CP v2

Tag: Istorinė atmintis

  • Spice Girls narės Geri Halliwell šaknys Ispanijoje: prosenelis sušaudytas po Pilietinio karo

    Spice Girls narės Geri Halliwell šaknys Ispanijoje: prosenelis sušaudytas po Pilietinio karo

    „Spice Girls“ narės Geri Halliwell šeimos istorija veda į pietų Ispaniją – Kordobos provinciją. Paaiškėjo, kad dainininkės prosenelis Emiliano Hidalgo Fernández, kilęs iš Dos Torres miestelio, po Ispanijos pilietinio karo buvo nuteistas mirties bausme ir 1940 metų gruodžio 27 dieną sušaudytas Kordobos La Salud kapinėse.

    Istorija iškilo į viešumą, kai žurnalistai ir tyrėjai atkreipė dėmesį į išlikusią 116 puslapių karinę bylą. Dokumentuose nurodoma, kad E. Hidalgo buvo Respublikos laikais Dos Torres meras ir politiškai siejamas su socialistiniu judėjimu, o jo veikla po Francisco Franco režimo pergalės tapo pagrindu represijoms.

    Kas rašoma karinėje byloje

    Byloje E. Hidalgo apibūdinamas kaip vienas socialistų organizatorių Dos Torres apylinkėje, o jo veikla įvardijama kaip „ardomoji“ ir „revoliucinė“. Taip pat akcentuojama, kad jis nepritarė 1936 metais įvykdytam kariniam perversmui, kuris tapo pilietinio karo pradžia.

    Vis dėlto pačiuose dokumentuose užfiksuota ir tai, kad dalies kaltinimų tiesiogiai įrodyti nepavyko, o atsakomybė už kai kuriuos epizodus liko nepatvirtinta. Nepaisant to, karo tribunolas skyrė mirties nuosprendį, kuris buvo įvykdytas sušaudant prie kapinių sienos.

    Represijos palietė ir sūnų

    E. Hidalgo šeimos tragedija tuo nesibaigė. Jo sūnus Máximo po karo taip pat buvo suimtas ir nuteistas 20 metų laisvės atėmimo bausme, o tai atspindi platesnį pokario represijų mastą Ispanijoje, kai tūkstančiai su Respublika siejamų žmonių buvo teisiami, kalinami ar priversti pasitraukti.

    Teigiama, kad Máximo kalėjime susipažino su ten dirbusia pareigūne, su kuria vėliau sukūrė šeimą. Būtent ši šeimos linija galiausiai siejama su G. Halliwell, kurios giminės istorija šiandien sulaukia dėmesio ne tik dėl popkultūros, bet ir dėl istorinio konteksto.

    Kodėl ši istorija svarbi dabar

    Ispanijoje pastaraisiais dešimtmečiais vis aktyviau ieškoma pilietinio karo ir diktatūros laikotarpio aukų, viešinami archyvai, atkuriamos biografijos ir diskutuojama apie istorinę atmintį. Tokios bylos, kaip E. Hidalgo, padeda tiksliau suprasti, kaip pokario teismai veikė vietos bendruomenėse ir kaip ilgai nutylėtos istorijos pasiekia dabartį.

    E. Hidalgo likimas galėjo likti tik dar viena beveik pamiršta pavardė tarp daugybės persekiotų Respublikos šalininkų. Tačiau ryšys su viena garsiausių pasaulio popgrupių šią istoriją iškėlė į tarptautinę erdvę ir paskatino iš naujo pažvelgti į konkretaus žmogaus, miestelio ir regiono patirtį po karo.

  • Europa ieško bendro pasakojimo: kodėl vieningos atminties idėja ES gali tapti spąstais

    Europa ieško bendro pasakojimo: kodėl vieningos atminties idėja ES gali tapti spąstais

    Europa dešimtmečiais bando atsakyti į klausimą, ką reiškia būti europiečiu, tačiau vieno aiškaus apibrėžimo taip ir neatsirado. Priežastis paprasta: žemynas nėra vienalytė valstybė, o bendras politinis projektas, sukurtas iš skirtingų, kartais prieštaringų istorinių patirčių.

    Autoriaus mintis – Europa turi bendrą istoriją, bet ne visada vienodą tos istorijos atmintį. Tai, kas vienoms šalims buvo išsilaisvinimas, kitoms galėjo reikšti pralaimėjimą, okupaciją ar prarastas teritorijas, todėl bandymas sukurti vieną „teisingą“ pasakojimą rizikuoja dar labiau gilinti skirtis.

    Bendra istorija, skirtinga atmintis

    Tekste pabrėžiama, kad politinė tapatybė gimsta ne vien iš to, ką visi turi vienodai, bet ir iš gebėjimo priimti kitų patirtis kaip bendro visumos kūrimo dalį. Todėl Europos užduotis nėra „pagaminti“ vieningą atmintį, o sukurti bendrą pasakojimą, kuriame skirtingos patirtys tampa suprantamos ir pripažįstamos.

    Toks požiūris ypač aktualus šiandien, kai Europoje auga politinė poliarizacija, o istorijos interpretacijos vis dažniau tampa vidaus politikos įrankiu. Kai atmintis naudojama kaip ginklas, bendras pasakojimas tampa ne kultūriniu priedu, o politinio stabilumo sąlyga.

    Ispanijos paradoksas ir Atlanto dimensija

    Autorius kaip pavyzdį pasitelkia Ispaniją ir jos transatlantinę patirtį, kuri ilgą laiką kėlė dviprasmiškus jausmus: pasididžiavimą, kaltę, priklausymo klausimus ir istorines žaizdas. Ši „nepatogi“ patirtis, teksto logika, gali būti ne silpnybė, o pranašumas, jei ji suprantama kaip indėlis į bendrą Europos gebėjimą veikti pasaulyje.

    Mintis išplečiama ir kitoms Europos kryptims: Viduržemio jūros, Baltijos, Balkanų, Vidurio Europos patirtys tampa vertingos tada, kai nustoja būti uždarais nacionaliniais pasakojimais. Tuomet jos gali veikti kaip bendri įrankiai, padedantys Europai kalbėtis su kaimynais, partneriais ir platesniu pasauliu.

    Kodėl kultūra tampa infrastruktūra

    Tekste akcentuojama, kad šiuolaikiniame fragmentuotame pasaulyje įtaka matuojama ne vien ekonomika ar karine galia, bet ir pasitikėjimu, legitimumu bei gebėjimu jungti skirtingas visuomenes. Dėl to kultūra, švietimas, universitetai, paveldas ir kūrybinės industrijos turėtų būti laikomi strategine infrastruktūra, o ne dekoracija.

    Autoriaus teigimu, tai svarbu ir integracijos diskusijoms: neįmanoma sėkmingai įtraukti naujų bendruomenių į projektą, kuris pats nesugeba aiškiai paaiškinti, kas jis yra. Europa, prieš klausdama, kaip integruoti atvykstančius, turi susitarti, kokį atvirą, bet suprantamą pasakojimą siūlo.

    Galiausiai siūloma alternatyva dviem kraštutinumams – nostalgijai ir kaltei. Bendra Europos tapatybė, pasak autoriaus, turėtų ne tirpdyti skirtumus, o paversti juos stiprybe: Europa bus labiau Europa ne tada, kai visi prisimins tą patį, o tada, kai skirtingos atmintys taps bendros ateities pažadu.

    „Europa turi bendrą istoriją, bet ne visada vienodą tos istorijos atmintį“, – teigiama tekste.

    „Tik Europa, kuri nebijo pažvelgti savo istorijai į akis, gali ją naudoti sąžiningai“, – pabrėžia autorius.

  • Ukrainos URM siūlo Lenkijai bendrą didvyrį: Marko Bezručkos idėja ir jos ribos istorijos ginče

    Ukrainos užsienio reikalų ministras Andrijus Sybiha pasiūlė Lenkijai simbolinį gestą: į Ukrainos nacionalinį panteoną įtraukti Marką Bezručką, Ukrainos Liaudies Respublikos kariuomenės generolą, siejamą ir su Lenkijos istorija. Lenkijos pusėje tai vertinama kaip bandymas mažinti įtampą, kuri pastaraisiais metais vis dažniau kyla dėl skirtingo istorinių įvykių ir asmenybių vertinimo.

    Bezručka istoriniuose šaltiniuose minimas kaip vienas 1920 metų Lenkijos ir Ukrainos sąjungos prieš bolševikus karo veikėjų. Jis dalyvavo 1920 metų Kijevo kampanijoje ir prisidėjo prie Zamoščiaus gynybos nuo sovietinių pajėgų, todėl daliai lenkų jis yra priimtinas bendros kovos prieš sovietus simbolis.

    Panteono įstatymas ir politinis kontekstas

    Pasiūlymas pasirodė tuo metu, kai Ukrainoje priimamas teisinis pagrindas nacionaliniam panteonui, o sprendimus dėl konkrečių asmenų perlaidojimo ar pagerbimo turėtų tvirtinti parlamentas. Numatyta, kad rekomendacijas teiks speciali taryba, į kurią būtų įtraukti Ukrainos nacionalinės atminties instituto atstovai, nepriklausomi istorikai ir visuomeninių organizacijų nariai.

    Lenkijoje dalis diplomatų ir politikų šį žingsnį vertina kaip pragmatišką signalą, jog Kyjivas ieško bendrų vardiklių santykiuose su Varšuva. Vis dėlto pabrėžiama, kad vienas simbolinis vardas savaime neišsprendžia gilesnių nesutarimų dėl atminties politikos ir istorinių interpretacijų.

    Kur slypi rizikos ir kodėl Lenkija išlieka atsargi

    Didžiausia Lenkijos pusės abejonė susijusi su tuo, kad panteono įstatymas nenumato uždaros ir aiškiai apibrėžtos kandidatų sąrašo logikos. Kritikai baiminasi, jog ateityje į oficialų pagerbimo lauką gali patekti ir asmenys, kuriuos Lenkija sieja su nusikaltimais prieš lenkų civilius, o tai vėl įpliesktų konfliktą.

    Tokias nuotaikas sustiprina ankstesni bandymai švelninti toną, kurie ne visada virsdavo ilgalaikiu proveržiu. Lenkijoje atkreipiamas dėmesys, kad net ir po bendrų deklaracijų ar simbolinių gestų Ukrainos viešojoje erdvėje periodiškai grįžta herojizavimo ginčai, ypač susiję su UPA vertinimu.

    „Tai pageidautinas ženklas, bet jis savaime negarantuoja kokybinio santykių pokyčio“, – sako su situacija susipažinę diplomatiniai šaltiniai.

    Ką galėtų reikšti kompromisas abiem pusėms

    Bezručkos figūra Kyjivui patogi tuo, kad ji leidžia kalbėti apie bendrą XX amžiaus pradžios kovą su bolševizmu, nesukeliant tiesioginių asociacijų su skaudžiausiais Lenkijos ir Ukrainos istoriniais lūžiais. Varšuvai tai gali būti proga išplėsti pozityvių atminties taškų žemėlapį, bet kartu išlaikyti principingą poziciją dėl temų, kurios Lenkijoje laikomos neperžengiamomis.

    Praktinis šio pasiūlymo testas bus ne pati idėja, o tolesni Kyjivo sprendimai: ar panteono politika iš tiesų taps labiau prognozuojama, ar ji liks priklausoma nuo vidaus politinių bangavimų ir karo meto simbolinės mobilizacijos.

  • Gedulo ir vilties diena Ignalinoje: kviečia į tremtinių vardų skaitymus prie Kryžiaus tremtiniams

    Gedulo ir vilties diena Ignalinoje: kviečia į tremtinių vardų skaitymus prie Kryžiaus tremtiniams

    Birželio 14 dieną, minint Gedulo ir vilties dieną, Ignalinoje rengiama atminimo valanda prie Kryžiaus tremtiniams. Gyventojai kviečiami susiburti ir kartu pagerbti tremtinių bei politinių kalinių atminimą.

    Ši data Lietuvoje siejama su 1941 metais pradėtais masiniais gyventojų trėmimais, kai tūkstančiai žmonių buvo prievarta išvežti į atokias Sovietų Sąjungos vietoves. Gedulo ir vilties dienos minėjimai kasmet primena ne tik netektis, bet ir išlikimo, bendrystės bei atsakomybės už istorinę atmintį svarbą.

    Ignalinoje numatyti tremtinių ir politinių kalinių vardų, pavardžių bei likimų skaitymai. Tokia pilietinė iniciatyva padeda asmeniškai priartėti prie istorijos, kai statistika virsta konkrečiais žmonių gyvenimais, šeimų likimais ir patirtomis neteisybėmis.

    Renginys vyks 2026 metais birželio 14 dieną 11.30 valandą prie Kryžiaus tremtiniams Geležinkelio gatvėje Ignalinoje. Organizatoriai kviečia dalyvauti bendruomenės narius, šeimas, jaunimą ir miesto svečius.

    Minėjimu siekiama išsaugoti gyvą atmintį apie žmones, kurie patyrė tremtį, kalinimus ir prievartinį atskyrimą nuo namų. Toks susitikimas tampa ne tik pagarbos ženklu, bet ir prasminga pamoka dabarties kartoms apie laisvės kainą.

  • Birželio 14-oji Gedulo ir vilties diena: kur ir kaip pagerbsime tremtinių bei politinių kalinių atminimą

    Birželio 14-oji Gedulo ir vilties diena: kur ir kaip pagerbsime tremtinių bei politinių kalinių atminimą

    Birželio 14 dieną Lietuvoje minima Gedulo ir vilties diena, skirta prisiminti masinių trėmimų į Sovietų Sąjungos gilumą pradžią ir pagerbti tremtinių bei politinių kalinių atminimą. Ši data kasmet sugrąžina prie šeimų istorijų, kai žmonės buvo prievarta atplėšti nuo namų, o jų likimai metų metams liko paženklinti netektimis.

    Istorikų vertinimu, sovietinės okupacijos metais represijos palietė šimtus tūkstančių Lietuvos gyventojų: dalis buvo ištremti, kiti įkalinti lageriuose ar patyrė politinį persekiojimą. Gedulo ir vilties diena svarbi ne tik kaip gedulo ženklas, bet ir kaip priminimas apie visuomenės atsparumą, tikėjimą sugrįžimu bei laisvės siekį.

    Atminimas, kuris jungia

    Minėjimuose dažnai pabrėžiama, kad tremtys palietė ne pavienius žmones, o ištisas bendruomenes: buvo ardomos šeimos, silpninamas šalies socialinis ir kultūrinis audinys. Todėl šiandienos atminimo renginiai skirti ne tik istorinėms datoms, bet ir konkretiems žmonėms, kurių gyvenimai buvo sulaužyti prievartos.

    Visuomenė kviečiama prisijungti prie minėjimų, sustoti tylos minutei, uždegti žvakę, dalyvauti pilietinėse iniciatyvose ir pagerbti žuvusiųjų bei kentėjusiųjų atminimą. Tokie veiksmai padeda perduoti istorinę patirtį jaunajai kartai ir stiprina bendrą supratimą, kodėl laisvė nėra savaime suprantama.

    Kaip prisidėti prie minėjimo

    Gedulo ir vilties dieną renginiuose įprastai skaitomi tremtinių vardai, skamba atminimo kalbos, vyksta pamaldos, susitikimai su istorikais ir liudininkų pasakojimai. Net ir nedidelis dalyvavimas, apsilankymas atminties vietoje ar pagarbus prisiminimas namuose prisideda prie to, kad istorija neliktų tik vadovėlių puslapiuose.

    Kviečiama kartu paminėti Gedulo ir vilties dieną, pagerbti tremtinių ir politinių kalinių atminimą bei prisiminti mūsų tautos istoriją. Ši diena primena, kad atsakomybė už atmintį yra bendras darbas, o pagarba praeičiai kuria tvirtesnį visuomenės ryšį šiandien.

  • Vilnius žengia dar vieną istorinės atminties žingsnį: Taikos progimnazijai siūlomas Leonido Donskio vardas

    Vilnius žengia dar vieną istorinės atminties žingsnį: Taikos progimnazijai siūlomas Leonido Donskio vardas

    Vilniaus Taikos progimnazijos bendruomenė kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę su iniciatyva mokyklą pervadinti Leonido Donskio progimnazija. Taip siekiama įamžinti 2016 metais mirusio filosofo, visuomenininko ir žmogaus teisių gynėjo Leonido Donskio atminimą.

    Pasak savivaldybės, pavadinimo keitimas būtų siejamas ne tik su simboliniu įamžinimu, bet ir su mokyklos krypties stiprinimu. Mokyklos bendruomenė akcentuoja humanistinio ugdymo idėjas, pilietiškumą ir kritinį mąstymą kaip prioritetus, kuriuos esą aiškiai įkūnijo L. Donskio vieša laikysena ir tekstai.

    „Nėra kitos tokios pastarojo laiko asmenybės Lietuvoje, kurios minties gylis veiktų kaip vaistas. Jo tekstai dabar labai reikalingi apsidairius aplinkui“, – sakė Vilniaus vicemeras Vytautas Mitalas.

    Taikos progimnazija veikia Justiniškėse ir buvo įsteigta 2001 metais reorganizavus Mykolo Biržiškos gimnaziją. Mokykloje mokosi 1–8 klasių mokiniai, o iki šiol jos tapatybė buvo siejama su nuostata gyventi taikoje su savimi, kitu žmogumi ir pasauliu.

    Mokyklos vadovybė nurodo, kad baigiantis strateginiam laikotarpiui bendruomenė jaučia „išaugusi“ esamą pavadinimą ir ieško aiškesnės vertybinės ašies. Kartu pabrėžiama ir istorinės atminties aspektas: sovietmečiu „taikos“ sąvoka buvo plačiai naudota propagandoje, todėl pavadinimo keitimas kai kam simboliškai siejasi ir su desovietizacijos logika.

    „Norime kurti humanitarinę kryptį turinčią mokyklą su gilesniu turiniu ir aiškia vertybine ašimi. Siekiame, kad mūsų mokykloje augtų tolerantiškas, komunikuojantis, kritiškai mąstantis ir dialogą gebantis kurti žmogus“, – teigė progimnazijos direktorė Vaida Abramonienė.

    L. Donskis buvo vienas plačiausiai tarptautinėje erdvėje žinomų Lietuvos filosofų ir akademikų, aktyviai pasisakęs demokratijos, pilietinių laisvių ir tolerancijos temomis. Jis taip pat ėjo europarlamentaro pareigas, o jo viešosios eseistikos ir politinės minties darbai dažnai cituojami diskusijose apie nacionalizmą, žmogaus teises ir demokratinių institucijų atsparumą.

    Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Istorinės atminties komisija iniciatyvai jau pritarė. Galutinis sprendimas dėl progimnazijos pavadinimo būtų priimamas Vilniaus miesto taryboje, numatant balsavimą vasaros pabaigoje.

  • Istorinės atminties renginiai Linkmenyse: merui įteikta padėka ir dovanota Konstitucija

    Istorinės atminties renginiai Linkmenyse: merui įteikta padėka ir dovanota Konstitucija

    Birželio 2 dieną Ignalinos rajono savivaldybės merą Laimutį Ragaišį aplankė kraštietis Antanas Žilėnas – Pasieniečių klubo narys, Istorinės atminties įamžinimo labdaros ir paramos fondo vadovas. Susitikimo metu svečias merui padėkojo už palaikymą ir pagalbą organizuojant istorinės atminties iniciatyvas Linkmenyse.

    Pasak savivaldybės, padėka įteikta Lietuvos Pirmos Respublikos Pasienio policijos palikuonių vardu. Joje pabrėžta, kad kasmetiniais tapę susitikimai prie paminklo Atmintis padeda jaunimui geriau suprasti Lietuvai skaudžius istorijos tarpsnius ir skatina saugoti valstybės istorinę atmintį.

    „Tokie susitikimai yra reikšminga Lietuvos istorinės atminties žymė. Čia prie paminklo Atmintis kartu su jaunimu prisimenami ir įvertinami Lietuvai skausmingi istoriniai įvykiai“, – rašoma padėkoje.

    Vizito metu merui taip pat įteikta dovana – reprezentacinis Lietuvos Respublikos Konstitucijos leidimas. Savivaldybės teigimu, tai simbolinis akcentas, siejantis istorinės atminties puoselėjimą su valstybingumo ir pilietiškumo principais.

    Ignalinos rajone istorinės atminties renginiai pastaraisiais metais vis dažniau jungiami su edukacinėmis veiklomis ir bendruomenės įsitraukimu. Tokios iniciatyvos, kaip minėjimai ir susitikimai prie atminties ženklų, savivaldybių praktikoje laikomos svarbiu būdu stiprinti vietos tapatybę ir perduoti istorines patirtis jaunajai kartai.

  • Palanga kviečia Gedulo ir vilties dieną: tylos minutė, Mišios ir atminties valanda prie kryžiaus

    Birželio 14 dieną Palangoje vyks Gedulo ir vilties dienos minėjimas, skirtas pagerbti sovietinių represijų, trėmimų ir netekčių paliestus žmones. Miesto bendruomenė kviečiama sustoti, prisiminti istorines patirtis ir kartu išlaikyti gyvą atmintį apie laisvės kainą.

    Gedulo ir vilties diena Lietuvoje kasmet primena 1941 metais prasidėjusius masinius gyventojų trėmimus, kai tūkstančiai žmonių buvo prievarta išvežti į atokius Sovietų Sąjungos regionus. Istorikų vertinimu, represijos palietė įvairias visuomenės grupes, o tremties patirtys iki šiol išlieka svarbia kolektyvinės atminties dalimi.

    Minėjimo Palangoje programa prasidės 11.59 valandą visuotine Tylos minute. Ji skirta asmeniniam susikaupimui ir pagarbos išraiškai visiems, kurie neteko namų, artimųjų ar galimybės gyventi laisvoje šalyje.

    12 valandą bus aukojamos šv. Mišios Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje. Organizatoriai pabrėžia, kad tai proga ne tik prisiminti istoriją, bet ir ieškoti vidinės stiprybės bei bendrystės, kuri padeda išlaikyti pagarbą žmogaus orumui.

    13.15 valandą vyks atminties valanda prie Tremtinių kryžiaus Vytauto gatvėje 31. Ši vieta Palangoje tapo simboliniu tašku, primenančiu tremtinių ir politinių kalinių likimus, o renginyje tradiciškai akcentuojama pareiga perduoti istorinę patirtį jaunajai kartai.

    Renginių organizatoriai kviečia palangiškius ir miesto svečius dalyvauti minėjime, skirti laiko susikaupimui ir prisidėti prie istorinės atminties puoselėjimo. Gedulo ir vilties dienos prasmė apima ne tik gedulą, bet ir viltį, kurią žmonės išsaugojo net sunkiausiomis aplinkybėmis.

  • Marijampolėje Kazio Griniaus 160-metį pažymėjo gyvai: instaliacija prabilo Prezidento balsu

    Marijampolėje Kazio Griniaus 160-metį pažymėjo gyvai: instaliacija prabilo Prezidento balsu

    Marijampolėje surengtas renginių ciklas, skirtas Prezidento Kazio Griniaus 160-osioms gimimo metinėms. Iniciatyva „Epocha per vieną dieną“ sujungė miesto istoriją, gyvą teatrinę patirtį ir koncertinę programą, kviesdama į Griniaus laikmetį pažvelgti šiuolaikiškai.

    Minėjimo pradžia tapo teatralizuota ekskursija „Grinių takais“, kurios metu dalyviai keliavo miesto erdvėmis, siejamomis su Prezidento gyvenimu ir darbu. Tokia forma vis dažniau pasitelkiama Lietuvos miestuose, nes leidžia istoriją patirti ne per datų išvardijimą, o per pasakojimą ir emociją.

    Vytauto Didžiojo parke pristatyta interaktyvi Prezidento Kazio Griniaus skulptūrinė instaliacija, kuri lankytojus pasitinka ne vien kaip paminklas, bet ir kaip informacijos šaltinis. Skelbiama, kad instaliacijoje pateikiama informacija pritaikyta ir užsienio svečiams, tad objektas gali tapti nauju traukos tašku miesto svečiams ir edukacijoms.

    Pastaraisiais metais tokie sprendimai tampa ryškia kultūros komunikacijos tendencija: miestai ieško būdų, kaip istorinius asmenis pristatyti interaktyviai, įtraukiant garsą, pasakojimą ir skaitmeninius elementus. Tai ypač aktualu jaunajai auditorijai ir turistams, kuriems svarbi aiški, greitai pasiekiama informacija viešosiose erdvėse.

    Vakarinė programos dalis persikėlė į Marijampolės dramos teatrą, kur pristatyta koncertinė ir sceninė programa „Šokyje atgimstanti istorija“. Joje pasirodė folkloro ansamblis „Pogranicze“, Marijampolės ukrainiečių bendruomenė „Porička“, MRU Sūduvos akademijos istorinio šokio grupė „Reverence“ ir Marijampolės kultūros centro kolektyvai.

    Žiūrovams taip pat pristatyta Marijampolės pučiamųjų orkestro ir solistės Neringos Nekrašiūtės programa. Renginio kulminacija tapo muzikinė komedija „Amerika pirtyje“, kuri, organizatorių teigimu, sulaukė gausių publikos ovacijų ir išryškino vietos teatro trupės profesionalumą.

    Renginiuose dalyvavo Marijampolės savivaldybės meras Povilas Isoda, vicemeras Artūras Visockis, Savivaldybės tarybos nariai ir Seimo narys Karolis Podolskis. Savivaldybė akcentavo, kad Kazio Griniaus atminimas mieste puoselėjamas nuosekliai, o tokie renginiai stiprina vietos tapatybę ir primena Marijampolės ryšį su modernios Lietuvos valstybingumo istorija.

    „Marijampolė išskirtinai saugo ir puoselėja Prezidento Kazio Griniaus atminimą, o mums didelė garbė, kad būtent čia jis gyveno ir dirbo“, – sakė Marijampolės savivaldybės meras Povilas Isoda.

    Organizatoriai pabrėžia, kad istorinės atminties renginiai šiandien vis dažniau kuriami kaip patyriminės istorijos formos, kuriose susitinka skirtingos meno disciplinos. Marijampolės atvejis rodo, kad derinant edukaciją, viešąsias erdves ir profesionalią sceną galima sukurti turinį, aktualų tiek bendruomenei, tiek miesto svečiams.

  • Kalniškės mūšio 81-osios metinės: lietus nesutrukdė žygiui ir pagarbai žuvusiems partizanams

    Kalniškės mūšio 81-osios metinės: lietus nesutrukdė žygiui ir pagarbai žuvusiems partizanams

    Minėjimas Kalniškės miške

    Šeštadienį, nepaisant lietingo oro, Kalniškės miške paminėtos Kalniškės mūšio 81-osios metinės. Į minėjimą susirinko vietos bendruomenė, partizanų artimieji, tremtiniai, šauliai, kariškiai ir svečiai iš įvairių Lietuvos vietovių.

    Renginys prasidėjo tradiciniu žygiu partizanų kovų takais nuo Simno miesto aikštės. Žygio dalyviai, lydimi plk. Rimanto Jarmalavičiaus, keliavo į vieną svarbiausių Dzūkijos partizaninio pasipriešinimo vietų.

    Kalniškės mūšio vietoje buvo aukotos Šv. Mišios už žuvusius partizanus ir Lietuvos laisvę. Mišias aukojo Simno Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas kun. R. Žukauskas.

    Minėjime dalyvavo ir Alytaus rajono savivaldybės atstovai, taip pat Seimo nariai bei savivaldybės tarybos nariai. Susirinkusiesiems perduoti merės Ausmos Miškinienės linkėjimai, akcentuota, kad istorinė atmintis šiandien stiprina pilietiškumą.

    1945 metų gegužės 16 dienos mūšis

    Kalniškės mūšis įvyko 1945 metų gegužės 16 dieną, kai Dzūkijos partizanai susidūrė su sovietų NKVD pajėgomis. Istorikų vertinimu, tai buvo vienas didžiausių atvirų susirėmimų ankstyvuoju partizaninio karo laikotarpiu.

    Į kovą stojo apie 100 partizanų, kuriems vadovavo Lietuvos ulonų puskarininkis Jonas Neifalta-Lakūnas. Prieš juos buvo sutelktos keliskart gausesnės pajėgos, dažnai nurodoma apie 1 000 NKVD karių.

    Nuo aušros iki sutemų trukęs mūšis pareikalavo skaudžiausios kainos: žuvo 44 partizanai. Šios netektys tapo Dzūkijos laisvės kovų simboliu, o pati vieta ilgainiui įgijo ypatingą reikšmę tiek istorinei atminčiai, tiek regiono tapatybei.

    Kalniškės mūšis dažnai minimas kaip pavyzdys, kiek daug lėmė ryžtas ir vietos pažinimas, kai partizanai siekė išsilaikyti prieš geriau ginkluotas ir gausesnes sovietų struktūras. Tačiau mūšis taip pat atskleidė ir žiaurią realybę: okupacinė valdžia turėjo didžiulius resursus, o atvirų kautynių kaina buvo itin didelė.

    Gyva atmintis ir bendrystė

    Po oficialiosios dalies minėjimo dalyviai klausėsi patriotininių ir partizaninių dainų koncerto Te skamba dainos milžinkapių šaly. Skambėjusios dainos priminė partizanų tikėjimą laisve, net kai pergalė atrodė nepasiekiama.

    Vėliau žmonės buvo pakviesti bendrystei ir kareiviškoms vaišėms. Tokie susitikimai, organizatorių teigimu, yra ne tik pagarba žuvusiesiems, bet ir būdas perduoti istorijos supratimą jaunajai kartai.

    Kalniškės mūšio vietoje šiandien stovi atminimo ženklai, kryžiai ir paminklai, o ąžuolai bei sutvarkyta aplinka primena, kad laisvės kovotojų istorija nėra vien vadovėlių tema. Kasmetinis sugrįžimas į šią vietą liudija, jog atmintis išlieka gyva per žmonių dalyvavimą, maldą ir bendrą atsakomybės jausmą.