CP v2

Tag: Juglonas

  • Graužikai ir šliužai jo nemėgsta: štai kaip panaudoti graikinių riešutų kevalus sode

    Graužikai ir šliužai jo nemėgsta: štai kaip panaudoti graikinių riešutų kevalus sode

    Kevalai kaip barjeras nuo šliužų

    Graikinių riešutų kevalai yra kieti ir lėtai yrantys, todėl sode gali virsti praktiška, beveik nieko nekainuojančia priemone. Susmulkinti kevalai paskleidžiami aplink augalus sukuria aštresnį, šiurkštų paviršių, kurio šliužai dažnai vengia.

    Tokį barjerą patogiausia formuoti aplink dažniau apgraužiamas dekoratyvines gėles ir daržoves, ypač drėgnesnėse vietose. Vis dėlto verta prisiminti, kad kevalai nėra trąša, o fizinė apsauga, todėl dirvos derlingumo jie reikšmingai nepadidins.

    Juglonas: kada geriau nerizikuoti

    Graikinių riešutų dalyse natūraliai aptinkamas juglonas – augalų augimą slopinti galinti medžiaga, dėl kurios po riešutmedžiais kai kurios kultūros auga prasčiau. Kevaluose šios medžiagos paprastai būna mažiau nei lapuose, šaknyse ar žaliose vaisių luobelėse, be to, laikui bėgant ji skyla veikiant drėgmei, deguoniui ir mikroorganizmams.

    Tačiau jautresniems augalams geriau taikyti atsargumo principą ir kevalų barjero nenaudoti ten, kur auginamos jautresnės gėlės ar psiankinių šeimos daržovės. Jei kyla abejonių, saugiau kevalus berti toliau nuo šaknų zonos arba rinktis neutralias mulčiavimo medžiagas.

    Natūralus drenažas vazonams

    Kevalai praverčia ir namuose – jais galima pakeisti dalį drenažo sluoksnio vazono apačioje. Tam tinka tik švarūs, visiškai išdžiovinti ir susmulkinti kevalai, o sluoksnis neturėtų būti storas, kad neužimtų per daug vazono tūrio.

    Svarbu suprasti, kad drenažo sluoksnis pats savaime neapsaugo nuo perlaistymo, jei žemė per sunki ar laistoma per dažnai. Geriausias rezultatas pasiekiamas derinant tinkamą substratą, vazoną su vandens nubėgimo skylėmis ir apgalvotą laistymo režimą.

    Dar vienas praktiškas būdas kevalus panaudoti – kaip lengvai įsidegančią, natūralią pakurą laužui ar židiniui, jei tai leidžia jūsų naudojama įranga ir vietos taisyklės. O sudegintų kevalų pelenai, naudojami saikingai, gali būti įmaišomi į kompostą kaip mineralinių medžiagų priedas.

    Kevalų dulkės kartais pasitelkiamos ir buityje kaip švelni abrazyvinė priemonė metalui poliruoti, tačiau čia svarbu nepažeisti paviršių ir pirmiausia išbandyti mažiau matomoje vietoje. Jei kevalus ruošiate smulkinimui, verta mūvėti pirštines – aštrios briaunos gali lengvai įpjauti odą.

  • Neišmeskite graikinių riešutmedžių lapų: gudrus triukas neutralizuoja jugloną

    Rudenį soduose susikaupia kalnai lapų, tačiau graikinių riešutmedžių lapai dažnai keliauja į atliekas. Priežastis paprasta: daugelis mano, kad jie nuodingi ir visam laikui sugadina dirvą. Iš tiesų situacija kur kas niuansuotesnė, o lapus galima panaudoti naudingai.

    Graikinių riešutmedžių lapuose ir žaliuose vaisių apyvaisiuose randamas juglonas – natūralus augalo išskiriamas junginys, slopinantis kai kurių rūšių augimą. Daugiausia jo būna šviežiuose, žaliuose lapuose, o rudeniniuose parudavusiuose lapuose koncentracija paprastai mažesnė. Būtent dėl to ir atsirado jų bloga reputacija.

    Kas iš tiesų yra juglonas?

    Juglonas veikia per vadinamąją alelopatiją, kai vieni augalai cheminėmis medžiagomis riboja konkurentų dygimą ar šaknų augimą. Vis dėlto tai nereiškia, kad riešutmedžio lapus būtina išmesti. Svarbiausia žinoti, kad juglonas dirvoje ir komposte nėra amžinas.

    Veikiant deguoniui, drėgmei, bakterijoms ir grybams, juglonas palaipsniui suyra. Praktikoje tai reiškia, kad gerai kompostuojant lapus ir suteikiant pakankamai oro bei drėgmės, po maždaug 12–24 mėnesių jie tampa saugūs naudoti kaip subrendęs kompostas. Tokiu būdu vietoje atliekų gaunama vertinga lapinė žemė dirvai gerinti.

    Kaip kompostuoti, kad būtų saugu?

    Norint paspartinti procesą, lapus verta susmulkinti, pavyzdžiui, pervažiuojant žoliapjove su surinkimo krepšiu. Smulkesnė frakcija greičiau skyla ir lengviau įšyla komposto krūvoje. Tai ypač aktualu, nes stori riešutmedžio lapai natūraliai skyla lėčiau.

    Dar viena taisyklė – subalansuoti anglies ir azoto santykį. Lapai turi daug anglies, todėl kompostas gali „užstrigti“, jei trūks azoto. Geras sprendimas – lapus sluoksniuoti su nupjauta žole ar kitomis azoto turinčiomis žaliosiomis atliekomis ir palaikyti tolygią, bet ne perteklinę drėgmę.

    Kur lapų geriau nenaudoti?

    Šviežių, nesukompostuotų riešutmedžio lapų nerekomenduojama berti kaip mulčio prie ypač jautrių augalų. Dažniausiai minimos jautresnės daržovės iš bulvinių šeimos, taip pat kai kurie rūgščią terpę mėgstantys augalai. Tokiais atvejais saugiausia rinktis tik visiškai subrendusį kompostą.

    Tuo pačiu riešutmedžio lapai gali būti praktiški ten, kur nereikia greito suirimo. Jie sudaro tankesnį sluoksnį, kuris gali slopinti piktžolių dygimą, o panaudojus tik ten, kur tai netrukdo auginamiems augalams, sumažėja ir atliekų kiekis, ir išlaidos dirvos gerinimui.

    Trumpai tariant, graikinių riešutmedžių lapai nėra bevertė našta. Laikantis paprastų kompostavimo principų, jie virsta naudinga organine medžiaga, o juglono rizika tampa valdoma ir prognozuojama.

  • Ką sodinti po graikiniu riešutmedžiu: šios rūšys ištveria juglono poveikį ir suveša

    Ką sodinti po graikiniu riešutmedžiu: šios rūšys ištveria juglono poveikį ir suveša

    Kas yra juglonas?

    Graikinis riešutmedis išskiria natūralų junginį jugloną, kuris veikia kaip augalo gynybinė priemonė. Ši medžiaga gali slopinti kitų augalų augimą, trikdyti maisto medžiagų pasisavinimą ir mažinti fotosintezės intensyvumą.

    Praktikoje tai dažnai pasireiškia lapų ruduojimu, ūglių deformacijomis ar net visišku augalo sunykimu. Didžiausia rizika būna po laja ir netoli kamieno, kur kaupiasi lapai, žievelės ir šaknų išskyros.

    Gyvuose riešutmedžio audiniuose juglonas dažnai būna mažiau aktyvios formos, tačiau pažeidus lapus ar šaknis ir medžiagai oksiduojantis, poveikis sustiprėja. Dėl to po medžiu palikti vaisių apvalkalai ir lapų krūvos gali ilgiau palaikyti nepalankią terpę jautresnėms rūšims.

    „Juglonas neišnyksta iškart nukirtus medį: dirvoje likusios šaknys ir augalinės liekanos gali dar ilgai būti jo šaltinis“, – pažymi sodininkystės literatūra.

    Kodėl po laja augalams sunku?

    Problema dažniausiai nėra vien juglonas. Po graikiniu riešutmedžiu įprastai būna mažiau šviesos, o dirva konkuruojama šaknų, greičiau išdžiūsta ir prasčiau įšyla pavasarį.

    Taip pat svarbu žinoti, kad juglonas dirvoje nėra labai judrus, todėl jo poveikis labiausiai koncentruojasi ten, kur krenta lapai ir kitos liekanos. Dėl to augalų pasirinkimas ir priežiūra būtent po laja tampa lemiami.

    Kas gali augti po riešutmedžiu?

    Ne visi augalai vienodai jautrūs juglonui, todėl po graikiniu riešutmedžiu galima suformuoti dekoratyvų ir praktišką želdinį. Dažniausiai geriausiai pasiteisina pavėsį pakeliančios rūšys ir tos, kurios literatūroje apibūdinamos kaip tolerantiškos juglonui.

    Iš valgomų ir sode auginamų augalų dažniau minimi pupelės, melisos, topinambai, serbentai, morkos, kukurūzai, svogūnai, šilkmedžiai ir moliūgai. Svarbu įvertinti, kad konkrečioje vietoje rezultatą lems ir drėgmė, ir šviesa.

    Jei tikslas yra sukurti tankų kilimą, kuris uždengtų pliką žemę, dažnai pasirenkami papartynai ar žemaūgiai dangos augalai, pavyzdžiui, žiemė. Tinka ir kai kurie daugiamečiai, tokie kaip viendienės, melsvės, tiarelės ir kitos pavėsio gėlynams būdingos rūšys.

    Ankstyvam pavasariui po laja dažnai sodinamos svogūninės gėlės, kurios spėja sužydėti iki visiškai sužaliuojant medžiui. Dažniausiai pasirenkami krokai, snieguolės, scylės, muskarai, narcizai ir tulpės.

    Jei norisi papildomų krūmų ar medelių, saugesnis sprendimas yra sodinti ne pačioje lajos širdyje, o pakraštyje, kur daugiau šviesos ir mažesnė šaknų konkurencija. Tolerancija dažniau priskiriama ąžuolams, klevams, tujų grupėms, kadagiams, uosiams ir kedrams, tačiau vietos sąlygos išlieka lemiamos.

    Praktinis patarimas prižiūrint tokią zoną yra nepalikti po medžiu storų lapų ir žalių apvalkalų sankaupų, o dirvą gerinti organine medžiaga. Didesnis humuso kiekis ir aktyvesnė mikroorganizmų veikla gali pagreitinti juglono skaidymąsi ir sušvelninti jo poveikį.

    Taip pat verta prisiminti, kad net tolerantiški augalai gali skursti, jei po laja nuolat sausa. Reguliarus laistymas sausrų metu ir mulčiavimas tinkama medžiaga dažnai duoda daugiau naudos nei bandymas sodinti labai reiklius augalus.

  • Kodėl po graikiniu riešutmedžiu niekas neauga: kaltas juglonas, bet išeitis yra

    Kodėl po graikiniu riešutmedžiu niekas neauga: kaltas juglonas, bet išeitis yra

    Kodėl augalai po riešutmedžiu skursta?

    Po graikiniu riešutmedžiu dažnai pastebima ta pati problema: veja retėja, gėlės vysta, o naujai pasodinti augalai neprigyja. Tam įtakos turi ne tik tankus pavėsis ir drėgmės konkurencija, bet ir natūrali medžio cheminė gynyba.

    Pagrindinis kaltininkas yra juglonas – junginys, kurį riešutmedžiai išskiria į aplinką. Jis gali slopinti kitų augalų augimą, trikdyti jų medžiagų apykaitą, mažinti fotosintezės intensyvumą ir apsunkinti maisto medžiagų pasisavinimą.

    Kas yra juglonas ir kur jo daugiausia?

    Juglonas medyje dažnai būna susijusioje, mažiau aktyvioje formoje, o suaktyvėja audiniams pažeidus ir jiems kontaktuojant su oru. Dėl to poveikis stiprėja ten, kur kaupiasi šviežios augalinės liekanos.

    Daugiausia juglono paprastai aptinkama šaknyse, žaliuose vaisių apvalkaluose ir lapuose, todėl jautriausia zona yra po lajos kraštu. Ten į dirvą nuolat patenka lapai, smulkios šakelės ir vaisių likučiai.

    Svarbu žinoti, kad nupjovus riešutmedį problema nebūtinai išnyksta iš karto. Dirvoje likusios šaknys ir augalinės liekanos kurį laiką gali toliau išskirti jugloną, todėl sodinimą verta planuoti atsargiai.

    Ką daryti, kad po riešutmedžiu augtų daugiau?

    Nors juglonas dirvoje nėra itin judrus, jo poveikį gali sušvelninti geresnė dirvos struktūra ir aktyvesnė mikroorganizmų veikla. Didesnis organinės medžiagos kiekis dažnai padeda greičiau skaidyti kai kuriuos augalų išskiriamus junginius.

    Praktiškai tai reiškia, kad po medžiu verta rinktis tolerantiškas rūšis, o jautresnius augalus sodinti toliau nuo kamieno ir ne pačiame lajos šešėlyje. Taip pat pravartu reguliariai surinkti nukritusius lapus ir vaisių apvalkalus, kad jie nesikauptų vienoje vietoje.

    Jei planuojate naujus želdinius, geriau rinktis tokius, kurie pakelia pavėsį ir šaknų konkurenciją. Net ir tolerantiški augalai po riešutmedžiu dažniau prastai auga ne vien dėl juglono, bet ir dėl to, kad medžio šaknys intensyviai pasisavina vandenį.

    Augalai, kurie dažniau pakelia kaimynystę

    Patirtis ir mokslinėje literatūroje aprašomi stebėjimai rodo, kad dalis augalų yra atsparesni juglonui. Iš valgomųjų dažniau pavyksta auginti pupeles, svogūnus, morkas, kukurūzus, moliūgus, taip pat kai kuriuos uogakrūmius, pavyzdžiui, serbentus.

    Iš dekoratyvinių dažnai minimi paparčiai, melsvės, viendienės, žiemės, astrai, flioksai ir kai kurios dekoratyvinės žolės. Pavasarį po laja neretai gerai jaučiasi ir svogūninės gėlės, pavyzdžiui, krokai, snieguolės, narcizai ar tulpės, nes spėja sužydėti dar prieš lapams visiškai sutankėjant.

    Jei norite sodinti krūmus ar medžius, dažniau pasirenkami klevai, ąžuolai, kadagiai ar tujos, tačiau juos geriau sodinti ne pačiame kamieno pašonėje. Kiekvienu atveju rezultatą lemia ir vietos sąlygos, todėl saugiausia pradėti nuo kelių atsparių rūšių ir stebėti, kaip jos prisitaiko.