CP v2

Tag: Ilgaamžiškumas

  • Italų ilgaamžiškumo įprotis lėkštėje: kodėl alyvuogių aliejus kasdien siejamas su sveikata

    Italijoje jis dažnai naudojamas paprastai: keli lašai ant daržovių, šaukštas į sriubą ar užpilas ant duonos. Svarbiausia ne egzotiški receptai, o pastovumas, kurį žmonės išlaiko metų metus.

    Ypač vertinamas ypač tyras alyvuogių aliejus, nes jame gausu mononesočiųjų riebalų rūgščių ir polifenolių. Šie junginiai siejami su antioksidaciniu poveikiu, padedančiu mažinti oksidacinį stresą, kuris laikomas vienu iš senėjimo procesus spartinančių veiksnių.

    Mokslinėje literatūroje alyvuogių aliejaus vartojimas dažnai aptariamas širdies ir kraujagyslių sveikatos kontekste. Tai svarbu todėl, kad būtent šios ligos daugelyje šalių išlieka viena dažniausių ankstyvo mirtingumo priežasčių.

    „Reguliarus alyvuogių aliejaus vartojimas siejamas su mažesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika bei silpnesniais uždegiminiais procesais, kurie gali spartinti senėjimą“, – teigiama apžvalginiuose mitybos tyrimuose.

    Daugelyje tyrimų praktinė rekomendacija skamba paprastai: svarbiau reguliarumas nei dideli kiekiai. Kasdienis, saikingas vartojimas dažnai įvardijamas kaip realistiškas įprotis, kurį lengva išlaikyti ilgą laiką.

    Galimas mechanizmas aiškinamas keliomis kryptimis: nuo poveikio lipidų apykaitai iki priešuždegiminio veikimo. Nors mitybos mokslas pabrėžia, kad vienas produktas „stebuklo“ nesukuria, alyvuogių aliejus laikomas palankesniu pasirinkimu už dalį sočiųjų riebalų šaltinių.

    Riebalai ilgą laiką buvo vertinami atsargiai, tačiau šiandien vis dažniau akcentuojama jų kokybė. Alyvuogių aliejus gali prisidėti prie ilgesnio sotumo, nes riebalai lėtina skrandžio išsituštinimą, o tai kai kuriems žmonėms padeda rečiau užkandžiauti.

    Būtent dėl to Viduržemio jūros mitybos modelis neretai siejamas su palankesniais kūno masės rodikliais, net kai žmonės griežtai neskaičiuoja kalorijų. Vis dėlto bendras efektas priklauso nuo visos mitybos kokybės, fizinio aktyvumo, miego ir žalingų įpročių.

    Didžiausia nauda dažniausiai siejama su minimaliai apdorotu, šalto spaudimo ypač tyru alyvuogių aliejumi, nes jis išlaiko daugiau biologiškai aktyvių medžiagų. Rafinuotas aliejus paprastai turi mažiau polifenolių, todėl jo poveikis gali būti kuklesnis.

    Kasdieniam vartojimui rekomenduojama rinktis šviežesnį produktą, laikyti jį tamsesnėje vietoje ir neperkaitinti, jei siekiama išsaugoti skonį bei dalį jautresnių junginių. O žmonėms, turintiems specifinių sveikatos būklių ar ribojimų, saugiausia pasirinkimus aptarti su gydytoju ar dietologu.

  • Italijoje tai pila beveik į viską: mokslas aiškina, kodėl net šaukštas per dieną siejamas su ilgesniu gyvenimu

    Italijoje tai pila beveik į viską: mokslas aiškina, kodėl net šaukštas per dieną siejamas su ilgesniu gyvenimu

    Italijoje alyvuogių aliejus nėra trumpalaikė mitybos mada ar retas priedas. Jis dažnai naudojamas kasdien: keli lašai ant daržovių, šaukštas į sriubą ar užpilas ant duonos. Svarbiausia čia ne dideli kiekiai, o reguliarus įprotis.

    Ilgalaikiai mitybos įpročiai paprastai daro didesnę įtaką sveikatai nei trumpi, radikalūs dietų pokyčiai. Būtent todėl Viduržemio jūros regiono mityba dažnai minima ilgaamžiškumo tyrimuose: ji paremta nuoseklumu, o ne laikinais eksperimentais.

    Aukščiausios kokybės pirmojo spaudimo alyvuogių aliejuje yra daug mononesočiųjų riebalų rūgščių ir polifenolių. Polifenoliai siejami su antioksidaciniu poveikiu, o tai reiškia pagalbą organizmui kovojant su oksidaciniu stresu, kuris laikomas vienu iš senėjimą spartinančių veiksnių.

    Tyrimuose reguliarus alyvuogių aliejaus vartojimas dažnai siejamas su palankesniais širdies ir kraujagyslių sveikatos rodikliais. Kadangi širdies ir kraujagyslių ligos išlieka viena dažniausių ankstyvos mirties priežasčių, šis ryšys vertinamas kaip reikšmingas ilgaamžiškumo kontekste.

    „Esminis dalykas yra ne tobula dieta, o kasdienis, lengvai išlaikomas įprotis“, – pabrėžia mitybos tyrimuose dažnai kartojama išvada apie ilgalaikių rutinų svarbą.

    Dažnai akcentuojama, kad nebūtina vartoti daug: net vienas šaukštas per dieną gali turėti prasmę, jei tai tampa nuolatine mitybos dalimi. Tokį įprotį paprasčiau išlaikyti ilgus metus, todėl jis realistiškesnis nei griežtos dietos, reikalaujančios didelių pastangų.

    Dar vienas praktinis aspektas susijęs su sotumu. Alyvuogių aliejus gali lėtinti skrandžio išsituštinimą, todėl sotumo jausmas išlieka ilgiau, o tai kai kuriems žmonėms padeda rečiau užkandžiauti ir paprasčiau kontroliuoti bendrą suvartojamo maisto kiekį.

    Vis dėlto sveikatos nauda labiausiai siejama su pirmojo spaudimo alyvuogių aliejumi, kuris yra mažiau apdorotas ir spaudžiamas šaltuoju būdu. Rafinuoti, stipriai perdirbti produktai paprastai turi mažiau biologiškai aktyvių junginių, todėl rezultatai gali skirtis.

    Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį į kokybės ir šviežumo reikšmę: net ir geras produktas, laikomas netinkamai, praranda dalį savybių. Todėl renkantis alyvuogių aliejų svarbūs tokie kriterijai kaip aiškiai nurodyta kilmė, spaudimo tipas ir tinkamos laikymo sąlygos.

  • Ne tik genai ar valia: psichologai paaiškino, kas iš tiesų padeda išlikti sveikiems iki senatvės

    Ilgą laiką buvo patogu manyti, kad vieni žmonės sensta „geriau“ dėl sėkmės, genų ar greitesnės medžiagų apykaitos. Vis dėlto psichologai vis dažniau pabrėžia, kad lemiamas veiksnys dažniausiai yra ne disciplina, o vidinė priežastis, dėl kurios žmogus apskritai juda ir rūpinasi savimi.

    Mokslinėje literatūroje dažnai akcentuojama, kad genetika svarbi, bet ji nėra viską nulemianti. Tyrimai apie ilgaamžiškumą rodo, kad paveldimumas paaiškina tik dalį gyvenimo trukmės skirtumų, o likusi dalis labiau siejama su gyvenimo būdu, aplinka ir įpročiais, kurie susiformuoja per dešimtmečius.

    Daugelis pradeda sportuoti dėl išvaizdos: numesti svorio, „įtilpti“ į drabužius ar greitai pamatyti rezultatą veidrodyje. Tokia motyvacija gali veikti trumpai, bet dažnai išsikvepia, kai progresas sulėtėja, atsiranda stresas, nuovargis ar pasikeičia gyvenimo ritmas.

    Psichologai šį mechanizmą sieja su išorine arba vadinamąja įkyriai internalizuota motyvacija, kai žmogų į priekį stumia kaltė, gėda ar spaudimas. Tokiu atveju treniruotės lengviau tampa bausme, o ne įpročiu, todėl ilgainiui dažniau nutraukiamos.

    Ilgalaikį efektą dažniau duoda vidinė motyvacija, kai judėjimas tampa prasminga kasdienybės dalimi: pasivaikščiojimas padeda „susidėlioti“ mintis, plaukimas ramina, o jėgos pratimai suteikia energijos darbams. Tuomet fizinis aktyvumas siejamas ne su trumpu tikslu, o su geresne savijauta čia ir dabar.

    Discipliną psichologai neretai apibūdina kaip ribotą resursą, kuris svyruoja priklausomai nuo miego, emocinės būklės, ligų, netekčių ar darbo krūvio. O prasmė ir tapatybė, kai žmogus save mato kaip judantį ir savimi besirūpinantį, išlieka stabilesnis pagrindas net tada, kai gyvenimas tampa sudėtingesnis.

    Žmonės, kurie išlieka aktyvūs ir vyresniame amžiuje, dažnai renkasi ne „tobulą“ režimą, o tokį judėjimą, kurį realu kartoti metų metus. Tai gali būti reguliarūs pasivaikščiojimai, lengvi pratimai namuose, važiavimas dviračiu ar bet kuri veikla, kuri nekelia atmetimo ir nereikalauja nuolat „laužti savęs“.

    Praktinis pokytis dažnai būna paprastas: ne ieškoti, kaip save priversti, o rasti, kas patinka ir tinka konkrečiam žmogui. Kai judėjimas siejamas su geresne nuotaika, aiškesne galva ir didesniu pajėgumu kasdieniuose darbuose, tikimybė išlaikyti įprotį iki senatvės smarkiai išauga.

    Specialistai pabrėžia, kad sveiką senėjimą dažniausiai kuria ne vienas stebuklingas sprendimas, o daugelio mažų pasirinkimų suma. Genai gali suteikti tam tikrą „startą“, tačiau ilgalaikę kryptį dažniau nulemia tai, ar žmogus atranda tvarią priežastį judėti ir rūpintis savo kūnu.

  • Ilgaamžiškumo ekspertas įvardijo supermaistą: kasdienis įprotis gali sumažinti mirties riziką

    Ilgaamžiškumo tyrinėtojas Danas Buettneris, nagrinėjantis vadinamąsias mėlynąsias zonas, išskiria vieną kasdienį produktą, kuris, jo teigimu, dažnai tampa ilgiau gyvenančių žmonių mitybos pagrindu. Pasak specialisto, tai ne egzotiškas papildas, o paprastos ankštinės daržovės.

    Mėlynosios zonos yra pasaulio regionai, kuriuose fiksuojama daugiau ilgaamžių ir mažesnis kai kurių lėtinių ligų paplitimas. Tarp dažniausiai minimų vietovių įvardijamos Okinava Japonijoje, Sardinija Italijoje, Ikaria Graikijoje, Nikojos pusiasalis Kosta Rikoje ir Loma Linda JAV.

    Analizuodamas šių bendruomenių kasdienius įpročius, Buettneris pabrėžia augalinės mitybos dominavimą ir itin mažą itin perdirbtų produktų kiekį. Vienas ryškiausių bendrų bruožų esą yra dažnas pupelių, lęšių, avinžirnių ir kitų ankštinių vartojimas.

    „Ilgaamžiai mėlynosiose zonose ankštinių suvalgo kelis kartus daugiau nei žmonės daugelyje kitų regionų. Kai kuriuose tyrimuose net ir nedidelis ankštinių kiekis siejamas su mažesne mirtingumo rizika“, – sakė Danas Buettneris.

    Eksperto pateikiama praktinė rekomendacija paprasta: kasdien suvalgyti bent pusę stiklinės virtų pupelių ar kitų ankštinių. Toks kiekis lengvai pritaikomas įvairiuose patiekaluose, nuo sriubų ir troškinių iki salotų ar užtepėlių.

    Mitybos požiūriu ankštinės vertinamos dėl baltymų ir skaidulų derinio, taip pat sudėtinių angliavandenių, kurie energiją atpalaiduoja palaipsniui. Skaidulos siejamos su geresne žarnyno veikla, ilgesniu sotumu ir palankesniais cholesterolio rodikliais, o tai svarbu vertinant širdies ir kraujagyslių ligų riziką.

    Svarbu ir tai, kad ankštinės padeda mityboje dalį gyvūninės kilmės produktų pakeisti augaliniais, dažnai sumažinant sočiųjų riebalų kiekį. Vis dėlto specialistai pabrėžia, jog ilgaamžiškumą lemia ne vienas produktas, o visuma: judėjimas, miegas, socialiniai ryšiai, streso valdymas ir nuosekliai subalansuota mityba.

    Norint ankštines įtraukti patogiai, pravartu pradėti nuo kelių kartų per savaitę ir stebėti savijautą, ypač jei iki šiol jų buvo valgoma mažai. Dažniausiai rekomenduojama rinktis kuo paprastesnės sudėties produktus, o ruošiant riboti druskos ir riebalų perteklių.

  • Mokslininkai nustatė netikėtą ryšį: balsuojantys senjorai gyvena ilgiau

    Mokslininkai nustatė netikėtą ryšį: balsuojantys senjorai gyvena ilgiau

    Ką parodė ilgalaikis tyrimas

    Sociologai ir sveikatos tyrėjai nustatė reikšmingą sąsają tarp pilietinio aktyvumo ir ilgaamžiškumo: vyresni žmonės, kurie dalyvauja rinkimuose, statistiškai rečiau miršta artimiausiais metais nei tie, kurie nebalsuoja.

    Tyrimas rėmėsi JAV Viskonsino valstijos ilgalaike gyventojų stebėsena, kur vienos kohortos dalyviai sekami nuo 1957 metais baigtos mokyklos. Mokslininkai jų elgseną ir sveikatos baigtis lygino remdamiesi patikrintais administraciniais įrašais.

    Skirtumai išliko net įvertinus sveikatą

    Analizėje buvo vertinama, ar 65 metų ir vyresni žmonės, balsavę 2008 metų prezidento rinkimuose, turėjo mažesnę mirties riziką per 5, 10 ir 15 metų laikotarpius. Rezultatai rodė aiškią tendenciją: balsavusieji turėjo mažesnę mirtingumo tikimybę visais stebėtais intervalais.

    Svarbu tai, kad tyrėjai bandė atmesti paprastą paaiškinimą, esą balsuoja tik sveikesni. Net įtraukus tokius veiksnius kaip lytis, pajamos, šeiminė padėtis, ankstesnė sveikatos būklė ir kitos pilietinio dalyvavimo formos, ryšys tarp balsavimo ir mažesnės mirtingumo rizikos išliko.

    Nesvarbu, kaip ir už ką balsavo

    Duomenys taip pat leido patikrinti, ar reikšmę turi balsavimo būdas. Skirtumai tarp balsavusiųjų paštu ir atvykusiųjų balsuoti gyvai nebuvo esminiai, o ilgalaikė nauda sveikatai iš esmės išliko abiem atvejais.

    Kitas netikėtas aspektas buvo tai, kad rezultatams, panašu, neturėjo įtakos politinės preferencijos ar tai, ar laimėjo kandidatas, kurį žmogus rėmė. Kitaip tariant, siejamas ne konkretus politinis pasirinkimas, o pats dalyvavimo faktas.

    Kodėl tai gali būti susiję su ilgaamžiškumu

    Mokslininkai pabrėžia, kad toks ryšys nebūtinai reiškia tiesioginę priežastį, tačiau jis dera su platesniais tyrimais apie savanorystę, bendruomeniškumą ir socialinius ryšius. Įrodyta, kad socialinis įsitraukimas dažnai siejamas su mažesniu stresu, geresne psichologine savijauta ir aktyvesniu gyvenimo būdu.

    Viena iš hipotezių yra ta, kad pilietinis dalyvavimas stiprina saviveiksmingumo jausmą, pareigos bendruomenei suvokimą ir socialinį ryšį. Tai gali paskatinti ir kitus sveikatai palankius sprendimus, pavyzdžiui, dažniau rūpintis profilaktika, palaikyti bendravimą ar išlikti fiziškai aktyviems.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad balsavimas nėra stebuklinga sveikatos priemonė ir nepakeičia mitybos, judėjimo, miego ar gydytojų rekomendacijų. Tačiau rezultatai išryškina svarbią tendenciją: dalyvavimas visuomenės gyvenime gali būti vienas iš veiksnių, siejamų su geresnėmis senėjimo baigtimis.

  • Pagėgių krašto jubiliatai kovą: 95, 90 ir 85 metų sukaktys bei gyvenimo istorijos

    Pagėgių krašto jubiliatai kovą: 95, 90 ir 85 metų sukaktys bei gyvenimo istorijos

    Kovas Pagėgių savivaldybėje tradiciškai paženklintas prasmingomis sukaktimis, kai bendruomenė pagerbia garbaus amžiaus jubiliatus. Tokios progos primena ne tik metus, bet ir žmonių nueitą kelią, jų darbus, šeimas bei indėlį į krašto gyvenimą.

    Šiemet išskirtinės sukaktys paminėtos Pagėgiuose, Natkiškiuose ir Vilkyškiuose. Jubiliejai tampa proga sustoti, padėkoti už gyvenimo patirtį ir pasidžiaugti artimųjų dėmesiu, kuris vyresniame amžiuje dažnai yra svarbiausia dovana.

    95 metų sukaktis Pagėgiuose

    Pagėgiuose gyvenanti Morta Kasiulienė kovo 11 dieną paminėjo 95 metų jubiliejų. Ji kilusi iš Žygaičių, o į Pagėgių kraštą atvyko po karo, kai daugeliui šeimų teko iš naujo kurti kasdienybę ir namus.

    M. Kasiulienė augo su dviem seserimis, vėliau užaugino du sūnus, o šiandien džiaugiasi anūko dėmesiu. Didžiąją gyvenimo dalį ji dirbo medicinos sesele, rūpinosi žmonėmis ir savo darbu prisidėjo prie bendruomenės gerovės.

    Natkiškiuose paminėtas 80 metų jubiliejus

    Natkiškiuose gyvenanti Elena Endriukaitienė kovo 21 dieną sutiko 80-ąjį gimtadienį. Ji gimė Giegždų kaime, augo Natkiškiuose gausioje šeimoje su keturiomis seserimis ir broliu.

    E. Endriukaitienė užaugino tris dukras ir sūnų, taip pat globojo dar vieną vaiką, tad su meile ir atsakomybe augino penkis vaikus. Didžiąją gyvenimo dalį ji dirbo pieninės laboratorijoje, kur reikėjo kruopštumo ir atsakingo požiūrio.

    Dar trys sukaktys: 85 ir du 90 metų jubiliejai

    Pagėgiuose gyvenanti Ona Arasamavičiutė kovo 13 dieną paminėjo 85-ąją gimimo dieną. Į Pagėgių socialinės globos namus ji atvyko 2012 metais iš Saulių kaimo, Natkiškių seniūnijos, ir nuo tada ši vieta tapo jos kasdieniais namais.

    Nuo vaikystės turėdama klausos ir kalbos negalią, O. Arasamavičiutė yra rami ir santūri, tačiau išsiskiria švelnumu ir nuoširdumu. Bendruomenėje ji vertinama už kantrybę ir gebėjimą kurti jaukią aplinką vien buvimu šalia.

    Jadvyga Jokubauskienė Pagėgiuose kovo 14 dieną atšventė 90 metų jubiliejų. Ji kilusi iš Žemaičių Naumiesčio ir augo devynių vaikų šeimoje, todėl nuo mažens pažino atsakomybę bei darbštumą.

    J. Jokubauskienė dirbti pradėjo anksti, vėliau darbavosi raštinėje ir tarnavo bažnyčioje. Ji užaugino dvi dukras, džiaugiasi penkiais anūkais ir keturiais proanūkiais, o artimieji ją apibūdina kaip pareigingą ir tvirtų vertybių žmogų.

    Vilkyškiuose gyvenanti Ona Kunšteinienė kovo 28 dieną sutiko 90-ąją gimimo dieną. Į Pagėgių kraštą ji atsikraustė 1959 metais iš Skirsnemunės, o didžiąją gyvenimo dalį skyrė šeimai ir namams.

    O. Kunšteinienė užaugino tris vaikus, džiaugiasi keturiais anūkais ir trimis proanūkiais. Artimieji pabrėžia jos kantrybę ir gebėjimą sutelkti šeimą, o tokios sukaktys tampa proga įvardyti tai, kas dažnai lieka nutylėta kasdienybėje.

    Jubiliatų pasveikinti atvyko Pagėgių savivaldybės meras Vaidas Bendaravičius ir seniūnijų vadovai: Pagėgių seniūnijos seniūnė Irena Kentrienė, Vilkyškių seniūnijos seniūnas Darius Jurkšaitis bei Natkiškių seniūnijos seniūnė Vilyta Sirtautienė.

    Tokie vizitai dažnai tampa svarbiu dėmesio ženklu vyresnio amžiaus žmonėms, o kartu primena bendruomenei apie pagarbą ilgaamžiškumui, gyvenimo patirčiai ir paprastiems kasdieniams darbams, kuriais kuriamas krašto tvirtumas.

  • Ilgaamžiškumo paslaptis? Vyriausias JAV vyras atskleidė paprastus įpročius, kurie veikia

    Ilgaamžiškumo receptų internete netrūksta, tačiau vyriausias JAV vyras tikina, kad jo taisyklės gerokai paprastesnės nei madingos dietos ar brangūs papildai. Louisas Cano, kuriam peržengus 110 metų ribą, savo kasdienybę apibūdina trumpai: jaučiasi gerai.

    Jis gimė Kolumbijoje 1914 metais, o į Jungtines Valstijas persikėlė 1990-aisiais kartu su žmona. Po žmonos mirties 2004 metais jis apsigyveno Naujajame Džersyje, kur iki šiol gyvena su šeima.

    Vienu svarbiausių ilgo gyvenimo ramsčių vyras įvardija pagarbų, ramų elgesį su aplinkiniais ir vengimą konfliktų. Pasak jo, geras požiūris į žmones ir vidinė pusiausvyra padėjo išlikti tvirtesniam tiek emociškai, tiek fiziškai.

    „Svarbiausia elgtis gerai ir nesivelti į nereikalingus ginčus“, – sakė Louisas Cano.

    Nors jis neturėjo formaliojo išsilavinimo, jaunystėje tarnavo Kolumbijos kariuomenėje, vėliau kūrė savo veiklą ir augino didelę šeimą. Jis susilaukė dešimties vaikų, o šiandien jį supa plati giminė: vaikai, anūkai, proanūkiai ir net dar jaunesnės kartos.

    Ilgaamžiškumą tyrinėjanti organizacija LongeviQuest, vertinanti amžiaus įrodymus ir demografinius duomenis, yra pripažinusi Louisą Cano vienu iš seniausių dabar gyvenančių žmonių. Tokios duomenų bazės paprastai remiasi civilinės metrikacijos dokumentais ir istorine informacija, todėl jų įrašai laikomi vienais patikimiausių viešojoje erdvėje.

    Gerontologai pabrėžia, kad ilgaamžiškumą dažniausiai lemia ne vienas stebuklingas faktorius, o kelių dalykų visuma: genetika, sveikatai palanki aplinka, socialiniai ryšiai, streso kontrolė ir kasdieniai įpročiai. Louisas Cano istorija šiuos principus iliustruoja praktiškai, be sudėtingų formulių.

  • Mokslininkai įvardijo įprotį, siejamą su 11–15 proc. ilgesne gyvenimo trukme: svarbu emocijos

    Gyvenimo trukmę lemia ne vien genetika, mityba ar laiku atliekami sveikatos patikrinimai. Vis daugiau tyrimų rodo, kad didelę reikšmę turi ir emocinė savijauta, ypač optimizmas bei gebėjimas suvaldyti pyktį ir lėtinį stresą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad emocijos nėra vien psichologinis fonas, jos gali veikti elgesį ir fiziologinius procesus. Optimistiškesni žmonės dažniau laikosi sveikesnių kasdienių įpročių, o tai ilgainiui siejama su mažesne širdies ir kraujagyslių ligų bei kitų lėtinių būklių rizika.

    Vienas dažniausiai cituojamų modernių darbų, publikuotas 2019 metais, parodė, kad optimistai vidutiniškai gyvena apie 11–15 proc. ilgiau nei pesimistai. Kituose didelės apimties stebėjimuose optimistiškesnis požiūris buvo susietas su didesne tikimybe sulaukti 90 metų.

    Pyktis ir stresas aktyvina organizmo reakciją, susijusią su streso hormonais, tokiais kaip adrenalinas ir kortizolis. Trumpi pykčio protrūkiai gali laikinai pabloginti kraujotakos sistemos rodiklius, o nuolatinis stresas ilgainiui didina bendrą „apkrovą“ širdžiai ir kraujagyslėms.

    Mokslinėje literatūroje dažnai akcentuojama, kad lėtinis stresas siejamas su didesne antro tipo diabeto, insulto ir širdies ligų rizika. Dėl to gebėjimas laiku „neįsisukti“ į pykčio spiralę gali tapti praktišku kasdieniu įrankiu, turinčiu ilgalaikių pasekmių sveikatai.

    „Net trumpi pykčio epizodai gali neigiamai paveikti širdies ir kraujagyslių sistemą, o lėtinis stresas ilgainiui didina rimtų ligų riziką“, – teigiama publikacijoje apie tyrimų apžvalgą.

    Aiškinant, kodėl stresas gali trumpinti gyvenimą, neretai minimos telomeros, chromosomų galuose esantys „apsauginiai dangteliai“. Senstant telomeros trumpėja, o joms per daug sutrumpėjus ląstelėms sunkiau atsinaujinti ir normaliai dalytis.

    Tyrimai rodo sąsajas tarp lėtinio streso ir spartesnio telomerų trumpėjimo, todėl emocinė įtampa laikoma vienu iš veiksnių, galinčių pagreitinti biologinį senėjimą. Kai kurios streso mažinimo praktikos, pavyzdžiui, meditacija, moksliniuose darbuose siejamos su palankesniais telomerų rodikliais.

    Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį, kad vadinamasis „garo nuleidimas“ agresyviais veiksmais dažnai neduoda norimo efekto. Labiau pasiteisina ramesnės strategijos, tokios kaip lėtas kvėpavimas, dėmesio sutelkimas į kūno pojūčius, joga ar kitos reguliarios atsipalaidavimo praktikos.

  • 90-ąjį gimtadienį Rokėnuose sutikusi Ona Juodkienė stebina guvumu: dainos, daržai ir atmintis

    90-ąjį gimtadienį Rokėnuose sutikusi Ona Juodkienė stebina guvumu: dainos, daržai ir atmintis

    Kazitiškio seniūnijoje, Rokėnų kaime, miškų apsuptoje sodyboje gyvenanti Ona Juodkienė balandžio 27 dieną sulaukė 90-ojo gimtadienio. Jubiliatę namuose aplankė ir pasveikino savivaldybės vicemeras Vaidotas Židanavičius bei Kazitiškio seniūnijos specialistė Vida Keperšovienė.

    Šventės akimirkomis džiaugėsi ir artimieji: sūnus Petras su marčia Genute, gyvenantys Švedriškėje, motiną dažnai aplanko ir pasirūpina kasdieniais reikalais. Kitas sūnus Algimantas gyvena Visagine, tačiau šeimos ryšys, pasak artimųjų, išlieka tvirtas nepaisant atstumų.

    Pasveikinti atvykusius svečius moteris nustebino žvalumu ir atvirumu. Ji bendravo, dalijosi prisiminimais, dėkojo už dėmesį ir net užtraukė dainą, kuri, kaip pati sakė, jai primena jaunystės laikus ir gyvenimo džiaugsmą.

    Gyvenimo kelias nuo Jakėnų iki Rokėnų

    Ona gimė netoliese esančiame Jakėnų kaime ir augo keturių vaikų šeimoje. Anksti netekus mamos, dar būdama 17-os metų ji prisiėmė atsakomybę už jaunesnę seserį ir, kaip pati pabrėžia, nuo jaunų dienų buvo pratusi prie darbo ir pareigos.

    Moteris baigė keturias klases, tačiau tai nesutrukdė visą gyvenimą išlikti sumania ir darbščia. Skirtingais metais ji dirbo kolūkyje, buvo fermos vedėja, apskaitininkė, laiškininkė, o vėliau iki pensijos dirbo pardavėja.

    Prisiminimuose ji grįžta į jaunystę, kai kaimuose netrūko jaunimo ir bendruomeniškumo. Pasak jubiliatės, žmonės mokėjo susitikti, dainuoti, šokti ir džiaugtis paprastais dalykais, o gyvenimo istorijose liko ir karo bei pokario meto patirtys.

    Kasdienybė šiandien: radijas, giesmės ir daržai

    Į Rokėnų sodybą ją atvedė vyras Nikodemas, su kuriuo, pasak jubiliatės, drauge praleido daugiau nei 40 metų. Ji pasakojo apie kasdienį darbą ir keliones per Ažvintį, kurios anuomet buvo įprasta gyvenimo dalis.

    Nors regėjimas silpnesnis, Ona vis dar randa veiklų, kurios teikia prasmės. Televizorių žiūrėti sunkiau, tačiau ji klausosi radijo, o labiausiai jai patinka skaitomos knygos ir prisiminimų gaivinimas.

    Moteris ilgus metus giedojo Švedriškės bažnyčioje, o eilėraščių posmus, kaip sako pati, atsimena dar iš mokyklos laikų. Dainavimas jai išliko artimas ir šiandien, todėl svečiams ji ne tik pasakojo, bet ir dainavo.

    Ilgaamžiškumo receptas be pagražinimų

    Paklausta apie ilgo gyvenimo receptą, jubiliatė atsakė paprastai, be dirbtinio iškilmingumo. Ji sakė, kad gyvenime būna visko, o žmogus nervinasi tada, kai reikia, ir stengiasi nesinervinti, kai nereikia.

    Artimieji pasakojo, kad Ona ir dabar nepamiršta judėjimo: neseniai ją netikėtai užtiko skaldančią malkas, nes norėjosi pramankštinti raumenis. Pati jubiliatė sako laukianti pavasario darbų, kai galės vėl kapstytis darže ir sodinti pomidorus bei paprikas.

    Susitikimas Rokėnuose, svečių teigimu, prabėgo greitai, klausantis šviesaus ir pozityvaus žmogaus pasakojimų. Gimtadienio proga jubiliatei sugiedota ilgiausių metų, o vicemeras Vaidotas Židanavičius palinkėjo sulaukti ir 100-ojo jubiliejaus.