CP v2

Tag: Gyvūnų apsauga

  • Ceutoje rastas negyvas delfino jauniklis: aplinkosaugininkai kreipėsi į Civilinę gvardiją

    Ceutoje rastas negyvas delfino jauniklis: aplinkosaugininkai kreipėsi į Civilinę gvardiją

    Ceutos Trampolín paplūdimyje vidurdienį rastas negyvas paprastasis butelionosis delfinas, dar jauniklis. Aplinkos ir gyvūnų apsaugos organizacija DAUBMA teigia įtarianti, kad gyvūnas galėjo būti užpultas žmonių, ir dėl to pateikė skundą Civilinei gvardijai.

    Organizacijos vertinimu, delfinas į krantą išplaukė dar gyvas, tačiau buvo dezorientuotas. DAUBMA nurodo, kad tą rytą teritorijoje tvyrojo rūkas, o tokios sąlygos jūrų žinduoliams gali apsunkinti orientaciją ir didinti riziką atsidurti seklumoje.

    Pasak DAUBMA, į krantą išplaukusį gyvūną keli žmonės esą tempė iš vandens ir sudavė smūgių į galvą lazda. Organizacija teigia turinti nuotraukų, vaizdo įrašų ir socialinių tinklų ekrano kopijų, kuriose matyti kraujo dėmės po vienu gyvūno akies voku bei bandymai tas žymes nuvalyti.

    Šią medžiagą DAUBMA perduodė Civilinei gvardijai, prašydama pradėti tyrimą ir nustatyti įvykio aplinkybes bei galimai atsakingus asmenis. Kol kas oficialiai nepatvirtinta, kas tiksliai nutiko delfinui ir ar gyvūno mirtis susijusi su žmonių veiksmais.

    Vietos žiniasklaida skelbia, kad vaizdo medžiaga plačiai paplito socialiniuose tinkluose, o įvykis sukėlė pasipiktinimą. Pranešama, kad vaizdas buvo nufilmuotas paplūdimio dalyje, kurioje vis dar yra apsistojusių žmonių, atvykusių į Ceutą per masinį sienos kirtimą liepos 30 ir 31 dienomis.

    Pasak liudininkų, teritorijoje buvęs valymo paslaugas teikiančios bendrovės darbuotojas ragino nutraukti veiksmus ir kviesti atsakingas tarnybas, kurios užsiima sužeistų ar nugaišusių jūrų gyvūnų surinkimu. Teigiama, kad po įspėjimo delfiną dar bandyta grąžinti į jūrą, tačiau jis jau nerodė gyvybės požymių.

    Į istoriją įsitraukė ir vietos gyventojai: pradėta internetinė peticija, kuria raginama identifikuoti įtariamus kaltininkus ir užtikrinti atsakomybę už žiaurų elgesį su gyvūnais. Peticijos autorė pabrėžė siekianti griežto institucijų atsako į galimą gyvūno kankinimą.

    DAUBMA primena, kad butelionosis delfinas Europos Sąjungoje yra griežtai saugoma rūšis, o sąmoningas sužalojimas ar nužudymas gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę. Tokiais atvejais vertinama ne tik tiesioginė prievarta, bet ir neteisėtas gyvūno kūno vilkimas, laikymas ar kiti veiksmai, trukdantys tyrimui.

    Organizacija kartu su CECAM taip pat atmetė kritiką, esą gyvūnų gerovės gynėjai reaguoja per lėtai. Jos teigia, kad jų darbas dažnai apsiriboja įrodymų fiksavimu ir perdavimu atsakingoms institucijoms, tačiau realūs veiksmai ne visada seka pakankamai greitai.

    Pasak DAUBMA ir CECAM, dar prieš kelis mėnesius Vyriausybės delegacijai buvo pateikta medžiaga apie kitus nugaišusių arba sužalotų gyvūnų atvejus, įskaitant delfinus ir vėžlius. Organizacijos teigia įtarusios, kad dalis gyvūnų galėjo nukentėti nuo dreifuojančių tinklų, kurių naudojimas Europos Sąjungoje yra draudžiamas.

    Jos taip pat nurodo, kad ankstesnis bandymas pateikti skundą aplinkos apsaugos padaliniui iš pradžių nebuvo priimtas, todėl buvo kreiptasi į budintį teismą, pateikiant techninę ir vaizdinę medžiagą. Teigiama, kad byla buvo laikinai uždaryta laukiant ataskaitos, tačiau atsakymo esą dar nesulaukta.

    Šiuo metu pagrindinis klausimas lieka atviras: ar delfino jauniklis nugaišo dėl natūralių priežasčių, ar dėl žmonių veiksmų. Tyrimo eiga ir sprendimai priklausys nuo surinktos medžiagos, ekspertinių išvadų bei galimų liudytojų parodymų.

  • Bransonas 1978 metais įsigijo beveik pliką Neckerio salą: dabar joje gyvena per 140 gyvūnų rūšių

    Dar 1978 metais britų verslininkas Richardas Bransonas įsigijo Neckerio salą Karibų jūroje, tuo metu beveik visiškai tuščią ir menkai tinkamą gyvenimui. Per kelis dešimtmečius sala virto ne tik privačiu poilsio kurortu, bet ir vieta, kurioje šiandien skaičiuojama daugiau kaip 140 gyvūnų rūšių.

    Tuo metu 30 hektarų ploto sala neturėjo gėlo vandens šaltinių, joje nebuvo pastatų, o augmeniją daugiausia sudarė krūmynai ir kaktusai. Už salą, kaip skelbiama, buvo sumokėta apie 160 000 eurų pagal to meto sumą, o sandoris turėjo sąlygą per kelerius metus pradėti kurorto vystymą.

    Pasak viešai pasakotų istorijų, iš pradžių prašyta kaina buvo gerokai didesnė, tačiau nesulaukus pirkėjų derybos grįžo prie žymiai mažesnės sumos. Vis dėlto realus salos pritaikymas gyvenimui ir infrastruktūros sukūrimas užtruko ilgiau nei planuota ir, anot apžvalgų, truko beveik dešimtmetį.

    Per kelis dešimtmečius į Neckerio salą buvo atgabenami gyvūnai, kuriems natūralioje aplinkoje grėsė buveinių nykimas ar kiti išlikimo iššūkiai. Izoliuota salos padėtis padėjo sumažinti plėšrūnų spaudimą ir apriboti kai kurių ligų plitimą, todėl daliai rūšių sudarytos palankesnės sąlygos.

    Vienais žinomiausių salos gyventojų tapo lemūrai iš Madagaskaro, kurie į salą perkelti reaguojant į jų natūralių buveinių mažėjimą. Vėliau saloje įsitvirtino ir daugiau rūšių, o salos fauna palaipsniui plėtėsi.

    Pranešama, kad tarp svarbiausių ilgalaikių projektų buvo ir Aldabros milžiniškų vėžlių populiacijos kūrimas. Ši rūšis siejama su apsaugos bei veisimo programomis, o tokie projektai dažnai laikomi sėkmingais tada, kai gyvūnai pradeda daugintis natūraliai, be nuolatinio papildymo iš kitur.

    Neckerio saloje laukinės gamtos būklę prižiūri specializuota komanda, kuri užsiima populiacijų stebėsena, veterinarine priežiūra ir veisimo darbais. Tokia praktika įprasta vietovėse, kuriose siekiama suderinti žmogaus veiklą, turizmą ir gyvūnų gerovę.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad salų ekosistemos yra ypač jautrios: net ir gerų ketinimų perkėlimai reikalauja griežtų biologinės saugos priemonių, kad nebūtų įvežtos invazinės rūšys ar ligos. Dėl to tokio tipo projektų sėkmę lemia ne vien atvežimas, bet ir ilgalaikis monitoringas bei aiškūs gyvūnų gerovės standartai.

    Neckerio salos istorija dažnai minima kaip vienas neįprasčiausių privačių pirkinių, kai nuo menkai apželdintos, beveik negyvenamos teritorijos pereita prie išvystytos infrastruktūros ir kartu sukurta erdvė, kurioje telkiasi įvairios gyvūnų rūšys. Tai taip pat atspindi platesnę tendenciją, kai privatūs projektai, turizmas ir gamtosauga vis dažniau pristatomi kaip galintys veikti greta, tačiau tam būtina nuolatinė priežiūra ir skaidrūs tikslai.

  • Nuo 1760 metų izoliuotoje Sable saloje gyvena laukinių arklių banda: kodėl jų niekas nevaldo

    Sable sala Šiaurės Atlante laikoma viena unikaliausių vietų Kanadoje: joje jau kelis šimtmečius laisvai gyvena laukinių arklių banda, kuri beveik nepatiria tiesioginės žmogaus įtakos. Istoriniai šaltiniai rodo, kad arkliai į salą buvo atgabenti XVIII amžiuje, o ilgainiui susiformavo atskira, vietos sąlygoms prisitaikiusi populiacija.

    Dažnai minimi 1760 metai, kai bostonietis pirklys ir laivų savininkas Thomas Hancockas į Sable salą atgabeno naminių gyvulių partiją, tarp jų ir arklius. Tačiau Kanados institucijų pateikiama istorinė informacija nurodo, kad pirmieji arkliai saloje galėjo pasirodyti dar 1737–1738 metais, kai juos atgabeno dvasininkas Andrew Le Mercier.

    Iš pradžių tokie gyvulių „iškėlimai“ į izoliuotas salas turėjo praktinį tikslą: gyvuliai galėdavo daugintis be nuolatinės priežiūros, o vėliau juos buvo planuojama sugauti ir panaudoti ūkiui ar prekybai. Sable saloje laikui bėgant išnyko kiti įvežti gyvuliai, o arkliai išliko ir tapo dominuojančia stambesnių žinduolių populiacija.

    XIX amžiuje dalis arklių buvo epizodiškai naudojami darbams, ypač su saloje veikusia gelbėjimo infrastruktūra ir laivų avarijų padarinių tvarkymu. Vis dėlto ilgainiui tiesioginis valdymas sunyko, o banda ėmė gyventi pagal natūralius išteklius ir oro sąlygas.

    Kanados pareigūnai pabrėžia, kad nuo 1961 metų arklių populiacija saloje gyvena be žmogaus įsikišimo: ji nėra šeriama, nereguliuojamas veisimasis, o gyvūnai nėra šalinami vien tam, kad būtų palaikytas konkretus skaičius. Vėliau salai suteiktas nacionalinio parko statusas dar labiau įtvirtino apsaugos ir stebėsenos modelį.

    Šiandien arkliai Sable saloje laikomi natūralizuota populiacija, o pagrindinis tikslas yra išsaugoti natūralų ekosistemos funkcionavimą. Praktikoje tai reiškia, kad žmonės daugiausia apsiriboja moksliniais stebėjimais, o ne ūkiniu valdymu, kuris būdingas naminių gyvulių bandoms.

    Bandos dydis per dešimtmečius svyravo, nes jį tiesiogiai lemia salos gamtinės sąlygos: pašaro kiekis, audros, kritulių režimas ir žiemos trukmė. Pastaraisiais metais oficialios apskaitos duomenys rodė, kad populiacija gali svyruoti nuo kelių šimtų iki maždaug 500 individų.

    Didžiausi nuostoliai paprastai fiksuojami žiemos pabaigoje ir pavasarį, kai augalijos ištekliai išsenka, o oras išlieka drėgnas, vėjuotas ir permainingas. Sunkiausiai šiuos periodus ištveria kumeliukai ir jauni gyvūnai, todėl populiacijos dinamika natūraliai „banguoja“ be išorinio reguliavimo.

    Kanados parkų valdytojai laikosi nuostatos, kad ši banda yra reta galimybė stebėti, kaip izoliuotoje teritorijoje kinta iš naminių gyvūnų kilusi populiacija, kai jos gyvenimą formuoja vien gamtiniai veiksniai. Dėl to sąmoningai vengiama priemonių, kurios bandą paverstų žmogaus valdoma ar ūkiškai „optimizuojama“.

    Jei nėra aiškios grėsmės gyvūnų gerovei ar ekosistemos stabilumui, taikomas stebėsenos ir minimalios intervencijos principas. Tokia politika kartu mažina riziką, kad žmonių veiksmai netyčia sukeltų ilgalaikių padarinių izoliuotai, jautriai salos aplinkai.

  • Paliko šunį įkaitusiame automobilyje: temperatūra šokiravo veterinarus, pradėtas tyrimas

    Paliko šunį įkaitusiame automobilyje: temperatūra šokiravo veterinarus, pradėtas tyrimas

    Lenkijos Kaliszo mieste pareigūnai gavo pranešimą apie dobermaną, paliktą užrakintame automobilyje per didelį karštį. Į įvykio vietą atvykę policijos ir savivaldybės tarnybų atstovai išdaužė automobilio stiklą, kad kuo greičiau ištrauktų silpstantį gyvūną.

    Šuo buvo skubiai perduotas veterinarijos specialistams, tačiau jo būklė jau buvo kritinė. Pasak gyvūnų prieglaudos atstovų, vežant į kliniką šuns kūnas buvo toks įkaitęs, kad darbuotojai, bandydami jį vėsinti šlapiais rankšluosčiais, nusidegino rankas.

    Karštis automobilyje – mirtinas spąstas

    Veterinarijos klinikoje užfiksuota itin aukšta šuns kūno temperatūra – 42,9 laipsnio. Normali šuns kūno temperatūra paprastai siekia apie 37,5–39 laipsnius, todėl toks rodiklis laikomas gyvybei pavojingu ir rodo šilumos smūgį.

    Specialistai pabrėžia, kad net trumpam paliktas gyvūnas automobilyje gali perkaisti per kelias minutes, nes salono temperatūra kyla labai greitai. Net ir pavėsis ar praviras langas dažnai nesuteikia pakankamos apsaugos, ypač kai oro temperatūra viršija 30 laipsnių.

    Šuo neišgyveno, savininkui gresia atsakomybė

    Nors veterinarai bandė stabilizuoti gyvūno būklę, tą pačią dieną vėlai vakare šuo nugaišo. Tarnybos nustatė šuns savininko tapatybę – tai 26 metų vyras, kurio organizme patikrinimo metu fiksuotas beveik vienas promilės alkoholio.

    Policija pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl žiauraus elgesio su gyvūnu. Pagal Lenkijoje galiojančias gyvūnų apsaugos nuostatas už tokį elgesį gali grėsti laisvės atėmimo bausmė iki 3 metų.

    Kada galima imtis veiksmų?

    Gelbėtojai ir policija primena, kad pastebėjus automobilyje silpstantį vaiką ar gyvūną svarbiausia yra nedelsti ir kviesti pagalbą. Praktikoje sprendimai priimami pagal realią grėsmę gyvybei, o kritiniais atvejais gali būti pateisinamas ir automobilio stiklo išdaužimas, jei tai vienintelis būdas greitai išgelbėti.

    Ekspertai ragina per karščius planuoti keliones taip, kad gyvūnas niekada neliktų vienas užrakintame automobilyje, net ir trumpam. Šilumos smūgis gali sukelti organų pažeidimus, sąmonės praradimą ir mirtį, o pagalba ne visada spėja laiku.

  • Turite šunį? Politikai siūlo griežtą pokytį: grandinės gali būti uždraustos visiškai

    Turite šunį? Politikai siūlo griežtą pokytį: grandinės gali būti uždraustos visiškai

    Lenkijoje bręsta teisės aktų pakeitimai, kurie gali iš esmės pakeisti dalies šeimininkų kasdienybę: Seime svarstoma idėja visiškai uždrausti šunų laikymą pririštų grandine prie būdos. Iniciatyvą viešai aptarė Piliečių koalicijos (KO) politikai, pastaraisiais metais aktyviai keliantys gyvūnų gerovės klausimus.

    Šiuo metu galiojančios taisyklės leidžia gyvūną laikyti pririštą iki 12 valandų per parą, tačiau tik tuo atveju, jei tai nesukelia kančios ir nepažeidžia gyvūno sveikatos. Taip pat numatyta, kad pririšimo priemonė turi užtikrinti būtinas judėjimo galimybes, o minimalus ilgis negali būti trumpesnis nei 3 metrai.

    Kas keistųsi pagal siūlymus?

    Pagal aptariamą projektą būtų siekiama, kad grandinės kaip nuolatinė laikymo priemonė išvis nebeliktų, o šunys nebūtų laikomi pririšti prie būdos. Politikai taip pat kalba apie ketinimus peržiūrėti reikalavimus voljerams ir aptvarams, kad gyvūnams būtų užtikrintas pakankamas plotas ir tinkamos sąlygos.

    Seimo narė, vadovaujanti parlamentinei grupei, dirbančiai gyvūnų teisių apsaugos srityje, pabrėžė, kad pokyčiai neturėtų paliesti įprastų situacijų, kai pavadėlis naudojamas vedžiojant ar trumpam kontroliuojant gyvūną. Pagrindinis taikinys – ilgalaikis šuns laikymas pririšto kieme.

    „Norime, kad grandinės liktų praeityje. Tai svarbus žingsnis gyvūnų gerovei“, – sakė Katarzyna Piekarska.

    Ką tai reikštų šeimininkams?

    Jei draudimas būtų priimtas, daliai šeimininkų tektų keisti gyvūno laikymo būdą: įrengti saugius aptvarus, pritaikyti voljerus ar užtikrinti, kad šuo turėtų galimybę laisvai judėti teritorijoje. Ekspertai gyvūnų gerovės srityje dažnai pabrėžia, kad ilgalaikis pririšimas didina streso lygį, gali skatinti agresiją ir kelia traumų riziką.

    Kartu politikai akcentuoja ir prevencijos priemones: vien tik draudimo neužtenka, jei nėra informavimo ir kontrolės. Todėl kalbama apie visuomenės švietimo kampanijas, kurios aiškintų, kodėl keičiasi reikalavimai ir kokios laikymo alternatyvos laikomos atsakingomis.

    Kontrolė ir atsakomybė

    Pagal dabar galiojančią tvarką reikalavimų nesilaikymas laikomas pažeidimu, už kurį gali grėsti bauda arba areštas, priklausomai nuo pažeidimo pobūdžio ir masto. Politikai, pristatantys iniciatyvą, pabrėžia, kad itin svarbus bus atsakingų tarnybų vaidmuo, nes tik reali priežiūra užtikrina, kad taisyklės neliktų popierinės.

    „Labai svarbus atsakingų tarnybų vaidmuo, kurios privalės reaguoti, jei šeimininkas ignoruos įstatymą“, – sakė Katarzyna Piekarska.

    Gyvūnų gerovės tema Lenkijoje pastaruoju metu apima ir kitas iniciatyvas, tarp jų – fejerverkų naudojimo ribojimą, draudimą montuoti paukščiams pavojingus spyglius ant pastatų bei prekybos gyvomis žuvimis sugriežtinimą. Tokie siūlymai rodo platesnę kryptį, kai gyvūnų apsaugos standartai artinami prie griežtesnių Europos praktikos principų.

  • Japonijos „Kobe Animal Kingdom“ sėkmė: gimė itin retų palaso kačių jaunikliai

    Lankytojai jauniklius jau gali pamatyti ekspozicijoje, o jų pasirodymas greitai tapo viena labiausiai aptarinėjamų parko naujienų. Specialistai pabrėžia, kad tokie gimimai svarbūs ne tik dėl edukacijos, bet ir dėl ilgalaikių rūšies išsaugojimo programų.

    Palaso katė yra laukinių kačių rūšis, natūraliai gyvenanti atšiauriuose, sausringuose ir akmenuotuose Centrinės Azijos regionuose. Ji aptinkama stepėse, plynaukštėse ir kalnuotose vietovėse, kur temperatūra žiemą gali kristi labai žemai, o priedanga nuo plėšrūnų dažnai būna menka.

    Šį gyvūną lengva atpažinti iš kresno kūno, trumpos galvos ir išskirtinai tankaus kailio, kuris padeda išgyventi šaltyje. Dėl kailio manulai dažnai atrodo didesni, nei yra iš tikrųjų, o jų judėjimas primena žemai prie žemės prigludusį slinkimą.

    Zoologijos sodai, dirbantys su palaso katėmis, susiduria su keliomis problemomis: šiai rūšiai reikia specifinių mikroklimato sąlygų, ramaus režimo ir tinkamai suderintos mitybos. Be to, manulai laikomi jautresniais stresui, o stresas gali paveikti tiek poravimąsi, tiek jauniklių išgyvenamumą.

    Dar vienas iššūkis siejamas su sveikatos priežiūra, nes jaunikliai ankstyvuoju laikotarpiu gali būti imlesni infekcijoms. Dėl to kiekvienas sėkmingas vados gimimas nelaisvėje dažnai vertinamas kaip reikšmingas žingsnis, stiprinantis praktines žinias apie rūšies laikymą ir gerovę.

    Mokslinėje literatūroje palaso katė dažnai minima kaip viena senųjų kačių linijų, o jos išvaizda ilgą laiką išliko panaši. Vis dėlto šiuolaikinės grėsmės yra labai žemiškos: buveinių nykimas, grobio mažėjimas, žmogaus veikla bei konfliktai su ūkininkavimo praktika kai kuriuose regionuose.

    Zoologijos soduose vykdomos veisimo programos paprastai siekia dviejų tikslų: užtikrinti genetiškai sveiką nelaisvėje laikomą populiaciją ir didinti visuomenės supratimą apie rūšies apsaugą. „Kobe Animal Kingdom“ pranešimas apie naujagimius jauniklius į šį kontekstą įsilieja kaip pozityvus signalas, kad kruopščiai pritaikytos sąlygos gali duoti rezultatų.

    Ekspertai pažymi, kad tokios sėkmės istorijos dažnai remiasi ilgalaikiu darbu, duomenų kaupimu ir bendradarbiavimu su tarptautiniais partneriais. Kuo daugiau institucijų pasiekia stabilų veisimą, tuo didesnė tikimybė kurti tvirtesnius apsaugos planus ir geriau suprasti rūšies poreikius.

  • Šikšnosparnių invazija Prancūzijoje: šeima 5 metus kovoja, bet ir 20 000 eurų remontas nepadėjo

    Prancūzijos miestelyje netoli Liono gyvenanti šeima jau kelerius metus susiduria su neįprasta, bet labai varginančia problema: jų namo stoge ir sienų ertmėse įsikūrė didelė šikšnosparnių kolonija. Pasak šeimos, triukšmas ir kvapas tapo kasdienybe, o situacija labiausiai paaštrėja vasarą, kai prasideda karščiai.

    Šeimininkai skaičiuoja, kad šiltuoju sezonu prie namo gali būriuotis keli šimtai šikšnosparnių, o jų judėjimas girdimas beveik visą parą. Šeima teigia, kad nemalonūs kvapai skverbiasi net į vidų per smulkias angas ir elektros lizdų vietas, todėl gyvenimas namuose tapo psichologiškai sunkus.

    „Triukšmas nesiliovė nei dieną, nei naktį, o kvapas pasiekdavo net per elektros lizdus“, – sakė šeimos tėvas Benžamenas Teijonas.

    Bandydami išspręsti problemą, šeimininkai investavo apie 20 000 eurų į remontą: buvo perdarytas stogas, užsandarintos galimos landos, papildomai įrengta šilumos izoliacija. Tačiau, šeimos teigimu, pastangos nedavė laukto rezultato: po kurio laiko, ypač per karščio bangas, šikšnosparniai sugrįžo.

    Specialistai pažymi, kad tokios situacijos Europoje nėra retos, nes šikšnosparniai dažnai renkasi šiltas, nuo plėšrūnų apsaugotas vietas, pavyzdžiui, palėpes, stogų konstrukcijas ar sienų tuštumas. Kolonijos paprastai sustiprėja šiltuoju metų laiku, kai jaunikliai dar nemoka skraidyti ir gyvūnai ilgiau būna slėptuvėse.

    Šeimos padėtį apsunkina tai, kad Prancūzijoje šikšnosparniai yra saugomi įstatymų, todėl jų negalima naikinti, gaudyti ar savavališkai iškeldinti be specialių leidimų. Dėl to, pasak šeimos, kreipimaisi į įvairias organizacijas ir vietos valdžią kol kas neatnešė konkrečios pagalbos, o savarankiškas problemos sprendimas turi griežtas ribas.

    „Kreipėmės į kelias organizacijas ir į savivaldybę, bet aiškaus sprendimo kol kas nesulaukėme“, – pasakojo Benžamenas Teijonas.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad veiksmingiausios priemonės tokiais atvejais paprastai yra prevencinės ir taikomos tinkamu laiku. Dažniausiai rekomenduojama iš pradžių tiksliai nustatyti, pro kur gyvūnai patenka į pastatą, o užsandarinimą atlikti tik tada, kai kolonija laikinai pasitraukusi ir nėra jauniklių, kad nebūtų pažeistos gyvūnų apsaugos taisyklės.

    Šeima tikina, kad šiuo metu jaučia įtampą ne tik dėl diskomforto, bet ir dėl sveikatos bei gyvenimo kokybės. Parduoti būstą, pasak jų, praktiškai neįmanoma, todėl jie viešai kalba apie situaciją tikėdamiesi sulaukti institucijų ir specialistų dėmesio bei rasti teisėtą, ilgalaikį sprendimą.

  • Tasmanijoje išgarsėjęs jūrinis dramblys Neilas blokuoja kelius ir apgadina automobilius: valdžia prašo laikytis atstumo

    Tasmanijos pietinėje pakrantėje dėmesio centre atsidūrė penkerių metų jūrinis dramblys Neilas, kurio pasirodymai sausumoje vis dažniau trikdo nedidelių pakrančių miestelių kasdienybę. Gyvūnas ne tik išgula keliuose ir sustabdo eismą, bet ir yra apgadinęs kelio stulpelius, informacinį ženklą, tvorą bei bandęs „aiškintis santykius“ su stovinčiais automobiliais.

    Vietos institucijos ragina žmones nepersekioti Neilo ir gerbti jo erdvę, nes socialinių tinklų sukurta šlovė pradėjo kelti riziką ir pačiam gyvūnui, ir gyventojams. Pasak Tasmanijos gamtos išteklių ir aplinkos institucijų atstovų, didžiausia problema tampa ne Neilo elgesys, o žmonių noras bet kokia kaina prieiti arčiau dėl įspūdingos nuotraukos.

    „Jau matėme gana neatsakingų situacijų, kai žmonės prineša mažus vaikus visai prie pat gyvūno vien tam, kad padarytų kadrą socialiniams tinklams“, – sakė Tasmanijos gamtos išteklių ir aplinkos departamento atstovas Chrisas Carlyonas.

    Valdžia taip pat prašo internete neskelbti tikslios gyvūno buvimo vietos, kad prie jo nepradėtų masiškai rinktis smalsuolių minios. Tokios situacijos, pareigūnų teigimu, gali priversti reindžerius imtis rizikingo gyvūno iškeldinimo, o tai stresuotų Neilą ir didintų nelaimingų atsitikimų tikimybę.

    Tasmanijos universiteto mokslininkė Sophia Volzke aiškina, kad agresyvesni jauno patino „išsišokimai“ yra natūrali elgsena. Jauni jūriniai drambliai taip treniruojasi būsimiems susirėmimams dėl dominavimo, o kai aplink nėra kitų panašaus amžiaus patinų, „taikiniais“ kartais tampa kelio infrastruktūra ar žmonių palikti daiktai.

    Specialistai primena, kad jūrinių dramblių išėjimai į krantą yra įprasta jų gyvenimo ciklo dalis. Kelis kartus per metus jie palieka vandenyną pailsėti, badauti ir šerti, todėl Neilas į gimtąsias vietas sugrįžta ne pirmą kartą, tačiau šįkart išskirtinį dėmesį dar labiau sustiprino socialiniai tinklai ir tūkstantinės auditorijos.

  • Andų kondoras, puošiantis keturių valstybių herbus, sparčiai nyksta: kas jį stumia į ribą?

    Andų kondoras yra vienas ryškiausių Pietų Amerikos simbolių: jo atvaizdas matomas Bolivijos, Čilės, Kolumbijos ir Ekvadoro herbuose. Ši paukščių rūšis nuo senų laikų gerbiama Andų tautų, o inkų laikais buvo laikoma svarbia kultūros ir pasaulėžiūros dalimi.

    Vis dėlto gamtoje kondorų populiacija susiduria su augančiu spaudimu, todėl rūšis vis dažniau minima tarp pažeidžiamų ir nykstančių. Nors kondorai yra gamtos sanitarai, mintantys dvėsena ir padedantys stabdyti ligų plitimą, jų santykis su žmonėmis kai kuriose vietovėse išlieka įtemptas.

    Viena didžiausių grėsmių siejama su tyčiniu masalų nuodijimu, kai ūkininkai ar vietos gyventojai palieka užnuodytas gaišenas. Taip siekiama apsaugoti gyvulius, tačiau dažnai nukenčia būtent kondorai, kurie prie dvėsenos susirenka pirmieji.

    Tokie incidentai gali sunaikinti ne vieną paukštį, o ištisas vietines grupes, nes kondorai dažnai maitinasi ir nakvoja netoliese vieni kitų. Dėl to net vienas nuodijimo atvejis gali turėti ilgalaikį poveikį viso regiono populiacijai.

    Prie rizikų prisideda ir buveinių trikdymas, konfliktai dėl gyvulininkystės bei netiesioginės grėsmės, kai paukščiai nukenčia nuo žmogaus veiklos kalnuotose teritorijose. Kadangi kondorai yra dideli ir lėtai bręstantys paukščiai, jų atsistatymas po praradimų yra sudėtingas.

    Andų kondoras laikomas viena didžiausių skraidančių plėšriųjų paukščių rūšių: jo sparnų mostas siekia apie 3,2 metro, o svoris gali artėti prie 15 kilogramų. Suaugęs paukštis gali užaugti iki maždaug 1,2 metro aukščio, todėl gamtoje jis atrodo išskirtinai masyvus.

    Nepaisant dydžio, kondorai geba valandų valandas sklandyti beveik neplasnodami sparnais. Jie pasitelkia kalnų šlaitų sukeltas oro sroves, šilto oro kilimą ir vėjo gūsius, kurie padeda taupyti energiją skrendant dideliais atstumais.

    Maisto kondorai ieško pasikliaudami aštriu regėjimu ir gebėjimu greitai pastebėti kitų maitėdžių susitelkimus. Gamtoje jie gali gyventi iki 50 metų, tačiau ilgas gyvenimas nereiškia greito rūšies atsinaujinimo.

    Andų kondorai subręsta vėlai, dažnai tik apie aštuonerius metus, ir veisiasi lėtai. Paprastai pora užaugina vieną jauniklį kas dvejus ar trejus metus, todėl kiekvienas suaugusių paukščių netekimas populiacijai yra ypač skausmingas.

    Be to, kondorai linkę į poravimąsi su vienu partneriu, tad praradus porą, veisimosi ciklas gali sutrikti ilgam. Dėl šių biologinių ypatybių rūšis tampa itin pažeidžiama staigiems mirtingumo šuoliams, pavyzdžiui, po masinių nuodijimų.

    Pietų Amerikoje veikia gelbėjimo ir reintrodukcijos programos, kai sužeisti paukščiai gydomi, o nelaisvėje išperinti jaunikliai palaipsniui pratinami prie gyvenimo laisvėje. Tokios iniciatyvos siekia ne tik didinti populiaciją, bet ir atkurti kondorų vaidmenį ekosistemose.

    Prieš paleidžiant į gamtą paukščiai neretai aprūpinami siųstuvais, kad specialistai galėtų stebėti jų judėjimą ir greičiau reaguoti į grėsmes. Lygiagrečiai vykdomas ir visuomenės švietimas, aiškinant, kad kondorai dažniau minta dvėsena, o ne medžioja gyvus gyvulius.

    Ekspertai pabrėžia, kad ilgalaikis rūšies išsaugojimas priklausys nuo kelių priemonių derinio: efektyvesnės kovos su nuodijimu, buveinių apsaugos ir bendruomenių įtraukimo. Kitaip tariant, kondoro ateitis daugiausia sprendžiama ne danguje, o žmonių sprendimuose žemėje.