proceedings of the National Academy of Sciences.

  • Medikai įspėja: ši populiari žuvis gali kaupti pavojingą gyvsidabrį – kam rizika didžiausia

    Žuvis dažnai laikoma vienu sveikiausių pasirinkimų, nes suteikia visaverčių baltymų, omega-3 riebalų rūgščių, vitamino D ir B12, taip pat jodo bei seleno. Tačiau dalis jūrinių žuvų gali kaupti metilgyvsidabrį – toksišką junginį, kuris į vandenis patenka dėl taršos ir ilgainiui koncentruojasi mitybos grandinėje.

    Didžiausias dėmesys skiriamas tunui, ypač dideliems ir ilgai gyvenantiems plėšriems individams. Kuo žuvis stambesnė ir kuo aukščiau mitybos grandinėje ji yra, tuo didesnė tikimybė, kad jos audiniuose susikaups daugiau metilgyvsidabrio.

    Kas iš tiesų kelia riziką?

    Metilgyvsidabris pavojingiausias nervų sistemai, todėl jautriausios grupės yra nėščiosios, krūtimi maitinančios moterys ir maži vaikai. Šioms grupėms ypač svarbu rinktis žuvis, kuriose gyvsidabrio būna mažiau, ir neįprasti valgyti nuolat tą patį vieną rūšies produktą.

    Suaugusiam, sveikam žmogui problema dažniausiai kyla ne dėl vienkartinės porcijos, o dėl dažnos rutinos, kai tas pats plėšrus žuvies tipas valgomas reguliariai. Specialistai pabrėžia, kad saugiausia strategija yra įvairovė: kaitalioti skirtingas žuvis ir jūros gėrybes, o ne remtis vien tunu.

    Kaip rinktis praktiškai?

    Mažesnės žuvys paprastai sukaupia mažiau teršalų, todėl jos dažnai laikomos saugesniu pasirinkimu kasdieniam racionui. Prie dažniau minimų alternatyvų priskiriamos sardinės, ančiuviai, lašiša, pollokas ir Atlanto skumbrė.

    Kalbant apie tuną, svarbus ir jo tipas bei produkto forma: kai kuriuose rekomendacijų sąrašuose konservuotas šviesus tunas įvardijamas kaip mažesnės rizikos pasirinkimas nei didesnių rūšių tunai. Vis dėlto net ir renkantis mažesnės rizikos variantus, patariama nepamiršti saiko ir įvairovės.

    Jei kyla abejonių dėl mitybos nėštumo metu ar planuojant šeimą, verta pasitarti su šeimos gydytoju ar dietologu. Tinkamai parinkta žuvis išlieka svarbi subalansuotos mitybos dalis, tačiau sprendimus verta grįsti ne įpročiu, o informacija.

  • Lašiša ar tunas: kuris žuvis iš tiesų turi daugiau gyvsidabrio ir kada verta sunerimti?

    Žuvis daugeliui yra vienas patraukliausių baltymų šaltinių, tačiau kartu ji kelia ir klausimą dėl gyvsidabrio. Šis sunkusis metalas organizme gali kauptis, o ilgainiui per didelis jo kiekis siejamas su nervų sistemos pažeidimais, pusiausvyros sutrikimais ir atminties problemomis.

    Dažniausiai įspėjimai taikomi didelėms plėšrioms žuvims, nes jos gyvsidabrį sukaupia per mitybos grandinę. Dėl to tunas, ypač didesnių rūšių, paprastai turi daugiau gyvsidabrio nei lašiša, kuri yra mažesnė ir dažnai auginama akvakultūroje.

    Tyrimai rodo, kad daugumos žmonių, valgančių lašišą ar tuną, kraujyje fiksuojami gyvsidabrio kiekiai dažniausiai nepasiekia kliniškai pavojingų ribų. Vis dėlto rizika didėja, jei tunas valgomas labai dažnai, o pasirinkimai krypsta į rūšis, kurios statistiškai linkusios sukaupti daugiau gyvsidabrio.

    Kur slypi didžiausias skirtumas?

    Praktiškai svarbiausia ne vien tai, kad tunas dažniau turi daugiau gyvsidabrio, bet ir kokį tuną renkatės. Baltasis tunas, dažnai parduodamas kaip konservuotas ilgapelekių tunų produktas, vidutiniškai būna „sunkesnis“ pagal gyvsidabrio kiekį nei vadinamasis lengvasis konservuotas tunas.

    Lašiša šiuo požiūriu dažniausiai laikoma saugesniu pasirinkimu, jei ji vartojama įprastais kiekiais. Be to, lašiša paprastai pasižymi didesniu omega-3 riebalų rūgščių kiekiu, ypač EPA ir DHA, kurių Vakarų mityboje neretai trūksta.

    Kiek žuvies valgyti ir kam būti atsargesniems?

    Mitybos rekomendacijose dažnai pabrėžiama rinktis mažiau gyvsidabrio turinčias jūrų gėrybes ir žuvį įtraukti reguliariai. Nėščiosioms ir planuojančioms nėštumą dažniausiai patariama ypač atsakingai rinktis rūšis ir porcijų dažnį, nes gyvsidabris svarbus vaisiaus nervų sistemos raidai.

    Jei tuną valgote dažnai, verta kaitalioti žuvų rūšis ir rinktis mažiau gyvsidabrio turinčius produktus, pavyzdžiui, lengvąjį konservuotą tuną. Lašiša gali būti patogus „pagrindinis“ pasirinkimas kasdieniam meniu, tačiau ir čia svarbu laikytis saiko bei įvairinti mitybą.

    Specialistai pabrėžia, kad daugumai sveikų suaugusiųjų saikingas lašišos ar tuno vartojimas nėra problema. Didžiausią naudą duoda paprasta taisyklė: kuo įvairesnė žuvis lėkštėje ir kuo rečiau renkamasi didelės plėšrios rūšys, tuo mažesnė ilgalaikio gyvsidabrio kaupimosi rizika.

  • Dietologai įspėja: šių žuvų iš Lenkijos ežerų venkite, bet šias rinkitės dažniau

    Dietologai įspėja: šių žuvų iš Lenkijos ežerų venkite, bet šias rinkitės dažniau

    Vasarą prie ežerų atostogaujantys žmonės dažnai renkasi vietinę žuvį, tačiau ne visos rūšys yra vienodai palankios sveikatai. Mitybos specialistai pabrėžia, kad svarbu įvertinti ne tik skonį, bet ir tai, kaip konkreti žuvis linkusi kaupti teršalus.

    Žuvis vertinama dėl visaverčių baltymų, vitamino D, jodo, seleno ir omega-3 riebalų rūgščių, kurios siejamos su širdies ir kraujagyslių sistemos bei smegenų veiklos palaikymu. Dėl to tarptautinės mitybos rekomendacijos dažniausiai ragina žuvį valgyti bent du kartus per savaitę, tačiau akcentuoja rūšių pasirinkimą ir saikingumą.

    Didžiausia praktinė taisyklė, kurią kartoja ekspertai, yra rinktis mažesnes ir trumpiau gyvenančias žuvis. Jos paprastai sukaupia mažiau metilo gyvsidabrio ir kitų patvarių teršalų, o tai ypač aktualu vaikams, nėščiosioms ir žmonėms, kurie žuvį valgo dažnai.

    „Kuo žuvis didesnė ir kuo ilgiau gyvena, tuo didesnė tikimybė, kad joje bus sukaupta daugiau teršalų“, – sako mitybos specialistai, primindami, kad rizika didėja plėšrioms žuvims, esančioms mitybos grandinės viršuje.

    Lenkijos ežeruose ir kituose vidaus vandenyse dažnai rekomenduojama dažniau rinktis smulkesnes, vietines rūšis, pavyzdžiui, ešerį ar kuoją, taip pat kai kurias karpinių šeimos žuvis. Jos dažnai laikomos geru pasirinkimu dėl palankesnio riebalų profilio ir mažesnės tikimybės kaupti didesnę teršalų koncentraciją, palyginti su stambiomis plėšriomis žuvimis.

    Atsargiau patariama vertinti dideles ir senas plėšrias žuvis, tokias kaip lydeka ar didelis ungurys, nes jų audiniuose teršalai gali kauptis intensyviau. Specialistai taip pat primena, kad riziką gali didinti nežinoma kilmė, gaudymas iš užterštų vandens telkinių ar dažnas tokių žuvų vartojimas.

    Skirtumai matomi ir tarp laukinės bei ūkiuose augintos žuvies. Ūkiuose auginama žuvis dažnai turi stabilesnę kokybės kontrolę ir mažesnę parazitų riziką, tačiau jos maistinė vertė priklauso nuo pašarų, auginimo sąlygų ir taikomų standartų, o riebalų sudėtis gali skirtis.

    Renkantis žuvį restorane ar parduotuvėje verta klausti apie kilmę, rinktis šviežiai paruoštą produkciją ir nepersistengti su gruzdinimu. Kepimas orkaitėje ar ant grotelių dažniausiai leidžia išsaugoti geresnį maistinį profilį, o žuvies nauda išlieka didžiausia tuomet, kai ji į mitybą įtraukiama reguliariai, bet apgalvotai.

  • Šių 4 žuvų geriau nepirkite nei parduotuvėje, nei atostogų smažykloje: įspėja dietologai

    Šių 4 žuvų geriau nepirkite nei parduotuvėje, nei atostogų smažykloje: įspėja dietologai

    Žuvis dažnai laikoma vienu sveikiausių pasirinkimų: joje gausu visaverčių baltymų, vitamino D, vitamino B12, jodo, seleno ir omega-3 riebalų rūgščių. Reguliarus jos vartojimas siejamas su širdies ir kraujagyslių sistemos, smegenų bei nervų sistemos veiklos palaikymu. Vis dėlto užrašas „žuvies filė“ ar „tunas“ dar nereiškia, kad pasirinkimas automatiškai bus geras sveikatai.

    Didelę reikšmę turi rūšis, kilmė, sugaudymo ar auginimo būdas ir net žuvies vieta mitybos grandinėje. Dideli plėšrūnai paprastai sukaupia daugiau metilgyvsidabrio, o kai kurios pigesnės ūkiuose užaugintos žuvys turi gerokai mažiau omega-3 nei riebios jūrinės žuvys. Todėl verta žinoti, kurių keturių pasirinkimų geriau vengti arba bent jau rinktis labai atsargiai.

    Pangasas: pigu, bet menka nauda

    Pangasas yra viena populiariausių šaldytų žuvų, nes turi švelnų skonį, mažai ašakų ir dažnai kainuoja mažiau už menkę ar lašišą. Tačiau pagrindinis šios žuvies minusas dažniausiai yra ne sensacingai išpūstos „toksinų“ istorijos, o kukli maistinė vertė. Ieškantiems omega-3, pangasas paprastai nėra geriausias pasirinkimas.

    Praktinis niuansas susijęs ir su sudėtimi: dalyje produktų filė gali būti papildomai apdorota, kad sulaikytų drėgmę, todėl atitirpinus realus žuvies kiekis sumažėja. Parduotuvėje verta patikrinti pilną rūšies pavadinimą, kilmę ir sudėtį, o valgykloje ar pajūrio smažykloje nebijoti paklausti, kokia žuvis patiekiama iš tiesų.

    „Sviestinė žuvis“: pavadinimas, kuris gali baigtis nemaloniai

    „Sviestinė žuvis“ nėra viena konkreti rūšis, o prekybinis pavadinimas, kuriuo gali būti vadinamos skirtingos žuvys, tarp jų ir tokios, kurios kai kuriems žmonėms sukelia ryškius virškinimo sutrikimus. Problema siejama su vaškiniais esteriais, kurių žmogaus organizmas ne visada sugeba tinkamai suvirškinti.

    Po tokio patiekalo kai kam pasireiškia pykinimas, pilvo skausmai, vėmimas ar staigus riebus viduriavimas, o simptomai gali prasidėti ne iš karto, bet po kelių valandų. Didesnį atsargumą turėtų rinktis vaikai, senjorai, nėščiosios ir žmonės, turintys jautresnį virškinamąjį traktą.

    Kardžuvė ir didžiaakė tuna: dėl gyvsidabrio svarbu saikas

    Kardžuvė yra didelė, ilgai gyvenanti plėšri žuvis, todėl jos audiniuose gali kauptis metilgyvsidabris. Dėl šios priežasties tokios žuvys paprastai nepriskiriamos prie tinkamų dažnam vartojimui, ypač jautresnėms grupėms. Tai svarbu nėščioms ir žindančioms moterims, taip pat vaikams, nes besivystanti nervų sistema yra jautresnė gyvsidabrio poveikiui.

    „Tunas“ taip pat nėra vienas vienintelis produktas: skirtingos tunų rūšys gerokai skiriasi gyvsidabrio kiekiu. Viena iš tų, kuriai dažniau taikomi griežtesni ribojimai, yra didžiaakė tuna, neretai naudojama kepsniams, suši ir tartarui. Restorane verta pasiteirauti, kokia tiksliai tuno rūšis naudojama, o ne pasikliauti vien bendru pavadinimu.

    Renkantis žuvį kasdienai dažniausiai saugesnės būna mažesnės, trumpiau gyvenančios rūšys, esančios žemiau mitybos grandinėje, nes jos paprastai sukaupia mažiau gyvsidabrio. Dažnai minimi palankesni pasirinkimai yra silkė, sardinės, atlantinė skumbrė, upėtakis, lašiša, menkė, polokas ar jūrinė plekšnė. Ne mažiau svarbu ir paruošimas: storas džiūvėsėlių sluoksnis ir kepimas daug kartų naudotame riebale gali paversti net gerą žuvį labai kaloringu ir sunkiu patiekalu.

    Jei kyla abejonių, verta laikytis paprastos taisyklės: parduotuvėje tikrinti rūšį, kilmę ir sudėtį, o maitinimo įstaigoje tiesiai paklausti, kokia žuvis patiekiama. Tai padeda sumažinti ir nereikalingą riziką, ir nusivylimą, kai „filė“ pasirodo esanti visai ne tai, ko tikėjotės.