CP v2

Tag: Gyvulininkystė

  • Maisto saugumas ES: kodėl priklausomybė nuo sojų pašarų didėja, o Kinija stato ant naujų baltymų

    Maisto saugumas ES: kodėl priklausomybė nuo sojų pašarų didėja, o Kinija stato ant naujų baltymų

    Maisto saugumas daugeliui europiečių atrodo savaime suprantamas, tačiau karai ir su klimato kaita siejami ekstremalūs orai vis dažniau trikdo derlių bei tiekimo grandines. Dėl to brangsta žaliavos, o kartu ir maistas, ypač gyvūninės kilmės produktai, kurių gamyba priklauso nuo pašarų rinkų.

    Šiame kontekste ryškėja skirtingos Europos Sąjungos ir Kinijos kryptys. Kinija naujus baltymus, įskaitant kultivuotą mėsą ir fermentacijos technologijomis gaminamus baltymus, vis labiau traktuoja kaip strateginį atsparumo klausimą, o ES sprendimai dažnai koncentruojasi į rinkodaros ir ženklinimo ribojimus.

    Naujieji baltymai kaip strategija

    Kinijos politiniuose planavimo dokumentuose nauji baltymų šaltiniai vis dažniau įvardijami kaip priemonė mažinti priklausomybę nuo importuojamų pašarų ir stabilizuoti vidaus pasiūlą. Pagrindinė idėja paprasta: jei dalį baltymų galima pagaminti vietoje iš augalų, mikroorganizmų ar ląstelių kultūrų, mažėja spaudimas žemės ūkiui ir importo poreikiui.

    ES diskusijose tuo pat metu daug dėmesio sulaukia terminų, susijusių su mėsa, vartojimas alternatyvių produktų pavadinimuose. Kritikai įspėja, kad tokie ribojimai gali apsunkinti naujų produktų pristatymą vartotojams ir mažinti investuotojų norą finansuoti sektorių, kuris galėtų prisidėti prie maisto sistemos atsparumo.

    ES gyvulininkystės silpnoji vieta

    Nors ES yra reikšminga mėsos ir pieno produktų eksportuotoja, intensyvi gyvulininkystė remiasi pašarais, kurių dalis atkeliauja iš už Europos ribų. Didžiausias jautrumas kyla dėl aukšto baltymingumo pašarų, pirmiausia sojų produktų, ir dalies kukurūzų importo.

    Tokiose sistemose kainų šuoliai pasaulinėse rinkose greitai persiduoda į visą grandinę: nuo pašarų gamintojų iki ūkių ir galutinių vartotojų. Kai tiekimą sutrikdo geopolitinės krizės ar derliaus sumažėjimas pagrindiniuose regionuose, mėsos kainos gali kilti sparčiau, nei vartotojai tikisi.

    Kaip sutrikimai virsta kainų kilimu

    Pastaraisiais metais Europoje aiškiai matyti, kad maisto kainas veikia ne vien vietinė gamyba, bet ir energijos kainos, logistika, draudimo kaštai, prekybos ribojimai bei valiutų svyravimai. Gyvulininkystėje tai ypač juntama, nes didelę savikainos dalį sudaro pašarai, o jų kainos priklauso nuo pasaulinės pasiūlos.

    Strateginis atsakas dažnai siejamas su baltymų diversifikacija, kai šalia tradicinės gyvulininkystės kuriami alternatyvūs vietiniai baltymų šaltiniai. Tokia kryptis teoriškai galėtų sumažinti importo spaudimą ir amortizuoti kainų bangavimą krizėse.

    Ar ES turi antrą šansą?

    Europos institucijose lygiagrečiai vyksta diskusijos apie biotechnologijų ir biogamybos skatinimą, siekiant išlaikyti kompetencijas bei gamybą žemyne. Šalininkai pabrėžia, kad biogamyba gali apimti ne tik vaistus ar pramonines medžiagas, bet ir maisto bei pašarų ingredientus, pavyzdžiui, fermentacijos būdu gaminamus baltymus ar fermentus.

    Jei tokia politika apimtų ir maisto bei pašarų grandinę, ES galėtų mažinti priklausomybę nuo importo, kurti aukštos pridėtinės vertės pramonę ir didinti maisto sistemos atsparumą. Priešingu atveju kyla rizika, kad naujų baltymų technologijų lyderystė persikels į kitus regionus, o Europa taps labiau priklausoma ne tik nuo žaliavų, bet ir nuo technologijų.

  • Lacijaus maremų butteri: kaip italų kaubojų tradicija Canale Monterano prisitaiko prie pokyčių

    Lacijaus maremų butteri: kaip italų kaubojų tradicija Canale Monterano prisitaiko prie pokyčių

    Canale Monterano, nedidelis miestelis į šiaurės vakarus nuo Romos, turi savo kaubojus. Čia iki šiol gyva butteri tradicija – raitų galvijų piemenų amatas, šimtmečius formavęs Lacijaus Maremų kraštovaizdį ir kaimo bendruomenių tapatybę.

    Iš pirmo žvilgsnio vaizdas primena vesterną: raitelis lėtai kerta ganyklas ir prižiūri bandas. Tačiau šioje Italijos dalyje arklys nėra folkloro atributas – tai darbo įrankis, o butteri įgūdžiai perduodami iš kartos į kartą, jų veiklą palaiko ir vietos bendruomenės.

    Istoriškai buttero buvo svarbiausias laisvo ganymo galvijininkystės žmogus, atsakingas už bandų suvedimą, jauniklių atskyrimą ir kasdienę gyvulių priežiūrą. Šiandien, modernėjant ūkiams ir keičiantis darbo organizavimui, amatas traukiasi, bet neišnyksta: dalis ūkininkų jį išsaugo kaip pagrindinę veiklą, kiti – kaip papildomą, tačiau prasmingą gyvenimo būdą.

    „Turėjau dėdžių, mamos pusbrolių. Kad atmintis neišblėstų, tradicijos neatsisakėme net ir savo mažais žingsniais“, – sakė butteras ir ūkio savininkas Rinaldo Camilletti, kartu su sūnumi Cesare prižiūrintis galvijų ir avių ūkį Canale Monterano apylinkėse.

    Pasak jaunos veterinarės Martos Papa, šiandienos butteri darbas nebeapsiriboja vien bandos varymu. Daug svarbiau tapo nuolatinis darbas greta gyvulių, geras vietovės pažinimas ir gebėjimas reaguoti į natūralius bandos judėjimo ritmus, nes ir arkliai, ir galvijai gimsta bei auga toje pačioje aplinkoje.

    Pokyčius diktuoja ir technologijos. Ūkiuose dažniau naudojami traktoriai bei kita technika, o gyvulių identifikavimo ir apskaitos tvarka per dešimtmečius pasikeitė taip, kad senieji metodai liko istorijoje.

    Vienas ryškiausių lūžių susijęs su žymėjimu: kadaise svarbus bendruomeninis įvykis buvo galvijų ženklinimas įkaitintu geležies ženklu, padėdavęs atpažinti bandas atvirose ganyklose. Ši praktika ilgainiui buvo atsisakyta dėl pasikeitusio reguliavimo ir gyvūnų gerovės standartų, o jos vietą užėmė kiti, šiuolaikinėje gyvulininkystėje įprasti sprendimai.

    Tradicija, vis dėlto, išlaikoma per atmintį ir šventes. Kasmet gegužę asociacija Butteri di Canale Monterano rengia Riarto – festivalį, atkuriantį laikotarpį prieš sezoninius gyvulių varymus, kai butteri susitikdavo, apsikeisdavo reikmenimis ir rungdavosi meistriškumu.

    Vienas įdomiausių Riarto akcentų – veršelio sugavimo rungtis, primenanti istorinius bandos suvaldymo įgūdžius, tačiau pritaikyta šių dienų požiūriui. Sugautas veršelis simboliškai „paženklinamas“ kreida, taip išlaikant ritualo prasmę be anksčiau taikytų griežtų priemonių.

    Neatskiriama butteri tapatybės dalis – specifinis jojimo stilius, vadinamas monta da lavoro, kai raitelis turi valdyti arklį taip, kad viena ranka liktų laisva darbui su gyvuliais. Šis įgūdis ypač svarbus kalvotose vietovėse, kur ganyklos ir takai reikalauja patirties, o bandos suvedimas dažnai vyksta sudėtingu reljefu.

    Šiandien butteri istorija Canale Monterano tampa ne tik kaimo kasdienybės, bet ir regiono kultūros pasakojimu. Tradicija prisitaiko: mažiau žmonių ja verčiasi kaip vieninteliu pragyvenimo šaltiniu, bet daugiau ją suvokia kaip gyvenimo būdą, kurio vertė matuojama ne vien ekonomika, o ryšiu su žeme ir bendruomene.

  • Ukmergėje vaikai mokėsi ūkiuose: savivaldybė ūkininkams įteikė padėkas už gyvulininkystės pamokas

    Ukmergės rajono savivaldybė šių mokslo metų gegužės mėnesį surengė septynias edukacines išvykas vyresniųjų grupių ikimokyklinukams į gyvulininkystės ūkius. Vaikai natūralioje aplinkoje susipažino su galvijų auginimu, gyvūnų priežiūra ir ūkininko darbo kasdienybe.

    Edukacijų metu mažieji stebėjo, kaip organizuojamas pieno ūkis, kuo svarbi gyvūnų gerovė ir kodėl higiena bei atsakinga priežiūra yra būtinos. Vaikams buvo pristatyta, kaip pienas ir jo produktai pasiekia stalą, o pažintį sustiprino galimybė paragauti šviežių pieno produktų.

    Birželio 4 dieną savivaldybė ūkininkams už bendradarbiavimą įteikė padėkas. Ukmergės rajono savivaldybės vicemeras Eugenijus Kuodelis, administracijos direktorė Inga Pračkailė ir Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Vaidotas Kalinas mero Dariaus Varno padėkos raštus perdavė ūkių šeimininkams.

    Padėkos skirtos Daliai ir Gintarui Stankevičiams bei Žibutei ir Sigitui Razvadauskams. Kartu ūkininkams įteiktos ir vaikų pagamintos simbolinės dovanėlės, tapusios bendrystės ženklu po susitikimų ūkiuose.

    Toks savivaldybės ir ūkininkų bendradarbiavimas prisideda prie ankstyvojo ugdymo turinio praturtinimo praktinėmis patirtimis. Specialistai pabrėžia, kad reali pažintis su žemės ūkiu padeda vaikams geriau suprasti maisto kilmę, formuoja pagarbą gyvūnams ir skatina sąmoningesnius mitybos įpročius.

    Savivaldybės atstovai ūkių šeimininkams dėkojo už atvirumą ir šiltą priėmimą, pabrėždami jų indėlį ugdant vaikų smalsumą ir praktinį pažinimą. Tikimasi, kad tokios edukacijos bus tęsiamos ir kitais metais, įtraukiant dar daugiau ugdymo įstaigų bendruomenių.

  • Teksase aptiktas žmogaus ir gyvulių audinius pažeidžiantis parazitas: pirmas atvejis nuo 1966 metų

    Teksase aptiktas žmogaus ir gyvulių audinius pažeidžiantis parazitas: pirmas atvejis nuo 1966 metų

    Pirmas patvirtintas atvejis per dešimtmečius

    JAV Žemės ūkio departamentas patvirtino, kad pietų Teksase aptikta Naujojo pasaulio sraigmusės (angl. New World screwworm) sukelta infekcija. Tai pirmas patvirtintas atvejis regione nuo 1966 metų, o parazitas kelia grėsmę gyvulininkystei.

    Atvejis nustatytas trijų savaičių veršeliui La Pryor apylinkėse, maždaug 80 kilometrų nuo JAV ir Meksikos sienos. Pareigūnai pabrėžia, kad šis radinys nereiškia masinio protrūkio, tačiau stebėsena sugriežtinta.

    Kas tai per parazitas ir kaip plinta?

    Sraigmusė yra parazitinė musė, kurios lervos minta šiltakraujų gyvūnų, retais atvejais ir žmonių, audiniais. Patelė kiaušinėlius deda į atviras žaizdas ar gleivines, o išsiritusios lervos ima ardyti aplinkinius audinius.

    Specialistai akcentuoja, kad didžiausia rizika kyla ūkiams ir teritorijoms, kur laikomi galvijai, avys ar kiti šiltakraujai gyvūnai. Maisto produktai nėra užkrečiami šio parazito lervomis, o tinkamai gydant užkrėstas gyvūnas gali pasveikti.

    „Nėra pagrindo manyti, kad šis įsiveržimas lems kenkėjo įsitvirtinimą mūsų šalyje“, – sakė JAV žemės ūkio sekretorė Brooke Rollins.

    Kokie ribojimai ir ką daro veterinarijos tarnybos?

    Teksaso valstijos veterinarijos tarnyba nustatė 20 kilometrų karantino zoną. Joje ribojamas šiltakraujų gyvūnų, įskaitant augintinius, judėjimas už zonos ribų be patikros.

    Tokios priemonės taikomos siekiant kuo anksčiau nutraukti galimą plitimą, nes kenkėjas dažniausiai plinta per užkrėstų gyvūnų judėjimą ir neprižiūrėtas žaizdas. Kartu su karantinu stiprinama ūkių patikrų ir pranešimų sistema.

    Kodėl parazitas sugrįžta ir kuo svarbi sterilizacijos technologija?

    Sraigmusė dešimtmečiais buvo rimta JAV galvijininkystės problema, tačiau praėjusio amžiaus šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose ji buvo iš esmės išnaikinta. Tuomet vienu svarbiausių įrankių tapo sterilių vabzdžių technika, kai sterilizuoti patinai mažina populiacijos atsinaujinimą.

    Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija nurodo, kad šis metodas efektyviausias, kai derinamas su žaizdų priežiūra, nuolatine stebėsena ir greitu užkrėstų atvejų identifikavimu. Pastaraisiais metais parazito paplitimas vėl fiksuojamas kai kuriose Centrinės Amerikos ir Meksikos teritorijose, todėl pasienio regionuose rizika didėja.

    Kokia rizika žmonėms ir kokie simptomai?

    Žmonėms rizika vertinama kaip maža, nes lervos neplinta nuo žmogaus žmogui. Didesnė tikimybė užsikrėsti kyla keliaujant ar ilgiau būnant vietovėse, kur parazitas cirkuliuoja, ypač jei daug laiko praleidžiama lauke ir yra atvirų žaizdų.

    Sveikatos specialistai nurodo, kad signalai, į kuriuos verta reaguoti, yra skausmingos ir negyjančios žaizdos, nemalonus kvapas, kraujavimas, taip pat matomos lervos ar judėjimo pojūtis žaizdoje. Įtarus infekciją, rekomenduojama kuo greičiau kreiptis į medikus.

    Europoje šis parazitas nėra įsitvirtinęs ir protrūkių neužfiksuota, tačiau šylantis klimatas ir intensyvios kelionės didina pavienių įvežtinių atvejų tikimybę. Dėl to svarbi ankstyva diagnostika, veterinarinė kontrolė ir tarptautinė stebėsena.

  • Alytaus rajono vadovai apsilankė Klimkevičių ekologiniame ūkyje: kaip šeima kuria kelią nuo grūdo iki vartotojo

    Alytaus rajono vadovai apsilankė Klimkevičių ekologiniame ūkyje: kaip šeima kuria kelią nuo grūdo iki vartotojo

    Vizitas į ekologinį ūkį

    Alytaus rajono Daugų seniūnijos Žvirgždėnų kaime veikiantis Klimkevičių ekologinis ūkis savivaldybės vadovams tapo proga iš arčiau pamatyti, kaip praktikoje atrodo šeimos ūkininkavimas ir ilgalaikės investicijos į kaimo verslą. Ūkyje dirba kelios kartos, o pasirinktas ekologinio ūkininkavimo kelias tęsiamas beveik 25 metus.

    Ūkyje lankėsi Alytaus rajono merė Rasa Vitkauskienė, vicemeras Aurimas Truncė, savivaldybės administracijos direktorius Vytas Arbačiauskas ir patarėja verslo plėtros klausimais Ieva Stalevičiūtė. Vizito metu jie susipažino su ūkio veikla, apžiūrėjo naudojamą žemės ūkio techniką ir aptarė kasdienius iššūkius.

    „Kai žmonės dirba žemę su meile, apie savo darbą jie kalba su džiaugsmu ir entuziazmu. Smagu matyti, kad vaikai kartu su tėvais puoselėja ūkio tradicijas, imasi naujovių ir turi aiškią viziją, kurią linkiu jiems įgyvendinti“, – sakė Alytaus rajono merė Rasa Vitkauskienė.

    Nuo 30 hektarų iki mišraus ūkio

    Klimkevičių ūkio istorija prasidėjo 2002 metais, kai Aldona ir Rimas Klimkevičiai iš Alytaus persikėlė į tėviškę Žvirgždėnų kaime. Pradžioje šeima dirbo apie 30 hektarų, augino daržoves, užsiėmė bitininkyste, o vėliau nuosekliai plėtė veiklą ir investavo į techniką.

    Šiandien ūkis yra mišrus: vystoma augalininkystė ir gyvulininkystė. Augalininkystės plotai siekia apie 680 hektarų, auginami kviečiai, avižos ir grikiai, o galvijų banda sudaro apie 60 gyvulių.

    Ūkininkai atkreipia dėmesį, kad ekologiniame ūkyje ypač svarbus planavimas ir procesų disciplina, nes derlingumas ir tręšimo galimybės skiriasi nuo įprastinės gamybos. Tokiuose ūkiuose didelę reikšmę įgauna sėjomaina, dirvožemio būklė, piktžolių kontrolė ir kaštų valdymas.

    Mieste augę vaikai grįžo į ūkį

    Nors Aldonos ir Rimo Klimkevičių vaikai užaugo mieste, šeima kartu atkūrė sodybą ir atgaivino senelių ūkio tradiciją. Darbai ir atsakomybės pasiskirstyti taip, kad kiekvienas šeimos narys turi aiškią sritį, o tai padeda valdyti didesnį ūkį.

    Tėvai daugiausia rūpinasi gyvulininkyste, sūnus Donatas atsakingas už vadybą ir augalininkystę, dukra Rima prižiūri finansinius reikalus. Donatas su žmona Birute taip pat gyvena kartu su tėvais, todėl sprendimus galima priimti greitai ir operatyviai.

    „Ūkis padidėjo tiek, kad plėsti jau nėra tikslo. Tai, ką turime, reikia optimizuoti“, – sako ūkininkas Donatas Klimkevičius.

    Pasak jo, savivaldybės vadovų apsilankymai ūkiuose padeda abiem pusėms geriau suprasti realią situaciją: nuo investicijų ir darbo jėgos trūkumo iki produkcijos realizavimo. Ūkininkas pabrėžia, kad tiesioginis dialogas dažnai yra efektyvesnis už formalias diskusijas.

    „Pasikalbi, padiskutuoji – tai geresnis būdas suprasti, ko iš tikrųjų reikia ūkininkui ir rajono gyventojui“, – sakė Donatas Klimkevičius.

    Didžiausias klausimas – realizavimas

    Ūkininkai atvirai kalba, kad ekologinės produkcijos realizavimas dažnai tampa sudėtingesnis nei įprastinėje grandinėje. Procesai užtrunka ilgiau dėl sertifikavimo, o pardavimo kelias neretai reikalauja papildomų tarpininkavimo žingsnių ir logistikos sprendimų.

    Klimkevičių ūkis siekia, kad pieno ūkio veikla būtų bent jau nenuostolinga, o augalininkystėje svarbiausia išlaikyti stabilumą. Ūkininkai pabrėžia, jog ekologinėje gamyboje ypač reikšmingas kainų svyravimų amortizavimas, nes sprendimai priimami ilgesniam laikotarpiui.

    Nepaisant iššūkių, šeima ieško naujų galimybių ir semiasi idėjų tarptautinėse žemės ūkio parodose, tarp jų ir Vokietijoje vykstančioje „Žalioji savaitė“. Tokie renginiai, anot ūkininkų, leidžia įvertinti vartotojų kryptis ir matyti, kaip keičiasi ekologiškos produkcijos paklausa.

    Viena iš svarbiausių ateities krypčių, kurią svarsto Klimkevičiai, yra produkto kūrimas nuo pirminės žaliavos iki galutinio vartotojo. Ūkininkai jau yra bandę gaminti speltos miltus, manų kruopas, sėlenas bei kelių rūšių miltus, vertindami, ar perdirbimas gali tapti tvirtesniu verslo modeliu.

    Vizitas Klimkevičių ekologiniame ūkyje savivaldybės atstovams leido ne tik susipažinti su ūkio kasdienybe, bet ir išgirsti konkrečius klausimus, susijusius su rinkomis, investicijomis ir veiklos tęstinumu. Tokie susitikimai, tikimasi, padeda tiksliau planuoti savivaldybės sprendimus ir stiprinti bendradarbiavimą su rajono ūkininkais.