Tag: Jungtinės Amerikos Valstijos

  • Lavrovas kritikuoja Lenkijos kvietimą į G20: sako, kad Varšuva „nieko neįneša“ į darbotvarkę

    Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas per G20 užsienio reikalų ministrų susitikimą Atlantoje sukritikavo Lenkijos dalyvavimą, teigdamas, kad jos kvietimas esą neatitinka įprastos daugiašalės diplomatijos praktikos. Pasak jo, tokio formato susitikimuose sprendimai ir darbotvarkė tradiciškai formuojami konsensusu.

    Lavrovas tikino, kad diskusijos turėtų vykti tarp pagrindinių G20 narių, o naujų dalyvių kvietimai, jo vertinimu, turėtų būti derinami taip, kad „neardytų“ susitikimo logikos. Šią poziciją jis grindė argumentu, kad Lenkijos ekonomika, jo žodžiais, nėra pakankamai didelė, kad pateisintų dalyvavimą.

    „Tai yra diplomatinės praktikos, ypač daugiašalės diplomatijos, pažeidimas, kai tokiose asociacijose kaip G20 dirbama konsensuso principu“, – sakė Sergejus Lavrovas.

    Jis taip pat tvirtino, kad G20 esą jau pakanka NATO ir Europos Sąjungos šalių atstovų, todėl papildomas Lenkijos dalyvavimas, jo nuomone, „nieko neprideda“ prie diskusijų. Tuo pačiu Lavrovas leido suprasti, kad sprendimas dėl kvietimo buvo JAV iniciatyva, o ne derybų rezultatas.

    Kaip Lenkija atsidūrė G20 formate

    Šiais metais G20 darbams pirmininkauja Jungtinės Amerikos Valstijos, o Lenkija į susitikimus pakviesta specialiu JAV kvietimu. Tokio tipo kvietimai nėra naujiena: G20 pirmininkaujanti valstybė paprastai gali kviesti svečius, jei tai, jos manymu, prisideda prie darbotvarkės ar atspindi regioninius interesus.

    Lenkijos dalyvavimas pastaraisiais metais siejamas su didesniu jos vaidmeniu saugumo ir regioninės politikos klausimais Europoje, taip pat su siekiu išlaikyti tęstinumą tarptautiniuose formatuose. Varšuva yra deklaravusi norą dalyvauti ir būsimose G20 diskusijose, o iš anksto derinami kvietimai priklauso nuo pirmininkaujančių valstybių sprendimų.

    G20 reikšmė geopolitikoje

    G20 išlieka vienu svarbiausių formatų, kuriame aptariami pasaulio ekonomikos, finansinio stabilumo, prekybos, energetikos ir kiti strateginiai klausimai. Nors tai nėra karinio saugumo organizacija, pastaraisiais metais diskusijose vis dažniau atsispindi geopolitinė įtampa, sankcijų politika ir karo Ukrainoje pasekmės globaliai ekonomikai.

    Šiame kontekste Maskvos reakcijos į atskirų valstybių įtraukimą į G20 darbus dažnai vertinamos kaip platesnės informacinės ir diplomatinės kovos dalis. G20 susitikimas Atlantoje prasidėjo penktadienį ir baigsis šeštadienį.

  • Anglis grįžta į strategiją: duomenų centrai ir DI kelia energijos apetitą, JAV tai jau skaičiuoja

    Spartėjant duomenų centrų plėtrai ir DI diegimui, vis daugiau šalių iš naujo vertina energijos šaltinius, kurie gali užtikrinti stabilų elektros tiekimą. Tai keičia toną diskusijose apie anglį, kuri dar visai neseniai dažnai buvo vadinama praeities pramonės reliktu.

    Interviu Lenkijos verslo žiniasklaidai buvęs „Kopex“ vadovas Marianas Kostempskis teigė, kad duomenų centrai yra itin energiškai imlūs, todėl anglis kai kuriose rinkose vėl tampa patraukliu kuru. Pasak jo, tokį posūkį jau mato ir Jungtinės Amerikos Valstijos, kur energetinio saugumo argumentas grįžta į pirmą planą.

    Stabili elektra tampa pranašumu

    DI modelių mokymas, didelės apimties skaičiavimai ir debesijos paslaugos reikalauja ne tik daug energijos, bet ir itin patikimos infrastruktūros. Duomenų centrai jautrūs tiekimo sutrikimams, todėl šalia atsinaujinančios energetikos vis dažniau akcentuojami bazinės generacijos pajėgumai, galintys veikti nepriklausomai nuo oro sąlygų.

    Toks pragmatiškas požiūris pastebimas ne vien JAV: anglies gavybos ir anglimi kūrenamos generacijos neskubama atsisakyti ir Azijoje, kur elektros paklausa auga sparčiausiai. Energetikos analitikai pabrėžia, kad technologijų varžybose svarbus tampa ne tik procesorių ar duomenų centrų skaičius, bet ir tai, ar šalis gali užtikrinti pakankamai stabilios ir konkurencingos elektros.

    Kiek energijos gali prireikti?

    Lenkijos perdavimo sistemos operatorius PSE savo scenarijuose prognozuoja ryškų duomenų centrų vartojimo augimą. Pagal šiuos vertinimus, 2036 metais duomenų centrai Lenkijoje galėtų suvartoti apie 17,4 TWh elektros per metus, o 2040 metais jau apie 29,4 TWh.

    Lenkijos ekonomikos institutas yra nurodęs, kad toks lygis galėtų sudaryti maždaug 11 proc. viso šalies elektros poreikio. Tai reikštų, kad duomenų centrų plėtra tampa ne nišiniu, o sisteminiu veiksniu, darančiu įtaką visai energetikos politikai, investicijoms į tinklus ir generaciją.

    Kodėl anglis vėl minima?

    Anglies šalininkai pabrėžia jos logistinį patogumą ir galimybę kaupti kurą prie elektrinių, taip mažinant priklausomybę nuo tarptautinių tiekimo grandinių. Tokį argumentą savo komentare išsakė ir Lenkijos kalnakasių profesinės sąjungos atstovas Arkadiuszas Siekanecas, raginęs energetikos transformacijoje vadovautis pragmatizmu.

    „Atsakingiems už energetikos transformaciją Lenkijoje siūlyčiau pasižiūrėti, kaip šiandien į anglį žiūri Jungtinės Amerikos Valstijos“, – sakė Arkadiuszas Siekanecas.

    Vis dėlto net ir ten, kur anglis įvardijama kaip stabilumo garantas, ji vis dažniau minima kaip laikinas arba papildomas sprendimas pereinamajame laikotarpyje. Augant DI sukeltai paklausai, esminiu klausimu tampa ne vien kuro pasirinkimas, bet ir tai, kaip greitai šalys pajėgs plėsti elektros gamybą, tinklų pralaidumą ir rezervinius pajėgumus, kartu išlaikant klimato tikslus.

  • 1968-aisiais per JAV netikėtai pajudėjo milijonai pilkųjų voverių: mokslininkai pagaliau rado paaiškinimą

    1968 metų rudenį rytinėse JAV užfiksuotas retas ir tuomet sunkiai paaiškinamas reiškinys: didžiuliai pilkųjų voverių būriai pajudėjo iš įprastų teritorijų ir ėmė masiškai migruoti. Gyvūnai kirto greitkelius, patekdavo į pastatus, o kai kur bandė perplaukti ežerus ir tvenkinius.

    Mokslininkų vertinimu, šioje migracijoje galėjo dalyvauti iki 20 milijonų individų. Nors iš pažiūros tai atrodė kaip staigus gamtos „pamišimas“, naujesnė analizė rodo, kad labiausiai tikėtinas paaiškinimas slypi maisto grandinėje ir miškų cikluose.

    Pagrindinis įtariamas veiksnys – gilės, kurios yra vienas svarbiausių pilkųjų voverių maisto šaltinių rudenį ir žiemą. Ąžuolai giles mezga labai netolygiai: vienais metais derlius būna itin gausus, o kitais – smarkiai sumažėja, todėl gyvūnai priversti ieškoti maisto toliau nuo įprastų buveinių.

    Aiškinantis, kas galėjo nutikti prieš 1968 metų migraciją, tyrėjai nagrinėjo kelių ąžuolų rūšių gilių derlingumą Šiaurės Karolinos regione, apimdami 1962–1973 metų laikotarpį. Rezultatai parodė, kad po gausesnio sėklų derliaus sezono neretai seka gerokai skurdesnis, o toks staigus kritimas gali tapti stipriu postūmiu gyvūnams migruoti.

    Analizė taip pat išryškino, kad gilių derlingumas susijęs su orų sąlygomis, tačiau ryšys nėra paprastas. Šiltesnis pavasaris ir vasara kai kurioms tirtoms ąžuolų rūšims buvo siejami su mažesniu gilių kiekiu, bet poveikis skyrėsi priklausomai nuo rūšies ir konkretaus augimo etapo.

    Tyrėjai pabrėžia, kad vien tik viena oro anomalija greičiausiai nebūtų sukėlusi tokio masto migracijos. Labiau tikėtina kelių veiksnių kombinacija: ankstesnis gausesnis derlius, vėlesnis staigus maisto sumažėjimas, padidėjusi konkurencija tarp gyvūnų ir poreikis ieškoti naujų maitinimosi vietų.

    Masinės gyvūnų migracijos, susijusios su maisto svyravimais, yra žinomos ir kitoms rūšims, tačiau miestuose ir tankiai apgyvendintuose regionuose jos tampa ypač pastebimos. Kai trūksta natūralaus maisto, voverės dažniau artėja prie žmonių, ieško atsargų sodybose, parkuose, o migruodamos masiškai patenka į kelius, kur išauga susidūrimų rizika.

    Nors 1968 metų įvykis išlieka išskirtinis mastu, jis laikomas geru pavyzdžiu, kaip miškų sėklų derliaus ciklai gali „perjungti“ gyvūnų elgseną visame regione. Mokslininkai tikisi, kad tokios analizės padeda tiksliau prognozuoti, kada panašūs judėjimai gali kartotis, ypač keičiantis klimatui ir orų režimams.

  • Kremlius nurodė datą deryboms su Ukraina ir JAV: įvardijo lapkričio 10 dieną

    Kremlius pareiškė, kad Rusija iš esmės yra pasirengusi atnaujinti derybas su Ukraina ir JAV maždaug lapkričio 10 dieną. Pasak Vladimiro Putino patarėjo, galimi trišaliai pokalbiai galėtų vykti Abu Dabyje, o signalas apie terminą nuskambėjo po beveik tris valandas trukusio susitikimo Sankt Peterburge.

    Rusijos pusė viešai neatskleidė, kokiu formatu būtų atnaujinamos derybos ir ar jos apimtų paliaubų, apsikeitimo belaisviais ar humanitarinius klausimus. Taip pat neaišku, ar Ukraina ir JAV yra gavusios oficialų kvietimą bei ar sutaria su siūloma vieta ir data.

    Pastaraisiais mėnesiais kontaktai dėl karo Ukrainoje dažniausiai vyksta per tarpininkus ir atskirais kanalais, o tiesioginių trišalių derybų formatas išlieka itin jautrus. Abu Dabis ir kitos Persijos įlankos valstybės pastaruoju metu vis dažniau minimos kaip neutralios platformos tarpininkavimui, nes palaiko ryšius su skirtingomis konflikto pusėmis.

    Kijevas ne kartą yra pabrėžęs, kad bet koks derybų procesas turi remtis tarptautinės teisės principais, įskaitant Ukrainos suverenumą ir teritorinį vientisumą. JAV pozicija viešai išlieka orientuota į paramą Ukrainai ir spaudimą Rusijai, kartu paliekant galimybę diplomatiniams sprendimams, jei jie atitiktų Ukrainos interesus.

    Analitikai atkreipia dėmesį, kad Kremliaus skelbiami terminai dažnai naudojami kaip informacinio spaudimo priemonė ir siekis formuoti darbotvarkę tarptautinėje erdvėje. Todėl reali derybų perspektyva priklausys nuo to, ar bus sutarta dėl aiškių darbotvarkės punktų, patikimų tarpininkų ir įgyvendinamų saugumo garantijų.

  • Muskas žada „SpaceX“ akcijas kiekvienam JAV vaikui: skamba įspūdingai, bet kyla esminiai klausimai

    Muskas žada „SpaceX“ akcijas kiekvienam JAV vaikui: skamba įspūdingai, bet kyla esminiai klausimai

    Elonas Muskas pareiškė, kad kitais metais ketina padovanoti po vieną „SpaceX“ akciją kiekvienam vaikui JAV. Pagal viešai nurodytą sandorių kainą tai reikštų apie 9,5 mlrd. eurų vertės pažadą, tačiau kol kas nėra aišku, kaip jis būtų įgyvendintas praktiškai.

    Skaičiavimas remiasi tuo, kad JAV gyvena apie 73 mln. jaunesnių nei 18 metų asmenų. Jei kiekvienam jų būtų skirta po vieną akciją, bendra dovanos vertė priklausytų nuo akcijos kainos tuo metu ir nuo to, kas tiksliai būtų laikoma gavėju.

    Kas lieka neatsakyta?

    Didžiausia intriga ta, kad Muskas nepateikė detalių, kas tiksliai turėtų teisę gauti akciją ir kaip būtų tikrinamas atitikimas kriterijams. Neaišku ir kaip akcijos būtų perleidžiamos nepilnamečiams, nes daugelyje jurisdikcijų tam reikia globėjų, patikėjimo sąskaitų ar kitų teisinių instrumentų.

    Ne mažiau svarbus klausimas yra mokestiniai įsipareigojimai. JAV dovanos ir perleidžiamo turto apmokestinimo taisyklės gali lemti, kad toks perleidimas sukeltų pareigą deklaruoti dovanas ar taikyti kitas procedūras, o tai gerokai apsunkintų masinį akcijų dalijimą.

    Kontekstas: DI bendrovių spaudimas „daryti gera“

    Muskas sureagavo į DI bendrovės „Anthropic“ pranešimą apie planą dalį akcijų skirti viešos naudos fondui, jei tam pritars akcininkai. Šis žingsnis atspindi augančią tendenciją technologijų sektoriuje ieškoti modelių, kurie leistų derinti spartų augimą ir didesnę socialinę atsakomybę.

    Diskusijas kaitina ir visuomenės nuotaikos: apklausos JAV rodo, kad reikšminga dalis gyventojų DI plėtrą vertina kaip pernelyg greitą. Tokios nuotaikos didina spaudimą bendrovėms aiškiau įvardyti, kaip jos valdys rizikas ir kokią naudą visuomenei sukurs.

    „SpaceX“ akcijos ir rinkos realybė

    Pažadas išsiskiria ir tuo, kad „SpaceX“ yra privačiai valdoma bendrovė, o akcijų perleidimas paprastai vyksta su apribojimais bei pagal vidines taisykles. Net jei vertė skaičiuojama pagal rinkos sandorius, reali masinio perleidimo mechanika gali būti kur kas sudėtingesnė nei skambus įrašas socialiniuose tinkluose.

    Kol kas Musko teiginys labiau primena politinį ir komunikacinį signalą, o ne parengtą programą su aiškiomis taisyklėmis. Jei bus pateikta daugiau detalių, svarbiausia taps teisinis modelis, mokestiniai aspektai ir tai, ar tokia schema iš tiesų pasiektų visus deklaruojamus gavėjus.

    „Rekomenduoju akcijas duoti tiesiogiai visuomenei“, – sakė Elonas Muskas.

  • Las Vegase kanadietis po 30–40 alaus porcijų pagrobė viešbučio flamingą: gresia iki 5 metų kalėjimo

    Las Vegase kanadiečiui Mitchellui Fairbarnui gresia laisvės atėmimas po to, kai, teisėsaugos duomenimis, jis iš viešbučio voljero išsinešė gyvą flamingą. Byla sulaukė didelio dėmesio, nes prokuratūra veiksmus įvertino kaip žiaurų elgesį su gyvūnu, o pats turistas aiškino buvęs smarkiai apsvaigęs.

    Incidentas įvyko 2026 metais kovo 3 dieną viešbutyje-kazino Flamingo Las Vegas Hotel and Casino. Teisme buvo rodyti vaizdo įrašai, kuriuose matyti, kaip vyras paukštį neša lifte ir koridoriumi, laikydamas už kaklo, o flamingas tuo metu skleidžia nerimo garsus.

    Pasak kaltinamojo, prieš įvykį jis išgėrė maždaug 30–40 alaus porcijų ir tikino nesiekęs paukščiui pakenkti. Vis dėlto kaltinimas rėmėsi argumentu, kad toks paėmimo būdas ir elgesys sukėlė gyvūnui skausmą bei stresą, todėl tai vertintina kaip sąmoningas žiaurumas.

    Gyvūnų specialistai nurodė, kad išgelbėtas flamingas neteko kelių plunksnų, ant plunksnų pastebėta kraujo žymių, fiksuoti sužalojimai sparnų srityje. Veterinarė Tiffany Moore teigė, kad fiziškai paukščio būklė stabilizavosi, tačiau po patirto streso jis tapo labiau nerimastingas.

    Gynyba pabrėžė, jog vyras gailisi dėl sprendimų, priimtų apsvaigus, o iki nuosprendžio paskelbimo jis negali išvykti iš JAV. Skelbiama, kad kaltinamasis laukia bausmės skyrimo būdamas namų arešte, o maksimaliai jam gali grėsti iki 5 metų laisvės atėmimo.

    Ekspertai primena, kad JAV gyvūnų apsaugos bylose svarbi ne tik žala, bet ir paties veiksmo pobūdis: gyvūno paėmimas iš jam pritaikytos aplinkos, netinkamas laikymas ar transportavimas gali būti vertinamas kaip žiaurus elgesys. Turizmo sektoriuje tokie incidentai taip pat skatina viešbučius ir pramogų erdves griežtinti saugumą, o keliautojams primena, kad apsvaigimas nuo alkoholio nuo atsakomybės neatleidžia.

  • 76-erių kazachas ryžosi neįtikėtinam žygiui: 40 000 km po 75-erių ir taikosi į rekordą

    76-erių kazachas ryžosi neįtikėtinam žygiui: 40 000 km po 75-erių ir taikosi į rekordą

    76 metų kalvis iš Kazachstano Sarsenbay Kotyrashovas įrodo, kad dideli kelionių planai neprivalo baigtis sulaukus pensijos. Vyras pėsčiomis jau įveikė tūkstančius kilometrų per Aziją ir Europą, o dabar ruošiasi dar ambicingesniam etapui.

    Ilgųjų distancijų keliones jis pradėjo būdamas septintame dešimtmetyje. 2022 metais keliautojas iš Ulytau regiono pėsčiomis perėjo visą Kazachstaną, keliaudamas per pietus, rytus ir šiaurę, kol pasiekė Kaspijos jūros pakrantę ties Aktau.

    Jo teigimu, apie 8 000 kilometrų maršrutas užtruko šešis mėnesius ir tapo lūžio tašku. Po šios kelionės jis nusprendė, kad gali eiti dar toliau, todėl pirmą kartą gyvenime ryžosi peržengti savo šalies ribas ir pratęsti kelią už Kazachstano.

    Vėliau S. Kotyrashovas iš Atyrau patraukė į Rusiją, kirto Kaukazo regioną, pasiekė Turkiją ir Stambulą. Kelionėse jis ėmė garsėti pravarde Ulytauman, o jo atpažįstamu simboliu tapo skrybėlė ir lagaminas su lipdukais iš aplankytų vietų.

    Dar vienas etapas vedė į Kiniją: jis keliavo per Rusijos Altajų ir Mongoliją, kol pasiekė Pekiną, o galiausiai nusifotografavo prie Didžiosios kinų sienos. Tokie maršrutai reikalauja ne tik fizinės ištvermės, bet ir tikslaus planavimo, ypač kertant skirtingų valstybių sienas.

    Europa per 53 dienas

    2026 metais keliautojas užsitikrino finansavimą ir gavo Šengeno vizą, o tuomet pėsčiomis įveikė penkias Europos šalis. Jis startavo Belgrade, vėliau ėjo per Vengriją, Austriją ir Vokietiją, o kelionę baigė Paryžiuje.

    Per maždaug 53 dienas jis nuėjo apie 3 000 kilometrų. Tokios distancijos keliautojams reiškia kasdienį ritmą, kuriame svarbiausia tampa sveikatos priežiūra, miegas, skysčių balansas ir saugumas, ypač esant karščiui ar ilgiems etapams už miestų ribų.

    „Niekada gyvenime nebuvau toli keliavęs. Bet keliauti niekada nevėlu, amžius nesvarbu“, – sakė S. Kotyrashovas.

    Jis pasakojo, kad kelionėse teko patirti ir itin sunkių akimirkų, kai ištvermė buvo tikrinama iki ribos. „Kartą tris su puse dienos buvau laukinėje vietovėje be maisto ir vandens. Pasirodo, žmogus gali tai ištverti“, – sakė keliautojas.

    Planai Amerikoje ir Gineso rekordas

    Artimiausias jo tikslas susijęs su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis: 2027 metais jis planuoja pėsčiomis kirsti aštuonias valstijas, keliaudamas nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno pakrantės. Tokia kelionė paprastai reikalauja išankstinių leidimų, apgyvendinimo planavimo ir maršruto derinimo pagal sezoną.

    Dar didesnė ambicija yra Gineso pasaulio rekordų knyga. S. Kotyrashovas tikisi po 75-erių pėsčiomis sukaupti daugiau nei 40 000 kilometrų ir taip patekti į rekordų istoriją.

    „Aš savęs nelaikau senu. Kol neįgyvendinsiu šio plano ir nepateksiu į Gineso rekordus, savęs senu nelaikysiu“, – sakė jis.

    Pastaraisiais metais ilgieji žygiai pėsčiomis vis dažniau siejami ne vien su sportu, bet ir su asmeninėmis istorijomis bei motyvacija keisti gyvenimą. S. Kotyrashovo pavyzdys išsiskiria tuo, kad didžiausių distancijų jis ėmėsi vėlyvame amžiuje, o kelionę pavertė aiškiai apibrėžtu tikslu.

  • JAV įvežtos azijinės boružės turėjo gelbėti derlių: dabar invazinis vabzdys kelia naujų bėdų

    Daugiau nei prieš šimtmetį JAV žemės ūkyje ieškota natūralių būdų mažinti kenkėjų daromą žalą, todėl į šalį buvo įvežta azijinė margaspalvė boružė (Harmonia axyridis). Tikslas atrodė racionalus: šis vabzdys minta amarais ir kitais minkštakūniais kenkėjais, todėl buvo laikomas alternatyva cheminei augalų apsaugai.

    Pirmieji planingi išleidimai JAV fiksuojami dar 1916 metais, o vėliau boružės naudotos įvairiuose regionuose ir skirtinguose ūkiuose. Kai kur trumpuoju laikotarpiu rezultatas pasiteisino, nes sumažėjo amarų populiacijos soduose, dekoratyviniuose želdiniuose ir kai kuriuose žemės ūkio plotuose.

    Tačiau ilgalaikis efektas pasirodė kur kas sudėtingesnis. Stabilios laukinės azijinės boružės populiacijos JAV aiškiai užfiksuotos tik 1988 metais Luizianoje, netoli Naujojo Orleano, ir tai buvo gana toli nuo dalies vietų, kur vabzdžiai buvo išleidžiami tyčia.

    Mokslininkai svarsto, kad dalis boružių galėjo patekti ne per planuotus projektus, o atsitiktinai su importuojamais augalais ir kroviniais per uostus. Įsitvirtinęs vabzdys pradėjo sparčiai plisti po Šiaurės Ameriką, o vėliau paplito ir kituose žemynuose, nes jam palankios tiek miesto, tiek kaimo buveinės.

    Azijinė margaspalvė boružė laikoma sėkminga invazine rūšimi dėl kelių priežasčių: ji prisitaiko prie įvairių klimato sąlygų, gali maitintis plačiu grobio spektru ir greitai daugintis. Be to, ji dažnai būna didesnė ir konkurencingesnė už dalį vietinių boružių rūšių.

    Vienas didžiausių ekologinių klausimų yra konkurencija su vietinėmis boružėmis. Įvairiuose tyrimuose invazinės boružės siejamos su vietinių rūšių gausos mažėjimu, nes jos konkuruoja dėl maisto ir buveinių, o kartais minta ir kitų boružių lervomis.

    Prie plitimo prisideda ir natūrali apsauga: boružės išskiria nemalonaus kvapo gelsvą skystį, kuris atbaido dalį plėšrūnų. Dėl to biologinis spaudimas iš aplinkos neretai būna per silpnas, kad populiacija būtų lengvai suvaldoma.

    Gyventojams ši rūšis labiausiai įsimena rudenį, kai atvėsus orams suaugėliai ieško vietų žiemoti. Tada boružės gali masiškai skristi į pastatus ir lįsti į plyšius, ypač į šviesių fasadų namus, kur susidaro dideli susitelkimai.

    Namuose jos paprastai negraužia medienos ir neardo konstrukcijų, tačiau sukelia diskomfortą, o sutrikdytos gali palikti dėmių ant sienų ar tekstilės. Kai kuriems žmonėms jautrumas gali pasireikšti dirginimu ar alerginėmis reakcijomis, ypač jei vabzdžių patalpose labai daug.

    Specialistai pabrėžia, kad efektyviausias būdas mažinti problemą dažniausiai yra prevencija: sandarinti plyšius, tinkleliais dengti angas ir riboti vietas, pro kurias vabzdžiai patenka į pastatus. Cheminių priemonių naudojimas viduje vertinamas atsargiai, nes jos gali kelti rizikų žmonėms ir augintiniams.

    Azijinės boružės istorija dažnai minima kaip pavyzdys, kodėl biologinė kontrolė turi būti vertinama ne vien pagal trumpalaikę naudą. Įvežant svetimas rūšis svarbu įvertinti jų plitimo potencialą, poveikį vietinėms rūšims ir tai, ar vėliau bus realių priemonių populiacijai suvaldyti.

    Pastaraisiais dešimtmečiais daugelyje šalių biologinės kontrolės projektams taikomi griežtesni rizikos vertinimai, daugiau dėmesio skiriama karantinui ir stebėsenai. Ekspertai pabrėžia, kad invazinių rūšių valdymas dažnai tampa brangus ir ilgas, o visiško išnaikinimo pasiekti beveik neįmanoma.

    „Ši istorija primena, kad net gerų ketinimų sprendimus būtina vertinti pagal ilgalaikes pasekmes, o ne tik pagal greitą naudą žemės ūkiui“, – teigia invazinių rūšių tyrėjai.

  • Kinija perka anglis iš JAV: 10 mln tonų sandoris ir ką tai sako apie prekybą bei energijos paklausą

    Sandoris, kuris keičia toną

    Kinija sutiko ateinančiais metais įsigyti mažiausiai 10 mln. tonų anglių iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Šis įsipareigojimas įvardijamas kaip dalis platesnių susitarimų, pasiektų per naujai pradėjusios veikti JAV ir Kinijos Prekybos tarybos formatą.

    Praktikoje toks susitarimas yra ne tik apie kurą, bet ir apie politinį signalą rinkoms. JAV ir Kinijos prekybiniai santykiai pastaraisiais metais dažnai buvo lydimi tarifų, ribojimų ir neapibrėžtumo, todėl bet koks konkretus kiekis energetinių žaliavų paprastai vertinamas kaip bandymas stabilizuoti dialogą.

    Kodėl anglys vėl tampa svarbios?

    Anglis abiejose šalyse išlieka reikšminga elektros gamybos dalis, ypač tais laikotarpiais, kai atsinaujinantys šaltiniai dėl oro sąlygų pagamina mažiau. Kai nevėjuota ar apsiniaukę, sistemai reikia patikimų, greitai užtikrinamų pajėgumų, o anglimi kūrenamos elektrinės dažnai lieka vienu iš tokių „bazinių“ pasirinkimų.

    Papildomą spaudimą elektros poreikiui kelia duomenų centrų plėtra ir spartėjantis dirbtinio intelekto diegimas. Tokios infrastruktūros energijos poreikis yra didelis ir pastovus, todėl šalys, konkuruojančios technologijų srityje, ieško būdų užsitikrinti stabilias energijos tiekimo grandines.

    Prekyba, tarifai ir kritinės žaliavos

    Lygiagrečiai anglių temai abi pusės kalba ir apie platesnį prekybinį paketą, kuris apima muitų politiką bei prekių srautus. Tarp aptariamų krypčių minimos preferencinės tarifų priemonės daliai mažiau jautrių prekių, kurios galėtų sumažinti kliūtis vartojimo ir pramonės produktų prekybai.

    Kitas svarbus derybų blokas yra kritiniai mineralai, įskaitant retųjų žemių elementus ir kitas technologijų, automobilių bei gynybos pramonėms svarbias žaliavas. Šioje srityje JAV viešai akcentuoja tiekimo grandinių trūkumo riziką, todėl dialogas su Kinija gali turėti tiesioginę įtaką pasauliniams aukštųjų technologijų sektoriams.

    „Didesnė energetinių žaliavų prekyba dažnai tampa greitesniu būdu sumažinti įtampą nei sudėtingos derybos dėl technologijų ribojimų“, – sakė tarptautinės prekybos analitikas.

    Analitikų vertinimu, 10 mln. tonų anglių sandoris pats savaime nebūtinai reiškia ilgalaikį strateginį posūkį, tačiau parodo kryptį: energetinis saugumas ir auganti elektros paklausa vėl stumia šalis ieškoti pragmatiškų sprendimų. Tolimesnis tonas priklausys nuo to, ar pavyks išplėsti susitarimus ir kitose srityse, ypač dėl tarifų ir kritinių žaliavų.

  • Konjako gamintojai ant bedugnės krašto: ES ir Kinijos muitai smogia, JAV 15 proc. tarifas lieka

    Konjako gamintojai ant bedugnės krašto: ES ir Kinijos muitai smogia, JAV 15 proc. tarifas lieka

    Eksporto priklausomybė virto spąstais

    Pietvakarių Prancūzijoje, Šarantos regione, baigiantis konjako vynuogių derliui augintojai jau skaičiuoja nuostolius ir planuoja dar vienus sudėtingus metus. Maždaug 300 metų tradiciją turintis gėrimas gaminamas tik griežtai apibrėžtoje vietovėje, tačiau jo ateitį šiandien lemia geopolitika ir muitų karai.

    Konjako sektorius itin priklausomas nuo užsienio rinkų: apie 98 proc. produkcijos iškeliauja už Europos Sąjungos ribų. Dėl to bet koks prekybos ribojimas ar vartotojų nuotaikų pokytis akimirksniu smogia tiek didiesiems prekės ženklams, tiek smulkiesiems vynuogynų ūkiams.

    Paklausos kritimas ir mažesnis derlius

    Pramonė fiksuoja ryškų pardavimų smukimą: per kelerius metus metinės apimtys nuo maždaug 230 mln. butelių sumažėjo iki 140 mln. Butelių. Didieji konjako namai, tokie kaip „Rémy Martin“, „Hennessy“, „Martell“ ir „Courvoisier“, atitinkamai mažino užsakymus iš vietos augintojų, nes dalis pirkėjų atšaukė sutartis.

    Šių metų sausra situaciją paradoksaliai kiek „subalansavo“ iš pasiūlos pusės, nes derlius sumažėjo. Vienas regiono vynuogininkų Matthieu Augier teigė, kad ekonomine prasme derlius gali būti 30–40 proc. mažesnis nei įprastai.

    Kinijos atsakas į ES sprendimus

    Vienas didžiausių smūgių atėjo iš Kinijos, kuri laikoma antra pagal svarbą konjako rinka po JAV ir sudaro apie ketvirtadalį eksporto. Įtampa paaštrėjo po Europos Sąjungos sprendimų dėl tarifų kiniškiems elektromobiliams, o Kinija atsakomosiomis priemonėmis nukreipė dėmesį į europietišką brendį.

    Buvo pritaikytos laikinosios rinkliavos iki 34,8 proc., nors dalis didžiųjų gamintojų vėliau gavo išimtis, sutikę laikytis neatskleistų minimalių kainų. Vis dėlto, kaip pabrėžia sektoriaus atstovai, reputacinė žala ir sutrikę platinimo kanalai rinkoje jau buvo įvykę.

    „Kai valdžia mus išskyrė ir susiejo su anti kiniška Europos politika, dalis vartotojų tiesiog nusisuko, o platintojai nustojo pirkti ir dėti produkciją į lentynas“, – sakė Nacionalinio tarpšakinio konjako biuro vadovas Raphaël Delpech.

    JAV tarifas ir užsitęsęs neapibrėžtumas

    Ne mažiau svarbi problema yra JAV, kuri sudaro apie pusę konjako eksporto. Dalis tarifų buvo taikyti dar ankstesnių prekybinių ginčų metu, vėliau jie buvo sustabdyti, tačiau 2025 metais JAV vėl pritaikė platesnius tarifus prekybos partneriams.

    Po susitarimo, pasiekto Turnberry mieste Škotijoje, daugumai Europos eksporto prekių į JAV nustatytas 15 proc. tarifas, o konjakas pateko į šį sąrašą. Vyno ir stipriųjų gėrimų sektorius aktyviai siekė išimčių, tačiau iki šiol aiškaus proveržio nematyti.

    „Tai sukūrė aplinką, kurioje importuotojai renkasi saugesnes alternatyvas nei konjakas“, – sakė Raphaël Delpech.

    Krizė paliečia ir regiono darbo vietas

    Konjako vertės grandinė svarbi ne tik didiesiems prekės ženklams, bet ir visai regiono ekonomikai: Prancūzijoje su šiuo sektoriumi siejama apie 70 000 tiesioginių ir netiesioginių darbo vietų. Šalia maždaug 260 prekybos namų, brandinančių ir parduodančių gėrimą, nuo konjako priklauso statinių gamintojai, distiliavimo įrangos tiekėjai, transporto įmonės ir žemės ūkio rangovai.

    Siekiant prisitaikyti prie mažėjančios paklausos, pradėtos dvi vynuogynų mažinimo programos su finansine parama: viena numato nuolatinį vynmedžių išrovimą, kita leidžia laikinai sumažinti plotus penkeriems metams. Kol kas susidomėjimas nuolatiniu pasitraukimu ribotas, nes vynuogynas daugeliui ūkių yra ilgalaikis turtas ir šeimos paveldas.

    „Vynuogynas yra gamybos priemonė. Pasodini ne keliems metams, o 40–50 metų, tai yra paveldas“, – sakė Matthieu Augier.

    Konjako sektorius taip pat kelia platesnį klausimą Europos Sąjungai: kaip kompensuoti ūkiams ir pramonėms, kurios patiria nuostolius dėl atsakomųjų priemonių, kai ES imasi prekybos apsaugos veiksmų kituose sektoriuose. Kol politinės derybos tęsiasi, gamintojams tenka spręsti, kaip išgyventi mažėjančios paklausos ir didėjančios kainų įtampos laikotarpį.