CP v2

Tag: Jūriniai paukščiai

  • Palau saloje išnaikino invazines žiurkes: po metų netikėtai atsigavo rifai ir žuvų gausa

    Vienoje mažoje Palau valstybės saloje po invazinių žiurkių išnaikinimo užfiksuotas netikėtas, bet mokslininkams labai reikšmingas pokytis: jau po metų netoliese esantys koraliniai rifai pradėjo atsigauti, o žuvų biomasė pastebimai išaugo. Tyrėjai šį efektą sieja su sugrįžusiomis jūrinėmis paukščių kolonijomis, kurios vėl ėmė pernešti maistines medžiagas iš vandenyno į sausumą.

    Pašalinus graužikus, saloje greičiau atsigavo perinčios ir ant žemės lizdus darančios paukščių rūšys, kurioms žiurkės buvo viena pagrindinių grėsmių. Kai paukščių daugiau, į aplinką grįžta ir daugiau guano, o lietūs dalį azoto ir fosforo junginių nuplauna į pakrančių vandenis. Tokia natūrali maistinių medžiagų apytaka gali stiprinti rifų produktyvumą ir maisto grandinę.

    Ekologai pabrėžia, kad tai vienas aiškiausių pavyzdžių, kaip sausumos gamtos atkūrimas salose gali turėti tiesioginį poveikį jūrinėms ekosistemoms. Žuvų populiacijos į pokytį sureagavo greičiau, nei buvo tikėtasi, o didėjanti biomasė rodo, kad rifo sistema jau gauna daugiau „kuro“ augimui ir atsistatymui. Tokie rezultatai svarbūs regionams, kuriuose rifai patiria šilimo, taršos ir pergaudymo spaudimą.

    Invazinės žiurkės laikomos viena didžiausių pasaulio salų biologinės įvairovės nykimo priežasčių. Jos naikina kiaušinius ir jauniklius, o kai kurioms rūšims pakanka kelių sezonų, kad perėjimo sėkmė smuktų iki kritinės ribos. Mažėjant paukščių, mažėja ir maistinių medžiagų srautas, kuris salose natūraliai „sujungia“ jūrą ir sausumą.

    Šis ryšys ypač svarbus tropinėse salose, kur dirvožemiai dažnai būna skurdūs, o koraliniai rifai jautriai reaguoja į bet kokius balanso pokyčius. Kai paukščiai nebegrįžta perėti, ilgainiui silpsta ne tik sausumos augalija, bet ir pakrančių ekosistemų produktyvumas. Todėl invazinių rūšių kontrolė dažnai vertinama kaip viena efektyviausių gamtos atkūrimo priemonių salose.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad salų atkūrimo projektai dažnai planuojami siekiant apsaugoti paukščius ar endemines rūšis, tačiau reali nauda gali apimti ir žvejybai bei rifų būklei svarbius procesus. Kai atstatoma natūrali mitybinių medžiagų apykaita, pagerėja sąlygos rifų organizmams, o tai gali stiprinti visą ekosistemą.

    Panašūs projektai kituose regionuose jau yra parodę, kad pašalinus invazinius žinduolius salos gali per kelerius metus žymiai sužaliuoti, o paukščiai sugrįžta į anksčiau prarastas perėjimo vietas. Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad kiekvienu atveju būtina ilgalaikė stebėsena: svarbu įvertinti, ar teigiamas efektas išlieka, ir ar neatsiranda naujų invazinių rūšių rizikų.

  • Šiaurės jūroje kormoranai „perėmė“ vėjo jėgainių parką: kaip turbinos netikėtai tapo jų žūklės vieta

    Šiaurės jūroje kormoranai „perėmė“ vėjo jėgainių parką: kaip turbinos netikėtai tapo jų žūklės vieta

    Nyderlandų pakrantėje, Šiaurės jūroje, įrengtas jūrinis vėjo jėgainių parkas pakeitė įprastą paukščių elgesį – dalis rūšių ėmė vengti teritorijos, tačiau kormoranai pasirinko kitą strategiją. Stebėtojai fiksavo, kad šie paukščiai nuolat sugrįžta į tą pačią zoną ir dažnai suka ratus virš turbinų.

    Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad paukščiai taip elgiasi dėl trikdymo ar „keršto“, tačiau biologai tokį reiškinį aiškina prisitaikymu. Kormoranams svarbiausia – prognozuojama žūklė: jie ieško vietų, kur žuvų galima rasti pakankamai dažnai, kad būtų verta grįžti vėl ir vėl.

    Kaip turbinos pakeitė jūros erdvę

    Jūrinės turbinos į atvirą vandens plotą įneša naujų struktūrų: bokštai, pamatai ir apsauginės zonos pakeičia įprastą „tuščios erdvės“ logiką. Daliai jūrinių paukščių tokie objektai tampa kliūtimi įprastiems skrydžio maršrutams, todėl paprasčiausia reakcija – laikytis atokiau.

    Tačiau kormoranai pasižymi lankstesniais medžioklės įpročiais. Jie gali ieškoti grobio nedidelėse, aiškiai apibrėžtose vietose, o ne vien plačiuose atviro vandens plotuose, todėl nauja infrastruktūra jiems nebūtinai reiškia prarastą teritoriją.

    Kodėl kormoranai sugrįžta

    Moksliniuose stebėjimuose, kuriuos apibendrina tarptautinės jūrinės energetikos poveikio duomenų bazės, kartojasi ta pati įžvalga: skirtingos rūšys į vėjo parkus reaguoja nevienodai. Vienos jų vengia turbinų dėl susidūrimų rizikos ar trikdymo, kitos prisitaiko ir toliau naudoja teritoriją.

    Kormoranų atveju svarbus veiksnys gali būti tai, kad aplink povandenines konstrukcijas dažnai formuojasi lokali „dirbtinio rifo“ aplinka. Tokiose vietose gali telktis smulkios žuvys, o ten, kur atsiranda stabilesnis grobio kiekis, atsiranda ir plėšrūnai, kurie greitai perpranta naują „žūklės žemėlapį“.

    Taigi, kormoranų sukimasis virš turbinų greičiau rodo ne emocinę reakciją, o efektyvų elgesio prisitaikymą. Plečiantis jūrinei vėjo energetikai Europoje, vis dažniau bus vertinama, kurios rūšys pasitraukia, o kurios – kaip kormoranai – randa būdų išnaudoti naujai susiformavusias maitinimosi nišas.

  • Jūriniai vėjo parkai keičia paukščių maršrutus: tyrimai fiksuoja iki 256 000 pradingusių jūrinių paukščių

    Jūriniai vėjo parkai keičia paukščių maršrutus: tyrimai fiksuoja iki 256 000 pradingusių jūrinių paukščių

    Jūroje statomi vėjo parkai padeda mažinti iškastinio kuro naudojimą, tačiau nauji tyrimai rodo ir kitą pusę: kai kuriose teritorijose jūriniai paukščiai ima vengti vietų, kuriose anksčiau maitinosi ar ilsėjosi. Mokslininkai pabrėžia, kad poveikis priklauso nuo vietos, rūšių ir parko dydžio, tačiau tendencija kai kuriose akvatorijose kartojasi.

    Pastaraisiais metais daug dėmesio sulaukė vertinimai, kad zonose prie jūrinių vėjo parkų gali būti fiksuojamas reikšmingas paukščių gausos sumažėjimas. Skaičius iki 256 000 dažniausiai minimas kaip apibendrintas įvertis, rodantis galimą paukščių pasitraukimą iš įprastų buveinių, o ne tiesioginį žuvimą vienoje vietoje.

    Kodėl paukščiai traukiasi?

    Tyrėjai dažniausiai išskiria vadinamąjį buveinių išstūmimą, kai paukščiai vengia teritorijų dėl pasikeitusio kraštovaizdžio ir trikdžių. Vėjo turbinų bokštai ir mentės keičia atvirą horizontą, o kai kurioms rūšims tai tampa kliūtimi navigacijai, maitinimuisi ar skrydžio maršrutams.

    Reikšmės gali turėti ir triukšmas bei vibracija, ypač statybų etape, kai vyksta gręžimo ar kalimo darbai. Net ir eksploatacijos metu dalis rūšių elgiasi atsargiau, o tai gali lemti, kad paukščiai nebesirenka tradicinių maitinimosi plotų.

    Ką tai reiškia populiacijoms?

    Didžiausia rizika siejama ne tik su tuo, kad paukščiai pakeičia maršrutą, bet su energijos sąnaudomis. Jei maitinimosi vietas tenka rasti toliau, paukščiai daugiau skrenda, daugiau konkuruoja dėl maisto ir gali prasčiau pasirengti perėjimui.

    Moksliniuose modeliuose ir stebėsenos darbuose akcentuojama, kad ilgalaikis poveikis gali pasireikšti per mažesnį jauniklių išgyvenamumą ir prastesnį perėjimo sėkmingumą. Dėl to kai kurioms rūšims, ypač jautresnėms trikdžiams, svarbi ne tik turbinų gausa, bet ir jų išdėstymas, atstumai bei sutapimas su svarbiausiomis maitinimosi ir migracijos zonomis.

    Kokie sprendimai siūlomi?

    Ekspertai pabrėžia, kad išvados nebūtinai reiškia, jog jūrinės vėjo energetikos reikia atsisakyti. Dažniau akcentuojama, kad būtina tiksliau parinkti vietas, atsižvelgiant į paukščių migracijos kelius, koncentracijos zonas ir sezoninius pokyčius.

    Praktikoje vis dažniau taikomi pažangesni erdviniai modeliai, stebėsena prieš statybas ir po jų, taip pat priemonės, mažinančios statybų trikdžius jautriausiais laikotarpiais. Tyrėjai sutaria, kad kuo anksčiau poveikis įtraukiamas į planavimą, tuo daugiau galimybių suderinti atsinaujinančią energetiką su biologinės įvairovės apsauga.