CP v2

Tag: Inkstų ligos

  • Marinuoti grybai ne visiems: gydytojai įspėja, kam geriau jų visai nevalgyti

    Marinuoti grybai ne visiems: gydytojai įspėja, kam geriau jų visai nevalgyti

    Kas marinuotuose grybuose svarbiausia?

    Valgomieji grybai miškuose dygsta visą šiltąjį sezoną, o didžiausias grybavimo pikas dažniausiai pasiekiamas rudenėjant, kai daugiau drėgmės ir vėsesnės naktys. Kai derlius gausus, dalis grybų dažnai konservuojama, o vienas populiariausių būdų yra marinavimas.

    Marinuojant grybai sudedami į stiklainius ir užpilami actu, vandeniu, druska, cukrumi bei prieskoniais, o vėliau pasterizuojami. Rūgšti terpė ir terminis apdorojimas slopina mikroorganizmų dauginimąsi, todėl produktas gali išsilaikyti mėnesius.

    Vis dėlto marinuoti grybai nėra neutrali užkanda: actas didina rūgštingumą, o druska ir prieskoniai gali dirginti virškinamąjį traktą. Be to, patys grybai yra sunkiau virškinami dėl ląstelienos ir chitino, todėl kai kuriems žmonėms jie sukelia nemalonius simptomus.

    Kam marinuotų grybų geriau vengti?

    Marinuotų grybų dažniausiai rekomenduojama vengti žmonėms, turintiems skrandžio ir stemplės problemų, pavyzdžiui, refliuksą, gastritą ar opaligę. Acto marinatas ir aštresni prieskoniai gali sustiprinti rėmenį, skausmą ar deginimo pojūtį.

    Atsargumo taip pat reikia sergant inkstų ligomis ar esant ribojamam druskos kiekiui mityboje: marinuotuose produktuose natrio paprastai būna daugiau. Jei vargina padidėjęs kraujospūdis, dažnas marinuotų užkandžių vartojimas gali apsunkinti druskos kontrolę racione.

    Marinuoti grybai ne visada tinka ir žmonėms, turintiems jautresnį žarnyną ar dirgliosios žarnos sindromą. Dėl sunkesnio virškinimo ir rūgštaus marinato daliai žmonių pasireiškia pilvo pūtimas, spazmai ar viduriavimo epizodai.

    Vaikams grybai apskritai dažnai rekomenduojami ribotai dėl virškinimo ypatumų, o marinuota forma dėl rūgšties ir druskos tampa dar mažiau tinkama. Nėščioms ir žindančioms taip pat verta rinktis paprastesnį, šviežiai paruoštą maistą, o konservuotus grybus vartoti tik įsitikinus jų kilme ir saugiu paruošimu.

    Didžiausia rizika – netinkamas konservavimas

    Didžiausia grėsmė kyla ne iš paties acto, o iš netinkamo paruošimo ir laikymo, kai stiklainiuose gali daugintis pavojingi mikroorganizmai. Ypač svarbu laikytis higienos, tinkamai pasterizuoti, naudoti švarius stiklainius ir dangtelius, o įtartinus stiklainius iškart išmesti.

    „Jei kyla nors menkiausia abejonė dėl kvapo, vaizdo ar dangtelio išsipūtimo, tokio produkto ragauti negalima“, – sako maisto saugos specialistai.

    Saugiausia grybauti tik tiksliai atpažįstant rūšis, nes net ir valgomieji grybai, surinkti netinkamoje vietoje, gali sukaupti nepageidaujamų medžiagų. Marinuotus grybus vertėtų laikyti kaip užkandį, o ne kasdienį patiekalą: nedidelė porcija daugeliui sveikų žmonių problemų nesukelia.

  • Kiek pomidorų galima suvalgyti per dieną: nauda įspūdinga, bet ne visiems tinka be ribų

    Kiek pomidorų galima suvalgyti per dieną: nauda įspūdinga, bet ne visiems tinka be ribų

    Pomidorai dažnai laikomi vienu universaliausių daržovių pasirinkimų: jie turi nedaug kalorijų, daug vandens ir suteikia svarbių maistinių medžiagų. Nacionalinio mitybos švietimo centro duomenimis, vienas vidutinis, apie 170 gramų sveriantis pomidoras gali turėti apie 476 miligramus kalio, daugiau nei 2 gramus skaidulų ir apie 39 miligramus vitamino C.

    Didžiausias pomidorų išskirtinumas yra likopenas, karotenoidas, suteikiantis raudoną spalvą. Tyrimai sieja didesnį likopeno ir pomidorų vartojimą su palankesniais širdies ir kraujagyslių sistemos rodikliais, o daliai žmonių tai tampa svarbiu argumentu pomidorus valgyti dažniau.

    Įdomu tai, kad likopenas dažnai geriau pasisavinamas po terminio apdorojimo, ypač kai valgoma su riebalais, pavyzdžiui, alyvuogių aliejumi. Dėl to pomidorų padažai, troškiniai ar sriubos gali būti ne mažiau vertingi nei švieži pomidorai, jei jų sudėtis nėra perkrauta druska ar cukrumi.

    Vis dėlto aiškaus limito, kiek pomidorų per dieną privalo suvalgyti sveikas žmogus, nėra. Svarbiau vertinti bendrą mitybos paveikslą: Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja per dieną suvalgyti bent 400 gramų daržovių ir vaisių, o praktikoje patariama, kad daržovių racione būtų daugiau nei vaisių.

    Dvi vidutinės pomidorų porcijos sudaro apie 300–350 gramų, tad vien pomidorais galima „užpildyti“ didelę dienos daržovių dalį. Tačiau mitybos specialistai pabrėžia įvairovę, todėl šalia pomidorų verta rinktis ir lapines daržoves, paprikas, brokolius, agurkus ar morkas.

    Skirtumų atsiranda tada, kai pomidorai vartojami ne švieži, o perdirbti. Tyrės, koncentratai, kečupai ar pomidorų sultys gali turėti daugiau druskos ar pridėtinio cukraus, todėl verta skaityti etiketes ir rinktis produktus su kuo paprastesne sudėtimi.

    Kai kuriems žmonėms pomidorai gali kelti nemalonių pojūčių dėl rūgštingumo. JAV Nacionalinis diabeto, virškinimo ir inkstų ligų institutas pomidorus mini tarp produktų, kurie daliai sergančiųjų gastroezofaginio refliukso liga gali sustiprinti rėmenį ar kitus simptomus.

    Tai nereiškia, kad refliuksą turintys žmonės privalo visiškai atsisakyti pomidorų, nes reakcija individuali. Jei simptomai kartojasi, dažnai padeda mažesnės porcijos, pomidorų vartojimas ne tuščiu skrandžiu ir rūgštesnių patiekalų derinimas su kitais, neutralesniais produktais.

    Kita jautresnė grupė yra turintieji kai kurių virškinamojo trakto sutrikimų, įskaitant dirgliosios žarnos sindromą, kai daliai žmonių pomidorai gali būti prasčiau toleruojami. Tokiais atvejais kartais rekomenduojama pomidorą nuplikyti, pašalinti odelę ir sėklas, kad porcija turėtų mažiau šiurkščių skaidulų.

    Atskirai minėtini žmonės, kuriems ribojamas kalio kiekis, pavyzdžiui, sergant kai kuriomis inkstų ligomis. National Kidney Foundation pabrėžia, kad ne visi pacientai turi automatiškai atsisakyti pomidorų, tačiau jų kiekis turėtų būti derinamas su gydytojo ar dietologo rekomendacijomis pagal tyrimų rezultatus.

    Apibendrinant, daugumai sveikų žmonių pomidorai gali būti kasdienės mitybos dalis, o jų „saugi riba“ dažniausiai priklauso ne nuo skaičiaus lėkštėje, o nuo bendro raciono ir individualios tolerancijos. Jei nėra sveikatos kontraindikacijų ir savijauta gera, pomidorus galima valgyti reguliariai, tačiau svarbiausia išlaikyti daržovių įvairovę.

    Šis tekstas yra informacinio pobūdžio ir nepakeičia gydytojo konsultacijos. Dėl individualių mitybos apribojimų ar simptomų geriausia tartis su sveikatos priežiūros specialistu.

  • Rauginti agurkai laikomi sveiku pasirinkimu, bet šioms grupėms vertėtų smarkiai riboti

    Rauginti agurkai laikomi sveiku pasirinkimu, bet šioms grupėms vertėtų smarkiai riboti

    Rauginti agurkai dažnai pristatomi kaip natūraliai fermentuotas, žarnynui palankus produktas, tačiau jie tinka ne visiems. Didžiausias iššūkis daugeliui žmonių yra sūryme esantis natris, kurio perteklius siejamas su aukštesniu kraujospūdžiu.

    Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja suaugusiesiems per dieną suvartoti mažiau nei 2 gramus natrio, tai atitinka mažiau nei 5 gramus druskos. Su raugintomis daržovėmis natrio kiekį lengva viršyti, ypač jei racione daug perdirbtų produktų.

    Žmonėms, turintiems arterinę hipertenziją, svarbu vertinti ne vien papildomai beriamos druskos kiekį, bet ir paslėptus šaltinius. Rauginti agurkai nėra automatiškai uždraustas maistas, tačiau porcija ir bendras dienos natrio kiekis čia tampa esminiai.

    Lėtinėmis inkstų ligomis sergantiems asmenims druskos perteklius gali didinti skysčių susilaikymą, skatinti tinimus ir kelti kraujospūdį. Dėl to natrio ribojimas tokiais atvejais dažnai rekomenduojamas, o konkretų limitą saugiausia aptarti su gydytoju ar dietologu.

    Didelis natrio suvartojimas aktualus ir turintiems polinkį į kai kuriuos inkstų akmenų tipus, ypač kalcinius. Klinikinėse rekomendacijose natrio mažinimas minimas kaip viena priemonių, galinčių prisidėti prie akmenų pasikartojimo rizikos mažinimo.

    Rūgštus, fermentuotas maistas daliai žmonių sustiprina refliukso simptomus, tokius kaip rėmuo, deginimas ar atsirūgimas. Vis dėlto maisto provokatoriai skiriasi, todėl jei raugintos daržovės simptomų neblogina, profilaktiškai jų atsisakyti paprastai neprireikia.

    Skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opaligės atveju universalios „draudžiamų produktų“ taisyklės nėra, o mityba dažniausiai derinama pagal individualų toleravimą. Jei po raugintų agurkų pasireiškia skausmas ar deginimas, verta riboti ir pasitarti su gydytoju.

    Dirgliosios žarnos sindromo kontekste raugintos daržovės neretai klaidingai įtraukiamos į griežtus draudimų sąrašus. Pagal dietos su mažai FODMAP principus standartinė raugintų agurkų porcija gali būti toleruojama, tačiau didesni kiekiai kai kuriems sukelia pilvo pūtimą ar dujų kaupimąsi.

    Fermentacijos metu maiste gali susidaryti biogeniniai aminai, įskaitant histaminą, o jo kiekis skirtinguose produktuose labai kinta. Žmonėms, kuriems įtariamas ar nustatytas padidėjęs jautrumas histaminui ir ryškios reakcijos po fermentuotų produktų, mitybos korekcijas geriausia planuoti su specialistu.

    Kraujo krešėjimą veikiančius vitamino K antagonistus vartojantiems pacientams svarbiausia yra pastovumas mityboje, o ne pavienių produktų draudimas. Staigūs dideli raciono pokyčiai gali paveikti tyrimų rodiklius, todėl keičiant įpročius rekomenduojama pasitarti su gydytoju.

    Daugumai sveikų žmonių rauginti agurkai gali būti visavertės mitybos dalis, ypač kaip priedas prie patiekalų. Tačiau jei gydytojas nurodė riboti natrį arba rauginti produktai akivaizdžiai blogina savijautą, saugiausia juos vartoti saikingai.

  • Kiek pomidorų saugu suvalgyti per dieną? Gydytojai įspėja dėl vienos dažnos klaidos

    Pomidoriai daugeliui yra kasdienis pasirinkimas: tinka sumuštiniams, salotoms, padažams ar sriuboms. Juose gausu vitamino C, folio rūgšties, kalio ir likopeno – antioksidanto, siejamo su širdies ir kraujagyslių sistemos bei ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso.

    Vis dėlto vieno universalaus atsakymo, kiek pomidorų reikia suvalgyti per dieną, nėra. Porcija priklauso nuo bendro raciono, fizinio aktyvumo, virškinimo jautrumo ir gretutinių ligų, ypač inkstų.

    Kokia porcija dažniausiai laikoma saugia?

    Daugumai sveikų žmonių įprasta, saugi kasdienė porcija dažniausiai siejama su maždaug 2 vidutiniais pomidorais. Tai sudaro apie 300–350 gramų ir leidžia pomidorus naudoti kaip vieną iš daržovių dienos racione, o ne vienintelį jo pagrindą.

    Specialistai pabrėžia, kad svarbiausia – įvairovė. Bendros mitybos rekomendacijos skatina per dieną suvalgyti ne mažiau kaip 400 gramų daržovių ir vaisių, o didesnę dalį šio kiekio turėtų sudaryti daržovės.

    Kada pomidorai gali sukelti bėdų?

    Nors keli pomidorai per dieną dažniausiai problemų nesukelia, daliai žmonių jie gali paaštrinti simptomus. Dažniausiai tai siejama su refliuksu, dirgliosios žarnos sindromu ar jautriu skrandžiu, kai rūgštesni produktai provokuoja rėmenį, deginimą ar diskomfortą.

    „Jei po pomidorų jaučiate rėmenį ar pilvo diskomfortą, verta mažinti porciją ir stebėti, ar simptomai kartojasi“, – sako gydytojai.

    Jei jautrumas pasireiškia valgant žalius pomidorus, kai kuriems padeda terminis apdorojimas. Nuplikyti pomidorai be odelės ir sėklų neretai būna lengviau toleruojami, nes sumažėja dalis sunkiau virškinamų komponentų.

    Perdirbti produktai: skonis didesnis, bet ir rizikos daugiau

    Pomidorų tyrė, padažai, sultys ar koncentratas patogūs, tačiau jų sudėtis gali skirtis kardinaliai. Pramoniniuose produktuose neretai būna daugiau druskos ar cukraus, o tai didina bendrą paros natrio ir energijos kiekį.

    Jei renkatės perdirbtus pomidorų gaminius, verta ieškoti kuo trumpesnės sudėties ir atkreipti dėmesį į druskos kiekį. Tai ypač aktualu žmonėms, kuriems rekomenduojama riboti druską dėl padidėjusio kraujospūdžio.

    Žmonėms, sergantiems inkstų ligomis ar besilaikantiems kalio ribojimo dietos, pomidorų kiekį patariama derinti individualiai su gydytoju arba dietologu. Kitais atvejais pomidorai gali būti vertinga mitybos dalis, jei jie ne išstumia kitas daržoves ir nėra vienintelis pasirinkimas kasdien.

  • Arbūzas ne visiems: gydytojai įspėja, kam šis vasaros vaisius gali pakenkti sveikatai

    Arbūzas daugeliui atrodo vienas saugiausių vasaros pasirinkimų, tačiau ne visiems jis tinka vienodai. Nors vaisius puikiai gaivina ir padeda papildyti skysčių atsargas, kai kurioms žmonių grupėms rekomenduojama būti atsargesniems ir stebėti porcijas.

    Kas slypi arbūzo porcijoje

    Įprasta arbūzo porcija yra mažai kaloringa, joje beveik nėra riebalų, tačiau yra angliavandenių ir natūralių cukrų. Arbūzas taip pat turi skaidulų, nors jų kiekis nėra didelis, todėl sotumo jausmas gali būti trumpalaikis.

    Šis vaisius aprūpina vitaminu C ir vitaminu A, taip pat kaliu ir magniu, kurie svarbūs raumenų ir nervų veiklai. Arbūze gausu antioksidantų, o raudonos ar rožinės spalvos minkštime dažniau aptinkama daugiau likopeno.

    Kada arbūzas gali kelti riziką

    Žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu, arbūzas gali tapti klastingas dėl natūralių cukrų ir palyginti aukšto glikeminio indekso. Nors įprastos porcijos glikeminė apkrova dažnai nėra labai didelė, persivalgymas gali nepalankiai paveikti gliukozės kontrolę.

    Sergant pažengusiomis inkstų ligomis, arbūzą verta aptarti su gydytoju, nes vaisiuje yra daug vandens ir kalio. Jei inkstai prasčiau pašalina kalį arba taikomas skysčių ribojimas, didelės porcijos gali būti netinkamos.

    Žmonėms, turintiems širdies nepakankamumą, kartais taikomi griežtesni skysčių kiekio apribojimai, todėl dideli arbūzo kiekiai gali reikšti per didelį skysčių suvartojimą. Tokiais atvejais svarbi ne tik bendra mityba, bet ir dienos skysčių balansas.

    Jautresnį virškinimą turintiems asmenims arbūzas gali sukelti pilvo pūtimą, spazmus ar viduriavimą. Tai siejama su tam tikrais fermentuojamais angliavandeniais, todėl simptomai dažniau pasireiškia suvalgius daug iš karto.

    Rečiau pasitaiko alergija arbūzui ar kitiems moliūginiams, kai po vartojimo atsiranda niežulys, bėrimas ar patinimas. Pajutus tokius požymius, rekomenduojama nutraukti vartojimą ir pasitarti su gydytoju.

    Kiek yra saugi porcija

    Daugumai sveikų suaugusiųjų saikingos porcijos yra saugios, tačiau persivalgius net ir sveikam žmogui gali pasireikšti virškinimo diskomfortas. Dažnai minima praktinė taisyklė yra 1–2 riekės, maždaug 200–300 gramų vienu metu, ypač jei arbūzas valgomas kaip užkandis.

    Arbūzą verta rinktis kaip dalį subalansuotos mitybos, o ne vieną pagrindinių dienos maisto produktų. Jei kyla abejonių dėl porcijų ar konkrečių ligų, saugiausia pasitarti su šeimos gydytoju ar dietologu.

    Renkantis arbūzą parduotuvėje ar turguje, patariama ieškoti simetriško vaisiaus su gelsva ar kremine dėme, rodančia prinokimą. Taip pat svarbu arbūzą nuplauti prieš pjaustant, kad bakterijos nuo žievelės nepatektų ant minkštimo.

  • Ryte veide lieka pagalvės žymės? Gydytojai įspėja: kartais tai signalas apie rimtesnes bėdas

    Ryte veide lieka pagalvės žymės? Gydytojai įspėja: kartais tai signalas apie rimtesnes bėdas

    Ryte pažvelgus į veidrodį kartais matyti aiškios pagalvės ar patalynės įspaudų linijos ant skruosto ar kaktos. Dažniausiai tai visiškai normalu ir per 10–20 minučių išnyksta, nes oda atgauna įprastą formą. Tačiau jei žymės laikosi valandą ar kelias ir kartu atsiranda veido paburkimas, tai gali būti ženklas, kad organizme vyksta daugiau nei tik naktinis spaudimas.

    Dažniausia įspaudų priežastis yra ilgalaikis mechaninis spaudimas miegant ant šono ar pilvo. Spaudimas laikinai suspaudžia smulkias kraujagysles ir poodinius audinius, todėl susidaro vadinamosios miego raukšlės. Kuo ilgiau išbūnama vienoje padėtyje, tuo ryškesnės linijos gali likti.

    Įtakos turi ir amžius bei odos būklė: mažėjant kolageno, elastino ir hialurono rūgšties kiekiui, oda tampa ne tokia elastinga ir lėčiau „atsistato“. Jei oda linkusi sausėti, įspaudai taip pat gali išlikti ilgiau. Svarbus ir paviršiaus šiurkštumas: ryškesnio audimo medvilnė ar šiurkštesnė medžiaga dažniau palieka žymes nei lygesni audiniai.

    Kada įspaudai gali įspėti?

    Jei žymės ant veido išlieka ilgai, dažna priežastis būna skysčių susilaikymas. Tai neretai nutinka po sūraus maisto, alkoholio, prasto miego, karščio ar hormoninių svyravimų, kai audiniai labiau paburksta. Tuomet net ir įprastas spaudimas palieka ryškesnes, ilgiau matomas linijas.

    Paradoksalu, bet problemą gali didinti ir nepakankamas skysčių vartojimas. Organizmas, gaudamas per mažai skysčių, kartais linkęs juos kaupti, o išsausėjusi oda praranda elastingumą. Dėl to ryte veidas gali atrodyti labiau paburkęs, o įspaudai laikytis ilgiau.

    Ilgai trunkantis veido patinimas kartais siejamas ir su sveikatos sutrikimais, ypač jei kartu tinsta kulkšnys, pėdos ar plaštakos, vargina dusulys ar neįprastas nuovargis. Tarp galimų priežasčių minimi inkstų funkcijos sutrikimai, skydliaukės hormonų disbalansas, širdies nepakankamumas ar kepenų ligos. Tokiais atvejais patinimas paprastai kartojasi, o ne būna atsitiktinis.

    Ką galima padaryti namuose?

    Paprastiausias sprendimas yra miego padėties korekcija: miegant ant nugaros sumažėja veido odos spaudimas ir trintis. Taip pat verta peržiūrėti pagalvės aukštį ir kietumą, nes netinkama atrama gali skatinti ne tik įspaudus, bet ir prastesnę miego kokybę. Ryte gali padėti vėsus kompresas, veido nuprausimas vėsesniu vandeniu ar švelnus masažas, skatinantis mikrocirkuliaciją.

    Kasdienybėje svarbu užtikrinti pakankamą skysčių kiekį ir nepersistengti su druska vakare. Odai padeda drėkinamoji priežiūra, ypač jei ji sausa ar jautri, nes geriau sudrėkinta oda paprastai greičiau atgauna formą. Jei įspaudai kartojasi, verta stebėti, ar jie susiję su mityba, miego trukme, alkoholiu ar mėnesinių ciklu.

    Kada kreiptis į gydytoją?

    Medicininė konsultacija rekomenduojama, jei veido įspaudai ir patinimas kartojasi dažnai, išlieka kelias valandas arba stiprėja nepaisant įpročių korekcijų. Ypač svarbu kreiptis, jei atsiranda papildomų simptomų, pavyzdžiui, kojų tinimas, dusulys, staigus svorio augimas, ryškus nuovargis ar pastebimai sumažėjęs šlapinimasis. Tokie požymiai gali rodyti, kad reikalingi kraujo ir šlapimo tyrimai bei išsamesnė gydytojo apžiūra.

    Skubios pagalbos reikia, jei patinimas atsiranda staiga ir apima lūpas, liežuvį ar gerklę, o kartu sunkėja kvėpavimas. Tai gali būti sunki alerginė reakcija, kai laikas yra kritinis. Tokiu atveju delsti negalima.

  • 5 aukšto kraujospūdžio simptomai, kuriuos dažnai praleidžiame: medikai įspėja, kada jau pavojinga

    Arterinė hipertenzija dažnai vadinama tyliuoju žudiku, nes ilgą laiką gali nesukelti aiškių požymių. Vis dėlto gydytojai pabrėžia, kad yra simptomų, kurių ignoruoti nereikėtų, ypač jei jie kartojasi arba pasireiškia kartu.

    Padidėjęs kraujospūdis reikšmingai didina miokardo infarkto, insulto, širdies nepakankamumo, inkstų ligų ir kraujagyslinės demencijos riziką. Dalis žmonių apie problemą nesužino, nes jaučiasi pakankamai gerai, todėl svarbu reguliariai matuotis kraujospūdį.

    Požymiai, kuriuos žmonės nuvertina

    Vienas dažniausiai minimų signalų yra rytais pasikartojantys galvos skausmai. Ne kiekvienas galvos skausmas reiškia hipertenziją, tačiau reguliarus rytinis diskomfortas turėtų paskatinti pasitikrinti.

    Dar vienas svarbus požymis yra regėjimo pokyčiai, pavyzdžiui, vaizdo susiliejimas, dėmės ar trumpi epizodai, kai regėjimas tampa neįprastas. Aukštas kraujospūdis gali pažeisti smulkias akies kraujagysles, todėl tokie simptomai yra rimta priežastis nedelsti.

    Įspėjamuoju ženklu laikomas ir dusulys bei ryškus nuovargis net esant nedideliam krūviui, pavyzdžiui, lipant laiptais. Tai gali rodyti, kad širdžiai tenka dirbti intensyviau, o ilgainiui didėja komplikacijų tikimybė.

    Gydytojai taip pat atkreipia dėmesį į dažnas ar stipresnes nei įprasta kraujavimas iš nosies, ypač jei jis kartojasi. Nors nosies kraujavimą gali sukelti ir kitos priežastys, kartu su kitais požymiais jis turėtų paskatinti įvertinti kraujospūdį.

    Dar vienas dažnai nuvertinamas simptomas yra vidinis nerimas, įtampa ar sunkiai paaiškinamas nesaugumo jausmas. Nors tai nebūtinai tiesiogiai reiškia hipertenziją, dalis žmonių tokią būseną sieja su prastėjančia savijauta, o kraujospūdžio patikra gali padėti atmesti arba patvirtinti riziką.

    Kada būtina tikrintis

    Specialistai pabrėžia, kad svarbiausia yra ne vienas izoliuotas simptomas, o jų pasikartojimas ir derinys. Jei minėti požymiai kartojasi kelias dienas ar savaites, ypač jei žmogus turi antsvorio, mažai juda, rūko ar patiria daug streso, delsti nereikėtų.

    Kraujospūdį rekomenduojama matuotis reguliariai, o prireikus rezultatų aptarimui kreiptis į šeimos gydytoją. Svarbu matuoti taisyklingai: ramybės būsenoje, po kelių minučių poilsio, o esant įtarimams matavimus kartoti kelias dienas iš eilės panašiu metu.

    Kas mažina riziką

    Gyvensenos korekcijos gali reikšmingai sumažinti padidėjusį kraujospūdį ir komplikacijų tikimybę. Dažniausiai akcentuojamas reguliaraus judėjimo poreikis, subalansuota mityba, kūno svorio kontrolė, pakankamas miegas ir druskos bei alkoholio ribojimas.

    Jei gydytojas diagnozuoja hipertenziją, vien gyvenimo būdo pokyčių ne visada pakanka. Tokiu atveju svarbu laikytis paskirto gydymo plano ir neatidėlioti kontrolės, nes kraujospūdžio suvaldymas tiesiogiai siejamas su mažesne infarkto ir insulto rizika.

    „Dalis žmonių ilgai nejaučia jokių aiškių simptomų, todėl kraujospūdžio matavimas išlieka paprasčiausias būdas laiku aptikti problemą“, – pabrėžia medikai.

  • Elektrolitai už kelis eurus ar tik reklama? Gydytojai įspėja, kada jie tikrai būtini

    Elektrolitų gėrimai ir milteliai tapo vienu populiariausių pasirinkimų sportuojantiems ir vasarą daugiau prakaituojantiems žmonėms, tačiau specialistai pabrėžia, kad daugeliu atvejų tai nėra būtinybė. Sveikam žmogui kasdienei hidratacijai dažniausiai pakanka vandens, o mineralų atsargos įprastai papildomos su maistu.

    Pagrindiniai elektrolitai yra natris, kalis, magnis, kalcis ir chloridai, kurie padeda palaikyti skysčių balansą, nervinių impulsų perdavimą ir raumenų darbą. Sutrikus jų pusiausvyrai gali atsirasti silpnumas, mėšlungis, galvos svaigimas, o sunkesniais atvejais – širdies ritmo sutrikimai.

    Kada vandens gali neužtekti?

    Aiškiausia situacija, kai elektrolitai išties reikalingi, yra stiprus skysčių netekimas dėl viduriavimo ar vėmimo. Tokiais atvejais gydytojai dažnai rekomenduoja geriamuosius rehidratacijos tirpalus, nes vien vanduo nekompensuoja prarastų druskų ir gali nepakankamai greitai atstatyti būklę.

    Elektrolitų papildymas praverčia ir tada, kai žmogus ilgai intensyviai sportuoja, ypač karštyje. Jei treniruotė trunka apie 90 minučių ar ilgiau ir prakaitavimas gausus, skysčių bei natrio netenkama daugiau, todėl vien vanduo ne visada padeda palaikyti savijautą ir darbingumą.

    Rizikos grupėje atsiduria ir dirbantys lauke per karščius, kai prakaitavimas tęsiasi valandomis. Tokiu metu svarbu ne tik gerti, bet ir gauti druskų su maistu arba tinkamai parinktais tirpalais, kad nekiltų perkaitimo ir išsekimo požymių.

    Populiarūs mitai ir realūs pavojai

    Reklamoje elektrolitai neretai pristatomi kaip stebuklingas būdas atsigauti po vakarėlio ar greitai „įkrauti“ organizmą energijos. Mokslinė praktika rodo, kad pagirioms svarbiausia yra skysčiai, poilsis, laipsniškas maitinimasis ir atsargumas, o elektrolitai nėra universalus sprendimas kiekvienam.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad nuolatinis elektrolitų gėrimų vartojimas be realaus poreikio gali būti žalingas. Per didelis natrio kiekis siejamas su didesniu kraujospūdžiu, o perteklinis kalio ar magnio vartojimas gali apsunkinti inkstų darbą, ypač jei žmogus turi lėtinių ligų ar vartoja tam tikrus vaistus.

    Praktinis patarimas paprastas: kasdieniam troškuliui malšinti rinktis vandenį, o elektrolitus naudoti tikslingai, kai yra aiškus skysčių ir druskų netekimas. Jei pasireiškia stiprus silpnumas, sumišimas, neįprastas širdies plakimas ar nepraeina dehidratacijos simptomai, vertėtų kreiptis į medikus.

  • Šis egzotiškas gėrimas per karščius gali padėti geriau nei vanduo: kada jis netinka

    Karščio bangoms užklupus organizmas greičiau netenka skysčių ir elektrolitų, todėl vien vandens kartais nepakanka. Vienas dažniausiai minimų natūralių pasirinkimų yra kokosų vanduo, gaunamas iš jaunų žalių kokosų, ir neretai vadinamas lengvu izotoniniu gėrimu.

    Kokosų vandenyje natūraliai yra kalio, taip pat šiek tiek natrio, magnio, kalcio ir fosforo, todėl jis gali būti naudingas po prakaitavimo, lengvo fizinio krūvio ar ilgiau būnant kaitroje. Vis dėlto jis nėra „stebuklingas“ pakaitalas, o jo sudėtis skiriasi priklausomai nuo produkto, todėl svarbu vertinti etiketę.

    Kas iš tiesų naudinga karštyje?

    Karštomis dienomis svarbiausia – reguliarus skysčių vartojimas ir druskų pusiausvyra, ypač jei gausiai prakaituojama. Paprastas vanduo išlieka pagrindu, tačiau papildomi elektrolitai gali būti aktualūs sportuojant, dirbant lauke ar patiriant didesnį krūvį.

    Kokosų vanduo paprastai turi daugiau kalio nei įprastas vanduo, o kalis svarbus raumenų funkcijai ir nervinių impulsų perdavimui. Dėl natūralaus salstelėjimo jį kai kuriems žmonėms lengviau gerti, todėl praktikoje tai gali padėti suvartoti daugiau skysčių.

    Kaip įtraukti į mitybą?

    Dažniausiai kokosų vanduo geriamas atšaldytas, vietoj dalies įprastų gėrimų. Jis taip pat tinka kaip pagrindas vaisiniams kokteiliams, pavyzdžiui, su arbūzu ar braškėmis, laimu ir mėtomis, kai norisi ne tik skysčių, bet ir gaivos.

    Renkantis produktą verta atkreipti dėmesį, kad tai būtų kokosų vanduo be pridėtinio cukraus, kvapiųjų medžiagų ar perteklinių priedų. Kai kurie gėrimai rinkoje yra kokosų vandens mišiniai, todėl jų maistinė vertė ir cukrų kiekis gali būti visai kitoks.

    Kada kokosų vanduo gali netikti?

    Nors kokosų vanduo daugeliui yra saugus, jis ne visada geriausias pasirinkimas. Dėl palyginti didesnio kalio kiekio atsargumo reikia žmonėms, turintiems inkstų funkcijos sutrikimų ar gydytojo nurodytų kalio ribojimų.

    Taip pat verta pasitarti su medikais, jei yra elektrolitų pusiausvyros sutrikimų, vartojami vaistai, veikiantys kalio kiekį, ar pasireiškia alerginės reakcijos. Kasdieniam vartojimui dažnai rekomenduojama saikinga porcija, pavyzdžiui, viena–dvi stiklinės, tačiau individualūs poreikiai priklauso nuo krūvio, mitybos ir sveikatos būklės.

  • Kokosų vanduo per karščius vilioja geresniu drėkinimu, bet daliai žmonių gali paveikti širdies ritmą

    Kokosų vanduo pastaraisiais metais tapo vienu populiariausių gėrimų vasarą, nes dažnai pristatomas kaip natūrali priemonė greičiau atkurti skysčius po sporto ar per karščius. Jame natūraliai yra elektrolitų, ypač kalio, kuris svarbus raumenų veiklai ir nervų sistemai.

    Būtent dėl šios sudėties dalis žmonių kokosų vandenį renkasi vietoje izotoninių gėrimų. Vis dėlto didesnis kalio kiekis reiškia, kad šis gėrimas ne visiems yra vienodai neutralus, ypač jei jis vartojamas dažnai ar didesniais kiekiais.

    Kodėl svarbus kalis?

    Kalis padeda palaikyti normalų raumenų darbą, įskaitant širdies raumenį, ir prisideda prie skysčių bei elektrolitų pusiausvyros organizme. Per karščius arba po intensyvaus fizinio krūvio, kai prakaituojama, elektrolitų netekimas gali didėti, todėl jų papildymas kartais tampa aktualus.

    Tačiau per didelis kalio kiekis kraujyje gali sutrikdyti elektrinių impulsų perdavimą širdyje. Tokia būklė vadinama hiperkalemija, ir ji gali būti pavojinga, jei vystosi greitai arba yra ryški.

    Kam reikėtų daugiau atsargumo?

    Didžiausia rizika kyla žmonėms, kurių organizmas sunkiau pašalina kalio perteklių arba kurie vartoja vaistus, didinančius kalio kiekį. Tokiais atvejais net ir iš pažiūros nekaltas gėrimas gali prisidėti prie elektrolitų disbalanso.

    Daugiau atsargumo turėtų imtis žmonės, sergantys lėtine inkstų liga, turintys polinkį į padidėjusį kalio kiekį kraujyje, patiriantys širdies ritmo sutrikimus. Taip pat svarbu įvertinti situaciją tiems, kurie vartoja kalį sulaikančius diuretikus ar kai kuriuos kraujospūdį mažinančius vaistus, pavyzdžiui, AKF inhibitorius.

    Jei kalio per daug, gali pasireikšti silpnumas, galvos svaigimas, nemalonūs pojūčiai krūtinėje ar nereguliarus širdies plakimas. Tokie simptomai nėra specifiniai vien kokosų vandeniui, tačiau jų ignoruoti nereikėtų, ypač jei jie sutampa su mitybos ar vartojamų papildų pokyčiais.

    Kada kokosų vanduo gali būti geras pasirinkimas?

    Sveikam žmogui, neturinčiam lėtinių ligų ir nevartojančiam kalio balansą veikiančių vaistų, kokosų vanduo retkarčiais paprastai yra saugus. Jis gali būti naudingas kaip vienas iš skysčių šaltinių per karščius, po ilgesnio fizinio krūvio ar kai norisi švelnaus skonio alternatyvos paprastam vandeniui.

    Vis dėlto jis nėra stebuklingas vandens pakaitalas kasdieniam neribotam vartojimui. Jei turite lėtinių sveikatos problemų, reguliariai vartojate vaistus arba abejojate dėl tinkamo kiekio, saugiausia dėl tokio gėrimo vartojimo pasitarti su gydytoju ar dietologu.

    „Natūralus produktas ne visada reiškia, kad jis vienodai saugus visiems“, – sako gydytojai, vertinantys elektrolitų pusiausvyros svarbą širdies ir inkstų ligomis sergantiems žmonėms.