Persijos įlankos energetinių išteklių maršrutai vėl atsidūrė pasaulio dėmesio centre: augant įtampai regione, didėja rizika, kad laivyba per Hormūzo sąsiaurį bus ribojama arba brangs dėl saugumo. Šis kelias ilgą laiką buvo vienas svarbiausių pasaulio naftos ir suskystintų gamtinių dujų transporto koridorių.
Ekspertai primena, kad Hormūzo sąsiauriu tradiciškai juda reikšminga dalis pasaulinės naftos pasiūlos, o bet kokie trikdžiai tiesiogiai persiduoda kainoms. Dėl to įlankos valstybės ir jų partneriai vis aktyviau investuoja į alternatyvas, kurios leistų bent dalį krovinių nukreipti ne per siaurą jūrinį „butelio kakliuką“, o sausuma ar kitais uostais.
Pastaraisiais mėnesiais papildomu veiksniu tapo išaugusios draudimo ir apsaugos sąnaudos. Karo rizikos draudimo tarifai laivams, plaukiantiems per didelės rizikos zonas, kai kuriais atvejais šoko kartais, o tai reiškia brangesnį frachtą, ilgesnius pristatymo terminus ir didesnį spaudimą energijos kainoms galutinėse rinkose.
Sausumos koridoriai grįžta į darbotvarkę
Vienu ryškiausių pokyčių ženklų laikomi Irako ir Sirijos planai atgaivinti anksčiau neveikusį naftotiekio maršrutą, kuris leistų Irako naftą išgabenti į Viduržemio jūros pakrantę. Tokia kryptis sumažintų priklausomybę nuo išplaukimo per Persijos įlanką ir Hormūzo sąsiaurį.
Projektams reikalingos investicijos vertinamos milijardais JAV dolerių, todėl sumas perskaičiavus į eurus kalbama apie maždaug 4–7 milijardus eurų, priklausomai nuo galutinės apimties ir techninių sprendimų. Šio tipo infrastruktūra paprastai kuriama keliems dešimtmečiams, todėl sprendimai vis dažniau priimami atsižvelgiant ne tik į šiandienos konfliktus, bet ir į ilgalaikę tiekimo grandinių riziką.
Svarbu ir tai, kad atnaujinti sausumos maršrutai keistų regiono ekonominę geografinę logiką: tranzito svarbą vėl įgytų istoriniai centrai, o Viduržemio jūros uostai galėtų tapti papildomu energijos eksporto „langeliu“ į Europą. Kartu tai reikštų didesnę priklausomybę nuo politinio stabilumo Irake ir Sirijoje, kur saugumo situacija vis dar išlieka trapi.
Saudo Arabija plečia ne tik naftotiekius
Saudo Arabija jau turi veikiančių sprendimų, leidžiančių dalį naftos eksportuoti apeinant Persijos įlanką, o dabar vis daugiau dėmesio skiria platesnei logistikos strategijai. Tarp prioritetų minimi ir nauji geležinkelių koridoriai, kurie sujungtų rytinę šalies pakrantę su šiauriniais sausumos keliais link Jordanijos ir toliau į Viduržemio regioną.
Tokie projektai turi dvi logikas: jie mažina priklausomybę nuo jūrinių sąsiaurių ir kartu didina šalies, kaip regioninio logistikos mazgo, ambicijas. Praktikoje tai reiškia, kad energetika, pramonė ir transportas planuojami kaip vienas kompleksas, siekiant užtikrinti tiekimo tęstinumą net ir geopolitinių sukrėtimų metu.
Panašių, nors mažesnės apimties sprendimų turi ir Jungtiniai Arabų Emyratai, kurie dalį eksporto gali nukreipti vamzdynais į terminalus už sąsiaurio ribų. Tokios alternatyvos nepanaikina Hormūzo sąsiaurio reikšmės, tačiau silpnina jo, kaip vienintelio kritinio taško, statusą ir mažina Irano galimybes naudoti šį maršrutą kaip spaudimo instrumentą.
Rinkos požiūriu, kuo daugiau atsiranda realiai veikiančių alternatyvų, tuo mažesnė tampa vieno taško blokados įtaka kainoms ir tiekimui. Vis dėlto infrastruktūros projektai užtrunka, o artimiausiu laikotarpiu naftos ir dujų kainų svyravimus ir toliau lems saugumo situacija Persijos įlankoje, draudikų vertinimai ir laivybos bendrovių sprendimai dėl maršrutų.
Leave a Reply