CP v2

Tag: Juglonas

  • Rudeniniai lapai – ne atliekos: 3 būdai panaudoti sode ir kaip saugiai tvarkyti ąžuolo bei riešuto lapus

    Rudeniniai lapai – ne atliekos: 3 būdai panaudoti sode ir kaip saugiai tvarkyti ąžuolo bei riešuto lapus

    Rudenį nukritę lapai daugeliui atrodo tik dar vienas „bioatliekų“ kalnas, kurį norisi kuo greičiau išvežti. Tačiau sode jie gali tapti nemokamu ir vertingu organinės medžiagos šaltiniu, gerinančiu dirvos struktūrą.

    Kaip pasakoja patyręs sodininkas Jacek Naliwajek savo „YouTube“ kanale „Naturalnie o ogrodach“, lapai ne tik praturtina dirvą, bet ir padeda sodo gyvūnams, kurie čia žiemoja. Svarbiausia – juos panaudoti tinkamai ir rinktis sveikus, ne ligų ar kenkėjų pažeistus lapus.

    Lapai skyla lėčiau nei, pavyzdžiui, nupjauta žolė, nes juose daug anglies. Dėl to kompostuojant dažnai prireikia „balanso“ – lapus maišyti su azoto turinčiomis medžiagomis, kad procesas vyktų greičiau.

    Vis dėlto ne visi lapai laikomi vienodai „paprastais“. Ąžuolo ir graikinio riešutmedžio lapai neretai kelia daugiau klausimų, bet tai nereiškia, kad juos būtina išmesti.

    Trys praktiški būdai panaudoti lapus

    Vienas populiariausių sprendimų – kompostas. Kadangi lapai skyla lėtai, juos verta maišyti su azotu turinčiomis medžiagomis, pavyzdžiui, žole.

    Patariama lapus surinkti žoliapjove per paskutinį vejos pjovimą prieš žiemą: taip jie susmulkinami ir iš karto sumaišomi su žole, o tai spartina irimą komposte.

    Kitas būdas – lapinė žemė. Lapus galima kaupti maišuose, medinėse dėžėse ar tinkliniuose „narvuose“ – po 1–2 metų jie virsta humusingu substratu, tinkamu daigams ar tiesiog paskleisti lysvėse.

    Kad lapai greičiau virstų lapine žeme, juos naudinga susmulkinti, sumaišyti su natūraliu azoto šaltiniu (pavyzdžiui, subrendusiu kompostu) ir palaikyti drėgmę – vanduo pagreitina organikos skaidymąsi.

    Trečias sprendimas – mulčiavimas. Lapus verta palikti lysvėse: jie per žiemą saugo dirvą, o pamažu irant ji tampa puresnė, geriau „kvėpuoja“ ir įgauna daugiau humuso.

    Rekomenduojama, kad lapų sluoksnis būtų storas (bent apie 10 cm) ir užbertas žemėmis, jog vėjas jų neišnešiotų. Taip pat lapų krūva ramiame sodo kampe gali tapti prieglobsčiu ežiams ir kitiems naudingiems žiemojantiems gyvūnams.

    Ąžuolo ir graikinio riešutmedžio lapai: ko saugotis?

    Ąžuolo ir graikinio riešutmedžio lapai laikomi „sunkesniais“ dėl juose esančių medžiagų. Ąžuolo lapuose esantys taninai gali lėtinti irimą, o riešutmedžio lapuose aptinkamas juglonas – slopinti kai kurių augalų augimą.

    Vis dėlto teigiama, kad sodininkai neretai be reikalo jų baiminasi – šie lapai taip pat gali būti vertingi. Svarbu pasirinkti tinkamą panaudojimo būdą ir atsižvelgti į augalų jautrumą.

    Pabrėžiama, kad juglonas veikia ne visus augalus vienodai: dalis rūšių jo buvimą dirvoje toleruoja. Tarp paminėtų pavyzdžių – forzitijos, tulpės, tujos, serbentai, svogūnai, pupelės ir burokėliai.

    Tokiems augalams riešutmedžio lapus galima naudoti kaip mulčią arba tręšti kompostu, pagamintu iš šių lapų. Vis dėlto siūloma tokį kompostą ruošti atskirai – jis gali irti lėtai, net iki 2 metų.

    Ąžuolo lapus taip pat patariama kompostuoti atskirai: susmulkinti ir sumaišyti su nupjauta žole. Dėl taninų toks kompostas gali būti rūgštesnis, o pilnai susiformuoti gali prireikti 2–3 metų.

    Rūgštesnis ąžuolo lapų kompostas ypač tinka augalams, mėgstantiems rūgščią ar silpnai rūgščią dirvą, pavyzdžiui, hortenzijoms, rododendrams, azalijoms, viržiams, magnolijoms, spanguolėms ir šilauogėms. Šių augalų mulčiavimas ąžuolo lapais įvardijamas kaip dar paprastesnė alternatyva, kartu padedanti šaknims lengviau peržiemoti.

  • Nepalikite rudenį riešutmedžio lapų: viena klaida gali pakenkti pomidorams, bet yra išeitis

    Nepalikite rudenį riešutmedžio lapų: viena klaida gali pakenkti pomidorams, bet yra išeitis

    Rudenį sode susikaupusios lapų krūvos dažnai atsiduria maišuose ar išvežamos, tačiau ne visada verta skubėti. Ypač tai aktualu turint graikinį riešutmedį, kurio lapai neretai laikomi pavojingais kitoms kultūroms. Vis dėlto tinkamai paruošti jie gali tapti naudingu komposto priedu ir pagerinti dirvos struktūrą.

    Kodėl riešutmedžio lapai kelia riziką?

    Graikinis riešutmedis išskiria jugloną – natūralų cheminį junginį, galintį slopinti kai kurių augalų sėklų dygimą ir augimą. Šis reiškinys vadinamas alelopatija, o jautresnės kultūros gali reaguoti prastesniu augimu ar silpnesne šaknų raida. Dėl to šviežių riešutmedžio lapų nerekomenduojama naudoti kaip tiesioginio mulčio ar „trąšos“ daržovėms.

    Dažnai minima, kad pomidorai yra tarp jautresnių augalų, todėl rizika padidėja, jei švieži lapai sumetami į lysves ar įterpiami prie šaknų zonos. Vien rudas, apdžiūvęs lapas dar nereiškia, kad juglono jame nebeliko, nes junginys suyra palaipsniui ir priklauso nuo drėgmės, mikroorganizmų aktyvumo bei laiko.

    Kaip saugiai kompostuoti riešutmedžio lapus?

    Saugiausias kelias yra kompostavimas iki pilnos brandos. Kompostuojant organiką juglonas laikui bėgant suyra, o galutinis produktas, jei jis visiškai subrendęs, gali būti naudojamas dirvos gerinimui. Svarbiausia ne trumpinti proceso ir nenaudoti pusiau perdirbtos masės ten, kur auga jautrios kultūros.

    Kadangi riešutmedžio lapai yra standesni ir skyla lėčiau, prieš dedant į kompostą juos verta susmulkinti, pavyzdžiui, žoliapjove su surinkimo krepšiu. Smulkesnės dalelės turi didesnį paviršiaus plotą, todėl mikroorganizmams lengviau jas skaidyti, o kompostas bręsta greičiau ir tolygiau.

    Praktiškas sprendimas yra maišyti smulkintus lapus su azoto turinčiomis žaliosiomis atliekomis, pavyzdžiui, nupjauta žole ar virtuvės augalinėmis liekanomis. Drėgmė turėtų būti vidutinė: komposto masė turi priminti lengvai nuspaustą kempinę, o ne šlapią ir suslėgtą gumulą.

    Kompostą verta periodiškai permaišyti, kad į vidų patektų oro, nes deguonis spartina skaidymą ir mažina nemalonių kvapų bei puvimo riziką. Subrendęs kompostas paprastai būna tamsus, purus, kvepia miško žeme, o lapų fragmentai nebėra aiškiai atpažįstami.

    Ar toks kompostas tinka pomidorams?

    Jei riešutmedžio lapai komposte yra visiškai suirę, tokį kompostą galima naudoti ir pomidorų dirvai gerinti. Subrendusi organika padeda dirvai išlaikyti drėgmę, gerina jos struktūrą, didina humuso kiekį ir skatina mikrobiologinį aktyvumą. Tačiau svarbu vengti „pusiau komposto“, kuris dar šyla ar turi matomų lapų sluoksnių.

    Prieš sodinimą subrendusį kompostą geriausia įmaišyti į viršutinį dirvos sluoksnį, o ne krauti storu sluoksniu tiesiai prie stiebų. Taip sumažinama bet kokia likutinės nepageidaujamos įtakos rizika ir užtikrinamas tolygesnis maisto medžiagų pasiskirstymas.

    Riešutmedžio lapus galima naudoti ir mulčiavimui, tačiau saugiausia tai daryti atokiau nuo jautrių augalų bei daržovių lysvių. Darže patikimesnis sprendimas yra kompostuoti iki brandos ir tik tada grąžinti organiką atgal į dirvą.

  • Neskubėkite išmesti graikinių riešutų lapų: štai kaip juos saugiai panaudosite sode ir komposte

    Neskubėkite išmesti graikinių riešutų lapų: štai kaip juos saugiai panaudosite sode ir komposte

    Kodėl šie lapai laikomi rizikingais?

    Rudenį graikinis riešutmedis numeta daug lapų, tačiau jie nėra tokie „nekalti“ kaip kitų medžių. Šio medžio audiniuose aptinkamas juglonas – natūralus junginys, galintis slopinti kai kurių augalų dygimą ir augimą.

    Juglonas daugiausia siejamas su šaknimis, bet jo yra ir lapuose, ūgliuose bei žaliuose vaisių apvalkaluose. Būtent dėl to prie graikinio riešutmedžio kai kurie augalai prastai auga, o į kompostą metami švieži lapai kai kam kelia abejonių.

    Kas yra juglonas ir kaip jis veikia?

    Juglonas priskiriamas alelopatiniams junginiams, tai reiškia, kad jis gali veikti kitų augalų ląstelinius procesus ir mažinti jų augimo potencialą. Jautresnės rūšys neretai rodo silpnesnį augimą, lapų geltimą ar prastesnį derėjimą, jei ilgai auga arti riešutmedžio.

    Vis dėlto poveikis nėra vienodas visiems augalams ir labai priklauso nuo dirvožemio, drėgmės, mikroorganizmų aktyvumo bei to, kiek šviežios organikos patenka į aplinką. Tyrimai rodo, kad juglonas dirvožemyje gali būti skaidomas mikroorganizmų ir kisti dėl aplinkos veiksnių, todėl jis nebūtinai išlieka ilgai.

    Kaip kompostuoti riešutmedžio lapus?

    Graikinio riešutmedžio lapus kompostuoti galima, tačiau svarbu, kad kompostas būtų tvarkomas teisingai. Greitesnė skaidymo eiga, pakankama drėgmė ir subalansuotas azoto bei anglies turinčių medžiagų santykis padeda sumažinti riziką, kad nepageidaujamos medžiagos išliks aktyvios.

    Prieš dedant į kompostą lapus verta susmulkinti ir maišyti su azotu turtinga žaliąja mase, pavyzdžiui, nupjauta žole. Jei kompostas dar jaunas ar kyla abejonių, jį pirmiausia saugiau panaudoti po augalais, laikomais atsparesniais, o jautresnius daržus tręšti tik pilnai subrendusiu kompostu.

    Ką daryti, jei lapų labai daug?

    Vienas paprastesnių sprendimų – palaukti, kol lapai visiškai išdžius ir paruduos. Tokie trapūs, gerai išdžiūvę lapai paprastai kelia mažiau rūpesčių, o komposte suyra saugiau, nors pats procesas gali užtrukti ilgiau nei kitų medžių lapų.

    Alternatyva – lapus paskleisti plonu sluoksniu ir įmaišyti į viršutinį dirvožemio sluoksnį, kad organika palaipsniui suirtų vietoje. Dar vienas variantas – naudoti kaip mulčią, tačiau tai reikėtų daryti atsargiai, ypač šalia jautresnių kultūrų, ir nekloti storu, šviežių lapų sluoksniu.

  • Graužikai ir šliužai jo nemėgsta: štai kaip panaudoti graikinių riešutų kevalus sode

    Graužikai ir šliužai jo nemėgsta: štai kaip panaudoti graikinių riešutų kevalus sode

    Kevalai kaip barjeras nuo šliužų

    Graikinių riešutų kevalai yra kieti ir lėtai yrantys, todėl sode gali virsti praktiška, beveik nieko nekainuojančia priemone. Susmulkinti kevalai paskleidžiami aplink augalus sukuria aštresnį, šiurkštų paviršių, kurio šliužai dažnai vengia.

    Tokį barjerą patogiausia formuoti aplink dažniau apgraužiamas dekoratyvines gėles ir daržoves, ypač drėgnesnėse vietose. Vis dėlto verta prisiminti, kad kevalai nėra trąša, o fizinė apsauga, todėl dirvos derlingumo jie reikšmingai nepadidins.

    Juglonas: kada geriau nerizikuoti

    Graikinių riešutų dalyse natūraliai aptinkamas juglonas – augalų augimą slopinti galinti medžiaga, dėl kurios po riešutmedžiais kai kurios kultūros auga prasčiau. Kevaluose šios medžiagos paprastai būna mažiau nei lapuose, šaknyse ar žaliose vaisių luobelėse, be to, laikui bėgant ji skyla veikiant drėgmei, deguoniui ir mikroorganizmams.

    Tačiau jautresniems augalams geriau taikyti atsargumo principą ir kevalų barjero nenaudoti ten, kur auginamos jautresnės gėlės ar psiankinių šeimos daržovės. Jei kyla abejonių, saugiau kevalus berti toliau nuo šaknų zonos arba rinktis neutralias mulčiavimo medžiagas.

    Natūralus drenažas vazonams

    Kevalai praverčia ir namuose – jais galima pakeisti dalį drenažo sluoksnio vazono apačioje. Tam tinka tik švarūs, visiškai išdžiovinti ir susmulkinti kevalai, o sluoksnis neturėtų būti storas, kad neužimtų per daug vazono tūrio.

    Svarbu suprasti, kad drenažo sluoksnis pats savaime neapsaugo nuo perlaistymo, jei žemė per sunki ar laistoma per dažnai. Geriausias rezultatas pasiekiamas derinant tinkamą substratą, vazoną su vandens nubėgimo skylėmis ir apgalvotą laistymo režimą.

    Dar vienas praktiškas būdas kevalus panaudoti – kaip lengvai įsidegančią, natūralią pakurą laužui ar židiniui, jei tai leidžia jūsų naudojama įranga ir vietos taisyklės. O sudegintų kevalų pelenai, naudojami saikingai, gali būti įmaišomi į kompostą kaip mineralinių medžiagų priedas.

    Kevalų dulkės kartais pasitelkiamos ir buityje kaip švelni abrazyvinė priemonė metalui poliruoti, tačiau čia svarbu nepažeisti paviršių ir pirmiausia išbandyti mažiau matomoje vietoje. Jei kevalus ruošiate smulkinimui, verta mūvėti pirštines – aštrios briaunos gali lengvai įpjauti odą.

  • Neišmeskite graikinių riešutmedžių lapų: gudrus triukas neutralizuoja jugloną

    Rudenį soduose susikaupia kalnai lapų, tačiau graikinių riešutmedžių lapai dažnai keliauja į atliekas. Priežastis paprasta: daugelis mano, kad jie nuodingi ir visam laikui sugadina dirvą. Iš tiesų situacija kur kas niuansuotesnė, o lapus galima panaudoti naudingai.

    Graikinių riešutmedžių lapuose ir žaliuose vaisių apyvaisiuose randamas juglonas – natūralus augalo išskiriamas junginys, slopinantis kai kurių rūšių augimą. Daugiausia jo būna šviežiuose, žaliuose lapuose, o rudeniniuose parudavusiuose lapuose koncentracija paprastai mažesnė. Būtent dėl to ir atsirado jų bloga reputacija.

    Kas iš tiesų yra juglonas?

    Juglonas veikia per vadinamąją alelopatiją, kai vieni augalai cheminėmis medžiagomis riboja konkurentų dygimą ar šaknų augimą. Vis dėlto tai nereiškia, kad riešutmedžio lapus būtina išmesti. Svarbiausia žinoti, kad juglonas dirvoje ir komposte nėra amžinas.

    Veikiant deguoniui, drėgmei, bakterijoms ir grybams, juglonas palaipsniui suyra. Praktikoje tai reiškia, kad gerai kompostuojant lapus ir suteikiant pakankamai oro bei drėgmės, po maždaug 12–24 mėnesių jie tampa saugūs naudoti kaip subrendęs kompostas. Tokiu būdu vietoje atliekų gaunama vertinga lapinė žemė dirvai gerinti.

    Kaip kompostuoti, kad būtų saugu?

    Norint paspartinti procesą, lapus verta susmulkinti, pavyzdžiui, pervažiuojant žoliapjove su surinkimo krepšiu. Smulkesnė frakcija greičiau skyla ir lengviau įšyla komposto krūvoje. Tai ypač aktualu, nes stori riešutmedžio lapai natūraliai skyla lėčiau.

    Dar viena taisyklė – subalansuoti anglies ir azoto santykį. Lapai turi daug anglies, todėl kompostas gali „užstrigti“, jei trūks azoto. Geras sprendimas – lapus sluoksniuoti su nupjauta žole ar kitomis azoto turinčiomis žaliosiomis atliekomis ir palaikyti tolygią, bet ne perteklinę drėgmę.

    Kur lapų geriau nenaudoti?

    Šviežių, nesukompostuotų riešutmedžio lapų nerekomenduojama berti kaip mulčio prie ypač jautrių augalų. Dažniausiai minimos jautresnės daržovės iš bulvinių šeimos, taip pat kai kurie rūgščią terpę mėgstantys augalai. Tokiais atvejais saugiausia rinktis tik visiškai subrendusį kompostą.

    Tuo pačiu riešutmedžio lapai gali būti praktiški ten, kur nereikia greito suirimo. Jie sudaro tankesnį sluoksnį, kuris gali slopinti piktžolių dygimą, o panaudojus tik ten, kur tai netrukdo auginamiems augalams, sumažėja ir atliekų kiekis, ir išlaidos dirvos gerinimui.

    Trumpai tariant, graikinių riešutmedžių lapai nėra bevertė našta. Laikantis paprastų kompostavimo principų, jie virsta naudinga organine medžiaga, o juglono rizika tampa valdoma ir prognozuojama.

  • Ką sodinti po graikiniu riešutmedžiu: šios rūšys ištveria juglono poveikį ir suveša

    Ką sodinti po graikiniu riešutmedžiu: šios rūšys ištveria juglono poveikį ir suveša

    Kas yra juglonas?

    Graikinis riešutmedis išskiria natūralų junginį jugloną, kuris veikia kaip augalo gynybinė priemonė. Ši medžiaga gali slopinti kitų augalų augimą, trikdyti maisto medžiagų pasisavinimą ir mažinti fotosintezės intensyvumą.

    Praktikoje tai dažnai pasireiškia lapų ruduojimu, ūglių deformacijomis ar net visišku augalo sunykimu. Didžiausia rizika būna po laja ir netoli kamieno, kur kaupiasi lapai, žievelės ir šaknų išskyros.

    Gyvuose riešutmedžio audiniuose juglonas dažnai būna mažiau aktyvios formos, tačiau pažeidus lapus ar šaknis ir medžiagai oksiduojantis, poveikis sustiprėja. Dėl to po medžiu palikti vaisių apvalkalai ir lapų krūvos gali ilgiau palaikyti nepalankią terpę jautresnėms rūšims.

    „Juglonas neišnyksta iškart nukirtus medį: dirvoje likusios šaknys ir augalinės liekanos gali dar ilgai būti jo šaltinis“, – pažymi sodininkystės literatūra.

    Kodėl po laja augalams sunku?

    Problema dažniausiai nėra vien juglonas. Po graikiniu riešutmedžiu įprastai būna mažiau šviesos, o dirva konkuruojama šaknų, greičiau išdžiūsta ir prasčiau įšyla pavasarį.

    Taip pat svarbu žinoti, kad juglonas dirvoje nėra labai judrus, todėl jo poveikis labiausiai koncentruojasi ten, kur krenta lapai ir kitos liekanos. Dėl to augalų pasirinkimas ir priežiūra būtent po laja tampa lemiami.

    Kas gali augti po riešutmedžiu?

    Ne visi augalai vienodai jautrūs juglonui, todėl po graikiniu riešutmedžiu galima suformuoti dekoratyvų ir praktišką želdinį. Dažniausiai geriausiai pasiteisina pavėsį pakeliančios rūšys ir tos, kurios literatūroje apibūdinamos kaip tolerantiškos juglonui.

    Iš valgomų ir sode auginamų augalų dažniau minimi pupelės, melisos, topinambai, serbentai, morkos, kukurūzai, svogūnai, šilkmedžiai ir moliūgai. Svarbu įvertinti, kad konkrečioje vietoje rezultatą lems ir drėgmė, ir šviesa.

    Jei tikslas yra sukurti tankų kilimą, kuris uždengtų pliką žemę, dažnai pasirenkami papartynai ar žemaūgiai dangos augalai, pavyzdžiui, žiemė. Tinka ir kai kurie daugiamečiai, tokie kaip viendienės, melsvės, tiarelės ir kitos pavėsio gėlynams būdingos rūšys.

    Ankstyvam pavasariui po laja dažnai sodinamos svogūninės gėlės, kurios spėja sužydėti iki visiškai sužaliuojant medžiui. Dažniausiai pasirenkami krokai, snieguolės, scylės, muskarai, narcizai ir tulpės.

    Jei norisi papildomų krūmų ar medelių, saugesnis sprendimas yra sodinti ne pačioje lajos širdyje, o pakraštyje, kur daugiau šviesos ir mažesnė šaknų konkurencija. Tolerancija dažniau priskiriama ąžuolams, klevams, tujų grupėms, kadagiams, uosiams ir kedrams, tačiau vietos sąlygos išlieka lemiamos.

    Praktinis patarimas prižiūrint tokią zoną yra nepalikti po medžiu storų lapų ir žalių apvalkalų sankaupų, o dirvą gerinti organine medžiaga. Didesnis humuso kiekis ir aktyvesnė mikroorganizmų veikla gali pagreitinti juglono skaidymąsi ir sušvelninti jo poveikį.

    Taip pat verta prisiminti, kad net tolerantiški augalai gali skursti, jei po laja nuolat sausa. Reguliarus laistymas sausrų metu ir mulčiavimas tinkama medžiaga dažnai duoda daugiau naudos nei bandymas sodinti labai reiklius augalus.

  • Kodėl po graikiniu riešutmedžiu niekas neauga: kaltas juglonas, bet išeitis yra

    Kodėl po graikiniu riešutmedžiu niekas neauga: kaltas juglonas, bet išeitis yra

    Kodėl augalai po riešutmedžiu skursta?

    Po graikiniu riešutmedžiu dažnai pastebima ta pati problema: veja retėja, gėlės vysta, o naujai pasodinti augalai neprigyja. Tam įtakos turi ne tik tankus pavėsis ir drėgmės konkurencija, bet ir natūrali medžio cheminė gynyba.

    Pagrindinis kaltininkas yra juglonas – junginys, kurį riešutmedžiai išskiria į aplinką. Jis gali slopinti kitų augalų augimą, trikdyti jų medžiagų apykaitą, mažinti fotosintezės intensyvumą ir apsunkinti maisto medžiagų pasisavinimą.

    Kas yra juglonas ir kur jo daugiausia?

    Juglonas medyje dažnai būna susijusioje, mažiau aktyvioje formoje, o suaktyvėja audiniams pažeidus ir jiems kontaktuojant su oru. Dėl to poveikis stiprėja ten, kur kaupiasi šviežios augalinės liekanos.

    Daugiausia juglono paprastai aptinkama šaknyse, žaliuose vaisių apvalkaluose ir lapuose, todėl jautriausia zona yra po lajos kraštu. Ten į dirvą nuolat patenka lapai, smulkios šakelės ir vaisių likučiai.

    Svarbu žinoti, kad nupjovus riešutmedį problema nebūtinai išnyksta iš karto. Dirvoje likusios šaknys ir augalinės liekanos kurį laiką gali toliau išskirti jugloną, todėl sodinimą verta planuoti atsargiai.

    Ką daryti, kad po riešutmedžiu augtų daugiau?

    Nors juglonas dirvoje nėra itin judrus, jo poveikį gali sušvelninti geresnė dirvos struktūra ir aktyvesnė mikroorganizmų veikla. Didesnis organinės medžiagos kiekis dažnai padeda greičiau skaidyti kai kuriuos augalų išskiriamus junginius.

    Praktiškai tai reiškia, kad po medžiu verta rinktis tolerantiškas rūšis, o jautresnius augalus sodinti toliau nuo kamieno ir ne pačiame lajos šešėlyje. Taip pat pravartu reguliariai surinkti nukritusius lapus ir vaisių apvalkalus, kad jie nesikauptų vienoje vietoje.

    Jei planuojate naujus želdinius, geriau rinktis tokius, kurie pakelia pavėsį ir šaknų konkurenciją. Net ir tolerantiški augalai po riešutmedžiu dažniau prastai auga ne vien dėl juglono, bet ir dėl to, kad medžio šaknys intensyviai pasisavina vandenį.

    Augalai, kurie dažniau pakelia kaimynystę

    Patirtis ir mokslinėje literatūroje aprašomi stebėjimai rodo, kad dalis augalų yra atsparesni juglonui. Iš valgomųjų dažniau pavyksta auginti pupeles, svogūnus, morkas, kukurūzus, moliūgus, taip pat kai kuriuos uogakrūmius, pavyzdžiui, serbentus.

    Iš dekoratyvinių dažnai minimi paparčiai, melsvės, viendienės, žiemės, astrai, flioksai ir kai kurios dekoratyvinės žolės. Pavasarį po laja neretai gerai jaučiasi ir svogūninės gėlės, pavyzdžiui, krokai, snieguolės, narcizai ar tulpės, nes spėja sužydėti dar prieš lapams visiškai sutankėjant.

    Jei norite sodinti krūmus ar medžius, dažniau pasirenkami klevai, ąžuolai, kadagiai ar tujos, tačiau juos geriau sodinti ne pačiame kamieno pašonėje. Kiekvienu atveju rezultatą lemia ir vietos sąlygos, todėl saugiausia pradėti nuo kelių atsparių rūšių ir stebėti, kaip jos prisitaiko.