Tag: Inkstų ligos

  • Populiarūs ciberžolės papildai gali didinti inkstų akmenų riziką: kam verta suklusti

    Ciberžolės papildai dažnai reklamuojami kaip „natūralus“ būdas mažinti uždegimą, tačiau jie nėra visiškai be rizikos – daliai žmonių gali kilti problemų dėl inkstų.

    Apie tai rašo „EatingWell“, kalbinęs su inkstų sveikata dirbančius specialistus, kurie atkreipia dėmesį į kelias dažnai pamirštamas šių papildų puses.

    Pagrindinė priežastis – ciberžolėje esantis oksalatas. Koncentruotos dozės kai kuriems žmonėms gali prisidėti prie kalcio oksalato kristalų susidarymo, o tai siejama su inkstų akmenimis.

    Dar vienas pavojus – papildų grynumas: prieskoniai ir jų papildai gali būti užteršti kitomis medžiagomis, įskaitant sunkiuosius metalus, todėl svarbi produkto kokybė ir patikra.

    Kaip ciberžolė gali paveikti inkstus

    Nurodoma, kad ciberžolė yra turtinga oksalato, o didesnės, koncentruotos papildų dozės gali būti problemiškos tiems, kurie yra linkę į inkstų akmenis.

    2026 metų analizėje minima, kad ciberžolės papilduose oksalato kiekis gali siekti iki 50 miligramų vienoje rekomenduojamoje porcijoje, o viena formulė su juodaisiais pipirais – iki 93 miligramų.

    Specialistai pabrėžia, kad ne visiems reikalinga mažo oksalato dieta, tačiau koncentruoti papildai, ypač vartojami neapgalvotai, gali didinti riziką jautresniems žmonėms.

    Užterštumo rizika ir kam reikėtų būti atsargesniems

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad papildai ne visada būna patikrinami dėl grynumo prieš pasiekdami parduotuves, o ciberžolė minima tarp prieskonių, kurie neretai siejami su švino priemaišomis.

    Tekste cituojamas tyrimas, kuriame nurodoma, kad 14 proc. iš 356 Pietų Azijoje tirtų ciberžolės mėginių buvo aptikta daugiau nei 2 mikrogramai švino viename grame.

    Pažymima, kad užteršti produktai gali kenkti plačiajai visuomenei, tačiau žmonės, turintys inkstų pažeidimų ar inkstų ligą, gali būti ypač pažeidžiami dėl sumažėjusio gebėjimo pašalinti perteklinius mineralus ir medžiagų apykaitos produktus.

    Kaip vartoti papildus saugiau

    Specialistai ragina prieš pradedant vartoti bet kokį naują papildą pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu ir peržiūrėti, ar papildai nesąveikauja su vartojamais vaistais.

    Taip pat siūloma rinktis produktus, kurių kokybė patvirtinta nepriklausomais tyrimais – ant pakuočių rekomenduojama ieškoti atitinkamų sertifikavimo ar partijos patikros žymų.

    Kalbant konkrečiai apie ciberžolę, minima ir praktinė rekomendacija: vartoti papildą su kalcio turinčiu maistu, kad kalcis žarnyne galėtų prisijungti oksalatą dar prieš jam pasiekiant inkstus.

    Inkstų sveikatai svarbūs ir kasdieniai įpročiai: pakankamas skysčių vartojimas, druskos kiekio ribojimas, fizinis aktyvumas bei didesnė augalinio maisto dalis racione.

  • Milijonas žmonių išsitikrino sveikatą: gydytojai įspėja, kurios bėdos plinta sparčiausiai

    Tyrimas atskleidė pavojingą tendenciją

    Daugiau nei 1 000 000 žmonių sveikatos patikrų duomenų analizė parodė, kad širdies ir kraujagyslių rizikos veiksniai išlieka itin paplitę. Tyrimo išvadose akcentuojama, kad daugeliui nustatytų pakitimų ilgą laiką nebūdingi aiškūs simptomai.

    Analizėje skelbiama, kad beveik kas antram tirtajam fiksuotos arterinio kraujospūdžio reikšmės, būdingos hipertenzijai. Dar dažniau nustatyti lipidų apykaitos sutrikimai, susiję su padidėjusiu cholesteroliu, jie paveikė daugiau nei 60 proc. dalyvių.

    Kodėl tylūs rodikliai pavojingi

    Padidėjęs kraujospūdis ir pakitęs cholesterolio profilis neretai progresuoja nepastebimai, todėl vien gera savijauta negarantuoja, kad kraujotakos sistema veikia sklandžiai. Būtent dėl to gydytojai pabrėžia profilaktinių tyrimų svarbą, ypač kai rizikos veiksniai kaupiasi metų metus.

    Hipertenzija didina insulto, miokardo infarkto, širdies nepakankamumo ir inkstų pažeidimo tikimybę. Padidėjęs mažo tankio lipoproteinų cholesterolis, dažnai vadinamas MTL arba LDL, siejamas su ateroskleroze, kai kraujagyslių sienelėse formuojasi plokštelės, galinčios susiaurinti spindį ir sukelti ūmias komplikacijas.

    Specialistai pabrėžia, kad prastas vieno tyrimo atsakymas dar nereiškia neišvengiamos ligos, tačiau rizika didėja priklausomai nuo amžiaus, rūkymo, fizinio aktyvumo stokos, cukrinio diabeto ir paveldimumo. Dėl to svarbiausia ne tik išsitirti, bet ir aptarti rezultatus su gydytoju, įvertinant bendrą rizikos profilį.

    Augantis svoris ir pilvinis nutukimas

    Tyrime išskiriama ir kita dažna problema, per didelė kūno masė. Nutukimas, vertinant pagal kūno masės indeksą, nustatytas daugiau nei 27 proc. dalyvių, o pilvinis nutukimas, vertinamas pagal liemens apimtį, fiksuotas net maždaug trims ketvirtadaliams tirtųjų.

    Medikai atkreipia dėmesį, kad riebalinio audinio kaupimasis pilvo srityje siejamas su didesne metabolinių sutrikimų rizika, įskaitant atsparumą insulinui, 2 tipo cukrinį diabetą, hipertenziją ir širdies bei kraujagyslių ligas. Dėl to vis dažniau pabrėžiama liemens apimties svarba, nes vien kūno masės indeksas ne visada tiksliai atspindi riziką.

    Riebalinis audinys nėra tik energijos atsargos, jis veikia kaip aktyvus organas, dalyvaujantis hormonų, uždegiminių procesų ir apykaitos reguliavime. Po menopauzės jis taip pat tampa reikšminga estrogenų susidarymo vieta, todėl perteklinis riebalinis audinys gali turėti platesnių padarinių nei vien svorio pokytis.

    Inkstų funkcija, šlapimo rūgštis ir PSA

    Analizėje nurodoma, kad maždaug kas šeštam tirtajam nustatytas sumažėjęs eGFR rodiklis, mažesnis nei 60 ml per minutę. Šis rodiklis naudojamas inkstų filtracijos funkcijai įvertinti, tačiau vieno tyrimo nepakanka galutinei diagnozei, reikalingas vertinimas laike ir papildomi duomenys.

    Gydytojai pabrėžia, kad lėtinė inkstų liga dažniausiai nustatoma tuomet, kai pakitimai išlieka mažiausiai tris mėnesius arba yra kitų organo pažeidimo įrodymų. Ankstyvose stadijose ji gali nesukelti jokių simptomų, todėl rizikos grupėms, ypač sergantiems hipertenzija ar diabetu, rekomenduojama reguliariai tikrintis.

    Dar viena dažnai nustatyta problema, padidėjusi šlapimo rūgšties koncentracija, ji fiksuota maždaug kas penktam dalyviui. Hiperurikemija ne visada sukelia simptomus, tačiau daliai žmonių gali būti susijusi su podagros išsivystymu.

    Vyrų grupėje daliai tirtųjų nustatytas padidėjęs PSA rodiklis, naudojamas prostatos ligų diagnostikoje. Specialistai primena, kad padidėjęs PSA automatiškai nereiškia prostatos vėžio, tačiau toks rezultatas visada turėtų būti aptartas su gydytoju ir, jei reikia, tikslinamas papildomais tyrimais.

    Skirtumai tarp vyrų ir moterų

    Tyrimo duomenimis, tarp programoje tirtų žmonių moterys sudarė apie 59,1 proc., o vyrai apie 40,9 proc. Didesnis moterų aktyvumas profilaktikoje gali rodyti, kad jos dažniau pasinaudoja galimybe išsitirti dar iki atsirandant nusiskundimams.

    Kartu pažymima, kad dauguma nustatytų rizikos veiksnių dažniau pasitaikė vyrams. Jiems dažniau fiksuotas antsvoris ir nutukimas, hipertenzija, hiperglikemija, lipidų apykaitos sutrikimai, taip pat kai kurie kepenų rodiklių pakitimai ir padidėjusi šlapimo rūgštis.

    Ką praktikoje reiškia prevencija

    Gydytojai pabrėžia, kad kraujospūdį verta matuoti reguliariai nepriklausomai nuo amžiaus, o padidėjusios reikšmės turėtų būti vertinamos ne vienkartiniu matavimu, bet stebint dinamiką. Taip pat rekomenduojama periodiškai tikrinti cholesterolio ir gliukozės rodiklius, o tyrimų dažnumą derinti su gydytoju pagal rizikos veiksnius.

    Kasdieniai įpročiai išlieka kertiniai: pakankamas fizinis aktyvumas, subalansuota mityba ir mažesnis druskos, pridėtinio cukraus bei sočiųjų riebalų kiekis gali padėti mažinti riziką. Svarbus ir miegas, nes lėtinis miego trūkumas siejamas su prastesne kraujospūdžio, apetito ir medžiagų apykaitos kontrole.

    „Tyrimo rezultatai rodo, kad žmonės per dažnai išsitiria per vėlai, jau atsiradus simptomams, nors didžiausia prevencijos vertė yra tada, kai ji užbėga ligai už akių“, – sakė prof. Jakub Swadźba, apibendrindamas analizės išvadas.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad tokie duomenys dera su platesnėmis visuomenės sveikatos tendencijomis, kai didžiausią naštą sveikatos sistemoms sudaro lėtinės neinfekcinės ligos, ypač širdies ir kraujagyslių. Ankstyvas rizikos veiksnių nustatymas, nuoseklus gydymas ir gyvenimo būdo korekcijos išlieka veiksmingiausios priemonės mažinant sunkių komplikacijų tikimybę.

  • Bananas vadina supervaisiumi, bet gydytojai įspėja: kam jos gali pakenkti

    Bananas vadina supervaisiumi, bet gydytojai įspėja: kam jos gali pakenkti

    Bananai dažnai įvardijami kaip vieni maistingiausių vaisių: jie lengvai prieinami, patogūs užkandžiui ir turi nemažai organizmui svarbių medžiagų. Vis dėlto mitybos specialistai pabrėžia, kad bananų nauda priklauso nuo kiekio, brandumo ir žmogaus sveikatos būklės.

    Vidutinis bananas suteikia angliavandenių, skaidulų ir mikroelementų, ypač kalio bei magnio, svarbių raumenų darbui ir normaliai nervų sistemos veiklai. Taip pat tai vienas dažniau pasirenkamų vaisių sportuojantiems, nes gali padėti greičiau papildyti energijos atsargas po fizinio krūvio.

    Bananų sudėtyje yra vitamino B6, kuris svarbus baltymų apykaitai ir nervų sistemos funkcijoms. Be to, bananuose aptinkama biologiškai aktyvių junginių, tarp jų antioksidantų, siejamų su ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso.

    Kodėl sunokę bananai saldesni?

    Banano brandumas keičia jo sudėtį: vaisiui nokstant, krakmolas palaipsniui virsta paprastesniais cukrais, todėl skonis tampa saldesnis. Dėl to pernokę bananai kai kuriems žmonėms gali labiau kelti apetitą saldumynams arba paskatinti didesnį suvalgomo kiekio norą.

    Nors bananai paprastai laikomi žemo ar vidutinio glikeminio poveikio produktu, reakcija į juos individuali. Žmogui, kuris jautriau reaguoja į greitai pasisavinamus angliavandenius, ypač jei vaisius labai sunokęs, gliukozės šuoliai gali būti ryškesni.

    Kada verta būti atsargesniems?

    Vienas dažniausiai minimų rizikos veiksnių yra didesnis kalio kiekis. Žmonėms, turintiems pažengusią inkstų ligą, papildomas kalis gali kauptis kraujyje, todėl dietą paprastai reikia derinti su gydytoju ar dietologu.

    Taip pat atsargiau bananus turėtų vertinti tie, kuriems gydytojas yra nurodęs riboti kalio suvartojimą dėl vartojamų vaistų ar gretutinių būklių. Tokiais atvejais svarbiausia ne pats vaisius, o bendras kalio kiekis dienos racione.

    Kai kurie žmonės pastebi, kad bananai gali provokuoti galvos skausmus, ypač jei yra polinkis į migreną. Tai siejama su biogeniniais junginiais maiste, tačiau ryšys nėra vienodas visiems, todėl dažniausiai rekomenduojama stebėti individualias reakcijas.

    Kaip bananus įtraukti į mitybą protingai?

    Kasdienėje mityboje bananai gali būti naudingi kaip vienas iš vaisių, o ne vienintelis pasirinkimas. Praktinis sprendimas yra derinti bananą su baltymų ar riebalų šaltiniu, pavyzdžiui, natūraliu jogurtu ar riešutų sviestu, kad sotumas išliktų ilgiau.

    Jei tikslas yra mažesnis cukrų kiekis, dažnai rekomenduojama rinktis mažiau sunokusius bananus. O sergant diabetu ar turint inkstų problemų, saugiausia individualų kiekį aptarti su sveikatos priežiūros specialistu.

  • Širdis ar kalis: gydytojai įspėja apie pavojingą spąstą gydant širdies nepakankamumą

    Gydytojui įvertinus širdies nepakankamumu sergančios pacientės tyrimus, sprendimas dažnai būna skubus: tenka mažinti vieno svarbiausių vaistų dozę, nes jis gali didinti kalio kiekį kraujyje. Tai ypač rizikinga, kai inkstų funkcija jau susilpnėjusi, nes būtent inkstai daugiausia atsakingi už kalio pusiausvyrą organizme.

    Kai kalio koncentracija kraujyje pakyla per daug, išsivysto hiperkalemija, galinti sukelti pavojingus širdies ritmo sutrikimus. Klinikinėje praktikoje tai neretai priverčia gydytojus rinktis tarp dviejų blogybių: tęsti gyvybę gelbstinčią terapiją ir rizikuoti komplikacijomis arba riboti gydymą ir didinti ligos paūmėjimo tikimybę.

    Kas yra hiperkalemija?

    Hiperkalemija vadinama būklė, kai kalio kiekis kraujyje padidėja daugiau, nei organizmas pajėgia saugiai toleruoti. Kalis būtinas normaliam raumenų ir nervų darbui, tačiau per didelė jo koncentracija gali sutrikdyti elektrinių impulsų sklidimą širdyje.

    Dažniausia priežastis – sumažėjęs kalio pasišalinimas per inkstus, ypač sergant lėtine inkstų liga. Rizika išauga ir tuomet, kai vartojami vaistai, mažinantys kalio šalinimą, nors jie yra vieni svarbiausių gydant širdies nepakankamumą pagal šiuolaikines gaires.

    Kodėl tai tampa gydymo spąstais?

    Širdies nepakankamumo gydyme plačiai taikomi renino, angiotenzino ir aldosterono sistemą veikiantys vaistai, kurie mažina mirštamumą ir hospitalizacijų riziką. Tačiau daliai pacientų jie gali didinti kalio koncentraciją, ypač jei kartu yra inkstų funkcijos sutrikimas, vyresnis amžius ar vartojami keli panašiai veikiantys preparatai.

    Dėl didėjančio kalio kiekio gydytojai neretai sumažina dozę arba laikinai nutraukia bazinį gydymą, kad stabilizuotų laboratorinius rodiklius. Problema ta, kad toks sprendimas gali pabloginti prognozę: pacientui didėja širdies nepakankamumo paūmėjimų, pakartotinių hospitalizacijų ir mirties rizika.

    „Kai atsiranda hiperkalemija, gydytojai atsiduria dramatiško pasirinkimo situacijoje: rizikuoti pavojingais ritmo sutrikimais ar riboti pagrindinį gydymą. Dėl to pacientas gali prarasti galimybę būti gydomas taip, kaip rekomenduoja šiuolaikinės gairės“, – sakė kardiologė Marta Kałużna.

    Ko tikisi pacientai ir gydytojai?

    Kardiologijoje vis daugiau kalbama apie papildomas priemones, padedančias kontroliuoti kalio perteklių ir išlaikyti bazinį gydymą reikiamomis dozėmis. Tokie sprendimai aktualiausi pacientams, kuriems širdies nepakankamumas ir lėtinė inkstų liga eina kartu, nes tada hiperkalemijos rizika ypač didelė.

    „Šiandien yra priemonių, kurios padeda suvaldyti hiperkalemiją ir leidžia tęsti pagrindinį gydymą nemažinant dozių. Pacientams svarbu, kad prieiga prie šiuolaikinio gydymo būtų vienoda, nes nuo to priklauso ir gyvenimo trukmė, ir jo kokybė“, – sakė pacientų atstovė Agnieszka Wołczenko.

    Specialistai pabrėžia, kad saugus širdies nepakankamumo gydymas remiasi ne tik vaistų parinkimu, bet ir reguliaria laboratorinių rodiklių kontrole. Kalio ir inkstų funkcijos stebėsena, dozės koregavimas bei individuali rizikos analizė leidžia sumažinti pavojingų komplikacijų tikimybę ir kartu išlaikyti veiksmingiausią terapiją.

  • Šių vaisių po 60-ies geriau nepersistengti: vienas ypač pavojingas su vaistais

    Šių vaisių po 60-ies geriau nepersistengti: vienas ypač pavojingas su vaistais

    Ką svarbu žinoti po 60-ies

    Vien tai, kad žmogui sukako 60 ar 65 metai, nėra priežastis atsisakyti bananų, vynuogių, slyvų ar kriaušių. Daugumai vyresnių žmonių vaisiai ir toliau gali būti kasdienė mitybos dalis, jei jie vartojami saikingai. Kur kas svarbiau už draudimų sąrašus yra porcijos dydis, vaisiaus prinokimas, paruošimo būdas ir bendra sveikatos būklė.

    Vyresniame amžiuje dažniau pasireiškia lėtinės ligos ir tenka vartoti kelis vaistus vienu metu. Tuomet tas pats vaisius vienam žmogui gali būti puikus užkandis, o kitam reikėti riboti dėl cukraus kiekio, sąveikų su vaistais ar poveikio virškinimui.

    Greipfrutas ir vaistai

    Didžiausio atsargumo dažnai reikalauja greipfrutas, nors pats savaime jis nėra nesveikas. Problema ta, kad greipfrutuose esančios medžiagos gali slopinti kai kurių vaistų skaidymą organizme ir taip keisti jų koncentraciją kraujyje. Dėl to poveikis gali sustiprėti, o nepageidaujamos reakcijos tapti labiau tikėtinos.

    Tokia sąveika siejama su dalimi cholesterolį mažinančių vaistų, kai kuriais vaistais nuo aukšto kraujospūdžio, širdies ritmo sutrikimų, taip pat kai kuriais raminamaisiais ar imunitetą slopinančiais vaistais. Jei vaistus vartojate nuolat, verta pasitikrinti informacinį lapelį ir pasikonsultuoti su gydytoju ar vaistininku, ar greipfrutai jums tinka.

    Į panašią atsargumo zoną kartais patenka ir pomelai, kai kurie greipfrutų hibridai bei Sevilijos karčioji apelsinų atmaina. Svarbiausia taisyklė paprasta: jei kyla abejonių, saugiausia sprendimą priimti kartu su sveikatos priežiūros specialistu.

    Džiovinti vaisiai, sultys ir konservai

    Džiovinti vaisiai, tokie kaip razinos, datulės, džiovintos figos, abrikosai ar slyvos, yra koncentruotas energijos ir natūralių cukrų šaltinis. Nedidelis kiekis gali būti vertingas priedas, tačiau juos labai lengva suvalgyti per daug, nes porcija atrodo maža. Tai ypač aktualu sergant 2 tipo diabetu, turint atsparumą insulinui ar siekiant kontroliuoti svorį.

    Dar mažiau palankus pasirinkimas yra cukruoti vaisiai ir džiovinti vaisiai su pridėtiniu cukrumi ar sirupu. Tokie produktai savo sudėtimi dažnai priartėja prie saldumynų, todėl jų nereikėtų laikyti lygiaverčiu šviežių vaisių pakaitalu.

    Vaisiai iš skardinių gali būti priimtinas pasirinkimas, jei jie konservuoti savo sultyse ir be pridėtinio cukraus. Kita situacija, kai vaisiai plaukioja saldžiame sirupe, nes tuomet padidėja paprastųjų cukrų kiekis. Panašiai vertėtų žiūrėti ir į stipriai saldintas uogienes ar džemus, kurie gali būti tik priedas, bet ne šviežių vaisių pakaitalas.

    Sultys kelia atskirą riziką, nes vienai stiklinei dažnai sunaudojami keli vaisiai, kuriuos suvalgyti vienu kartu būtų sunkiau. Be to, sultys paprastai sotina prasčiau nei visas vaisius, todėl esant padidėjusiai gliukozei ar problemoms su kūno mase dažniau naudingesnis pasirinkimas būna vaisius su visa minkštimo struktūra.

    Plaktas kokteilis iš visų vaisių išlaiko daugiau skaidulų nei skaidrios sultys, tačiau ir čia lengva peržengti kalorijų ribą, jei įdedama keli bananai, medus ar saujos džiovintų vaisių. Praktikoje svarbiausia yra kontroliuoti porciją ir stebėti, kaip toks gėrimas veikia savijautą bei gliukozės rodiklius.

    Kada reikia individualių ribojimų

    Saldūs vaisiai dažnai nepagrįstai įtraukiami į neva vyresniems žmonėms draudžiamų produktų sąrašus. Bananai, mangai, vynuogės ar prinokusios kriaušės gali būti subalansuotos mitybos dalis ir po 60-ies, jei atsižvelgiama į bendrą angliavandenių kiekį. Kartais geresnis sprendimas yra mažesnė porcija, o vaisių derinti su natūraliu jogurtu, kefyru ar riešutais, kad sotumas būtų didesnis.

    Sergant lėtine inkstų liga kai kuriems žmonėms gydytojas gali rekomenduoti riboti kalio kiekį maiste. Tokiu atveju daugiau dėmesio gali reikėti bananams, apelsinams ir apelsinų sultims, kiviams, avokadams, džiovintiems vaisiams ar granatams, tačiau tai nėra universali rekomendacija visiems vyresniems žmonėms. Savarankiškas šių produktų atsisakymas be tyrimų ir gydytojo patarimo dažnai neturi prasmės.

    Jei vargina pilvo pūtimas ar jautresnė žarnyno veikla, kartais prasčiau toleruojami kai kurie žali vaisiai, pavyzdžiui, slyvos ar kriaušės. Vis dėlto tai nereiškia, kad kiekvienas žmogus po 60-ies privalo jų atsisakyti. Dažnai padeda mažesnės porcijos, nulupimas, troškinimas, kepimas arba tyrelių gamyba be pridėtinio cukraus.

    Galutinis akcentas paprastas: dažniausiai mažiau palankūs yra ne konkretūs švieži vaisiai, o jų stipriai perdirbtos formos ir per dideli kiekiai. O greipfrutas išlieka išskirtinis atvejis, kai ypač svarbu įvertinti sąveiką su vaistais. Daugumai žmonių po 60-ies geriausiai veikia įvairovė, saikas ir individualus pritaikymas pagal sveikatos būklę.

  • Marinuoti grybai ne visiems: gydytojai įspėja, kam geriau jų visai nevalgyti

    Marinuoti grybai ne visiems: gydytojai įspėja, kam geriau jų visai nevalgyti

    Kas marinuotuose grybuose svarbiausia?

    Valgomieji grybai miškuose dygsta visą šiltąjį sezoną, o didžiausias grybavimo pikas dažniausiai pasiekiamas rudenėjant, kai daugiau drėgmės ir vėsesnės naktys. Kai derlius gausus, dalis grybų dažnai konservuojama, o vienas populiariausių būdų yra marinavimas.

    Marinuojant grybai sudedami į stiklainius ir užpilami actu, vandeniu, druska, cukrumi bei prieskoniais, o vėliau pasterizuojami. Rūgšti terpė ir terminis apdorojimas slopina mikroorganizmų dauginimąsi, todėl produktas gali išsilaikyti mėnesius.

    Vis dėlto marinuoti grybai nėra neutrali užkanda: actas didina rūgštingumą, o druska ir prieskoniai gali dirginti virškinamąjį traktą. Be to, patys grybai yra sunkiau virškinami dėl ląstelienos ir chitino, todėl kai kuriems žmonėms jie sukelia nemalonius simptomus.

    Kam marinuotų grybų geriau vengti?

    Marinuotų grybų dažniausiai rekomenduojama vengti žmonėms, turintiems skrandžio ir stemplės problemų, pavyzdžiui, refliuksą, gastritą ar opaligę. Acto marinatas ir aštresni prieskoniai gali sustiprinti rėmenį, skausmą ar deginimo pojūtį.

    Atsargumo taip pat reikia sergant inkstų ligomis ar esant ribojamam druskos kiekiui mityboje: marinuotuose produktuose natrio paprastai būna daugiau. Jei vargina padidėjęs kraujospūdis, dažnas marinuotų užkandžių vartojimas gali apsunkinti druskos kontrolę racione.

    Marinuoti grybai ne visada tinka ir žmonėms, turintiems jautresnį žarnyną ar dirgliosios žarnos sindromą. Dėl sunkesnio virškinimo ir rūgštaus marinato daliai žmonių pasireiškia pilvo pūtimas, spazmai ar viduriavimo epizodai.

    Vaikams grybai apskritai dažnai rekomenduojami ribotai dėl virškinimo ypatumų, o marinuota forma dėl rūgšties ir druskos tampa dar mažiau tinkama. Nėščioms ir žindančioms taip pat verta rinktis paprastesnį, šviežiai paruoštą maistą, o konservuotus grybus vartoti tik įsitikinus jų kilme ir saugiu paruošimu.

    Didžiausia rizika – netinkamas konservavimas

    Didžiausia grėsmė kyla ne iš paties acto, o iš netinkamo paruošimo ir laikymo, kai stiklainiuose gali daugintis pavojingi mikroorganizmai. Ypač svarbu laikytis higienos, tinkamai pasterizuoti, naudoti švarius stiklainius ir dangtelius, o įtartinus stiklainius iškart išmesti.

    „Jei kyla nors menkiausia abejonė dėl kvapo, vaizdo ar dangtelio išsipūtimo, tokio produkto ragauti negalima“, – sako maisto saugos specialistai.

    Saugiausia grybauti tik tiksliai atpažįstant rūšis, nes net ir valgomieji grybai, surinkti netinkamoje vietoje, gali sukaupti nepageidaujamų medžiagų. Marinuotus grybus vertėtų laikyti kaip užkandį, o ne kasdienį patiekalą: nedidelė porcija daugeliui sveikų žmonių problemų nesukelia.

  • Kiek pomidorų galima suvalgyti per dieną: nauda įspūdinga, bet ne visiems tinka be ribų

    Kiek pomidorų galima suvalgyti per dieną: nauda įspūdinga, bet ne visiems tinka be ribų

    Pomidorai dažnai laikomi vienu universaliausių daržovių pasirinkimų: jie turi nedaug kalorijų, daug vandens ir suteikia svarbių maistinių medžiagų. Nacionalinio mitybos švietimo centro duomenimis, vienas vidutinis, apie 170 gramų sveriantis pomidoras gali turėti apie 476 miligramus kalio, daugiau nei 2 gramus skaidulų ir apie 39 miligramus vitamino C.

    Didžiausias pomidorų išskirtinumas yra likopenas, karotenoidas, suteikiantis raudoną spalvą. Tyrimai sieja didesnį likopeno ir pomidorų vartojimą su palankesniais širdies ir kraujagyslių sistemos rodikliais, o daliai žmonių tai tampa svarbiu argumentu pomidorus valgyti dažniau.

    Įdomu tai, kad likopenas dažnai geriau pasisavinamas po terminio apdorojimo, ypač kai valgoma su riebalais, pavyzdžiui, alyvuogių aliejumi. Dėl to pomidorų padažai, troškiniai ar sriubos gali būti ne mažiau vertingi nei švieži pomidorai, jei jų sudėtis nėra perkrauta druska ar cukrumi.

    Vis dėlto aiškaus limito, kiek pomidorų per dieną privalo suvalgyti sveikas žmogus, nėra. Svarbiau vertinti bendrą mitybos paveikslą: Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja per dieną suvalgyti bent 400 gramų daržovių ir vaisių, o praktikoje patariama, kad daržovių racione būtų daugiau nei vaisių.

    Dvi vidutinės pomidorų porcijos sudaro apie 300–350 gramų, tad vien pomidorais galima „užpildyti“ didelę dienos daržovių dalį. Tačiau mitybos specialistai pabrėžia įvairovę, todėl šalia pomidorų verta rinktis ir lapines daržoves, paprikas, brokolius, agurkus ar morkas.

    Skirtumų atsiranda tada, kai pomidorai vartojami ne švieži, o perdirbti. Tyrės, koncentratai, kečupai ar pomidorų sultys gali turėti daugiau druskos ar pridėtinio cukraus, todėl verta skaityti etiketes ir rinktis produktus su kuo paprastesne sudėtimi.

    Kai kuriems žmonėms pomidorai gali kelti nemalonių pojūčių dėl rūgštingumo. JAV Nacionalinis diabeto, virškinimo ir inkstų ligų institutas pomidorus mini tarp produktų, kurie daliai sergančiųjų gastroezofaginio refliukso liga gali sustiprinti rėmenį ar kitus simptomus.

    Tai nereiškia, kad refliuksą turintys žmonės privalo visiškai atsisakyti pomidorų, nes reakcija individuali. Jei simptomai kartojasi, dažnai padeda mažesnės porcijos, pomidorų vartojimas ne tuščiu skrandžiu ir rūgštesnių patiekalų derinimas su kitais, neutralesniais produktais.

    Kita jautresnė grupė yra turintieji kai kurių virškinamojo trakto sutrikimų, įskaitant dirgliosios žarnos sindromą, kai daliai žmonių pomidorai gali būti prasčiau toleruojami. Tokiais atvejais kartais rekomenduojama pomidorą nuplikyti, pašalinti odelę ir sėklas, kad porcija turėtų mažiau šiurkščių skaidulų.

    Atskirai minėtini žmonės, kuriems ribojamas kalio kiekis, pavyzdžiui, sergant kai kuriomis inkstų ligomis. National Kidney Foundation pabrėžia, kad ne visi pacientai turi automatiškai atsisakyti pomidorų, tačiau jų kiekis turėtų būti derinamas su gydytojo ar dietologo rekomendacijomis pagal tyrimų rezultatus.

    Apibendrinant, daugumai sveikų žmonių pomidorai gali būti kasdienės mitybos dalis, o jų „saugi riba“ dažniausiai priklauso ne nuo skaičiaus lėkštėje, o nuo bendro raciono ir individualios tolerancijos. Jei nėra sveikatos kontraindikacijų ir savijauta gera, pomidorus galima valgyti reguliariai, tačiau svarbiausia išlaikyti daržovių įvairovę.

    Šis tekstas yra informacinio pobūdžio ir nepakeičia gydytojo konsultacijos. Dėl individualių mitybos apribojimų ar simptomų geriausia tartis su sveikatos priežiūros specialistu.

  • Rauginti agurkai laikomi sveiku pasirinkimu, bet šioms grupėms vertėtų smarkiai riboti

    Rauginti agurkai laikomi sveiku pasirinkimu, bet šioms grupėms vertėtų smarkiai riboti

    Rauginti agurkai dažnai pristatomi kaip natūraliai fermentuotas, žarnynui palankus produktas, tačiau jie tinka ne visiems. Didžiausias iššūkis daugeliui žmonių yra sūryme esantis natris, kurio perteklius siejamas su aukštesniu kraujospūdžiu.

    Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja suaugusiesiems per dieną suvartoti mažiau nei 2 gramus natrio, tai atitinka mažiau nei 5 gramus druskos. Su raugintomis daržovėmis natrio kiekį lengva viršyti, ypač jei racione daug perdirbtų produktų.

    Žmonėms, turintiems arterinę hipertenziją, svarbu vertinti ne vien papildomai beriamos druskos kiekį, bet ir paslėptus šaltinius. Rauginti agurkai nėra automatiškai uždraustas maistas, tačiau porcija ir bendras dienos natrio kiekis čia tampa esminiai.

    Lėtinėmis inkstų ligomis sergantiems asmenims druskos perteklius gali didinti skysčių susilaikymą, skatinti tinimus ir kelti kraujospūdį. Dėl to natrio ribojimas tokiais atvejais dažnai rekomenduojamas, o konkretų limitą saugiausia aptarti su gydytoju ar dietologu.

    Didelis natrio suvartojimas aktualus ir turintiems polinkį į kai kuriuos inkstų akmenų tipus, ypač kalcinius. Klinikinėse rekomendacijose natrio mažinimas minimas kaip viena priemonių, galinčių prisidėti prie akmenų pasikartojimo rizikos mažinimo.

    Rūgštus, fermentuotas maistas daliai žmonių sustiprina refliukso simptomus, tokius kaip rėmuo, deginimas ar atsirūgimas. Vis dėlto maisto provokatoriai skiriasi, todėl jei raugintos daržovės simptomų neblogina, profilaktiškai jų atsisakyti paprastai neprireikia.

    Skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opaligės atveju universalios „draudžiamų produktų“ taisyklės nėra, o mityba dažniausiai derinama pagal individualų toleravimą. Jei po raugintų agurkų pasireiškia skausmas ar deginimas, verta riboti ir pasitarti su gydytoju.

    Dirgliosios žarnos sindromo kontekste raugintos daržovės neretai klaidingai įtraukiamos į griežtus draudimų sąrašus. Pagal dietos su mažai FODMAP principus standartinė raugintų agurkų porcija gali būti toleruojama, tačiau didesni kiekiai kai kuriems sukelia pilvo pūtimą ar dujų kaupimąsi.

    Fermentacijos metu maiste gali susidaryti biogeniniai aminai, įskaitant histaminą, o jo kiekis skirtinguose produktuose labai kinta. Žmonėms, kuriems įtariamas ar nustatytas padidėjęs jautrumas histaminui ir ryškios reakcijos po fermentuotų produktų, mitybos korekcijas geriausia planuoti su specialistu.

    Kraujo krešėjimą veikiančius vitamino K antagonistus vartojantiems pacientams svarbiausia yra pastovumas mityboje, o ne pavienių produktų draudimas. Staigūs dideli raciono pokyčiai gali paveikti tyrimų rodiklius, todėl keičiant įpročius rekomenduojama pasitarti su gydytoju.

    Daugumai sveikų žmonių rauginti agurkai gali būti visavertės mitybos dalis, ypač kaip priedas prie patiekalų. Tačiau jei gydytojas nurodė riboti natrį arba rauginti produktai akivaizdžiai blogina savijautą, saugiausia juos vartoti saikingai.

  • Kiek pomidorų saugu suvalgyti per dieną? Gydytojai įspėja dėl vienos dažnos klaidos

    Pomidoriai daugeliui yra kasdienis pasirinkimas: tinka sumuštiniams, salotoms, padažams ar sriuboms. Juose gausu vitamino C, folio rūgšties, kalio ir likopeno – antioksidanto, siejamo su širdies ir kraujagyslių sistemos bei ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso.

    Vis dėlto vieno universalaus atsakymo, kiek pomidorų reikia suvalgyti per dieną, nėra. Porcija priklauso nuo bendro raciono, fizinio aktyvumo, virškinimo jautrumo ir gretutinių ligų, ypač inkstų.

    Kokia porcija dažniausiai laikoma saugia?

    Daugumai sveikų žmonių įprasta, saugi kasdienė porcija dažniausiai siejama su maždaug 2 vidutiniais pomidorais. Tai sudaro apie 300–350 gramų ir leidžia pomidorus naudoti kaip vieną iš daržovių dienos racione, o ne vienintelį jo pagrindą.

    Specialistai pabrėžia, kad svarbiausia – įvairovė. Bendros mitybos rekomendacijos skatina per dieną suvalgyti ne mažiau kaip 400 gramų daržovių ir vaisių, o didesnę dalį šio kiekio turėtų sudaryti daržovės.

    Kada pomidorai gali sukelti bėdų?

    Nors keli pomidorai per dieną dažniausiai problemų nesukelia, daliai žmonių jie gali paaštrinti simptomus. Dažniausiai tai siejama su refliuksu, dirgliosios žarnos sindromu ar jautriu skrandžiu, kai rūgštesni produktai provokuoja rėmenį, deginimą ar diskomfortą.

    „Jei po pomidorų jaučiate rėmenį ar pilvo diskomfortą, verta mažinti porciją ir stebėti, ar simptomai kartojasi“, – sako gydytojai.

    Jei jautrumas pasireiškia valgant žalius pomidorus, kai kuriems padeda terminis apdorojimas. Nuplikyti pomidorai be odelės ir sėklų neretai būna lengviau toleruojami, nes sumažėja dalis sunkiau virškinamų komponentų.

    Perdirbti produktai: skonis didesnis, bet ir rizikos daugiau

    Pomidorų tyrė, padažai, sultys ar koncentratas patogūs, tačiau jų sudėtis gali skirtis kardinaliai. Pramoniniuose produktuose neretai būna daugiau druskos ar cukraus, o tai didina bendrą paros natrio ir energijos kiekį.

    Jei renkatės perdirbtus pomidorų gaminius, verta ieškoti kuo trumpesnės sudėties ir atkreipti dėmesį į druskos kiekį. Tai ypač aktualu žmonėms, kuriems rekomenduojama riboti druską dėl padidėjusio kraujospūdžio.

    Žmonėms, sergantiems inkstų ligomis ar besilaikantiems kalio ribojimo dietos, pomidorų kiekį patariama derinti individualiai su gydytoju arba dietologu. Kitais atvejais pomidorai gali būti vertinga mitybos dalis, jei jie ne išstumia kitas daržoves ir nėra vienintelis pasirinkimas kasdien.

  • Arbūzas ne visiems: gydytojai įspėja, kam šis vasaros vaisius gali pakenkti sveikatai

    Arbūzas daugeliui atrodo vienas saugiausių vasaros pasirinkimų, tačiau ne visiems jis tinka vienodai. Nors vaisius puikiai gaivina ir padeda papildyti skysčių atsargas, kai kurioms žmonių grupėms rekomenduojama būti atsargesniems ir stebėti porcijas.

    Kas slypi arbūzo porcijoje

    Įprasta arbūzo porcija yra mažai kaloringa, joje beveik nėra riebalų, tačiau yra angliavandenių ir natūralių cukrų. Arbūzas taip pat turi skaidulų, nors jų kiekis nėra didelis, todėl sotumo jausmas gali būti trumpalaikis.

    Šis vaisius aprūpina vitaminu C ir vitaminu A, taip pat kaliu ir magniu, kurie svarbūs raumenų ir nervų veiklai. Arbūze gausu antioksidantų, o raudonos ar rožinės spalvos minkštime dažniau aptinkama daugiau likopeno.

    Kada arbūzas gali kelti riziką

    Žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu, arbūzas gali tapti klastingas dėl natūralių cukrų ir palyginti aukšto glikeminio indekso. Nors įprastos porcijos glikeminė apkrova dažnai nėra labai didelė, persivalgymas gali nepalankiai paveikti gliukozės kontrolę.

    Sergant pažengusiomis inkstų ligomis, arbūzą verta aptarti su gydytoju, nes vaisiuje yra daug vandens ir kalio. Jei inkstai prasčiau pašalina kalį arba taikomas skysčių ribojimas, didelės porcijos gali būti netinkamos.

    Žmonėms, turintiems širdies nepakankamumą, kartais taikomi griežtesni skysčių kiekio apribojimai, todėl dideli arbūzo kiekiai gali reikšti per didelį skysčių suvartojimą. Tokiais atvejais svarbi ne tik bendra mityba, bet ir dienos skysčių balansas.

    Jautresnį virškinimą turintiems asmenims arbūzas gali sukelti pilvo pūtimą, spazmus ar viduriavimą. Tai siejama su tam tikrais fermentuojamais angliavandeniais, todėl simptomai dažniau pasireiškia suvalgius daug iš karto.

    Rečiau pasitaiko alergija arbūzui ar kitiems moliūginiams, kai po vartojimo atsiranda niežulys, bėrimas ar patinimas. Pajutus tokius požymius, rekomenduojama nutraukti vartojimą ir pasitarti su gydytoju.

    Kiek yra saugi porcija

    Daugumai sveikų suaugusiųjų saikingos porcijos yra saugios, tačiau persivalgius net ir sveikam žmogui gali pasireikšti virškinimo diskomfortas. Dažnai minima praktinė taisyklė yra 1–2 riekės, maždaug 200–300 gramų vienu metu, ypač jei arbūzas valgomas kaip užkandis.

    Arbūzą verta rinktis kaip dalį subalansuotos mitybos, o ne vieną pagrindinių dienos maisto produktų. Jei kyla abejonių dėl porcijų ar konkrečių ligų, saugiausia pasitarti su šeimos gydytoju ar dietologu.

    Renkantis arbūzą parduotuvėje ar turguje, patariama ieškoti simetriško vaisiaus su gelsva ar kremine dėme, rodančia prinokimą. Taip pat svarbu arbūzą nuplauti prieš pjaustant, kad bakterijos nuo žievelės nepatektų ant minkštimo.