CP v2

Tag: Itin apdorotas maistas

  • 3 mitybos mitai apie diabetą, kuriais dietologai ragina nebetikėti

    Apie diabetą ir mitybą sklando daugybė patarimų, tačiau ne visi jie pagrįsti mokslu. Dietologai išskiria tris ypač paplitusius mitus, kurie gali klaidinti planuojant kasdienį meniu.

    Kaip rašo „EatingWell“, dalis žmonių vis dar mano, kad sergant diabetu būtina pirkti specialius produktus, vengti vaisių ar pasikliauti maisto papildais kaip gydymu. Specialistai pabrėžia, kad tokie įsitikinimai dažnai neatitinka realybės.

    Nors tai JAV kontekstas, pats iššūkis universalus: žmonės ieško būdų, kaip išlaikyti gliukozės kiekį kraujyje stabilesnį, o mityba čia vaidina svarbų vaidmenį. Tačiau vien etiketės ar „madingi“ sprendimai nebūtinai padeda.

    Dietologų akcentas paprastas: pirmenybę verta teikti visaverčiam maistui, subalansuotiems patiekalams ir nuosekliems įpročiams, o ne brangiems „diabetikams skirtiems“ produktams ar stebuklingiems pažadams.

    Mitas: būtini „diabetui draugiški“ produktai

    Parduotuvėse gausu prekių su užrašais „diabetes-friendly“, „be cukraus“ ar „nuliniai angliavandeniai“. Tačiau dietologai primena: tokios etiketės automatiškai nereiškia, kad produktas yra maistingesnis ar geresnis gliukozės kontrolei.

    Specialistai ragina koncentruotis ne į „specialius“ produktus, o į maistinių medžiagų gausų, mažiau apdorotą maistą. Taip pat pabrėžiama, kad itin apdoroto maisto vartojimas siejamas su didesne 2 tipo diabeto rizika.

    Praktiškai gali padėti vadinamasis „lėkštės“ principas: pusę lėkštės sudaro nekrakmolingos daržovės, ketvirtį – kokybiški angliavandeniai (pavyzdžiui, ankštiniai, pilno grūdo produktai), o likusį ketvirtį – liesi baltymai.

    Mitas: cinamono papildai – „vaistas“ nuo diabeto

    Cinamono populiarumas mitybos patarimuose milžiniškas, tačiau dietologai pabrėžia: tai nėra universalus sprendimas ar vaistų pakaitalas. Nors tyrimai rodo, kad cinamonas gali turėti poveikį gliukozės reakcijai, maisto papildų poveikis gali labai skirtis, nes jie nėra standartizuoti.

    Be to, cinamonas, net jei kai kuriais atvejais gali turėti įtakos gliukozės rodikliams po valgio, nebūtinai veikia taip, kaip skiriami vaistai, pavyzdžiui, ne visada daro aiškią įtaką HbA1c rodikliui, kuris atspindi kelių mėnesių gliukozės vidurkį.

    Vietoje to siūloma cinamoną naudoti kaip prieskonį – jis suteikia skonio, o kartu gali padėti sumažinti pridėtinio cukraus, druskos ar riebalų kiekį patiekaluose.

    Mitas: sergant diabetu reikia vengti vaisių

    Vaisiai kartais nepagrįstai laikomi „per saldžiais“, tačiau dietologai pabrėžia, kad jie suteikia skaidulų, antioksidantų ir svarbių vitaminų. Tai svarbu virškinimui, medžiagų apykaitai ir širdies sveikatai.

    Tekste cituojami specialistai teigia, kad tyrimai sieja visų vaisių vartojimą su geresniais kai kuriais sveikatos rodikliais žmonėms, gyvenantiems su diabetu, įskaitant galimai mažesnį A1c ir palankesnį „gerojo“ cholesterolio lygį.

    Rekomenduojama rinktis vaisius jų natūralia forma, o ne sultis, ir, jei įmanoma, valgyti su žievele – taip gaunama daugiau skaidulų, kurios lėtina cukraus pasisavinimą.

    Dar vienas praktiškas patarimas – vaisius derinti su baltymais ar sveikaisiais riebalais: pavyzdžiui, su graikišku jogurtu, varške, riešutų sviestu ar sėklomis. Tai gali padėti užtikrinti tolygesnį gliukozės atsaką.

    Kas dar gali padėti kasdienėje mityboje

    Dietologai siūlo orientuotis į subalansuotus patiekalus, kuriuose yra skaidulų turinčių angliavandenių, baltymų ir sveikųjų riebalų. Tokie deriniai ne tik padeda valdyti gliukozę, bet ir suteikia daugiau sotumo.

    Taip pat rekomenduojama pergalvoti gėrimus: saldinti gėrimai dažnai lemia staigius gliukozės šuolius, todėl geriau rinktis vandenį ar nesaldintą arbatą.

    Galiausiai pabrėžiama nuoseklumo svarba – vienas „neidealus“ valgymas ar rodmuo nebūtinai nusako bendrą situaciją. Gliukozės duomenys gali būti vertingi kaip mokymosi priemonė, o ne savikritikos pagrindas.

  • Bosacka giria savo sausainius „Aldi“: patikrinome sudėtį – štai kas nustebino

    Lenkijoje vartotojų švietėja Katarzyna Bosacka daugelį metų garsėjo tuo, kad viešai narsto maisto produktų etiketes ir moko skaityti sudėtį. Todėl natūralu, kad rinkoje pasirodžius jos vardu pažymėtoms saldžioms užkandoms, pirkėjų lūkesčiai iškart išauga.

    Šįkart Bosackos sausainiai pasirodė „Aldi“ parduotuvių lentynose, o daugiausia dėmesio sulaukė trapūs sausainiai su sėklų mišiniu. Socialiniuose tinkluose autorė akcentuoja moliūgų ir saulėgrąžų sėklas bei juodgrūdes, tačiau klausimas paprastas: ar reklaminį pasakojimą iš tiesų patvirtina sudėtis?

    Vertinant pagal etiketę, sudedamųjų dalių sąrašas nėra ilgas, o tai dažnai reiškia mažiau technologinių priedų. Masinėje konditerijoje neretai pasitaiko ilgos sudėtys su emulsikliais ir purikliais, tačiau čia sudėtis aprašyta gana aiškiai ir be netikėtų „pagerintojų“.

    Riebalų pagrindą sudaro augaliniai aliejai, tarp jų kokosų ir rapsų, o palmių aliejaus nenurodyta. Miltų dalyje minimi kvietiniai miltai ir pilno grūdo kvietiniai miltai, o sėklos sudėtyje užima reikšmingą vietą: randamos moliūgų sėklos, saulėgrąžų sėklos ir juodgrūdės.

    Saldinimui naudojamas cukrus, taip pat klevų sirupas ir medus. Tai reiškia, kad nors produktas gali atrodyti „natūralesnis“, cukrus vis tiek pateikiamas keliomis formomis, todėl bendras saldumo ir kalorijų kiekis išlieka svarbus.

    Komentaruose pirkėjai atkreipė dėmesį į pieno miltelius. Toks ingredientas gali būti netikėtas sėklų sausainiuose, o žmonėms, vengiantiems pieno, tai tampa aiškia priežastimi produktą apeiti, be to, dėl medaus šie sausainiai vis tiek nebūtų tinkami veganams.

    Žvelgiant plačiau, tokie produktai dažnai patenka į itin apdoroto maisto kategoriją, net jei sudėtis atrodo „tvarkinga“. Reikšminga detalė ir maistinė vertė: nurodoma, kad 100 gramų suteikia 589 kilokalorijas, todėl net ir geresnės sudėties sausainiai turėtų likti desertu, o ne kasdiene užkanda.

    Bendra išvada paprasta: lyginant su dalimi rinkoje esančių sausainių, čia galima matyti kelis akivaizdžius pliusus, tačiau tai nėra sveikatingumo produktas. Jei norisi ko nors saldaus prie kavos, toks pasirinkimas gali būti racionalesnis, bet porcijos dydis ir dažnumas išlieka lemiami.

  • Mokslininkų verdiktas: iš 30 maisto tikslų iki 2030 metų pasaulis pasieks tik vieną

    Mokslininkų verdiktas: iš 30 maisto tikslų iki 2030 metų pasaulis pasieks tik vieną

    Nauja tarptautinės Food Systems Countdown Initiative (FSCI) tyrėjų grupės analizė rodo niūrų vaizdą: iš 30 pasaulinių maisto sistemos tikslų, kuriems nustatyti aiškūs rodikliai, iki 2030 metų realiai pasiekiamas tik vienas. Tyrimas publikuotas žurnale „Nature Food“ ir apima 197 šalių duomenis.

    Mokslininkai vertino 44 rodiklius, apimančius visą grandinę nuo gamybos iki vartojimo: gamtinių išteklių naudojimą, mitybos įpročius, maisto prieinamumą, tiekimo grandinių atsparumą ir valdymą. Iš 30 rodiklių su aiškiais globaliais tikslais tik vienas, jų vertinimu, juda pakankamu tempu.

    Vienintelis tikslas, kuris „telpa“ į grafiką

    Vienintelis tikslas, kuris, remiantis projekcijomis, gali būti pasiektas iki 2030 metų, susijęs su mobiliųjų telefonų abonentų skaičiumi. Šis rodiklis naudojamas kaip socialinio susietumo ir sistemų atsparumo pakaitinis matas, nes ryšys krizėse padeda greičiau gauti informaciją ir paslaugas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad jų metodas skiriasi nuo įprastų stebėsenos ataskaitų: vertinama ne tik kryptis, bet ir atstumas iki pasiekiamo etalono. Taip, anot autorių, aiškiau matyti, kiek realiai dar trūksta iki rezultatų, o ne vien tai, kad „pokyčiai vyksta“.

    „Šis vertinimas skiriasi tuo, kad jis ne tik parodo, ar šalys juda teisinga kryptimi, bet ir kiek toli jos dar yra nuo pasiekiamo etalono“, – sakė mitybos mokslininkė Bianca Carducci.

    Kur atotrūkis didžiausias

    Ataskaitoje nurodoma, kad 22 rodiklių atveju mažiau nei trečdalis šalių, pagal dabartines tendencijas, spės pasiekti taikomus tikslus ar etalonus iki 2030 metų. Tai reiškia, kad daugelyje sričių pasaulis juda per lėtai, o dalyje – netgi prastėjančia kryptimi.

    Vienas prasčiausiai atrodančių rodiklių – šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos, susijusios su maisto sistemomis. Tyrėjai skaičiuoja, kad pasaulinis vidurkis nuo tikslo nutolęs daugiau nei 75 proc., o tai signalizuoja apie pernelyg lėtą žemės ūkio, logistikos ir vartojimo transformaciją.

    Kai kuriose srityse užfiksuota ne tik stagnacija, bet ir regresija: mažėjanti pilietinės visuomenės dalyvavimo dinamika, prastėjantys atskaitomybės rodikliai, augantis pesticidų naudojimas ir didėjančios itin stipriai apdoroto maisto apimtys. Šie veiksniai, pasak autorių, didina ilgalaikes rizikas sveikatai ir aplinkai.

    Kodėl valdymas tampa lemiamu veiksniu

    Ataskaitoje atskirai išskiriama valdymo rodiklių svarba, nes jie veikia kaip visos sistemos „įgalintojai“: nuo sprendimų priėmimo skaidrumo iki visuomenės įtraukimo. Be šių prielaidų, kiti tikslai, pavyzdžiui, mitybos gerinimas ar taršos mažinimas, įgyvendinami fragmentiškai.

    „Maisto sistemų transformacija yra bendra atsakomybė, o valdymo rodikliai yra įgalintojai, kurie atrakina pažangą visoje sistemoje“, – sakė Lawrence Haddad.

    Autoriai taip pat pažymi, kad ambicingi globalūs tikslai yra būtini, tačiau jie gali demotyvuoti, jei visuomenei ir politikos formuotojams atrodo nuolat nepasiekiami. Dėl to ataskaitoje greta globalių tikslų taikomi ir regioniniai bei pagal pajamų grupes sudaryti etalonai, leidžiantys matyti realistiškesnius palyginimus.

    Gerų naujienų vis dėlto yra: dalis rodiklių rodo teigiamą kryptį, o keliuose atvejuose bent trečdalis šalių juda taip, kad 2030 metų riba būtų įmanoma. Be to, pratęsus vertinimo horizontą iki 2050 metų, bendras vaizdas, mokslininkų teigimu, „pastebimai pagerėja“, nors kai kurie tikslai išlieka itin sudėtingi.

    Ataskaitos išvada aiški: norint sumažinti maisto nesaugumą, stiprinti atsparumą klimato ir ekonominiams sukrėtimams bei užtikrinti įperkamumą, reikalingas spartesnis pokytis. Priešingu atveju, kaip pabrėžia autoriai, pastangos gali tapti labiau deklaratyvios nei iš esmės keičiančios sistemą.

    „Atskaitomybė už maisto sistemų transformaciją reikalauja spartesnės pažangos, kitaip pastangos rizikuoja tapti imitacinės, o ne transformuojančios“, – sakė Mario Herrero.

  • Smūgis vyrų testosteronui? 5 produktai, kurie gali mažinti hormonų lygį ir ką sako tyrimai

    Tema apie testosteroną pastaraisiais metais vis dažniau atsiduria sveikatos diskusijų centre, tačiau vieno produkto „kaltės“ paprastai nepakanka paaiškinti reikšmingiems hormonų svyravimams. Didesnę įtaką dažniausiai daro bendras mitybos modelis, kūno masė, miego kokybė, stresas ir alkoholio vartojimas.

    Vis dėlto kai kurie maisto produktai ir gėrimai gali turėti apčiuopiamą, nors dažnai laikiną ar netiesioginį poveikį hormonų pusiausvyrai. Poveikis labiausiai priklauso nuo kiekio, vartojimo dažnio, bendro kalorijų pertekliaus ir individualių sveikatos veiksnių.

    Vienas dažniausiai minimų pavyzdžių yra saldymedis. Tyrimuose fiksuota, kad kelias dienas vartojant didesnius saldymedžio kiekius daliai vyrų testosterono rodikliai sumažėjo, o nutraukus vartojimą linko grįžti į ankstesnį lygį.

    Alkoholis, įskaitant alų, siejamas su prastesne hormonų reguliacija, ypač kai vartojamas reguliariai ir gausiai. Tokiais atvejais gali sutrikti signalai, kuriais smegenys reguliuoja lytinių hormonų gamybą, o papildomai kenkia miego prastėjimas ir didesnis kalorijų perteklius.

    Dar viena rizikos kryptis – itin apdorotas maistas, kai racione daug energijos, mažai skaidulų, o kartu dažnai gaunama daugiau pridėtinio cukraus ir sočiųjų riebalų. Tyrimuose tokia mityba siejama su hormonų pokyčiais ir prastesniais medžiagų apykaitos rodikliais, o tai netiesiogiai gali veikti ir testosterono lygį.

    Cukrus ir saldūs gėrimai taip pat minimi kaip veiksnys, galintis trumpam sumažinti testosterono rodiklius po didesnio gliukozės kiekio. Ilgalaikėje perspektyvoje didžiausia problema dažniau būna ne vienkartinis desertas, o nuolatinis cukraus perteklius, prisidedantis prie antsvorio ir insulino rezistencijos.

    Kita medalio pusė – per mažai riebalų turinčios dietos. Kai kurie tyrimai rodo, kad itin sumažinus riebalų dalį racione, testosterono rodikliai gali kristi, nes steroidinių hormonų sintezei svarbūs ir riebalai, ir pakankamas bendras energijos kiekis.

    „Svoris, miegas ir alkoholio vartojimas paprastai daro didesnę įtaką testosteronui nei bet kuris vienas maisto produktas, todėl pirmiausia verta peržiūrėti būtent šiuos įpročius“, – teigiama apžvalgose, kuriose akcentuojamas visuminis požiūris.

    Specialistai pabrėžia, kad jei vargina simptomai, kurie gali sietis su žemu testosteronu, savidiagnostika dažnai klaidina. Tiksliausia pasitarti su gydytoju, įvertinti bendrą sveikatą, miego režimą, fizinį aktyvumą, vaistus ir atlikti laboratorinius tyrimus pagal medicinines rekomendacijas.

  • Ilgaamžių lėkštė be šių 6 produktų: mokslas paaiškina, ką verta išbraukti jau šiandien

    Ilgaamžiškumas dažnai siejamas su genetika, tačiau vis daugiau duomenų rodo, kad kasdieniai mitybos pasirinkimai turi didžiulę įtaką širdies, medžiagų apykaitos ir net smegenų sveikatai. Daug dėmesio šioje srityje sulaukia vadinamosios Mėlynosios zonos, kuriose žmonės dažniau sulaukia 90 ar 100 metų ir ilgiau išlieka savarankiški.

    Tyrėjai, analizuojantys tokių regionų kaip Okinava Japonijoje ar Sardinija Italijoje gyventojų įpročius, kartoja tą pačią mintį: ilgaamžių mityboje dominuoja paprastas, mažai apdorotas maistas. O dalis produktų ant jų stalo atsiranda itin retai arba beveik niekada.

    Kodėl perdirbtas maistas kenkia?

    Viena ryškiausių tendencijų, siejamų su prastesniais sveikatos rodikliais, yra itin apdoroto maisto gausa. Į šią grupę paprastai patenka įvairūs užkandžiai, greitai paruošiami patiekalai, saldumynai, saldinti gėrimai ir produktai su ilgu ingredientų sąrašu.

    Tokie gaminiai dažnai turi daug druskos, pridėtinio cukraus ir sočiųjų riebalų, tačiau mažai skaidulų. Ilgainiui tai siejama su didesne nutukimo, 2 tipo diabeto, širdies ir kraujagyslių ligų rizika, o kai kuriuose tyrimuose matomos sąsajos ir su blogėjančia pažintine funkcija vyresniame amžiuje.

    6 produktų grupės, kurias riboja ilgaamžiai

    Pirma, ilgaamžių mityboje beveik nėra rafinuotų grūdinių produktų, tokių kaip balta duona ar stipriai apdirbti pusryčių dribsniai. Vietoj jų dažniau renkamasi pilno grūdo produktai, kurie suteikia daugiau skaidulų ir padeda stabiliau išlaikyti gliukozės lygį kraujyje.

    Antra, raudona mėsa, pavyzdžiui, jautiena ar kiauliena, dažnai laikoma išimtimi, o ne kasdieniu pasirinkimu. Tyrimuose dažnesnis raudonos mėsos vartojimas siejamas su didesne širdies ir kraujagyslių ligų bei kai kurių vėžio formų rizika, todėl daugelyje ilgaamžių bendruomenių ji valgoma retai.

    Trečia, itin apdorotas maistas laikomas viena svarbiausių grupių, kurią verta mažinti. Tai įvairūs pusfabrikačiai, greito paruošimo produktai ir pramoniniai užkandžiai, kuriuose neretai būna paslėpto cukraus, daug druskos ir priedų, o sotumo jausmas išlieka trumpai.

    Ketvirta, karvės pienas dažnai vartojamas saikingai, nors pieno produktai apskritai nėra visur vienodai ribojami. Kai kuriose ilgaamžių populiacijose dažniau pasirenkami fermentuoti pieno produktai ar mažesnės porcijos, o dalis žmonių pirmenybę teikia alternatyvoms dėl individualaus toleravimo.

    Penkta, saldumynai ir ypač saldinti gėrimai ilgaamžių mityboje dažniausiai yra retas malonumas, o ne kasdienis įprotis. Didelis pridėtinio cukraus kiekis siejamas su didesne 2 tipo diabeto, kepenų suriebėjimo ir uždegiminių procesų rizika, todėl saldumui dažniau pasirenkami vaisiai.

    Šešta, perdirbta mėsa, tokia kaip dešrelės, šoninė ar kumpis, laikoma vienu nepalankiausių pasirinkimų. Pasaulio sveikatos organizacija perdirbtą mėsą yra priskyrusi prie kancerogeninių veiksnių, o dažnesnis jos vartojimas siejamas su didesne storosios žarnos vėžio rizika.

    Ką rinktis vietoj to?

    Mėlynųjų zonų pavyzdžiai rodo, kad esmė dažnai slypi ne vien draudimuose, o pakeitimuose. Vietoj rafinuotų grūdų ir itin apdorotų produktų dažniau valgomi ankštiniai, daržovės, pilno grūdo kruopos, riešutai, o baltymai neretai gaunami iš žuvies ar augalinių šaltinių.

    Svarbu ir tai, kad ilgaamžių mitybos modelis paprastai dera su kitais įpročiais: reguliariu judėjimu, pakankamu miegu, saikingu porcijų dydžiu ir stipriais socialiniais ryšiais. Tai reiškia, kad ilgalaikis efektas dažniau pasiekiamas ne drastiškais sprendimais, o nuosekliais, kasdieniais pasirinkimais.

    Jei turite lėtinių ligų, vartojate vaistus ar planuojate ryškiau keisti mitybą, verta pasitarti su šeimos gydytoju ar dietologu. Individuali sveikatos būklė, toleravimas ir gyvenimo būdas lemia, kokie pokyčiai bus saugūs ir realiai įgyvendinami.