CP v2

Tag: Imunitetas

  • Pamirštas pavasario augalas stiprina imunitetą: dėkite į salotas arba gerkite kaip arbatą

    Pamirštas pavasario augalas stiprina imunitetą: dėkite į salotas arba gerkite kaip arbatą

    Czosnaczek, lietuviškai dažnai vadinamas česnakine žliūge arba česnakine rūgtimi, yra dvejų metų augalas iš bastutinių šeimos. Pirmaisiais metais jis suformuoja širdelės formos lapų skrotelę, o antraisiais pražysta smulkiais baltais žiedais.

    Šio augalo atpažinimo ženklas paprastas: patrinti lapai skleidžia aiškų česnako aromatą. Dėl to jis neretai painiojamas su kitais pavasariniais žaliais augalais, tačiau būtent kvapas dažniausiai padeda greitai atskirti.

    Czosnaczek auga laukiniuose plotuose, miškuose, parkuose, krūmynuose ir palei takus, dažnai sudarydamas tankius sąžalynus. Valgomi daugiausia lapai, taip pat tinka ir žiedai, kurie yra švelnesnio, kiek garstyčias primenančio skonio.

    Maistiniu požiūriu tai nėra stebuklingas vaistas, tačiau augalas vertinamas dėl biologiškai aktyvių medžiagų ir antioksidantų. Žalumynuose dažniausiai aptinkami vitaminas C, polifenoliai ir gliukozinolatai, o jie siejami su organizmo apsauga nuo oksidacinio streso.

    Oksidacinis stresas siejamas su lėtiniu uždegimu ir ląstelių senėjimo procesais, todėl mityboje rekomenduojama dažniau rinktis įvairius žalius augalus. Czosnaczek šiuo požiūriu gali būti įdomi alternatyva įprastiems pavasario žalumynams, jei jis vartojamas kaip kasdienės mitybos dalis.

    Virtuvėje šis augalas vertinamas dėl universalumo: žali lapai tinka salotoms, varškei, sumuštinių užtepėlėms, pesto ar kaip švelnesnis česnako prieskonis. Termiškai apdorotas jis gali papildyti sriubas, troškinius ar įdarus, tačiau kaitinant dalis aromato ir jautresnių medžiagų sumažėja.

    Dar vienas populiarus būdas yra užpilas, primenantis lengvą žolelių arbatą. Paprastai lapai užpilami karštu, bet ne verdančiu vandeniu ir palaikomi kelias minutes, kad skonis liktų švelnus ir neperkartėtų.

    Vis dėlto renkant laukinius augalus svarbiausia yra saugumas ir tikslus atpažinimas, ypač jei jie auga prie judrių kelių ar vietose, kur galimas užterštumas. Turint lėtinių ligų, vartojant vaistus ar nėštumo metu, prieš reguliariai įtraukiant naujus žolinius užpilus į racioną verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

  • Cinko trūkumas gali smogti netikėtai: šie požymiai išduoda, kad jo organizmui stinga

    Cinko trūkumas gali smogti netikėtai: šie požymiai išduoda, kad jo organizmui stinga

    Cinkas yra vienas svarbiausių mikroelementų, kurio organizmui reikia nedideliais kiekiais, tačiau jo vaidmuo itin platus. Jis dalyvauja šimtų fermentų veikloje, prisideda prie DNR ir baltymų sintezės, ląstelių dalijimosi ir audinių atsinaujinimo. Dėl to cinko pakankamumas svarbus augimui, medžiagų apykaitai ir bendrai organizmo pusiausvyrai.

    Cinkas taip pat reikšmingas imuninei sistemai, nes dalyvauja imuninių ląstelių brendime ir padeda reguliuoti uždegiminį atsaką. Tai reiškia, kad organizmas gali efektyviau kovoti su infekcijomis, o uždegimas netampa perteklinis. Kartu cinkas siejamas su oksidacinio streso mažinimu, o tai svarbu įvairių lėtinių būklių kontekste.

    Vienas dažniausių signalų, kad cinko gali stigti, yra lėtesnis žaizdų gijimas ir prastesnė odos būklė. Taip pat gali silpnėti plaukai, jie ima labiau slinkti, o nagai tampa trapūs ir lengviau lūžinėja. Šie požymiai nėra specifiški tik cinkui, tačiau jų visuma dažnai skatina įtarti mikroelementų trūkumą.

    Trūkumas gali pasireikšti ir mažiau akivaizdžiai: nuolatiniu nuovargiu, sumažėjusiu apetitu, dirglumu ar sunkesne koncentracija. Kai kuriems žmonėms pasikeičia skonio pojūtis, rečiau pasitaiko ir uoslės sutrikimų. Vaikams nepakankamas cinko kiekis gali turėti įtakos augimui ir vystymuisi, o suaugusiesiems gali atsispindėti hormonų pusiausvyroje ir vaisingume.

    Rekomenduojamas cinko poreikis priklauso nuo amžiaus ir lyties, o didesnio kiekio dažniau reikia vyrams, taip pat nėščioms ir žindančioms moterims. Praktikoje subalansuota mityba dažniausiai leidžia šį poreikį padengti, tačiau kai kurios grupės susiduria su didesne rizika. Tai žmonės, turintys virškinamojo trakto ligų ar įsisavinimo sutrikimų, vyresnio amžiaus asmenys, intensyviai sportuojantys, patiriantys ilgalaikį stresą, taip pat laikantys labai ribojančių ar vienpusių dietų.

    Nemažai dėmesio vertas ir kitas kraštutinumas, kai cinko suvartojama per daug, dažniausiai dėl neapgalvotos papildų vartojimo praktikos. Suaugusiesiems dažnai minima saugi viršutinė riba yra apie 40 miligramų per parą, o didesnės dozės gali sukelti pykinimą, pilvo skausmus ar viduriavimą. Ilgalaikis perteklius gali sutrikdyti kitų mikroelementų pusiausvyrą, ypač vario, ir būti siejamas su mažakraujyste, imuniteto pokyčiais ar neurologiniais simptomais.

    Kitaip tariant, papildai su cinku nėra skirti vartoti profilaktiškai visiems ir visada. Jei įtariamas trūkumas, pirmiausia verta įvertinti mitybą ir rizikos veiksnius, o prireikus pasitarti su gydytoju ar vaistininku dėl tinkamiausio sprendimo. Tai ypač svarbu, jei kartu vartojami keli maisto papildai, nes perteklius gali susidaryti nepastebimai.

  • Močiutės vadintas „gegužės medumi“: pienių sirupas nuo kosulio beveik už dyką

    Balandžio pabaigoje ir gegužės pradžioje pievose sužydi tūkstančiai paprastųjų kiaulpienių žiedų. Būtent tada daugelis namuose verda kiaulpienių sirupą, liaudiškai vadinamą „gegužės medumi“, ir laiko jį natūralia pagalba peršalus šaltuoju sezonu.

    Renkant žiedus svarbiausia vieta: geriausia rinkti nuo kelių nutolusiose, chemikalais nepurkštose pievose. Specialistai taip pat primena, kad rinkti reikėtų tik sausą dieną, kai žiedai pilnai prasiskleidę, o parsineštus trumpam paskleisti, kad pasišalintų smulkūs vabzdžiai.

    Kiaulpienės vertinamos dėl biologiškai aktyvių medžiagų, o jų preparatai tradiciškai siejami su kvėpavimo takų komfortu. Nors naminis sirupas nėra vaistas, šiltame gėrime ar vartojamas mažais kiekiais jis dažnai pasirenkamas kaip raminantis priedas, ypač kamuojant perštinčiai gerklei ar užsitęsusiam kosuliui.

    Vis dėlto toks sirupas dažniausiai gaminamas su dideliu kiekiu cukraus, todėl jo vartojimą verta vertinti atsargiai. Dėl didesnio cukraus kiekio jis gali netikti sergantiems cukriniu diabetu, taip pat žmonėms, kuriems gydytojai rekomenduoja riboti greituosius angliavandenius.

    Atsargumo reikėtų ir turintiems skrandžio problemų, pavyzdžiui, opaligę ar ryškų rūgštingumą, nes rūgštūs priedai, tokie kaip citrina, gali dirginti. Jei vartojate vaistus ar turite lėtinių ligų, saugiausia pasitarti su gydytoju arba vaistininku, ypač jei sirupą ketinate vartoti reguliariai.

    Gaminimo principas paprastas: žiedai trumpai pavirinami vandenyje, nuoviras paliekamas pritraukti, vėliau nukošiamas ir ilgiau kaitinamas su cukrumi bei citrina, kol sutirštėja. Norint sodresnio skonio, verdant dažnai įdedama keli gvazdikėliai ar gabalėlis imbiero, o gatavas sirupas pilstomas į iškaitintus stiklainius ir laikomas tamsioje, vėsioje vietoje.

    Pastaraisiais metais matyti ir nauja tendencija: dalis žmonių mažina cukraus kiekį arba ieško alternatyvų, tačiau tada pasikeičia ne tik skonis, bet ir laikymo savybės. Jei sirupas verdamas trumpiau ar gaminamas su mažiau cukraus, jį patikimiau laikyti šaldytuve ir suvartoti greičiau, kad sumažėtų gedimo rizika.