Tag: Haliucinacijos

  • Delikatesu laikomas grybas „Lanmaoa asiatica“ gali sukelti „liliputų“ haliucinacijas iki 3 dienų

    Retas, delikatesu laikomas grybas gali sukelti itin neįprastas haliucinacijas: žmonėms ima vaidentis mažytės žmogaus pavidalo būtybės, kurios „bėgioja“, šokinėja ar ropoja sienomis ir grindimis.

    Kalbama apie grybą „Lanmaoa asiatica“, augantį, be kita ko, Kinijos Junano provincijoje. Apie jo poveikį rašo „Discover Wildlife“, remdamasis mokslininkų tyrimais, tačiau kol kas vis dar nėra aišku, kokia tiksliai medžiaga sukelia tokį efektą.

    Svarbi detalė – šis grybas laikomas valgomu, bet rizika atsiranda tuomet, kai jis suvalgomas žalias arba nepakankamai termiškai apdorotas. Tokiais atvejais haliucinacijos, kaip nurodoma, gali pasireikšti gana „nuspėjamai“.

    Simptomai dažniausiai prasideda po 12–24 valandų nuo suvalgymo ir gali tęstis nuo vienos iki trijų dienų. Kai kuriais atvejais žmonėms prireikia ir hospitalizacijos.

    Kas yra „liliputų“ haliucinacijos

    Tokie regėjimai mediciniškai vadinami „liliputų“ haliucinacijomis. Terminas kilo iš Džonatano Svifto romano „Guliverio kelionės“, kuriame aprašomi nykštukiniai Liliputijos gyventojai.

    Tekste pažymima, kad panašios haliucinacijos gali pasireikšti sergant įvairiomis ligomis ar būsenomis, pavyzdžiui, šizofrenijos atvejais arba per alkoholio abstinenciją. Vis dėlto „Lanmaoa asiatica“ išsiskiria tuo, kad po nepakankamo paruošimo gali sukelti būtent tokio tipo regėjimus.

    Kinijos Junano provincijoje šis grybas turi vietinį pavadinimą, o mažus „žmogučius“, pasirodančius per haliucinacijas, gyventojai taip pat vadina atskiru terminu. Grybas apibūdinamas kaip turintis ryškų umami skonį ir parduodamas vietos turguose bei restoranuose.

    Nurodoma, kad įstaigos, kurios jį patiekia, paprastai laikosi atsargumo priemonių: prieš valgant grybą rekomenduojama kaitinti ne trumpiau kaip 15 minučių.

    Kur šis grybas aptiktas

    Nors labiausiai „Lanmaoa asiatica“ siejamas su Kinijos Junano provincija, jis aptiktas ir Filipinuose, Kordiljerų administraciniame regione. Ten grybas ir haliucinacijų metu pasirodančios būtybės taip pat turi vietinius pavadinimus.

    Teigiama, kad 2024 metais atliktas DNR sekoskaitos tyrimas patvirtino: nepaisant išorinių skirtumų, Kinijoje ir Filipinuose randami grybai priskiriami tai pačiai rūšiai.

    Pranešimų apie grybus, sukeliančius „mažų žmonių“ regėjimus, esą būta ir Papua Naujojoje Gvinėjoje. Tačiau mokslininkai kol kas nėra tikri, ar ten kalbama apie tą pačią rūšį.

    Kodėl poveikis vis dar mįslingas

    Laboratoriniai tyrimai, į kuriuos remiamasi tekste, neaptiko genetinių požymių, susijusių su dviem gerai žinomais grybų haliucinogenais – psilocibinu ir ibotenine rūgštimi. Tai reikštų, kad poveikį gali lemti iki šiol mokslui nežinomas mechanizmas ar junginys.

    Mokslininkus stebina ir haliucinacijų pastovumas: teigiama, kad, kitaip nei vartojant kai kurias kitas psichoaktyvias medžiagas, šiuo atveju regėjimai neretai būna labai panašūs.

    Be haliucinacijų, apsinuodijimas gali pasireikšti ir kitais simptomais – minimi kliedesiai bei galvos svaigimas. Tekste nurodoma, kad kai kuriais atvejais dėl šių būklių prireikia medikų pagalbos.

    Tolimesni tyrimai turėtų padėti identifikuoti nežinomą psichoaktyvią medžiagą ir geriau paaiškinti, kodėl susidaro „liliputų“ haliucinacijos – tai galėtų praplėsti žinias apie žmogaus smegenų veiklą ir suvokimą.

  • Mokslininkai aiškinasi, kodėl žmonės jaučia „vaiduoklių“ buvimą: tai vadinama „jaučiama presencija“

    Būna akimirkų, kai esate vieni, tačiau apima aiškus jausmas, kad kažkas yra šalia. Nors nėra nei garso, nei šešėlio, pojūtis gali būti toks stiprus, kad primena „vaiduoklį“.

    Psichologai šį reiškinį vadina „jaučiama presencija“ (angl. felt presence) – įsitikinimu, kad netoliese yra nematoma esybė ar asmuo. Apie tai rašo „ZME Science“, apžvelgdamas naują tyrimą, publikuotą žurnale „Psychosis“.

    Tyrimo autoriai teigia, kad tokių patirčių pobūdis gali priklausyti nuo žmogaus įsitikinimų ir psichologinės būsenos. Ypač ryškiai nematomą „buvimą“ linkę apibūdinti tie, kurie dažnai jaučia ryšį su Dievu, dvasiomis ar „aukštesne jėga“ ir kartu nurodo turintys daugiau neįprastų suvokimo patirčių, siejamų su psichozės rizika.

    Svarbu pabrėžti: vien pats jausmas, kad kažkas yra šalia, savaime nereiškia psichikos sutrikimo. Tyrėjai akcentuoja, kad šis reiškinys pasitaiko labai skirtingose situacijose – nuo gedulo ir religinių patirčių iki miego paralyžiaus ar ekstremalaus nuovargio.

    Kas yra „jaučiama presencija“

    Skirtingai nei klasikinės regos haliucinacijos, „jaučiama presencija“ nebūtinai reiškia, kad žmogus kažką mato. Dažniau tai – stiprus įsitikinimas, jog kambaryje, už nugaros ar visai greta yra kitas „kažkas“.

    Vieni šį pojūtį apibūdina kaip draugišką ar net saugantį, kiti – kaip grėsmingą. Dėl to jis gali būti ir guodžiantis, ir keliantis baimę.

    2024 metų Nyderlanduose atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 10 447 žmonės, parodė, kad 1,6 proc. respondentų per pastarąjį mėnesį buvo patyrę „jaučiamos presencijos“ epizodą. Kai kurie jautėsi stebimi, kiti net aprašė įspūdį, tarsi kažkieno ranka būtų palietusi petį, nors šalia nieko nebuvo.

    Įdomu tai, kad pati patirtis gali būti labai panaši, net jei paaiškinimai skiriasi: gedintis žmogus gali jausti mirusio artimojo buvimą, religingas – Dievo artumą, o išsekęs alpinistas – tarsi nematomą palydovą pavojingame kelyje.

    Kada nematomas „buvimas“ tampa bauginantis

    Naujojo tyrimo autoriai analizavo 337 suaugusiųjų atsakymus anoniminėje internetinėje apklausoje, vykdytoje 2020–2022 metais. Dalyvių buvo klausiama apie dvasines patirtis, neįprastus suvokimus (susijusius su psichozės rizika) ir susidūrimus su nematoma „presencija“.

    Tyrėjai vertino ne tik tai, ar žmogus kada nors patyrė tokį jausmą, bet ir kaip dažnai tai nutiko, kiek tai buvo „ryšku“ bei ar sukėlė malonumą, ar stresą. Apie 60 proc. apklaustųjų nurodė, kad bent kartą gyvenime buvo patyrę „jaučiamos presencijos“ epizodą, tačiau patys autoriai pabrėžė: šių duomenų negalima laikyti reprezentatyviais visai populiacijai, nes dalyviai buvo kviečiami per socialinius tinklus ir el. pašto sąrašus.

    Išryškėjo viena grupė: žmonės, kurie dažniau patirdavo dvasinius išgyvenimus ir kartu nurodydavo daugiau psichozės riziką primenančių suvokimo ypatumų, dažniau patirdavo intensyvesnius ir labiau trikdančius „nematomo buvimo“ pojūčius.

    Tyrimas taip pat parodė netikėtą niuansą: tie, kurie turėjo daugiau neįprastų suvokimo patirčių, dažniau aprašė „presenciją“ ir kaip bauginančią, ir kaip malonią – tarsi tas pats reiškinys kartais suteiktų paguodos, o kartais keltų grėsmę.

    Kaip „vaiduoklio“ pojūtis gimsta smegenyse

    Viena iš aiškinimų krypčių susijusi su tuo, kaip smegenys kuria kūno ir „aš“ pojūtį. Kasdien smegenys nuolat integruoja signalus iš raumenų, odos, regos ir kitų jutimų, kad suprastų, kur esame ir ką darome.

    Kai šie signalai nesutampa, smegenys gali „priskirti“ dalį informacijos ne sau, o tariamam kitam šalia esančiam asmeniui. Tokiais atvejais gali atsirasti įtikinamas įspūdis, kad šalia yra kažkas kitas, nors objektyvių ženklų nėra.

    2014 metais žurnale „Current Biology“ aprašytame eksperimente Lozanos Šveicarijos federalinio technologijos instituto mokslininkai robotais sukėlė „vaiduokliškas“ patirtis sveikiems savanoriams: kai rankų judesiai ir tuo pat metu nugarą liečiantys pojūčiai buvo specialiai „išderinti“ nedideliu vėlavimu, dalis dalyvių pradėjo jausti, kad šalia yra kitas žmogus.

    Dar anksčiau, 2006 metais žurnale „Nature“ aprašytu atveju, epilepsijos tyrimo metu moteriai elektriškai stimuliavus tam tikrą smegenų sritį, ji pakartotinai patyrė šešėlinės figūros už nugaros pojūtį – atrodė, kad ši figūra atkartoja jos judesius.

    Kultūra ir lūkesčiai taip pat svarbūs

    Mokslininkai pabrėžia, kad patirčių interpretacijai didelę įtaką gali daryti kultūra ir asmeniniai lūkesčiai. 2021 metų tyrime, kuriame dalyvavo daugiau nei 2 000 žmonių iš skirtingų religinių bendruomenių JAV, Ganoje, Tailande, Kinijoje ir Vanuatu, ryškesnės dvasinės patirtys buvo siejamos su kultūriniais įsitikinimais ir žmogaus polinkiu stipriai „įsitraukti“ į vidinius vaizdinius bei pojūčius.

    Kitaip tariant, tai, ką laikome įmanoma nematomo pasaulio sąveika su žmogumi, gali formuoti ir tai, kaip suvokiame neaiškius pojūčius. Vieniems tai tampa paguodžiančiu ryšiu su netektimi, kitiems – nerimą keliančiu išgyvenimu.

    Ar „vaiduokliai“ egzistuoja, mokslas nei patvirtins, nei paneigs, tačiau gali tirti, kodėl kartais nematomas buvimas atrodo toks tikras. Šiuo metu tyrimai rodo, kad svarbūs ir smegenų jutimų derinimo mechanizmai, ir žmogaus įsitikinimai bei psichologinis fonas.

  • Demonai prie lovos ar smegenų triukas? Mokslininkai paaiškino, kas yra miego paralyžius

    Pabundate naktį, suprantate, kad esate savo kambaryje, tačiau negalite pajudėti, o krūtinę tarsi spaudžia nematomas svoris. Dalis žmonių tokiu metu dar ir mato šešėlines figūras ar jaučia svetimą buvimą. Šis reiškinys vadinamas miego paralyžiumi, o mokslas aiškina, kodėl jis gali atrodyti itin bauginamai.

    Klinikiniai tyrimai rodo, kad miego paralyžius dažniausiai susijęs su REM miego faze, kai sapnai būna ryškiausi. Šioje fazėje smegenys natūraliai „išjungia“ daugumą raumenų, kad žmogus fiziškai nekartotų sapnuose atliekamų judesių. Problema atsiranda tada, kai sąmonė pabunda greičiau nei išnyksta šis laikinas raumenų slopinimas.

    Tuomet žmogus būna budrus, bet dar kelias ar keliasdešimt sekundžių negali kalbėti ar pajudėti. Kadangi patirtis netikėta, organizme suaktyvėja streso reakcija: padažnėja širdies plakimas, sustiprėja baimė, atsiranda įspūdis, kad gresia pavojus. Daliai žmonių prisideda spaudimo krūtinėje pojūtis, kurį gali sustiprinti paviršutiniškas kvėpavimas ir įtampa.

    Mokslininkai pabrėžia, kad miego paralyžiaus metu dažnos haliucinacijos nebūtinai reiškia psichikos sutrikimą. Jos aiškinamos kaip sapno vaizdinių ir budraus suvokimo „susikirtimas“, kai smegenys dar išlaiko REM fazės elementus. Dėl to gali pasirodyti šešėliai, girdėtis žingsniai ar balsai, o „svetimo buvimo“ jausmą gali stiprinti smegenų grėsmių atpažinimo mechanizmai.

    Kodėl skirtingose kultūrose mato „tą patį“?

    Tyrėjai yra fiksavę, kad įvairiose šalyse miego paralyžius turi daugybę pavadinimų, tačiau pasakojimai stebėtinai panašūs. Folklore jis aiškintas antgamtinėmis būtybėmis, raganomis ar dvasiomis, o šiuolaikinėje popkultūroje kartais siejamas su ateiviais. Bendras vardiklis paprastas: žmogus negali judėti, jaučia baimę ir interpretuoja neįprastus pojūčius pagal jam pažįstamus kultūrinius vaizdinius.

    Pasak miego medicinos specialistų, dažnesnes epizodų rizikas sieja miego trūkumas ir nereguliarus režimas, ypač dirbant pamainomis ar dažnai keičiant užmigimo laiką. Taip pat svarbūs veiksniai gali būti padidėjęs nerimas, ilgalaikis stresas, potrauminiai išgyvenimai, kai kurie miego sutrikimai bei narcolepsija. Alkoholis ar kitos medžiagos gali pabloginti miego kokybę ir padidinti epizodų tikimybę.

    Ką daryti, kad epizodai retėtų?

    Pagrindinė rekomendacija yra nuoseklus miego grafikas: panašus užmigimo ir kėlimosi laikas kiekvieną dieną. Taip pat verta pasirūpinti miego higiena, sumažinti ekranų šviesą vakare, riboti alkoholį prieš miegą ir siekti pakankamos miego trukmės. Kai kuriems žmonėms padeda miegojimas ant šono, nes gulint ant nugaros epizodai pasitaiko dažniau.

    Jei miego paralyžius kartojasi dažnai, sukelia stiprią baimę, atsiranda nuolatinis mieguistumas dieną ar kiti nerimą keliantys simptomai, rekomenduojama pasitarti su šeimos gydytoju arba miego medicinos specialistu. Įvertinus situaciją, gali būti pasiūlyti streso valdymo būdai, psichologinė pagalba ar tikslesni tyrimai, ypač jei įtariami kiti miego sutrikimai.

  • New brain-mapping study suggests psychedelics mute visual reality and amplify memory signals

    New brain-mapping study suggests psychedelics mute visual reality and amplify memory signals

    Psychedelic substances act on the brain by binding to serotonin receptors. Scientists have identified at least 14 different receptors that respond to the neurotransmitter serotonin. Psychedelics are especially drawn to one known as the 2A receptor. This receptor not only affects learning but also dampens activity in parts of the brain responsible for processing visual information.

    “We have observed in earlier studies that visual processes in the brain are suppressed by this receptor,” says Callum White, first author of the study. “This means that visual information about things happening in the outside world becomes less accessible to our consciousness. To fill this gap in the puzzle, our brain inserts fragments from memory — it hallucinates.”

    In other words, when incoming visual signals are reduced, the brain compensates by pulling stored images and experiences from memory. Those internally generated fragments can blend into perception, producing hallucinations.

    Slow Brain Waves Shift Perception Toward Memory

    The researchers also uncovered how this shift unfolds in real time. Psychedelics increase rhythmic patterns of brain activity, known as oscillations, in visual regions. Oscillations are coordinated waves of neural firing that help different parts of the brain communicate with each other.

    After psychedelics were administered, the team observed a rise in low-frequency (5-Hz) waves in visual areas. These slower waves stimulated another region called the retrosplenial cortex, a key hub involved in accessing stored memories. As this communication strengthens, the brain enters a different operating mode. Awareness of current external events becomes weaker, while perception relies more heavily on recalled information. As Professor Dirk Jancke, who led the study, describes it, the experience is “a bit like partial dreaming.”

    Real-Time Brain Imaging Reveals the Mechanism

    To capture these changes, the scientists used an advanced optical imaging technique that tracks neural activity across the entire surface of the brain in real time. The experiments relied on specially engineered mice created by Professor Thomas Knöpfel at Hong Kong Baptist University. These animals were designed to produce fluorescent proteins in specific types of brain cells.

    This approach allowed researchers to pinpoint the source of the signals they recorded. “We therefore know exactly in our experiments that the measured fluorescent signals originate from pyramidal cells of the cortical layers 2/3 and 5, which mediate communication within and between brain regions,” says Jancke. These cells play a central role in transmitting information across the cortex.

    Implications for Depression and Anxiety Treatment

    The findings may also help refine psychedelic-assisted therapy. Researchers believe that, under medical supervision, these substances can temporarily shift brain activity in ways that encourage the recall of positive memories and weaken deeply ingrained negative thought patterns.

    “When used under medical supervision, such substances can temporarily change the state of the brain to selectively recall positive memory content and restructure learned, excessively negative thought patterns, i.e., to be able to unlearn negative context. It will be exciting to see how such therapies are further personalized in the future,” says Jancke.

    By clarifying how psychedelics redirect perception from the outside world to internal memory networks, the study provides a clearer biological explanation for both hallucinations and the growing therapeutic potential of these compounds.