CP v2

Tag: Irakas

  • „TotalEnergies“ pelnosi iš pigesnės Irako ir Kataro naftos: kaip kroviniai vis dar keliauja per Ormuzo sąsiaurį

    Prancūzijos energetikos grupė „TotalEnergies“ pastaraisiais mėnesiais išsiskyrė kaip vienas aktyviausių Irako ir Kataro naftos pirkėjų bei prekiautojų, nors Persijos įlankoje išlieka padidėjusi karinė ir politinė įtampa. Rinkos dalyviai pažymi, kad būtent tokiais laikotarpiais atsiranda didžiausi kainų skirtumai, kuriuos tarptautinės bendrovės bando išnaudoti.

    Didžiausias rizikos taškas regione yra Ormuzo sąsiauris, per kurį įprastai gabenama reikšminga pasaulinės naftos dalis. Bet kokie apribojimai, patikrinimų sugriežtinimas ar draudimai daliai laivų gali staigiai sumažinti srautus, o tai iš karto pakelia kainas tarptautinėse biržose.

    Kaip veikia pelno formulė?

    Pagal viešai aptariamus sandorių įverčius, dalis Persijos įlankos naftos šiuo metu parduodama pastebimai pigiau nei „Brent“ etalonas. Minimas 50–60 JAV dolerių už barelį lygis perskaičiavus sudarytų apie 46–55 eurus, kai „Brent“ kainos tam tikrais laikotarpiais buvo gerokai aukštesnės.

    Tokioje situacijoje prekybininkų logika paprasta: pigesnė žaliava perkama kilmės regione, o parduodama ten, kur kainos aukštesnės ir paklausa stabilesnė. Kuo labiau rinka įskaičiuoja riziką dėl tiekimo sutrikimų, tuo didesnė gali būti marža, jei fizinis krovinys vis dėlto pasiekia pirkėją.

    Transportas brangsta, bet skirtumas išlieka

    Pagrindinė kliūtis šiame modelyje yra logistika ir draudimas. Supertankerio reisas iš Persijos įlankos ir grįžimas naujam kroviniui gali kainuoti apie 20 mln. JAV dolerių, tai yra maždaug 18 mln. eurų, o šios išlaidos tiesiogiai mažina pelningumą.

    Vis dėlto, jei laivas gabena apie 2 mln. barelių, vien transporto kaštai vienam bareliui gali siekti apie 9 eurus. Net ir tuomet, kai skirtumas tarp įsigijimo kainos regione ir pardavimo kainos rinkoje išlieka didelis, prekyba gali generuoti reikšmingą pelną.

    Kodėl Ormuzo sąsiauris toks svarbus?

    Ormuzo sąsiauris laikomas vienu svarbiausių pasaulio energetikos „butelio kaklelių“, nes per jį keliauja tanklaiviai iš pagrindinių Persijos įlankos eksportuotojų. Įtampa šiame regione beveik visada iškart atsispindi ne tik naftos, bet ir draudimo bei krovinių gabenimo kainose.

    Analitikai pabrėžia, kad net dalinis srautų sumažėjimas gali sukelti grandininę reakciją: brangesnė logistika, ilgesni maršrutai, didesnė paklausos įtampa Europoje ir Azijoje, o galiausiai ir didesnės degalų kainų svyravimo rizikos vartotojams.

    „Galime pasakyti, kad nafta dabar per Ormuzo sąsiaurį juda labai tyliai ir nepastebimai“, – sakė „TotalEnergies“ vadovas Patrickas Pouyanné.

    Rinkoje tai vertinama kaip signalas, kad dalis tiekimo grandinių prisitaikė prie naujų sąlygų, o didieji prekiautojai randa būdų tęsti gabenimą, nepaisant ribojimų ir papildomų sąnaudų. Tačiau ši situacija išlieka trapi: bet koks naujas eskalacijos etapas gali per kelias valandas pakeisti tiek kainas, tiek realius srautus jūroje.

  • Irakas siūlo Turkijai 1 mln. naftos barelių per dieną: ką tai keičia Hormūzo krizės fone?

    Irakas siūlo Turkijai 1 mln. naftos barelių per dieną: ką tai keičia Hormūzo krizės fone?

    Naftos pasiūlymas Turkijai

    Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pranešė, kad Irakas pasiūlė tiekti Turkijai iki 1 milijono naftos barelių per dieną. Apie tai paskelbta po derybų Ankaroje, į kurias pirmą kartą nuo pareigų pradžios atvyko Irako ministras pirmininkas Ali Zeydi.

    Nors politinis signalas skambus, konkreti, teisiškai įpareigojanti sutartis dėl apimčių ar grafiko tą dieną nebuvo pasirašyta. Šalys teigia siekiančios kuo greičiau sudaryti platesnį energetinio bendradarbiavimo susitarimą.

    „Mūsų kaimynas yra čia pat. Mūsų tikslas dabar kuo greičiau pasirašyti visapusišką energetinio bendradarbiavimo sutartį, kuri bus naudinga abiem pusėms“, – sakė Recepas Tayyipas Erdoganas.

    „Kai iš kaimyno Irako perimsime 1 milijoną naftos barelių, tai patenkins mūsų poreikį“, – teigė Recepas Tayyipas Erdoganas.

    „Taip, tai teisinga, 1 milijonas“, – sakė Ali Zeydi.

    Kodėl tai svarbu dabar?

    Turkija importuoja apie 90 proc. jai reikalingos naftos, todėl tiekimo diversifikavimas tapo ypač jautrus tema. Pasiūlymas nuskambėjo Irano karo ir Hormūzo sąsiaurio uždarymo fone, kai dalis srautų iš Persijos įlankos buvo sutrikdyti, o energijos kainos pasaulyje išaugo.

    Irakas jau yra vienas svarbiausių Turkijos prekybos partnerių ir reikšmingas žaliavinės naftos šaltinis. Ankarai tai galėtų reikšti didesnį tiekimo stabilumą, o Bagdadui – patikimesnį sausumos eksporto kanalą į Europą per Turkijos infrastruktūrą.

    Susitarimai ir projektai: nuo telkinių iki koridorių

    Lygiagrečiai paskelbta apie sandorį, pagal kurį „Turkish Petroleum“ įgytų 15 proc. dalį „BP“ veikloje Kirkuko naftos telkinyje. Turkijos vadovas šį žingsnį pavadino istoriniu, tačiau pabrėžiama, kad didysis energetikos paketas dar derinamas.

    Derybų darbotvarkėje taip pat figūravo vadinamasis Vystymo kelio projektas, apimantis automagistralės, geležinkelio ir vamzdynų koridorių, maždaug 1 200 kilometrų maršrutu nuo Basros uosto Irake iki Turkijos sienos ir toliau į Europą. Projekto vertė nurodoma apie 17 milijardų Jungtinių Valstijų dolerių, tai yra maždaug 16 milijardų eurų.

    Irako premjeras teigė, kad darbai įgavo pagreitį, o Turkijos transporto ministras Abdülkadir Uraloğlu sakė, kad šalys artėja prie detalių užbaigimo. Jo vertinimu, statybos galėtų prasidėti dar iki 2026 metų pabaigos.

    Vamzdynas Kirkukas–Džeihanas ir dujos Irakui

    Papildomą įtampą ir skubą deryboms suteikia tai, kad 2026 metų liepos mėnesį baigėsi senasis Kirkuko–Džeihano naftotiekio susitarimas. Abi šalys derasi dėl naujo dokumento, kuriame Turkija siekia mechanizmo, užtikrinančio pilną vamzdyno išnaudojimą, kurio pajėgumas siekia iki 1,5 milijono barelių per dieną.

    Šis naftotiekis buvo sustabdytas nuo 2023 metų kovo mėnesio po arbitražo sprendimo, susijusio su naftos eksportu iš Irako Kurdistano. Tiek Bagdadui, tiek Ankarai jo atgaivinimas yra ekonomiškai ir politiškai svarbus, nes tai vienas tiesiausių sausumos eksporto maršrutų.

    Turkijos energetikos ministras Alparslanas Bayraktaras taip pat nurodė, kad svarstomos galimybės tiekti gamtines dujas Irako elektrinėms, kurios susiduria su kuro trūkumu. Tokie sprendimai Irake galėtų sumažinti elektros tiekimo sutrikimus, ypač vasaros piko metu.

    Vandens klausimas liko derybose

    Be energetikos, šalys pasirašė naują bendrą sistemą dėl Tigro ir Eufrato upių baseino valdymo. Sutarta, kad ji įsigalios nuo 2026 metų rugsėjo 1 dienos.

    Vandens tema tarp valstybių jau daug metų kelia trintį, nes Irakas ne kartą kaltino Turkiją, kad aukštupyje statomos užtvankos sumažina žemupio srautus iki kritiškai žemo lygio. Taip pat skelbiama, kad bendri infrastruktūros projektai bus finansuojami iš atskiros sąskaitos, į kurią keliaus Irako naftos pajamos iš pardavimų Turkijai.

  • Naftos kainai artėjant prie 100 eurų, Persijos įlankos šalys ieško apėjimo kelių Hormuzui

    Naftos kainai artėjant prie 100 eurų, Persijos įlankos šalys ieško apėjimo kelių Hormuzui

    Persijos įlankos naftos eksportuotojai skuba investuoti į alternatyvius maršrutus, kurie leistų apeiti Hormuzo sąsiaurį. Karo su Iranu atsinaujinimas ir išaugusi rizika jūrų keliams vėl kelia kainas, o rinka vis garsiau kalba apie beveik 100 eurų už barelį lygį.

    Hormuzo sąsiauris laikomas vienu svarbiausių pasaulio energetikos taškų, nes taikos metu per jį kasdien gabenama apie 15 mln. barelių naftos. Tai sudaro reikšmingą dalį pasaulinės jūra prekiaujamos naftos, todėl bet koks sutrikimas iš karto atsispindi kainose ir draudimo įkainiuose.

    Šiuo metu Persijos įlankos valstybės turi bent kelis didelius vamzdynų projektus, kurie yra statomi, planuojami arba derinami, kad naftą būtų galima nukreipti į Raudonąją jūrą, Sueco kanalo kryptį ar Omano įlanką. Tokia infrastruktūra brangi, tačiau ji mažina priklausomybę nuo vieno jūrinio koridoriaus, kurį galima blokuoti ar sutrikdyti.

    „Taip stipriai priklausyti nuo Hormuzo sąsiaurio nebėra apdairi ilgalaikė strategija“, – sakė duomenų bendrovės „Kpler“ vyresnioji tyrėja Victoria Grabenwöger.

    Didžiausi šiuo metu veikiantys apėjimo variantai jau artėja prie pajėgumų ribų. Saudo Arabijos Rytų–Vakarų vamzdynas, nutiestas dar devintajame dešimtmetyje, leidžia perkelti žaliavą į Raudonosios jūros pakrantę, o Jungtiniai Arabų Emyratai dalį eksporto nukreipia į Fudžeiros uostą Omano įlankoje.

    Prieš karą šie du keliai turėjo apie 3,5–5,5 mln. barelių per parą laisvos atsargos, tačiau pastaruoju metu jie dirba beveik visu pajėgumu. Tai reiškia, kad papildomam eksportui reikia naujų linijų, naujų terminalų ir didesnės uostų infrastruktūros, o tam prireikia metų ir milijardinių investicijų.

    Vienas ryškesnių projektų yra Abu Dabio valstybinės naftos bendrovės plėtra, susijusi su papildomu vamzdynu į Fudžeirą. Projektas vertinamas maždaug 2,6 mlrd. eurų, o jo tikslas yra padidinti tiekimą daugiau kaip 1,2 mln. barelių per parą, tačiau terminai gali slinktis dėl būtinybės plėsti ir patį uostą.

    Raudonoji jūra: išeitis su rizika

    Raudonosios jūros maršrutas laikomas svarbia alternatyva, tačiau jis pats turi pažeidžiamų vietų, ypač Bab el Mandebo sąsiauryje. Šis koridorius yra itin reikšmingas pasaulinei prekybai, o incidentai jame greitai paveikia laivybos kainodarą ir pristatymo terminus.

    Pastarosiomis dienomis dėmesį vėl patraukė Jemeno husių išpuoliai prieš su Saudo Arabija siejamą laivybą. Tokie veiksmai primena, kad net ir nukreipus srautus nuo Hormuzo, rizika neišnyksta, o tik persikelia į kitus strateginius taškus.

    Be to, istorija rodo, kad infrastruktūra sausumoje taip pat nėra visiškai apsaugota. Ankstesniais metais husių atakos ir dronų smūgiai buvo privertę laikinai stabdyti kai kurių objektų veiklą, todėl naftos kompanijos vis dažniau investuoja ir į apsaugą bei atsparumo didinimą.

    Irako planai ir geopolitinė kaina

    Didžiausią spaudimą dėl eksporto ribojimų jaučia Irakas, kurio biudžetas itin priklauso nuo naftos pajamų. Šaliai ieškant kelių mažinti priklausomybę nuo Hormuzo, svarstomi projektai, kurie leistų pasiekti Viduržemio jūros uostus arba atverti sausumos kryptį į Jordaniją.

    Irako vyriausybė taip pat siekia pritraukti Vakarų kapitalą į energetikos ir infrastruktūros projektus, tikėdamasi greitesnės technologinės ir finansinės pažangos. Tačiau tokie sprendimai turi ir geopolitinę kainą, nes bet koks maršruto keitimas regione neišvengiamai susijęs su įtakos kova ir saugumo garantijų klausimu.

    Analitikai pabrėžia, kad net ir pastačius naujus vamzdynus, pasaulinė naftos rinka liks jautri kariniams veiksmams ir bet kokiems signalams apie tiekimo sutrikimus. Kuo ilgiau išlieka aukšta rizika, tuo didesnė tikimybė, kad brangs ne tik žaliava, bet ir galutinės energijos kainos, įskaitant degalus bei logistiką.

  • Ciešninė Ormuz praranda svarbą: Irakas, Sirija ir Saudo Arabija skuba kurti sausumos alternatyvas

    Persijos įlankos energetinių išteklių maršrutai vėl atsidūrė pasaulio dėmesio centre: augant įtampai regione, didėja rizika, kad laivyba per Hormūzo sąsiaurį bus ribojama arba brangs dėl saugumo. Šis kelias ilgą laiką buvo vienas svarbiausių pasaulio naftos ir suskystintų gamtinių dujų transporto koridorių.

    Ekspertai primena, kad Hormūzo sąsiauriu tradiciškai juda reikšminga dalis pasaulinės naftos pasiūlos, o bet kokie trikdžiai tiesiogiai persiduoda kainoms. Dėl to įlankos valstybės ir jų partneriai vis aktyviau investuoja į alternatyvas, kurios leistų bent dalį krovinių nukreipti ne per siaurą jūrinį „butelio kakliuką“, o sausuma ar kitais uostais.

    Pastaraisiais mėnesiais papildomu veiksniu tapo išaugusios draudimo ir apsaugos sąnaudos. Karo rizikos draudimo tarifai laivams, plaukiantiems per didelės rizikos zonas, kai kuriais atvejais šoko kartais, o tai reiškia brangesnį frachtą, ilgesnius pristatymo terminus ir didesnį spaudimą energijos kainoms galutinėse rinkose.

    Sausumos koridoriai grįžta į darbotvarkę

    Vienu ryškiausių pokyčių ženklų laikomi Irako ir Sirijos planai atgaivinti anksčiau neveikusį naftotiekio maršrutą, kuris leistų Irako naftą išgabenti į Viduržemio jūros pakrantę. Tokia kryptis sumažintų priklausomybę nuo išplaukimo per Persijos įlanką ir Hormūzo sąsiaurį.

    Projektams reikalingos investicijos vertinamos milijardais JAV dolerių, todėl sumas perskaičiavus į eurus kalbama apie maždaug 4–7 milijardus eurų, priklausomai nuo galutinės apimties ir techninių sprendimų. Šio tipo infrastruktūra paprastai kuriama keliems dešimtmečiams, todėl sprendimai vis dažniau priimami atsižvelgiant ne tik į šiandienos konfliktus, bet ir į ilgalaikę tiekimo grandinių riziką.

    Svarbu ir tai, kad atnaujinti sausumos maršrutai keistų regiono ekonominę geografinę logiką: tranzito svarbą vėl įgytų istoriniai centrai, o Viduržemio jūros uostai galėtų tapti papildomu energijos eksporto „langeliu“ į Europą. Kartu tai reikštų didesnę priklausomybę nuo politinio stabilumo Irake ir Sirijoje, kur saugumo situacija vis dar išlieka trapi.

    Saudo Arabija plečia ne tik naftotiekius

    Saudo Arabija jau turi veikiančių sprendimų, leidžiančių dalį naftos eksportuoti apeinant Persijos įlanką, o dabar vis daugiau dėmesio skiria platesnei logistikos strategijai. Tarp prioritetų minimi ir nauji geležinkelių koridoriai, kurie sujungtų rytinę šalies pakrantę su šiauriniais sausumos keliais link Jordanijos ir toliau į Viduržemio regioną.

    Tokie projektai turi dvi logikas: jie mažina priklausomybę nuo jūrinių sąsiaurių ir kartu didina šalies, kaip regioninio logistikos mazgo, ambicijas. Praktikoje tai reiškia, kad energetika, pramonė ir transportas planuojami kaip vienas kompleksas, siekiant užtikrinti tiekimo tęstinumą net ir geopolitinių sukrėtimų metu.

    Panašių, nors mažesnės apimties sprendimų turi ir Jungtiniai Arabų Emyratai, kurie dalį eksporto gali nukreipti vamzdynais į terminalus už sąsiaurio ribų. Tokios alternatyvos nepanaikina Hormūzo sąsiaurio reikšmės, tačiau silpnina jo, kaip vienintelio kritinio taško, statusą ir mažina Irano galimybes naudoti šį maršrutą kaip spaudimo instrumentą.

    Rinkos požiūriu, kuo daugiau atsiranda realiai veikiančių alternatyvų, tuo mažesnė tampa vieno taško blokados įtaka kainoms ir tiekimui. Vis dėlto infrastruktūros projektai užtrunka, o artimiausiu laikotarpiu naftos ir dujų kainų svyravimus ir toliau lems saugumo situacija Persijos įlankoje, draudikų vertinimai ir laivybos bendrovių sprendimai dėl maršrutų.

  • Irakas su Vakarais taria­si dėl naujo naftos kelio: vamzdynas į Siriją mažintų Ormuzo svarbą

    Irako valdžia pranešė pasirašiusi virtinę susitarimų su Vakarų energetikos bendrovėmis, kurie turėtų atverti papildomus naftos eksporto maršrutus. Pasak agentūros „Reuters“, vienas svarbiausių projektų numato naftos tiekimą į Viduržemio jūros rinkas, apeinant Hormūzo sąsiaurį.

    Projektas siejamas su planu atkurti seniai neveikiantį naftotiekį iš Kirkuko regiono šiaurės Irake į Sirijos uostą Banijasą. Irako valstybinė žiniasklaida skelbė, kad įgyvendinime dalyvaus JAV energetikos bendrovė „Chevron“.

    Alternatyva Hormūzo sąsiauriui

    JAV Valstybės departamentas nurodė, kad pradinė planuojama naftotiekio galia galėtų siekti iki 2 mln. barelių per dieną. Vašingtonas projektą įvardijo kaip svarbų energetikos koridorių, sujungsiantį Irako gavybą su Viduržemio jūros eksporto rinkomis.

    „Tai projektas, dėl kurio Hormūzo sąsiauris taps antraeiliu klausimu“, – sakė JAV ambasadorius Turkijoje Tomas Barrackas.

    Hormūzo sąsiauris laikomas vienu svarbiausių pasaulio naftos tranzito taškų, todėl bet kokia įtampa regione tiesiogiai veikia tiekimo grandines ir kainas. Alternatyvūs maršrutai, ypač į Viduržemio jūros uostus, teoriškai sumažintų dalį rizikų, susijusių su galimais blokavimais ar karinių incidentų grėsme.

    Irakas plečia partnerystes

    Be naftotiekio projekto, „Chevron“ su Iraku pasirašė dar du susitarimus, kurių tikslas – didinti naftos gavybą. Bagdadas pastaraisiais metais siekia pritraukti daugiau Vakarų kapitalo ir technologijų, kad stabilizuotų sektorių ir padidintų eksporto pajamas.

    Irako valdžia taip pat paskelbė apie oficialų susitarimą, leidžiantį šalyje veikti „Starlink“, priklausančiai „SpaceX“. Valstybinė žiniasklaida šį žingsnį pristatė kaip dalį pastangų plėsti ryšio infrastruktūrą ir užtikrinti platesnį interneto paslaugų prieinamumą.

    Šie sprendimai priimami platesniame geopolitiniame kontekste, kai Persijos įlankos regione išlieka aukšta įtampa, o energijos išteklių logistikos saugumas tampa vienu pagrindinių Vakarų ir regiono valstybių prioritetų. Rinkoms svarbiausia, ar planai virs realiomis investicijomis ir ar saugumo situacija leis atnaujinti tiekimo maršrutus per Siriją.

  • Irakas grasina pasitraukti iš OPEC: dėl Ormūzo krizės karteliui kyla reali skilimo rizika

    Irakas siunčia signalą OPEC

    Irakas svarsto galimybę pasitraukti iš OPEC, jei organizacija nesutiks peržiūrėti jam taikomų gavybos ribojimų ir leisti išgauti daugiau naftos. Apie tokius signalus iš Bagdado pranešta remiantis valdžios šaltiniais, o pačiai organizacijai tai būtų vienas skaudžiausių smūgių per pastaruosius metus.

    Irakas yra antras pagal gavybą OPEC narys ir viena iš penkių valstybių, 1960 metais įkūrusių organizaciją kartu su Saudo Arabija, Iranu, Kuveitu ir Venesuela. Dėl to Bagdado pasitraukimas būtų ne tik ekonominis, bet ir simbolinis lūžis.

    Ormūzo sąsiauris ir pajamų kritimas

    Bagdado argumentas siejamas su pastarojo meto trikdžiais Ormūzo sąsiauryje, per kurį keliauja reikšminga dalis Persijos įlankos naftos ir dujų srautų. Suvaržymai ir rizikos veiksniai šiame maršrute tiesiogiai mažina eksporto apimtis, o kartu ir biudžeto įplaukas.

    Irakas turi nustatytą leidžiamą gavybos lygį, tačiau reali gamyba tam tikrais laikotarpiais smuko dėl logistikos ir eksporto apribojimų. Vyriausybei tai reiškia spaudimą kompensuoti prarastas pajamas didinant gavybą, kai tik techninės galimybės ir eksportas leidžia.

    Kodėl OPEC skilimas taptų rinkos įvykiu

    OPEC daugelį dešimtmečių veikė kaip kartelis, koordinuojantis dalies pasaulinės naftos gavybos apimtis ir taip darantis įtaką kainoms. Vis dėlto organizacijos disciplina dažnai stringa: kvotos ne kartą buvo pažeidinėjamos, o narių interesai skiriasi dėl biudžetų poreikių, politikos ir investicijų į pajėgumus.

    Jei Irakas pasitrauktų, OPEC prarastų vieną didžiausių gamintojų, o tai didintų riziką, kad kitos valstybės taip pat sieks daugiau laisvės. Rinkai tai reikštų mažesnį koordinavimo svorį ir didesnę tikimybę, kad pasiūla svyruos staigiau, o kainų dinamika taps sunkiau prognozuojama.

    Situaciją paaštrintų ir tai, kad regione egzistuoja papildomi pasiūlos veiksniai: bet koks didesnis naftos grįžimas į rinką iš Irano ar kitų gamintojų, taip pat gavybos augimas už OPEC ribų, galėtų stumti kainas žemyn. Dėl to dalis narių yra linkę riboti gavybą, kad apsaugotų pajamas.

    Kartelio įtaka istorijoje ir šiandien

    OPEC įtakos viršūnė dažnai siejama su 1973 metų naftos krize, kai dėl geopolitinių sprendimų ir eksporto apribojimų naftos kainos šoktelėjo kelis kartus, o daugelyje šalių kilo energetikos sukrėtimas. Ilgainiui tai paskatino taupymo priemones, alternatyvių šaltinių paiešką ir naujų telkinių plėtrą.

    Būtent po tokių sukrėtimų pasaulinė rinka tapo labiau diversifikuota, o didžiausi gamintojai šiandien yra ne vien OPEC šalys. Dėl to kartelio gebėjimas „vienu sprendimu“ pakeisti pasaulio ekonomiką sumažėjo, tačiau organizacijos signalai vis dar išlieka svarbūs tiek kainodarai, tiek investuotojų lūkesčiams.

    Ar Irako grasinimai virs realiu sprendimu, kol kas neaišku. Derybose reikšmę turės ir regioninė politika: Bagdado santykiai su Rijadu paprastai vertinami kaip palankesni nei kai kurių kitų Persijos įlankos sostinių, todėl kompromisas dėl gavybos ribų dar gali būti pasiektas.

  • Eufratas sparčiai seklėja: ką apie upės nykimą sako mokslas ir kodėl tai siejama su Apreiškimu?

    Eufrato upė Artimuosiuose Rytuose pastaraisiais metais vis dažniau minima dėl sparčiai mažėjančio vandens kiekio. Šis pokytis kelia praktinių grėsmių regionui, kuriame nuo upės priklauso geriamasis vanduo, žemės ūkis ir energetika.

    Kartu Eufratas turi ir ryškų kultūrinį bei religinį krūvį: jis minimas Biblijoje, įskaitant Apreiškimo Jonui knygą. Dėl to dalis visuomenės upės seklėjimą linkę interpretuoti kaip pranašysčių ženklą, nors mokslininkai akcentuoja visai kitokias priežastis.

    Apreiškimo Jonui knygos 16 skyriuje aprašoma scena, kurioje „didžiosios upės Eufrato“ vanduo išdžiūsta. Šis vaizdinys tekste siejamas su vėlyvųjų laikų įvykiais ir simboline kova tarp gėrio ir blogio.

    Istorikų ir religijotyrininkų vertinimu, tokie aprašymai dažnai naudoja to meto žmonėms suprantamus geografinius orientyrus ir simboliką. Eufratas tuomet buvo vienas svarbiausių regiono vandens kelių ir politinių riboženklių, todėl jo „išdžiūvimas“ galėjo reikšti sukrėtimą, o ne tikslią hidrologinę prognozę.

    Moksliniai tyrimai, paremti palydoviniais stebėjimais ir hidrologiniais vertinimais, rodo, kad Tigro ir Eufrato baseine vandens ištekliai traukėsi dėl kelių vienu metu veikiančių veiksnių. Prie jų priskiriami ilgėjantys sausrų periodai, kylanti temperatūra ir didėjantis vandens poreikis.

    Palydoviniai duomenys ir regioniniai vertinimai fiksavo reikšmingus gėlo vandens atsargų mažėjimo mastus dar nuo 2000-ųjų pradžios. Šį procesą sustiprina intensyvus drėkinamas žemės ūkis, požeminio vandens naudojimas ir vandens srautų reguliavimas užtvankomis.

    Eufrato tėkmė priklauso nuo kritulių ir sniego atsargų aukštupiuose, todėl šiltesnės žiemos ir nepastovūs krituliai keičia sezoninį vandens „maitinimą“. Kai kuriais metais tai reiškia mažesnius pavasario potvynius ir menkesnį bazinį debitą vasarą, kai vandens poreikis didžiausias.

    Kita svarbi grandis yra tarpvalstybinis vandens valdymas: upė teka per Turkiją, Siriją ir Iraką, o sprendimai aukštupyje tiesiogiai veikia žemupio šalis. Ekspertai pabrėžia, kad be suderintų taisyklių dėl vandens paskirstymo, efektyvesnio drėkinimo ir infrastruktūros atnaujinimo seklėjimo rizika tik auga.

    Irako institucijos ne kartą viešai įspėjo, kad be sisteminių pokyčių Eufrato būklė gali dar labiau blogėti per artimiausius dešimtmečius. Tai reikštų ne „apokaliptinį“ scenarijų, o labai konkrečias pasekmes: brangesnį geriamąjį vandenį, mažesnius derlius, didesnę migracijos ir socialinės įtampos riziką.

    Specialistai pabrėžia, kad upės seklėjimas yra pirmiausia aplinkos ir valdymo iššūkis. Religiniai tekstai gali formuoti žmonių interpretacijas, tačiau sprendimai, galintys stabilizuoti situaciją, yra žemiški: vandens taupymas, efektyvesnė žemdirbystė, tarptautiniai susitarimai ir prisitaikymas prie klimato kaitos.

  • Irakas smarkiai sumažino naftos eksportą per Hormuzo sąsiaurį: ieško alternatyvių maršrutų

    Irakas balandį per Hormuzo sąsiaurį eksportavo apie 10 mln. barelių naftos, pranešė Irako naftos ministerija, kurią citavo regiono žiniasklaida. Palyginimui, prieš karinę eskalaciją Artimuosiuose Rytuose šiuo maršrutu mėnesio srautai siekdavo maždaug 93 mln. barelių.

    Hormuzo sąsiauris laikomas vienu svarbiausių pasaulio energetikos „butelio kaklelių“, nes juo tradiciškai keliauja reikšminga dalis tarptautinės naftos prekybos. Dėl saugumo rizikų ir sutrikusių tranzito sąlygų Irakas buvo priverstas sumažinti gabenimą iki minimumo.

    Alternatyva – maršrutas per Turkiją

    Siekdamas bent iš dalies kompensuoti apribojimus Hormuzo kryptimi, Irakas atnaujino naftotiekio iš Kirkuko į Džeihaną Turkijoje veiklą. Pasak Irako naftos ministro Basimo Mohammedo Khudairo, šiuo metu per Džeihaną eksportuojama apie 200 tūkst. barelių per dieną.

    „Šiuo metu eksportuojame apie 200 tūkst. barelių per Džeihaną ir planuojame didinti apimtis iki 500 tūkst. barelių“, – sakė Basimas Mohammedas Khudairas.

    Tačiau net ir išplėtus šį maršrutą, jis negali pilnai pakeisti Hormuzo sąsiaurio pajėgumų, todėl Irako eksportas išlieka pažeidžiamas regiono geopolitiniams sukrėtimams. Be to, tiekimo grandinę riboja infrastruktūros būklė, saugumo situacija ir politiniai susitarimai su tranzito šalimis.

    Planai didinti gavybą, bet kliūtys išlieka

    Irakas taip pat ketina tartis su OPEC dėl didesnių gavybos kvotų ir tikisi pasiekti maždaug 5 mln. barelių per dieną gamybos pajėgumą. Visgi pareigūnai pripažįsta, kad parduoti tokį kiekį būtų realu tik stabilizavus padėtį regione ir atstačius patikimus eksporto kanalus.

    Pastarųjų savaičių įtampa siejama su Izraelio ir JAV veiksmais prieš Iraną, po kurių regiono jūrų keliuose išaugo rizikos. Hormuzo sąsiaurio sutrikimai pasaulio rinkoms yra ypač jautrūs, nes jis istoriškai aptarnauja apie penktadalį pasaulinių naftos tiekimų.

  • Pranešimas: Irako dykumoje aptikta slapta Izraelio bazė – ją esą išdavė vietinis piemuo

    Pranešimas: Irako dykumoje aptikta slapta Izraelio bazė – ją esą išdavė vietinis piemuo

    Kas atskleista pranešime

    „The Wall Street Journal“, remdamasis JAV pareigūnų pateikta informacija, skelbia, kad Izraelis Irako vakaruose, Anbaro provincijos dykumoje, dar prieš atvirą karo su Iranu eskalaciją buvo įkūręs slaptą karinę bazę.

    Teigiama, jog objektas turėjo padėti užtikrinti oro priedangą operacijoms regione ir sudaryti sąlygas greitam reagavimui, jei Izraelio ar sąjungininkų orlaiviai būtų numušti Irano teritorijoje.

    Pasak publikacijos, bazėje galėjo būti dislokuoti specialiųjų operacijų kariai ir paieškos bei gelbėjimo pajėgos. Toks modelis dažnai taikomas planuojant sudėtingas misijas, kai vienu metu reikia ir žvalgybos, ir greitos evakuacijos, ir koordinuoto veikimo ore.

    Pranešime taip pat minima situacija, kai po incidento netoli Isfahano Izraelis esą siūlė pasitelkti šią infrastruktūrą gelbėjimo operacijai, tačiau JAV pajėgos, kaip rašoma, pasirinko veikti savarankiškai.

    Kaip bazė esą buvo aptikta?

    Didžiausią dėmesį patraukė teiginys, kad objektą pastebėjo ne Irako saugumo struktūros, o vietinis piemuo. Anot pranešimo, jis esą atkreipė dėmesį į neįprastą aktyvumą, tarp jų sraigtasparnių judėjimą ir šūvius, ir apie tai pranešė.

    Po signalo Irako pajėgos pradėjo skubų tyrimą. Tuo pat metu pranešime teigiama, kad Izraelis esą ėmėsi intensyvių smūgių, o per incidentą žuvo vienas Irako karys.

    Irako pareigūnai viešai kėlė klausimus dėl operacijos aplinkybių ir atsakomybės. „Ši neapgalvota operacija buvo įvykdyta be koordinavimo ar leidimo“, – sakė Irako kariuomenės operacijų vadovybės vado pavaduotojas Qais al-Mohammadi.

    Kitas Irako kariuomenės pareigūnas, cituojamas pranešime, situaciją vertino dar niūriau. „Atrodo, kad prieš smūgį ant žemės veikė pajėgos, kurias iš oro rėmė parama, viršijanti mūsų padalinių galimybes“, – sakė jis.

    Kodėl pasirinkta Anbaro dykuma

    Žvalgybos temomis kalbinami ekspertai pažymi, kad vakarinė Irako dykuma dėl milžiniškos teritorijos ir reto apgyvendinimo yra patogi slaptoms logistikos ir operacinėms aikštelėms. Tokiose zonose lengviau paslėpti infrastruktūrą, apriboti pašalinių priėjimą ir vykdyti judėjimą nepastebimai.

    Anbaro dykuma driekiasi į vakarus nuo Eufrato, ribojasi su Sirijos ir Jordanijos dykumomis, o vietovės kontrolė istoriškai laikoma strategiškai svarbia dėl kelių koridorių ir atokumo nuo didžiųjų miestų.

    Pranešime primenama, kad Anbaras yra ir išteklių turtingas regionas: minimos fosfatų atsargos, sieros, silicio smėlio ir gamtinių dujų telkiniai. Tokie ištekliai didina teritorijos ekonominę vertę, tačiau kartu komplikuoja saugumo situaciją, nes regionas tampa įvairių interesų sankirta.

    Visas epizodas pateikiamas platesniame politiniame kontekste: Bagdadas siekia išlaikyti balansą tarp Vašingtono ir Teherano, o regione nuolat persidengia sąjungininkų, konkurentų ir vietinių ginkluotų grupių interesai.

    JAV jau ne vienerius metus spaudžia Iraką riboti Irano remiamų ginkluotų grupuočių įtaką. Šios grupuotės periodiškai taikosi į JAV interesus Irake, įskaitant diplomatinę infrastruktūrą ir kitus objektus, o tai didina eskalacijos riziką net ir tada, kai oficialiai deklaruojama siekiamybė išvengti platesnio konflikto.

    Tuo metu Izraelio karinių oro pajėgų vadovybė anksčiau yra užsiminusi apie specialiųjų pajėgų vykdytas „išskirtines operacijas“ konfrontacijos su Iranu metu, tačiau konkrečių detalių viešai neatskleidė.

  • Irako istorinės pelkės vėl prisipildo vandens: po sausros atgyja UNESCO saugoma teritorija

    Pietų Irake po kelerius metus trukusios sausros į istorinę pelkių sistemą grįžta vanduo, o kartu atsinaujina ir vietos bendruomenių gyvenimas. Agentūra „Reuters“ pranešė, kad dalis vandens kelių ir ganyklų šiais metais vėl tapo tinkami gyvuliams auginti ir žvejybai.

    Vietos gyventojai pasakoja, kad per sausrą neteko bandų, dalis šeimų buvo priverstos išvykti ieškoti pragyvenimo kitur. Dabar, kai vandens lygis pakilo, kai kurie ūkiai vėl plečiasi, o į anksčiau apleistas vietoves grįžta piemenys ir žvejai.

    Pokyčius lėmė gausesni žiemos krituliai Tigro ir Eufrato baseinuose, padidinę vandens atsargas rezervuaruose. Dėl to Irako Vandens išteklių ministerija galėjo nukreipti daugiau vandens į pelkes, o vietos bendruomenės tikisi, kad vandens nuleidimas bus tęsiamas ir karštais vasaros mėnesiais.

    Vandens grįžimas skaičiais

    Pastaraisiais mėnesiais drėgnesni orai paspartino Išan-Chalabo regiono atsigavimą. Skelbiama, kad užlietų pelkių dalis išaugo iki maždaug 32–36 proc., kai pastaruosius penkerius metus ji tesiekė iki 8 proc.

    Ministerija taip pat nurodė, kad šių metų strateginės vandens atsargos padidėjo maždaug 6 milijardais kubinių metrų. Tai suteikia daugiau lankstumo valdant išteklius, tačiau situacija išlieka priklausoma nuo kritulių ir vandens paskirstymo sprendimų visame baseine.

    Kodėl pelkės buvo išdžiūvusios?

    Ekspertai pabrėžia, kad dabartinis atsigavimas vyksta po itin sudėtingo laikotarpio, kai 2021–2025 metais dalis pelkių vietomis buvo visiškai išdžiūvusios. Ši teritorija neretai siejama su senaisiais Mesopotamijos kraštovaizdžiais ir yra svarbi ne tik gamtiniu, bet ir kultūriniu požiūriu.

    Irako pelkės XX amžiaus pabaigoje buvo smarkiai nusausintos vykdant infrastruktūrinius ir politinius sprendimus, o tai paveikė biologinę įvairovę ir tradicinį gyvenimo būdą. Pastaraisiais dešimtmečiais atkūrimas tapo vienu iš siekių, tačiau rezultatus dažnai stabdė sausros, karščio bangos ir riboti vandens srautai.

    Šiandien didesnis vandens kiekis prisideda prie laipsniško biologinės įvairovės sugrįžimo: atsigauna žuvų ištekliai, atželia augmenija ir nendrės, kurios vietos gyventojams svarbios statant tradicinius būstus. Vis dėlto specialistai įspėja, kad ilgalaikis stabilumas priklausys nuo klimato tendencijų ir atsakingo vandens valdymo regione.

    Klimato rizikos išlieka

    Irakas laikomas viena labiausiai klimato kaitai pažeidžiamų valstybių: šalyje kartojasi ekstremalus karštis, vandens stygius ir dulkių audros. Tokie reiškiniai ne tik blogina gyvenimo sąlygas, bet ir didina spaudimą vandens sistemoms, nuo kurių priklauso tiek žemės ūkis, tiek gamtinės ekosistemos.

    Dėl to pelkių atsigavimas vertinamas kaip reikšmingas signalas, tačiau kartu ir priminimas, kad vanduo šiame regione yra strateginis išteklius. Vietos bendruomenėms tai galimybė atkurti pragyvenimo šaltinius, o valstybės institucijoms – išbandymas, kaip suderinti gamtos apsaugą ir kasdienius ekonominius poreikius.