CP v2

Tag: Irakas

  • Irakas grasina pasitraukti iš OPEC: dėl Ormūzo krizės karteliui kyla reali skilimo rizika

    Irakas siunčia signalą OPEC

    Irakas svarsto galimybę pasitraukti iš OPEC, jei organizacija nesutiks peržiūrėti jam taikomų gavybos ribojimų ir leisti išgauti daugiau naftos. Apie tokius signalus iš Bagdado pranešta remiantis valdžios šaltiniais, o pačiai organizacijai tai būtų vienas skaudžiausių smūgių per pastaruosius metus.

    Irakas yra antras pagal gavybą OPEC narys ir viena iš penkių valstybių, 1960 metais įkūrusių organizaciją kartu su Saudo Arabija, Iranu, Kuveitu ir Venesuela. Dėl to Bagdado pasitraukimas būtų ne tik ekonominis, bet ir simbolinis lūžis.

    Ormūzo sąsiauris ir pajamų kritimas

    Bagdado argumentas siejamas su pastarojo meto trikdžiais Ormūzo sąsiauryje, per kurį keliauja reikšminga dalis Persijos įlankos naftos ir dujų srautų. Suvaržymai ir rizikos veiksniai šiame maršrute tiesiogiai mažina eksporto apimtis, o kartu ir biudžeto įplaukas.

    Irakas turi nustatytą leidžiamą gavybos lygį, tačiau reali gamyba tam tikrais laikotarpiais smuko dėl logistikos ir eksporto apribojimų. Vyriausybei tai reiškia spaudimą kompensuoti prarastas pajamas didinant gavybą, kai tik techninės galimybės ir eksportas leidžia.

    Kodėl OPEC skilimas taptų rinkos įvykiu

    OPEC daugelį dešimtmečių veikė kaip kartelis, koordinuojantis dalies pasaulinės naftos gavybos apimtis ir taip darantis įtaką kainoms. Vis dėlto organizacijos disciplina dažnai stringa: kvotos ne kartą buvo pažeidinėjamos, o narių interesai skiriasi dėl biudžetų poreikių, politikos ir investicijų į pajėgumus.

    Jei Irakas pasitrauktų, OPEC prarastų vieną didžiausių gamintojų, o tai didintų riziką, kad kitos valstybės taip pat sieks daugiau laisvės. Rinkai tai reikštų mažesnį koordinavimo svorį ir didesnę tikimybę, kad pasiūla svyruos staigiau, o kainų dinamika taps sunkiau prognozuojama.

    Situaciją paaštrintų ir tai, kad regione egzistuoja papildomi pasiūlos veiksniai: bet koks didesnis naftos grįžimas į rinką iš Irano ar kitų gamintojų, taip pat gavybos augimas už OPEC ribų, galėtų stumti kainas žemyn. Dėl to dalis narių yra linkę riboti gavybą, kad apsaugotų pajamas.

    Kartelio įtaka istorijoje ir šiandien

    OPEC įtakos viršūnė dažnai siejama su 1973 metų naftos krize, kai dėl geopolitinių sprendimų ir eksporto apribojimų naftos kainos šoktelėjo kelis kartus, o daugelyje šalių kilo energetikos sukrėtimas. Ilgainiui tai paskatino taupymo priemones, alternatyvių šaltinių paiešką ir naujų telkinių plėtrą.

    Būtent po tokių sukrėtimų pasaulinė rinka tapo labiau diversifikuota, o didžiausi gamintojai šiandien yra ne vien OPEC šalys. Dėl to kartelio gebėjimas „vienu sprendimu“ pakeisti pasaulio ekonomiką sumažėjo, tačiau organizacijos signalai vis dar išlieka svarbūs tiek kainodarai, tiek investuotojų lūkesčiams.

    Ar Irako grasinimai virs realiu sprendimu, kol kas neaišku. Derybose reikšmę turės ir regioninė politika: Bagdado santykiai su Rijadu paprastai vertinami kaip palankesni nei kai kurių kitų Persijos įlankos sostinių, todėl kompromisas dėl gavybos ribų dar gali būti pasiektas.

  • Eufratas sparčiai seklėja: ką apie upės nykimą sako mokslas ir kodėl tai siejama su Apreiškimu?

    Eufrato upė Artimuosiuose Rytuose pastaraisiais metais vis dažniau minima dėl sparčiai mažėjančio vandens kiekio. Šis pokytis kelia praktinių grėsmių regionui, kuriame nuo upės priklauso geriamasis vanduo, žemės ūkis ir energetika.

    Kartu Eufratas turi ir ryškų kultūrinį bei religinį krūvį: jis minimas Biblijoje, įskaitant Apreiškimo Jonui knygą. Dėl to dalis visuomenės upės seklėjimą linkę interpretuoti kaip pranašysčių ženklą, nors mokslininkai akcentuoja visai kitokias priežastis.

    Apreiškimo Jonui knygos 16 skyriuje aprašoma scena, kurioje „didžiosios upės Eufrato“ vanduo išdžiūsta. Šis vaizdinys tekste siejamas su vėlyvųjų laikų įvykiais ir simboline kova tarp gėrio ir blogio.

    Istorikų ir religijotyrininkų vertinimu, tokie aprašymai dažnai naudoja to meto žmonėms suprantamus geografinius orientyrus ir simboliką. Eufratas tuomet buvo vienas svarbiausių regiono vandens kelių ir politinių riboženklių, todėl jo „išdžiūvimas“ galėjo reikšti sukrėtimą, o ne tikslią hidrologinę prognozę.

    Moksliniai tyrimai, paremti palydoviniais stebėjimais ir hidrologiniais vertinimais, rodo, kad Tigro ir Eufrato baseine vandens ištekliai traukėsi dėl kelių vienu metu veikiančių veiksnių. Prie jų priskiriami ilgėjantys sausrų periodai, kylanti temperatūra ir didėjantis vandens poreikis.

    Palydoviniai duomenys ir regioniniai vertinimai fiksavo reikšmingus gėlo vandens atsargų mažėjimo mastus dar nuo 2000-ųjų pradžios. Šį procesą sustiprina intensyvus drėkinamas žemės ūkis, požeminio vandens naudojimas ir vandens srautų reguliavimas užtvankomis.

    Eufrato tėkmė priklauso nuo kritulių ir sniego atsargų aukštupiuose, todėl šiltesnės žiemos ir nepastovūs krituliai keičia sezoninį vandens „maitinimą“. Kai kuriais metais tai reiškia mažesnius pavasario potvynius ir menkesnį bazinį debitą vasarą, kai vandens poreikis didžiausias.

    Kita svarbi grandis yra tarpvalstybinis vandens valdymas: upė teka per Turkiją, Siriją ir Iraką, o sprendimai aukštupyje tiesiogiai veikia žemupio šalis. Ekspertai pabrėžia, kad be suderintų taisyklių dėl vandens paskirstymo, efektyvesnio drėkinimo ir infrastruktūros atnaujinimo seklėjimo rizika tik auga.

    Irako institucijos ne kartą viešai įspėjo, kad be sisteminių pokyčių Eufrato būklė gali dar labiau blogėti per artimiausius dešimtmečius. Tai reikštų ne „apokaliptinį“ scenarijų, o labai konkrečias pasekmes: brangesnį geriamąjį vandenį, mažesnius derlius, didesnę migracijos ir socialinės įtampos riziką.

    Specialistai pabrėžia, kad upės seklėjimas yra pirmiausia aplinkos ir valdymo iššūkis. Religiniai tekstai gali formuoti žmonių interpretacijas, tačiau sprendimai, galintys stabilizuoti situaciją, yra žemiški: vandens taupymas, efektyvesnė žemdirbystė, tarptautiniai susitarimai ir prisitaikymas prie klimato kaitos.

  • Irakas smarkiai sumažino naftos eksportą per Hormuzo sąsiaurį: ieško alternatyvių maršrutų

    Irakas balandį per Hormuzo sąsiaurį eksportavo apie 10 mln. barelių naftos, pranešė Irako naftos ministerija, kurią citavo regiono žiniasklaida. Palyginimui, prieš karinę eskalaciją Artimuosiuose Rytuose šiuo maršrutu mėnesio srautai siekdavo maždaug 93 mln. barelių.

    Hormuzo sąsiauris laikomas vienu svarbiausių pasaulio energetikos „butelio kaklelių“, nes juo tradiciškai keliauja reikšminga dalis tarptautinės naftos prekybos. Dėl saugumo rizikų ir sutrikusių tranzito sąlygų Irakas buvo priverstas sumažinti gabenimą iki minimumo.

    Alternatyva – maršrutas per Turkiją

    Siekdamas bent iš dalies kompensuoti apribojimus Hormuzo kryptimi, Irakas atnaujino naftotiekio iš Kirkuko į Džeihaną Turkijoje veiklą. Pasak Irako naftos ministro Basimo Mohammedo Khudairo, šiuo metu per Džeihaną eksportuojama apie 200 tūkst. barelių per dieną.

    „Šiuo metu eksportuojame apie 200 tūkst. barelių per Džeihaną ir planuojame didinti apimtis iki 500 tūkst. barelių“, – sakė Basimas Mohammedas Khudairas.

    Tačiau net ir išplėtus šį maršrutą, jis negali pilnai pakeisti Hormuzo sąsiaurio pajėgumų, todėl Irako eksportas išlieka pažeidžiamas regiono geopolitiniams sukrėtimams. Be to, tiekimo grandinę riboja infrastruktūros būklė, saugumo situacija ir politiniai susitarimai su tranzito šalimis.

    Planai didinti gavybą, bet kliūtys išlieka

    Irakas taip pat ketina tartis su OPEC dėl didesnių gavybos kvotų ir tikisi pasiekti maždaug 5 mln. barelių per dieną gamybos pajėgumą. Visgi pareigūnai pripažįsta, kad parduoti tokį kiekį būtų realu tik stabilizavus padėtį regione ir atstačius patikimus eksporto kanalus.

    Pastarųjų savaičių įtampa siejama su Izraelio ir JAV veiksmais prieš Iraną, po kurių regiono jūrų keliuose išaugo rizikos. Hormuzo sąsiaurio sutrikimai pasaulio rinkoms yra ypač jautrūs, nes jis istoriškai aptarnauja apie penktadalį pasaulinių naftos tiekimų.

  • Pranešimas: Irako dykumoje aptikta slapta Izraelio bazė – ją esą išdavė vietinis piemuo

    Pranešimas: Irako dykumoje aptikta slapta Izraelio bazė – ją esą išdavė vietinis piemuo

    Kas atskleista pranešime

    „The Wall Street Journal“, remdamasis JAV pareigūnų pateikta informacija, skelbia, kad Izraelis Irako vakaruose, Anbaro provincijos dykumoje, dar prieš atvirą karo su Iranu eskalaciją buvo įkūręs slaptą karinę bazę.

    Teigiama, jog objektas turėjo padėti užtikrinti oro priedangą operacijoms regione ir sudaryti sąlygas greitam reagavimui, jei Izraelio ar sąjungininkų orlaiviai būtų numušti Irano teritorijoje.

    Pasak publikacijos, bazėje galėjo būti dislokuoti specialiųjų operacijų kariai ir paieškos bei gelbėjimo pajėgos. Toks modelis dažnai taikomas planuojant sudėtingas misijas, kai vienu metu reikia ir žvalgybos, ir greitos evakuacijos, ir koordinuoto veikimo ore.

    Pranešime taip pat minima situacija, kai po incidento netoli Isfahano Izraelis esą siūlė pasitelkti šią infrastruktūrą gelbėjimo operacijai, tačiau JAV pajėgos, kaip rašoma, pasirinko veikti savarankiškai.

    Kaip bazė esą buvo aptikta?

    Didžiausią dėmesį patraukė teiginys, kad objektą pastebėjo ne Irako saugumo struktūros, o vietinis piemuo. Anot pranešimo, jis esą atkreipė dėmesį į neįprastą aktyvumą, tarp jų sraigtasparnių judėjimą ir šūvius, ir apie tai pranešė.

    Po signalo Irako pajėgos pradėjo skubų tyrimą. Tuo pat metu pranešime teigiama, kad Izraelis esą ėmėsi intensyvių smūgių, o per incidentą žuvo vienas Irako karys.

    Irako pareigūnai viešai kėlė klausimus dėl operacijos aplinkybių ir atsakomybės. „Ši neapgalvota operacija buvo įvykdyta be koordinavimo ar leidimo“, – sakė Irako kariuomenės operacijų vadovybės vado pavaduotojas Qais al-Mohammadi.

    Kitas Irako kariuomenės pareigūnas, cituojamas pranešime, situaciją vertino dar niūriau. „Atrodo, kad prieš smūgį ant žemės veikė pajėgos, kurias iš oro rėmė parama, viršijanti mūsų padalinių galimybes“, – sakė jis.

    Kodėl pasirinkta Anbaro dykuma

    Žvalgybos temomis kalbinami ekspertai pažymi, kad vakarinė Irako dykuma dėl milžiniškos teritorijos ir reto apgyvendinimo yra patogi slaptoms logistikos ir operacinėms aikštelėms. Tokiose zonose lengviau paslėpti infrastruktūrą, apriboti pašalinių priėjimą ir vykdyti judėjimą nepastebimai.

    Anbaro dykuma driekiasi į vakarus nuo Eufrato, ribojasi su Sirijos ir Jordanijos dykumomis, o vietovės kontrolė istoriškai laikoma strategiškai svarbia dėl kelių koridorių ir atokumo nuo didžiųjų miestų.

    Pranešime primenama, kad Anbaras yra ir išteklių turtingas regionas: minimos fosfatų atsargos, sieros, silicio smėlio ir gamtinių dujų telkiniai. Tokie ištekliai didina teritorijos ekonominę vertę, tačiau kartu komplikuoja saugumo situaciją, nes regionas tampa įvairių interesų sankirta.

    Visas epizodas pateikiamas platesniame politiniame kontekste: Bagdadas siekia išlaikyti balansą tarp Vašingtono ir Teherano, o regione nuolat persidengia sąjungininkų, konkurentų ir vietinių ginkluotų grupių interesai.

    JAV jau ne vienerius metus spaudžia Iraką riboti Irano remiamų ginkluotų grupuočių įtaką. Šios grupuotės periodiškai taikosi į JAV interesus Irake, įskaitant diplomatinę infrastruktūrą ir kitus objektus, o tai didina eskalacijos riziką net ir tada, kai oficialiai deklaruojama siekiamybė išvengti platesnio konflikto.

    Tuo metu Izraelio karinių oro pajėgų vadovybė anksčiau yra užsiminusi apie specialiųjų pajėgų vykdytas „išskirtines operacijas“ konfrontacijos su Iranu metu, tačiau konkrečių detalių viešai neatskleidė.

  • Irako istorinės pelkės vėl prisipildo vandens: po sausros atgyja UNESCO saugoma teritorija

    Pietų Irake po kelerius metus trukusios sausros į istorinę pelkių sistemą grįžta vanduo, o kartu atsinaujina ir vietos bendruomenių gyvenimas. Agentūra „Reuters“ pranešė, kad dalis vandens kelių ir ganyklų šiais metais vėl tapo tinkami gyvuliams auginti ir žvejybai.

    Vietos gyventojai pasakoja, kad per sausrą neteko bandų, dalis šeimų buvo priverstos išvykti ieškoti pragyvenimo kitur. Dabar, kai vandens lygis pakilo, kai kurie ūkiai vėl plečiasi, o į anksčiau apleistas vietoves grįžta piemenys ir žvejai.

    Pokyčius lėmė gausesni žiemos krituliai Tigro ir Eufrato baseinuose, padidinę vandens atsargas rezervuaruose. Dėl to Irako Vandens išteklių ministerija galėjo nukreipti daugiau vandens į pelkes, o vietos bendruomenės tikisi, kad vandens nuleidimas bus tęsiamas ir karštais vasaros mėnesiais.

    Vandens grįžimas skaičiais

    Pastaraisiais mėnesiais drėgnesni orai paspartino Išan-Chalabo regiono atsigavimą. Skelbiama, kad užlietų pelkių dalis išaugo iki maždaug 32–36 proc., kai pastaruosius penkerius metus ji tesiekė iki 8 proc.

    Ministerija taip pat nurodė, kad šių metų strateginės vandens atsargos padidėjo maždaug 6 milijardais kubinių metrų. Tai suteikia daugiau lankstumo valdant išteklius, tačiau situacija išlieka priklausoma nuo kritulių ir vandens paskirstymo sprendimų visame baseine.

    Kodėl pelkės buvo išdžiūvusios?

    Ekspertai pabrėžia, kad dabartinis atsigavimas vyksta po itin sudėtingo laikotarpio, kai 2021–2025 metais dalis pelkių vietomis buvo visiškai išdžiūvusios. Ši teritorija neretai siejama su senaisiais Mesopotamijos kraštovaizdžiais ir yra svarbi ne tik gamtiniu, bet ir kultūriniu požiūriu.

    Irako pelkės XX amžiaus pabaigoje buvo smarkiai nusausintos vykdant infrastruktūrinius ir politinius sprendimus, o tai paveikė biologinę įvairovę ir tradicinį gyvenimo būdą. Pastaraisiais dešimtmečiais atkūrimas tapo vienu iš siekių, tačiau rezultatus dažnai stabdė sausros, karščio bangos ir riboti vandens srautai.

    Šiandien didesnis vandens kiekis prisideda prie laipsniško biologinės įvairovės sugrįžimo: atsigauna žuvų ištekliai, atželia augmenija ir nendrės, kurios vietos gyventojams svarbios statant tradicinius būstus. Vis dėlto specialistai įspėja, kad ilgalaikis stabilumas priklausys nuo klimato tendencijų ir atsakingo vandens valdymo regione.

    Klimato rizikos išlieka

    Irakas laikomas viena labiausiai klimato kaitai pažeidžiamų valstybių: šalyje kartojasi ekstremalus karštis, vandens stygius ir dulkių audros. Tokie reiškiniai ne tik blogina gyvenimo sąlygas, bet ir didina spaudimą vandens sistemoms, nuo kurių priklauso tiek žemės ūkis, tiek gamtinės ekosistemos.

    Dėl to pelkių atsigavimas vertinamas kaip reikšmingas signalas, tačiau kartu ir priminimas, kad vanduo šiame regione yra strateginis išteklius. Vietos bendruomenėms tai galimybė atkurti pragyvenimo šaltinius, o valstybės institucijoms – išbandymas, kaip suderinti gamtos apsaugą ir kasdienius ekonominius poreikius.

  • Irakas paskelbė apie milžinišką naftos telkinį prie Saudo Arabijos sienos: ką tai keičia rinkai

    Irakas paskelbė apie milžinišką naftos telkinį prie Saudo Arabijos sienos: ką tai keičia rinkai

    Naujas telkinys prie sienos

    Irako Naftos ministerija pranešė aptikusi didelį naftos telkinį pietinėje Nadžafų provincijoje, netoli sienos su Saudo Arabija. Teigiama, kad tai vienas reikšmingiausių pastarojo meto radinių šalies energetikos sektoriuje.

    Pirminiais vertinimais, viename žvalgybos plote galėtų būti daugiau nei 8,8 mlrd. barelių išteklių. Toks skaičius dar nėra galutinis, nes įprastai jis tikslinamas atlikus papildomus gręžinius, 3D seisminius tyrimus ir patvirtinus komercinį išgaunamumą.

    Qurnain blokas yra Irako pietvakariuose, Nadžafų provincijoje, maždaug 180 kilometrų nuo Bagdado, palei Irako ir Saudo Arabijos sieną. Skelbiama, kad tai perspektyvi žvalgybos teritorija, apimanti apie 8 773 kvadratinius kilometrus.

    Ministerijos duomenimis, gręžinyje „Shams-11“ rasta lengvos naftos, o pirminis debitas siekė 3 248 barelius per dieną. Tokie pradiniai srautai paprastai vertinami kaip testinė fazė, pagal kurią sprendžiama dėl tolesnės plėtros.

    Kinijos bendrovės vaidmuo

    Pranešimas paskelbtas po Irako naftos ministro Hajjano Abdul Ghani susitikimo su Kinijos „ZhenHua Oil“ atstovais. Susitikime aptarta darbų eiga Qurnain teritorijoje ir pažangesni gręžimo metodai, kurie galėtų paspartinti žvalgybą bei didinti efektyvumą.

    „ZhenHua Oil“ per dukterinę įmonę Qurnain Petroleum Limited veikia kaip pagrindinis žvalgybinių gręžimų ir seisminių tyrimų operatorius, dirbantis kartu su Irako puse. Ministerija nurodė, kad pateiktas spartus investicinis planas, orientuotas į kuo greitesnį perėjimą prie komercinės gavybos.

    Hormūzo sąsiauris spaudžia eksportą

    Irakas yra vienas svarbiausių OPEC naftos tiekėjų: iki regioninės įtampos eskalacijos šalis išgaudavo apie 4,5 mln. barelių per dieną. Eksportas tuo metu siekė apie 3,5 mln. barelių per dieną, o didžioji dalis krovinių keliaudavo per Hormūzo sąsiaurį.

    Šis jūrų kelias laikomas kritiniu pasaulinei energetikai, todėl bet kokie sutrikimai greitai persiduoda tiekimo grandinėms, draudimo kaštams ir kainų lūkesčiams. Dėl to Irakas siekia didinti infrastruktūros lankstumą ir turėti alternatyvių maršrutų daugiau krovinių nukreipti sausuma.

    Bagdadas taip pat stumia strateginį vamzdyno projektą, kuris sujungtų Basrą pietuose su Hadita Anbaro provincijoje, netoli Sirijos sienos. Planuojamas eksporto pajėgumas įvardijamas iki 2,5 mln. barelių per dieną, tačiau tokio masto projektams paprastai reikia ilgo finansavimo ir saugumo užtikrinimo.

    Oficialiais Irako duomenimis, kovo mėnesį eksportas sudarė 18,6 mln. barelių, o pajamos siekė apie 1,77 mlrd. eurų. Palyginimui, vasarį eksportas viršijo 99 mln. barelių, o pajamos sudarė apie 6,15 mlrd. eurų, tai yra kritimas apie 71 proc.

    Analitikų vertinimu, naujas telkinys pats savaime iškart neišsprendžia eksporto problemų, nes svarbiausias veiksnys trumpuoju laikotarpiu yra logistika, saugumas ir OPEC gavybos ribojimų politika. Vis dėlto didelių išteklių patvirtinimas gali sustiprinti Irako derybines pozicijas, pritraukti kapitalą ir išplėsti ilgalaikius planus po 2026 metų.