Tag: Gyvūnų apsauga

  • Mokslininkai manė, kad nuodingasis lėtaloris išnyko – jis rastas žmonių soduose Indonezijoje

    Indonezijos Bangkos saloje gyvenantis nuodingas primatas – Bangkos lėtaloris – ilgą laiką buvo laikytas galbūt jau išnykusiu. Tačiau pastaraisiais metais jis vis dažniau „pasirodydavo“ žmonių aplinkoje: užklysdavo į kiemus, sodus ar net į namus.

    Naujas mokslinis darbas, apie kurį skelbia „Reuters“, sugrąžino šią rūšį į tyrėjų akiratį. Mokslininkai išnagrinėjo daugiau nei 90 lėtaločių, kuriuos 2015–2025 metais Bangkoje priėmė gelbėtojai; 86 iš jų vėliau buvo paleisti į laisvę.

    Ši rūšis pirmą kartą aprašyta 1906 metais, tačiau atskira rūšimi pripažinta tik 2013-aisiais. 2020 metais Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga (IUCN) Bangkos lėtalorį įvardijo kaip kritiškai nykstantį ir galbūt išnykusį.

    Paskutinis istorinis mokslinis paminėjimas siekė 1937 metus, tad beveik šimtmetį gyvūnas tarsi buvo dingęs iš mokslo „radaro“. Vis dėlto vietos gelbėtojams jis buvo žinomas ir fiksuotas – trūko tik nuosekliai apibendrintų duomenų.

    Kaip „dingęs“ primatas atsidūrė žmonių kiemuose

    Duomenis tyrėjams padėjo sukaupti Bangkoje veikiantis laukinės gamtos gelbėjimo centras. Jo registruose – metų metus fiksuoti atvejai, kai lėtaloriai būdavo randami gyvenvietėse arba sužeisti.

    Išsamiau išnagrinėtos 43 gelbėtų gyvūnų istorijos parodė, kad 16 jų pateko į namus ar sodus. Dar keli buvo rasti keliuose, plantacijose, o penki – iš nelaisvės arba susiję su prekyba laukiniais gyvūnais.

    Septyniems lėtaločiams nustatyti nudegimai, panašūs į patirtus nuo elektros srovės – daugeliu atvejų tai siejama su elektros linijomis. Mažiausiai trys iš gelbėtų gyvūnų neišgyveno.

    Vienas iš labiausiai įsiminusių epizodų fiksuotas 2024 metų spalį, kai lėtaloris buvo rastas sode valgantis gvajavas. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad tokie radiniai patvirtina rūšies buvimą, bet savaime dar neatsako į klausimą, kiek šių gyvūnų iš tiesų liko gamtoje.

    Kuo ypatingi lėtaloriai ir kodėl jie nuodingi

    Bangkos lėtaloris yra nedidelis – apie 26 centimetrų ilgio – naktinis primatas, judantis lėtai ir itin atsargiai. Išsigandęs jis neretai sustingsta, taip susiliedamas su aplinka.

    Nors išvaizda gali pasirodyti „mielai“ primenanti animacinių filmų personažą, lėtaloriai išskirtiniai tuo, kad tai vieninteliai žinomi nuodingi primatai. Grėsmės atveju jie pakelia rankas ir laižo liauką prie alkūnės – išskyros susimaišo su seilėmis ir sudaro nuodą, perduodamą įkandimu.

    Žmonėms toks įkandimas, kaip nurodoma publikacijoje, gali sukelti stiprų skausmą, tinimą, o kai kuriais atvejais – pavojingas alergines reakcijas. Kodėl konkrečiai Bangkos lėtaloriui reikalingas nuodas, dar nėra išsamiai ištirta, nes apskritai apie šios rūšies elgseną gamtoje žinoma nedaug.

    Rastas, bet vis dar ant išnykimo ribos

    Tyrėjai pabrėžia, kad dažnesni susidūrimai su žmonėmis nėra vien gera žinia. Bangka – tankiai gyvenama sala, o miškų nykimą čia skatina kasyba, žemės ūkis ir plečiamos aliejinių palmių plantacijos.

    Publikacijoje cituojamas 2017 metų vertinimas, pagal kurį 2000–2012 metais Bangkos lėtaloris galėjo netekti 62 proc. miškų buveinių. Likęs kraštovaizdis apibūdinamas kaip suskaidytas: miškų fragmentai, kasybos teritorijos ir plantacijos, kur judėjimą tarp medžių dar labiau apsunkina keliai bei atviros erdvės.

    Mokslininkai taip pat įspėja, kad gelbėjimo įrašai negali patikimai parodyti realaus populiacijos dydžio: pranešimų daugiau ten, kur žmonės dažniau susiduria su gyvūnais ir žino, kur kreiptis. Be to, dalis aptikimų gali būti susiję su anksčiau žmonių sugautais ar perkeltais gyvūnais.

    Kyla ir kitas svarbus klausimas: kas nutinka po paleidimo į laisvę. Duomenų apie 86 paleistų lėtaločių išlikimą po paleidimo nėra, todėl vien gelbėjimo statistika dar nereiškia, kad grėsmė rūšiai sumažėjo.

    Tyrėjai rekomenduoja sistemingus populiacijos tyrimus, genetinius testus ir labiau stebimus paleidimus, taip pat svarsto apsaugos veisimo programos poreikį ir ragina stiprinti likusių miškų apsaugą.

    Publikacija apie Bangkos lėtalorį paskelbta žurnale „Spixiana“.

  • Skandalas dėl ZOO Lączna: prokuratūra pradėjo naują tyrimą – įtarė informacijos nutekėjimą

    Žemutinės Silezijos regione veikiantis privatus zoologijos sodas ZOO Lączna vėl atsidūrė prokuratūros akiratyje. Švidnicos apygardos prokurorai tiria du naujus epizodus: galimą informacijos apie planuotus procesinius veiksmus nutekėjimą ir galimus bandymus trukdyti gyvūnų pervežimui.

    Prokuratūra nurodo, kad naujas ikiteisminis tyrimas pradėtas 2026 metų spalio 20 dieną. Pareigūnai aiškinasi, ar kas nors galėjo perspėti su zoologijos sodo veikla susijusius asmenis apie planuojamas apžiūras, dokumentų paėmimą ar kitus veiksmus.

    Nauji įtarimai dėl kliudymo

    Pasak prokuratūros, tikrinama versija, jog informacijos nutekėjimas galėjo sudaryti sąlygas pasirengti pareigūnų vizitams ir apsunkinti įrodymų rinkimą. Tai atskiras tyrimo segmentas, kuris bus vertinamas kartu su jau anksčiau pradėta byla dėl galimo žiauraus elgesio su gyvūnais.

    Taip pat nagrinėjama, ar per gyvūnų perkėlimą iš ZOO Lączna nebuvo sąmoningai daromi veiksmai, trukdantys transportui. Prokurorai mini galimą infrastruktūros niokojimą, įskaitant aptvarų ar tvorų pažeidimus, jei tai galėjo sutrukdyti saugiai išgabenti gyvūnus.

    „Tiriame, ar kas nors sąmoningai siekė trukdyti procesiniams veiksmams ir gyvūnų perkėlimui, įskaitant galimą informacijos nutekėjimą“, – sakė Švidnicos apygardos prokuratūros atstovas Mariuszas Pindera.

    Triukšminga operacija ir sulaikymai

    Šis tyrimas siejamas su neseniai vykdyta didelio masto operacija zoologijos sode netoli Mierošuvo. Prokurorams atliekant apžiūras talkino policija, o veiksmų metu buvo sulaikyti penki asmenys.

    Po šių veiksmų priimtas sprendimas dalį gyvūnų skubiai perkelti į kitas laikinas laikymo vietas. Iš viso pervežti 33 gyvūnai, dalis jų išgabenti į kitas valstybes, siekiant užtikrinti jų saugumą ir tinkamas laikymo sąlygas.

    Penkiems asmenims, tarp jų ir zoologijos sodo savininkui, pateikti įtarimai dėl žiauraus elgesio su gyvūnais. Teismas Valbžyche atmetė prokuratūros prašymą savininką suimti, todėl procesas tęsiamas jam esant laisvėje.

    Įtampa su vietos gyventojais

    Gyvūnų išgabenimas sukėlė dalies vietos bendruomenės pasipriešinimą. Pranešama, kad kelias dienas buvo mėginama blokuoti išvažiavimus iš zoologijos sodo teritorijos, o situaciją kontroliavo policija.

    Incidentai baigėsi vienu administraciniu nubaudimu, o keturi asmenys buvo sulaikyti įtariant fizinį pasipriešinimą pareigūnams. Šios aplinkybės taip pat gali būti vertinamos platesniame įvykių kontekste, aiškinantis, ar buvo koordinuotų bandymų trikdyti institucijų darbą.

    ZOO Lączna, kaip nurodoma viešai skelbiamoje informacijoje, oficialų statusą gavo 2012 metais. Skelbiama, kad zoologijos sode laikyta apie 100 rūšių gyvūnų, tarp jų minimi tigrai, kengūros ir elniai milu.

  • Mokslininkus pribloškė vaizdas prie Australijos krantų: kūjagalvių ryklių būriai auga iki 100

    Mokslininkus pribloškė vaizdas prie Australijos krantų: kūjagalvių ryklių būriai auga iki 100

    Prie Australijos rytinės pakrantės dronais užfiksuotas neįprastas vaizdas: seklumose netoli populiarių paplūdimių ėmė telktis dešimtys jaunų kūjagalvių ryklių. Tyrėjai pietryčių Kvinslande registravo būrius, kuriuose kai kada buvo iki 80, o kitoje vietoje jų galėjo būti apie 100.

    Stebėjimai atlikti Gold Coast Burleigh paplūdimyje ir kiek šiauriau esančiame Sunshine Coast Noosa Main Beach paplūdimyje. Mokslininkai pabrėžia, kad tai nėra tikslus atskirų individų skaičius, nes tie patys rykliai galėjo būti nufilmuoti kelis kartus.

    Dronų duomenys atskleidė dėsningumus

    Tyrimas rėmėsi Kvinslando programos SharkSmart skrydžiais, kai dronai prie paplūdimių naudojami visuomenės saugumui ir ryklių stebėsenai. Tokia metodika leidžia fiksuoti gyvūnus jų negaudant ir nestresuojant, o įrašai tampa vertingu šaltiniu mokslui.

    Analizuoti 20 911 skrydžių duomenys devyniuose paplūdimiuose nuo 2020 metų rugsėjo iki 2024 metų gruodžio. Per šį laikotarpį užfiksuoti 84 atvejai, kai pastebėti skiauterėtieji kūjagalviai rykliai, o bendras užfiksuotų stebėjimų skaičius siekė 2 696.

    Daugiausia stebėjimų teko Burleigh ir Noosa vietovėms, kur rykliai dažniau pasirodydavo grupėmis, o kitur paprastai būdavo pavieniai arba poromis. Iš aukštai sudarytos šilumos zonų schemos parodė, kad būriai linkę kartotis panašiose pakrantės atkarpose.

    Kada ir kodėl rykliai telkiasi?

    Didžiausi susibūrimai dažniausiai fiksuoti balandžio, gegužės ir birželio mėnesiais, kai Australijoje yra ruduo ir ankstyva žiema. Burleigh paplūdimyje būriai kartodavosi prie uolėto kyšulio pietinėje pakrantės dalyje, o trajektorijos skirtingais metais sutapdavo.

    Vidutinis įvertintas šių ryklių ilgis siekė apie 1,09 metro, todėl dauguma jų laikomi jaunikliais. Pagal dydžio pasiskirstymą tyrėjai daro prielaidą, kad dalis jų galėjo būti pirmųjų metų, o dalis apie vienerių ar dvejų metų amžiaus.

    Mokslininkai kol kas negali tvirtinti, kad šios vietos atitinka klasikinę ryklių jauniklių veisyklos apibrėžtį. Vis dėlto tikėtina, kad tokios pakrantės zonos jauniems rykliams gali suteikti daugiau maisto arba slėptuvių, o plaukiojimas grupėmis galėtų mažinti plėšrūnų riziką.

    Retos rūšies apsauga ir pavojai

    Tyrime akcentuojama, kad skiauterėtasis kūjagalvis ryklys pasauliniu mastu laikomas kritiškai nykstančia rūšimi. Būtent todėl reguliarūs jauniklių susibūrimai prie intensyviai lankomų paplūdimių mokslininkams kelia ir viltį, ir klausimų dėl apsaugos priemonių.

    Abi vietovės patenka į Kvinslando ryklių rizikos mažinimo zoną, kur taikomos kontrolės priemonės, įskaitant tinklus ir kabliukais masalus. Valstybiniai duomenys, cituojami tyrime, rodo, kad 2001–2024 metais visoje valstijoje sugauti 675 šios rūšies rykliai, o beveik visi buvo rasti negyvi.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad jauniklių, mažesnių nei 120 centimetrų, sugavimų pikas dažniau tenka rugsėjo–vasario laikotarpiui, o dronai didesnius susibūrimus fiksavo kovą–birželį. Vienas galimų paaiškinimų yra jauniklių migracija augant iš labiau apsaugotų vietų į atviresnius pakrantės vandenis.

    Norint suprasti, ar tie patys individai sugrįžta kasmet ir kiek laiko jie užsibūna, prireiktų ilgesnės stebėsenos. Tyrėjai siūlo ateityje taikyti akustinį žymėjimą, kuris padėtų susieti pakrantės telkimosi vietas su artimesnėmis jauniklių augavietėmis.

    Be to, atkreiptas dėmesys į žmonių elgseną vandenyje: priartėjus irklentininkams ar nardytojams, kai kurie būriai laikinai išsisklaidydavo. Mokslininkai ragina laikytis atstumo ir nevaryti ryklių į kampą, kad būtų mažinama trikdymo rizika.

    „Šie pakrantės ruožai gali būti svarbūs jauniems rykliams, tačiau be papildomų duomenų dar anksti daryti galutines išvadas“, – sakė tyrimui vadovavusi ryklių tyrėja Maddison Cross.

  • Ežiai jau ieško žiemos slėptuvių: padarykite šią paprastą būdelę ir jie apsigyvens sode

    Ežiai jau ieško žiemos slėptuvių: padarykite šią paprastą būdelę ir jie apsigyvens sode

    Rudenį ežiai aktyviai ieško sausų ir saugių vietų žiemoti, todėl būtent dabar yra geriausias metas jiems padėti. Tinkamai įrengta slėptuvė sode gali padidinti tikimybę, kad šie naktiniai gyvūnai pasirinks jūsų kiemą. Pavasarį ežiai neretai tampa naudingi, nes minta vabzdžiais, lervomis ir kai kuriais sodo kenkėjais.

    Žiemą ežiai užmiega žiemos miegu, o jų išgyvenimas labai priklauso nuo to, ar slėptuvė išliks šilta ir sausa. Pavojingiausia jiems yra drėgmė, staigūs temperatūros svyravimai ir plėšrūnai. Dėl to slėptuvė turi būti paprasta, bet apgalvota, o jos vieta sode parinkta atsakingai.

    Kaip įrengti ežio būdelę

    Ežio būdelę galima pasigaminti patiems arba įsigyti, tačiau svarbiausia yra medžiagos. Geriausiai tinka neimpregnuota lapuočių mediena, nes ji geriau sulaiko šilumą ir nėra pavojinga gyvūnui. Plastiko ir metalo verta vengti, nes šios medžiagos greitai atšąla, linkusios kaupti kondensatą ir gali sukelti drėgmės problemų.

    Viduje reikėtų palikti natūralią, sausą paklotę, pavyzdžiui, lapus, šieną ar šiaudus. Galima įdėti ir šiek tiek pjuvenų, tačiau ne iš spygliuočių medienos. Laikraščių bei sintetinių audinių geriau nenaudoti, nes jie linkę kaupti drėgmę ir gali kelti riziką gyvūno sveikatai.

    Dydžiai ir saugus įėjimas

    Kad slėptuvė būtų funkcionali, būdelė turi būti pakankamai erdvi, bet ne per didelė, kad šiluma neišsisklaidytų. Praktikoje dažnai rekomenduojama apie 30 centimetrų plotis, 40–50 centimetrų ilgis ir maždaug 25 centimetrų aukštis. Dar geriau, jei viduje suformuojamos dvi zonos: prieangis ir miego kamera.

    Itin svarbus įėjimas, nes jis lemia saugumą nuo plėšrūnų ir naminių gyvūnų. Pravartu daryti tunelinį įėjimą, kuris apsunkina priėjimą didesniems gyvūnams. Anga dažnai daroma apie 13 centimetrų skersmens, kad ežys galėtų laisvai patekti, tačiau slėptuvė nebūtų patogi nekviestiems svečiams.

    Kur pastatyti, kad ežys sugrįžtų?

    Būdelę geriausia statyti ramioje, mažai vaikštomoje sodo vietoje, šalia krūmų, gyvatvorės ar komposto dėžės. Svarbu vengti atviros saulės ir skersvėjų, o slėptuvę statyti tiesiai ant žemės, ant lapų ar šakelių sluoksnio. Tokia vieta padeda palaikyti natūralesnį mikroklimatą ir sumažina drėgmės kaupimosi riziką.

    Įrengus slėptuvę verta palikti aplink natūralių užuovėjų, pavyzdžiui, lapų krūvelių ar tankesnių želdinių, kad ežys jaustųsi saugiai. Svarbiausia taisyklė yra netrikdyti būdelės žiemos metu, nes pažadintas ežys eikvoja energijos atsargas ir gali nebeišgyventi iki pavasario.

  • Ceutoje rastas negyvas delfino jauniklis: aplinkosaugininkai kreipėsi į Civilinę gvardiją

    Ceutoje rastas negyvas delfino jauniklis: aplinkosaugininkai kreipėsi į Civilinę gvardiją

    Ceutos Trampolín paplūdimyje vidurdienį rastas negyvas paprastasis butelionosis delfinas, dar jauniklis. Aplinkos ir gyvūnų apsaugos organizacija DAUBMA teigia įtarianti, kad gyvūnas galėjo būti užpultas žmonių, ir dėl to pateikė skundą Civilinei gvardijai.

    Organizacijos vertinimu, delfinas į krantą išplaukė dar gyvas, tačiau buvo dezorientuotas. DAUBMA nurodo, kad tą rytą teritorijoje tvyrojo rūkas, o tokios sąlygos jūrų žinduoliams gali apsunkinti orientaciją ir didinti riziką atsidurti seklumoje.

    Pasak DAUBMA, į krantą išplaukusį gyvūną keli žmonės esą tempė iš vandens ir sudavė smūgių į galvą lazda. Organizacija teigia turinti nuotraukų, vaizdo įrašų ir socialinių tinklų ekrano kopijų, kuriose matyti kraujo dėmės po vienu gyvūno akies voku bei bandymai tas žymes nuvalyti.

    Šią medžiagą DAUBMA perduodė Civilinei gvardijai, prašydama pradėti tyrimą ir nustatyti įvykio aplinkybes bei galimai atsakingus asmenis. Kol kas oficialiai nepatvirtinta, kas tiksliai nutiko delfinui ir ar gyvūno mirtis susijusi su žmonių veiksmais.

    Vietos žiniasklaida skelbia, kad vaizdo medžiaga plačiai paplito socialiniuose tinkluose, o įvykis sukėlė pasipiktinimą. Pranešama, kad vaizdas buvo nufilmuotas paplūdimio dalyje, kurioje vis dar yra apsistojusių žmonių, atvykusių į Ceutą per masinį sienos kirtimą liepos 30 ir 31 dienomis.

    Pasak liudininkų, teritorijoje buvęs valymo paslaugas teikiančios bendrovės darbuotojas ragino nutraukti veiksmus ir kviesti atsakingas tarnybas, kurios užsiima sužeistų ar nugaišusių jūrų gyvūnų surinkimu. Teigiama, kad po įspėjimo delfiną dar bandyta grąžinti į jūrą, tačiau jis jau nerodė gyvybės požymių.

    Į istoriją įsitraukė ir vietos gyventojai: pradėta internetinė peticija, kuria raginama identifikuoti įtariamus kaltininkus ir užtikrinti atsakomybę už žiaurų elgesį su gyvūnais. Peticijos autorė pabrėžė siekianti griežto institucijų atsako į galimą gyvūno kankinimą.

    DAUBMA primena, kad butelionosis delfinas Europos Sąjungoje yra griežtai saugoma rūšis, o sąmoningas sužalojimas ar nužudymas gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę. Tokiais atvejais vertinama ne tik tiesioginė prievarta, bet ir neteisėtas gyvūno kūno vilkimas, laikymas ar kiti veiksmai, trukdantys tyrimui.

    Organizacija kartu su CECAM taip pat atmetė kritiką, esą gyvūnų gerovės gynėjai reaguoja per lėtai. Jos teigia, kad jų darbas dažnai apsiriboja įrodymų fiksavimu ir perdavimu atsakingoms institucijoms, tačiau realūs veiksmai ne visada seka pakankamai greitai.

    Pasak DAUBMA ir CECAM, dar prieš kelis mėnesius Vyriausybės delegacijai buvo pateikta medžiaga apie kitus nugaišusių arba sužalotų gyvūnų atvejus, įskaitant delfinus ir vėžlius. Organizacijos teigia įtarusios, kad dalis gyvūnų galėjo nukentėti nuo dreifuojančių tinklų, kurių naudojimas Europos Sąjungoje yra draudžiamas.

    Jos taip pat nurodo, kad ankstesnis bandymas pateikti skundą aplinkos apsaugos padaliniui iš pradžių nebuvo priimtas, todėl buvo kreiptasi į budintį teismą, pateikiant techninę ir vaizdinę medžiagą. Teigiama, kad byla buvo laikinai uždaryta laukiant ataskaitos, tačiau atsakymo esą dar nesulaukta.

    Šiuo metu pagrindinis klausimas lieka atviras: ar delfino jauniklis nugaišo dėl natūralių priežasčių, ar dėl žmonių veiksmų. Tyrimo eiga ir sprendimai priklausys nuo surinktos medžiagos, ekspertinių išvadų bei galimų liudytojų parodymų.

  • Bransonas 1978 metais įsigijo beveik pliką Neckerio salą: dabar joje gyvena per 140 gyvūnų rūšių

    Dar 1978 metais britų verslininkas Richardas Bransonas įsigijo Neckerio salą Karibų jūroje, tuo metu beveik visiškai tuščią ir menkai tinkamą gyvenimui. Per kelis dešimtmečius sala virto ne tik privačiu poilsio kurortu, bet ir vieta, kurioje šiandien skaičiuojama daugiau kaip 140 gyvūnų rūšių.

    Tuo metu 30 hektarų ploto sala neturėjo gėlo vandens šaltinių, joje nebuvo pastatų, o augmeniją daugiausia sudarė krūmynai ir kaktusai. Už salą, kaip skelbiama, buvo sumokėta apie 160 000 eurų pagal to meto sumą, o sandoris turėjo sąlygą per kelerius metus pradėti kurorto vystymą.

    Pasak viešai pasakotų istorijų, iš pradžių prašyta kaina buvo gerokai didesnė, tačiau nesulaukus pirkėjų derybos grįžo prie žymiai mažesnės sumos. Vis dėlto realus salos pritaikymas gyvenimui ir infrastruktūros sukūrimas užtruko ilgiau nei planuota ir, anot apžvalgų, truko beveik dešimtmetį.

    Per kelis dešimtmečius į Neckerio salą buvo atgabenami gyvūnai, kuriems natūralioje aplinkoje grėsė buveinių nykimas ar kiti išlikimo iššūkiai. Izoliuota salos padėtis padėjo sumažinti plėšrūnų spaudimą ir apriboti kai kurių ligų plitimą, todėl daliai rūšių sudarytos palankesnės sąlygos.

    Vienais žinomiausių salos gyventojų tapo lemūrai iš Madagaskaro, kurie į salą perkelti reaguojant į jų natūralių buveinių mažėjimą. Vėliau saloje įsitvirtino ir daugiau rūšių, o salos fauna palaipsniui plėtėsi.

    Pranešama, kad tarp svarbiausių ilgalaikių projektų buvo ir Aldabros milžiniškų vėžlių populiacijos kūrimas. Ši rūšis siejama su apsaugos bei veisimo programomis, o tokie projektai dažnai laikomi sėkmingais tada, kai gyvūnai pradeda daugintis natūraliai, be nuolatinio papildymo iš kitur.

    Neckerio saloje laukinės gamtos būklę prižiūri specializuota komanda, kuri užsiima populiacijų stebėsena, veterinarine priežiūra ir veisimo darbais. Tokia praktika įprasta vietovėse, kuriose siekiama suderinti žmogaus veiklą, turizmą ir gyvūnų gerovę.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad salų ekosistemos yra ypač jautrios: net ir gerų ketinimų perkėlimai reikalauja griežtų biologinės saugos priemonių, kad nebūtų įvežtos invazinės rūšys ar ligos. Dėl to tokio tipo projektų sėkmę lemia ne vien atvežimas, bet ir ilgalaikis monitoringas bei aiškūs gyvūnų gerovės standartai.

    Neckerio salos istorija dažnai minima kaip vienas neįprasčiausių privačių pirkinių, kai nuo menkai apželdintos, beveik negyvenamos teritorijos pereita prie išvystytos infrastruktūros ir kartu sukurta erdvė, kurioje telkiasi įvairios gyvūnų rūšys. Tai taip pat atspindi platesnę tendenciją, kai privatūs projektai, turizmas ir gamtosauga vis dažniau pristatomi kaip galintys veikti greta, tačiau tam būtina nuolatinė priežiūra ir skaidrūs tikslai.

  • Nuo 1760 metų izoliuotoje Sable saloje gyvena laukinių arklių banda: kodėl jų niekas nevaldo

    Sable sala Šiaurės Atlante laikoma viena unikaliausių vietų Kanadoje: joje jau kelis šimtmečius laisvai gyvena laukinių arklių banda, kuri beveik nepatiria tiesioginės žmogaus įtakos. Istoriniai šaltiniai rodo, kad arkliai į salą buvo atgabenti XVIII amžiuje, o ilgainiui susiformavo atskira, vietos sąlygoms prisitaikiusi populiacija.

    Dažnai minimi 1760 metai, kai bostonietis pirklys ir laivų savininkas Thomas Hancockas į Sable salą atgabeno naminių gyvulių partiją, tarp jų ir arklius. Tačiau Kanados institucijų pateikiama istorinė informacija nurodo, kad pirmieji arkliai saloje galėjo pasirodyti dar 1737–1738 metais, kai juos atgabeno dvasininkas Andrew Le Mercier.

    Iš pradžių tokie gyvulių „iškėlimai“ į izoliuotas salas turėjo praktinį tikslą: gyvuliai galėdavo daugintis be nuolatinės priežiūros, o vėliau juos buvo planuojama sugauti ir panaudoti ūkiui ar prekybai. Sable saloje laikui bėgant išnyko kiti įvežti gyvuliai, o arkliai išliko ir tapo dominuojančia stambesnių žinduolių populiacija.

    XIX amžiuje dalis arklių buvo epizodiškai naudojami darbams, ypač su saloje veikusia gelbėjimo infrastruktūra ir laivų avarijų padarinių tvarkymu. Vis dėlto ilgainiui tiesioginis valdymas sunyko, o banda ėmė gyventi pagal natūralius išteklius ir oro sąlygas.

    Kanados pareigūnai pabrėžia, kad nuo 1961 metų arklių populiacija saloje gyvena be žmogaus įsikišimo: ji nėra šeriama, nereguliuojamas veisimasis, o gyvūnai nėra šalinami vien tam, kad būtų palaikytas konkretus skaičius. Vėliau salai suteiktas nacionalinio parko statusas dar labiau įtvirtino apsaugos ir stebėsenos modelį.

    Šiandien arkliai Sable saloje laikomi natūralizuota populiacija, o pagrindinis tikslas yra išsaugoti natūralų ekosistemos funkcionavimą. Praktikoje tai reiškia, kad žmonės daugiausia apsiriboja moksliniais stebėjimais, o ne ūkiniu valdymu, kuris būdingas naminių gyvulių bandoms.

    Bandos dydis per dešimtmečius svyravo, nes jį tiesiogiai lemia salos gamtinės sąlygos: pašaro kiekis, audros, kritulių režimas ir žiemos trukmė. Pastaraisiais metais oficialios apskaitos duomenys rodė, kad populiacija gali svyruoti nuo kelių šimtų iki maždaug 500 individų.

    Didžiausi nuostoliai paprastai fiksuojami žiemos pabaigoje ir pavasarį, kai augalijos ištekliai išsenka, o oras išlieka drėgnas, vėjuotas ir permainingas. Sunkiausiai šiuos periodus ištveria kumeliukai ir jauni gyvūnai, todėl populiacijos dinamika natūraliai „banguoja“ be išorinio reguliavimo.

    Kanados parkų valdytojai laikosi nuostatos, kad ši banda yra reta galimybė stebėti, kaip izoliuotoje teritorijoje kinta iš naminių gyvūnų kilusi populiacija, kai jos gyvenimą formuoja vien gamtiniai veiksniai. Dėl to sąmoningai vengiama priemonių, kurios bandą paverstų žmogaus valdoma ar ūkiškai „optimizuojama“.

    Jei nėra aiškios grėsmės gyvūnų gerovei ar ekosistemos stabilumui, taikomas stebėsenos ir minimalios intervencijos principas. Tokia politika kartu mažina riziką, kad žmonių veiksmai netyčia sukeltų ilgalaikių padarinių izoliuotai, jautriai salos aplinkai.

  • Paliko šunį įkaitusiame automobilyje: temperatūra šokiravo veterinarus, pradėtas tyrimas

    Paliko šunį įkaitusiame automobilyje: temperatūra šokiravo veterinarus, pradėtas tyrimas

    Lenkijos Kaliszo mieste pareigūnai gavo pranešimą apie dobermaną, paliktą užrakintame automobilyje per didelį karštį. Į įvykio vietą atvykę policijos ir savivaldybės tarnybų atstovai išdaužė automobilio stiklą, kad kuo greičiau ištrauktų silpstantį gyvūną.

    Šuo buvo skubiai perduotas veterinarijos specialistams, tačiau jo būklė jau buvo kritinė. Pasak gyvūnų prieglaudos atstovų, vežant į kliniką šuns kūnas buvo toks įkaitęs, kad darbuotojai, bandydami jį vėsinti šlapiais rankšluosčiais, nusidegino rankas.

    Karštis automobilyje – mirtinas spąstas

    Veterinarijos klinikoje užfiksuota itin aukšta šuns kūno temperatūra – 42,9 laipsnio. Normali šuns kūno temperatūra paprastai siekia apie 37,5–39 laipsnius, todėl toks rodiklis laikomas gyvybei pavojingu ir rodo šilumos smūgį.

    Specialistai pabrėžia, kad net trumpam paliktas gyvūnas automobilyje gali perkaisti per kelias minutes, nes salono temperatūra kyla labai greitai. Net ir pavėsis ar praviras langas dažnai nesuteikia pakankamos apsaugos, ypač kai oro temperatūra viršija 30 laipsnių.

    Šuo neišgyveno, savininkui gresia atsakomybė

    Nors veterinarai bandė stabilizuoti gyvūno būklę, tą pačią dieną vėlai vakare šuo nugaišo. Tarnybos nustatė šuns savininko tapatybę – tai 26 metų vyras, kurio organizme patikrinimo metu fiksuotas beveik vienas promilės alkoholio.

    Policija pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl žiauraus elgesio su gyvūnu. Pagal Lenkijoje galiojančias gyvūnų apsaugos nuostatas už tokį elgesį gali grėsti laisvės atėmimo bausmė iki 3 metų.

    Kada galima imtis veiksmų?

    Gelbėtojai ir policija primena, kad pastebėjus automobilyje silpstantį vaiką ar gyvūną svarbiausia yra nedelsti ir kviesti pagalbą. Praktikoje sprendimai priimami pagal realią grėsmę gyvybei, o kritiniais atvejais gali būti pateisinamas ir automobilio stiklo išdaužimas, jei tai vienintelis būdas greitai išgelbėti.

    Ekspertai ragina per karščius planuoti keliones taip, kad gyvūnas niekada neliktų vienas užrakintame automobilyje, net ir trumpam. Šilumos smūgis gali sukelti organų pažeidimus, sąmonės praradimą ir mirtį, o pagalba ne visada spėja laiku.

  • Turite šunį? Politikai siūlo griežtą pokytį: grandinės gali būti uždraustos visiškai

    Turite šunį? Politikai siūlo griežtą pokytį: grandinės gali būti uždraustos visiškai

    Lenkijoje bręsta teisės aktų pakeitimai, kurie gali iš esmės pakeisti dalies šeimininkų kasdienybę: Seime svarstoma idėja visiškai uždrausti šunų laikymą pririštų grandine prie būdos. Iniciatyvą viešai aptarė Piliečių koalicijos (KO) politikai, pastaraisiais metais aktyviai keliantys gyvūnų gerovės klausimus.

    Šiuo metu galiojančios taisyklės leidžia gyvūną laikyti pririštą iki 12 valandų per parą, tačiau tik tuo atveju, jei tai nesukelia kančios ir nepažeidžia gyvūno sveikatos. Taip pat numatyta, kad pririšimo priemonė turi užtikrinti būtinas judėjimo galimybes, o minimalus ilgis negali būti trumpesnis nei 3 metrai.

    Kas keistųsi pagal siūlymus?

    Pagal aptariamą projektą būtų siekiama, kad grandinės kaip nuolatinė laikymo priemonė išvis nebeliktų, o šunys nebūtų laikomi pririšti prie būdos. Politikai taip pat kalba apie ketinimus peržiūrėti reikalavimus voljerams ir aptvarams, kad gyvūnams būtų užtikrintas pakankamas plotas ir tinkamos sąlygos.

    Seimo narė, vadovaujanti parlamentinei grupei, dirbančiai gyvūnų teisių apsaugos srityje, pabrėžė, kad pokyčiai neturėtų paliesti įprastų situacijų, kai pavadėlis naudojamas vedžiojant ar trumpam kontroliuojant gyvūną. Pagrindinis taikinys – ilgalaikis šuns laikymas pririšto kieme.

    „Norime, kad grandinės liktų praeityje. Tai svarbus žingsnis gyvūnų gerovei“, – sakė Katarzyna Piekarska.

    Ką tai reikštų šeimininkams?

    Jei draudimas būtų priimtas, daliai šeimininkų tektų keisti gyvūno laikymo būdą: įrengti saugius aptvarus, pritaikyti voljerus ar užtikrinti, kad šuo turėtų galimybę laisvai judėti teritorijoje. Ekspertai gyvūnų gerovės srityje dažnai pabrėžia, kad ilgalaikis pririšimas didina streso lygį, gali skatinti agresiją ir kelia traumų riziką.

    Kartu politikai akcentuoja ir prevencijos priemones: vien tik draudimo neužtenka, jei nėra informavimo ir kontrolės. Todėl kalbama apie visuomenės švietimo kampanijas, kurios aiškintų, kodėl keičiasi reikalavimai ir kokios laikymo alternatyvos laikomos atsakingomis.

    Kontrolė ir atsakomybė

    Pagal dabar galiojančią tvarką reikalavimų nesilaikymas laikomas pažeidimu, už kurį gali grėsti bauda arba areštas, priklausomai nuo pažeidimo pobūdžio ir masto. Politikai, pristatantys iniciatyvą, pabrėžia, kad itin svarbus bus atsakingų tarnybų vaidmuo, nes tik reali priežiūra užtikrina, kad taisyklės neliktų popierinės.

    „Labai svarbus atsakingų tarnybų vaidmuo, kurios privalės reaguoti, jei šeimininkas ignoruos įstatymą“, – sakė Katarzyna Piekarska.

    Gyvūnų gerovės tema Lenkijoje pastaruoju metu apima ir kitas iniciatyvas, tarp jų – fejerverkų naudojimo ribojimą, draudimą montuoti paukščiams pavojingus spyglius ant pastatų bei prekybos gyvomis žuvimis sugriežtinimą. Tokie siūlymai rodo platesnę kryptį, kai gyvūnų apsaugos standartai artinami prie griežtesnių Europos praktikos principų.

  • Japonijos „Kobe Animal Kingdom“ sėkmė: gimė itin retų palaso kačių jaunikliai

    Lankytojai jauniklius jau gali pamatyti ekspozicijoje, o jų pasirodymas greitai tapo viena labiausiai aptarinėjamų parko naujienų. Specialistai pabrėžia, kad tokie gimimai svarbūs ne tik dėl edukacijos, bet ir dėl ilgalaikių rūšies išsaugojimo programų.

    Palaso katė yra laukinių kačių rūšis, natūraliai gyvenanti atšiauriuose, sausringuose ir akmenuotuose Centrinės Azijos regionuose. Ji aptinkama stepėse, plynaukštėse ir kalnuotose vietovėse, kur temperatūra žiemą gali kristi labai žemai, o priedanga nuo plėšrūnų dažnai būna menka.

    Šį gyvūną lengva atpažinti iš kresno kūno, trumpos galvos ir išskirtinai tankaus kailio, kuris padeda išgyventi šaltyje. Dėl kailio manulai dažnai atrodo didesni, nei yra iš tikrųjų, o jų judėjimas primena žemai prie žemės prigludusį slinkimą.

    Zoologijos sodai, dirbantys su palaso katėmis, susiduria su keliomis problemomis: šiai rūšiai reikia specifinių mikroklimato sąlygų, ramaus režimo ir tinkamai suderintos mitybos. Be to, manulai laikomi jautresniais stresui, o stresas gali paveikti tiek poravimąsi, tiek jauniklių išgyvenamumą.

    Dar vienas iššūkis siejamas su sveikatos priežiūra, nes jaunikliai ankstyvuoju laikotarpiu gali būti imlesni infekcijoms. Dėl to kiekvienas sėkmingas vados gimimas nelaisvėje dažnai vertinamas kaip reikšmingas žingsnis, stiprinantis praktines žinias apie rūšies laikymą ir gerovę.

    Mokslinėje literatūroje palaso katė dažnai minima kaip viena senųjų kačių linijų, o jos išvaizda ilgą laiką išliko panaši. Vis dėlto šiuolaikinės grėsmės yra labai žemiškos: buveinių nykimas, grobio mažėjimas, žmogaus veikla bei konfliktai su ūkininkavimo praktika kai kuriuose regionuose.

    Zoologijos soduose vykdomos veisimo programos paprastai siekia dviejų tikslų: užtikrinti genetiškai sveiką nelaisvėje laikomą populiaciją ir didinti visuomenės supratimą apie rūšies apsaugą. „Kobe Animal Kingdom“ pranešimas apie naujagimius jauniklius į šį kontekstą įsilieja kaip pozityvus signalas, kad kruopščiai pritaikytos sąlygos gali duoti rezultatų.

    Ekspertai pažymi, kad tokios sėkmės istorijos dažnai remiasi ilgalaikiu darbu, duomenų kaupimu ir bendradarbiavimu su tarptautiniais partneriais. Kuo daugiau institucijų pasiekia stabilų veisimą, tuo didesnė tikimybė kurti tvirtesnius apsaugos planus ir geriau suprasti rūšies poreikius.