CP v2

Tag: Islamas

  • Asyžius mini šv. Pranciškaus mirties 800-metį: kodėl jo taikos žinia Europai vėl aktuali

    Asyžius mini šv. Pranciškaus mirties 800-metį: kodėl jo taikos žinia Europai vėl aktuali

    Italijos Asyžiuje šį rudenį prasideda pagrindiniai renginiai, skirti šv. Pranciškaus Asyžiečio mirties 800-mečiui. Miestas, tapęs piligrimų ir kultūros turistų traukos centru, jubiliejų pasitinka kaip progą iš naujo kalbėti apie taiką, dialogą ir socialinį solidarumą.

    Šv. Pranciškaus diena, minima spalio 4 dieną, Italijoje siejama su visuotinėmis vertybėmis: brolybe, pagalba silpnesniems ir pagarba kūrinijai. Šių metų minėjimuose Asyžiuje laukiama ne tik dvasininkų, bet ir valstybės vadovų bei diplomatinio korpuso atstovų.

    Kodėl jo vardas skamba šiandien?

    Istorikai pabrėžia, kad šv. Pranciškaus įvaizdis per amžius kito: nuo asketiško vienuolio iki plataus masto simbolio, siejamo su taikos idėja. Ypač ryškiai „taikos Pranciškaus“ interpretacija sustiprėjo moderniaisiais laikais, kai Europai teko iš naujo apmąstyti karų kainą ir susitaikymo prasmę.

    Šiandien, kai viešojoje erdvėje daugėja susipriešinimo, o tarptautiniai konfliktai vėl daro įtaką Europos saugumui, šv. Pranciškaus pavyzdys dažnai minimas kaip alternatyva jėgos logikai. Jo laikysena siejama ne su naiviu idealizmu, o su praktiniu gebėjimu matyti žmogų kitoje barikadų pusėje.

    Susitikimas Egipte, virtęs simboliu

    Viena labiausiai aptariamų istorijų yra šv. Pranciškaus kelionė į Egiptą Penktojo kryžiaus žygio metu ir susitikimas su sultonu al-Maliku al-Kamiliu. Šaltiniai rodo, kad tai vyko Damjetoje, strategiškai svarbiame uoste, kur susikirto ne vien religiniai, bet ir ekonominiai bei kariniai interesai.

    Pasakojimuose akcentuojama, kad Pranciškus įžengė į priešininko stovyklą ne su ginklu, o su žodžiu, tikėdamas, kad dialogas gali pakeisti priešiškumą. Nors jokio atsivertimo neįvyko, tradicija pabrėžia pagarbų priėmimą ir tai, kad pats susitikimo faktas tapo pavyzdžiu, kaip įmanoma kalbėtis net karo aplinkybėmis.

    Vėlesniais amžiais ši istorija įsitvirtino kaip tarpreliginio dialogo simbolis: ne apie principų atsisakymą, o apie bandymą suprasti kitą pusę ir mažinti smurto spiralę. Šiandien ji dažnai prisimenama ir Bažnyčios, ir akademinėje aplinkoje, svarstant, kaip kurti bendrabūvį daugiakultūrėse visuomenėse.

    Aktualu ne tik tikintiesiems

    Jubiliejiniai minėjimai Asyžiuje išryškina ir kitą šv. Pranciškaus palikimo pusę: socialinį jautrumą bei atjautą. Jo biografijoje svarbią vietą užima susitikimai su visuomenės paribyje atsidūrusiais žmonėmis, o tokia laikysena šiandien skamba kaip priminimas apie bendruomeniškumo stoką ir augantį individualizmą.

    Dėl to šv. Pranciškus dažnai pristatomas kaip figūra, kuri gali būti suprantama ir už religinės tradicijos ribų. Jo vardu grindžiama mintis, kad taika prasideda ne nuo deklaracijų, o nuo kasdienės praktikos: gebėjimo atleisti, atsisakyti keršto ir pripažinti kito žmogaus orumą.

    Asyžiuje vykstantys renginiai šiemet tampa ne vien istoriniu minėjimu, bet ir bandymu aktualizuoti klausimą, ką reiškia taika XXI amžiuje. Jubiliejus primena, kad net po 800 metų simboliai išlieka gyvi tada, kai jie padeda atsakyti į šiandienos nerimą keliančius klausimus.

  • Taškentas subūrė 50 šalių žurnalistus: kaip žinios, DI ir istorija keičia požiūrį į islamą

    Taškentas subūrė 50 šalių žurnalistus: kaip žinios, DI ir istorija keičia požiūrį į islamą

    Taškente surengtame Tarptautiniame žiniasklaidos forume diskutuota, kaip žinios ir atsakingas pasakojimas gali mažinti stereotipus apie islamą. Renginį organizavo Uzbekistano Islamo civilizacijos centras, o į jį atvyko beveik 300 dalyvių iš maždaug 50 šalių.

    Į vieną erdvę susirinko žurnalistai, mokslininkai, leidėjai, kino kūrėjai ir technologijų specialistai. Jie aptarė, kaip islamiškų visuomenių istorija vaizduojama žiniasklaidoje ir kaip senieji šaltiniai gali tapti suprantami naujoms auditorijoms.

    Kaip griaunami mitai?

    Centro vadovas Firdavsas Abduchalíkovas akcentavo, kad klaidingas nuostatas veiksmingiausia taisyti ne konfrontacija, o paaiškinimu ir įrodymais. Jo teigimu, viešojoje erdvėje svarbiausia remtis tyrimais ir faktais, o ne emocijomis.

    „Žiniasklaidoje turėtume kalbėti ne tam, kad ginčytumės, o tam, kad paaiškintume“, – sakė Firdavsas Abduchalíkovas.

    Diskusijose pabrėžta, kad islamo istorijos ir kultūros paveldas dažnai pristatomas fragmentiškai, o tai palieka vietos supaprastinimams. Forumo dalyviai ragino daugiau dėmesio skirti mokslo, filosofijos, inžinerijos ir medicinos tradicijoms, kurios formavo platesnę pasaulio civilizacijų raidą.

    Turkijos leidyklos „Mega Basım“ vadovas Hasanasbėjus Kondu akcentavo, kad atsakomybė dėl iškraipytų įvaizdžių tenka ne vien Vakarams. Jo teigimu, svarbu kritiškai įvertinti ir tai, kaip islamą pristato patys musulmonai, kokius pasakojimus jie kuria ir kokius pavyzdžius iškelia.

    „Islamas neretai neteisingai suprantamas ir vaizduojamas tyčia ar netyčia, ir į šį ratą įtraukiu pačius musulmonus“, – sakė Hasanasbėjus Kondu.

    Europa iš naujo atsigręžia į Centrinę Aziją

    Kalbėta ir apie tai, kaip žiniasklaida vaizduoja patį Uzbekistaną bei regioną, kuris ilgą laiką europinėje darbotvarkėje buvo matomas retai. Uzbekistano prezidento spaudos sekretorius Šerzodas Asadovas teigė, kad užsienio žurnalistai kviečiami ne kurti pagražintą įvaizdį, o atvykti, bendrauti su žmonėmis ir daryti savas išvadas.

    „Kviečiame pamatyti savo akimis, kalbėtis su žmonėmis, klausti ir patiems susidaryti nuomonę“, – sakė Šerzodas Asadovas.

    Toje pačioje kalboje jis išskyrė ir dirbtinio intelekto įtaką žurnalistikai. Anot jo, DI gali išplėsti reporterių galimybes, tačiau nepakeičia esminių profesijos atramų: tiesos paieškos, nešališkumo, sąžinės ir visuomenės interesų.

    „Euronews“ vadovas Clausas Strunzas diskusiją susiejo su platesniu Europos požiūrio pokyčiu į Centrinę Aziją. Jis priminė, kad anksčiau regionas dažnai iškildavo tik nelaimių kontekste arba romantizuotuose pasakojimuose apie Šilko kelią, o toks žvilgsnis, pasak jo, buvo arogantiškas ir trumparegiškas.

    „Tai buvo arogantiška ir akla“, – sakė Clausas Strunzas.

    Forume priminta, kad pastaraisiais metais ryšiai tarp Europos Sąjungos ir Centrinės Azijos stiprėjo, o bendradarbiavimas apima politiką, ekonomiką ir saugumą. Strunzas pabrėžė, kad didesnis dėmesys regionui turi remtis nepriklausoma žurnalistika ir darbu vietoje, kad auditorijos gautų pakankamai informacijos savoms išvadoms.

    „Mes nesame čia tam, kad juos mokytume. Mes esame čia tam, kad informuotume“, – sakė Clausas Strunzas.

    Žinių Šilko kelias ir nauji formatai

    Istorinį kontekstą papildė italų tyrėjas Mario Taddei, pristatęs idėją apie žinių sklaidą per vadinamąjį Žinių Šilko kelią. Pasak jo, mokslinės idėjos ir technologiniai sprendimai šimtmečiais keliavo iš Kinijos per Artimuosius Rytus į Renesanso Europą, todėl mokslo istoriją svarbu pasakoti kaip tarpusavio mainų, o ne vienos civilizacijos triumfo istoriją.

    „Mes tikime, kad viską išradome patys, bet tai netiesa“, – sakė Mario Taddei.

    Leidėja Charlotte Kramer priminė ir diplomatinės istorijos giją: 1404 metais į Samarkandą atvykęs Kastilijos pasiuntinys Ruy Gonzálezas de Clavijo paliko išsamų kelionės aprašą, kuris šiandien tampa leidybinių projektų pagrindu. Forumo dalyviai sutarė, kad tokie šaltiniai gali tapti patrauklūs ir dabartinei auditorijai, jei pateikiami šiuolaikiniais formatais.

    Renginyje pristatyti dokumentikos, leidybos ir skaitmeniniai projektai, įskaitant įtraukias platformas ir skaitmeninius avatarus, skirtus istorinių asmenybių pasakojimams. Aptarta, kad technologijos gali padėti priartinti sudėtingą istorinę medžiagą, tačiau turinys turi išlikti paremtas šaltiniais ir profesionalia redakcine atsakomybe.

    Forumo esmę organizatoriai apibendrino paprastai: istorija turi būti ne uždaryta archyvuose, o kalbėti su žmonėmis ir įkvėpti naujiems atradimams. Pasak dalyvių, būtent žinios, kritinis mąstymas ir patikima žurnalistika yra tvariausias būdas mažinti stereotipus ir kurti tikslesnį supratimą.

  • Ispanijoje rasta bažnyčia keičia požiūrį į Al Andalus: kaip sugyveno krikščionys ir musulmonai?

    Ispanijoje rasta bažnyčia keičia požiūrį į Al Andalus: kaip sugyveno krikščionys ir musulmonai?

    Pietryčių Ispanijoje, Mursijos regione, archeologai aptiko ankstyvosios krikščionybės laikų bažnyčios liekanas, kurios gali koreguoti nusistovėjusį pasakojimą apie Al Andalus pradžią. Tyrėjų teigimu, objektas Kalasparoje, Cerro de la Virgen kalvoje, išliko naudojamas dar ilgai po musulmonų įsitvirtinimo Iberijos pusiasalyje.

    Moksliniame straipsnyje, publikuotame žurnale „Salduie“, nurodoma, kad bažnyčia galėjo būti įkurta apie V amžiaus pirmąją pusę ir veikti bent iki IX amžiaus. Tokia chronologija, jei bus galutinai patvirtinta, taptų vienu aiškiausių įrodymų, kad krikščioniškos bendruomenės kai kuriose vietovėse tęsė liturginį gyvenimą jau valdant musulmonų administracijai.

    Kas rasta Cerro de la Virgen?

    Bažnyčia identifikuota remiantis nuo 2021 metų vykdomų žvalgymų ir kasinėjimų duomenimis. Archeologai ją apibūdina kaip vienanavį statinį su tridalės presbiterijos sprendiniu, būdingu daliai vėlyvosios antikos sakralinės architektūros.

    Tyrėjai pabrėžia architektūrines paraleles su visigotų laikotarpio šventovėmis, įskaitant Santa Cristina de Lena Astūrijoje. Kai kurios detalės, siejamos su sakristijomis ir apsidėmis, tyrime lyginamos ir su Rytų Viduržemio regiono bažnyčių tradicijomis, kas rodo, kad tuo metu architektūrinės idėjos keliaudavo tarp skirtingų regionų.

    Radiokarboninis datavimas statybą sieja maždaug su 410–440 metais. Papildomai tai pagrindžia keramikos ir stratigrafinė analizė, leidžianti kalbėti apie ilgalaikį vietovės naudojimą ir veiklos tęstinumą.

    Kodėl radinys svarbus Al Andalus istorijai?

    Didžiausia intriga šiame radinyje yra ne vien amžius, o tai, kad bažnyčia, panašu, neprarado savo funkcijos net po 713 metais prasidėjusio musulmonų valdymo regione. Istoriografijoje ankstyvasis VIII amžius dažnai piešiamas kaip ryškus lūžis, kai visigotų politinės ir religinės struktūros buvo greitai išstumtos, tačiau Kalasparos duomenys leidžia matyti sudėtingesnį vaizdą.

    Tyrėjai nurodo, kad nėra požymių, jog bažnyčia būtų buvusi paversta mečete arba iš karto desakralizuota. Kasinėjimuose aptikta buitinė keramika ir talpos, pasak autorių, nebūtinai reiškia religinės paskirties praradimą, o gali rodyti bendruomenės praktikų tęstinumą, kai šventovės erdvė buvo naudojama ir ūkiniams, ir bendruomeniniams poreikiams.

    „Keramikos tipologijos ir stratigrafijos tyrimas rodo, kad bažnyčios liturginis pobūdis išliko iki pat IX amžiaus“, – sakė tyrimo autoriai Davidas Martínezas ir Rubénas Fernándezas.

    Krikščionys, mokesčiai ir vietos valdysena

    Tyrimas šį atvejį sieja su Tudmyro kūros kontekstu, kuris formavosi po 713 metais sudaryto susitarimo tarp musulmonų valdžios ir visigotų kilmingojo Teodemiro. Tokie susitarimai, istorikų vertinimu, kai kuriose teritorijose leido krikščionių bendruomenėms laikinai išlaikyti dalį religinių ir ekonominių struktūrų mainais į mokesčius.

    Cerro de la Virgen radiniai rodo, kad vietovė galėjo atlikti ir administracinį bei ekonominį vaidmenį. Aptikti svarstyklėms, svareliams ir apskaitai priskiriami objektai leidžia spėti, jog čia vyko su fiskaline kontrole susijusi veikla, o vienas svarelis turi arabišką įrašą, kurio prasmė perteikiama kaip teiginys, kad teisingumas priklauso Dievui.

    Tyrėjų išvada tokia: islamizacija ir valdžios konsolidacija šioje teritorijoje veikiausiai vyko ne vien per staigius sukrėtimus, o per ilgą prisitaikymą ir palaipsnę integraciją. Dalis krikščionių bendruomenių, jų vertinimu, galėjo nykti ne dėl tiesioginio sunaikinimo, bet dėl ekonominių ir socialinių pokyčių, stiprėjančios fiskalinės sistemos bei urbanistinių centrų, ypač Kordobos, traukos.

    Daugiau nei po 1 300 metų Calasparros šlaito liekanos tapo dar vienu priminimu, kad ankstyvasis Al Andalus laikotarpis buvo nevienalytis. Šis radinys stiprina prielaidą, kad kai kuriose Iberijos vietovėse perėjimas nuo visigotų pasaulio prie naujos tvarkos galėjo būti labiau derėtas ir laipsniškas, nei ilgą laiką buvo priimta manyti.

  • Rabinas Briuselyje primena: žydų bendruomenės musulmonų šalyse gali tapti realiu Europos dialogo tiltu

    Rabinas Briuselyje primena: žydų bendruomenės musulmonų šalyse gali tapti realiu Europos dialogo tiltu

    Briuselyje vykusiame susitikime su Europos Komisijos atstovais ir kelių musulmonų daugumos valstybių diplomatais nuskambėjo raginimas, kurį Europa, pasak rabinų, pernelyg dažnai praleidžia: kalbantis apie migraciją, saugumą ar prekybą, verta girdėti ir žydų bendruomenes, šimtmečius gyvenančias šiose visuomenėse.

    Apie tai rašo Rabinas Mendy Chitrik, 2019 metais įkurtos Islamo valstybėse veikiančių rabinų aljanso vadovas. Jo teigimu, vien tai, kad prie vieno stalo sėdėjo rabinai nuo Maroko iki Kazachstano ir kelių šalių ambasadoriai, rodo, jog šios bendruomenės nėra vien istorijos reliktas, o gyvas socialinis ir kultūrinis ryšys.

    „Europa dažnai žiūri į žydų gyvenimą musulmonų šalyse kaip į muziejaus eksponatą, nors tai turėtų būti dabarties pokalbio dalis“, – sakė rabinas Mendy Chitrik.

    Autorius pabrėžia, kad tokios bendruomenės turi patirties, kurios nepakeis jokios ataskaitos: kaip išlikti matoma mažuma, palaikant darbinius santykius su valdžia, dvasininkais ir kaimynais. Jis mini Irano vyriausiąjį rabiną Yehudą Gerami, kuris Briuselyje kalbėjo apie daugiau nei 2 500 metų trunkančią bendruomenės istoriją ir praktinės paramos poreikį.

    Kartu tekste vengiama romantizuoti praeitį. XX amžiuje dalis regiono žydų bendruomenių buvo smarkiai sunaikintos, o persekiojimai ir priverstinės migracijos pakeitė demografinį žemėlapį; tai prisidėjo ir prie to, kad šiandien didelė dalis Šiaurės Afrikos bei Artimųjų Rytų kilmės žydų bendruomenių telkiasi Europoje.

    Vis dėlto autorius akcentuoja, kad „žlugimas“ nėra vienintelė istorijos kryptis. Marokas pastaraisiais metais žydų paveldą įtraukė į nacionalinį pasakojimą, kai kurios valstybės viešai įamžina žydų indėlį, o Persijos įlankos regione po 2020 metais pasirašytų Abraomo susitarimų atsirado naujų, atviresnių žydų religinio gyvenimo formų.

    Naujausias etapas, pasak rabinų, tapo trapesnis po 2023 metų spalio įvykių Artimuosiuose Rytuose, kai kai kuriose šalyse viešas žydų gyvenimas tapo atsargesnis. Autorius mini smurto atvejus ir išpuolius, pabrėždamas, kad vietinės bendruomenės dažnai neturi jokios sąsajos su geopolitiniais sprendimais, tačiau patiria jų pasekmes kasdienėje aplinkoje.

    Didelė teksto dalis skirta praktikai: mažose bendruomenėse rabinų darbas dažnai reiškia ne viešą politiką, o kasdienes religines paslaugas, švietimą, santuokų ir laidotuvių organizavimą, košerinės priežiūros užtikrinimą. Tai, jo teigimu, reikalauja nuolatinių ryšių ir pasitikėjimo, kurio neįmanoma „greitai sukurti“ krizei prasidėjus.

    Europos Sąjungai siūloma naudoti jau turimus instrumentus ir nedideles priemones: aiškesnį sinagogų registravimo pripažinimą, vizų procedūrų palengvinimą rabinams, galimybę saugiai gabenti religinius reikmenis, kapinių apsaugą. Autoriaus vertinimu, tai nereikalautų naujų biurokratinių mechanizmų, o labiau politinės valios įtraukti šias bendruomenes į dialogą.

    Tekste keliama ir platesnė mintis apie Europoje kylančias įtampas dėl religinių praktikų. Pasak autoriaus, kai ginčijami košerinio skerdimo ar apipjaustymo klausimai, panašūs debatai dažnai paliečia ir musulmonų bendruomenes, todėl praktinis bendradarbiavimas dėl religijos laisvės tampa bendra demokratinių visuomenių darbotvarke.

    Autorius kritiškai vertina ir Europos polinkį idealizuoti viduramžių al Andalus kaip „saugaus atstumo“ tolerancijos simbolį. Jo teigimu, istorinis sugyvenimas buvo sudėtingas ir ne visada taikus, o tikrieji šiandienos pavyzdžiai yra gyvos, nors ir mažos bendruomenės tokiose vietose kaip Stambulas ar Džerba.

    Esminė žinutė paprasta: jei Europa rimtai siekia dialogo su musulmonų pasauliu, ji neturėtų ignoruoti žydų bendruomenių, kurios ten vis dar gyvena. Pasak autoriaus, tai būtų naudinga ne tik žydams, bet ir pačiai Europai, ieškančiai patikimų kanalų, paremiančių ne deklaratyvų, o realų bendradarbiavimą.

  • Uzbekistanas pakvietė 50 šalių mokslininkus: islamo civilizacijos idėjos grįžta į mokslą

    Uzbekistanas pakvietė 50 šalių mokslininkus: islamo civilizacijos idėjos grįžta į mokslą

    Taškente surengtas Pirmasis tarptautinis islamo civilizacijos forumas subūrė daugiau kaip 450 tyrėjų, religinių lyderių ir politikos formuotojų iš per 50 šalių. Diskusijose daug dėmesio skirta tam, kaip istorinė islamo pasaulio mokslo tradicija šiandien veikia švietimą, tyrimus ir tarptautinį bendradarbiavimą.

    Forumo darbotvarkės centre buvo šiuolaikiniai iššūkiai, kuriems spręsti, dalyvių teigimu, būtinas mokslo ir kultūrinio dialogo derinys. Taškente aptartos švietimo reformos, akademinės partnerystės ir mokslinių institucijų vaidmuo kuriant pasitikėjimą tarp skirtingų regionų.

    Kelionė per istorinius centrus

    Renginys tęsėsi Samarkande ir Termeze, kurie istorijoje laikomi svarbiais islamo mokymosi centrais. Čia dalyviai grįžo prie Imam al-Maturidi ir Imam al-Tirmidhi intelektinio palikimo, kartu ieškodami būdų, kaip šią tradiciją pristatyti šiuolaikinei auditorijai.

    Pristatyti projektai apėmė interaktyvių muziejų plėtrą, rankraščių skaitmeninimą ir platesnį kultūros paveldo prieinamumą tyrėjams. Aptarta ir tai, kaip dirbtinis intelektas bei DI pagrįsti įrankiai gali pagreitinti archyvų apdorojimą, tekstų atpažinimą ir vertimų parengimą, kartu keliant duomenų kokybės bei autentiškumo klausimus.

    Mokslininkų idėjos ir šiandien

    Forume primintos Vidurinės Azijos mokslininkų įtakos sritys, nuo matematikos ir astronomijos iki medicinos ir filosofijos. Programoje akcentuotos tokių istorinių asmenybių kaip al-Chorezmi, Ibn Sina ir al-Biruni idėjos, kurios laikomos svarbiomis moderniųjų mokslo disciplinų raidos grandimis.

    Diskusijose pabrėžta, kad šiandieninėje mokslo politikoje vis svarbesnė tampa ne tik inovacijų plėtra, bet ir paveldo išsaugojimas bei atvira prieiga prie žinių. Skaitmeninimo projektai ir tarptautiniai konsorciumai vis dažniau vertinami kaip būdas sujungti humanitarinius ir tiksliuosius mokslus, ypač kai tyrimams pasitelkiami dideli tekstynai.

    Taškento deklaracija ir kiti žingsniai

    Forumas baigėsi Taškento deklaracijos priėmimu, kurioje numatytas gairių rinkinys tolimesniam bendradarbiavimui mokslinių tyrimų, švietimo ir islamo paveldo apsaugos srityse. Dokumente išskirta partnerystė tarp universitetų, mokslinių centrų ir kultūros institucijų, taip pat siekis didinti tyrimų tarptautiškumą.

    Organizatorių vertinimu, deklaracija turėtų tapti atspirties tašku konkretiems projektams, apimantiems bendras studijų programas, mokslininkų mainus ir skaitmeninių kolekcijų plėtrą. Tikimasi, kad tokio tipo forumai padės perkelti diskusijas nuo simbolinių pareiškimų prie praktiškai pamatuojamų rezultatų mokslo ir švietimo ekosistemoje.

  • Uzbekistane startavo Islamo civilizacijos forumas: mokslas, švietimas ir kova su islamofobija

    Uzbekistane startavo Islamo civilizacijos forumas: mokslas, švietimas ir kova su islamofobija

    Forumas subūrė delegatus iš 50 šalių

    Uzbekistane prasidėjo pirmasis Tarptautinis Islamo civilizacijos forumas, kuriame mokslininkai, religijos lyderiai, diplomatai ir tyrėjai diskutuoja apie Islamo paveldo vietą šiandienos pasaulio diskusijose. Renginio ašis – švietimas, mokslinis bendradarbiavimas ir kultūriniai mainai kaip dialogo priemonės.

    Organizatoriai skelbia, kad penkias dienas trunkantis forumas vyksta Taškente, Samarkande ir Termeze, o jame dalyvauja daugiau nei 450 svečių. Pagrindinis siekis – aptarti, kaip akademiniai ryšiai ir paveldo išsaugojimas gali prisidėti prie tarptautinio pasitikėjimo.

    Uzbekistano prezidentas Šavkatas Mirzijojevas atidarymo metu pabrėžė, kad pasaulis išgyvena gilių pokyčių laikotarpį, kuriame daugėja konfliktų, nepasitikėjimo, ekstremizmo ir islamofobijos. Jo teigimu, mokslas, švietimas, kultūra ir bendros moralinės vertybės išlieka svarbiausiu pagrindu taikai ir tvariai plėtrai.

    Švietimas vietoj skaldymo

    Forumo rengėjai akcentuoja norą keisti stereotipus, siejančius islamą su smurtu ar ekstremizmu, ir priminti ilgą mokslinių pasiekimų tradiciją. Dalis diskusijų skirta tam, kaip šiuolaikinės valstybės ir institucijos gali stiprinti religijų ir kultūrų dialogą per švietimą.

    „Pagrindinis šio forumo tikslas – dar kartą parodyti musulmonų mokslininkų indėlį į pasaulio civilizaciją ir priminti, kad islamas visada kvietė į žinias, švietimą ir humanizmą“, – sakė Uzbekistano Islamo civilizacijos centro mokslo sekretorius Rustamas Džabbarovas.

    „Islamo siejimas su smurtu ar ekstremizmu prieštarauja tikrajai jo prigimčiai“, – teigė jis.

    Mokslinis paveldas ir DI galimybės

    Renginyje daug dėmesio skiriama Centrinės Azijos mokslininkų palikimui, kuris, pasak dalyvių, darė įtaką matematikai, astronomijai, medicinai ir filosofijai. Forume pabrėžiama, kad tokie istoriniai pasiekimai svarbūs ne tik kaip praeities atmintis, bet ir kaip šiuolaikinio mokslo bendradarbiavimo pagrindas.

    Islamo pasaulio švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos ICESCO generalinis direktorius Salemas bin Mohammedas Al Malikas priminė, kad daugelis šiuolaikinių technologijų idėjų remiasi ankstesnių epochų principais. Jo teigimu, diskusijos turi skatinti pasididžiavimą mokslininkų indėliu ir investicijas į švietimą.

    „DI nebūtų įmanomas be principų, kuriuos suformulavo Al Chorezmis, o astronomija nebūtų tokia, kokia yra, be Ulugbeko ir Al Birunio. Turime didžiuotis savo islamo mokslininkais“, – sakė Salemas bin Mohammedas Al Malikas.

    Forume aptariama ir tai, kaip dirbtinis intelektas gali padėti saugoti, kataloguoti bei tirti rankraščius, ypač kai istorinių dokumentų fondai išsibarstę skirtingų šalių bibliotekose. Tokios technologijos, pasak dalyvių, gali pagreitinti skaitmeninimą, pagerinti paiešką ir palengvinti tarptautinius tyrimus.

    Mokslo fondo, dirbančio paveldo gaivinimo ir skaitmeninių paslaugų srityje Londone bei Kaire, valdybos pirmininkas Abdul-Ati Al Šarkavis teigė, kad Uzbekistano mokslo tradicijos ilgą laiką darė įtaką už regiono ribų. Pasak jo, tyrėjai yra identifikavę beveik 100 000 rankraščių, sukurtų istorinėje Transoksianoje, kurie šiandien saugomi įvairiose pasaulio bibliotekose.

    Turkijos valdančiosios Teisingumo ir plėtros partijos pirmininko pavaduotojas Kürşadas Zorlu pabrėžė, kad forumas rodo didėjantį Uzbekistano vaidmenį tiurkų ir islamo pasaulyje. Jis taip pat siejo šį renginį su per pastarąjį dešimtmetį vykdytomis reformomis ir augančiu instituciniu svoriu regione.

    Organizatoriai skelbia, kad forumo programa tęsis iki liepos 10 dienos, o dalyviai planuoja pristatyti daugiau nei 70 bendradarbiavimo iniciatyvų, susijusių su universitetais, muziejais, tyrimų institucijomis ir tarptautinėmis organizacijomis. Darbotvarkėje numatytas ir Taškento deklaracijos svarstymas, apimantis tyrimų, rankraščių išsaugojimo, švietimo ir skaitmeninių technologijų kryptis.

  • Netoli Mekos atidengta piligrimų stotelė: archeologai iškasė per 1 700 radinių

    Netoli Mekos atidengta piligrimų stotelė: archeologai iškasė per 1 700 radinių

    Saudo Arabijos paveldo komisija kartu su Ekseterio universiteto mokslininkais paskelbė apie reikšmingus kasinėjimų rezultatus istorinėje vietovėje Miqat Al-Juhfah. Ši stotelė šimtmečius buvo vienas svarbiausių taškų keliaujant į šventąsias islamo vietas, o naujausi radiniai leidžia tiksliau suprasti piligrimystės mastą ir kasdienybę.

    Kasinėjimų metu aptikta daugiau nei 1 700 įvairių artefaktų: keramikos ir stiklo fragmentų, akmeninių įrankių, metalinių dirbinių, taip pat kriauklių ir karoliukų. Tyrėjai pabrėžia, kad tokia įvairovė rodo ne vien trumpą sustojimą pakeliui, bet ir gyvybingą prekybos bei paslaugų centrą, kuriame susitikdavo keliautojai iš skirtingų regionų.

    Kas išduoda vietos klestėjimą

    Ypatingo dėmesio sulaukė infrastruktūros pėdsakai, skirti aptarnauti keliautojų srautus. Archeologai rado šešias puodžių krosnis, liudijančias vietinę keramikos gamybą, o tai reiškia, kad čia veikė amatai ir buvo tenkinami nuolatinių gyventojų bei piligrimų poreikiai.

    Taip pat aptiktas vandens kanalas, tikėtina, naudotas vandeniui tiekti per dykumų maršrutus keliaujantiems žmonėms. Istoriniuose šaltiniuose ne kartą akcentuojama, kad ilgos kelionės į Meką galėdavo trukti savaites ar net mėnesius, todėl patikimas vandens tiekimas buvo esminė išlikimo ir maršruto saugumo sąlyga.

    Antkapiai ir tarptautiniai ryšiai

    Tarp radinių išsiskiria ir trylika akmeninių antkapinių stelų, dalis jų datuojama Umajadų bei Abasidų laikotarpiu. Tokie užrašai istorikams yra itin vertingi, nes dažnai pateikia vardus, formuluotes, religinius tekstų fragmentus ir kitą informaciją, padedančią atkurti ankstyvųjų islamo bendruomenių socialinį gyvenimą.

    Mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį į tarptautinį radinių pobūdį: analizės rodo sąsajas su teritorijomis, kurios šiandien siejamos su Egiptu, Levantu ir Etiopija. Tai sustiprina prielaidą, kad per Al-Juhfah ėjo platus prekybos ir kultūrinių kontaktų tinklas, jungęs tolimus islamo pasaulio regionus.

    Kodėl ši vieta svarbi piligrimams

    Vietovė yra maždaug 190 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Mekos ir nuo ankstyvųjų islamo amžių buvo laikoma miqatu, tai yra tašku, kuriame piligrimai pasiruošdavo įžengti į ihramo būseną prieš pradedant piligrimystės apeigas. Tokie punktai buvo svarbūs ne tik religine prasme, bet ir praktiškai, nes čia reikėjo poilsio, vandens, apsirūpinimo ir saugumo.

    Tyrėjų vertinimu, šie atradimai papildo vis dažniau Artimuosiuose Rytuose vykdomas programas, kuriomis siekiama detaliau dokumentuoti istorinius keliavimo maršrutus, vandens tiekimo sistemas ir senąsias gyvenvietes. Al-Juhfah atvejis ypač iškalbingas, nes materialūs radiniai vienoje vietoje sujungia religines praktikas, ekonomiką ir infrastruktūrą, be kurios masinės kelionės per dykumų teritorijas būtų buvusios gerokai sudėtingesnės.

  • Kataras ir moterų lyderystė: kaip Al Mujadilah centras keičia tikėjimo ir bendruomenės vaidmenį

    Kataras ir moterų lyderystė: kaip Al Mujadilah centras keičia tikėjimo ir bendruomenės vaidmenį

    Al Mujadilah: daugiau nei mečetė

    Katare vis dažniau kalbama apie erdves, kurios vienu metu atliepia tikėjimo, švietimo ir bendruomenės poreikius. Viena ryškiausių tokių iniciatyvų – Al Mujadilah centras ir mečetė moterims, tapę vieta ne tik maldai, bet ir dialogui bei lyderystei.

    Šią kryptį išryškina ir „Qatar in Motion“ pasakojimas, nukreipiantis dėmesį į tai, kaip tikslingai kuriama infrastruktūra gali keisti kasdienį moterų dalyvavimą visuomenės gyvenime. Tokios erdvės pristatomos kaip tiltas tarp dvasinės praktikos ir aktyvaus vaidmens bendruomenėje.

    Švietimas, dialogas ir įgalinimas

    Al Mujadilah veikia kaip platforma, kurioje greta religinių praktikų atsiranda vietos mokymuisi ir diskusijoms. Panašūs centrai regione dažnai siekia ne tik užtikrinti saugią aplinką, bet ir sudaryti sąlygas augti kompetencijoms, kurios praverčia tiek šeimoje, tiek profesinėje veikloje.

    Tokio tipo erdvės paprastai orientuotos į ilgalaikį poveikį: stipresnius ryšius bendruomenėje, didesnį savanorystės mastą ir aiškesnį moterų balsą sprendžiant socialinius klausimus. Praktikoje tai reiškia daugiau renginių, paskaitų, konsultacijų ir susitikimų, kurie padeda telkti bendruomenę.

    Kas keičiasi Katare?

    Kataras pastaraisiais metais kryptingai investuoja į socialinę infrastruktūrą ir švietimą, o moterų vaidmuo šiose diskusijose tampa vis labiau matomas. Nors pokyčiai nevyksta vienodai visose srityse, akcentuojama, kad įgalinimas prasideda nuo galimybės dalyvauti ir būti išgirstai.

    „Qatar in Motion“ epizode vedėja Laila kalbina moteris, kurios savo veikla rodo, kaip tikėjimas gali virsti kasdieniais sprendimais, bendruomeninėmis iniciatyvomis ir lyderyste. Pasakojimo ašis – mintis, kad reprezentacija tampa realia jėga tada, kai jai suteikiama erdvė veikti.

    „Al Mujadilah mums yra vieta, kur tikėjimas, mokymasis ir lyderystė susitinka vienoje bendruomenėje“, – sakė viena iš pašnekovių.

    Šis pavyzdys iš Kataro atskleidžia platesnę tendenciją: religinės ir bendruomeninės erdvės vis dažniau kuriamos taip, kad atlieptų ne tik tradicines funkcijas, bet ir šiuolaikinį poreikį kalbėtis, mokytis bei prisidėti prie visuomenės pokyčių.