Tag: Gyvūnų gelbėjimas

  • Šuns Baltico istorija sukrėtė pasaulį: Gdynėje atidengtas jo paminklas, plūsta minios

    Šuns Baltico istorija sukrėtė pasaulį: Gdynėje atidengtas jo paminklas, plūsta minios

    Gdynėje birželio 24 dieną atidengtas paminklas šuniui Balticui, kurio išgelbėjimo istorija 2010 metais apskriejo ne tik Lenkiją, bet ir užsienio žiniasklaidą. Skulptūra pastatyta prie Marina Yacht Parko, kur ją jau lanko turistai ir miestiečiai.

    Balticas išgarsėjo po dramatiško gelbėjimo Baltijos jūroje, kai buvo pastebėtas dreifuojantis ant ledo lyties atviroje jūroje. Tuomet įgula, plaukusi moksliniu laivu r/v „Baltica“, ryžosi operacijai, kuri anuomet buvo apibūdinama kaip itin rizikinga dėl šalčio ir bangavimo.

    Gelbėjimas atviroje jūroje

    2010 metų sausio 25 dieną, apie 15.40 valandą, jūrininkai aptiko šunį maždaug 15 jūrmylių nuo kranto. Tai yra apie 28 kilometrus, o tokioje distancijoje žiemą gresia greita hipotermija net ir žmogui, jau nekalbant apie gyvūną.

    Pasak istorijos dalyvių, šuo kelias dienas laikėsi ant ledo, krito į vandenį ir vėl užlipdavo atgal. Gelbėjime dalyvavęs jūrų gelbėtojas ir gyvūnų globos aktyvistas Adamas Buczyńskis, tuomet dirbęs laive mechaniku, į šunį plaukė pripučiama valtimi.

    „Mačiau, kad jis jau nebeturi jėgų, todėl delsti buvo neįmanoma“, – sakė Adamas Buczyńskis.

    Po kelių dienų Balticas buvo oficialiai įtrauktas į laivo komandą ir tapo savotišku įgulos simboliu. Vėliau, A. Buczyńskiui išėjus į pensiją, šuo apsigyveno kartu su juo ir dar kelerius metus dalyvavo gelbėjimo veiklose kaip tarnybinis šuo.

    Nuo pasaulinės šlovės iki paminklo

    Baltico istoriją anuomet plačiai nušvietė tarptautinė žiniasklaida, o pats šuo tapo atpažįstamas tarp Trijų miestų pakrantės gyventojų ir turistų. Gdynė jam suteikė garbės simbolinį titulą, o gelbėtojai sulaukė šimtų laiškų ir padėkų iš įvairių šalių.

    Šuo mirė 2017 metų spalio 28 dieną, sulaukęs 15 metų. Paminklo idėja siejama su noru įamžinti ne tik neįprastą išsigelbėjimą, bet ir žmonių ryžtą padėti, kai situacija atrodė beveik beviltiška.

    Skulptūroje Balticas pavaizduotas realaus dydžio, pastatytas ant formos, primenančios ledo lytį. Greta pateikiamas trumpas jo istorijos aprašas lenkų ir anglų kalbomis, o sprendiniai pritaikyti taip, kad su informacija galėtų susipažinti ir žmonės su negalia.

    Kodėl ši istorija vis dar traukia žmones?

    Gyvūnų gelbėjimo istorijos dažnai tampa visuomenės dėmesio centru, nes jose susitinka emocija ir konkretus veiksmas, kurį gali suprasti kiekvienas. Baltico atvejis išsiskyrė tuo, kad gelbėjimas vyko atviroje jūroje, esant žiemiškoms sąlygoms, o šuns ištvermė tapo istorijos ašimi.

    Gdynės savivaldybė tikisi, kad paminklas taps nauju traukos tašku prieplaukos zonoje ir kartu primins apie atsakomybę už gyvūnus. Vietos bendruomenė jau dabar jį vadina simboliniu sargu, pasitinkančiu į uostą grįžtančius jūrininkus.

  • Po pasivaikščiojimo su šunimi – šokas: po purvinų čiužinių krūva rado 6 išsekusius jauniklius

    Po pasivaikščiojimo su šunimi – šokas: po purvinų čiužinių krūva rado 6 išsekusius jauniklius

    Benamiai gyvūnai daugiabučių rajonuose ir pakraščiuose neretai ieško užuovėjos ten, kur žmonės palieka atliekas, senus baldus ar čiužinius. Tokiose vietose jie kartais randa maisto likučių, bet taip pat patenka į pavojų dėl šalčio, parazitų, traumų ir bado.

    Būtent taip nutiko vyrui, kuris įprasto pasivaikščiojimo metu su savo šunimi atkreipė dėmesį į nuošalioje vietoje paliktą purvinų čiužinių krūvą. Iš pradžių tai atrodė kaip eilinė nelegalių šiukšlių krūva, tačiau netrukus jis pastebėjo, kad po čiužiniu kažkas juda.

    Priėjęs arčiau jis rado šešis mažus šuniukus, kurie buvo akivaizdžiai nusilpę ir sušalę. Šalia nebuvo kalės, todėl kilo įtarimas, kad jaunikliai sąmoningai palikti likimo valiai, o jų išgyvenimas priklausė nuo to, ar juos kas nors pastebės laiku.

    Vyras susisiekė su gyvūnų gelbėjimu užsiimančia organizacija Silverstray Social ir pranešė apie radinį. Kad jaunikliai kuo greičiau sušiltų, jis trumpam parsivežė juos į namus, o savanoriai operatyviai atvyko perimti šuniukų ir pasirūpinti saugiu transportavimu.

    Pirminė apžiūra rodė, kad šuniukai galėtų būti maždaug dviejų mėnesių amžiaus, tačiau jų būklė buvo prasta. Savanoriai nurodė, kad gyvūnai buvo itin išsekę ir apniktI parazitų, o tai dažniausiai reiškia ilgalaikį nepriežiūros laikotarpį.

    Vėliau, vertinant pagal dantis, paaiškėjo, kad jaunikliai greičiausiai gerokai vyresni – apie pusės metų amžiaus. Specialistai atkreipė dėmesį, kad dėl sunkaus nepakankamo maitinimo šuniukai galėjo atrodyti gerokai mažesni, nei turėtų būti pagal amžių, todėl pirmasis įspūdis buvo klaidinantis.

    Šuniukai buvo nuvežti į prieglaudą, kur jiems pradėtas gydymas ir nuosekli slauga. Tokiais atvejais svarbiausia stabilizuoti būklę, atkurti skysčių ir maisto balansą, suvaldyti parazitus bei stebėti, ar nėra infekcijų ar lėtinių problemų, kurios paūmėja po ilgo badavimo.

    Savanoriai pabrėžia, kad benamių gyvūnų problema glaudžiai susijusi su neatsakingu laikymu ir nelegaliu atsikratymu vada. Praktikoje tai reiškia, kad gyvūnų gerovę lemia ne tik prieglaudų darbas, bet ir visuomenės įprotis laiku sterilizuoti augintinius, ženklinti juos bei pranešti apie pastebėtus paliktus gyvūnus.

    Nors šiems šešiems šuniukams dar reikės laiko visiškai atsigauti, jų būklė, gavus pagalbą, ėmė gerėti. Organizacija tikisi, kad pasveikę jie galės būti dovanojami į atsakingas šeimas, o ši istorija taps dar vienu priminimu, jog vienas skambutis gelbėtojams kartais iš tiesų išgelbsti gyvybes.

  • Merilande po saulės baterijomis rasti trys voveriukai: kodėl gyvūnai renkasi šią slėptuvę

    Merilande po saulės baterijomis rasti trys voveriukai: kodėl gyvūnai renkasi šią slėptuvę

    Ramią šeimos popietę mažame Merilando miestelyje nutraukė neįprastas garsas kieme. Iš pradžių jis priminė lengvą braižymą metalu, todėl žmonės nuėjo pažiūrėti, kas vyksta.

    Triukšmo šaltinis pasirodė esantis po namo saulės baterijomis. Ten, ankštoje ertmėje, susigūžę slėpėsi trys labai jauni voveriukai, o jų motinos iš karto nesimatė.

    Šeima susisiekė su netoliese veikiančiu laukinių gyvūnų globos centru ir gavo aiškius nurodymus. Specialistai paprašė augintinius laikyti namuose, o jauniklių neimti į rankas, kad jie nebūtų sužeisti ir neprarastų motinos globos.

    Žmonės voveriukus trumpam perkėlė į kartoninę dėžę ir atsargiai pastūmė atgal po baterijų konstrukcija, kad motina galėtų juos rasti. Toliau liko stebėti iš namų, nes tokiose situacijose svarbiausia netrukdyti gyvūnui sugrįžti.

    Vėlyvą popietę pasirodė ir voverių motina: ji nusileido nuo netoliese augančio medžio ir tiesiai nubėgo link saulės baterijų. Per maždaug 20 minučių ji perkėlė visus tris jauniklius į aukštesnę vietą medyje.

    Kodėl po saulės baterijomis?

    Iš pirmo žvilgsnio toks pasirinkimas gali atrodyti nelogiškas, ypač jei šalia yra medžių. Tačiau gyvūnams svarbiausia ne patogumas žmogaus akimis, o mikroklimatas ir saugumas.

    Saulės baterijos veikia kaip stogelis, kuris užstoja tiesioginius saulės spindulius ir sukuria pavėsį. Karštomis dienomis net nedidelis pavėsis ir vėsesnis paviršius gali būti lemiamas, ypač jaunikliams, kurie sunkiai reguliuoja kūno temperatūrą.

    Neplanuotas prieglobstis ir maisto šaltinis

    Kitas veiksnys yra konstrukcijos tarpai: vėjas po baterijomis gali prikaupti sėklų, smulkių vabzdžių ar augalinių likučių. Tokia vieta virsta netyčiniu maisto tašku, kur nereikia toli ieškoti, o tai mažina riziką susidurti su plėšrūnais.

    Laukinių gyvūnų specialistai pabrėžia, kad radus jauniklius svarbu elgtis atsargiai ir nepulti „gelbėti“ iš karto. Dažnai motina būna netoliese, o žmonių kvapai, triukšmas ar augintiniai gali sutrukdyti jai sugrįžti.

    Ši istorija atkreipia dėmesį ir į platesnę tendenciją: daugėjant saulės elektrinių ant namų stogų, gyvūnai vis dažniau prisitaiko prie naujų žmogaus sukurtų konstrukcijų. Tokie atvejai tampa priminimu, kad energetikos sprendimai keičia ne tik sąskaitas, bet ir kasdienį vietinės faunos elgesį.

  • Kaszubų Chmielno per karščius gelbėtas į šulinį įkritęs arklys: ugniagesių operacija baigėsi laimingai

    Lenkijoje, Kaszubų regione esančiame Chmielno miestelyje, per birželio karščius į šulinį įkrito arklys. Į įvykio vietą buvo iškviesti ugniagesiai, kurie gyvūną saugiai ištraukė.

    Pastarosiomis savaitėmis karščio banga smarkiai apsunkina kasdienybę ir gyventojams, ir tarnyboms. Specialistai nuolat primena apie išaugusią gaisrų riziką miškuose, o medikai ragina saugotis perkaitimo ir gerti daugiau vandens.

    Kaip skelbia ugniagesių atstovai, gelbėjimo darbams buvo pasiųstos dvi komandos. Operacija baigėsi sėkmingai, o arklys, anot pareigūnų, nenukentėjo.

    „Į įvykio vietą buvo pasiųstos dvi ugniagesių komandos. Gyvūną pavyko ištraukti be jokių sveikatos sutrikimų“, – sakė Pomeranijos vaivadijos Valstybinės priešgaisrinės tarnybos atstovas spaudai Dawid Westrych.

    Tokie incidentai per karščius nėra reti, nes gyvūnai, kaip ir žmonės, intensyviau ieško vandens bei pavėsio. Tarnybos primena, kad atviri šuliniai ar prastai apsaugotos angos kelia riziką ne tik gyvūnams, bet ir žmonėms.

  • Baltijoje išgelbėtas ant seklumos įstrigęs kuprotasis banginis, bet ekologai įspėja: rizika dar neišnyko

    Vokietijos pakrantėje Baltijos jūroje ant seklumos ilgiau nei tris savaites įstrigusį kuprotąjį banginį gelbėtojams pavyko perkelti į specialiai pritaikytą vandeniu užpildytą baržą. Tai itin reta ir sudėtinga operacija, kurioje dalyvavo įvairių sričių specialistai, o dalį kaštų padengė privatūs rėmėjai. Nors pats perkėlimas laikomas sėkme, gyvūno būklė išlieka labai sunki.

    Banginis buvo tempiamas į šiaurę, maršrutu link Danijos, kad aplenktų Jutlandijos pusiasalį ir per Skagerako sąsiaurį pasiektų Šiaurės jūrą. Tikslas aiškus: kuo greičiau išgabenti gyvūną iš seklumų ir suteikti galimybę patekti į gilesnius, jam tinkamesnius vandenis. Tačiau net ir pasiekus atvirą jūrą, išgyvenimas nėra garantuotas.

    „Jei viskas klostysis sklandžiai, po maždaug dviejų dienų banginis turėtų būti Šiaurės jūroje“, – sakė Meklenburgo–Priešakinės Pomeranijos aplinkos ministras Tillas Backhausas.

    Jūrų biologai pabrėžia, kad Baltijos jūra kuprotiesiems banginiams yra neįprasta ir rizikinga aplinka. Dėl mažesnio druskingumo, kitokios ekosistemos ir seklumų gausos banginiams čia didesnė tikimybė patirti stresą, susižaloti odą ar išsekti. Ilgai būnant seklumoje padidėja ir mechaninių sužalojimų rizika, nes gyvūno kūno svoris labiau spaudžia audinius.

    Gamtosauginės organizacijos atkreipia dėmesį, kad vien ištraukimas iš seklumos dar nereiškia sėkmingo gelbėjimo. Kad operacija būtų laikoma pavykusia, banginis turi atgauti jėgas, sugyti odos pažeidimus ir vėl pradėti savarankiškai maitintis. Jei gyvūnas pernelyg nusilpęs, net atsidūręs giliuose vandenyse jis gali nebesugebėti palaikyti įprasto judėjimo ritmo.

    Organizacijos Whale and Dolphin Conservation atstovai viešai įspėjo, kad prognozės išlieka niūrios. Jų vertinimu, dėl užsitęsusio buvimo seklumoje ir prastos fiziologinės būklės gyvūnas gali nebeatsistatyti net ir pasiekęs tinkamesnę aplinką. Kita vertus, kai kurie mokslininkai ragina neskubėti skelbti verdikto, nes tokios apimties operacijos yra retos, o baigtį lemia daug kintamųjų.

    „Tai beprecedentė istorija, todėl prognozuoti pabaigą sudėtinga“, – sakė jūrų biologas Fabianas Ritteris.

    Vokietijos oceanografijos ir muziejų bendruomenės atstovai taip pat atkreipė dėmesį į dar vieną grėsmę: esant dideliam išsekimui, gyvūnui gali būti sunku išlaikyti kvėpavimo ir plūdrumo ritmą. Tokiais atvejais, net patekus į gilesnius vandenis, išlieka pavojus, kad banginis gali nuskęsti, jei nebesugebės efektyviai judėti ir reguliariai iškilti į paviršių įkvėpti.

    Banginis pirmą kartą pastebėtas seklumose prie Vokietijos krantų kovo 23 dieną, Liubeko įlankos regione. Tuomet jam dar pavyko pasitraukti, tačiau po kelių dienų gyvūnas vėl grįžo į pavojingą zoną ir dar kartą įstrigo. Gelbėtojai bandė sudaryti kelią į gilesnį vandenį, tačiau galiausiai banginis įstrigo prie Pelės salos.

    Kuprotieji banginiai paprastai užauga iki 13–14 metrų ilgio, o suaugę patinai gali sverti iki 30 tonų. Jie dažniausiai aptinkami Atlanto vandenyne, todėl Baltijos jūroje pasirodo retai. Biologai neatmeta, kad banginis į šiuos vandenis galėjo užklysti vaikydamasis žuvų būrių, tačiau seklumų gausa ir pakrantės reljefas tokią kelionę paverčia ypač pavojinga.

    Ši istorija parodo, kaip sudėtinga yra didžiųjų jūrų žinduolių gelbėjimo logistika ir kaip ribotai galima kontroliuoti baigtį net ir atlikus technologiškai sėkmingą evakuaciją. Artimiausios dienos, kai bus vertinama, ar banginis sugebės atsigauti ir pradėti maitintis, taps lemiamos jo tolesnei likimo eigai.