Tag: Islandija

  • 1963-aisiais prie Islandijos iškilusi Surtseja iki šiol uždara: į ją įleidžiami tik su leidimu

    1963 metais prie Islandijos krantų, po povandeninio ugnikalnio išsiveržimo, jūroje atsirado nauja sala – Surtseja. Nuo pat pirmųjų dienų ji buvo paimta saugoti, todėl ir šiandien į ją patekti galima tik gavus specialų valdžios leidimą.

    Kaip rašo „Earth.com“, išsiveržimas prasidėjo 1963 metų lapkritį ir tęsėsi beveik ketverius metus. Per tą laiką maždaug 32 kilometrų atstumu nuo Islandijos pakrantės susiformavo naujas vulkaninės kilmės žemės plotas.

    Iš pradžių sala užėmė apie 2,6 kv. km, o aukščiausias jos taškas siekė 170 metrų. Tačiau bangos, vėjas ir krituliai pamažu ardo krantus – dėl erozijos Surtseja nuolat mažėja.

    Skaičiuojama, kad 2006 metais jos plotas buvo sumažėjęs iki 1,4 kv. km. Mokslininkams tai tapo reta galimybe realiu laiku stebėti, kaip „gimsta“ ir kinta nauja sala – tiek geologiškai, tiek biologiškai.

    Kaip saloje atsirado gyvybė

    Tyrėjai salos pokyčius stebi nuo 1964 metų. Pirmieji augalų sėklų „siuntiniai“ į Surtseją atkeliavo vandenyno srovėmis.

    1965 metais šiaurinėje pakrantėje aptiktas pirmasis augalas – jūrinė garstyčia. Vėliau, natūraliais keliais, ėmė rastis ir daugiau rūšių, įsitvirtino samanos, kerpės bei grybai.

    Iki 2004 metų mokslininkai buvo užregistravę 60 augalų rūšių, taip pat dešimtis samanų, kerpių ir grybų rūšių. Be to, saloje fiksuotos 89 paukščių rūšys ir 335 bestuburių rūšys.

    Svarbų vaidmenį ekosistemos formavimuisi atliko kirai. Po to, kai 1986 metais susidarė didesnė šių paukščių kolonija, augalijos plitimas paspartėjo – paukščiai perneša sėklas, o jų išmatos praturtina dirvožemį maistinėmis medžiagomis.

    Tačiau net ir ilgainiui didelėje salos dalyje augalinis dangalas išlieka retas. Nurodoma, kad 1965–2015 metais Surtsejoje buvo aptiktos 74 augalų rūšys.

    Kodėl Surtseja saugoma griežtai

    Surtseja mokslininkams vertinga ne tik kaip unikali, natūraliai besiformuojanti ekosistema. Ji svarbi ir geologiškai: saloje paimti uolienų mėginiai atskleidė, kad jų poros laikui bėgant pildosi naujomis mineralinėmis medžiagomis, tarp jų – aliuministiniu tobermoritu.

    Šis procesas lyginamas su tuo, kas nustatyta tiriant mineralų formavimąsi senovės romėnų betoninėse uostų konstrukcijose. Tokie duomenys padeda geriau suprasti, kaip „bręsta“ vulkaninės kilmės uolienos.

    1965 metais sala paskelbta gamtos rezervatu, o 2006 metais saugoma teritorija išplėsta iki 65 kv. km. Lankytojams draudžiama atsivežti dirvožemio ar gyvų organizmų, pažeisti gamtinius objektus ir palikti šiukšles.

    Pagal IUCN World Heritage Outlook duomenis, kasmet salą aplanko tik viena–trys grupės, kiekvienoje jų būna ne daugiau kaip 10–12 žmonių. Paprastai tai mokslininkai, kurių darbas leidžia stebėti, kaip vystosi beveik žmogaus nepaliesta aplinka.

    UNESCO statusas ir salos ateitis

    2008 metais Surtseja įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Šis statusas dar labiau sustiprino apsaugą ir pabrėžė salos reikšmę mokslui.

    Vis dėlto sala ir toliau traukiasi dėl erozijos. Prognozuojama, kad ilgainiui iš jos gali likti tik atsparesnė vulkaninė „šerdis“.

  • Paukščių stebėjimas tampa nauju kelionių hitu: ekspertai įvardijo geriausias vietas Europoje

    Paukščių stebėjimas sparčiai virsta viena ryškiausių kelionių krypčių Europoje: vis daugiau keliautojų planuoja atostogas ne pagal miestus ar kurortus, o pagal tai, kur didžiausia tikimybė pamatyti retas rūšis. Kelionių organizatoriai ir platformos fiksuoja augančius užsakymus, o socialiniuose tinkluose plintantis turinys dar labiau populiarina šį lėtesnį, gamtai draugišką laisvalaikį.

    Kelionių platforma „GetYourGuide“ skelbia, kad nuo 2026 metų sausio 1 dienos iki rugpjūčio 27 dienos pasauliniu mastu paukščių stebėjimo ekskursijų užsakymų padaugėjo 65 proc., palyginti su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus. Tuo metu kelionių organizatorius „Voyageurs du Monde“ praneša apie 57 proc. didesnį užsakymų skaičių liepos–spalio laikotarpiui, lyginant su pirmuoju metų pusmečiu.

    Ekspertai tai sieja su lėtojo turizmo banga ir augančiu poreikiu atitrūkti nuo ekranų bei miesto tempo. Skirtingai nei intensyvūs maršrutai po lankytinas vietas, paukščių stebėjimas skatina keliauti ramiau, ilgiau pabūti vienoje vietoje ir daugiau dėmesio skirti aplinkai.

    Papildomą impulsą suteikia ir tai, kad šis hobis tapo lengvai prieinamas: pakanka žiūronų, patogios aprangos ir kelių pagrindinių žinių apie paukščių migraciją bei buveines. Keliautojai vis dažniau renkasi pažintinius turus šlapynėse, pakrantėse ar salose, kur paukščių įvairovė didžiausia.

    Kelionių ekspertai pradedantiesiems dažnai rekomenduoja Dunojaus deltą Rumunijoje – vieną svarbiausių Europos šlapynių, kur fiksuojama daugiau nei 300 paukščių rūšių. Tai vieta, kur galima stebėti ir perinčius paukščius, ir migracijos metu besitelkiančius didelius būrius.

    Tarp populiariausių krypčių minima ir šiaurinė Graikija, esanti svarbiame migracijos kelyje. Regionas išsiskiria skirtingomis buveinėmis – nuo ežerų ir pelkių iki miškų, o geriausias metas vykti dažnai būna ne piko sezonu, kai mažiau turistų ir lengviau rasti ramių stebėjimo vietų.

    Portugalija taip pat laikoma viena geriausių krypčių jūrinių paukščių stebėjimui dėl ilgos Atlanto pakrantės ir padėties Rytų Atlanto migracijos maršrute. Ypač dažnai išskiriamos Azorų salos ir Madeira, kur sezoniniai vėjai ir srovės pritraukia įvairias jūrinių paukščių rūšis.

    Norintiems pamatyti papūgas snapu išsiskiriančius pufinus, rekomenduojama Islandija, o vienos didžiausių kolonijų aptinkamos Vestmano salose. Tokios vietos paprastai geriausiai atsiskleidžia planuojant kelionę pagal sezoną, nes kai kurios rūšys pakrantėse pasirodo tik tam tikru metų laiku.

    Kelionių draudimo ir kelionių vertinimo bendrovė „AllClear Travel“ sudarydama geriausių paukščių stebėjimo vietų sąrašus vertino užfiksuotų rūšių skaičių, oro sąlygas, atstumą iki oro uosto ir kasdienes kelionės išlaidas. Į pasaulinį dvidešimtuką pateko tik dvi Europos kryptys.

    Aukščiausiai Europoje įvertintas Falsterbu pusiasalis Švedijoje, žinomas kaip vienas geriausių taškų stebėti migraciją. Kita kryptis – Titchwell Marsh rezervatas Anglijos Norfolke, laikomas viena žinomiausių paukščių stebėjimo vietų Jungtinėje Karalystėje.

    „Paukščių stebėjimas kaip kelionių patirtis jau seniai peržengė paslėptos tendencijos ribas“, – sakė „GetYourGuide“ globalių tendencijų ir kelionių patirčių ekspertė Enn Wallin.

    Ekspertai pastebi, kad ši kryptis Europoje greičiausiai ir toliau augs: dalis keliautojų ieško tvaresnių alternatyvų, o kitiems tai tampa būdu keliauti kryptingai, mokytis atpažinti rūšis ir atrasti mažiau turistų paliestas vietoves. Rezultatas – atostogos, kuriose svarbiausia ne greitis, o pastebėjimai.

  • JAV apie Islandiją: Arkties saugumas – prioritetas, bet daugiau karių dislokuoti kol kas neplanuojama

    Arkties saugumas – darbotvarkės centre

    Jungtinės Valstijos šiuo metu neplanuoja didinti savo karinės obecities Islandijoje, tačiau su Reikjaviku tęsia konsultacijas dėl saugumo Šiaurės Atlante ir platesniame Arkties regione. Tai aptarta per JAV valstybės sekretoriaus Marco Rubio vizitą Islandijos sostinėje.

    Pasak JAV diplomatinės vadovybės, dėmesys telkiamas į regiono stabilumą ir NATO atgrasymo priemones, o bet kokie sprendimai dėl papildomų pajėgų priklausytų ir nuo pačios Islandijos politinės valios. Islandija yra NATO narė, tačiau neturi nuosavos kariuomenės.

    „Jūs neturite savo kariuomenės, bet esate NATO narė ir prisidedate – tai svarbu“, – sakė Marco Rubio.

    Ką reiškia JAV ir Islandijos gynybos ryšiai?

    Islandija saugumo architektūroje remiasi 1951 metais pasirašyta dvišale gynybos sutartimi su JAV. Pagal šį susitarimą Vašingtonas įsipareigojo prisidėti prie salos gynybos, o Islandija sudaro sąlygas sąjungininkų veiklai ir priimančios šalies paramai.

    Rubio vizito metu pabrėžta, kad Islandija prie regiono saugumo prisideda leisdama JAV ir sąjungininkų pajėgoms naudotis infrastruktūra, taip pat rengdama ir priimdama pratybas. JAV karinis vaidmuo Islandijoje per pastaruosius dešimtmečius kito: po Šaltojo karo nuolatinė laikysena buvo mažinama, o 2006 metais reikšminga dalis nuolatinių pajėgumų buvo iškelta.

    Kodėl Islandija svarbi Šiaurės Atlantui?

    Islandijos geografinė padėtis tarp Šiaurės Amerikos, Grenlandijos ir Europos daro ją strategiškai reikšmingą NATO logistikai bei stebėsenai Šiaurės Atlante. Uostai ir oro uostai šiame maršrute vertinami kaip svarbūs sąjungininkų mobilumui, greitam pastiprinimų permetimui ir jūrinių grėsmių kontrolei.

    Ekspertų vertinimu, praktinėse derybose gali būti kalbama ne tiek apie naujų karių dislokavimą, kiek apie infrastruktūros plėtrą ar modernizavimą, kad prireikus sąjungininkų pajėgos galėtų veikti greičiau. Tokios priemonės atitiktų pastaraisiais metais stiprėjančią NATO orientaciją į atgrasymą šiauriniuose flanguose.

    Pokalbiuose – ir kiti geopolitiniai klausimai

    Susitikimuose Reikjavike aptarti ne tik gynybos, bet ir platesni tarptautiniai klausimai, įskaitant bendradarbiavimą su partneriais Arkties saugumo temomis, karą Ukrainoje ir situaciją Artimuosiuose Rytuose. Taip pat paliestos prekybinės temos bei didžiųjų valstybių konkurencija, kuri vis dažniau persikelia ir į šiaurines platumas.

    Vizitas turėjo ir simbolinį aspektą: Rubio priimtas Hofdi viloje – vietoje, siejamoje su istoriniais JAV ir Sovietų Sąjungos lyderių susitikimais. Šis kontekstas pabrėžė, kad Šiaurės Atlanto ir Arkties kryptis vėl tampa viena svarbiausių geopolitinės darbotvarkės ašių.

  • Islandijos geoterminės energijos pamokos Europai: ekspertas apie svarbiausią pranašumą ir kliūtis

    Geotermija be ugnikalnių

    Islandijos patirtis geoterminėje energetikoje dažnai siejama su vulkanine geografija, tačiau geoterminės šilumos ir elektros gamyba nėra vien ugnikalnių šalių privilegija. Geoterminės energijos ekspertas Árni Magnússon pabrėžia, kad svarbiausia Islandijos „eksporto“ dalis Europai yra ne geologija, o sukauptos žinios ir praktika.

    Pasak jo, Europoje jau yra sėkmingų pavyzdžių, kai geoterminiai projektai vystomi ne vulkaninėse teritorijose. Vienas dažniausiai minimas regionas yra Panonijos baseinas Vidurio Europoje, kur geoterminė šiluma taikoma centralizuotam šildymui, žemės ūkiui, SPA infrastruktūrai ir pramonei.

    „Vertingiausias dalykas, kuriuo Islandija gali pasidalyti su Europa, yra ne jos geologija, o žinios“, – sakė Árni Magnússon.

    Ką Europa gali perimti

    Eksperto teigimu, Islandijos modelis remiasi dešimtmečiais kaupta kompetencija: nuo išteklių žvalgybos, gręžinių planavimo ir gręžybos iki telkinių vertinimo, jų tvaraus naudojimo ir praktinių panaudojimo scenarijų. Šias kompetencijas galima pritaikyti šalims, turinčioms žemos ar vidutinės temperatūros geoterminius išteklius.

    Toks potencialas ypač svarbus šilumos sektoriui, kuriame daugelyje Europos valstybių išlieka didelė priklausomybė nuo iškastinio kuro. Geoterminė šiluma gali tapti patikimu baziniu šaltiniu centralizuotame šildyme, šiltnamiuose, akvakultūroje ar pramoniniuose procesuose, jei sudaromos tinkamos sąlygos investicijoms ir projektų įgyvendinimui.

    Leidimai ir rizika investuotojams

    Magnússon akcentuoja, kad didžiausia kliūtis plėtrai dažnai yra ne technologijos, o reguliacinė aplinka. Jo vertinimu, greitesnės ir labiau prognozuojamos leidimų išdavimo procedūros ženkliai pagerintų investicinį klimatą ir padėtų spartinti geoterminių projektų plėtrą visame regione.

    „Greitesnės ir labiau prognozuojamos leidimų išdavimo procedūros reikšmingai pagerintų investicinę aplinką ir padėtų paspartinti geotermijos plėtrą“, – sakė Árni Magnússon.

    Kita esminė tema yra ankstyvosios stadijos rizika, ypač žvalgybos ir gręžybos etapuose, kai projektai reikalauja didelių investicijų, o rezultatas nėra garantuotas. Ekspertas teigia, kad riziką galima mažinti etapiniu principu, aiškiai apibrėžiant sprendimų taškus ir pradedant nuo santykinai mažesnių sąnaudų tyrimų, o tik tada pereinant prie brangiausio gręžimo etapo.

    Jo nuomone, tam padeda ir viešojo sektoriaus instrumentai: garantijos, rizikos pasidalijimo mechanizmai ar kitos finansavimo priemonės, kurios sumažina barjerą privačiam kapitalui. Ilgalaikės šilumos ar elektros supirkimo sutartys taip pat gali suteikti daugiau pajamų aiškumo ir palengvinti finansavimą.

    Partnerystės ir geotermijos taškai regione

    Kalbėdamas apie bendradarbiavimą, Magnússon išskiria partnerystes tarp Šiaurės šalių technologijų tiekėjų, konsultantų, inžinerinių įmonių ir vietos vystytojų bei institucijų. Jo teigimu, derinant geologines ir technines kompetencijas galima greičiau identifikuoti perspektyvius telkinius ir sumažinti klaidų kainą ankstyvuose etapuose.

    Vertindamas Vidurio ir Rytų Europos potencialą, ekspertas akcentuoja, kad galimybių yra daug ir jos nėra sutelktos viename taške. Perspektyvos minimos įvairiose šalyse, o didelė dalis išteklių vis dar menkai ištirta arba nepakankamai naudojama, ypač geoterminės šilumos tiesioginiam panaudojimui.

    Pasak jo, geoterminiai ištekliai yra vietiniai, gali užtikrinti stabilų bazinį energijos tiekimą, prisidėti prie energetinio saugumo ir paprastai pasižymi palyginti mažu poveikiu aplinkai. Tinkamai suplanuoti ir suvaldyti projektai gali būti konkurencingi vartotojui ir patrauklūs ekonomiškai.

  • Islandijos balsavimą dėl ES derybų pakoregavo klaidinantys teiginiai: labiausiai kirto žvejyba

    Islandijos balsavimą dėl ES derybų pakoregavo klaidinantys teiginiai: labiausiai kirto žvejyba

    Islandijoje po įtemptos kampanijos rinkėjai nepritarė derybų su Briuseliu dėl narystės Europos Sąjungoje atnaujinimui. Rugpjūčio 29 dieną „ne“ pasakė 52,8 proc. balsavusiųjų, o derybos su ES faktiškai buvo įšaldytos dar nuo 2013 metais.

    Viešojoje erdvėje referendumo metu plito prieštaringi ir netikslūs teiginiai, dalis jų buvo kartojami tiek socialiniuose tinkluose, tiek kai kuriose žiniasklaidos priemonėse. Dėl to rinkėjams buvo sunkiau atsirinkti, kas yra faktai, o kas – politinės interpretacijos.

    Ryškiausias nesusipratimas kilo dėl jautriausios temos – žvejybos. Sklandė pranešimai apie tariamas derybas, kuriose esą buvo kalbama apie specialią išimtį Islandijai iš ES bendros žuvininkystės politikos.

    Visgi Islandijos užsienio reikalų ministrė Þorgerður Katrín Gunnarsdóttir vėliau viešai atmetė teiginius, kad tokios išimtys buvo aptartos taip, kaip tai buvo pateikta kai kuriuose pranešimuose. Po šių patikslinimų dalis žiniasklaidos pripažino, kad istorija buvo perteikta netiksliai.

    Žvejybos kvotos – politinis nervas

    Žvejybos ištekliai Islandijoje laikomi strateginiu turtu, o kontrolė dėl žvejybos plotų istoriškai buvo ginama ypač griežtai. Tai primena ir vadinamieji Menkių karai su Jungtine Karalyste, vykę nuo XX amžiaus šeštojo iki aštuntojo dešimtmečio.

    ES narystė reiškia prisitaikymą prie bendros žuvininkystės politikos, kuri apima ir kvotų bei prieigos prie išteklių taisykles. Vis dėlto nėra vieningo sutarimo, kokio masto kvotų perskirstymas realiai grėstų Islandijai, nes galutines sąlygas nustato derybos.

    Tarptautinių santykių ekspertas Arno Minasian atkreipė dėmesį, kad neapibrėžtumas dėl žvejybos ir žemės ūkio temų gali mažinti visuomenės pasitikėjimą pačiu procesu. Pasak jo, tai yra skyriai, kurie Islandijai būtų vieni svarbiausių ir politiškai sudėtingiausių.

    „Jei nuo pat pradžių neaišku, kaip būtų sprendžiama žvejybos ir žemės ūkio klausimų esmė, visuomenei sunku patikėti, kad galutinis susitarimas bus priimtinas“, – sakė A. Minasian.

    Žuvininkystė Islandijos ekonomikai turi reikšmingą svorį: sektoriuje dirba apie 4 proc. darbuotojų, o jo indėlis į bendrąjį vidaus produktą siekia maždaug 8 proc. Dėl to bet kokie signalai apie galimą kontrolės praradimą kampanijoje tampa ypač paveikūs.

    Teiginys apie naudą be narystės

    Kita dažnai kartota žinutė buvo susijusi su Islandijos padėtimi Europos ekonominėje erdvėje. Kritikai teigė, kad šalis jau gauna esą beveik visus ES narystės privalumus, todėl narystė atneštų tik papildomų įsipareigojimų.

    Tačiau būdama Europos ekonominės erdvės narė Islandija perkelia dalį ES vidaus rinkos taisyklių, bet neturi balsavimo teisės priimant sprendimus. Šalis neturi atstovų Europos Parlamente, nedalyvauja Europos Komisijos darbe ir neturi tiesioginės įtakos tam, kaip formuojamos taisyklės, kurių vis tiek privalo laikytis vidaus rinkoje.

    Be to, referendumo kampanijoje išsiskyrė ir teiginiai apie kainą, kurią Islandija mokėtų už narystę. Buvo minimi labai skirtingi skaičiai – nuo maždaug 50 000 000 eurų iki 1 000 000 000 eurų per metus.

    Nepriklausomo analitinio centro Europustraumar vertinimu, grynoji Islandijos narystės kaina galėtų siekti apie 60 000 000 eurų per metus. Tokie skirtumai rodo, kaip lengvai kampanijoje finansiniai argumentai tampa politinės kovos įrankiu, ypač kai auditorijai pateikiami be aiškaus paaiškinimo, kas įskaičiuota į sumą.

    Ekspertai pabrėžia, kad tokiose kampanijose lemiamą įtaką dažnai turi ne vien pati tema, bet ir informacijos kokybė. Kai jautriausi klausimai, tokie kaip žvejybos kvotos ar narystės kaina, apipinami nepatikrintais teiginiais, rinkėjų pasirinkimą gali formuoti ne faktai, o baimės ir neapibrėžtumas.

  • ES vėl pasirinko tylą: Islandija referendume pasakė ne narystei – ir skamba Brexit aidas

    ES vėl pasirinko tylą: Islandija referendume pasakė ne narystei – ir skamba Brexit aidas

    Europos Sąjunga dar kartą pasirinko itin santūrų toną, kai Islandijos rinkėjai referendume nusprendė neatnaujinti derybų dėl narystės ES. Balsai pasiskirstė beveik perpus: 52,8 proc. pasisakė prieš, 47,2 proc. – už, o kampanija šalyje paliko ryškų susiskaldymo pėdsaką.

    Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen viešai rezultato nekomentavo, o institucijos poziciją iš esmės apsiribojo formuluote, kad Briuselis „atsižvelgė“ į balsavimą. Tuo tarpu Europos Vadovų Tarybos pirmininko António Costa atstovas pabrėžė, jog ES gerbia demokratinį islandų pasirinkimą ir laiko Islandiją artima partnere.

    Tokia laikysena atgaivino seną diskusiją: ar institucinis neutralumas referendumuose, kurie tiesiogiai paliečia pačią ES, nėra politiškai žalingas. Kritikai teigia, kad tyla suteikia daugiau erdvės emociniams argumentams ir dezinformacijai, o šalininkai primena, jog aktyvi Briuselio kampanija lengvai gali būti išnaudota kaip spaudimo įrodymas.

    Vyriausybės prašymas nesikišti

    Islandijos valdžia Briuseliui aiškiai signalizavo, kad referendumas yra vidaus politikos klausimas. Premjerė Kristrún Frostadóttir dar prieš balsavimą pabrėžė, jog sprendimas pradėti derybas ar jų nepradėti priklauso tik islandams, todėl nereikalingas „neprotingas kišimasis“.

    Kartu ji pripažino, kad gyventojams kylant klausimų apie ES, natūralu tikėtis atsakymų iš pačių europinių institucijų. Ši taktika sutapo su proeuropietiškos stovyklos siekiu sumažinti įtampą ir akcentuoti, kad kalbama tik apie derybų atnaujinimą, o ne apie galutinę narystę.

    „Tai nėra balsavimas dėl narystės, nes jei derybos būtų atnaujintos ir pasiektas susitarimas, vėliau vis tiek vyktų atskiras referendumas“, – sakė Kristrún Frostadóttir.

    Žvejyba, ekonomika ir tapatybė

    Didžioji kampanijos dalis sukosi apie ekonomiką. Derybų šalininkai argumentavo, kad narystė galėtų sumažinti skolinimosi kainą, stabilizuoti valiutos svyravimus ir priartinti šalį prie euro įvedimo, kas, jų teigimu, sustiprintų finansinį saugumą.

    Priešininkai labiausiai akcentavo suverenumą ir praktines pasekmes žvejybai bei žemės ūkiui – sektoriams, kurie Islandijoje turi ne tik ekonominę, bet ir politinę reikšmę, ypač regionuose. Jie įspėjo, kad ES taisyklės galėtų pakeisti kvotų ir išteklių valdymo principus, o tai rinkėjams tapo vienu jautriausių klausimų.

    „Tai buvo ne vien apie ekonominius interesus. Argumentai prieš derybas daugeliui pasirodė artimesni Islandijos tapatybei“, – sakė Huldа Þórisdóttir.

    Brexit šešėlis ir Briuselio pamokos

    ES atsargumas Islandijoje dažnai lyginamas su 2016 metų Jungtinės Karalystės referendumu dėl pasitraukimo iš ES. Tuomet Londonas taip pat ragino Bendrijos institucijas nesikišti, o Briuselis, vengdamas tiesioginės politinės konfrontacijos, iš esmės laikėsi atokiau nuo kampanijos.

    Kritikai primena, kad po Brexit ne kartą buvo pripažinta: melagingiems teiginiams ir manipuliacijoms viešojoje erdvėje dažnai nebuvo atsakyta laiku. Kita vertus, dalis ekspertų pabrėžia, kad bet kokia aktyvesnė ES pozicija galėjo sukelti priešingą efektą ir tapti papildomu argumentu euroskeptikams.

    Islandijos atvejis parodė, kaip greitai klausimas dėl derybų formato gali virsti principiniu ginču apie suverenumą. Šalies nepriklausomybė, įtvirtinta 1944 metais po atsiskyrimo nuo Danijos, ir šiandien išlieka stiprus politinis motyvas, kurį kampanijoje sėkmingai išnaudojo „ne“ stovykla.

  • Islandijos referendumas smogė Briuseliui: rinkėjai atkirto ES narystei, nugalėjo ekonomika

    Islandijos referendumas smogė Briuseliui: rinkėjai atkirto ES narystei, nugalėjo ekonomika

    Islandijos rinkėjai referendume atmetė siūlymą atnaujinti derybas dėl narystės Europos Sąjungoje. „Ne“ stovyklai atiteko 52,8 proc. balsų, o tai tapo nemaloniu signalu Briuseliui, kuris pastaraisiais metais vis dažniau pabrėžia ES kaip saugumo ir gynybos ramsčio vaidmenį.

    Europos Komisijos ir dalies ES politikų akyse Islandija buvo laikoma pavyzdžiu, kaip auganti įtampa Europoje ir Arktyje galėtų priartinti turtingas Šiaurės valstybes prie Bendrijos. Tačiau balsavimas parodė, kad net ir permainingame geopolitiniame fone rinkėjams svarbiausios išlieka kasdienės ekonominės dilemos.

    Kas nulėmė balsavimą?

    Referendumo kampanijoje dominuojančia tema tapo ne gynyba, o ekonomika: valiuta, palūkanos, infliacija ir jautriausias klausimas Islandijai – žvejybos kontrolė. Pritariantys derybų atnaujinimui argumentavo, kad artimesnė integracija, įskaitant galimą prisijungimą prie euro zonos, ilgainiui galėtų sumažinti skolinimosi kainą ir stabilizuoti kainas.

    Priešininkai akcentavo suverenitetą ir sektorius, kurie šalies tapatybei yra esminiai: žuvininkystę ir žemės ūkį. Islandijoje žvejybos politika tradiciškai vertinama kaip viena kertinių valstybės ekonominio savarankiškumo atramų, todėl bet kokie pokyčiai, susiję su ES bendromis taisyklėmis, kampanijoje tapo lengvai mobilizuojamu argumentu.

    „Saugumo argumentas galėjo sustiprinti jau turėtas nuostatas, bet jis nebuvo lemiamas – kampanijoje jis skambėjo daug tyliau, nei tikėtasi“, – sakė Islandijos universiteto profesorė Hulda Þórisdóttir.

    Saugumas: ES ar NATO?

    Briuselis pastaruoju metu vis aktyviau siekia įrodyti, kad ES gali būti ne tik rinka, bet ir politinė bei saugumo sąjunga. Tačiau Islandijos sprendimas išryškino ribą: valstybė yra NATO narė, neturi nuolatinės kariuomenės, o jos visuomenėje gyvas įsitikinimas, kad esama saugumo architektūra jau dabar suteikia pakankamas garantijas.

    Diskusijose atsispindėjo ir platesnė Šiaurės regiono logika. Po Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą Švedija ir Suomija pasirinko NATO, bet tai automatiškai nesukėlė panašaus impulso dėl ES Islandijoje ar Norvegijoje. Abi šalys yra giliai įsitraukusios į Europos saugumo bendradarbiavimą, tačiau rinkėjų akimis pilna narystė ES dažnai vertinama kaip brangi kaina už ribotą papildomą naudą.

    „ES narystė nesiūlo išskirtinės teritorinės saugumo garantijos, todėl sprendimą nulėmė ekonominis sandoris – ypač žvejyba, valiuta ir suverenitetas“, – sakė Europos politikos centro patarėjas Chrisas Kremidasas-Courtney.

    Ką tai reiškia Briuseliui?

    Islandijos balsavimas Briuseliui yra perspėjimas, kad vien saugumo retorika nebūtinai įtikins net artimus, turtingus ir demokratiškai stabiliais laikomus partnerius. ES institucijoms tai gali reikšti poreikį aiškiau apibrėžti, kokią realią pridėtinę vertę kandidačių visuomenėms suteikia bendros gynybos iniciatyvos, o ne vien deklaracijos.

    Tuo pačiu rezultatas nereiškia santykių lūžio: Islandija ir toliau išlieka glaudžiai susieta su Europa per NATO, bendradarbiavimą Arkties klausimais ir ekonominius ryšius. Vis dėlto referendumas parodė, kad kalbant apie narystę ES lemiamas veiksnys dažniausiai yra ne tarptautinės grėsmės, o nacionalinio ūkio ir suvereniteto kaina.

    „Galų gale islandai ES pirmiausia mato kaip rinką, į kurią galima stoti – arba ne“, – sakė Chrisas Kremidasas-Courtney.

  • Islandijos referendumas dėl ES derybų: signalas Europai ir naujas argumentas JAV dėl Grenlandijos

    Islandijoje įvykęs referendumas dėl derybų su Europos Sąjunga atnaujinimo baigėsi skeptikų pergale: 52,8 proc. rinkėjų pasisakė prieš, o 47,2 proc. pritarė derybų grąžinimui į darbotvarkę. Toks rezultatas sustabdė planus dėl gilesnės integracijos su ES ir vėl iškėlė klausimą, kokį vaidmenį šalis nori matyti Europoje ir NATO architektūroje.

    Švedijos leidinyje „Dagens Nyheter“ publikuotoje analizėje pabrėžiama, kad balsavimo baigtis yra nemalonus signalas Briuseliui. Pasak komentaro autorės, nesėkmingas bandymas grąžinti Islandiją į plėtros diskusiją rodo, jog ES patrauklumas Šiaurės Atlanto regione nėra savaime suprantamas, o geopolitinė konkurencija šiame flanke auga.

    Arkties geopolitika vėl centre

    Analitikai atkreipia dėmesį, kad Islandijos sprendimas gali būti interpretuojamas ne tik kaip vidaus politikos, bet ir kaip platesnių regiono nuotaikų indikatorius. Pastaraisiais metais Arktis tampa strategiškai svarbesnė dėl laivybos kelių, išteklių, ryšių infrastruktūros ir karinio saugumo, todėl kiekvienas politinis poslinkis Šiaurėje vertinamas per didžiųjų galių konkurencijos prizmę.

    „Tai gali paskatinti Baltuosius rūmus dar aktyviau ieškoti argumentų, kodėl verta stiprinti spaudimą Grenlandijai atsiskirti nuo Danijos Karalystės“, – rašoma „Dagens Nyheter“ komentare.

    Islandijos pasirinkimo kaina ir alternatyvos

    Referendumo rezultatas reiškia, kad Islandijos Vyriausybei teks spręsti dalį klausimų savarankiškai, be ES politinio rėmo, įskaitant ekonominio stabilumo ir konkurencingumo problemas. Šalies ekonomika istoriškai jautri išorės šokams, o vidaus diskusijose nuolat grįžta temos apie valiutos stabilumą, investicijų aplinką ir priklausomybę nuo kelių pagrindinių sektorių.

    Saugumo srityje Islandija neturi savo kariuomenės, todėl remiasi NATO ir dvišaliu gynybos bendradarbiavimu su JAV. Augant įtampoms Arkties regione, ši priklausomybė įgauna papildomą svorį, o bet koks ES krypties silpnėjimas gali būti suprastas kaip dar didesnis pasitikėjimas transatlantiniu saugumo modeliu.

    Tuo pat metu ES plėtros ir įtakos klausimai išlieka jautrūs pačiai Bendrijai: Islandija dažnai minima kaip valstybė su brandžia demokratine sistema ir aukštais institucijų standartais, todėl jos dvejonės dėl narystės derybų kai kam tampa platesnės Europos konkurencingumo ir patrauklumo diskusijos dalimi.

  • Islandija referendume atmetė stojimo derybas: ką Briuselis sako apie „artimą partnerę“?

    Islandija referendume atmetė stojimo derybas: ką Briuselis sako apie „artimą partnerę“?

    Europos Komisija santūriai sureagavo į Islandijos referendumo rezultatą, kuriuo rinkėjai nepritarė stojimo į Europos Sąjungą derybų atnaujinimui. Briuselis pabrėžė gerbiantis demokratinį sprendimą ir patikino, kad Islandija išlieka artima ES partnerė.

    Galutiniai balsavimo skaičiai parodė, kad sprendimas buvo itin apylygus: 52,8 proc. pasisakė prieš derybų atnaujinimą, 47,2 proc. pritarė. Toks nedidelis skirtumas rodo, kad visuomenėje išlieka ryški nuomonių takoskyra dėl šalies santykio su ES.

    „Europos Komisija atsižvelgia į Islandijos referendumo baigtį ir gerbia Islandijos žmonių pasirinkimą. Islandija išlieka artima Europos Sąjungos partnerė“, – sakė Europos Komisijos atstovas spaudai.

    Europos Vadovų Tarybos pirmininkas António Costa taip pat akcentavo ryšio tęstinumą, po apsikeitimo žinutėmis su Islandijos ministre pirmininke Kristrún Frostadóttir. Pasak jo atstovo, abu lyderiai išreiškė norą toliau stiprinti ES ir Islandijos bendradarbiavimą, nepaisant referendumo baigties.

    „Prezidentas Costa pabrėžė, kad ES visiškai gerbia demokratinį Islandijos žmonių pasirinkimą. Islandija išlieka viena artimiausių ir patikimiausių ES partnerių“, – teigiama Europos Vadovų Tarybos atstovo komentare.

    Pati Frostadóttir dar iki balsavimo buvo pareiškusi, kad jei rinkėjai pasakys „ne“, ji šį klausimą atidės bent iki kadencijos pabaigos. Visgi po rezultatų ji pripažino, kad beveik pusė visuomenės tikėjosi kito sprendimo, todėl politinis ir visuomeninis dialogas dėl Europos krypties neišnyks.

    Islandija daugelį metų yra glaudžiai integruota į Europos ekonominę erdvę ir turi plačią prieigą prie bendrosios rinkos, nors nėra ES narė. Tokia padėtis leidžia šaliai dalyvauti didelėje dalyje ES vidaus rinkos taisyklių sistemos, tačiau kartu išlaikyti daugiau nacionalinio savarankiškumo jautriausiose srityse.

    Būtent žuvininkystė ir žemės ūkis ilgą laiką laikomi sudėtingiausiais klausimais, kai kalbama apie galimą stojimą. Islandija nėra įtraukta į ES bendrą žuvininkystės ir bendrą žemės ūkio politiką, o šios sritys tradiciškai kelia daugiausia politinių aistrų ir derybinių rizikų.

    Istoriškai stojimo procesas buvo sustabdytas 2013 metais, kai derybos faktiškai įšalo, o vėliau politinė valia grįžti prie jų šalyje ne kartą keitėsi. Šį kartą referendumas turėjo atsakyti, ar verta iš naujo atverti duris deryboms, tačiau dauguma pasirinko status quo.

    Sprendimas svarbus ir platesniame ES plėtros kontekste, kuris po Rusijos karo prieš Ukrainą vėl tapo vienu ryškiausių Europos darbotvarkės klausimų. Briuselis siekia išlaikyti patikimą plėtros perspektyvą valstybėms kandidatėms ir kartu ieško būdų, kaip suteikti joms apčiuopiamų naudų dar iki formalaus įstojimo.

    Šiuo metu pažangiausiai iš kandidatų į priekį juda Juodkalnija, kuri jau laikinai uždarė 18 iš 33 derybinių skyrių. ES viduje vis dažniau diskutuojama apie etapinės integracijos modelį, kai kai kurios programos ar priemonės kandidatėms atsiveria anksčiau, kad plėtros pažadai nevirstų vien politiniais pareiškimais.

    Islandijos referendumo baigtis gali sumažinti argumentų tiems, kurie tikėjosi matyti greitą ir „lengvesnį“ plėtros pavyzdį, galintį sustiprinti visuomenės pasitikėjimą plėtra. Tačiau Briuselis kol kas siunčia aiškų signalą: net ir be narystės derybų Islandija ES akyse išlieka strategiškai svarbi ir itin artima partnerė.

  • Islandija referendume atmetė derybų dėl narystės ES atnaujinimą: šalis pasidalijo pusiau

    Islandija referendume atmetė derybų dėl narystės ES atnaujinimą: šalis pasidalijo pusiau

    Islandijoje po referendumo dėl derybų su Europos Sąjunga atnaujinimo nuotaikos išsiskyrė: dalis visuomenės kalbėjo apie palengvėjimą, kiti neslėpė nusivylimo. Balsavimas vyko šeštadienį, o rezultatai paaiškėjo sekmadienį, kai buvo suskaičiuoti balsai.

    Viešosios transliacijos kanalo RÚV duomenimis, 52,8 proc. rinkėjų pasisakė prieš derybų dėl galimos narystės ES atnaujinimą, o 47,2 proc. pritarė idėjai grįžti prie stojimo proceso. Tai reiškia, kad sprendimą lėmė palyginti nedidelė persvara, o diskusija visuomenėje, kaip teigiama, buvo įkaitusi.

    Reikjavike, kur rinkimų naktį būriavosi tiek derybų šalininkai, tiek priešininkai, balsų skaičiavimas buvo sutiktas skirtingai. Vieni referendumą vertino kaip signalą išlaikyti kuo daugiau savarankiškumo, kiti akcentavo, kad ryšys su ES galėtų suteikti daugiau stabilumo ir politinio svorio.

    „Diskusija buvo gana agresyvi. Dabar tikiuosi, kad skirtingos stovyklos ras būdą sustiprinti mūsų bendruomenę Islandijoje, išnaudodamos savo metodus ir ryšius su Europa, Amerika bei Azija“, – sakė dvasininkas Skuli Olafsson Skuli.

    „Man sunku suvokti, kad tai yra ne. Atrodo, tarsi dar nepatikėčiau rezultatu“, – sakė menininkė Anna Maria Bogadottir.

    Centro kairės premjerė Kristrún Frostadóttir sekmadienį pareiškė gerbsianti referendumo baigtį ir pabrėžė aukštą rinkėjų aktyvumą. Pasak jos, rezultatas rodo aiškų visuomenės susiskaldymą, todėl politiniams sprendimams reikės tvirto mandato ir atsargumo, kad klausimas dar labiau neskaldytų šalies.

    „Akivaizdu, kad beveik pusė šalies norėjo tęsti derybas, bet daugiau nei pusė to nenorėjo. Mes gerbsime šį rezultatą“, – sakė Kristrún Frostadóttir.

    Referendumo baigtį komentavo ir buvęs Islandijos prezidentas Ólafur Ragnar Grímsson, rėmęs stovyklą prieš derybų atnaujinimą. Jo vertinimu, tai yra aiškus visuomenės sprendimas, kurį politikai privalo priimti kaip mandatą tolimesnei krypčiai.

    Šis balsavimas sulaukė atgarsio ir už Islandijos ribų. Kai kurie dešiniųjų pažiūrų politikai Jungtinėje Karalystėje bei Prancūzijoje viešai pasveikino rezultatą, pabrėždami nacionalinio suverenumo argumentą ir skeptišką požiūrį į didesnę Europos integraciją.

    Europos Komisija pateikė trumpą reakciją, nurodydama, kad atsižvelgia į referendumo rezultatą ir gerbia Islandijos žmonių pasirinkimą. Tai reiškia, kad iniciatyva dėl derybų atnaujinimo artimiausiu metu, tikėtina, nebus grąžinta į ES darbotvarkę be aiškaus politinio sprendimo pačioje Islandijoje.

    Istoriškai Islandija dėl narystės ES kreipėsi 2009 metais, po 2008 metų finansų krizės, kai šalies ekonomika patyrė didelį smūgį. Europos Komisija 2010 metais pateikė palankią nuomonę, tačiau vėliau, pasikeitus valdžiai, euroskeptiškai nusiteikusi vyriausybė 2013 metais derybas sustabdė.

    Nors šis referendumas formaliai buvo apie derybų atnaujinimą, platesnis klausimas išliko tas pats: kiek glaudžiai Islandija turėtų sieti savo ateitį su ES. Rezultatai rodo, kad tema greitai niekur nedings, nes beveik pusė rinkėjų pasirinko priešingą kryptį, o tai politikams signalizuoja apie ilgalaikį visuomenės lūkestį grįžti prie diskusijos kitu laiku.