Tag: Istorija

  • Darbas nuo aušros ir „greitas maistas“: kaip iš tiesų atrodė eilinio senovės Romos gyventojo diena

    Darbas nuo aušros ir „greitas maistas“: kaip iš tiesų atrodė eilinio senovės Romos gyventojo diena

    Senovės Roma beveik neturėjo tokio dirbtinio apšvietimo, prie kokio esame įpratę šiandien. Alyvos lempos skleidė menką šviesą, o pati alyva buvo brangi, todėl dauguma žmonių guldavosi netrukus po sutemų ir keldavosi kartu su saule.

    Vasarą tai dažnai reiškė kėlimąsi apie penktą ryto, o žiemą kiek vėliau. Vos prašvitus miestas atgydavo: į gatves išeidavo prekeiviai, kepėjai atidarydavo dirbtuves, amatininkai ruošdavosi darbui.

    Daliai miestiečių rytas prasidėdavo vizitu pas patroną, turtingą globėją, galintį padėti pinigais ar ryšiais. Tokia klientų ir patronų sistema buvo viena svarbiausių Romos visuomenės atramų, formavusi tiek kasdienę tvarką, tiek socialines galimybes.

    Rytas ir pietūs: paprasta

    Rytinis valgis, romėnų vadintas ientaculum, dažniausiai būdavo kuklus. Dažnam užtekdavo duonos, kartais pamirkytos vyne ar alyvuogių aliejuje, šalia atsirasdavo sūrio, alyvuogių, džiovintų vaisių, rečiau kiaušinių.

    Pasiturintys gyventojai galėjo rinktis medų ar šviežius vaisius, tačiau daugumai pagrindas išlikdavo grūdai ir duona. Apie vidurdienį būdavo valgomas prandium, greitas ir paprastas patiekalas, labiau panašus į šiandienį pietų užkandį.

    Dažnai tai būdavo vakarykščio maisto likučiai, daržovės, sūriai, žuvis ar kiek mėsos, jei šeimos biudžetas tai leisdavo. Tokia mitybos logika atspindėjo Romos realybę: miestas buvo milžiniškas, o daugumai svarbiausia buvo sotumas ir kaina.

    Vakarienė ir garsusis garum

    Vakare ateidavo cenas, vakarienės, metas. Turtingų romėnų namuose ji kartais trukdavo valandas ir virsdavo kelių patiekalų puota, tačiau dauguma miestiečių valgė gerokai kukliau.

    Ant stalo dažniausiai atsidurdavo kruopos, lęšiai, pupos, daržovės, duona, alyvuogių aliejus ir žuvis. Kiauliena buvo viena populiariausių mėsų, bet nemažai šeimų ją laikė labiau šventiniu priedu nei kasdienybe.

    Romėnų virtuvės neįmanoma aptarti nepaminėjus garum, fermentuoto žuvų padažo iš žuvų vidurių ir druskos. Skamba atgrasiai, bet anuomet tai buvo universalus skonio stipriklis, kurį dėdavo į mėsą, daržoves, žuvį, o kartais net į saldesnius patiekalus.

    Ar Roma turėjo fast food?

    Taip, ir labai aiškiai atpažįstamą. Mieste veikė daugybė mažų užeigų, vadintų thermopolia, kuriose buvo galima nusipirkti paruošto karšto maisto, sriubų ar troškinių, duonos ir praskiesto vyno.

    Daugeliui tai buvo ne pramoga, o būtinybė. Nemaža dalis romėnų gyveno insulae, daugiaaukščiuose nuomojamuose namuose, kurių pigiausiuose būstuose dažnai nebuvo virtuvės ar net vietos maistui gaminti.

    Tokiu atveju nusipirkti šilto patiekalo gatvėje būdavo paprasčiau ir kartais pigiau nei gaminti namuose. Dėl šios priežasties thermopolia neretai vadinamos ankstyviausia greitojo maisto kultūros forma.

    Darbo diena, atlygis ir poilsis

    Tipinis romėnas dažnai dirbdavo šešias dienas per savaitę, nuo ankstyvo ryto iki vėlyvos popietės. Karščiausiais mėnesiais galėjo būti daroma ilgesnė pertrauka dienos viduryje, kai dirbti tapdavo fiziškai per sunku.

    Roma buvo didžiulė metropolija, todėl čia reikėjo beveik visų profesijų: kalvių, puodžių, kepėjų, dailidžių, mūrininkų, audėjų, krovikų, vežikų, sandėlių darbininkų. Administracijoje dirbo raštininkai ir įvairūs tarnautojai, o turtinguose namuose svarbų vaidmenį atliko vergai, tarp jų ir išsilavinę mokytojai ar gydytojai.

    Nors visuomenė buvo patriarchalinė, moterys taip pat dirbo, ypač žemesniuose sluoksniuose. Jos prekiavo, audė, dirbo smulkiose užeigose ar skalbyklose, o turtingesnės galėjo prižiūrėti šeimos turtą ir verslus, nors politinių teisių neturėjo.

    Tiksliai pasakyti, kiek uždirbdavo eilinis romėnas, sudėtinga, nes atlyginimai kito per šimtmečius ir skyrėsi pagal regionus. Vis dėlto istoriniai vertinimai rodo, kad nekvalifikuotas darbininkas dažnai gaudavo maždaug vieną denarą už dieną, o kvalifikuoti amatininkai galėjo uždirbti daugiau.

    Senatvės pensijų sistemos šiuolaikine prasme nebuvo, todėl žmonės dirbdavo tiek, kiek leisdavo sveikata. Jei jėgos baigdavosi, išgyventi padėdavo šeima, o kariuomenėje išimtimi tapdavo ilgamečiams kariams skiriamos išmokos ar žemės sklypai.

    Poilsis romėnams irgi buvo svarbus: didelio populiarumo sulaukdavo viešosios pirtys, kur susitikdavo draugai, sportuodavo, aptardavo reikalus ir politiką. Pramogų pasaulyje dominavo teatrai, amfiteatrai ir vežimų lenktynės, į kurias suplaukdavo minios.

    Kasdienybė dažniausiai buvo ne apie didžiąją politiką ar karus, o apie darbą, pirkinius, maistą ir bandymą sutaupyti iki rytojaus. Ir būtent tai daro senovės Romą netikėtai atpažįstamą: skubėjimas, kainos, greitas maistas ir ilgas darbas daugeliui skambėtų pažįstamai net ir šiandien.

  • XIX a. suknies slėptuvėje rasta žinutė suglumino kriptologus: išnarpliota tiesa pribloškė

    XIX a. suknies slėptuvėje rasta žinutė suglumino kriptologus: išnarpliota tiesa pribloškė

    XIX amžiaus pabaigos moteriškoje suknelėje aptikti ranka rašyti lapeliai iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip šnipų šifras: keisti žodžių junginiai, greta – skaičiai ir užrašai, primenantys laiką. Radinį internete paviešinusi tyrėja tikėjosi pagalbos, o istorija akimirksniu išplito po pasaulį.

    Diskusijose netrūko fantazijos: nuo slaptų meilės laiškų iki nusikalstamų lošėjų kodų. Įtarimus dar labiau kurstė tai, kad lapeliai buvo paslėpti ne akivaizdžioje kišenėje, o specialiame, nuo akių paslėptame suknies skyriuje.

    Ilgą laiką šio teksto nepavyko priskirti jokiai gerai žinomai šifravimo sistemai. Jis nepanašėjo nei į klasikinius karinius kodus, nei į populiarius to meto telegrafo šifrus, todėl daugelis bandymų jį perskaityti baigėsi aklaviete.

    Sprendimas atėjo iš telegrafo

    Proveržis įvyko tada, kai kriptologija besidomintis duomenų analitikas Wayne’as Chanas ėmė ieškoti atsakymo XIX amžiaus telegrafo kodų knygose. Išnaršęs daugybę istorinių leidinių, jis galiausiai aptiko užuominą, susijusią su JAV kariuomenės ryšių struktūromis, kurios tuo metu buvo glaudžiai susietos ir su meteorologiniais stebėjimais.

    Paaiškėjo, kad keisti žodžiai greičiausiai buvo ne šnipinėjimas, o taupymo priemonė. XIX amžiaus aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose telegrafo pranešimai kainuodavo brangiai, nes mokestis būdavo skaičiuojamas už kiekvieną žodį, todėl institucijos naudodavo kodų žodynus, leidžiančius visą sakinį sutalpinti į vieną žodį.

    Tokie kodai ypač pravertė meteorologams: vienas kodinis žodis galėjo reikšti kelių parametrų rinkinį – temperatūrą, atmosferos slėgį, rasos tašką, vėjo kryptį ir greitį, debesuotumą ar kritulius. Dėl to užrašai, atrodę kaip beprasmė žodžių virtinė, iš tiesų buvo pilnas meteorologinis pranešimas, siųstas telegrafu į centrinį biurą.

    Ką pasakė iššifruoti žodžiai?

    Iššifravus vieną ryškiausių frazių paaiškėjo, kad pirmasis žodis žymėjo stebėjimų vietą, o kiti – konkrečius oro rodiklius. Kitaip tariant, lapeliuose buvo užkoduota standartinė to meto oro ataskaita, o ne asmeninė žinutė ar kriminalinis kodas.

    Dirbdamas su JAV Nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos (NOAA) bibliotekos medžiaga, Chanas aptiko daugiau istorinių kodų knygų. Sugretinus iškoduotus duomenis su archyviniais orų žemėlapiais, pavyko nustatyti ir tikėtiną užrašo datą – 1888 metų gegužės 27 dieną.

    Vis dėlto mįslė neišnyko iki galo: neaišku, kas ir kodėl šiuos lapelius paslėpė suknelėje. Ant drabužio buvusi etiketė su pavarde Bennett nepadėjo patikimai nustatyti savininkės, todėl istorikai svarsto, kad tai galėjo būti su telegrafu ar meteorologijos biuru susijusi darbuotoja.

    Paslėpta kišenė – reta detalė

    Tyrėjai atkreipia dėmesį ir į patį drabužį: tai buvo turniūros laikotarpio suknelė, būdinga XIX amžiaus aštuntajam–devintajam dešimtmečiams, kai siluetas formuotas specialiais rėmais ir paminkštinimais. Tuo metu moterų drabužiuose paslėptos kišenės buvo retenybė, todėl slaptas skyrius laikomas ne mažiau įdomiu nei pati žinutė.

    Ši istorija parodo, kaip netikėtai susijungia kasdienybė, technologijų raida ir duomenų kultūra: telegrafo ekonomika paskatino kurti sudėtingus kodus, o po daugiau nei šimto metų juos atgaivino kruopštus archyvų darbas. Nors užrašo turinys išaiškintas, paslėpimo priežastis kol kas lieka atvira.