Tag: Imbieras

  • Vanilinius ledus pagardinkite imbieru: šis prieskonis suteiks netikėtą skonio „kablį“

    Vaniliniai ledai – klasika, tačiau vienas paprastas prieskonis gali jiems suteikti visai kitą kryptį. Jei norisi netikėto, bet malonaus skonio posūkio, verta pabandyti derinį su imbieru.

    Kaip rašoma „Tasting Table“, imbieras – šildantis, daugelyje virtuvių įprastas prieskonis, kuris su vanilės saldumu sudaro netikėtai darnų duetą. Nors gali atrodyti, kad imbieras užgoš subtilią vanilę, praktikoje dažnai nutinka priešingai.

    Imbieras pagyvina kremišką ledų skonį: jo šiluma ir lengvas aštrumas susilpnėja, kai susimaišo su riebiu, šaltu desertu. Be to, imbieras turi ir gėliškų, salstelėjusių natų, kurios „susikalba“ su vanile.

    Dar viena šio derinio stiprybė – tekstūra. Priklausomai nuo to, kokį imbierą pasirinksite, ledai gali įgauti papildomą pojūtį: nuo švelnaus prieskonio dvelksmo iki traškesnių ar kramtomų gabalėlių.

    Kaip imbierą įmaišyti į ledus

    Pirmas žingsnis – rinktis kokybiškus vanilinius ledus, kuriuose aiškiai juntamas vanilės skonis. Tuomet lengviau kontroliuoti, kad imbieras taptų priedu, o ne pagrindiniu akcentu.

    Vienas paprasčiausių būdų – cukruotas (candied) imbieras. Susmulkinkite jį ir užbarstykite ant kaušelio: gausite šiltesnę prieskonio natą, o kartu – kramtomą tekstūrą ir šiek tiek traškumo dėl cukraus sluoksnio.

    Jei norisi ryškesnio, aštresnio įspūdžio, tinka šviežiai tarkuotas imbieras. Tik verta nepersistengti: šviežias imbieras paprastai būna intensyvesnis už cukruotą, todėl užtenka labai nedidelio kiekio.

    Kitas variantas – malti imbiero milteliai iš prieskonių spintelės. Jie suteikia šiltesnį, apvalesnį skonį ir gali būti greitas sprendimas, kai nėra laiko tarkuoti šviežio imbiero.

    Idėjos gaminantiems ledus namuose

    Jei vanilinius ledus gaminate patys, imbiero skonį galima įlieti tiesiai į pagrindą. Sutarkuotą šviežią imbierą galima pamirkyti šiltame piene ar grietinėlėje, kad atsirastų gilesnis prieskonio „spyris“.

    Dar vienas būdas – cukruotą imbierą įmaišyti pačioje gamybos pabaigoje, kai ledai jau beveik išsukti. Taip kiekviename kaušelyje atsiras saldžių imbiero gabalėlių.

    O jei labiau patinka užpilai, galima pasigaminti imbierinį sirupą ir juo apšlakstyti ledus. Galutinis pasirinkimas priklauso tik nuo to, kiek imbiero skonio norisi – vos juntamo akcento ar ryškesnio prieskonio charakterio.

  • Traškios raudonųjų kopūstų salotos su krevetėmis, vynuogėmis ir imbieru

    Traškios raudonųjų kopūstų salotos su krevetėmis, vynuogėmis ir imbieru

    Traškios raudonųjų kopūstų salotos su krevetėmis, vynuogėmis ir imbieru – ryškaus skonio derinys, kuris tinka ir lengvai vakarienei, ir šventiniam stalui.

    Kad salotos būtų ypač traškios ir gražios, verta rinktis tankias, sunkias raudonųjų kopūstų gūžes su sodriai violetiniais lapais. Geriausiai tinka jaunesni, mažesni kopūstai – jų tekstūra švelnesnė ir geriau susijungia su marinatu.

    Šviežumą išduoda tvirti lapai: jei kraštai apdžiūvę ar matyti dėmių, tikėtina, kad daržovė jau praradusi dalį traškumo. Tai svarbu, nes būtent kopūstai čia sukuria viso patiekalo pagrindą.

    Prie šių salotų dera ir azijietiško stiliaus garnyras – pavyzdžiui, kvietiniai makaronai su sojų padažu ir sezamų aliejumi.

    Ingredientai

    1 maža raudonųjų kopūstų gūžė.

    400 g didelių, žalių (neapdorotų) krevečių.

    2 kekės įvairių besėklių vynuogių.

    Apie 3 cm šviežio imbiero.

    2 česnako skiltelės.

    2–3 šakelės mėtų.

    4 valgomieji šaukštai augalinio aliejaus.

    1 valgomasis šaukštas raudonojo vyno acto.

    Druska ir šviežiai malti juodieji pipirai.

    Gaminimas

    Paruoškite krevetes: nulupkite, o česnaką sutarkuokite. Sumaišykite jį su druska, pipirais ir 2 valgomaisiais šaukštais aliejaus, sudėkite krevetes ir palikite marinuotis apie 10 minučių.

    Paruoškite kopūstus: plonai supjaustykite ar sutarkuokite, išpjaukite kietą kotą. Nuluptą imbierą supjaustykite labai plonai ir sudėkite prie kopūstų.

    Kopūstus pabarstykite druska, užpilkite actu ir lengvai pamasažuokite rankomis – taip jie greičiau suminkštės, bet išliks traškūs.

    Paruoškite vynuoges ir mėtas: vynuoges nuskinkite nuo šakelių ir perpjaukite pusiau (mažas galima palikti sveikas). Mėtų lapelius supjaustykite plonai, o smulkesnius galima dėti visus.

    Krevetes trumpai apkepkite gerai įkaitintoje keptuvėje – maždaug po 1,5 minutės iš kiekvienos pusės. Tuomet šiek tiek atvėsinkite.

    Galiausiai sumaišykite kopūstus su krevetėmis, vynuogėmis ir mėtomis, supilkite likusį aliejų. Pagal skonį papildomai įberkite pipirų ir patiekite iš karto.

  • 5 prieskoniai, turintys daug antioksidantų: kuo jie gali pakeisti cinamoną

    Cinamonas dažnai minimas kaip antioksidantų šaltinis, tačiau virtuvėje galima rasti ir daugiau prieskonių, kurie taip pat pasižymi antioksidacinėmis savybėmis.

    Kaip rašo „EatingWell“, daugelyje prieskonių esantys augaliniai junginiai gali padėti mažinti oksidacinį stresą ir su juo siejamą uždegimą.

    Antioksidantai aptariami todėl, kad jie gali padėti atitolinti ar sumažinti ląstelių pažeidimus organizme. Vieni pagrindinių jų šaltinių – augalinės kilmės produktai, įskaitant vaistažoles ir prieskonius.

    Įtraukti šiuos prieskonius į mitybą paprasta: jie tinka tiek sriuboms ir troškiniams, tiek kepiniams ar gėrimams, o skonį sustiprina net ir nedideli kiekiai.

    Imbieras

    Imbiere yra įvairių antioksidacinių junginių, tarp jų – gingeroliai ir shogaoliai. Tyrimai rodo, kad jie gali padėti neutralizuoti laisvuosius radikalus ir mažinti oksidacinį stresą.

    Džiovintas imbieras tinka arbatai – keli gabalėliai užpilami verdančiu vandeniu. Taip pat jį galima berti į sriubas, troškinius, kokteilius ar kepinius.

    Mitybos specialistai primena, kad imbiero skonis ryškus, todėl verta pradėti nuo mažesnio kiekio ir prisitaikyti pagal skonį.

    Gvazdikėliai

    Gvazdikėliuose gausu fenolinių antioksidantų, o vienas svarbiausių junginių – eugenolis. Jie siejami su galimu poveikiu mažinant oksidacinį stresą ir uždegiminius procesus.

    Šių prieskonių nėra rekomenduojamos „paros normos“, tačiau juos galima naudoti saikingai kasdienėje virtuvėje. Maltus gvazdikėlius siūloma berti ant keptų obuolių, moliūgų, avižinės košės ar granolos.

    Naudojant sveikus gvazdikėlius troškiniuose ar arbatoje, prieš valgant ar geriant juos rekomenduojama išimti.

    Raudonėlis

    Raudonėlis pasižymi fenoliniais junginiais, įskaitant flavonoidus, kurie turi antioksidacinių savybių. Manoma, kad tai gali padėti neutralizuoti laisvuosius radikalus.

    Dažniausias būdas gauti naudos – tiesiog berti raudonėlį į maistą. Jis tinka makaronų padažams, troškiniams, keptoms daržovėms, picai ir marinatams.

    Ciberžolė

    Ciberžolėje yra antioksidanto kurkumino, kuris gali padėti mažinti oksidacinį stresą. Šis prieskonis taip pat siejamas su priešuždegiminėmis savybėmis.

    Ciberžolę galima dėti į kiaušinių patiekalus, sriubas, troškinius, karius, orkaitėje keptas daržoves ar salotų padažus.

    Pažymima, kad geresniam pasisavinimui ciberžolę rekomenduojama derinti su juodaisiais pipirais.

    Rozmarinas

    Rozmarine yra antioksidacinių junginių, kurie gali padėti neutralizuoti laisvuosius radikalus ir mažinti oksidacinį stresą. Taip pat minimas galimas ryšys su uždegimo mažinimu.

    Rozmarinas tinka vištienos patiekalams, sriuboms, daržovėms ir bulvėms. Jis taip pat naudojamas padažams ir kai kuriems kepiniams, pavyzdžiui, duonos lazdelėms, gardinti.

    Kaip kasdien gauti daugiau antioksidantų

    Vienas paprasčiausių būdų – papildyti jau mėgstamus patiekalus prieskoniais: pavyzdžiui, košę pagardinti gvazdikėliais, o kepant daržoves ar ruošiant troškinį įdėti imbiero ar raudonėlio.

    Taip pat siūloma dažniau valgyti vaisių ir daržovių bei nepamiršti, kad antioksidantų junginių turi kava ir įvairios arbatos.

    Dar vienas lengvas įprotis – dažniau rinktis uogas kaip užkandį ar priedą prie jogurto, košės, kokteilių ir kepinių.

  • Glazūruo tos morkos su karamelizuotu medumi ir čili: kaip išvengti per saldaus skonio

    Glazūruo tos morkos su karamelizuotu medumi ir čili: kaip išvengti per saldaus skonio

    Lai līdzsvarotu šo glazēto burkānu saldumu, medu karsējam, līdz tas sāk karamelizēties (kļūst tumšāks), un mērcei pievienojam čili piparus, ingveru, kā arī nedaudz etiķa, piedāvā “Serious Eats”.

    Glazēti burkāni ir klasisks dārzeņu piedevu ēdiens, kura pagatavošanā izmantota franču kulinārijas tehnika, ko dēvē par “glaçage”. Tās būtība ir dārzeņu vārīšana uz lielas uguns buljonā, pievienojot sviestu un saldinātāju (piemēram, cukuru vai medu), līdz dārzeņi kļūst mīksti, bet šķidrums novārās, veidojot spīdīgu, emulģētu mērci.
    Vārīšanās process, kā arī pannas virpināšana un satura maisīšana rada mehānisku iedarbību, kas nepieciešama stabilas emulsijas – glazūras – izveidei (līdzīgi kā gatavojot zīdainu mērci pannā vai pareizi noslēdzot pastas gatavošanas procesu).
    Šī versija, ko iedvesmojuši korejiešu “banchan” stila kartupeļi saldā sojas glazūrā, apvieno burkānus ar spēcīgi garšvielām bagātinātu glazūru. Tās sastāvā ir “gochugaru” un karamelizēts medus, kas rada ideālu līdzsvaru starp sāļo, saldo un aso garšu.

    Foto: magnific.com

    Medus karsēšana līdz brīdim, kad tas kļūst nedaudz tumšāks, piešķir tam patīkamu rūgtumu, kas līdzsvaro dabisko saldumu. Burkānu vārīšana buljonā uz lielas uguns, pievienojot sviestu un medu – vienlaikus tos intensīvi maisot un virpinot pannā -, rada nepieciešamo mehānisko iedarbību, lai izveidotu stabilu emulsiju. Sojas mērce un zivju mērce piešķir ēdienam bagātīgu, sāļu dziļumu, savukārt “gochugaru” (korejiešu čili pārslas) sniedz ziedu notīm bagātu asumu.
    Bieži sastopama problēma, gatavojot glazētus burkānus (un citus sakņaugus), ir tā, ka ēdiens var kļūt pārāk salds – drīzāk atgādinot desertu, nevis sāļu piedevu pamatēdienam. Burkānos jau dabiski ir daudz cukura: lai izdzīvotu aukstos apstākļos, tie pārvērš cieti cukurā, kas darbojas kā dabisks pretsasalšanas līdzeklis.

    Foto: magnific.com

    Gatavojot šos glazētos burkānus, šo problēmu risina, vispirms apzināti karsējot medu, līdz tas kļūst tumši brūns – teju melases tonī. Tas piešķir vieglu rūgtumu, kas līdzsvaro medus dabisko saldumu. Pēc tam tiek pievienoti “gochugaru” (korejiešu čili pārslas), burkāni, smalki sakapāts ingvers un ķiploki. Korejiešu čili pārslu un svaigā ingvera ziedainais asums papildina un sabalansē burkānu un medus saldumu. Tad maisījumam pievieno buljonu, sviestu, sojas mērci un zivju mērci, un visu uzvāra.
    Burkānus sautē zem vāka, līdz tie kļūst mīksti un šķidrums pārvēršas viendabīgā, krēmīgā mērcē. Pēdējās minūtes burkānus gatavo bez vāka, lai glazūra novārītos un izveidotu spīdīgu kārtiņu. Noslēgumā, kad ēdiens noņemts no uguns, pievieno nedaudz rīsu etiķa un sezama eļļas — tas piešķir skābumu un izceļ grauzdēto, smalko rūgtumu, kas radies, karsējot medu. Šis ir ātri pagatavojams dārzeņu garnīrs, kas noteikti nav tikai “piedeva ķeksīša pēc”; tas lieliski iederas gan ikdienas maltītē, gan svētku mielastā.

    Foto: magnific.com

    SASTĀVDAĻAS:

    • 2 ēdamkarotes (30 ml) medus
    • 340 g burkānu – nomizotu un sagrieztu aptuveni 6,5 cm garos un 1,3 cm biezos stienīšos (apmēram 6 nelieli burkāni)
    • Viens aptuveni 1,3 cm liels svaiga ingvera gabaliņš – nomizots un smalki sakapāts (6 g; apmēram 1 tējkarote)
    • 1 vidēja ķiploka daiviņa (5 g) – smalki sakapāta
    • 1 ēdamkarote (8 g) rupji maltu “gochugaru” (korejiešu čili pārslu)
    • 240 ml vistas buljona ar samazinātu sāls saturu (pašgatavota vai veikalā pirkta) – un vēl papildus pēc nepieciešamības
    • 2 ēdamkarotes nesālīta sviesta (apmēram 28 g)
    • 2 tējkarotes (10 ml) sojas mērces
    • 1 tējkarote (5 ml) zivju mērces
    • 1 tējkarote (5 ml) rīsu etiķa (bez piedevām)
    • 1 tējkarote (5 ml) grauzdētu sezama sēklu eļļas
    • Smalki sagriezti maurloki, lociņi vai ķiplokloki – pasniegšanai
    PAGATAVOŠANA
    Aptuveni 2,8 litru ietilpības katlā vai dziļā pannā uz vidēji stipras uguns karsējiet medu, nepārtraukti maisot ar silikona lāpstiņu, līdz tas kļūst tumšāks un iegūst melases krāsu (tas prasīs 2-3 minūtes).
    Pievienojiet burkānus, ingveru, ķiplokus un “gochugaru”, nedaudz pārkaisiet ar sāli un turpiniet karsēt, nepārtraukti maisot, līdz maisījums kļūst ļoti aromātisks (apmēram 30 sekundes).
    Pievienojiet buljonu, sviestu, sojas mērci un zivju mērci, samaisiet un uzkarsējiet līdz vārīšanās temperatūrai.
    Pārklājiet katlu ar vāku vai apaļu cepamā papīra loksni un noregulējiet karstumu tā, lai šķidrums turpinātu strauji vārīties.
    Vāriet, ik pa laikam apmaisot un viegli pakratot katlu, līdz burkāni ir mīksti un, iedurot tajos ar konditorejas irbuli vai mazu nazi, jūtama pavisam neliela pretestība (8-10 minūtes).

    Foto: magnific.com

    Ja gatavošanas laikā šķidruma līmenis nokrītas zem 1,3 cm, pielejiet vēl buljonu vai ūdeni.
    Noņemiet vāku un turpiniet gatavot burkānus strauji vārošā šķidrumā, nepārtraukti maisot un virpinot, līdz mērce kļūst spīdīga un nedaudz sabiezē – tas prasīs 1-2 minūtes.
    Ja mērce kļūst pārāk bieza un emulsija sairst (par to liecina tauku atdalīšanās, padarot šķidrumu taukainu), pa vienai ēdamkarotei (15 ml) pievienojiet ūdeni vai buljonu, nepārtraukti maisot un virpinot trauku, līdz emulsija atkal stabilizējas.
    Noņemiet no uguns, iemaisiet rīsu etiķi un sezama eļļu, pēc garšas pievienojiet sāli. Kārtojiet uz pasniegšanas šķīvja, pārlejiet ar mērci (pēc vēlēšanās), rotājiet ar maurlokiem vai zaļajiem lociņiem un pasniedziet.

    Gatavošana iepriekš un uzglabāšana

    Glazētos burkānus vislabāk pasniegt uzreiz, taču tos var uzglabāt ledusskapī hermētiski noslēgtā traukā līdz pat 3 dienām.
    Lai uzsildītu, ievietojiet tos katliņā, pievienojiet 2 ēdamkarotes (30 ml) ūdens vai buljona un karsējiet uz vidēji stipras uguns.
    Uzkarsējiet līdz straujai vārīšanās temperatūrai un karsējiet, nepārtraukti virpinot trauku (lai atjaunotu glazūras emulsiju), līdz burkāni ir pilnībā uzsiluši.
    Vairāk recepšu lasiet šeit.
  • 6 prieskoniai, kuriuos verta valgyti kas savaitę: gali padėti mažinti uždegimą ir saugoti širdį

    Lėtinis uždegimas siejamas su prastesne širdies ir kraujagyslių sveikata, todėl mityboje vis dažniau ieškoma paprastų būdų jį mažinti. Vienas jų – prieskoniai: jie ne tik suteikia patiekalams skonio, bet ir gali papildyti racioną antioksidantais bei kitais biologiškai aktyviais junginiais.

    Kaip rašo „EatingWell“, dietistai išskiria šešis prieskonius, kuriuos verta įtraukti į savaitės meniu dėl jų priešuždegiminių savybių ir galimos naudos širdžiai. Tarp jų – ir Lietuvoje gerai pažįstami produktai, kurių nereikia ieškoti specializuotose parduotuvėse.

    Prieskonių privalumas – jie gali padėti sumažinti druskos poreikį, o tai svarbu kraujospūdžio kontrolei. Be to, daugelis jų tinka tiek saldiems, tiek sūriems patiekalams, todėl įtraukti kasdienėje mityboje paprasčiau, nei gali pasirodyti.

    Vis dėlto straipsnyje akcentuojama ir atsarga: kai kurių prieskonių didelės dozės papilduose gali sąveikauti su vaistais. Įprasti kiekiai maiste paprastai laikomi mažos rizikos, tačiau vartojant kraują skystinančius, nuo diabeto ar kraujospūdžio skirtus vaistus, verta pasitarti su gydytoju.

    Šeši prieskoniai, kuriuos išskiria dietistai

    1) Cinamonas. Minima, kad cinamonas siejamas su kraujospūdžio, cukraus kiekio kraujyje, cholesterolio ir uždegimo žymenų rodiklių gerėjimu. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad tyrimuose dažnai nagrinėjami didesni kiekiai, būdingi papildams, todėl saugesnis kelias – naudoti jį kaip prieskonį kasdieniuose patiekaluose.

    2) Gvazdikėliai. Jie turi eugenolio ir kitų veikliųjų medžiagų, kurios gali prisidėti prie uždegimo mažinimo ir kraujagyslių apsaugos nuo oksidacinio streso. Siūloma naudoti mažus kiekius – pavyzdžiui, arbatose ar pabarstant ant patiekalo.

    3) Česnakas. Pabrėžiama alicino reikšmė – jis susidaro česnaką smulkinant ar kapojant. Straipsnyje nurodoma, kad česnakas gali būti siejamas su kraujospūdžio mažėjimu, palankesniais cholesterolio rodikliais ir uždegimo mažinimu, o vartoti jį maiste dažniausiai saugu.

    4) Imbieras. Nors moksliniai duomenys įvardijami kaip nevienareikšmiai, imbieras vertinamas dėl savo potencialo: jame esantys gingeroliai ir šogaoliai gali būti susiję su priešuždegiminiu poveikiu, taip pat su kraujotakos ir trigliceridų rodikliais.

    5) Džiovintų aitriųjų paprikų dribsniai. Jie turi kapsaicino – junginio, suteikiančio aštrumą, kuris gali turėti priešuždegiminį poveikį. Taip pat minimas ryšys tarp reguliaraus čili vartojimo ir mažesnės mirties nuo širdies ligų rizikos, nors tai nėra tiesioginis priežasties įrodymas.

    6) Ciberžolė. Joje esantis kurkuminas apibūdinamas kaip turintis stiprių priešuždegiminių ir antioksidacinių savybių. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad kurkuminas prastai pasisavinamas, todėl derinimas su juodaisiais pipirais (piperinu) gali padidinti biologinį prieinamumą.

    Kaip laikyti prieskonius, kad neprarastų poveikio

    Vien prieskonių įsigyti neužtenka – svarbu juos ir tinkamai laikyti. Straipsnyje patariama atkreipti dėmesį į „geriausias iki“ datą: pasibaigus terminui prieskoniai paprastai išlieka saugūs, tačiau gali prarasti aromatą ir „stiprumą“.

    Taip pat rekomenduojama prieskonius laikyti sandariai uždarytuose induose – kad jų neveiktų oras ir drėgmė. Ne mažiau svarbu vengti šviesos ir karščio, todėl geriausia vieta – vėsi, tamsi spintelė.

    Jei yra galimybė, siūloma rinktis nesmulkintus prieskonius: jie dažnai ilgiau išlaiko skonį nei malti. O sumalus prieš pat naudojimą, patiekale juntamas ryškesnis aromatas.

    Kada verta būti atsargesniems

    Nors prieskoniai gali būti paprastas žingsnis širdžiai palankesnės mitybos link, straipsnyje išskiriama viena svarbi išimtis: didelės dozės, būdingos papildams, gali turėti sąveikų su vaistais. Pavyzdžiui, minimos galimos sąveikos su kraują skystinančiais vaistais, kai kuriais vaistais nuo diabeto ar kraujospūdžio.

    Dėl to didžiausia praktinė rekomendacija paprasta – dažniau gardinti maistą prieskoniais, o ne eksperimentuoti su didelėmis papildų dozėmis be gydytojo ar vaistininko patarimo.

  • Dietologai įvardijo prieskonį, kuris gali padėti mažinti trigliceridus – imbierą

    Imbieras gali būti vienas iš prieskonių, galinčių prisidėti prie trigliceridų mažinimo, tačiau jo poveikis nėra stebuklingas ir labiausiai priklauso nuo bendros mitybos bei gyvenimo būdo.

    Apie tai rašoma „EatingWell“ publikacijoje, kurioje dietologai aiškina, ką rodo turimi moksliniai duomenys ir kodėl nereikėtų pasikliauti vienu produktu, kai kalbama apie širdies ir kraujagyslių sveikatą.

    Trigliceridai – tai kraujyje cirkuliuojanti riebalų rūšis, kurią organizmas naudoja energijai ir kaupia „atsargai“. Padidėję rodikliai gali būti susiję su insulino rezistencija ir kitais medžiagų apykaitos sutrikimais, todėl jų kontrolė laikoma svarbia.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad prieskoniai gali būti praktiškas būdas suteikti patiekalams skonio ir kartu mažinti pridėtinio cukraus, druskos ar sočiųjų riebalų kiekį – būtent šie mitybos veiksniai dažnai siejami su trigliceridų didėjimu.

    Kas žinoma apie imbiero poveikį

    Dietologų teigimu, imbiero sudėtyje esantys junginiai, tokie kaip gingeroliai ir šogaoliai, teoriškai gali veikti gliukozės ir riebalų apykaitą, uždegiminius procesus bei oksidacinį stresą. Vis dėlto pabrėžiama, kad dalis mechanizmų geriausiai pagrįsti laboratoriniais ir gyvūnų tyrimais.

    Vienoje sisteminėje apžvalgoje ir meta-analizėje, apėmusioje 26 klinikinius tyrimus, imbiero vartojimas buvo siejamas su vidutiniu 12,54 mg/dL trigliceridų sumažėjimu. Kartu pažymima, kad atskirų tyrimų rezultatai ne visada sutampa.

    Svarbus niuansas – daugelyje tyrimų buvo naudojamos dozės, kurios labiau primena papildų vartojimą, o ne įprastą imbiero kiekį maiste. Minima, kad kai kuriuose tyrimuose buvo vartojama 1 000–2 000 miligramų per dieną 8–12 savaičių, ir tai viršija įprastai su maistu gaunamus kiekius.

    Ar verta rinktis imbiero papildus?

    Kadangi stipresnis efektas dažniau siejamas su papildais ar didelėmis imbiero miltelių dozėmis, kyla klausimas, ar tai gali būti sprendimas žmonėms, turintiems padidėjusius trigliceridus.

    Publikacijoje cituojami dietologai ragina neskubėti: nors apžvalginiai vertinimai rodo galimą naudą, dažnai remiamasi trumpalaikiais ir nevienodos kokybės tyrimais. Prieš pradedant vartoti bet kokius papildus patariama pasitarti su gydytoju.

    Kaip imbierą įtraukti į mitybą

    Net jei tyrimuose naudotos didesnės dozės nei įprasta virtuvėje, imbierą vis tiek galima laikyti naudingu priedu prie širdžiai palankesnės mitybos, ypač jei jis padeda atsisakyti saldintų gėrimų ar perteklinio cukraus bei riebalų.

    Siūloma imbierą tarkuoti į sriubas, troškinius ar kario patiekalus, berti maltą imbierą į pusryčių patiekalus (pavyzdžiui, košę, jogurtą ar kokteilius), taip pat naudoti padažuose ir marinatuose kartu su česnaku, citrusais ar sezamu.

    Galiausiai pabrėžiama, kad trigliceridų rodiklius labiausiai lemia ne vienas prieskonis, o bendras gyvenimo būdas. Tarp dažniausiai minimų krypčių – kūno svorio mažinimas, pridėtinio cukraus ribojimas, alkoholio vartojimo mažinimas ar atsisakymas ir fizinis aktyvumas.

  • Ne dėkite į arbatą: pasodinkite ant palangės ir užsiauginsite savo imbierą namuose

    Ne dėkite į arbatą: pasodinkite ant palangės ir užsiauginsite savo imbierą namuose

    Imbieras gali augti ir namuose

    Ne viskas, ką parsinešame iš daržovių skyriaus, turi iškart keliauti į puodą ar puodelį. Imbiero šakniastiebis, dažnai naudojamas arbatoms ir patiekalams, gali būti užauginamas vazonėlyje ant palangės, o šiltuoju sezonu perkeltas į balkoną ar terasą.

    Tinkamomis sąlygomis imbieras išleidžia aukštus stiebus ir siaurus, lancetiškus lapus, todėl atrodo kaip dekoratyvinė žolė. Namuose jis dažniausiai auginamas dėl šakniastiebių, nors palankiomis sąlygomis gali ir sukrauti žiedynus, tačiau tai pasitaiko retai.

    Kaip išsirinkti šakniastiebį sodinimui

    Sodinimui tinka ne kiekvienas parduotuvėje rastas imbieras. Vertėtų rinktis tvirtą, nesusiraukšlėjusį ir be pelėsio šakniastiebį su aiškiai matomomis akutėmis, iš kurių vėliau formuojasi ūgliai.

    Didesnį šakniastiebį galima padalinti į kelis gabalus, kad kiekviename būtų bent viena akutė. Nupjautas vietas pravartu 1–2 dienas palaikyti sausai, kad apdžiūtų ir sumažėtų puvimo rizika pasodinus į žemę.

    Sodinimas: svarbiausia šiluma ir laidus substratas

    Praktiškiausias laikas pradėti auginti imbierą yra žiemos pabaiga arba ankstyvas pavasaris, tačiau namuose tai įmanoma ir kitu metu, jei pakanka šviesos ir šilumos. Pradžiai dažnai pakanka maždaug 20 centimetrų skersmens vazono, tačiau ilgainiui gali prireikti platesnio, nes šakniastiebiai plečiasi į šonus.

    Vazonas turi turėti drenažo skyles, o žemė būti derlinga ir laidi vandeniui, kad neužmirktų. Šakniastiebį sodinkite horizontaliai, akutėmis į viršų, užberkite apie 2 centimetrų žemių sluoksniu ir lengvai palaistykite.

    Geriausiai imbieras dygsta esant maždaug 22–25 laipsnių šilumai. Vazoną laikykite šviesioje vietoje, bet saugokite nuo kaitrios tiesioginės saulės, o pirmųjų ūglių kartais tenka laukti kelias savaites ar net iki dviejų mėnesių.

    Priežiūra: dažniausia klaida yra perlaistymas

    Imbieras mėgsta lengvai drėgną, bet ne šlapią žemę, todėl laistyti reikėtų tik tada, kai viršutinis sluoksnis pradeda džiūti. Jei vanduo užsistovi vazone ar lėkštelėje, šakniastiebis gali pradėti pūti, todėl po laistymo būtina pašalinti vandens perteklių.

    Aktyvaus augimo laikotarpiu imbierą galima tręšti valgomiesiems augalams skirtomis trąšomis pagal gamintojo rekomendacijas. Gelstantys lapai pavasarį ar vasarą dažniausiai signalizuoja, kad augalui trūksta šviesos, per šalta, per sausa arba, priešingai, per daug drėgna.

    Vasarą imbierą galima išnešti į balkoną ar sodą, kai dienomis laikosi bent apie 20 laipsnių šiluma, o naktimis temperatūra nenukrenta žemiau 15 laipsnių. Prie lauko sąlygų augalą reikėtų pratinti pamažu, nes staigus saulės ir vėjo pokytis gali jį susilpninti.

    Kada galima imti derlių

    Jauną imbierą dažnai įmanoma pradėti kasti maždaug po 4–6 mėnesių, o didesniems šakniastiebiams paprastai prireikia 8–12 mėnesių. Jei namuose trūksta šviesos, augimas gali sulėtėti, todėl derliaus gali tekti laukti ilgiau.

    Sezono pabaigoje lapai gali pradėti gelsti ir džiūti, tai natūralus augalo perėjimas į ramybės laikotarpį. Tuomet šakniastiebius galima atsargiai išimti iš žemės, o dalį sveiko šakniastiebio pasilikti kitam sezonui ir laikyti sausoje, nuo šalčio apsaugotoje vietoje.

  • Rudenį šis gėrimas tampa tikru gelbėtoju: imbiere ir ciberžolėje slypi daugiau, nei manėte

    Rudenį šis gėrimas tampa tikru gelbėtoju: imbiere ir ciberžolėje slypi daugiau, nei manėte

    Ruduo daugeliui tampa rimtu išbandymu: trumpėja dienos, mažėja saulės, daugiau laiko praleidžiame patalpose, o šildymo sezonas sausina orą. Tokiomis sąlygomis virusams plisti lengviau, o organizmui tenka didesnė apkrova.

    Viena dažniausių šaltojo sezono temų yra vitaminas D, kurio gamyba odoje reikšmingai sumažėja, kai saulės beveik nematome. Specialistai pabrėžia, kad imunitetą labiausiai lemia kasdieniai įpročiai, o ne vienkartinės greitos priemonės, todėl svarbūs miegas, streso valdymas ir subalansuota mityba.

    Imunitetui palanki mityba dažniausiai siejama su pakankamu baltymų kiekiu, cinku, geležimi, taip pat vitaminais C ir D. Šių medžiagų gauname iš daržovių ir vaisių, kiaušinių, žuvies, ankštinių, fermentuotų produktų, riešutų bei sėklų.

    Kasdieniame racione gali praversti ir šildantis gėrimas su imbieru, citrina, medumi bei ciberžole. Toks derinys dažnai pasirenkamas dėl skonio ir jaučiamo šilumos efekto, o medus neretai padeda sušvelninti sudirgusios gerklės pojūtį.

    Vis dėlto svarbu suprasti ribas: toks gėrimas nepakeičia gydymo ir negarantuoja apsaugos nuo infekcijų. Jei karščiavimas, dusulys ar stiprėjantys simptomai užsitęsia, verta pasitarti su gydytoju.

    Šildantis gėrimas: paprastas receptas

    Į puodelį dėkite 3–4 centimetrų gabalėlį šviežio imbiero arba 1 arbatinį šaukštelį malto imbiero. Įmaišykite pusę arbatinio šaukštelio ciberžolės ir užpilkite apie 100 mililitrų 50–60 laipsnių šilumos vandens.

    Po kelių minučių įpilkite 1 valgomąjį šaukštą citrinos sulčių ir pagal skonį įdėkite medaus, tuomet gerai išmaišykite. Verdančio vandens geriau nenaudoti, nes aukšta temperatūra mažina kai kurių medžiagų savybes ir keičia skonį.

    Gėrimą dažniausiai rekomenduojama vartoti saikingai, pavyzdžiui, iki 2 kartų per dieną, geriausia valgant arba po valgio, o ne nevalgius. Jei turite skrandžio rūgštingumo, refliukso ar tulžies pūslės problemų, imbieras ir citrina gali dirginti, todėl verta stebėti savijautą.

    Ką verta žinoti apie sudedamąsias dalis

    Imbieras vertinamas dėl aštraus skonio ir jame esančių biologiškai aktyvių junginių, kurie siejami su priešuždegiminėmis savybėmis. Ciberžolėje esantis kurkuminas dažnai minimas tyrimuose, tačiau jo įsisavinimas nėra labai didelis, todėl realų poveikį labiausiai lemia visuma, o ne vienas ingredientas.

    Citrina yra vitamino C šaltinis, tačiau vien jos neužtenka, jei mityba skurdi ir trūksta kitų svarbių medžiagų. Medus suteikia saldumo, gali palengvinti perštėjimą, bet sergant cukriniu diabetu ar ribojant cukrų jo kiekį reikėtų vertinti atsargiai.

    Kas labiausiai stiprina imunitetą

    Reguliarus judėjimas, kokybiškas miegas ir mažesnis lėtinis stresas yra vieni svarbiausių veiksnių, susijusių su imuninės sistemos veikla. Ne mažiau reikšminga ir kasdienė lėkštė, kurioje netrūksta daržovių, baltymų ir gerųjų riebalų.

    Rudenį ir žiemą dažnai aptariama vitamino D papildų tema, tačiau dozę derėtų rinktis atsakingai, įvertinus amžių, sveikatos būklę ir individualius poreikius. Jei abejojate, saugiausia sprendimą priimti pasitarus su gydytoju arba vaistininku.

  • 3 prieskoniai, galintys padėti stabilizuoti cukraus kiekį kraujyje: ką rodo tyrimai

    Cukraus kiekis kraujyje per dieną natūraliai svyruoja, o jam įtakos turi maistas, fizinis aktyvumas, miegas, stresas ir hormonai. Pagrindinį reguliavimo darbą atlieka insulinas, padedantis ląstelėms panaudoti gliukozę energijai.

    Kai organizmas į insuliną reaguoja prasčiau, gali vystytis atsparumas insulinui, o ilgainiui didėja 2 tipo cukrinio diabeto rizika. Specialistai pabrėžia, kad kertiniai kontrolės principai išlieka subalansuota mityba, judėjimas, sveikas kūno svoris ir gydytojo paskirtas gydymas.

    Vis dėlto pastaraisiais metais daugiau dėmesio skiriama klausimui, ar kai kurie prieskoniai gali suteikti papildomos naudos. Mokslinėje literatūroje dažniausiai minimi ožragės sėklos, cinamonas ir imbieras, tačiau įrodymai ir poveikio dydis nėra vienodi.

    Ožragė: daugiausia vilčių

    Ožragė, dar vadinama graikiška ožrage, nuo seno naudojama kulinarijoje, o jos sėklose gausu tirpių skaidulų ir biologiškai aktyvių junginių. Manoma, kad jos gali lėtinti angliavandenių pasisavinimą ir daryti įtaką insulino veikimui.

    Metaanalizėse, kuriose vertinti klinikiniai tyrimai su 2 tipo diabetu sergančiais žmonėmis, ožragės papildai siejami su mažesniu gliukozės kiekiu nevalgius ir geresniais ilgalaikės kontrolės rodikliais, tokiais kaip glikuotas hemoglobinas. Tačiau skirtingos dozės ir preparatų sudėtis reiškia, kad rezultatų negalima suabsoliutinti.

    Svarbu atskirti prieskonį nuo standartizuoto ekstrakto: kasdienis nedidelis kiekis maiste paprastai nesuteikia tokių dozių, kokios naudotos tyrimuose. Dėl to ožragė labiau vertinama kaip mitybos papildymas, o ne greitas sprendimas.

    Cinamonas: svarbi rūšis ir kiekis

    Cinamonas dažnai siejamas su geresne gliukozės kontrole, nes jame esantys polifenoliai gali prisidėti prie jautrumo insulinui. Kai kuriuose tyrimuose su 2 tipo diabetu sergančiais žmonėmis fiksuotas kuklus gliukozės nevalgius ir HbA1c mažėjimas, tačiau dalyje tyrimų poveikis nepasikartojo.

    Ekspertai atkreipia dėmesį į cinamono rūšį: kasijos cinamone paprastai būna daugiau kumarino, kuris dideliais kiekiais gali būti nepalankus kepenims. Todėl vienas dalykas yra žiupsnelis cinamono košėje ar kavoje, o visai kas kita yra didelės dozės kapsulėmis.

    Jei žmogus svarsto apie ilgalaikį didesnių kiekių vartojimą, saugiau tai aptarti su gydytoju arba vaistininku, ypač jei jau vartojami vaistai cukraus kiekiui mažinti.

    Imbieras: rezultatai nevienareikšmiai

    Imbieras turi junginių, vadinamų gingeroliais ir šogaoliais, kurie tiriami dėl galimo poveikio gliukozės apykaitai. Kai kuriose apžvalgose minimas nedidelis gliukozės nevalgius ir HbA1c pagerėjimas, tačiau bendra įrodymų bazė laikoma mažiau tvirta nei ožragės atveju.

    Skirtumus tarp tyrimų dažnai lemia vartojimo trukmė, dozės, imbiero forma ir dalyvių sveikatos būklė. Dėl to šiuo metu nėra pagrindo teigti, kad imbieras patikimai ir reikšmingai pakeičia gydymo strategiją.

    Kasdienėje mityboje imbieras gali būti naudingas kaip skoniui ir įvairovei skirtas ingredientas, ypač jei padeda mažinti pridėtinio cukraus ar druskos kiekį. Tačiau jo nereikėtų vertinti kaip vaistų pakaitalo.

    Gydytojai pabrėžia, kad prieskoniai gali būti prasminga subalansuotos mitybos dalis, bet jie nepakeičia nei judėjimo, nei svorio kontrolės, nei paskirtų vaistų. Ypač atsargiai reikėtų vertinti koncentruotus papildus, nes kartu su diabetui gydyti skirtais vaistais jie gali padidinti per mažo cukraus kiekio riziką.

    Jei diagnozuotas cukrinis diabetas arba vartojami gliukozės kiekį mažinantys vaistai, prieš pradedant vartoti ožragės, cinamono ar imbiero ekstraktus didesnėmis dozėmis verta pasitarti su gydytoju. Tai saugiausias būdas suderinti mitybos pokyčius su gydymu ir išvengti nepageidaujamų sąveikų.

  • Čekai ją geria litrais: kepta arbata be arbatos stebina skoniu ir nauda vėsiomis dienomis

    Kas yra čekų kepta arbata?

    Čekijoje itin populiarus gėrimas, vadinamas pečený čaj, dažnai verčiamas kaip kepta arbata, nors tikros arbatos lapelių sudėtyje paprastai nėra. Iš esmės tai orkaitėje kepti vaisiai su cukrumi ir prieskoniais, vėliau užpilami karštu arba šaltu vandeniu.

    Toks mišinys primena tirštą vaisių užpilą ar desertinį koncentratą, kurį galima dozuoti pagal skonį. Populiarumą jis pelnė dėl ryškaus aromato, paprasto paruošimo ir to, kad vėsiu oru greitai sušildo.

    Kodėl šis gėrimas laikomas alternatyva arbatai?

    Kepta arbata vertinama kaip švelnesnė alternatyva įprastiems karštiems gėrimams, ypač tiems, kurie vengia kofeino. Jei pagrindą sudaro vaisiai, gėrime natūraliai atsiranda vitaminų, polifenolių ir skaidulų likučių, nors dalį maistinių medžiagų sumažina kaitinimas.

    Vis dėlto svarbiausia detalė yra cukrus, kurio tradiciniuose receptuose netrūksta. Mitybos specialistai nuolat pabrėžia, kad laisvųjų cukrų perteklius siejamas su didesne antsvorio ir dantų ėduonies rizika, todėl verta rinktis mažiau saldintą versiją arba dalį cukraus keisti natūraliu vaisių saldumu.

    Kaip pasigaminti namuose ir saugiai laikyti?

    Namuose kepta arbata dažniausiai gaminama iš obuolių, kriaušių, vyšnių be kauliukų, braškių ar aviečių, o skoniui sustiprinti dedama imbiero ar cinamono. Vaisiai supjaustomi, apibarstomi cukrumi, kepami maždaug 180 laipsnių temperatūroje apie 40–50 minučių ir kartkartėmis pamaišomi.

    Iškeptas vaisių mišinys sudedamas į stiklainius ir pasterizuojamas, kad ilgiau negestų. Laikyti rekomenduojama tamsioje, vėsioje ir sausoje vietoje, nes netinkamos sąlygos didina pelėsio ir rūgimo riziką.

    Paruošimas puodelyje paprastas: 1–2 arbatiniai šaukšteliai koncentrato užpilami karštu vandeniu ir išmaišomi. Vasarą tą patį mišinį galima užpilti šaltu vandeniu, įdėti ledo ir gauti gaivų vaisinį gėrimą.

    „Kepta arbata patogi tuo, kad tai tarsi naminis koncentratas: vieną kartą paruoši, o vėliau gėrimą pasidarai per minutę“, – sako šį gėrimą namuose bandantys gaminti entuziastai.