Šiandien Lenkijos kontūrai žemėlapyje atrodo savaime suprantami, tačiau geologiniu masteliu tai tik akimirka. Prieš dešimtis ir šimtus milijonų metų dabartinės upės, kalnai ir pakrantės buvo visai kitokie, o didelę teritorijos dalį periodiškai dengė seklios jūros.
Žemės pluta šioje Europos dalyje nuolat kito dėl tektoninių judesių ir pasaulinio jūros lygio svyravimų. Dėl vadinamųjų transgresijų jūra įsiverždavo į žemyną, o regresijų metu traukdavosi, palikdama upių, deltų, pelkių ar net dykumų formuotus nuogulų sluoksnius.
Šventojo Kryžiaus kalnų užrašai
Vienu ryškiausių praeities liudytojų laikomi Šventojo Kryžiaus kalnai, kurių uolienose išlikę skirtingų epochų „įrašai“. Triaso laikotarpiu, maždaug prieš 240 milijonų metų, čia vyravo sausumos aplinkos, kur upės tekėjo per plačias lygumas, o vėjai vietomis supustė kopas.
Vėliau į regioną sugrįžo jūra, o sekliose jos vandenyse gyveno moliuskai, brachiopodai ir kiti bestuburiai. Pasikeitus sąlygoms, jūra vėl traukėsi, todėl viename regione persidengė ir sausumos, ir jūrinės kilmės nuogulos.
Ar Lenkijoje buvo dinozaurų?
Juros laikotarpiu ši teritorija tapo dar įvairesnė: čia egzistavo upės, ežerai, pelkės, deltos ir pakrančių zonos. Tokiose aplinkose susidarė sąlygos išlikti ne tik kaulams, bet ir pėdsakams, kurie vėliau sukietėjo ir išsilaikė milijonus metų.
Tyrimai rodo, kad regione palikta įvairių dinozaurų grupių pėdsakų, įskaitant plėšriuosius dvikojus teropodus ir didžiuosius zauropodus. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad pėdsakų interpretacija reikalauja atsargumo, nes vien keli įspaudai gali būti lengvai pervertinti.
Prieš 100 mln. metų čia buvo jūra
Maždaug prieš 100 milijonų metų pasaulis buvo gerokai šiltesnis nei dabar, o jūros lygis buvo aukštesnis, todėl seklios jūros užliejo dideles žemynų dalis. Tai palietė ir dabartinės Lenkijos teritoriją, tačiau užliejimas nebuvo vienodas: jūriniai baseinai plėtėsi ir traukėsi, sudarydami salų bei sausumos lopinėlių mozaiką.
Tokiose jūrose gyveno amonitai, belemnitai, dvigeldžiai moliuskai, jūrų ežiai ir kiti bestuburiai, taip pat žuvys, rykliai ir rajos. Aptinkami ir didžiųjų jūrinių roplių pėdsakai bei liekanos, tarp jų pleziozaurai, kurie tuo metu buvo vieni dominuojančių plėšrūnų.
Ypač įdomūs radiniai siejami su vietovėmis prie Vyslos, kur uolienose išlikę jūrinio pasaulio fragmentai, įskaitant žuvų, ryklių ir rajų fosilijas. Tokie sluoksniai primena, kad dabartinis sausumos peizažas dažnai nieko nepasako apie tai, jog kadaise čia buvo jūros dugnas.
Svarbu suprasti ir tai, kad šiandieninis Baltijos jūros baseinas geologiškai yra labai jaunas ir pradėjo formuotis tik per paskutines ledynmečio fazes prieš keliolika tūkstančių metų. Lygiai taip pat dabartinės Karpatų kalnų struktūros susijusios su vėlesniais tektoniniais procesais, todėl prieš 100 milijonų metų nei Baltijos, nei šių kalnų dabartine forma dar nebuvo.
Vėlyvojoje kreidoje, maždaug prieš 70 milijonų metų, Vidurio Europa priminė archipelagą: šalia seklių jūrų driekėsi salos ir didesni sausumos plotai, kuriais galėjo klajoti dinozaurai. Maždaug prieš 66 milijonus metų įvykęs masinis išnykimas nutraukė jų istoriją, tačiau regiono geologinė raida tęsėsi.
Vėlesniais laikotarpiais tektoniniai judesiai keitė baseinus ir kėlė kalnus, o ledynmečiai daug kartų pertvarkė šiaurinės ir centrinės Europos reljefą. Būtent ledynai didžiąja dalimi suformavo šiaurinės Lenkijos kraštovaizdį, palikdami morenas, smėlio ir žvyro klodus bei riedulius.
Šiandienos kraštovaizdis yra ilgos kaitos rezultatas: jūros ateidavo ir pasitraukdavo, sausuma skeldėjo, kilo ir dilo, o gyvybė keitėsi nuo jūrinių bestuburių iki dinozaurų dominavimo. Geologiniai procesai vyksta ir dabar, tik jų mastelis toks, kad kasdienybėje jų beveik nepastebime.
