CP v2

Tag: Irakas

  • JAV baigia operaciją Irake prieš „Islamo valstybę“ po 12 metų: kas keičiasi saugume?

    Pentagonas paskelbė apie oficialią JAV vadovaujamos operacijos „Inherent Resolve“ Irake pabaigą po 12 metų kovos su „Islamo valstybe“. Vašingtonas pabrėžia, kad misija pereina į kitą etapą, o parama Irakui bus tęsiama kitomis formomis.

    JAV gynybos institucijų teigimu, pagrindinis dėmesys dabar bus skiriamas Irako saugumo pajėgų mokymams, patariamajai pagalbai ir žvalgybinei paramai. Tokiu būdu siekiama, kad didesnė atsakomybė už vidaus saugumą ir kovą su ekstremistais tektų Bagdadui.

    „Tikimės, kad Irako saugumo pajėgos toliau užtikrins šalies saugumą ir sulaikys „Islamo valstybės“ grėsmę“, – teigiama Pentagono pranešime.

    JAV pusė operacijos užbaigimą apibūdina kaip perėjimą nuo koalicinės kovinės misijos prie labiau įprasto dvišalio bendradarbiavimo saugumo srityje. Tai reiškia, kad kovinių veiksmų rėmuose vykdyta kampanija formaliai uždaroma, o santykiai persitvarko į ilgalaikę partnerystę.

    Amerikiečiai pabrėžia, kad pagrindinė atsakomybė už saugumo iššūkius, įskaitant kovą su „Islamo valstybės“ likučiais ir Irako suverenumą silpninančiomis ginkluotomis grupėmis, tenka Irako vyriausybei. Ši formuluotė atspindi ir platesnę JAV kryptį regione mažinti tiesioginį karinį įsitraukimą, išlaikant įtaką per mokymus, žvalgybą ir partnerystes.

    JAV karių skaičius smarkiai sumažėjo

    Pastaraisiais mėnesiais Irake buvo dislokuota apie 2 500 JAV karių, daugiausia Irbilio apylinkėse Kurdistano regione ir Bagdado rajone. Palyginimui, JAV buvimo pikas pasiektas 2007 metais, kai Irake buvo daugiau kaip 170 000 amerikiečių karių.

    Susitarimai dėl JAV kariuomenės pasitraukimo ir misijos pertvarkymo buvo pasiekti 2024 metais, JAV prezidento Joe Bideno kadencijos metu. Procesas tęsiamas ir pasikeitus JAV administracijai.

    Irako premjeras Ali Al-Zaidi ceremonijoje, skirtoje misijos pabaigai, tai apibūdino kaip naują etapą, kuriame akcentuojamas Irako suverenitetas, institucijų stiprinimas ir subalansuotos partnerystės. Tokia retorika Bagdadui svarbi ir vidaus politikoje, kur užsienio karių buvimas ne kartą tapo įtampos šaltiniu.

    Ar augs „Islamo valstybės“ atgimimo rizika?

    Dalies Irako saugumo pareigūnų vertinimu, JAV pajėgų mažinimas ir formalus operacijos pabaigos paskelbimas gali didinti riziką, kad „Islamo valstybė“ bandys atkurti įtaką. Nors jų kadaise paskelbtas „kalifatas“ žlugo beveik prieš dešimtmetį, grupuotė, kaip teigiama Irako pusės vertinimuose, tebelaiko užslėptų, vadinamųjų miegančiųjų, ląstelių tinklą.

    Didžiausio aktyvumo laikotarpiu apie 2015 metus „Islamo valstybė“ buvo užėmusi maždaug trečdalį Irako teritorijos, o smurtas nusinešė tūkstančius gyvybių. Iki 2019 metų grupuotė buvo kontroliavusi ir reikšmingas teritorijas Sirijoje, todėl Irako saugumo klausimai dažnai vertinami platesniame Irako ir Sirijos teatro kontekste.

    Iranas JAV pasitraukimą iš Irako vertina kaip politinę pergalę. Teherano atstovai viešai kartoja, kad ilgalaikis stabilumas esą įmanomas tik sumažėjus JAV kariniam buvimui Irake ir regione.

  • Irake atverti Asirijos karalienių kapai: aukso lobiai prilygsta Tutanchamono radiniams

    Irake atverti Asirijos karalienių kapai: aukso lobiai prilygsta Tutanchamono radiniams

    Šiaurės Irake, Nimrude, senovės Asirijos sostinėje Kalchu, archeologai dar praėjusio amžiaus pabaigoje aptiko karališkuosius kapus, kuriuose buvo sukrautos įspūdingos aukso brangenybės. Po rūmų patalpomis slėptose laidojimo kamerose rasti karališkajai šeimai priklausiusių moterų palaikai ir itin turtingas įkapių rinkinys.

    Kaip skelbta apie tyrimus, kapai buvo atidengti 1988 metais, kai Irako archeologai kasinėjo Ašurnasirpalo II rūmus. Radiniai patraukė dėmesį ne tik gausa, bet ir meistryste, kuri neretai lyginama su garsiausiais Egipto karališkųjų kapaviečių atradimais.

    Kape, tyrėjų įvardijamame kaip antrasis, rasta karūnų, diademų, vėrinių, auskarų, apyrankių, žiedų ir drabužių puošmenų iš aukso. Be to, aptikta dirbinių su lazuritu, karneoliu, agatu ir kitomis vertingomis medžiagomis, o ornamentikoje kartojosi rozetės, stilizuoti medžiai ir religinės simbolikos motyvai.

    Dalį įkapių pavyko susieti su konkrečiomis Asirijos valdovių vardais, minimais ir įrašuose ant daiktų. Tarp jų minimos Yabâ, siejama su Tiglatpilesaru III, Banītu, siejama su Salmanasaru V, ir Ataliya, siejama su Sargonu II.

    Vis dėlto laidojimo aplinkybės pasirodė sudėtingesnės, nei tikėtasi iš pradžių. Vienoje kameroje aptikti dviejų moterų palaikai, o ant įkapių iškalti skirtingų karalienių vardai leidžia manyti, kad dalis brangenybių galėjo būti perduodamos iš kartos į kartą ir tik vėliau pateko į tą patį kapą.

    Ypatingą tyrėjų dėmesį patraukė su Yabâ siejama įspėjamoji įrašų formuluotė, skirta apsaugoti kapą nuo išniekinimo ir nuo bandymų jame laidoti kitą asmenį. Tokios detalės, archeologų vertinimu, padeda geriau suprasti neoasirų požiūrį į mirtį, atminimą ir karališkųjų kapų neliečiamumą.

    Palyginimai su Tutanchamono kapu atsiranda ne atsitiktinai, nes aukso kiekis ir juvelyrikos kokybė Nimrude išties išskirtiniai. Tačiau šie radiniai atveria kitą pasaulį: ne faraonų, o imperijos elito moterų, kurių vaidmuo rašytiniuose šaltiniuose dažnai lieka šešėlyje, todėl archeologija čia tampa esminiu žinių šaltiniu.

    Ne mažiau dramatiška ir šių vertybių naujųjų laikų istorija. Pranešta, kad reikšmingiausi dirbiniai buvo saugomi Irako centrinio banko saugyklose ir išliko per karus, taip pat per 2003 metais vykusį Irako muziejaus Bagdade apiplėšimą.

    Pats Nimrudas patyrė didžiulių nuostolių 2015 metais, kai senovės miesto dalis sunaikino Islamo valstybės kovotojai. Vis dėlto Nimrudo karalienių lobiai išliko vienu ryškiausių neoasirų dvaro prabangos, amatų ir simbolikos liudijimų.

  • Turkija traukiasi iš bazės Irake: ką susitarė Erdoganas ir Bagdadas ir kuo tai baigsis?

    Turkija traukiasi iš bazės Irake: ką susitarė Erdoganas ir Bagdadas ir kuo tai baigsis?

    Turkija susitarė su Irako vyriausybe palaipsniui perduoti Bagdadui Bashiqa–Zilkan karinės bazės kontrolę šiaurės Irake. Apie sprendimą paskelbta po Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano ir Irako premjero Ali al-Zaidi susitikimo Niujorke, Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos metu.

    Abi pusės nurodė, kad perdavimas vyks etapais pagal iš anksto sutartą grafiką, tačiau tiksli Turkijos karių pasitraukimo data kol kas neįvardyta. Susitarimas siejamas su Irako pažanga stiprinant saugumą regione ir atnaujinant valstybės institucijų kontrolę jautriose teritorijose.

    Kas sutarta dėl saugumo?

    Bendrame pareiškime Turkija ir Irakas taip pat įvardijo tikslą pilnai įtvirtinti Irako valstybės valdžią Sindžare ir nutraukti vadinamųjų draudžiamų užsienio ginkluotų elementų buvimą šiame regione. Šis punktas tiesiogiai susijęs su Ankaros ilgai kartotu reikalavimu riboti Kurdistano darbininkų partijos (PKK) įtaką ir jos sąsajas turinčių struktūrų veiklą.

    Irako pusė pastarosiomis savaitėmis skelbė, kad Sindžaro pasipriešinimo daliniai, siejami su PKK, sutiko sudėti ginklus, o dalis kovotojų, atitinkančių sąlygas, būtų integruojami į Irako saugumo pajėgas. Turkija šią grupę vertina kaip grėsmę dėl ryšių su PKK, kuri Turkijoje, Europos Sąjungoje ir Jungtinėse Valstijose laikoma teroristine organizacija.

    Kodėl Bashiqa–Zilkan bazė svarbi?

    Bashiqa–Zilkan stovykla yra viena labiausiai ginčytų Turkijos karinių vietovių Irako šiaurėje. Turkija dislokavo pajėgas 2015 metais, argumentuodama kova su „Islamo valstybe“ ir parama vietos saugumo struktūroms, tačiau Irakas ne kartą ragino išvesti karius, pabrėždamas suvereniteto pažeidimus.

    Turkija šiaurės Irake turi ir daugiau karinių punktų, iš kurių vykdo operacijas prieš PKK, o Bashiqa–Zilkan laikoma viena labiausiai nuo Turkijos sienos nutolusių bazių. Dėl to jos statusas Bagdadui turi ir simbolinę, ir praktinę reikšmę, nes kalbama apie valstybės kontrolės atstatymą strategiškai jautrioje zonoje.

    Platesnis kontekstas: PKK ir JAV pajėgų mažinimas

    Susitarimas paskelbtas tuo metu, kai Turkijoje tęsiasi bandymai užbaigti ilgus metus trunkantį konfliktą su PKK. Pranešta, kad PKK anksčiau buvo paskelbusi apie savęs išformavimą ir ketinimą nutraukti ginkluotus veiksmus prieš Turkiją, tačiau praktiniai šio proceso padariniai regione ir toliau vertinami atsargiai.

    Tuo pat metu ir Jungtinės Valstijos mažina karinį dalyvavimą Irake: skelbiama, kad numatytas planas, pagal kurį šimtai amerikiečių karių šalies šiaurėje turėtų išvykti iki rugsėjo 30 dienos. Tokie pokyčiai keičia jėgų balansą Irake ir didina spaudimą Bagdadui greičiau stiprinti saugumo institucijų pajėgumus.

    Diplomatai sprendimą vertina kaip signalą, kad Ankara ir Bagdadas ieško mechanizmo suderinti du tikslus: Irako suvereniteto stiprinimą ir Turkijos saugumo interesus pasienio regione. Vis dėlto, kol nėra viešai įvardytų terminų ir kontrolės perdavimo detalių, esminis klausimas išlieka, kaip greitai ir kokiomis sąlygomis realiai keisis situacija vietoje.

    „Istorija retai garsiai paskelbia lūžio taškus, dažniau juos tyliai susiuva“, – sakė JAV ambasadorius Turkijoje ir specialusis pasiuntinys Sirijai bei Irakui Tomas Barrackas.

  • „TotalEnergies“ pelnosi iš pigesnės Irako ir Kataro naftos: kaip kroviniai vis dar keliauja per Ormuzo sąsiaurį

    Prancūzijos energetikos grupė „TotalEnergies“ pastaraisiais mėnesiais išsiskyrė kaip vienas aktyviausių Irako ir Kataro naftos pirkėjų bei prekiautojų, nors Persijos įlankoje išlieka padidėjusi karinė ir politinė įtampa. Rinkos dalyviai pažymi, kad būtent tokiais laikotarpiais atsiranda didžiausi kainų skirtumai, kuriuos tarptautinės bendrovės bando išnaudoti.

    Didžiausias rizikos taškas regione yra Ormuzo sąsiauris, per kurį įprastai gabenama reikšminga pasaulinės naftos dalis. Bet kokie apribojimai, patikrinimų sugriežtinimas ar draudimai daliai laivų gali staigiai sumažinti srautus, o tai iš karto pakelia kainas tarptautinėse biržose.

    Kaip veikia pelno formulė?

    Pagal viešai aptariamus sandorių įverčius, dalis Persijos įlankos naftos šiuo metu parduodama pastebimai pigiau nei „Brent“ etalonas. Minimas 50–60 JAV dolerių už barelį lygis perskaičiavus sudarytų apie 46–55 eurus, kai „Brent“ kainos tam tikrais laikotarpiais buvo gerokai aukštesnės.

    Tokioje situacijoje prekybininkų logika paprasta: pigesnė žaliava perkama kilmės regione, o parduodama ten, kur kainos aukštesnės ir paklausa stabilesnė. Kuo labiau rinka įskaičiuoja riziką dėl tiekimo sutrikimų, tuo didesnė gali būti marža, jei fizinis krovinys vis dėlto pasiekia pirkėją.

    Transportas brangsta, bet skirtumas išlieka

    Pagrindinė kliūtis šiame modelyje yra logistika ir draudimas. Supertankerio reisas iš Persijos įlankos ir grįžimas naujam kroviniui gali kainuoti apie 20 mln. JAV dolerių, tai yra maždaug 18 mln. eurų, o šios išlaidos tiesiogiai mažina pelningumą.

    Vis dėlto, jei laivas gabena apie 2 mln. barelių, vien transporto kaštai vienam bareliui gali siekti apie 9 eurus. Net ir tuomet, kai skirtumas tarp įsigijimo kainos regione ir pardavimo kainos rinkoje išlieka didelis, prekyba gali generuoti reikšmingą pelną.

    Kodėl Ormuzo sąsiauris toks svarbus?

    Ormuzo sąsiauris laikomas vienu svarbiausių pasaulio energetikos „butelio kaklelių“, nes per jį keliauja tanklaiviai iš pagrindinių Persijos įlankos eksportuotojų. Įtampa šiame regione beveik visada iškart atsispindi ne tik naftos, bet ir draudimo bei krovinių gabenimo kainose.

    Analitikai pabrėžia, kad net dalinis srautų sumažėjimas gali sukelti grandininę reakciją: brangesnė logistika, ilgesni maršrutai, didesnė paklausos įtampa Europoje ir Azijoje, o galiausiai ir didesnės degalų kainų svyravimo rizikos vartotojams.

    „Galime pasakyti, kad nafta dabar per Ormuzo sąsiaurį juda labai tyliai ir nepastebimai“, – sakė „TotalEnergies“ vadovas Patrickas Pouyanné.

    Rinkoje tai vertinama kaip signalas, kad dalis tiekimo grandinių prisitaikė prie naujų sąlygų, o didieji prekiautojai randa būdų tęsti gabenimą, nepaisant ribojimų ir papildomų sąnaudų. Tačiau ši situacija išlieka trapi: bet koks naujas eskalacijos etapas gali per kelias valandas pakeisti tiek kainas, tiek realius srautus jūroje.

  • Irakas siūlo Turkijai 1 mln. naftos barelių per dieną: ką tai keičia Hormūzo krizės fone?

    Irakas siūlo Turkijai 1 mln. naftos barelių per dieną: ką tai keičia Hormūzo krizės fone?

    Naftos pasiūlymas Turkijai

    Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pranešė, kad Irakas pasiūlė tiekti Turkijai iki 1 milijono naftos barelių per dieną. Apie tai paskelbta po derybų Ankaroje, į kurias pirmą kartą nuo pareigų pradžios atvyko Irako ministras pirmininkas Ali Zeydi.

    Nors politinis signalas skambus, konkreti, teisiškai įpareigojanti sutartis dėl apimčių ar grafiko tą dieną nebuvo pasirašyta. Šalys teigia siekiančios kuo greičiau sudaryti platesnį energetinio bendradarbiavimo susitarimą.

    „Mūsų kaimynas yra čia pat. Mūsų tikslas dabar kuo greičiau pasirašyti visapusišką energetinio bendradarbiavimo sutartį, kuri bus naudinga abiem pusėms“, – sakė Recepas Tayyipas Erdoganas.

    „Kai iš kaimyno Irako perimsime 1 milijoną naftos barelių, tai patenkins mūsų poreikį“, – teigė Recepas Tayyipas Erdoganas.

    „Taip, tai teisinga, 1 milijonas“, – sakė Ali Zeydi.

    Kodėl tai svarbu dabar?

    Turkija importuoja apie 90 proc. jai reikalingos naftos, todėl tiekimo diversifikavimas tapo ypač jautrus tema. Pasiūlymas nuskambėjo Irano karo ir Hormūzo sąsiaurio uždarymo fone, kai dalis srautų iš Persijos įlankos buvo sutrikdyti, o energijos kainos pasaulyje išaugo.

    Irakas jau yra vienas svarbiausių Turkijos prekybos partnerių ir reikšmingas žaliavinės naftos šaltinis. Ankarai tai galėtų reikšti didesnį tiekimo stabilumą, o Bagdadui – patikimesnį sausumos eksporto kanalą į Europą per Turkijos infrastruktūrą.

    Susitarimai ir projektai: nuo telkinių iki koridorių

    Lygiagrečiai paskelbta apie sandorį, pagal kurį „Turkish Petroleum“ įgytų 15 proc. dalį „BP“ veikloje Kirkuko naftos telkinyje. Turkijos vadovas šį žingsnį pavadino istoriniu, tačiau pabrėžiama, kad didysis energetikos paketas dar derinamas.

    Derybų darbotvarkėje taip pat figūravo vadinamasis Vystymo kelio projektas, apimantis automagistralės, geležinkelio ir vamzdynų koridorių, maždaug 1 200 kilometrų maršrutu nuo Basros uosto Irake iki Turkijos sienos ir toliau į Europą. Projekto vertė nurodoma apie 17 milijardų Jungtinių Valstijų dolerių, tai yra maždaug 16 milijardų eurų.

    Irako premjeras teigė, kad darbai įgavo pagreitį, o Turkijos transporto ministras Abdülkadir Uraloğlu sakė, kad šalys artėja prie detalių užbaigimo. Jo vertinimu, statybos galėtų prasidėti dar iki 2026 metų pabaigos.

    Vamzdynas Kirkukas–Džeihanas ir dujos Irakui

    Papildomą įtampą ir skubą deryboms suteikia tai, kad 2026 metų liepos mėnesį baigėsi senasis Kirkuko–Džeihano naftotiekio susitarimas. Abi šalys derasi dėl naujo dokumento, kuriame Turkija siekia mechanizmo, užtikrinančio pilną vamzdyno išnaudojimą, kurio pajėgumas siekia iki 1,5 milijono barelių per dieną.

    Šis naftotiekis buvo sustabdytas nuo 2023 metų kovo mėnesio po arbitražo sprendimo, susijusio su naftos eksportu iš Irako Kurdistano. Tiek Bagdadui, tiek Ankarai jo atgaivinimas yra ekonomiškai ir politiškai svarbus, nes tai vienas tiesiausių sausumos eksporto maršrutų.

    Turkijos energetikos ministras Alparslanas Bayraktaras taip pat nurodė, kad svarstomos galimybės tiekti gamtines dujas Irako elektrinėms, kurios susiduria su kuro trūkumu. Tokie sprendimai Irake galėtų sumažinti elektros tiekimo sutrikimus, ypač vasaros piko metu.

    Vandens klausimas liko derybose

    Be energetikos, šalys pasirašė naują bendrą sistemą dėl Tigro ir Eufrato upių baseino valdymo. Sutarta, kad ji įsigalios nuo 2026 metų rugsėjo 1 dienos.

    Vandens tema tarp valstybių jau daug metų kelia trintį, nes Irakas ne kartą kaltino Turkiją, kad aukštupyje statomos užtvankos sumažina žemupio srautus iki kritiškai žemo lygio. Taip pat skelbiama, kad bendri infrastruktūros projektai bus finansuojami iš atskiros sąskaitos, į kurią keliaus Irako naftos pajamos iš pardavimų Turkijai.

  • Naftos kainai artėjant prie 100 eurų, Persijos įlankos šalys ieško apėjimo kelių Hormuzui

    Naftos kainai artėjant prie 100 eurų, Persijos įlankos šalys ieško apėjimo kelių Hormuzui

    Persijos įlankos naftos eksportuotojai skuba investuoti į alternatyvius maršrutus, kurie leistų apeiti Hormuzo sąsiaurį. Karo su Iranu atsinaujinimas ir išaugusi rizika jūrų keliams vėl kelia kainas, o rinka vis garsiau kalba apie beveik 100 eurų už barelį lygį.

    Hormuzo sąsiauris laikomas vienu svarbiausių pasaulio energetikos taškų, nes taikos metu per jį kasdien gabenama apie 15 mln. barelių naftos. Tai sudaro reikšmingą dalį pasaulinės jūra prekiaujamos naftos, todėl bet koks sutrikimas iš karto atsispindi kainose ir draudimo įkainiuose.

    Šiuo metu Persijos įlankos valstybės turi bent kelis didelius vamzdynų projektus, kurie yra statomi, planuojami arba derinami, kad naftą būtų galima nukreipti į Raudonąją jūrą, Sueco kanalo kryptį ar Omano įlanką. Tokia infrastruktūra brangi, tačiau ji mažina priklausomybę nuo vieno jūrinio koridoriaus, kurį galima blokuoti ar sutrikdyti.

    „Taip stipriai priklausyti nuo Hormuzo sąsiaurio nebėra apdairi ilgalaikė strategija“, – sakė duomenų bendrovės „Kpler“ vyresnioji tyrėja Victoria Grabenwöger.

    Didžiausi šiuo metu veikiantys apėjimo variantai jau artėja prie pajėgumų ribų. Saudo Arabijos Rytų–Vakarų vamzdynas, nutiestas dar devintajame dešimtmetyje, leidžia perkelti žaliavą į Raudonosios jūros pakrantę, o Jungtiniai Arabų Emyratai dalį eksporto nukreipia į Fudžeiros uostą Omano įlankoje.

    Prieš karą šie du keliai turėjo apie 3,5–5,5 mln. barelių per parą laisvos atsargos, tačiau pastaruoju metu jie dirba beveik visu pajėgumu. Tai reiškia, kad papildomam eksportui reikia naujų linijų, naujų terminalų ir didesnės uostų infrastruktūros, o tam prireikia metų ir milijardinių investicijų.

    Vienas ryškesnių projektų yra Abu Dabio valstybinės naftos bendrovės plėtra, susijusi su papildomu vamzdynu į Fudžeirą. Projektas vertinamas maždaug 2,6 mlrd. eurų, o jo tikslas yra padidinti tiekimą daugiau kaip 1,2 mln. barelių per parą, tačiau terminai gali slinktis dėl būtinybės plėsti ir patį uostą.

    Raudonoji jūra: išeitis su rizika

    Raudonosios jūros maršrutas laikomas svarbia alternatyva, tačiau jis pats turi pažeidžiamų vietų, ypač Bab el Mandebo sąsiauryje. Šis koridorius yra itin reikšmingas pasaulinei prekybai, o incidentai jame greitai paveikia laivybos kainodarą ir pristatymo terminus.

    Pastarosiomis dienomis dėmesį vėl patraukė Jemeno husių išpuoliai prieš su Saudo Arabija siejamą laivybą. Tokie veiksmai primena, kad net ir nukreipus srautus nuo Hormuzo, rizika neišnyksta, o tik persikelia į kitus strateginius taškus.

    Be to, istorija rodo, kad infrastruktūra sausumoje taip pat nėra visiškai apsaugota. Ankstesniais metais husių atakos ir dronų smūgiai buvo privertę laikinai stabdyti kai kurių objektų veiklą, todėl naftos kompanijos vis dažniau investuoja ir į apsaugą bei atsparumo didinimą.

    Irako planai ir geopolitinė kaina

    Didžiausią spaudimą dėl eksporto ribojimų jaučia Irakas, kurio biudžetas itin priklauso nuo naftos pajamų. Šaliai ieškant kelių mažinti priklausomybę nuo Hormuzo, svarstomi projektai, kurie leistų pasiekti Viduržemio jūros uostus arba atverti sausumos kryptį į Jordaniją.

    Irako vyriausybė taip pat siekia pritraukti Vakarų kapitalą į energetikos ir infrastruktūros projektus, tikėdamasi greitesnės technologinės ir finansinės pažangos. Tačiau tokie sprendimai turi ir geopolitinę kainą, nes bet koks maršruto keitimas regione neišvengiamai susijęs su įtakos kova ir saugumo garantijų klausimu.

    Analitikai pabrėžia, kad net ir pastačius naujus vamzdynus, pasaulinė naftos rinka liks jautri kariniams veiksmams ir bet kokiems signalams apie tiekimo sutrikimus. Kuo ilgiau išlieka aukšta rizika, tuo didesnė tikimybė, kad brangs ne tik žaliava, bet ir galutinės energijos kainos, įskaitant degalus bei logistiką.

  • Ciešninė Ormuz praranda svarbą: Irakas, Sirija ir Saudo Arabija skuba kurti sausumos alternatyvas

    Persijos įlankos energetinių išteklių maršrutai vėl atsidūrė pasaulio dėmesio centre: augant įtampai regione, didėja rizika, kad laivyba per Hormūzo sąsiaurį bus ribojama arba brangs dėl saugumo. Šis kelias ilgą laiką buvo vienas svarbiausių pasaulio naftos ir suskystintų gamtinių dujų transporto koridorių.

    Ekspertai primena, kad Hormūzo sąsiauriu tradiciškai juda reikšminga dalis pasaulinės naftos pasiūlos, o bet kokie trikdžiai tiesiogiai persiduoda kainoms. Dėl to įlankos valstybės ir jų partneriai vis aktyviau investuoja į alternatyvas, kurios leistų bent dalį krovinių nukreipti ne per siaurą jūrinį „butelio kakliuką“, o sausuma ar kitais uostais.

    Pastaraisiais mėnesiais papildomu veiksniu tapo išaugusios draudimo ir apsaugos sąnaudos. Karo rizikos draudimo tarifai laivams, plaukiantiems per didelės rizikos zonas, kai kuriais atvejais šoko kartais, o tai reiškia brangesnį frachtą, ilgesnius pristatymo terminus ir didesnį spaudimą energijos kainoms galutinėse rinkose.

    Sausumos koridoriai grįžta į darbotvarkę

    Vienu ryškiausių pokyčių ženklų laikomi Irako ir Sirijos planai atgaivinti anksčiau neveikusį naftotiekio maršrutą, kuris leistų Irako naftą išgabenti į Viduržemio jūros pakrantę. Tokia kryptis sumažintų priklausomybę nuo išplaukimo per Persijos įlanką ir Hormūzo sąsiaurį.

    Projektams reikalingos investicijos vertinamos milijardais JAV dolerių, todėl sumas perskaičiavus į eurus kalbama apie maždaug 4–7 milijardus eurų, priklausomai nuo galutinės apimties ir techninių sprendimų. Šio tipo infrastruktūra paprastai kuriama keliems dešimtmečiams, todėl sprendimai vis dažniau priimami atsižvelgiant ne tik į šiandienos konfliktus, bet ir į ilgalaikę tiekimo grandinių riziką.

    Svarbu ir tai, kad atnaujinti sausumos maršrutai keistų regiono ekonominę geografinę logiką: tranzito svarbą vėl įgytų istoriniai centrai, o Viduržemio jūros uostai galėtų tapti papildomu energijos eksporto „langeliu“ į Europą. Kartu tai reikštų didesnę priklausomybę nuo politinio stabilumo Irake ir Sirijoje, kur saugumo situacija vis dar išlieka trapi.

    Saudo Arabija plečia ne tik naftotiekius

    Saudo Arabija jau turi veikiančių sprendimų, leidžiančių dalį naftos eksportuoti apeinant Persijos įlanką, o dabar vis daugiau dėmesio skiria platesnei logistikos strategijai. Tarp prioritetų minimi ir nauji geležinkelių koridoriai, kurie sujungtų rytinę šalies pakrantę su šiauriniais sausumos keliais link Jordanijos ir toliau į Viduržemio regioną.

    Tokie projektai turi dvi logikas: jie mažina priklausomybę nuo jūrinių sąsiaurių ir kartu didina šalies, kaip regioninio logistikos mazgo, ambicijas. Praktikoje tai reiškia, kad energetika, pramonė ir transportas planuojami kaip vienas kompleksas, siekiant užtikrinti tiekimo tęstinumą net ir geopolitinių sukrėtimų metu.

    Panašių, nors mažesnės apimties sprendimų turi ir Jungtiniai Arabų Emyratai, kurie dalį eksporto gali nukreipti vamzdynais į terminalus už sąsiaurio ribų. Tokios alternatyvos nepanaikina Hormūzo sąsiaurio reikšmės, tačiau silpnina jo, kaip vienintelio kritinio taško, statusą ir mažina Irano galimybes naudoti šį maršrutą kaip spaudimo instrumentą.

    Rinkos požiūriu, kuo daugiau atsiranda realiai veikiančių alternatyvų, tuo mažesnė tampa vieno taško blokados įtaka kainoms ir tiekimui. Vis dėlto infrastruktūros projektai užtrunka, o artimiausiu laikotarpiu naftos ir dujų kainų svyravimus ir toliau lems saugumo situacija Persijos įlankoje, draudikų vertinimai ir laivybos bendrovių sprendimai dėl maršrutų.

  • Irakas su Vakarais taria­si dėl naujo naftos kelio: vamzdynas į Siriją mažintų Ormuzo svarbą

    Irako valdžia pranešė pasirašiusi virtinę susitarimų su Vakarų energetikos bendrovėmis, kurie turėtų atverti papildomus naftos eksporto maršrutus. Pasak agentūros „Reuters“, vienas svarbiausių projektų numato naftos tiekimą į Viduržemio jūros rinkas, apeinant Hormūzo sąsiaurį.

    Projektas siejamas su planu atkurti seniai neveikiantį naftotiekį iš Kirkuko regiono šiaurės Irake į Sirijos uostą Banijasą. Irako valstybinė žiniasklaida skelbė, kad įgyvendinime dalyvaus JAV energetikos bendrovė „Chevron“.

    Alternatyva Hormūzo sąsiauriui

    JAV Valstybės departamentas nurodė, kad pradinė planuojama naftotiekio galia galėtų siekti iki 2 mln. barelių per dieną. Vašingtonas projektą įvardijo kaip svarbų energetikos koridorių, sujungsiantį Irako gavybą su Viduržemio jūros eksporto rinkomis.

    „Tai projektas, dėl kurio Hormūzo sąsiauris taps antraeiliu klausimu“, – sakė JAV ambasadorius Turkijoje Tomas Barrackas.

    Hormūzo sąsiauris laikomas vienu svarbiausių pasaulio naftos tranzito taškų, todėl bet kokia įtampa regione tiesiogiai veikia tiekimo grandines ir kainas. Alternatyvūs maršrutai, ypač į Viduržemio jūros uostus, teoriškai sumažintų dalį rizikų, susijusių su galimais blokavimais ar karinių incidentų grėsme.

    Irakas plečia partnerystes

    Be naftotiekio projekto, „Chevron“ su Iraku pasirašė dar du susitarimus, kurių tikslas – didinti naftos gavybą. Bagdadas pastaraisiais metais siekia pritraukti daugiau Vakarų kapitalo ir technologijų, kad stabilizuotų sektorių ir padidintų eksporto pajamas.

    Irako valdžia taip pat paskelbė apie oficialų susitarimą, leidžiantį šalyje veikti „Starlink“, priklausančiai „SpaceX“. Valstybinė žiniasklaida šį žingsnį pristatė kaip dalį pastangų plėsti ryšio infrastruktūrą ir užtikrinti platesnį interneto paslaugų prieinamumą.

    Šie sprendimai priimami platesniame geopolitiniame kontekste, kai Persijos įlankos regione išlieka aukšta įtampa, o energijos išteklių logistikos saugumas tampa vienu pagrindinių Vakarų ir regiono valstybių prioritetų. Rinkoms svarbiausia, ar planai virs realiomis investicijomis ir ar saugumo situacija leis atnaujinti tiekimo maršrutus per Siriją.

  • Irakas grasina pasitraukti iš OPEC: dėl Ormūzo krizės karteliui kyla reali skilimo rizika

    Irakas siunčia signalą OPEC

    Irakas svarsto galimybę pasitraukti iš OPEC, jei organizacija nesutiks peržiūrėti jam taikomų gavybos ribojimų ir leisti išgauti daugiau naftos. Apie tokius signalus iš Bagdado pranešta remiantis valdžios šaltiniais, o pačiai organizacijai tai būtų vienas skaudžiausių smūgių per pastaruosius metus.

    Irakas yra antras pagal gavybą OPEC narys ir viena iš penkių valstybių, 1960 metais įkūrusių organizaciją kartu su Saudo Arabija, Iranu, Kuveitu ir Venesuela. Dėl to Bagdado pasitraukimas būtų ne tik ekonominis, bet ir simbolinis lūžis.

    Ormūzo sąsiauris ir pajamų kritimas

    Bagdado argumentas siejamas su pastarojo meto trikdžiais Ormūzo sąsiauryje, per kurį keliauja reikšminga dalis Persijos įlankos naftos ir dujų srautų. Suvaržymai ir rizikos veiksniai šiame maršrute tiesiogiai mažina eksporto apimtis, o kartu ir biudžeto įplaukas.

    Irakas turi nustatytą leidžiamą gavybos lygį, tačiau reali gamyba tam tikrais laikotarpiais smuko dėl logistikos ir eksporto apribojimų. Vyriausybei tai reiškia spaudimą kompensuoti prarastas pajamas didinant gavybą, kai tik techninės galimybės ir eksportas leidžia.

    Kodėl OPEC skilimas taptų rinkos įvykiu

    OPEC daugelį dešimtmečių veikė kaip kartelis, koordinuojantis dalies pasaulinės naftos gavybos apimtis ir taip darantis įtaką kainoms. Vis dėlto organizacijos disciplina dažnai stringa: kvotos ne kartą buvo pažeidinėjamos, o narių interesai skiriasi dėl biudžetų poreikių, politikos ir investicijų į pajėgumus.

    Jei Irakas pasitrauktų, OPEC prarastų vieną didžiausių gamintojų, o tai didintų riziką, kad kitos valstybės taip pat sieks daugiau laisvės. Rinkai tai reikštų mažesnį koordinavimo svorį ir didesnę tikimybę, kad pasiūla svyruos staigiau, o kainų dinamika taps sunkiau prognozuojama.

    Situaciją paaštrintų ir tai, kad regione egzistuoja papildomi pasiūlos veiksniai: bet koks didesnis naftos grįžimas į rinką iš Irano ar kitų gamintojų, taip pat gavybos augimas už OPEC ribų, galėtų stumti kainas žemyn. Dėl to dalis narių yra linkę riboti gavybą, kad apsaugotų pajamas.

    Kartelio įtaka istorijoje ir šiandien

    OPEC įtakos viršūnė dažnai siejama su 1973 metų naftos krize, kai dėl geopolitinių sprendimų ir eksporto apribojimų naftos kainos šoktelėjo kelis kartus, o daugelyje šalių kilo energetikos sukrėtimas. Ilgainiui tai paskatino taupymo priemones, alternatyvių šaltinių paiešką ir naujų telkinių plėtrą.

    Būtent po tokių sukrėtimų pasaulinė rinka tapo labiau diversifikuota, o didžiausi gamintojai šiandien yra ne vien OPEC šalys. Dėl to kartelio gebėjimas „vienu sprendimu“ pakeisti pasaulio ekonomiką sumažėjo, tačiau organizacijos signalai vis dar išlieka svarbūs tiek kainodarai, tiek investuotojų lūkesčiams.

    Ar Irako grasinimai virs realiu sprendimu, kol kas neaišku. Derybose reikšmę turės ir regioninė politika: Bagdado santykiai su Rijadu paprastai vertinami kaip palankesni nei kai kurių kitų Persijos įlankos sostinių, todėl kompromisas dėl gavybos ribų dar gali būti pasiektas.

  • Eufratas sparčiai seklėja: ką apie upės nykimą sako mokslas ir kodėl tai siejama su Apreiškimu?

    Eufrato upė Artimuosiuose Rytuose pastaraisiais metais vis dažniau minima dėl sparčiai mažėjančio vandens kiekio. Šis pokytis kelia praktinių grėsmių regionui, kuriame nuo upės priklauso geriamasis vanduo, žemės ūkis ir energetika.

    Kartu Eufratas turi ir ryškų kultūrinį bei religinį krūvį: jis minimas Biblijoje, įskaitant Apreiškimo Jonui knygą. Dėl to dalis visuomenės upės seklėjimą linkę interpretuoti kaip pranašysčių ženklą, nors mokslininkai akcentuoja visai kitokias priežastis.

    Apreiškimo Jonui knygos 16 skyriuje aprašoma scena, kurioje „didžiosios upės Eufrato“ vanduo išdžiūsta. Šis vaizdinys tekste siejamas su vėlyvųjų laikų įvykiais ir simboline kova tarp gėrio ir blogio.

    Istorikų ir religijotyrininkų vertinimu, tokie aprašymai dažnai naudoja to meto žmonėms suprantamus geografinius orientyrus ir simboliką. Eufratas tuomet buvo vienas svarbiausių regiono vandens kelių ir politinių riboženklių, todėl jo „išdžiūvimas“ galėjo reikšti sukrėtimą, o ne tikslią hidrologinę prognozę.

    Moksliniai tyrimai, paremti palydoviniais stebėjimais ir hidrologiniais vertinimais, rodo, kad Tigro ir Eufrato baseine vandens ištekliai traukėsi dėl kelių vienu metu veikiančių veiksnių. Prie jų priskiriami ilgėjantys sausrų periodai, kylanti temperatūra ir didėjantis vandens poreikis.

    Palydoviniai duomenys ir regioniniai vertinimai fiksavo reikšmingus gėlo vandens atsargų mažėjimo mastus dar nuo 2000-ųjų pradžios. Šį procesą sustiprina intensyvus drėkinamas žemės ūkis, požeminio vandens naudojimas ir vandens srautų reguliavimas užtvankomis.

    Eufrato tėkmė priklauso nuo kritulių ir sniego atsargų aukštupiuose, todėl šiltesnės žiemos ir nepastovūs krituliai keičia sezoninį vandens „maitinimą“. Kai kuriais metais tai reiškia mažesnius pavasario potvynius ir menkesnį bazinį debitą vasarą, kai vandens poreikis didžiausias.

    Kita svarbi grandis yra tarpvalstybinis vandens valdymas: upė teka per Turkiją, Siriją ir Iraką, o sprendimai aukštupyje tiesiogiai veikia žemupio šalis. Ekspertai pabrėžia, kad be suderintų taisyklių dėl vandens paskirstymo, efektyvesnio drėkinimo ir infrastruktūros atnaujinimo seklėjimo rizika tik auga.

    Irako institucijos ne kartą viešai įspėjo, kad be sisteminių pokyčių Eufrato būklė gali dar labiau blogėti per artimiausius dešimtmečius. Tai reikštų ne „apokaliptinį“ scenarijų, o labai konkrečias pasekmes: brangesnį geriamąjį vandenį, mažesnius derlius, didesnę migracijos ir socialinės įtampos riziką.

    Specialistai pabrėžia, kad upės seklėjimas yra pirmiausia aplinkos ir valdymo iššūkis. Religiniai tekstai gali formuoti žmonių interpretacijas, tačiau sprendimai, galintys stabilizuoti situaciją, yra žemiški: vandens taupymas, efektyvesnė žemdirbystė, tarptautiniai susitarimai ir prisitaikymas prie klimato kaitos.