Būna akimirkų, kai esate vieni, tačiau apima aiškus jausmas, kad kažkas yra šalia. Nors nėra nei garso, nei šešėlio, pojūtis gali būti toks stiprus, kad primena „vaiduoklį“.
Psichologai šį reiškinį vadina „jaučiama presencija“ (angl. felt presence) – įsitikinimu, kad netoliese yra nematoma esybė ar asmuo. Apie tai rašo „ZME Science“, apžvelgdamas naują tyrimą, publikuotą žurnale „Psychosis“.
Tyrimo autoriai teigia, kad tokių patirčių pobūdis gali priklausyti nuo žmogaus įsitikinimų ir psichologinės būsenos. Ypač ryškiai nematomą „buvimą“ linkę apibūdinti tie, kurie dažnai jaučia ryšį su Dievu, dvasiomis ar „aukštesne jėga“ ir kartu nurodo turintys daugiau neįprastų suvokimo patirčių, siejamų su psichozės rizika.
Svarbu pabrėžti: vien pats jausmas, kad kažkas yra šalia, savaime nereiškia psichikos sutrikimo. Tyrėjai akcentuoja, kad šis reiškinys pasitaiko labai skirtingose situacijose – nuo gedulo ir religinių patirčių iki miego paralyžiaus ar ekstremalaus nuovargio.
Kas yra „jaučiama presencija“
Skirtingai nei klasikinės regos haliucinacijos, „jaučiama presencija“ nebūtinai reiškia, kad žmogus kažką mato. Dažniau tai – stiprus įsitikinimas, jog kambaryje, už nugaros ar visai greta yra kitas „kažkas“.
Vieni šį pojūtį apibūdina kaip draugišką ar net saugantį, kiti – kaip grėsmingą. Dėl to jis gali būti ir guodžiantis, ir keliantis baimę.
2024 metų Nyderlanduose atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 10 447 žmonės, parodė, kad 1,6 proc. respondentų per pastarąjį mėnesį buvo patyrę „jaučiamos presencijos“ epizodą. Kai kurie jautėsi stebimi, kiti net aprašė įspūdį, tarsi kažkieno ranka būtų palietusi petį, nors šalia nieko nebuvo.
Įdomu tai, kad pati patirtis gali būti labai panaši, net jei paaiškinimai skiriasi: gedintis žmogus gali jausti mirusio artimojo buvimą, religingas – Dievo artumą, o išsekęs alpinistas – tarsi nematomą palydovą pavojingame kelyje.
Kada nematomas „buvimas“ tampa bauginantis
Naujojo tyrimo autoriai analizavo 337 suaugusiųjų atsakymus anoniminėje internetinėje apklausoje, vykdytoje 2020–2022 metais. Dalyvių buvo klausiama apie dvasines patirtis, neįprastus suvokimus (susijusius su psichozės rizika) ir susidūrimus su nematoma „presencija“.
Tyrėjai vertino ne tik tai, ar žmogus kada nors patyrė tokį jausmą, bet ir kaip dažnai tai nutiko, kiek tai buvo „ryšku“ bei ar sukėlė malonumą, ar stresą. Apie 60 proc. apklaustųjų nurodė, kad bent kartą gyvenime buvo patyrę „jaučiamos presencijos“ epizodą, tačiau patys autoriai pabrėžė: šių duomenų negalima laikyti reprezentatyviais visai populiacijai, nes dalyviai buvo kviečiami per socialinius tinklus ir el. pašto sąrašus.
Išryškėjo viena grupė: žmonės, kurie dažniau patirdavo dvasinius išgyvenimus ir kartu nurodydavo daugiau psichozės riziką primenančių suvokimo ypatumų, dažniau patirdavo intensyvesnius ir labiau trikdančius „nematomo buvimo“ pojūčius.
Tyrimas taip pat parodė netikėtą niuansą: tie, kurie turėjo daugiau neįprastų suvokimo patirčių, dažniau aprašė „presenciją“ ir kaip bauginančią, ir kaip malonią – tarsi tas pats reiškinys kartais suteiktų paguodos, o kartais keltų grėsmę.
Kaip „vaiduoklio“ pojūtis gimsta smegenyse
Viena iš aiškinimų krypčių susijusi su tuo, kaip smegenys kuria kūno ir „aš“ pojūtį. Kasdien smegenys nuolat integruoja signalus iš raumenų, odos, regos ir kitų jutimų, kad suprastų, kur esame ir ką darome.
Kai šie signalai nesutampa, smegenys gali „priskirti“ dalį informacijos ne sau, o tariamam kitam šalia esančiam asmeniui. Tokiais atvejais gali atsirasti įtikinamas įspūdis, kad šalia yra kažkas kitas, nors objektyvių ženklų nėra.
2014 metais žurnale „Current Biology“ aprašytame eksperimente Lozanos Šveicarijos federalinio technologijos instituto mokslininkai robotais sukėlė „vaiduokliškas“ patirtis sveikiems savanoriams: kai rankų judesiai ir tuo pat metu nugarą liečiantys pojūčiai buvo specialiai „išderinti“ nedideliu vėlavimu, dalis dalyvių pradėjo jausti, kad šalia yra kitas žmogus.
Dar anksčiau, 2006 metais žurnale „Nature“ aprašytu atveju, epilepsijos tyrimo metu moteriai elektriškai stimuliavus tam tikrą smegenų sritį, ji pakartotinai patyrė šešėlinės figūros už nugaros pojūtį – atrodė, kad ši figūra atkartoja jos judesius.
Kultūra ir lūkesčiai taip pat svarbūs
Mokslininkai pabrėžia, kad patirčių interpretacijai didelę įtaką gali daryti kultūra ir asmeniniai lūkesčiai. 2021 metų tyrime, kuriame dalyvavo daugiau nei 2 000 žmonių iš skirtingų religinių bendruomenių JAV, Ganoje, Tailande, Kinijoje ir Vanuatu, ryškesnės dvasinės patirtys buvo siejamos su kultūriniais įsitikinimais ir žmogaus polinkiu stipriai „įsitraukti“ į vidinius vaizdinius bei pojūčius.
Kitaip tariant, tai, ką laikome įmanoma nematomo pasaulio sąveika su žmogumi, gali formuoti ir tai, kaip suvokiame neaiškius pojūčius. Vieniems tai tampa paguodžiančiu ryšiu su netektimi, kitiems – nerimą keliančiu išgyvenimu.
Ar „vaiduokliai“ egzistuoja, mokslas nei patvirtins, nei paneigs, tačiau gali tirti, kodėl kartais nematomas buvimas atrodo toks tikras. Šiuo metu tyrimai rodo, kad svarbūs ir smegenų jutimų derinimo mechanizmai, ir žmogaus įsitikinimai bei psichologinis fonas.
Leave a Reply