Tag: Jūriniai paukščiai

  • Čilės Choros saloje sunaikinus invazinius triušius, jūrinių paukščių porų padaugėjo iki 90 tūkst.

    Čilės Choros saloje, pašalinus invazinius triušius, per kiek daugiau nei dešimtmetį įvyko ryškus jūrinių paukščių populiacijos atsigavimas. Per 11 metų perujinių nardančių audrapaukščių perinčių porų skaičius išaugo iki beveik 90 000.

    Apie šiuos pokyčius skelbia „Discoverwildlife“, pažymėdamas, kad Choros sala yra viena svarbiausių šios rūšies veisimosi vietų pasaulyje. 2013 metais saloje buvo skaičiuojama apie 12 000 perinčių porų, o 2024 metais – jau beveik 90 000.

    Toks augimas siejamas su nuosekliomis gamtosaugos priemonėmis, o lūžiu tapo invazinių triušių kontrolė. Šie gyvūnai naikino augaliją ir ardė urvus, kurių audrapaukščiams reikia perėjimui.

    Pašalinus grėsmę, salos ekosistema ėmė atsikurti: tinkamų perėti teritorijų plotas, nurodoma, padidėjo nuo 3,2 hektaro 2010 metais iki daugiau nei 10 hektarų 2024 metais.

    Kas pasikeitė pašalinus triušius

    Gamtosaugos projektų vadovė Maria Jose Vilches teigė, kad triušių pašalinimas tapo lemiamu veiksniu, leidusiu paukščių populiacijai atsigauti. Anot jos, būtent invaziniai žinduoliai labiausiai trikdė natūralią paukščių buveinę.

    Katalikiškojo Šiaurės universiteto tyrėjai taip pat apskaičiavo, kad nuo 1980 metų perujinių nardančių audrapaukščių skaičius Choros saloje padidėjo maždaug 300 kartų.

    Tyrėjai pabrėžė, kad rezultatas nėra vienkartinė sėkmė – tai ilgamečio darbo pasekmė. Dar iki 2013 metų, kai buvo imtasi triušių naikinimo, mokslininkai ir gamtosaugininkai vykdė priemones, skirtas mažinti paukščių trikdymą ir saugoti jų veisimosi vietas.

    Vis dėlto po invazinių gyvūnų pašalinimo populiacijos atsikūrimo tempas, nurodoma, paspartėjo daugiau nei dvigubai. Tai leido pereiti nuo lėto augimo prie gerokai spartesnio atsistatymo.

    Salos reikšmė ir rūšies statusas

    Choros salos svarba pabrėžiama ir platesniame kontekste: ankstesni tyrimai rodė, kad apie 95 proc. Čilėje perinčių perujinių nardančių audrapaukščių veisdavosi būtent čia.

    Sėkmingos gamtosaugos priemonės atsispindėjo ir tarptautiniame rūšies vertinime. 2020 metais rūšis Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos (IUCN) Raudonajame sąraše perkelta iš „nykstančių“ kategorijos į „artimų pažeidžiamai padėčiai“.

  • Mokslininkai nustatė: jūriniai paukščiai patiria „jet lag“ ir dėl to nukrypsta nuo kurso

    „Jet lag“ – laiko juostų sukeltas biologinio laikrodžio išsiderinimas – pasirodo, nėra vien žmonių problema. Mokslininkai rado įrodymų, kad jį patiria ir jūriniai paukščiai, o tai gali lemti navigacijos klaidas skrydžių metu.

    Tyrėjai, analizuodami didelės apimties GPS duomenis apie paprastųjų kirlikų (Manx shearwater) keliones Šiaurės Atlante, pastebėjo dėsningas krypties paklaidas. Paukščiai, grįždami į perėjimo urvus salose prie Didžiosios Britanijos ir Airijos krantų, kartais skrisdavo ne visai ta kryptimi, kurios būtų galima tikėtis.

    Paaiškinimas susijęs su tuo, kaip paukščiai orientuojasi pagal Saulę. Kad Saulė taptų patikimu „kompasu“, reikia vidinio biologinio laikrodžio, kuris leidžia įvertinti, kaip per dieną kinta Saulės padėtis danguje.

    Tačiau greitai skrendant į rytus ar vakarus, vietinis „saulės laikas“ keičiasi, o paukščio vidinis laikrodis prie to neprisitaiko akimirksniu. Dėl to Saulė atsiduria ne ten, kur paukštis „tikisi“, ir krypties nustatymas tampa šiek tiek klaidingas.

    Saulės kompasas ir vidinis laikrodis

    Mokslininkai aiškina, kad kas 15 ilgumos laipsnių vietinis saulės laikas pasislenka maždaug viena valanda. Tai reiškia, jog ilgesnė kelionė per ilgumas sukuria situaciją, kai paukščio vidinis laikas ima „atsilikti“ nuo vietinės dienos ritmo.

    Tyrėjų teigimu, teoriškai skrydžiai į rytus turėtų sukelti vienos krypties (pagal laikrodžio rodyklę) paklaidas, o skrydžiai į vakarus – priešingos krypties. Būtent tokio pobūdžio dėsningumas ir buvo aptiktas, lyginant realias trajektorijas su prognozėmis, paremtomis vidinio laiko poslinkiu.

    Analizę atlikusi komanda, vadovaujama Patricko Lewino iš Oksfordo universiteto, rėmėsi 20 metų GPS sekimo informacija. Duomenys apėmė 3 688 maitinimosi keliones, kurias atliko 1 045 šios rūšies paukščiai.

    Iš šių įrašų buvo atrinkti 1 837 nenutrūkstamo grįžimo namo skrydžio ruožai, įskaitant 335 atkarpas, kai paukščiai skrido taip, kad sausumos nematė. Tuomet jų realios kryptys buvo lyginamos su tomis, kurių būtų galima tikėtis, jei „Saulės kompasą“ veiktų laikrodžio nesutapimas.

    Rezultatai parodė, kad paukščių paklaidos gerai atitinka „jet lag“ sukelto Saulės kompaso scenarijų. Tyrėjai svarstė ir kitus galimus veiksnius, pavyzdžiui, vėją, Žemės sukimąsi ar magnetinių orientyrų įtaką, tačiau jie taip tiksliai nepaaiškino pastebėto dėsningumo.

    Skaičiuojama, kad kai kuriais atvejais paukščių vidinis laikrodis galėjo atsilikti maždaug valanda, o navigacijos paklaida pasiekdavo apie 15 laipsnių.

    Klaidos išlieka net priartėjus prie kranto

    Viena netikėčiausių išvadų – tai, kad paklaidos išlikdavo net tada, kai paukščiai priartėdavo prie krantų, kurie galėtų tapti aiškiais orientyrais. Logiška būtų manyti, kad matant sausumą paukščiai tiesiog „persijungia“ į kraštovaizdžio navigaciją.

    Vis dėlto GPS trajektorijos rodė ką kita: kai prognozuojama „Saulės kompaso“ paklaida „stumdavo“ paukštį kranto link, jis linkdavo skristi arčiau pakrantės. O kai paklaida „stumdavo“ nuo kranto – paukštis dažniau nuslysdavo toliau į jūrą.

    Tai leidžia manyti, kad paukščiai gali derinti kelis navigacijos šaltinius vienu metu, o ne paprastai atsisakyti vieno iš jų, kai šis tampa mažiau patikimas. Kaip tiksliai šis „informacijos sumaišymas“ vyksta, kol kas nėra aišku.

    Įdomu ir tai, kad ankstesni eksperimentai su paukščiais jau buvo parodę: dirbtinai pakeitus vidinį laikrodį, orientacija gali sutrikti. Naujas aspektas – šį kartą laikrodis nebuvo manipuliuojamas, o paklaidos, panašu, atsirasdavo natūraliai dėl pačių kelionių.

    Ar paukščiai iš tiesų „jaučia“ jet lag?

    Nors duomenys rodo aiškų vidinio laikrodžio ir vietinio saulės laiko nesutapimą, kol kas neatsakyta, ar paukščiai patiria ir į žmonių „jet lag“ panašius pojūčius: miego sutrikimus, pakitusį alkį ar kitus fiziologinius simptomus.

    Tyrėjai svarsto, kad ateityje būtų galima aiškintis, ar tokie pasikartojantys laiko „poslinkiai“ turi įtakos maitinimuisi, perėjimo sėkmei ar bendrai paukščių sveikatai. Kita vertus, supratus, kaip gyvūnai susidoroja su dažnais biologinio laikrodžio nesutapimais, gali atsirasti užuominų ir apie tai, kaip geriau valdyti „jet lag“ žmonėms.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „Science“.

  • Britas už 47 000 eurų nupirko nualintą Arid salą Seišeliuose: dabar čia peri per milijoną paukščių

    Arid sala Seišeliuose šiandien vadinama vienu svarbiausių jūrinių paukščių perėjimo taškų Indijos vandenyne. Tačiau dar XX amžiaus viduryje tai buvo žmonių stipriai nualinta teritorija, kurioje pelnas buvo kuriamas kokosų plantacijomis ir masiniu paukščių kiaušinių rinkimu.

    Istoriniai duomenys rodo, kad 1954 metais per vieną sezoną saloje buvo surinkta apie 225 000 kiaušinių. Kad paukščiams būtų „patogiau“ sukti lizdus, o žmonėms lengviau pasiekti perėjimo vietas, dalis augalijos buvo reguliariai kertama, o tai ilgainiui pakeitė visos ekosistemos pusiausvyrą.

    Lūžis prasidėjo 1967 metais, kai komercinis kiaušinių rinkimas buvo sustabdytas, bet tikrasis pokytis įvyko 1973 metais. Tuomet britų gamtosaugininkas Christopheris Cadbury skyrė lėšų, kad sala būtų nupirkta ir perduota gamtos apsaugos tikslams.

    Už Arid salą buvo sumokėta apie 40 000 svarų sterlingų, tai yra maždaug 47 000 eurų. Netrukus prasidėjo kryptingas atkūrimas: kokosų plantacijos imtos šalinti, vietinė augmenija atkurta, o prioritetu tapo natūralios buveinės, reikalingos paukščių kolonijoms, sugrąžinimas.

    1975 metais Arid oficialiai suteiktas ypatingo rezervato statusas. Šis sprendimas leido užtikrinti ilgalaikę apsaugą, riboti ūkinę veiklą ir sukurti nuoseklią gamtotvarkos praktiką, kurią šiandien taiko daugelis salų rezervatų.

    Dabar Arid kasmet peri daugiau nei 1 000 000 jūrinių paukščių, o nuolatinių salos gyventojų skaičius išlieka labai mažas. Čia sutinkama apie dešimt jūrinių paukščių rūšių, o sala laikoma svarbia vieta ir retoms Seišelių endeminėms rūšims atkurti.

    Vis dėlto net ir griežtai saugomos teritorijos nėra visiškai apsaugotos nuo išorinių grėsmių. Specialistai pastaraisiais metais fiksuoja kai kurių rūšių skaičiaus svyravimus, o tarp rizikų dažniausiai minimi brakonieriavimas, intensyvi žvejyba aplinkiniuose vandenyse ir klimato kaitos poveikis maisto grandinėms.

    Arid istorija parodo, kaip greitai gali atsigauti gamta, kai išnaudojimą pakeičia ilgalaikė apsauga ir nuosekli ekosistemų atkūrimo politika. Sala, kadaise buvusi pelno šaltinis iš kokosų ir kiaušinių, šiandien tapo reikšmingu prieglobsčiu milijonams sparnuočių.

  • Palau saloje išnaikino invazines žiurkes: po metų netikėtai atsigavo rifai ir žuvų gausa

    Vienoje mažoje Palau valstybės saloje po invazinių žiurkių išnaikinimo užfiksuotas netikėtas, bet mokslininkams labai reikšmingas pokytis: jau po metų netoliese esantys koraliniai rifai pradėjo atsigauti, o žuvų biomasė pastebimai išaugo. Tyrėjai šį efektą sieja su sugrįžusiomis jūrinėmis paukščių kolonijomis, kurios vėl ėmė pernešti maistines medžiagas iš vandenyno į sausumą.

    Pašalinus graužikus, saloje greičiau atsigavo perinčios ir ant žemės lizdus darančios paukščių rūšys, kurioms žiurkės buvo viena pagrindinių grėsmių. Kai paukščių daugiau, į aplinką grįžta ir daugiau guano, o lietūs dalį azoto ir fosforo junginių nuplauna į pakrančių vandenis. Tokia natūrali maistinių medžiagų apytaka gali stiprinti rifų produktyvumą ir maisto grandinę.

    Ekologai pabrėžia, kad tai vienas aiškiausių pavyzdžių, kaip sausumos gamtos atkūrimas salose gali turėti tiesioginį poveikį jūrinėms ekosistemoms. Žuvų populiacijos į pokytį sureagavo greičiau, nei buvo tikėtasi, o didėjanti biomasė rodo, kad rifo sistema jau gauna daugiau „kuro“ augimui ir atsistatymui. Tokie rezultatai svarbūs regionams, kuriuose rifai patiria šilimo, taršos ir pergaudymo spaudimą.

    Invazinės žiurkės laikomos viena didžiausių pasaulio salų biologinės įvairovės nykimo priežasčių. Jos naikina kiaušinius ir jauniklius, o kai kurioms rūšims pakanka kelių sezonų, kad perėjimo sėkmė smuktų iki kritinės ribos. Mažėjant paukščių, mažėja ir maistinių medžiagų srautas, kuris salose natūraliai „sujungia“ jūrą ir sausumą.

    Šis ryšys ypač svarbus tropinėse salose, kur dirvožemiai dažnai būna skurdūs, o koraliniai rifai jautriai reaguoja į bet kokius balanso pokyčius. Kai paukščiai nebegrįžta perėti, ilgainiui silpsta ne tik sausumos augalija, bet ir pakrančių ekosistemų produktyvumas. Todėl invazinių rūšių kontrolė dažnai vertinama kaip viena efektyviausių gamtos atkūrimo priemonių salose.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad salų atkūrimo projektai dažnai planuojami siekiant apsaugoti paukščius ar endemines rūšis, tačiau reali nauda gali apimti ir žvejybai bei rifų būklei svarbius procesus. Kai atstatoma natūrali mitybinių medžiagų apykaita, pagerėja sąlygos rifų organizmams, o tai gali stiprinti visą ekosistemą.

    Panašūs projektai kituose regionuose jau yra parodę, kad pašalinus invazinius žinduolius salos gali per kelerius metus žymiai sužaliuoti, o paukščiai sugrįžta į anksčiau prarastas perėjimo vietas. Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad kiekvienu atveju būtina ilgalaikė stebėsena: svarbu įvertinti, ar teigiamas efektas išlieka, ir ar neatsiranda naujų invazinių rūšių rizikų.

  • Šiaurės jūroje kormoranai „perėmė“ vėjo jėgainių parką: kaip turbinos netikėtai tapo jų žūklės vieta

    Šiaurės jūroje kormoranai „perėmė“ vėjo jėgainių parką: kaip turbinos netikėtai tapo jų žūklės vieta

    Nyderlandų pakrantėje, Šiaurės jūroje, įrengtas jūrinis vėjo jėgainių parkas pakeitė įprastą paukščių elgesį – dalis rūšių ėmė vengti teritorijos, tačiau kormoranai pasirinko kitą strategiją. Stebėtojai fiksavo, kad šie paukščiai nuolat sugrįžta į tą pačią zoną ir dažnai suka ratus virš turbinų.

    Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad paukščiai taip elgiasi dėl trikdymo ar „keršto“, tačiau biologai tokį reiškinį aiškina prisitaikymu. Kormoranams svarbiausia – prognozuojama žūklė: jie ieško vietų, kur žuvų galima rasti pakankamai dažnai, kad būtų verta grįžti vėl ir vėl.

    Kaip turbinos pakeitė jūros erdvę

    Jūrinės turbinos į atvirą vandens plotą įneša naujų struktūrų: bokštai, pamatai ir apsauginės zonos pakeičia įprastą „tuščios erdvės“ logiką. Daliai jūrinių paukščių tokie objektai tampa kliūtimi įprastiems skrydžio maršrutams, todėl paprasčiausia reakcija – laikytis atokiau.

    Tačiau kormoranai pasižymi lankstesniais medžioklės įpročiais. Jie gali ieškoti grobio nedidelėse, aiškiai apibrėžtose vietose, o ne vien plačiuose atviro vandens plotuose, todėl nauja infrastruktūra jiems nebūtinai reiškia prarastą teritoriją.

    Kodėl kormoranai sugrįžta

    Moksliniuose stebėjimuose, kuriuos apibendrina tarptautinės jūrinės energetikos poveikio duomenų bazės, kartojasi ta pati įžvalga: skirtingos rūšys į vėjo parkus reaguoja nevienodai. Vienos jų vengia turbinų dėl susidūrimų rizikos ar trikdymo, kitos prisitaiko ir toliau naudoja teritoriją.

    Kormoranų atveju svarbus veiksnys gali būti tai, kad aplink povandenines konstrukcijas dažnai formuojasi lokali „dirbtinio rifo“ aplinka. Tokiose vietose gali telktis smulkios žuvys, o ten, kur atsiranda stabilesnis grobio kiekis, atsiranda ir plėšrūnai, kurie greitai perpranta naują „žūklės žemėlapį“.

    Taigi, kormoranų sukimasis virš turbinų greičiau rodo ne emocinę reakciją, o efektyvų elgesio prisitaikymą. Plečiantis jūrinei vėjo energetikai Europoje, vis dažniau bus vertinama, kurios rūšys pasitraukia, o kurios – kaip kormoranai – randa būdų išnaudoti naujai susiformavusias maitinimosi nišas.

  • Jūriniai vėjo parkai keičia paukščių maršrutus: tyrimai fiksuoja iki 256 000 pradingusių jūrinių paukščių

    Jūriniai vėjo parkai keičia paukščių maršrutus: tyrimai fiksuoja iki 256 000 pradingusių jūrinių paukščių

    Jūroje statomi vėjo parkai padeda mažinti iškastinio kuro naudojimą, tačiau nauji tyrimai rodo ir kitą pusę: kai kuriose teritorijose jūriniai paukščiai ima vengti vietų, kuriose anksčiau maitinosi ar ilsėjosi. Mokslininkai pabrėžia, kad poveikis priklauso nuo vietos, rūšių ir parko dydžio, tačiau tendencija kai kuriose akvatorijose kartojasi.

    Pastaraisiais metais daug dėmesio sulaukė vertinimai, kad zonose prie jūrinių vėjo parkų gali būti fiksuojamas reikšmingas paukščių gausos sumažėjimas. Skaičius iki 256 000 dažniausiai minimas kaip apibendrintas įvertis, rodantis galimą paukščių pasitraukimą iš įprastų buveinių, o ne tiesioginį žuvimą vienoje vietoje.

    Kodėl paukščiai traukiasi?

    Tyrėjai dažniausiai išskiria vadinamąjį buveinių išstūmimą, kai paukščiai vengia teritorijų dėl pasikeitusio kraštovaizdžio ir trikdžių. Vėjo turbinų bokštai ir mentės keičia atvirą horizontą, o kai kurioms rūšims tai tampa kliūtimi navigacijai, maitinimuisi ar skrydžio maršrutams.

    Reikšmės gali turėti ir triukšmas bei vibracija, ypač statybų etape, kai vyksta gręžimo ar kalimo darbai. Net ir eksploatacijos metu dalis rūšių elgiasi atsargiau, o tai gali lemti, kad paukščiai nebesirenka tradicinių maitinimosi plotų.

    Ką tai reiškia populiacijoms?

    Didžiausia rizika siejama ne tik su tuo, kad paukščiai pakeičia maršrutą, bet su energijos sąnaudomis. Jei maitinimosi vietas tenka rasti toliau, paukščiai daugiau skrenda, daugiau konkuruoja dėl maisto ir gali prasčiau pasirengti perėjimui.

    Moksliniuose modeliuose ir stebėsenos darbuose akcentuojama, kad ilgalaikis poveikis gali pasireikšti per mažesnį jauniklių išgyvenamumą ir prastesnį perėjimo sėkmingumą. Dėl to kai kurioms rūšims, ypač jautresnėms trikdžiams, svarbi ne tik turbinų gausa, bet ir jų išdėstymas, atstumai bei sutapimas su svarbiausiomis maitinimosi ir migracijos zonomis.

    Kokie sprendimai siūlomi?

    Ekspertai pabrėžia, kad išvados nebūtinai reiškia, jog jūrinės vėjo energetikos reikia atsisakyti. Dažniau akcentuojama, kad būtina tiksliau parinkti vietas, atsižvelgiant į paukščių migracijos kelius, koncentracijos zonas ir sezoninius pokyčius.

    Praktikoje vis dažniau taikomi pažangesni erdviniai modeliai, stebėsena prieš statybas ir po jų, taip pat priemonės, mažinančios statybų trikdžius jautriausiais laikotarpiais. Tyrėjai sutaria, kad kuo anksčiau poveikis įtraukiamas į planavimą, tuo daugiau galimybių suderinti atsinaujinančią energetiką su biologinės įvairovės apsauga.