Tag: Kalcis

  • Dietologė įvardijo geriausią sūrį lieknėjantiems: tai ne varškės sūris

    Daugelis, bandydami numesti svorio, pirmiausia išbraukia sūrį – jis dažnai siejamas su didesniu riebalų ir kalorijų kiekiu. Vis dėlto tai nebūtinai reiškia, kad sūrio lieknėjant reikia visiškai atsisakyti.

    Kaip rašo „EatingWell“, tyrimai rodo, kad pieno produktai, įskaitant sūrį, ne visada trukdo mažinti svorį, o juose esantys baltymai gali padėti ilgiau jaustis sotiems.

    Tuomet kyla praktinis klausimas: kurį sūrį rinktis, jei norisi ir subalansuotos mitybos, ir mėgstamų produktų? Registruota dietologė Ana Reisdorf pateikė savo pasirinkimą – ir tai nėra varškės sūris.

    Jos teigimu, geriausias variantas lieknėjantiems yra dalinai nugriebta mocarela: ji turi mažiau riebalų ir kalorijų nei daugelis tradicinių sūrių, tačiau išlieka baltymų ir kalcio šaltiniu.

    Kodėl dietologė renkasi mocarelą

    Vienas svarbiausių argumentų – baltymai. Dietologė pabrėžia, kad pakankamas jų kiekis mityboje gali padėti išsaugoti raumenų masę metant svorį ir prisidėti prie didesnio sotumo jausmo, ypač laikantis mažesnio kaloringumo raciono.

    Pateikiama, kad dalinai nugriebtoje mocareloje yra beveik 7 gramai baltymų vienoje uncijoje. Tai leidžia šį sūrį laikyti patogiu užkandžiu ar priedu prie patiekalų, kai siekiama daugiau baltymų.

    Kita priežastis – santykinai mažesnis kaloringumas ir riebalų kiekis. Nurodoma, kad vienoje uncijoje dalinai nugriebtos mocarelos yra apie 80 kalorijų ir 6 gramai riebalų, o, palyginimui, čederio porcijoje gali būti apie 125 kalorijos ir 10 gramų riebalų.

    Toks skirtumas gali būti naudingas, kai siekiama sukurti nedidelį kalorijų deficitą. Pasak straipsnyje aptariamų įžvalgų, mažesnio kaloringumo pasirinkimai, kartu su kitais mitybos pokyčiais, gali padėti sumažinti bendrą paros kalorijų kiekį neatsisakant mėgstamų produktų.

    Kaip ją panaudoti kasdienėje mityboje

    Dietologė mocarelą taip pat vertina dėl universalumo. Ji tinka ne tik tradiciniams patiekalams, bet ir įvairiems kasdieniams deriniams.

    Siūloma dalinai nugriebtą mocarelą dėti į salotas, sumuštinius, patiekalus su kiaušiniais ar net picą. Tai paprastas būdas praturtinti maistą baltymais, pernelyg neišauginant kalorijų.

    Kai trūksta laiko, straipsnyje minima ir dar viena patogi alternatyva – „string cheese“ tipo sūrio lazdelės, kurias lengva pasiimti su savimi kaip greitą užkandį.

    Kiti sūriai, kurie taip pat gali tikti

    Nors dalinai nugriebta mocarela įvardijama kaip dietologės favoritė, pabrėžiama, kad vieno universaliai „geriausio“ sūrio lieknėjimui nėra. Svarbiausia – rinktis tai, kas atitinka tikslus ir skonį, bei nepamiršti porcijų dydžio.

    Tarp kitų baltymingesnių pasirinkimų minimi varškės sūris (apie 12 gramų baltymų pusei puodelio), parmezanas (apie 10 gramų baltymų uncijoje), feta (apie 80 kalorijų ir 6 gramai baltymų uncijoje) bei dalinai nugriebta rikota (apie 14 gramų baltymų pusei puodelio, tačiau ir daugiau kalorijų).

    Galiausiai primenama, kad rezultatams nebūtina kardinaliai keisti visos mitybos: svarbiau sukurti įpročius, kurių galima laikytis ilgą laiką. Maži, bet nuoseklūs pokyčiai, kartu su saiku ir porcijų kontrole, dažnai duoda geriausią efektą.

  • Putpelių ar vištų virti kiaušiniai: kuo skiriasi maistingumas ir kada svarbus cholesterolis

    Putpelių kiaušiniai dažnai atrodo kaip „mažesnė“ vištų kiaušinių versija, tačiau jų maistinė sudėtis kai kuriais aspektais skiriasi. Lyginant virtus kiaušinius pagal tą patį kiekį, putpelių kiaušiniuose paprastai būna šiek tiek daugiau baltymų ir riebalų, taip pat kai kurių mineralų.

    Kaip rašoma „Tasting Table“, patogumo dėlei lyginamos 100 gramų porcijos: tai būtų maždaug du didesni vištų kiaušiniai arba apie 10–11 putpelių kiaušinių. Putpelių kiaušinis be lukšto paprastai sveria apie 9–10 gramų, o didelis vištos kiaušinis – apie 50 gramų.

    Pagal JAV Žemės ūkio departamento (USDA) pateikiamus duomenis, 100 gramų vištos kiaušinio turi 143 kalorijas, 12,6 gramo baltymų ir 9,51 gramo riebalų. Tuo metu 100 gramų putpelių kiaušinių – 158 kalorijos, 13 gramų baltymų ir 11,1 gramo riebalų.

    Vienas ryškiausių skirtumų – cholesterolio kiekis. 100 gramų vištos kiaušinio nurodoma 371 miligramas cholesterolio, o putpelių kiaušinių – 844 miligramai, tad šis aspektas gali būti svarbus tiems, kurie dėl sveikatos būklės stebi cholesterolį.

    Ką rodo 100 gramų palyginimas

    Be baltymų ir riebalų, putpelių kiaušiniuose kiek daugiau kai kurių mineralų. USDA duomenimis, 100 gramų putpelių kiaušinių yra 64 miligramai kalcio, 3,65 miligramo geležies ir 1,47 miligramo cinko.

    Palyginimui, 100 gramų vištos kiaušinio pateikiama 56 miligramai kalcio, 1,75 miligramo geležies ir 1,29 miligramo cinko. Kalio ir natrio kiekiai abiejų rūšių kiaušiniuose panašūs: atitinkamai 132 ir 141 miligramas putpelių kiaušiniuose, 138 ir 142 miligramai vištos kiaušinyje.

    Bendra išvada paprasta: jei cholesterolio tema jums neaktuali, skirtumai dažniausiai nėra dideli, o abu variantai gali būti tinkami subalansuotai mitybai. Tačiau tiems, kas turi konkrečių sveikatos rekomendacijų, cholesterolio skirtumas tarp šių kiaušinių jau tampa praktiškai reikšmingas.

    Kodėl putpelių kiaušiniai gali atrodyti „sotesni“

    Dalis kiaušinio maistinių medžiagų yra trynyje, o baltymas daugiausia sudarytas iš baltymų. Putpelių kiaušiniai, dėl mažesnio dydžio, turi didesnį trynio ir baltymo santykį.

    Nurodoma, kad vištos kiaušinyje trynys sudaro apie 27 proc., o putpelių – apie 32 proc. Dėl to putpelių kiaušiniai kai kam gali pasirodyti sodresnio, kremiškesnio skonio.

    Patogumas virtuvėje: kuo teks susitaikyti

    Renkantis tarp putpelių ir vištų kiaušinių svarbus ne tik maistingumas, bet ir patogumas. Putpelių kiaušiniai mažesni ir trapesni, todėl juos lupti ar apdoroti gali būti tiesiog daugiau darbo.

    Be to, minkštai virti putpelių kiaušiniai paprastai būna labai delikatūs, o jų lukštas plonesnis. Tad jei planuojate juos dažniau įtraukti į racioną, verta įsivertinti, ar toks „smulkus darbas“ virtuvėje jums bus patogus.

  • 6 augaliniai produktai, kuriuose gausu kalcio: nuo sezamų iki tofu ir baltųjų pupelių

    Kalcis dažniausiai siejamas su kaulų tvirtumu, tačiau šis mineralas svarbus ir kraujo krešėjimui, kraujospūdžio reguliavimui bei nervų funkcijai. Kadangi organizmas kalcio negamina, jo reikia gauti su maistu.

    Nors pienas, sūris ar jogurtas laikomi įprastais kalcio šaltiniais, jų nėra būtina rinktis vien tik dėl šio mineralo. Kaip pabrėžiama „EatingWell“ apžvalgoje, nemažai augalinių produktų taip pat natūraliai suteikia reikšmingą kalcio kiekį.

    Suaugusiesiems orientacinė paros norma (Daily Value) yra 1 300 miligramų kalcio. Tikslus poreikis gali skirtis pagal amžių ir gyvenimo etapą, tačiau bendra kryptis aiški: kalcio trūkumo užpildyti galima ne vien pieno produktais.

    Tarp augalinių pasirinkimų minimi tiek sėklos, tiek ankštiniai ar žaliosios daržovės. Kai kurių produktų atveju svarbu atkreipti dėmesį ir į įsisavinimą – pavyzdžiui, oksalatai gali mažinti, kiek kalcio organizmas pasisavina.

    Kur ieškoti kalcio augaliniame maiste

    Sezamų sėklos – daugiau nei bandelių ar salotų papuošimas. Nurodoma, kad 2 valgomieji šaukštai sezamų suteikia daugiau nei 10 proc. paros normos kalcio, o kartu – ir baltymų bei skaidulų.

    Jei renkatės tarp juodųjų ir baltųjų sezamų, juodieji turi šiek tiek daugiau kalcio: 181 mg per 2 šaukštus, kai baltuosiuose jo – apie 176 mg. Sezamų galima berti ant salotų, makaronų ar troškinių, o tahini (sezamų pasta) tinka padažams ir užtepėlėms.

    Tofu gali būti vienas turtingiausių augalinių kalcio šaltinių, tačiau tai priklauso nuo gamybos būdo. Ypač verta tikrinti etiketę ir ieškoti, ar tofu pagamintas naudojant kalcio sulfatą – tuomet kalcio kiekis būna gerokai didesnis.

    Minima, kad pusė puodelio tvirto tofu gali turėti apie 253 mg kalcio (apie 19 proc. paros normos). Papildomas pliusas – tofu suteikia ir augalinių baltymų, o dėl neutralaus skonio tinka tiek troškiniams, tiek glotnučiams.

    Sėklos, žalumynai ir ankštiniai: ką verta turėti namuose

    Chia sėklos taip pat išsiskiria kalcio kiekiu: 2 valgomieji šaukštai suteikia apie 179 mg kalcio (apie 14 proc. paros normos). Be to, jose yra skaidulų ir omega-3 riebalų rūgščių.

    Tamsiai žalios lapinės daržovės – dar vienas patikimas pasirinkimas. Virtas lapinis kopūstas (kale) – apie 177 mg kalcio puodelyje, o virtos lapinės (collard) daržovės – apie 324 mg, t. y. maždaug ketvirtadalį paros normos.

    Pabrėžiama, kad kale ir collard žalumynuose, palyginti su kitais (pavyzdžiui, špinatais), gali būti mažiau oksalatų, kurie apsunkina kalcio įsisavinimą. Gaminimas (virimas) taip pat padeda mažinti oksalatų kiekį.

    Baltosios pupelės (pavyzdžiui, navy ar cannellini) – praktiškas ir sotus pasirinkimas: viename puodelyje virtų pupelių nurodoma apie 161 mg kalcio (apie 12 proc. paros normos). Kartu gausite ir apie 17 g augalinių baltymų bei 11 g skaidulų.

    Džiovintos figos ir keli paprasti įpročiai

    Džiovinti vaisiai kartais vertinami atsargiai dėl cukraus kiekio, tačiau džiovinimas sutelkia ir dalį maistinių medžiagų. Džiovintos figos įvardijamos kaip netikėtai geras kalcio šaltinis.

    Skaičiuojama, kad pusė puodelio džiovintų figų turi apie 120 mg kalcio – panašiai kaip pusė puodelio pieno. Be to, toje pačioje porcijoje gali būti apie 7 g skaidulų, todėl jos tinka, pavyzdžiui, košei ar užkandžiui su riešutais.

    Norint dažniau rinktis kalcio turinčius augalinius produktus, siūloma juos kombinuoti: pavyzdžiui, tofu su žalumynais ir pabarstyti sezamais. Taip pat gali padėti nedideli kasdieniai pakeitimai – tahini vietoj dalies padažų, pupelės sriubose ar salotose, figos kaip saldumynų alternatyva.

    Dar vienas patarimas – atkreipti dėmesį į kalciu praturtintus produktus (pvz., augalinius gėrimus ar kai kuriuos grūdinius gaminius) ir palyginti etiketes. Renkantis praturtintą augalinį gėrimą, verta prieš pilant suplakti pakuotę, nes kalcis gali nusėsti dugne.

  • Pamirškite majonezą: makaronų salotoms – fetos ir vinigreto užpilas su daugiau skonio ir kalcio

    Makaronų salotose majonezas dažnai tampa pagrindiniu „rišikliu“ – suteikia kremiškumo, apgaubia makaronus ir padeda skoniams susijungti. Tačiau jei norisi ryškesnio, rūgštelę turinčio skonio ir kartu maistinės naudos, verta išbandyti kitą variantą: fetą, sutrintą su vinigretu.

    Toks užpilas išlaiko malonų kremiškumą, bet skiriasi nuo įprasto majonezinio padažo – jis lengvesnis, rūgštesnis ir geriau įsigeria į skirtingų formų makaronų „kišenes“. Be to, feta, palyginti su majonezu, natūraliai turi kalcio, todėl salotos gali tapti šiek tiek maistingesnės.

    Feta – trupantis, sūrus, ryškaus skonio sūris, kuriame netrūksta riebalų. Būtent dėl to, sumaišyta ar sutrinta su iš anksto paruoštu vinigretu, ji gali virsti glotniu, aromatingu padažu, tinkančiu tiek įprastiems, tiek pilno grūdo makaronams.

    Makaronų salotos apskritai yra labai lankstus patiekalas – dažniausiai pakanka makaronų ir užpilo, o visa kita galima pritaikyti pagal tai, ką turite šaldytuve. Todėl fetos ir vinigreto derinys leidžia keisti padažą iš esmės neperdarant viso recepto.

    Kodėl feta gali būti geresnis pasirinkimas

    Pagrindinė fetos stiprybė – jos intensyvus skonis: sūrumas ir rūgštelė suteikia daugiau „aštrumo“ nei švelnesnis majonezas. Sumaišyta su vinigretu feta įgauna šviesesnį, gaivesnį charakterį, kuris ypač tinka vasariškoms salotoms.

    Tekstūra taip pat skiriasi: vinigretu praskiestas fetos padažas būna skystesnis nei majonezinis, todėl gali tolygiau pasiskirstyti, lengviau pasiekti makaronų raukšles, ertmes ar griovelius.

    Maistinė pusė – dar vienas argumentas. Straipsnyje pabrėžiama, kad daugeliui suaugusiųjų rekomenduojama paros kalcio norma prasideda maždaug nuo 1 000 miligramų, o vienoje 60 gramų fetos porcijoje gali būti apie 270 miligramų kalcio. Tuo tarpu majoneze kalcio praktiškai nėra.

    Ką pridėti prie tokio užpilo

    Fetos ir vinigreto padažas gerai dera su įvairiais priedais, todėl nereikia apsiriboti vien makaronais. Pavyzdžiui, prie jo tinka daržovės, kurios ir pačios turi kalcio.

    Tekste kaip viena iš idėjų minimi virti špinatai: vienas puodelis gali suteikti apie 240 miligramų kalcio, o skoniui jie dažniausiai netrukdo – veikiau subtiliai papildo. Jei norisi daugiau traškumo, galima rinktis brokolius: puodelyje virtų brokolių nurodoma apie 60 miligramų kalcio, o palikus juos kiek kietesnius, atsiranda malonesnė tekstūra.

    Kokie makaronai labiausiai tinka

    Kadangi fetos ir vinigreto užpilas yra skystesnis, geriausiai jam tinka trumpi, „susisukę“ ar raukšlėti makaronai – tokie, kurie turi daugiau paviršiaus ir geriau „sulaiko“ padažą. Taip salotos neišeina sausos net ir naudojant lengvesnį užpilą.

    Tekste atkreipiamas dėmesys ir į pilno grūdo makaronus: jie gali turėti šiek tiek daugiau kalcio nei įprasti ir pasižymi sodresniu, „žemiškesniu“ skoniu, kuris subalansuoja vinigreto rūgštumą.

  • Dieta po 60-iesiems: ką valgyti, kad išliktumėte sveiki ir judrūs?

    Dieta po 60-iesiems: ką valgyti, kad išliktumėte sveiki ir judrūs?

    Bėgant metams organizmas keičiasi: dažnai reikia mažiau energijos, bet maistas vis tiek turi aprūpinti svarbiausiomis maistinėmis medžiagomis. Todėl užkąsti vien baltos bandelės su sviestu ir atsigerti arbatos gali būti sotų, bet ne pats geriausias pasirinkimas kasdienai.

    Vyresniame amžiuje daliai žmonių suprastėja apetitas, silpnėja skonio ir kvapo pojūtis, atsiranda dantų ar kramtymo problemų. Dėl to valgoma mažiau ir paprasčiau, tačiau tuo pat metu didėja rizika negauti to, ko kūnui iš tiesų reikia.

    Su amžiumi taip pat gali mažėti raumenų masė, o tai siejama su jėgos ir fizinio pajėgumo silpnėjimu. Netinkamai subalansuota mityba gali didinti nepakankamos mitybos, vitaminų ir mineralų trūkumų bei progresuojančio raumenų nykimo (sarkopenijos) riziką.

    Dėl to po 60-ies ypač svarbu pasirūpinti pakankamu baltymų, kalcio ir vitamino D kiekiu, o valgymą pritaikyti prie realaus apetito bei kasdienių įpročių.

    Kasdienis ritmas: 3–5 mažesni valgiai

    Praktiškiausiai daugeliui tinka 3–5 nedideli valgiai per dieną, valgomi panašiu metu. Jei apetitas mažas, penkis mažus patiekalus dažnai suvalgyti paprasčiau nei tris labai sočius.

    Svarbu, kad net ir mažesnės porcijos būtų maistingos, o ne paremtos vien lengvai suvalgomu, bet menkai vertingu maistu.

    Daržovės, baltymai, grūdiniai produktai ir sveikesni riebalai

    Pagrindą racione turėtų sudaryti daržovės ir vaisiai – geras įprotis jų pridėti prie kiekvieno pagrindinio valgymo. Jie gali būti ne tik žali: jei kramtyti sunku, tinka garinti, kepti orkaitėje, troškinti, trinti į tyrę ar gaminti kremines sriubas.

    Vaisius patogu įmaišyti į košę, jogurtą ar kokteilį – taip lengviau padidinti jų kiekį net ir mažiau valgant.

    Ne mažiau svarbūs baltymai, padedantys palaikyti raumenis ir fizinį pajėgumą. Jų verta turėti keliuose valgymuose per dieną, renkantis kiaušinius, žuvį, liesą paukštieną, varškę, natūralų jogurtą, kefyrą, ankštines daržoves ar riešutus.

    Žuvį rekomenduojama valgyti reguliariai, o dalį mėsos patiekalų verta keisti lęšių, pupelių ar avinžirnių patiekalais.

    Grūdiniai produktai – duona, kruopos, dribsniai, ryžiai ar makaronai – geriausiai tinka pilno grūdo, nes suteikia skaidulų, svarbių žarnyno veiklai. Jei tokie produktai per kieti, gali pagelbėti minkštesnės alternatyvos: minkšta avižinė košė, gerai išvirta košė, lengviau sukramtomi makaronai.

    Riebalų visiškai atsisakyti nereikėtų, tačiau geriau rinktis nesočiuosius riebalus: alyvuogių aliejų, rapsų aliejų, riešutus, sėklas, avokadą. Jie siejami su širdies ir kraujagyslių sistemos sveikatos palaikymu.

    Fermentuoti pieno produktai – kefyras, natūralus jogurtas, pasukos – ypač patogūs: juos galima tiesiog išgerti, dėti į kokteilius ar košes, naudoti lengviems padažams.

    Pieno produktai yra svarbus kalcio šaltinis, padedantis palaikyti kaulų ir dantų būklę, o vyresniame amžiuje tai ypač aktualu dėl didesnės osteoporozės ir lūžių rizikos. Kartu svarbu nepamiršti vitamino D, reikalingo kalciui pasisavinti.

    Varškė taip pat gali būti paprastas būdas padidinti baltymų kiekį: iš jos greitai paruošiama užtepėlė, pagardinta žalumynais, arba įdaras kitiems patiekalams.

    Skysčiai ir ko geriau riboti

    Vyresni žmonės neretai silpniau jaučia troškulį, todėl laukti, kol „norėsis gerti“, nėra geriausia strategija. Vanduo turėtų būti lengvai pasiekiamas visą dieną, o gerti dažniau mažais gurkšniais.

    Į skysčių balansą gali įeiti ir nesaldintos arbatos, fermentuoti pieno gėrimai ar sriubos. Nepakankamas skysčių kiekis gali lemti silpnumą, galvos skausmus, svaigimą, prastesnę koncentraciją ir vidurių užkietėjimą, o sunkesniais atvejais – elektrolitų pusiausvyros sutrikimus.

    Paprastas įprotis – ryte pasistatyti matomoje vietoje vandens butelį ar ąsotį: taip lengviau sekti, kiek per dieną išgeriama. Skysčių poreikis vis dėlto priklauso nuo sveikatos būklės, fizinio aktyvumo ir aplinkos temperatūros.

    Kasdieniame racione verta riboti saldumynus, saldžius gėrimus, labai sūrius produktus ir perdirbtą mėsą (pavyzdžiui, kai kurias dešras ar rūkytus gaminius). Taip pat dažniau rinktis virimą, troškinimą ar kepimą orkaitėje, o ne kepimą riebaluose.

    Svarbu, kad mityba netaptų nuobodi: patiekalai gali būti aromatingi ir apetitiški, o dalį druskos pakeisti žalumynais, česnaku ir švelniais prieskoniais.

    Bendras principas paprastas – svarbiausia įvairovė. Ne vienas „superproduktas“, o kasdienis daržovių ir vaisių, baltymų šaltinių, grūdinių produktų, sveikesnių riebalų ir pakankamo skysčių kiekio derinys dažniausiai geriausiai atitinka sveikų senjorų poreikius.

    Taip pat verta stebėti kūno masę ir apetitą: netyčinis svorio kritimas, ilgalaikis silpnumas ar ryškiai sumažėjęs suvalgomo maisto kiekis gali būti nepakankamos mitybos signalai, dėl kurių pravartu pasitarti su gydytoju.

    Sergant cukriniu diabetu, inkstų ligomis, širdies nepakankamumu, esant rijimo sutrikimams, ryškiai per mažam svoriui ar kitoms lėtinėms ligoms, mitybą reikėtų koreguoti individualiai – geriausia kartu su gydytoju ar dietologu.

  • Vartojate vitaminą D? Šiuos 4 produktus geriau valgyti ne tuo pačiu metu

    Vitaminą D vartojantys žmonės neretai nustemba, kad papildas ne visada duoda laukiamą efektą – prie to gali prisidėti ir tai, su kuo jis vartojamas.

    Kaip rašoma „EatingWell“, kai kurie įpročiai ir maisto produktai gali sumažinti vitamino D pasisavinimą arba netiesiogiai silpninti jo naudą, ypač kaulų sveikatai.

    Vitaminas D yra riebaluose tirpus vitaminas, todėl organizmas jį geriausiai įsisavina tada, kai kartu valgoma bent šiek tiek riebalų. Vartojant papildą „ant tuščio“ arba su visai neriebiu užkandžiu, pasisavinimas gali būti prastesnis.

    Dar viena svarbi detalė – dalis maisto produktų turi junginių, kurie trukdo įsisavinti kalcį. Kadangi vitaminas D padeda organizmui pasisavinti kalcį, tokie deriniai gali mažinti bendrą naudą kaulams.

    Juoda kava ir visai neriebus rytas

    Daugelis papildus išgeria ryte su vandeniu arba puodeliu juodos kavos. Tačiau vien kava (ir ypač visiškai neriebus pusryčių pasirinkimas) nėra palankiausias derinys vitamino D pasisavinimui.

    Be to, tyrimuose pastebėta sąsajų tarp didesnio kofeino vartojimo ir žemesnio vitamino D kiekio, nors aiškios priežasties ryšys dar nėra iki galo patvirtintas.

    Jei rytą pradedate kava, kartu verta suvalgyti ką nors turinčio riebalų – pavyzdžiui, avokado sumuštinį ar kiaušinių patiekalą.

    Ankštiniai: fitatai veikia kalcio pasisavinimą

    Pupelės, lęšiai, avinžirniai ir sojos pupelės – vertingas, skaidulų ir mikroelementų gausus maistas. Vis dėlto ankštiniuose yra fitatų – junginių, galinčių prisijungti mineralus, įskaitant kalcį, ir apsunkinti jo įsisavinimą.

    Nors fitatai tiesiogiai „neužblokuoja“ vitamino D, jie gali mažinti kalcio pasisavinimą, kuris kartu su vitaminu D svarbus kaulų būklei. Todėl ankštinių patiekalus siūloma atskirti nuo vitamino D papildo bent valanda ar dviem.

    Jei vartojate kombinuotą kalcio ir vitamino D papildą arba nerimaujate dėl kalcio kiekio racione, dėl tinkamiausio vartojimo verta pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.

    Špinatai ir kiti daug oksalatų turintys produktai

    Špinatai vertinami dėl antioksidantų, vitamino K ir geležies, tačiau juose daug oksalo rūgšties (oksalatų). Oksalatai virškinamajame trakte jungiasi su kalciu ir sudaro druskas, kurias organizmui sunku įsisavinti.

    Tai ypač aktualu tiems, kurie vitaminą D vartoja kaulų sveikatai palaikyti arba kartu geria kalcio papildą – didelė špinatų salota ar žaliasis kokteilis tuo pačiu metu gali sumažinti iš maisto gaunamo kalcio pasisavinimą.

    Špinatų atsisakyti nereikia, tačiau vitamino D papildą gali būti pravartu vartoti kitu metu nei didesnį kiekį oksalatų turintį patiekalą.

    Alkoholis: svarbiau kiekis, o ne laikas

    Alkoholio atveju lemiamas yra ne tiek konkretus papildų vartojimo momentas, kiek išgeriamas kiekis. Gausus alkoholio vartojimas gali pažeisti kepenis, o jos dalyvauja vitaminą D paverčiant organizmui naudojama forma.

    Be to, kai kurios kepenų ligos gali apsunkinti riebalų pasisavinimą, o kartu – ir riebaluose tirpių vitaminų, tokių kaip vitaminas D. Tyrimai taip pat sieja gausų alkoholio vartojimą su mažesniu vitamino D kiekiu.

    Jei vartojate alkoholį, rekomenduojama riboti jo kiekį – dažniausiai nurodoma iki vieno gėrimo per dieną moterims ir iki dviejų vyrams.

    Kada verta sunerimti dėl papildų

    Skirtingai nei kai kurios vaistų sąveikos, šie maisto deriniai paprastai nesukelia greitų, iškart pastebimų simptomų. Problema dažniau paaiškėja po kelių savaičių ar mėnesių, kai kraujo tyrimai nerodo pagerėjimo.

    Jei vitamino D rodikliai nesikeičia, priežastys gali būti įvairios: netinkama dozė, nenuoseklus vartojimas ar sveikatos būklės, turinčios įtakos pasisavinimui.

    Kita svarbi rizika – per didelės vitamino D dozės. Kadangi jis kaupiamas organizme, perteklius gali sukelti per didelį kalcio kiekį kraujyje, o tai siejama su tokiais simptomais kaip pykinimas, silpnumas, troškulys, dažnesnis šlapinimasis ar inkstų akmenys.

    Pastebėjus neįprastus simptomus ar norint keisti dozę, saugiausia pasitarti su gydytoju ar vaistininku, o ne didinti ją savarankiškai.

  • Pieno produktų laikas nesvarbiausia: kaip geriau paskirstyti kalcį, kad stiprėtų kaulai

    Pienas, jogurtas, kefyras ir sūris dažnai siejami su tvirtais kaulais, tačiau konkretaus „geriausio“ paros meto jiems vartoti nėra. Mitybos specialistai pabrėžia, kad kaulų sveikatai svarbiausia – reguliarumas ir pakankamas kalcio bei baltymų kiekis, o ne laikrodis.

    Kaip rašoma „EatingWell“, dabartiniai tyrimai nepatvirtina, kad pieno produktų vartojimas ryte, vakare ar prieš miegą suteiktų didesnę naudą kaulų tvirtumui ar lūžių prevencijai. Dėl to daugeliui žmonių praktiškiausia strategija – įtraukti pieno produktus į įprastus dienos valgymus.

    Šis požiūris susijęs ir su tuo, kaip veikia mūsų kaulai: jie nuolat atsinaujina, o organizmui reikia pastovaus „statybinių medžiagų“ srauto. Pieno produktai suteikia kalcio, baltymų, o dalis jų – ir vitamino D, kuris padeda įsisavinti kalcį.

    Dar viena svarbi detalė – organizmas vienu metu gali įsisavinti tik ribotą kalcio kiekį. Todėl labai didelės kalcio dozės per vieną valgymą nebūtinai bus efektyviausios, o tolygus pasiskirstymas per dieną gali būti naudingesnis.

    Kodėl kalcį verta paskirstyti per dieną

    Specialistai aiškina, kad kalcio pasisavinimas tampa mažiau efektyvus, kai jo suvartojama labai daug iš karto. Kitaip tariant, „daugiau“ vienu prisėdimu ne visada reiškia „geriau“ – ypač jei kalcis koncentruojamas į vieną valgymą.

    Tekste pateikiamas orientyras, kad organizmas vienu metu įsisavina maždaug iki 500 miligramų kalcio. Palyginimui, viena stiklinė pieno suteikia apie 300 miligramų kalcio (nepriklausomai nuo to, ar pienas riebus, liesas, ar be laktozės).

    Dėl šios priežasties logiška pieno produktus paskirstyti per kelis dienos valgymus: pavyzdžiui, jogurtą rinktis pusryčiams, sūrį – pietų patiekalui, o pieną ar kefyrą įtraukti į užkandį ar kokteilį.

    Kaip paprasčiau įtraukti pieno produktus į mitybą

    Jei pieno produktų vartojate mažiau, nebūtina visko keisti iš karto – užtenka vieno nedidelio įpročio. Pavyzdžiui, ruošiant košę, sriubą ar kepinius dalį skysčio galima pakeisti pienu.

    Kita idėja – varškę ar grūdėtą varškę maišyti į omletą, makaronus, glotnučius ar užtepėles. Tai padidina baltymų kiekį ir kartu prisideda prie kalcio normos.

    Taip pat galima paprastai „pastiprinti“ patiekalus sūriu: pabarstyti salotas, makaronus ar dubenėlius su kruopomis parmezanu, feta, čederiu ar rikota. Tokie priedai leidžia suvalgyti mažesnes porcijas, bet dažniau.

    Jautresniems laktozei gali tikti fermentuoti produktai (pavyzdžiui, jogurtas ar kefyras), nes juose dažnai būna mažiau laktozės. Alternatyva – rinktis produktus be laktozės: jie išlaiko esmines maistines medžiagas, reikšmingas kaulų sveikatai.

    Ne tik kalcis: kas dar svarbu kaulams

    Kalcio vieno nepakanka – kaulų būklei įtakos turi visas gyvenimo būdas. Straipsnyje primenama, kad svarbūs ir baltymai, kurie prisideda prie kaulo struktūros, o didžiausia nauda dažnai siejama su baltymų ir kalcio deriniu.

    Taip pat išskiriamas fizinis aktyvumas, ypač pratimai su kūno svoriu ir pasipriešinimu, nes kaulai stiprėja reaguodami į mechaninį krūvį. Kitaip tariant, vien mitybos korekcijos be judėjimo ne visada duos maksimalų efektą.

    Galiausiai pabrėžiama subalansuota mityba: daugiau daržovių ir vaisių, Viduržemio jūros tipo mitybos principai siejami su geresniais kaulų rodikliais ir mažesne lūžių rizika. Kaulų sveikata – ilgalaikių, kasdienių pasirinkimų rezultatas, todėl nuoseklumas dažniausiai svarbesnis už tikslų vartojimo laiką.

  • Urologas perspėja: vandens negeriant ryte gali didėti inkstų akmenų rizika

    Jei ryto rutinoje praleidžiate stiklinę vandens, galite nepastebimai didinti inkstų akmenų riziką. Urologai pabrėžia, kad vienas paprasčiausių įpročių, galinčių padėti mažinti šią riziką, yra pradėti dieną nuo vandens.

    Apie tai rašo sveikatos ir mitybos portalas „EatingWell“, kalbinęs urologus. Jų teigimu, vanduo ryte padeda papildyti skysčių atsargas po nakties ir „atskiesti“ šlapimą.

    Mechanizmas gana paprastas: kai organizmui trūksta skysčių, jis stengiasi juos taupyti, todėl šlapimo išsiskiria mažiau. Dėl to šlapimas tampa labiau koncentruotas, o įvairios medžiagos jame lengviau sudaro kristalus, iš kurių gali formuotis inkstų akmenys.

    Specialistai pabrėžia, kad vien tik ryto stiklinės neužtenka – svarbu pakankamai gerti visą dieną. Vis dėlto rytinis vanduo gali tapti patogiu startu nuoseklesnei hidratacijai.

    Kodėl ryte svarbu nepamiršti vandens

    Urologai atkreipia dėmesį, kad po nakties organizmas natūraliai būna labiau dehidratuotas, nes kelias valandas nevartojami skysčiai. Jei ir dieną skysčių geriama per mažai, šlapime didėja medžiagų, siejamų su akmenų susidarymu, koncentracija.

    Įvardijama, kad tarp tokių medžiagų gali būti kalcis, oksalatas ir šlapimo rūgštis. Kai jų koncentracija didesnė, didėja tikimybė, kad jos ims kristalizuotis ir ilgainiui susiformuos akmenys.

    Ryte išgertas vanduo padeda pradėti skysčių „atkūrimą“ po nakties. Tačiau esminis principas išlieka tas pats – skysčius verta paskirstyti per visą dieną, o ne „atsigriebti“ vienu kartu.

    Kiti ryto įpročiai, galintys padėti inkstams

    Be vandens, urologai išskiria ir pusryčių pasirinkimus, kurie gali turėti reikšmės inkstų akmenų rizikai. Vienas jų – per didelis druskos kiekis: sūri mityba gali didinti su šlapimu pašalinamo kalcio kiekį, o tai siejama su kalcio pagrindo akmenų rizika.

    Dar vienas paprastas žingsnis – ryte įtraukti daugiau vandeningų vaisių ir daržovių, kurie prisideda prie bendro skysčių kiekio. Vis dėlto pabrėžiama, kad tokie produktai nepakeičia įpročio reguliariai gerti vandenį.

    Taip pat atkreipiamas dėmesys į kalcį maiste: pakankamas jo kiekis gali mažinti oksalato įsisavinimą virškinamajame trakte, todėl mažiau jo patenka į šlapimą. Kaip pavyzdžiai minimi jogurtas, varškė, pienas ar kalciu papildytos augalinės alternatyvos.

    Specialistai priduria, kad skysčių poreikis gali skirtis priklausomai nuo žmogaus, ypač jei inkstų akmenų jau yra buvę. Tokiais atvejais verta individualiai pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.

  • Kalcio trūkumas gali slėptis metų metus: 7 signalai, kurių ignoruoti nebegalima

    Kalcis yra vienas svarbiausių mineralų žmogaus organizme: jis reikalingas kaulams ir dantims, nervinių impulsų perdavimui, raumenų susitraukimams ir kraujo krešėjimui. Didžioji dalis kalcio sukaupta kauluose ir dantyse, o nedidelė dalis cirkuliuoja kraujyje ir padeda palaikyti gyvybiškai svarbias funkcijas.

    Bėda ta, kad ilgą laiką su maistu gaunant per mažai kalcio, organizmas gali kompensuoti jo trūkumą imdamas atsargas iš kaulų. Dėl to įprastas kalcio rodiklis kraujyje ne visada reiškia, kad mityboje jo pakanka, o tyliai mažėjantis kaulų mineralinis tankis ilgainiui didina osteoporozės ir lūžių riziką.

    Kaip organizmas perspėja?

    Vienas dažniau minimų požymių, kai kalcio apykaita sutrinka, yra raumenų simptomai. Žmonės gali jausti skausmingus mėšlungio tipo spazmus, raumenų trūkčiojimą ar sustingimą, ypač blauzdose ir plaštakose.

    Įspėjamaisiais signalais taip pat laikomas pirštų, pėdų ar srities aplink burną dilgčiojimas ir tirpimas. Tokie pojūčiai siejami su padidėjusiu nervų ir raumenų dirglumu, tačiau jie nėra specifiniai ir gali turėti daug kitų priežasčių.

    Ilgiau trunkant sutrikimams kartais pasireiškia bendresni simptomai, tokie kaip silpnumas ar didesnis nuovargis. Vis dėlto vien iš savijautos spręsti apie kalcio trūkumą nepatikima, todėl užsitęsus požymiams vertėtų aptarti situaciją su gydytoju.

    Kada tai gali būti pavojinga?

    Ryškus kalcio kiekio sumažėjimas kraujyje gali sukelti rimtų būklių, įskaitant širdies ritmo sutrikimus, tetaniją ar net traukulius. Tokiais atvejais reikalinga skubi medicinos pagalba, nes delsti pavojinga.

    Svarbu prisiminti, kad kalcio apykaitą lemia ne vien jo kiekis lėkštėje. Didelę reikšmę turi vitaminas D, kuris padeda kalciui pasisavinti žarnyne, o taip pat magnis, kurio didelis trūkumas gali trikdyti hormonų, reguliuojančių kalcio kiekį kraujyje, veiklą.

    Kiek kalcio reikia ir iš kur jo gauti?

    Mitybos rekomendacijose dažniausiai nurodoma, kad suaugusiesiems iki 50 metų įprastai reikia apie 1 000 miligramų kalcio per parą. Vyresniame amžiuje, įskaitant moteris po 50 metų, poreikis dažnai didėja iki maždaug 1 200 miligramų, nes kaulų masės mažėjimo rizika auga.

    Dažniausi kalcio šaltiniai yra pienas, jogurtas, kefyras ir sūriai, tačiau jo galima gauti ir iš kitų produktų. Prie kalcio turtingesnių pasirinkimų priskiriami kopūstai lapiniai, brokoliai, migdolai, taip pat kalciu praturtinti augaliniai gėrimai.

    Svarbiausia yra reguliarumas ir visos mitybos balansas, o ne atsitiktinės didelės dozės. Maisto papildus verta vartoti tik įvertinus individualų poreikį, nes savarankiškai didinamos dozės gali sukelti nepageidaujamą poveikį ir maskuoti tikrąją simptomų priežastį.

    Jei mėšlungis, tirpimas, raumenų trūkčiojimas ar bendras silpnumas kartojasi ir tęsiasi ilgiau, saugiausia kreiptis į šeimos gydytoją. Esant įtarimui dėl kalcio apykaitos sutrikimų, gali būti skiriami ne tik kalcio, bet ir vitamino D, magnio, fosforo ar parathormono tyrimai.

  • Gydytojai atkreipia dėmesį: ši arbata gali būti siejama su tvirtesniais kaulais

    Osteoporozė ilgus metus gali nesukelti aiškių simptomų, tačiau kaulai pamažu silpnėja, o net ir nedidelis griuvimas gali baigtis lūžiu. Didžiausia rizika tenka vyresnio amžiaus žmonėms, ypač moterims po menopauzės, kai dėl hormoninių pokyčių kaulų masė mažėja sparčiau.

    Naujausi Australijos mokslininkų duomenys rodo, kad įprasti kasdieniai gėrimai gali būti susiję su kaulų būkle. Flinders universiteto tyrėjai analizavo, ar arbatos ir kavos vartojimas turi ryšį su vyresnio amžiaus moterų kaulų mineraliniu tankiu.

    Tyrimas: stebėta beveik dešimtmetį

    Mokslininkai įvertino 9 704 moterų, kurioms buvo ne mažiau kaip 65 metai, duomenis. Apie dešimt metų buvo stebimi jų kasdieniai įpročiai ir kaulų mineralinio tankio matavimai, daugiausia dėmesio skiriant klubui ir šlaunikaulio kakleliui.

    Šios vietos pasirinktos neatsitiktinai: būtent klubo lūžiai vyresniame amžiuje dažnai sukelia ilgalaikių komplikacijų, judėjimo sutrikimų ir didina priklausomybę nuo kitų pagalbos.

    Ką parodė rezultatai apie arbatą?

    Analizė parodė, kad arbatą geriančių moterų klubo srities kaulų mineralinis tankis buvo šiek tiek didesnis nei tų, kurios arbatos nevartojo. Skirtumas buvo nedidelis, tačiau statistiškai reikšmingas.

    Svarbu pabrėžti, kad tai nereiškia, jog arbata apsaugo nuo osteoporozės ar ją gydo. Tyrimas nustatė ryšį tarp įpročių ir kaulų rodiklių, bet neįrodė tiesioginio priežastinio poveikio.

    Galimas paaiškinimas siejamas su arbatžolių augaliniais junginiais, ypač polifenoliais ir katechinais. Šios medžiagos žinomos dėl antioksidacinių savybių, o teoriškai jos gali būti susijusios su kaulinio audinio formavimosi procesais ir irimo slopinimu, tačiau tam dar reikia papildomų tyrimų.

    Kava taip pat įvertinta

    Tyrėjai analizavo ir kavos vartojimą. Saikingas kavos kiekis nebuvo siejamas su blogesniais kaulų mineralinio tankio rodikliais, todėl įprastas įprotis išgerti kelis puodelius per dieną nebūtinai reiškia didesnę riziką vien dėl paties gėrimo.

    Vis dėlto labai didelis kavos kiekis, daugiau nei penki puodeliai per dieną, kai kuriais atvejais buvo siejamas su mažesniu kaulų mineraliniu tankiu. Ryšys ryškesnis buvo tarp moterų, kurios vartojo daugiau alkoholio, todėl bendras gyvenimo būdas išlieka itin svarbus.

    Ekspertai pabrėžia, kad vienas gėrimas nepakeičia profilaktikos pagrindų. Kaulų sveikatai didžiausią įtaką daro pakankamas kalcio ir vitamino D kiekis, reguliarus fizinis aktyvumas, kritimų prevencija, taip pat rūkymo vengimas ir saikingas alkoholio vartojimas.

    Arbata gali būti viena iš kasdienių, sveikesnių pasirinkimų, tačiau ji neturėtų būti vertinama kaip gydymo priemonė. Jei kyla įtarimų dėl osteoporozės ar jau yra buvę lūžių, svarbiausia pasitarti su gydytoju ir įvertinti riziką, įskaitant kaulų mineralinio tankio tyrimus.