Tag: Jėzus

  • Jeruzalės Šventojo Kapo bažnyčioje po grindimis aptikti senoviniai kapai: ką rodo kasinėjimai

    Jeruzalės Šventojo Kapo bažnyčioje po grindimis aptikti senoviniai kapai: ką rodo kasinėjimai

    Ką rado po bažnyčios grindimis

    Jeruzalėje, Šventojo Kapo bažnyčioje, italų archeologų komanda restauravimo darbų metu po grindimis aptiko senovinį laidojimo kraštovaizdį. Tyrėjai skelbia radę uolose iškirstų kapų, buvusio akmens karjero ir žemdirbystės plotų pėdsakų.

    Pasak archeologų, po šventove identifikuotas ir sodo fragmentas, o taip pat augalinių liekanų, siejamų su alyvmedžiais bei vynmedžiais. Šie atradimai, tyrėjų vertinimu, atitinka biblinį pasakojimą, kad netoli nukryžiavimo vietos buvo sodas ir kapas.

    Istorinė vieta ir jos rekonstrukcijos

    Šventojo Kapo bažnyčia laikoma viena svarbiausių krikščionybės šventovių, nes tradicija ją sieja su Jėzaus nukryžiavimo, palaidojimo ir prisikėlimo vieta. Dabartinio komplekso ištakos siejamos su Romos imperatoriumi Konstantinu Didžiuoju, kurio iniciatyva ketvirtajame amžiuje čia buvo pastatyta pirmoji bažnyčia.

    Per šimtmečius pastatas ne kartą buvo niokotas ir perstatomas, todėl šiandieninis vaizdas yra kelių statybos ir restauravimo etapų rezultatas. Dėl skirtingų krikščioniškų konfesijų dalijamos atsakomybės už šventovę ilgą laiką didesni struktūriniai pakeitimai, įskaitant kasinėjimus, buvo sunkiai suderinami.

    2016 metais prasidėję didesni restauravimo darbai tapo proga išsamiau ištirti požeminius sluoksnius. Iš pradžių planuotas grindų atnaujinimas palaipsniui virto platesnio masto archeologiniu projektu, leidusiu pažvelgti į tai, kas šioje vietoje buvo dar prieš bažnyčios statybas.

    Ką tai reiškia Jėzaus kapo klausimui

    Kasydami po bažnyčia tyrėjai fiksavo uolose iškirstus kapus, būdingus senovės Jeruzalės apylinkėms. Evangelijose Jėzaus kapas taip pat aprašomas kaip uoloje iškirsta laidojimo vieta, todėl pats kontekstas, archeologų teigimu, dera su rašytiniais pasakojimais.

    Komandos vadovė Francesca Romana Stasolla, dirbanti Romos universitete „La Sapienza“, radinius aiškina kaip laidojimo vietovės požymius. Jos vertinimu, duomenys leidžia manyti, kad tarp Golgotos ir kapų galėjo būti dirbama žemė, o ne vientisas užstatymas.

    Vis dėlto patys tyrėjai pabrėžia, kad tai nėra galutinis įrodymas, jog po Šventojo Kapo bažnyčia yra būtent Jėzaus palaidojimo vieta. Nėra rasta užrašų ar kitų tiesioginių ženklų, kurie vienareikšmiškai susietų konkretų kapą su istoriniu asmeniu, o dalies radinių datavimas dar tikslinamas.

    Atradimai greičiau sustiprina bendrą vaizdą, kad vieta, kurią krikščionys garbina šimtmečius, atitinka Naujojo Testamento aprašomą geografinį ir archeologinį kontekstą. Artimiausiu metu laukiama detalesnių publikacijų, kurios turėtų paaiškinti datavimo metodus ir tikslesnę radinių interpretaciją.

  • Ne tik Biblija: romėnų ir žydų istorikų įrašai apie Jėzų kelia klausimų net skeptikams

    Ne tik Biblija: romėnų ir žydų istorikų įrašai apie Jėzų kelia klausimų net skeptikams

    Kas laikoma svarbiausiais liudijimais?

    Diskusijose apie Jėzaus istoriškumą dažnai pabrėžiama, kad svarbūs ne vien krikščioniški tekstai. Istorikams reikšmingi ir romėnų bei žydų autorių rašytiniai šaltiniai, sukurti I–II amžiuje, nes jie atsirado už ankstyvosios Bažnyčios tradicijos ribų.

    Šie tekstai nepateikia išsamios Jėzaus biografijos ir nepatvirtina antgamtinių įvykių. Tačiau jie padeda tikrinti bazinius faktus, susijusius su ankstyvosios krikščionybės ištakomis, Jėzaus pasekėjų judėjimu ir Romos valdžios reakcija į jį.

    Tacitas ir Juozapas Flavijus

    Dažniausiai cituojamas romėnų istorikas Tacitas. Savo veikale apie Romos istoriją jis aprašė krikščionių persekiojimus, kilusius po didžiojo Romos gaisro, ir paminėjo Kristų, nuo kurio esą kildinamas krikščionių pavadinimas.

    Tacitas rašė, kad Kristus buvo nubaustas mirtimi valdant imperatoriui Tiberijui, o sprendimą įvykdė Judėjos valdytojas Poncijus Pilotas. Istorikai šį liudijimą vertina kaip reikšmingą todėl, kad Tacitas nebuvo krikščionis ir į naują judėjimą žvelgė priešiškai, tad jo tekstas nelaikomas tikėjimo propaganda.

    Kitas dažnai aptariamas autorius yra I amžiuje gyvenęs žydų istorikas Juozapas Flavijus. Jo veikale apie žydų istoriją yra fragmentai, kuriuose minimas Jėzus ir atskirai paminimas Jokūbas, apibūdinamas kaip Jėzaus, vadinamo Kristumi, brolis.

    Dalis tyrėjų ginčijasi, ar vienas iš pastraipų variantų nebuvo vėliau redaguotas perrašinėtojų. Vis dėlto daugelis mokslininkų sutaria, kad bent pagrindinis šių nuorodų branduolys greičiausiai yra autentiškas ir atspindi paties autoriaus žinias.

    Ką dar mini romėnų autoriai?

    Prie nekrikščioniškų liudijimų apie ankstyvąją krikščionybę dažnai priskiriamas ir Plinijus Jaunesnysis. Laiškuose imperatoriui Trajanui jis aprašė krikščionių susirinkimus, jų moralines priesaikas ir tai, kad jie garbino Kristų kaip dievišką figūrą.

    Minimas ir istorikas Svetonijus, rašęs apie neramumus tarp žydų, siejamus su asmeniu, vadinamu Chrestus. Kai kurie tyrėjai tai laiko netiesiogine užuomina į Kristų ar ankstyvą judėjimą, nors dėl tikslios interpretacijos vieningos nuomonės nėra.

    Šių šaltinių vertė daugiausia siejama su jų nepriklausomumu nuo krikščioniškos tradicijos. Net jei jie nerašo apie konkrečius evangelijų epizodus, jie liudija, kad I–II amžiuje Romos imperijoje jau buvo aiškiai atpažįstama bendruomenė, savo tapatybę siejusi su Kristumi.

    Istorikai taip pat pabrėžia ribotumus: nė vienas iš minėtų autorių nebuvo tiesioginis Jėzaus veiklos liudytojas, o dauguma tekstų parašyti praėjus keliems dešimtmečiams po jo mirties. Dėl to vertinant atskiras formuluotes taikoma šaltinių kritika, o dalis vietų analizuojamos itin atsargiai.

    Vis dėlto akademinėje istoriografijoje vyrauja pozicija, kad Jėzus buvo istorinė asmenybė, o ginčai dažniau sukasi apie jo gyvenimo detales, mokymo turinį ir interpretacijas. Romėnų ir žydų tekstai čia tampa ne sensacija, o viena iš svarbių dėlionės dalių, padedančių suprasti ankstyvosios krikščionybės aplinką.