JAV karinės oro pajėgos netikėtai atskleidė, kad mažai pastebimas bombonešis B-2 Spirit gali paleisti prieš laivus skirtą tolimojo nuotolio sparnuotąją raketą AGM-158C LRASM. Tokia užuomina pasirodė pranešime apie pratybas Valiant Shield 2026, kurį papildė nuotraukos iš Ramiojo vandenyno regiono.
LRASM sukurta kaip moderni priemonė naikinti jūrinius taikinius, ypač dideliu atstumu ir sudėtingoje elektroninių trikdžių aplinkoje. Viešai dažniausiai minima, kad jos nuotolis siekia apie 300–500 kilometrų, o vystymo darbai orientuoti į potencialiai intensyvų jūrų konfliktą Ramiajame vandenyne.
„Ramiojo vandenyno oro pajėgos sėkmingai surengė kovinį taikinio nuskandinimą, o B-2 Spirit paleido LRASM, demonstruodamas išaugusią galimybę smogti strateginiams taikiniams“, – teigiama pratybų aprašyme.
Specializuotai žiniasklaidai kariškiai patvirtino, kad per pratybas viena LRASM buvo paleista į iš tarnybos išvestą karo laivą, pritaikytą kaip mokomąjį taikinį. Vis dėlto nebuvo atskleista, ar tai buvo pirmasis toks B-2 paleidimas, ar tik vienas iš anksčiau vykusių bandymų.
Iki šiol buvo žinoma, kad LRASM jau integruota su F/A-18 platforma ir B-1 bombonešiais, o integracijos darbai siejami ir su kitais orlaiviais, įskaitant B-52 bei P-8. B-2 įtraukimas į šį sąrašą reikštų dar vieną kokybinį šuolį, nes būtent mažas matomumas radarams leidžia priartėti prie taikinio saugiau ir nepastebimiau.
B-2 ir LRASM: kodėl tai svarbu
B-2 laikomas viena sunkiausiai aptinkamų JAV oro platformų, skirtų prasiskverbti pro tankią priešlėktuvinę gynybą. Jei tokia platforma gali panaudoti LRASM, atsiranda galimybė smogti jūriniams taikiniams iš didelio nuotolio, dar labiau sumažinant aptikimo tikimybę.
Tai ypač aktualu scenarijuose, kuriuose svarbūs aukštos vertės jūriniai vienetai, pavyzdžiui, lėktuvnešių grupės ar oro gynyba dengiantys laivai. Tokiais atvejais vien tik raketos nuotolis nėra vienintelis pranašumas, reikšminga ir tai, kaip arti paleidimo platforma gali priartėti neatskleisdama savo buvimo.
Ar tai jau operacinė galimybė?
Kol kas neaišku, ar B-2 gali naudoti LRASM pilnai operaciniu režimu, ar pratybose parodytas paleidimas buvo bandymų programos dalis. Vis dėlto integracija gali būti paprastesnė, nei atrodytų iš pirmo žvilgsnio, nes LRASM yra gimininga JASSM šeimai, kuri su B-2 buvo siejama ir anksčiau.
Dėl panašių gabaritų ir koncepcijos tikėtina, kad raketą galima pritaikyti B-2 vidinėse ginkluotės nišose, išsaugant mažą matomumą. Tačiau tikrasis klausimas yra sistemų suderinimas, taikinio duomenų perdavimas ir raketos valdymas iki smūgio, nes būtent čia slypi didžiausi modernių ginklų integravimo iššūkiai.
Nuotolio lenktynės ir modernizacija
LRASM gebėjimai toliau tobulinami, o viešojoje erdvėje minimos modernizacijos siejamos su pažangesniu ryšio kanalu ir duomenų perdavimu. Tai svarbu, nes jūriniuose konfliktuose taikiniai juda, o galimybė atnaujinti informaciją skrydžio metu didina smūgio tikslumą ir lankstumą.
Dalies analitikų vertinimu, ateities atnaujinimai gali reikšmingai didinti efektyvų panaudojimo nuotolį, o tai keistų atgrasymo balansą Ramiajame vandenyne. Ne mažiau intriguoja ir tai, kodėl tokia B-2 galimybė viešai išryškinta būtent dabar, kai biudžetiniuose dokumentuose ne visuomet matyti aiškios užuominos apie integracijos programą.
Akivaizdu viena: jei B-2 ir LRASM derinys bus patvirtintas kaip nuolatinė, plačiau diegiama praktika, JAV gaus dar vieną sunkiai prognozuojamą įrankį jūrų atgrasymui. O tai signalas, kurį atidžiai stebi ne tik Kinija, bet ir visas regionas.
