Tag: Jura

  • Prancūziškas 24 mėnesių „Comté“ pripažintas geriausiu pasaulio sūriu 2026 metų apdovanojimuose

    Prancūziškas 24 mėnesių „Comté“ pripažintas geriausiu pasaulio sūriu 2026 metų apdovanojimuose

    Prancūziškas sūris „Comté“ pelnė geriausio pasaulio sūrio titulą 2026 metų „World Cheese Awards“ apdovanojimuose. Nugalėtoju tapo 24 mėnesius brandintas sūris iš Prancūzijos Juros kalnų regiono.

    Kaip skelbia „Euronews“, laimėjęs „Comté“ pagamintas „Fromageries Arnaud“, o rinkai jis pristatomas su prekės ženklu „JuraFlore“. Apdovanojimuose jis aplenkė daugiau nei 5 300 varžovų iš 45 šalių.

    Antroje vietoje liko Šveicarijos „Le Gruyère AOP“ (18 mėnesių brandinimo) iš „Gourmino“, o tarp lyderių taip pat atsidūrė Prancūzijos pietvakariuose gaminamas „Ossau Iraty AOP“ iš „Agour“.

    Vertinimą atliko 270 teisėjų iš 51 šalies – sūrininkai, prekybininkai, pirkėjai ir maisto srities ekspertai. Sūriai buvo vertinami pagal išvaizdą, tekstūrą, aromatą ir skonį.

    Kuo išsiskyrė nugalėtojas

    Finalinėje komisijoje vienas teisėjų Rafa Dominguez Gonzalez nugalėtoją apibūdino kaip ypač kompleksišką sūrį, kurio skonis „evoliucionuoja burnoje“, o riešutinės ir sodrios natos palieka stiprų įspūdį.

    Šis „Comté“ dvejus metus brandintas „Fort des Rousses“ rūsiuose – buvusioje karinėje tvirtovėje Juros kalnuose. Komisija išskyrė sodrias, pikantiškas natas ir ilgai išliekantį poskonį.

    Konkursas vyko keturias dienas Kordoboje, pietų Ispanijoje, kur į vieną vietą suvažiavo didžiulis skaičius gamintojų ir profesionalių degustatorių.

    Sūris su ilga istorija

    „Comté“ Juros regione gaminamas šimtmečius, o jo ištakos siekia Viduramžius. Istoriškai tai buvo būdas ūkininkams sujungti pieno išteklius ir pagaminti didelius sūrio ratus, kuriuos galima ilgai laikyti.

    Nuo 13 amžiaus vietos ūkininkai burdavosi į bendras pieno perdirbimo vietas, vadinamas „fruitières“, kad galėtų gaminti daugiau ir lengviau sandėliuojamo sūrio – ypač svarbaus per žiemą.

    Šiandien „Comté“ vis dar gaminamas laikantis griežtų geografinių ir gamybos taisyklių Juros masyve. 1958 metais jis gavo Prancūzijos AOC, o 1996 metais – Europos saugomos kilmės vietos (PDO) statusą.

    Kas dar pateko tarp geriausiųjų

    Į finalinį keturioliktuką pateko sūriai iš penkių Europos šalių: Prancūzijos, Italijos, Ispanijos, Šveicarijos ir Portugalijos. Prancūzija užėmė dvi vietas pirmajame trejetuke.

    „Ossau-Iraty“ (avių pieno sūris iš Prancūzijos Baskų krašto) ir Šveicarijos „Le Gruyère AOP Réserve“ surinko po 81 tašką, o trečioji vieta paaiškėjo po papildomo sprendimo.

    Tarp aukštai įvertintų sūrių minimi ir Italijos „Erborinato di Capra“ (ožkų pieno mėlynasis sūris) bei Portugalijos „Queijo de Ovelha Curado“ (brandintas avių pieno sūris). Į sąrašą taip pat pateko keli Ispanijos, Italijos ir Šveicarijos gamintojų sūriai.

  • Juros periodo „ūdros“ atradimas: 165 mln. metų senumo plėšrūnas plaukė kaip šiandieniniai žinduoliai

    Šiaurės Kinijos teritorijoje prieš maždaug 165 milijonus metų gyvenęs mažas plėšrūnas vandenyje judėjo stebėtinai panašiai kaip šiuolaikinės ūdros. Naujas fosilijos aprašymas rodo, kad šis gyvūnas turėjo plačią, suplokštėjusią uodegą ir galūnes, pritaikytas plaukimui.

    Kalbama apie Megacauda sungei („didžioji uodega“) – naujai identifikuotą išnykusios žinduolių giminaičių grupės docodontų atstovą. Apie radinį praneša „ZME Science“, remdamasis tarptautinės mokslininkų komandos tyrimu.

    Nors Megacauda nebuvo šiuolaikinių ūdrų protėvis, jos kūno sandara tapo ryškiu konvergentinės evoliucijos pavyzdžiu: panašios gyvenimo sąlygos (pusiau vandens aplinka) skirtingose gyvūnų linijose „išaugino“ panašius sprendimus.

    Labiausiai tyrėjus nustebino ne vien uodega ar dantys, o po kaukole aptikti kauliniai dariniai, susiję su rijimu. Jie primena šiuolaikiniams žinduoliams būdingas struktūras ir leidžia geriau suprasti, kaip vystėsi sudėtinga žinduolių mitybos mechanika.

    „Didžioji uodega“ ir plėšrūno žandikauliai

    Fosilija rasta Vidinėje Mongolijoje, uolienose, kurių amžius siekia maždaug 163–168 milijonus metų. Megacauda buvo neįprastai didelė kaip juros laikotarpio žinduolių giminaitė: jos ilgis siekė apie 40–50 centimetrų, o svoris – 1–2 kilogramus.

    Pėdų sandara – pailgėję išoriniai pirštai ir judrūs čiurnos sąnariai – rodo, kad gyvūnas galėjo irkluoti ir manevruoti vandenyje. Plačia uodega, manoma, jis stūmėsi į priekį, o sausumoje galėjo slėptis urvuose – panašiai kaip ančiasnapis.

    Vis dėlto panašumai su taikiais pusiau vandens gyvūnais baigėsi ties snukiu. Megacauda turėjo dideles iltis, o vienas viršutinis iltinis dantis buvo įtvirtintas net trimis šaknimis, be to – „pjaunančius“ krūminius dantis, pritaikytus mėsai.

    Tyrėjai nurodo, kad gyvūno skrandyje rasti smulkių stuburinių kaulai leidžia manyti, jog jis medžiojo mažus gyvūnus – galimai, pavyzdžiui, vietines salamandras.

    Anksčiau, 2006 metais, buvo aprašytas kitas plaukiojantis docodontas Castorocauda. Tačiau Megacauda, gyvenusi kiek anksčiau, pateikė ypač vertingą, išsamesnį skeletą – tai leidžia tiksliau spręsti, kaip tokie senoviniai plaukikai judėjo ir maitinosi.

    Netikėtumas po kaukole: kaulai, susiję su rijimu

    Fosiliją ištyrę mokslininkai pasitelkė kompiuterinę tomografiją ir rentgeno fluorescencinį vaizdinimą. Po kaukole jie aptiko poliežuvinių kaulų (hyoid) kompleksą – būtent šie kaulai šiuolaikiniams žinduoliams padeda išlaikyti liežuvį ir tvirtina raumenis, dalyvaujančius rijime.

    Žinduoliams ši „biomechanika“ leidžia saugiai stumti sukramtytą maistą į stemplę ir kartu apsaugoti kvėpavimo takus. Su tuo siejami ir naujagimių gebėjimai nuryti pieną, nors vien kaulų radiniai savaime negali patvirtinti, kad Megacauda žindo.

    Palyginę poliežuvinius kaulus su šiandieninių žinduolių analogais, tyrėjai skaitmeniškai atkūrė Megacauda gerklės anatomiją ir padarė išvadą, kad ji galėjo atlikti panašiai koordinuotus judesius. Tai rodo, kad sudėtingesnė rijimo sistema galėjo susiformuoti anksčiau, nei manyta.

    Dar viena svarbi detalė – Megacauda gerklėje aptikta ir „senesnių“, ir „naujesnių“ požymių kombinacija. Iki šiol buvo manyta, kad naujesnės struktūros išsivystė tiesiogiai iš senesnių, tačiau šis radinys sufleruoja, kad virsmas galėjo būti labiau „šakotas“ ir sudėtingesnis.

    Kaip žinduoliai išmoko maitintis kitaip

    Žuvys, varliagyviai ir ropliai grobį ryjo gerokai anksčiau, tačiau žinduolių linijoje įvyko didelis poslinkis – atsirado intensyvus kramtymas ir rijimas mažesnėmis, kontroliuojamomis porcijomis. Tam reikėjo ir specializuotų dantų, ir stipresnių kramtymo raumenų.

    Mokslininkai primena, kad ankstyvieji žinduolių protėviai (cynodontai) vystė antrinį gomurį – kaulinę pertvarą, atskiriančią burną nuo nosies takų, leidusią kramtyti ir kvėpuoti vienu metu. Tačiau kramtymas sukūrė naują problemą: kaip maistą saugiai perkelti į stemplę neužspringstant.

    Čia svarbūs tampa poliežuviniai kaulai ir specializuoti gerklės raumenys. 2019 metų žurnale „Science“ publikuotame tyrime jau buvo aprašyti į žinduolių panašūs poliežuviniai kaulai mažame juros medžiuose gyvenusiame Microdocodon gracilis, o Megacauda radinys suteikia daugiau informacijos apie aplinkines kaulines struktūras ir visos sistemos veikimo galimybes.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Nature“ ir, pasak autorių, padeda geriau suprasti, kaip skirtingos žinduolių linijos galėjo prisitaikyti prie įvairaus maisto – nuo vabzdžių ir augalų iki mėsos – išlaikydamos efektyvų rijimą.

  • Juros periodo sensacija: Vajominge aptiktas vienas storiausių kalmarą primenančių padarų

    Juros periodo sensacija: Vajominge aptiktas vienas storiausių kalmarą primenančių padarų

    Paleontologai Vajominge, JAV, iš dviejų fosilijų, rastų senovinės vidaus jūros nuogulose, aprašė naują juros periodo galvakojo rūšį, primenančią kalmarą. Mokslininkai teigia, kad tai vienas storiausių iki šiol žinomų šiai išnykusiai grupei priklausiusių gyvūnų.

    Naujajai rūšiai suteiktas pavadinimas Wyoteuthis linsterorum, pagerbiant patyrusį fosilijų ieškotoją Cliffą Linstera, kuris aptiko vieną iš radinių. Tai kol kas vienintelė žinoma Wyoteuthis genties rūšis, o jos aprašymas paskelbtas mokslo žurnale Papers in Palaeontology.

    Kas tai per gyvūnas?

    Wyoteuthis priklausė belemnitams – išnykusiai galvakojų moliuskų būriui, kuris klestėjo juros laikotarpiu. Šių gyvūnų tolimi šiandieniniai giminaičiai yra kalmarai ir aštuonkojai, tačiau belemnitai turėjo ir kietą vidinę struktūrą.

    Belemnitų „skeletas“ susidėjo iš dviejų dalių: kūgio formos vidinės kriauklės, kurioje būdavo aragonito, ir tvirtesnės kalkitinės dalies, vadinamos rostru. Būtent rostrai dažniausiai ir išlieka kaip fosilijos, todėl jų gausu įvairiuose juros periodo sluoksniuose visame pasaulyje.

    Kuo ji išskirtinė?

    Šios rūšies rostras mokslininkams pasirodė neįprastai masyvus: jo skersmuo priekinėje dalyje siekė apie 60 milimetrų, o ilgis, remiantis išlikusiomis dalimis, galėjo būti maždaug 160–175 milimetrai. Palyginimui, dauguma Vajominge randamų belemnitų rostrų paprastai būna 50–100 milimetrų ilgio ir 10–20 milimetrų pločio.

    „Šie rostrai yra storiausi, kokie iki šiol žinomi belemnitams“, – teigiama tyrėjų publikacijoje. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad vien rostras automatiškai nereiškia milžiniško gyvūno ar išskirtinai aukštos vietos mitybos grandinėje.

    Pagal taikomus skaičiavimo metodus, visas gyvūnas, įskaitant čiuptuvus, galėjo siekti apie 55–60 centimetrų. Tyrėjai taip pat svarsto, kad retas šios rūšies aptikimas gali rodyti siaurą ekologinę specializaciją, pavyzdžiui, specifinį grobį ar gyvenamąją aplinką.

    Kodėl tokie radiniai svarbūs?

    Belemnitai yra svarbūs suprantant juros jūrų ekosistemas ir galvakojų evoliuciją, nes jų fosilijos leidžia atkurti, kaip skirtingos linijos prisitaikė prie aplinkos pokyčių. Wyoteuthis linsterorum priskiriamas Megateuthididae šeimai, kuriai priklausė ir didžiausi žinomi belemnitai.

    Tyrėjai primena, kad dalis šios grupės atstovų suklestėjo po toarkio išnykimo įvykio, kai vandenynuose sumažėjo deguonies. Vėliau, vidurinio juros laikotarpiu, dauguma šios šeimos linijų išnyko, todėl naujai aprašyta rūšis gali būti reta, vėlyva ir neįprastai išsiskirianti išlikusi linijos atšaka.

  • Lenkija prieš 100 mln. metų: kur šiandien miestai, tada tyvuliavo jūros ir vaikščiojo dinozaurai

    Lenkija prieš 100 mln. metų: kur šiandien miestai, tada tyvuliavo jūros ir vaikščiojo dinozaurai

    Šiandien Lenkijos kontūrai žemėlapyje atrodo savaime suprantami, tačiau geologiniu masteliu tai tik akimirka. Prieš dešimtis ir šimtus milijonų metų dabartinės upės, kalnai ir pakrantės buvo visai kitokie, o didelę teritorijos dalį periodiškai dengė seklios jūros.

    Žemės pluta šioje Europos dalyje nuolat kito dėl tektoninių judesių ir pasaulinio jūros lygio svyravimų. Dėl vadinamųjų transgresijų jūra įsiverždavo į žemyną, o regresijų metu traukdavosi, palikdama upių, deltų, pelkių ar net dykumų formuotus nuogulų sluoksnius.

    Šventojo Kryžiaus kalnų užrašai

    Vienu ryškiausių praeities liudytojų laikomi Šventojo Kryžiaus kalnai, kurių uolienose išlikę skirtingų epochų „įrašai“. Triaso laikotarpiu, maždaug prieš 240 milijonų metų, čia vyravo sausumos aplinkos, kur upės tekėjo per plačias lygumas, o vėjai vietomis supustė kopas.

    Vėliau į regioną sugrįžo jūra, o sekliose jos vandenyse gyveno moliuskai, brachiopodai ir kiti bestuburiai. Pasikeitus sąlygoms, jūra vėl traukėsi, todėl viename regione persidengė ir sausumos, ir jūrinės kilmės nuogulos.

    Ar Lenkijoje buvo dinozaurų?

    Juros laikotarpiu ši teritorija tapo dar įvairesnė: čia egzistavo upės, ežerai, pelkės, deltos ir pakrančių zonos. Tokiose aplinkose susidarė sąlygos išlikti ne tik kaulams, bet ir pėdsakams, kurie vėliau sukietėjo ir išsilaikė milijonus metų.

    Tyrimai rodo, kad regione palikta įvairių dinozaurų grupių pėdsakų, įskaitant plėšriuosius dvikojus teropodus ir didžiuosius zauropodus. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad pėdsakų interpretacija reikalauja atsargumo, nes vien keli įspaudai gali būti lengvai pervertinti.

    Prieš 100 mln. metų čia buvo jūra

    Maždaug prieš 100 milijonų metų pasaulis buvo gerokai šiltesnis nei dabar, o jūros lygis buvo aukštesnis, todėl seklios jūros užliejo dideles žemynų dalis. Tai palietė ir dabartinės Lenkijos teritoriją, tačiau užliejimas nebuvo vienodas: jūriniai baseinai plėtėsi ir traukėsi, sudarydami salų bei sausumos lopinėlių mozaiką.

    Tokiose jūrose gyveno amonitai, belemnitai, dvigeldžiai moliuskai, jūrų ežiai ir kiti bestuburiai, taip pat žuvys, rykliai ir rajos. Aptinkami ir didžiųjų jūrinių roplių pėdsakai bei liekanos, tarp jų pleziozaurai, kurie tuo metu buvo vieni dominuojančių plėšrūnų.

    Ypač įdomūs radiniai siejami su vietovėmis prie Vyslos, kur uolienose išlikę jūrinio pasaulio fragmentai, įskaitant žuvų, ryklių ir rajų fosilijas. Tokie sluoksniai primena, kad dabartinis sausumos peizažas dažnai nieko nepasako apie tai, jog kadaise čia buvo jūros dugnas.

    Svarbu suprasti ir tai, kad šiandieninis Baltijos jūros baseinas geologiškai yra labai jaunas ir pradėjo formuotis tik per paskutines ledynmečio fazes prieš keliolika tūkstančių metų. Lygiai taip pat dabartinės Karpatų kalnų struktūros susijusios su vėlesniais tektoniniais procesais, todėl prieš 100 milijonų metų nei Baltijos, nei šių kalnų dabartine forma dar nebuvo.

    Vėlyvojoje kreidoje, maždaug prieš 70 milijonų metų, Vidurio Europa priminė archipelagą: šalia seklių jūrų driekėsi salos ir didesni sausumos plotai, kuriais galėjo klajoti dinozaurai. Maždaug prieš 66 milijonus metų įvykęs masinis išnykimas nutraukė jų istoriją, tačiau regiono geologinė raida tęsėsi.

    Vėlesniais laikotarpiais tektoniniai judesiai keitė baseinus ir kėlė kalnus, o ledynmečiai daug kartų pertvarkė šiaurinės ir centrinės Europos reljefą. Būtent ledynai didžiąja dalimi suformavo šiaurinės Lenkijos kraštovaizdį, palikdami morenas, smėlio ir žvyro klodus bei riedulius.

    Šiandienos kraštovaizdis yra ilgos kaitos rezultatas: jūros ateidavo ir pasitraukdavo, sausuma skeldėjo, kilo ir dilo, o gyvybė keitėsi nuo jūrinių bestuburių iki dinozaurų dominavimo. Geologiniai procesai vyksta ir dabar, tik jų mastelis toks, kad kasdienybėje jų beveik nepastebime.

  • Jelgavos smėlio skulptūrų festivalis švenčia 20-metį: dinozaurai, koncertai ir bilietų kainos

    Jelgavos smėlio skulptūrų festivalis švenčia 20-metį: dinozaurai, koncertai ir bilietų kainos

    Jelgavoje gegužės 23 dieną Pašto saloje vyks 20-asis Tarptautinis smėlio skulptūrų festivalis. Jubiliejinis renginys šiemet kviečia į Juros periodo istorijų temą, kur smėlyje atgims dinozaurai, senoviniai jūrų gyvūnai ir mitologiniai dangaus valdovai.

    Pasak organizatorių, skulptūras kurs 15 menininkų iš 10 šalių, tarp jų – iš Turkijos, JAV, Ukrainos, Ispanijos, Bulgarijos, Lenkijos, Nyderlandų, Estijos, Lietuvos ir Latvijos. Kūrėjai dirbs Jelgavoje gegužės 17–21 dienomis, o žiūrovams festivalio dieną bus pristatyti jau užbaigti darbai.

    Juros periodas smėlyje

    Festivalio sumanymas šiemet remiasi Juros laikotarpiu, kai Žemėje dominavo dinozaurai, o jūrose klestėjo įvairūs ropliai ir bestuburiai. Tokia tema leidžia smėlio skulptūrose derinti mokslinę vaizduotę su menine interpretacija, o didelio masto darbai paprastai kuriami taip, kad būtų atpažįstami ir vaikams, ir suaugusiesiems.

    Be konkurso darbų, lankytojai galės pamatyti ir demonstracinę skulptūrą „Dinozaurų susirinkimas“, taip pat įėjimo erdvę formuojančias skulptūras. Organizatoriai pabrėžia, kad būtent didelio formato kūriniai dažnai tampa pagrindiniais festivalio traukos taškais ir populiariausiomis vietomis fotografuotis.

    Programa nuo ryto iki nakties

    Festivalio teritorija lankytojams bus atvira nuo 10.00 iki 2.00 valandos nakties. Dienos metu numatyta programa šeimoms: žaidybiniai pasirodymai vaikams, putų vakarėlis, kūrybinės veiklos ir improvizacijos teatro pasirodymai.

    Vakare šventinė nuotaika persikels į po atviru dangumi esančią koncertų salę „Mītava“, kur suplanuoti keli didesni koncertai. Skelbiama, kad scenoje pasirodys Samanta Tīna, „Kautkaili“, „Pienvedēja Piedzīvojumi“ ir Fiņķis.

    Kiek kainuos bilietai?

    Organizatoriai ragina bilietais pasirūpinti iš anksto: iki gegužės 16 dienos taikomos mažesnės kainos, o nuo gegužės 17 dienos bilietai brangs. Bilietus bus galima įsigyti „Biļešu paradīze“ kasose ir internetu.

    Išankstinėje prekyboje dienos bilietas suaugusiajam kainuos 10 eurų, o moksleiviams, studentams, pensininkams ir asmenims su negalia – 5 eurus. Šeimos bilietas (2 suaugusieji ir 2 vaikai arba 1 suaugęs ir 3 vaikai) kainuos 20 eurų, o vaikams iki 7 metų įėjimas nemokamas.

    Nuo gegužės 17 dienos iki gegužės 23 dienos dienos bilietas suaugusiajam kainuos 15 eurų, lengvatinis – 7 eurus. Šeimos bilietas šiuo laikotarpiu kainuos 30 eurų, o vaikams iki 7 metų įėjimas išliks nemokamas.