CP v2

Tag: Kalcis

  • Ar pienu kasdien nepārspīlē? Dietologi įvardijo saugų kiekį ir kam verta būti atsargiems

    Ar pienu kasdien nepārspīlē? Dietologi įvardijo saugų kiekį ir kam verta būti atsargiems

    Stiklinė pieno daugeliui asocijuojasi su paprastu būdu pasirūpinti kalciu ir baltymais, tačiau klausimas, ar jį verta gerti kasdien, nėra vienareikšmis. Mitybos specialistai pabrėžia, kad pienas gali būti vertinga raciono dalis, bet jis nėra vienintelis kelias į stiprius kaulus.

    Organizmui kalcis reikalingas ne tik kaulams ir dantims, bet ir raumenų susitraukimui, nervinių impulsų perdavimui bei normaliai kraujotakai. Suaugusiesiems dažniausiai rekomenduojama paros norma siekia apie 1 000 miligramų kalcio, o vyresniame amžiuje poreikis gali didėti iki maždaug 1 200 miligramų.

    Viena stiklinė, apie 240 mililitrų, karvės pieno paprastai suteikia maždaug 300 miligramų kalcio. Dėl to pieno produktai neretai padeda paprasčiau priartėti prie rekomenduojamų kiekių, ypač žmonėms, kurių racionas skurdus kalcio šaltiniais.

    Kodėl pienas laikomas vertingu?

    Pieno kalcis laikomas gerai pasisavinamu, o dalis rinkoje esančio pieno būna papildomai praturtinta vitaminu D, kuris svarbus kalcio įsisavinimui. Be kalcio, piene yra baltymų ir kitų mikroelementų, tokių kaip fosforas, kalis, magnis bei cinkas.

    Piene esantys baltymai prisideda prie audinių atsinaujinimo ir padeda ilgiau jaustis sotiems. Taip pat minimi B grupės vitaminai, įskaitant B12 ir riboflaviną, kurie svarbūs energijos apykaitai ir normaliai nervų sistemos veiklai.

    „Pienas gali būti patogus būdas gauti kalcio ir baltymų, tačiau svarbiausia yra bendras subalansuotas racionas“, – sako mitybos specialistai, pabrėždami, kad pirmenybė turėtų tekti visaverčiam maistui, o ne vienam produktui.

    Kiek pieno per dieną laikoma protinga?

    Dažnai kaip orientyras įvardijamas iki trijų stiklinių pieno per dieną, tačiau tikslus kiekis priklauso nuo amžiaus, fizinio aktyvumo, bendro raciono ir kitų pieno produktų vartojimo. Jei kartu valgoma jogurto, varškės ar sūrio, pieno poreikis gali būti mažesnis.

    Kalcio kiekis piene paprastai išlieka panašus nepriklausomai nuo riebumo, todėl renkantis liesesnį ar riebesnį pieną esminis skirtumas dažniau bus kalorijos ir sočiųjų riebalų kiekis. Be laktozės pienas maistine verte paprastai nenusileidžia įprastam, tik jame laktozė būna suskaidyta.

    Fiziškai aktyviems žmonėms pienas kartais pasirenkamas kaip gėrimas po treniruotės, nes jame yra baltymų ir angliavandenių. Vis dėlto specialistai primena, kad atsistatymui tinka ir kiti pasirinkimai, o svarbiausia yra pakankamas skysčių kiekis ir kokybiškas maistas.

    Kam pienas gali netikti?

    Ne visi pieną toleruoja vienodai. Žmonėms, kuriems būdingas laktozės netoleravimas, įprastas pienas gali sukelti pilvo pūtimą, skausmą ar kitus virškinimo simptomus, todėl jiems dažniau tinka pienas be laktozės arba fermentuoti pieno produktai.

    Taip pat verta atsižvelgti į bendrą sočiųjų riebalų kiekį racione, ypač jei pasirenkamas riebus pienas ir kartu dažnai vartojami riebūs pieno produktai. Jei kyla klausimų dėl individualių poreikių, lėtinių ligų ar mitybos apribojimų, saugiausia pasitarti su gydytoju ar dietologu.

    Galiausiai pienas nėra vienintelis kalcio šaltinis: jo galima gauti ir iš fermentuotų pieno produktų, kai kurių žuvų, ankštinių, riešutų, sėklų bei kalciu praturtintų produktų. Todėl kasdienis pieno vartojimas gali būti naudingas, bet tikrai nėra privalomas visiems.

  • Kaulų nykimas prasideda po 40-ies: gydytojai įspėja, kokie ženklai reiškia lūžio riziką

    Kaulų nykimas prasideda po 40-ies: gydytojai įspėja, kokie ženklai reiškia lūžio riziką

    Osteoporozė dažnai vystosi tyliai: kol kaulai netampa trapūs, žmogus gali nejausti jokių aiškių simptomų. Pirmieji įspėjimai neretai pasirodo tik tuomet, kai jau įvyksta slankstelių, riešo ar šlaunikaulio lūžis, o tuomet gydymas ir grįžimas į įprastą ritmą tampa sudėtingesni.

    Tarptautinis osteoporozės fondas skaičiuoja, kad po 50 metų amžiaus su osteoporoze susijusį lūžį per likusį gyvenimą patiria maždaug kas trečia moteris ir kas penktas vyras. Ilgėjant gyvenimo trukmei, didėja ir vyresnio amžiaus žmonių dalis, todėl kaulų trapumas tampa vis aktualesne visuomenės sveikatos problema.

    Kas vyksta kauluose po 40-ies?

    Kaulas nėra „negyva“ struktūra: jame nuolat vyksta irimas ir atsinaujinimas. Jaunystėje kaulų formavimasis paprastai lenkia irimą, o didžiausia kaulų masė dažniausiai pasiekiama apie 20–30 gyvenimo metus, vėliau pusiausvyra po truputį krypsta kaulų nykimo kryptimi.

    Po 40 metų šis procesas daugeliui tampa ryškesnis, tačiau tempas skiriasi. Riziką didina paveldimumas, mažas kūno svoris, rūkymas, dažnesnis alkoholio vartojimas, judėjimo stoka, kai kurios endokrininės ar uždegiminės ligos, taip pat ilgalaikis tam tikrų vaistų vartojimas, pavyzdžiui, gliukokortikoidų.

    Moterims svarbus lūžis įvyksta menopauzės laikotarpiu, kai sumažėjus estrogenų kiekiui kaulų nykimas gali pagreitėti. Vis dėlto tai nereiškia, kad osteoporozė neišvengiama: didelę reikšmę turi tai, kokią kaulų „atsargą“ žmogus sukaupė jaunystėje ir kokie yra kasdieniai įpročiai vėliau.

    Ženklai, kurių nereikėtų ignoruoti

    Vienas pavojingiausių signalų yra vadinamasis mažos energijos lūžis, kai kaulas lūžta po menko sužeidimo, kuris sveikam žmogui paprastai nesukeltų rimtos žalos. Pavyzdžiui, pargriuvus iš savo ūgio, paslydus namuose ar net suklupus lauke.

    Kiti galimi osteoporozės požymiai dažnai siejami su slankstelių mikro- ar kompresiniais lūžiais: naujai atsiradęs nugaros skausmas, sumažėjęs ūgis keliais centimetrais, ryškėjanti kupra ar laikysenos pokyčiai. Tokiais atvejais gydytojai paprastai rekomenduoja įvertinti bendrą lūžių riziką, o ne laukti kito incidento.

    Svarbu suprasti, kad osteopenija ar osteoporozė nereiškia, jog lūš kiekvienas kaulas nuo menkiausio judesio. Tačiau liga didina tikimybę patirti lūžius, o ypač vyresniame amžiuje jie gali reikšmingai paveikti savarankiškumą ir ilgalaikę gyvenimo kokybę.

    Tyrimai ir prevencija: ką verta aptarti su gydytoju?

    Pagrindinis tyrimas, vertinantis kaulų mineralinį tankį, yra densitometrija, dažniausiai atliekama DXA metodu. Dažniausiai tiriamas juosmeninės stuburo dalies ir klubo kaulų tankis, o rezultatai įvertinami pagal T rodiklį, lyginant su jaunų sveikų žmonių kaulų tankiu.

    Įprastai T rodiklis nuo minus 1 ir aukštesnis laikomas normaliu, nuo minus 1 iki minus 2,5 rodo osteopeniją, o minus 2,5 ar mažesnis siejamas su osteoporoze. Vis dėlto gydytojai pabrėžia, kad vienas skaičius neatsako į visus klausimus, nes sprendžiant dėl rizikos vertinamas amžius, buvę lūžiai, gretutinės ligos ir kiti veiksniai.

    Prevencijoje vien kalcio nepakanka, nes kaulų apykaitai svarbios ir kitos grandys. Kalcio pasisavinimui reikalingas pakankamas vitamino D kiekis, vitamino D veiklai svarbus magnis, o kaulo „karkasui“ reikia baltymų, todėl mityba turi būti subalansuota, o ne paremta vienu papildų pasirinkimu.

    Kalcio šaltiniais dažnai laikomi pieno produktai, ypač fermentuoti, taip pat kalciu praturtinti augaliniai gėrimai, tofu, kai kurios daržovės ir žuvys, valgomos su ašakomis, pavyzdžiui, sardinės. Baltymų galima gauti iš žuvies, kiaušinių, pieno produktų, ankštinių, o magnio šaltiniais dažnai tampa riešutai, sėklos ir pilno grūdo produktai.

    Ne mažiau svarbus yra judėjimas, nes kaului reikia mechaninio krūvio, kad jis išlaikytų tvirtumą. Vien vaikščiojimo dažnai neužtenka, todėl prevencijoje dažniau minimi pratimai su savo kūno svoriu ir pasipriešinimu, o jei jau nustatyta osteopenija ar osteoporozė, krūvį patariama derinti individualiai, prireikus su kineziterapeutu.

    Gydytojai pabrėžia, kad kaulų sveikata nėra tik vyresnio amžiaus tema, nes didelė dalis rizikos susiformuoja dešimtmečiais anksčiau. Kuo anksčiau įvertinami rizikos veiksniai ir koreguojami kasdieniai įpročiai, tuo didesnė tikimybė išvengti lūžių ir jų pasekmių.

  • Kefyras, pasukos ar rūgpienis: trys gėrimai, kurie gali sustiprinti žarnyną ir kaulus

    Kefyras, pasukos ar rūgpienis: trys gėrimai, kurie gali sustiprinti žarnyną ir kaulus

    Rauginti pieno gėrimai, tokie kaip kefyras, pasukos ir rūgpienis, pastaraisiais metais vėl atsidūrė mitybos specialistų akiratyje. Juose dera baltymai, kalcis ir kiti pienui būdingi mikroelementai, o fermentacijos metu susidarantys junginiai gali palengvinti kai kurių žmonių virškinimą.

    Šių produktų maistinė vertė priklauso nuo riebumo ir gamintojo receptūros, tačiau dažniausiai jie yra patogus būdas papildyti racioną baltymais, kalciu, fosforu, kaliu ir B grupės vitaminais. Būtent kalcis siejamas su normalia kaulų ir dantų būkle bei raumenų funkcija, todėl rauginti pieno gėrimai neretai siūlomi kaip kasdienis pasirinkimas.

    Kuo kefyras skiriasi nuo kitų?

    Kefyras gaminamas pieną fermentuojant specifine mikroorganizmų bendrija, kurioje paprastai būna ir pieno rūgšties bakterijų, ir mielių. Dėl sudėtingesnės mikrofloros kefyras dažnai išskiriamas iš kitų raugintų pieno produktų, nors jo poveikis sveikatai priklauso nuo konkrečios sudėties ir vartojimo įpročių.

    Naujesnės mokslinių tyrimų apžvalgos rodo, kad kefyras kai kuriems žmonėms gali būti siejamas su vidutiniais žarnyno mikrobiotos pokyčiais, tačiau rezultatai nėra vienareikšmiai. Specialistai pabrėžia, kad skirtinguose tyrimuose naudoti skirtingi produktai ir dozės, todėl tvirtų, universalių išvadų vis dar trūksta.

    Kefyrą dalis žmonių toleruoja geriau nei įprastą pieną, nes fermentacija sumažina laktozės kiekį. Vis dėlto tai nereiškia, kad kiekvienas kefyras yra be laktozės ar kad kiekvienas jos netoleruojantis žmogus jausis gerai, todėl verta stebėti individualią organizmo reakciją.

    Pasukos ir rūgpienis: paprastesni, bet vertingi

    Pasukos dažnai pasirenkamos kaip lengvas gėrimas prie pusryčių ar užkandis dienos metu, nes paprastai turi mažiau energinės vertės nei dalis kitų pieno produktų, bet vis tiek suteikia baltymų ir kalcio. Jos tinka ir kaip pagrindas kokteiliui, ir derinant su avižomis ar vaisiais, tačiau kasdieniam vartojimui geriau rinktis natūralias, be pridėtinio cukraus.

    Rūgpienis laikomas vienu tradiciškiausių fermentuotų pieno produktų, susidarančiu pieno rūgšties fermentacijos metu, kai dalis laktozės virsta pieno rūgštimi. Dėl to keičiasi skonis ir konsistencija, o maistiniu požiūriu jis išlieka patikimu baltymų ir kalcio šaltiniu.

    Fermentuotas nereiškia probiotinis

    Svarbu atskirti fermentuotą produktą nuo probiotinio griežtąja prasme. Ne kiekvienas kefyras, pasukos ar rūgpienis automatiškai yra probiotikas, nes tam reikia konkrečių mikroorganizmų padermių, aiškaus kiekio ir įrodytos naudos sveikatai, o šie kriterijai ne visada nurodomi ant pakuotės.

    Vis dėlto patys fermentuoti pieno produktai gali būti naudingi kaip subalansuotos mitybos dalis, ypač jei jie padeda reguliariai gauti baltymų ir kalcio. Tyrimuose taip pat nagrinėjamos sąsajos su kai kuriais metabolinės sveikatos rodikliais, tačiau tai nėra gydymas ir nepakeičia visaverčio raciono bei gydytojo rekomendacijų.

    Vienos moksliškai pagrįstos geriausios paros valandos šiems gėrimams nėra: svarbiau reguliarumas ir tai, kaip jie dera su jūsų mityba. Jei vakare pieno produktai sukelia pūtimą ar sunkumo jausmą, praktiškiau juos vartoti anksčiau ir rinktis paprastesnės sudėties, natūralius variantus.

    Renkantis verta pasižiūrėti etiketę ir įvertinti baltymų, cukrų, riebalų kiekį bei porcijos dydį. Jei aktualu, galima rinktis ir be laktozės pagamintas versijas, tačiau ir tokiu atveju svarbiausia išlieka individuali tolerancija.

  • Paskutinis tręšimas prieš derlių: ką duoti obelims ir slyvoms, kad vaisiai būtų stambūs

    Paskutinis tręšimas prieš derlių: ką duoti obelims ir slyvoms, kad vaisiai būtų stambūs

    Kodėl vasaros pabaigoje keičiasi tręšimas

    Vasaros pabaigoje obelų ir slyvų tręšimo logika keičiasi: mažinama azoto dalis, o prioritetas teikiamas kaliui ir fosforui. Azotas šiuo laikotarpiu skatina naujų ūglių augimą, tačiau tai gali vykti vaisių brendimo sąskaita, o jauni ūgliai nespėja sumedėti iki šalnų.

    Dėl to medžiai prasčiau pasiruošia žiemai, o dalis derliaus potencialo gali būti prarasta dar iki skynimo. Sodininkystės praktikoje būtent vasaros pabaigos balansas tarp maisto medžiagų laikomas vienu svarbiausių veiksnių, lemiančių vaisių dydį ir laikomumą.

    Kalis, fosforas ir kalcis: kas už ką atsakingas

    Kalis dažniausiai siejamas su vaisių stambumu, spalva ir skoniu, nes jis svarbus cukrų kaupimuisi ir vandens apykaitai augale. Kai kalio trūksta, vaisiai linkę likti smulkesni, prasčiau nusidažyti ir būti mažiau ryškaus skonio.

    Fosforas labiau susijęs su energijos apykaita ir pasiruošimu kitam sezonui, nes padeda formuotis žiediniams pumpurams. Tai reiškia, kad fosforo stoka gali pasimatyti ne iškart, o kitais metais per silpnesnį žydėjimą ir menkesnį derlių.

    Kalcis svarbus vaisių tvirtumui ir atsparumui fiziologiniams pažeidimams, tačiau jo judėjimas augale yra lėtesnis, o įsisavinimą gali apsunkinti per didelis kalio kiekis dirvoje. Dėl to vien vasaros pabaigos tręšimas kalciu dažnai nebūna pakankamas, jei viso sezono metu kalcio balansas buvo ignoruojamas.

    Kada daryti paskutinį tręšimą ir kaip tai atlikti

    Paskutinė tręšimo banga paprastai planuojama likus kelioms savaitėms iki numatomo skynimo, kad maisto medžiagos būtų pasisavintos laiku. Obelims, kurių derlius dažniausiai skinamas rudenį, tai dažnai būna rugpjūčio pirmoji pusė, tačiau tikslus laikas priklauso nuo veislės ir oro sąlygų.

    Trąšos paprastai beriamos lajos projekcijoje, vengiant pilti prie pat kamieno, o po to įterpiamos į viršutinį dirvos sluoksnį. Jei dirva sausa, laistymas padeda greičiau aktyvuoti maisto medžiagų tirpimą ir įsisavinimą, o ilgai trunkant sausrai kartais renkamasi ir lapų tręšimas, nes jis veikia greičiau.

    Azotinių trąšų vasaros antroje pusėje rekomenduojama nepadauginti, nes jos gali pabloginti vaisių laikomumą ir paskatinti nepageidaujamą vėlyvą augimą. Saugiausias sprendimas yra remtis dirvožemio tyrimais, nes kai kuriose dirvose kalio ar kitų elementų jau būna pakankamai, o papildomas tręšimas tik išbalansuoja santykius.

    Kodėl tręšimas neišsprendžia kirmijimo problemos

    Net ir tiksliai parinktas tręšimas neapsaugo vaisių nuo kenkėjų, kurie įsigraužia į obuolius ar slyvas. Dažniausiai tai susiję su vaisėdžių drugių lervomis, kurios į vaisių minkštimą patenka anksti, todėl pavėluotos priemonės nebeefektyvios.

    Pažeistus vaisius dažnai išduoda ankstesnis nusidažymas, smulkūs įėjimo taškai ir rusvi kanalai su išskyromis, o tokie vaisiai dažniau nukrenta. Praktikoje daug padeda reguliarus nukritusių ir pažeistų vaisių surinkimas, taip pat sodo higiena rudenį, nes dalis lervų žiemoja žievės plyšiuose ar dirvos paviršiuje po medžiais.

    Vasaros pabaigoje, kai iki skynimo lieka nedaug laiko, dažniau akcentuojami mechaniniai ir biologiniai sprendimai, o ne intensyvūs purškimai. Tai leidžia mažinti žalą, išlaikant saugesnį derliaus nuėmimo grafiką ir geresnę vaisių kokybę.

  • Ne tik pienas: šie mažiau žinomi produktai gali stiprinti kaulus ir mažinti osteoporozės riziką

    Ne tik pienas: šie mažiau žinomi produktai gali stiprinti kaulus ir mažinti osteoporozės riziką

    Kaulai nuolat atsinaujina

    Kaulas nėra „negyvas“ audinys – jis visą gyvenimą nuolat ardomas ir vėl statomas iš naujo. Šį procesą valdo dvi ląstelių grupės: osteoklastai ardo seną kaulinį audinį, o osteoblastai formuoja naują.

    Jauname amžiuje kaulinio audinio kūrimas paprastai lenkia jo irimą, todėl kaulų masė didėja. Dažniausiai didžiausia kaulų masė pasiekiama iki maždaug 30 metų, o vėliau pamažu ima mažėti.

    Jei kaulo irimas ilgą laiką viršija atsinaujinimą, didėja osteoporozės rizika. Tai būklė, kai mažėja kaulų tankis ir silpnėja jų struktūra, todėl net ir nedideli kritimai gali baigtis lūžiais.

    Kalcio neužtenka: svarbios ir kitos medžiagos

    Kalcio vaidmuo kaulams – esminis, tačiau be vitamino D organizmas jo įsisavina gerokai mažiau. Dėl to mitybos specialistai pabrėžia, kad svarbiausia yra visuma: ne vienas produktas, o subalansuotas racionas.

    Kaulų tvirtumui taip pat reikalingi baltymai, magnis, cinkas ir vitaminas K, dalyvaujantis mineralizacijos procesuose. Praktikoje tai reiškia, kad kaulus stiprina ne tik pieno produktai, bet ir žuvis, ankštiniai, žalialapės daržovės, riešutai bei sėklos.

    Ne tik pienas: produktai, kurie dažnai nuvertinami

    Pienas, natūralus jogurtas, kefyras, pasukos ir sūriai yra vieni patikimiausių gerai įsisavinamo kalcio šaltinių, be to, suteikia visaverčių baltymų. Daugeliui suaugusiųjų dažnai rekomenduojama kasdien suvalgyti 2–3 porcijas pieno produktų ar jų kalciu papildytų alternatyvų.

    Mažiau žinomas, bet itin praktiškas pasirinkimas – sardinės ar šprotai, valgomi su kauliukais. Būtent smulkiose ašakose yra daug kalcio, o pati žuvis dar papildo racioną vitaminu D ir omega-3 riebalų rūgštimis.

    Augalinės kilmės pasirinkimuose verta atkreipti dėmesį į žalialapes daržoves ir prieskonines žoleles. Lapiniai kopūstai, briuseliniai kopūstai, petražolės ir krapai dažnai siejami su vitaminu K, magniu bei antioksidantais, kurie svarbūs bendrai kaulų būklei.

    Ankštiniai, tokie kaip pupelės, avinžirniai, lęšiai, žirniai ir soja, prisideda ne tik skaidulomis. Jie suteikia augalinių baltymų ir mineralų, todėl ypač naudingi tiems, kurie riboja mėsą ar pieno produktus.

    Kasdienį racioną gali praturtinti riešutai ir sėklos, ypač sezamas ir iš jo gaminama tahini pasta. Tai patogus būdas padidinti kalcio ir magnio kiekį patiekaluose, pavyzdžiui, košėse, salotose ar užtepėlėse.

    Svarbu ir tai, kas silpnina kaulus: rūkymas, dažnas alkoholio vartojimas, nejudrus gyvenimo būdas bei itin perdirbti produktai, kuriuose gali būti fosfatų priedų. Ilgainiui šie veiksniai siejami su didesne kaulų tankio mažėjimo rizika.

    Didžiausią naudą duoda derinys: įvairi mityba ir reguliarus judėjimas. Kaulams ypač palankūs krūvį suteikiantys pratimai, tokie kaip greitas ėjimas, šiaurietiškas ėjimas, šokiai ar jėgos treniruotės, nes jos skatina kaulinio audinio persitvarkymą.

  • Pomidorus puola viršūninis puvinys: paprastas triukas, ką berti po kiekvienu krūmu

    Pomidorus puola viršūninis puvinys: paprastas triukas, ką berti po kiekvienu krūmu

    Viršūninis pomidorų puvinys, dar vadinamas viršūniniu vaisių puviniu, dažnai supainiojamas su liga, tačiau dažniausiai tai yra fiziologinis sutrikimas. Jis atsiranda, kai besiformuojantiems vaisiams pritrūksta kalcio, o problema neretai kyla ne dėl kalcio stokos dirvoje, bet dėl sutrikusio jo pasisavinimo.

    Pirmieji požymiai paprastai pasirodo ant dar žalių pomidorų vaisių, priešingoje pusėje nei kotelis. Ten susiformuoja šviesesnė, kiek vandeninga dėmė, kuri vėliau tamsėja, džiūsta, tampa įdubusi, o minkštimas po ja įgauna kamštinę struktūrą.

    Dažniausios priežastys susijusios su vandens režimu ir šaknimis: nereguliarus laistymas, staigūs drėgmės svyravimai, šaknų pažeidimai persodinant ar ravint, taip pat didelis karštis ir žema oro drėgmė šiltnamyje. Karščio metu augalas daugiau garina per lapus, todėl kalcis sunkiau nukreipiamas į vaisius, ypač jei drėgmė dirvoje tai krenta, tai kyla.

    Pažeistų vaisių atkurti nebeįmanoma, todėl juos verta kuo greičiau pašalinti. Tai padeda sumažinti antrinių infekcijų riziką, nes pažeisti audiniai lengviau kolonizuojami puvinius sukeliančių mikroorganizmų, o derliaus kokybė smarkiai nukenčia.

    Veiksmingiausia prevencija prasideda nuo stabilios drėgmės: geriau laistyti rečiau, bet gausiau ir reguliariai, nei dažnai ir po truputį. Šiltnamyje svarbu vėdinimas ir apsauga nuo kaitriausios saulės, kad augalai nepatirtų nuolatinio streso, o dirva neišdžiūtų iki kietos plutos.

    Kalcio trūkumą greičiausiai kompensuoja lengvai pasisavinamos kalcio formos, ypač per lapus. Praktikoje tam naudojamos kalcio salietros arba kalcio chlorido purškimo priemonės, tačiau koncentraciją ir naudojimo dažnį reikia derinti su etiketėje pateiktomis rekomendacijomis, kad neatsirastų lapų nudegimų.

    Jei ieškote paprastesnio sprendimo, kurį galima berti prie krūmo, dažnai pasirenkami kalcio turintys priedai, skirti dirvai, pavyzdžiui, kaulamilčiai arba kalcio karbonato pagrindo priemonės. Tokiu atveju svarbu nepersistengti ir įvertinti dirvos rūgštingumą, nes per didelis kalkinimas gali pabloginti kitų maisto medžiagų pasisavinimą ir problemą tik užaštrinti.

    Dar vienas praktinis žingsnis, ypač vešliuose krūmuose, yra palaipsniui pašalinti apatinius lapus žemiau pirmosios nokstančios kekės. Taip mažinama konkurencija dėl kalcio tarp lapų ir vaisių, o kartu pagerėja oro judėjimas aplink augalą.

  • Juodos dėmės ant pomidorų nuo apačios? Dažnai kaltas kalcis – padeda virtuvės likutis

    Juodos dėmės ant pomidorų nuo apačios? Dažnai kaltas kalcis – padeda virtuvės likutis

    Sausa viršūninė puvinė: kas tai?

    Jei ant pomidorų apatinės dalies, priešingoje pusėje nei kotelis, atsiranda tamsi, įdubusi ir kietėjanti dėmė, dažna priežastis yra sausa viršūninė puvinė. Tai nėra užkrečiama liga, ją sukelia fiziologinis sutrikimas, susijęs su kalcio stoka vaisiuje.

    Pirmiausia matomas nedidelis vandeningas, tarsi stikliškas plotelis, vėliau jis patamsėja, išdžiūsta ir įdumba. Tokie vaisiai dažnai tampa jautrūs antrinėms infekcijoms, todėl derlių verta kruopščiai atrinkti ir pažeistus pomidorus išmesti arba kompostuoti.

    Kodėl kalcio trūksta, nors jo gali būti dirvoje?

    Esminė bėda dažnai yra ne kalcio nebuvimas dirvožemyje, o jo pernašos sutrikimai į vaisius. Kalcio judėjimas augale labai priklauso nuo vandens režimo, todėl netolygus laistymas, ilgesnės sausros ir po jų gausus palaistymas didina riziką.

    Problemą gali paaštrinti karščiai, per tankus augalų lapynas ir šaknų stresas, taip pat per intensyvus tręšimas azotu ar didelis druskų kiekis substrate. Svarbus ir dirvos rūgštingumas: netinkamas pH gali riboti maisto medžiagų pasisavinimą.

    Ką daryti dabar, kad sustabdytumėte dėmes?

    Pirmas žingsnis – suvienodinti laistymą: dirva turėtų būti nuolat lengvai drėgna, bet ne permirkusi. Praktiškai padeda mulčiavimas, nes jis sumažina drėgmės svyravimus ir karščio stresą šaknims.

    Antras žingsnis – peržiūrėti tręšimą: vaisių mezgimo ir nokimo metu pomidorams paprastai labiau reikia kalio ir fosforo, o ne azoto pertekliaus. Jei įtariate kalcio stoką, verta rinktis kalcio turinčias trąšas ar lapų tręšimą, nes taip reakcija būna greitesnė.

    Virtuvės likutis, kurį naudoja daržininkai

    Vienas populiariausių „naminių“ šaltinių – kiaušinių lukštai, kuriuose gausu kalcio junginių. Vis dėlto į dirvą paberti lukštai veikia lėtai, todėl sezono viduryje efektyvesnis gali būti tirpalas lapams, kai maisto medžiagos pasiekia augalą greičiau.

    Dažniausiai rekomenduojama lukštus nuplauti, gerai išdžiovinti, sumalti ir užpilti obuolių actu, kad dalis kalcio pereitų į tirpesnę formą, o tuomet tirpalą praskiesti vandeniu. Purškiama ryte, ne per kaitrą, kad nenudegtų lapai, tačiau svarbu nepersistengti ir pirmiausia išbandyti ant kelių lapų.

    Jei dėmės kartojasi, verta įvertinti visą auginimo grandinę: laistymo ritmą, vazono ar lysvės drenažą, dirvos pH ir trąšų balansą. Stabilios sąlygos dažnai duoda didesnį efektą nei vienkartinis purškimas.

  • Kiaušinių lukštai sode: vieniems augalams padeda, kitiems gali pakenkti – štai kam tinka

    Kiaušinių lukštai dažnai pristatomi kaip nemokama trąša, kurią esą verta berti beveik prie kiekvieno augalo. Vis dėlto sodininkystės specialistai pabrėžia, kad tai nėra greitas sprendimas, o nauda priklauso nuo dirvožemio ir auginamos kultūros.

    Lukštų pagrindą sudaro kalcio karbonatas – tas pats junginys, kuris naudojamas kalkinant dirvą. Kalcis augalams svarbus, nes dalyvauja ląstelių sienelių formavime, padeda augti tvirtesniems audiniams ir prisideda prie vaisių kokybės.

    Didžiausias mitas – kad užtenka sutrinti lukštus ir augalai iškart gaus kalcio. Iš tiesų lukštai dirvoje skyla lėtai, todėl poveikis dažniau pasireiškia per ilgesnį laiką, o ne tada, kai problema jau matoma dabar.

    Kam lukštai gali būti naudingi?

    Ilgainiui smulkinti kiaušinių lukštai gali papildyti dirvą kalciu, ypač jei ji natūraliai skurdesnė arba rūgštesnė. Dėl to jie dažnai minimi kalcio poreikiui jautresnėms daržovėms, tokioms kaip pomidorai, paprikos, baklažanai, kopūstai ar brokoliai.

    Tačiau praktikoje svarbu suprasti, kad, pavyzdžiui, pomidorų viršūninis puvinys neretai susijęs ne su kalcio stoka dirvoje, o su tuo, kad augalas jo neįsisavina dėl netolygaus drėkinimo. Todėl vien lukštai problemos neišsprendžia, jei laistymas nereguliarus.

    Kada geriau jų nenaudoti?

    Kiaušinių lukštai gali pamažu mažinti dirvos rūgštingumą, todėl ne visiems augalams jie tinkami. Rūgštesnę terpę mėgstančioms kultūroms, pavyzdžiui, šilauogėms, rododendrams, azalijoms ar viržiams, papildomas kalcis ir pH pokytis gali būti nepageidaujami.

    Tokiais atvejais rizika paprasta: augalas gali pradėti prasčiau įsisavinti kai kurias maisto medžiagas, nors dirva iš pirmo žvilgsnio atrodo „patręšta“. Jei abejojate, pirmiausia verta įvertinti dirvos pH ir tik tada spręsti dėl kalkinančių priedų.

    Kaip naudoti, kad būtų naudos?

    Norint, kad lukštai dirvoje skiltų greičiau, juos rekomenduojama nuplauti, gerai išdžiovinti ir susmulkinti kuo smulkiau. Kuo mažesnės dalelės, tuo greičiau jos tampa prieinamos dirvožemio procesams, todėl dalis sodininkų lukštus sumala iki miltelių.

    Dar vienas praktiškas kelias – lukštus dėti į kompostą: ten jie palaipsniui suyra, o vėliau kompostas tampa subalansuotesnis. Svarbiausia prisiminti, kad lukštai yra ilgalaikis priedas, o ne greitoji pagalba staigiam kalcio trūkumui.

    Dažnai kartojamas patarimas lukštais atbaidyti šliužus taip pat nėra patikimas: po lietaus aštrios briaunos greitai praranda „barjero“ efektą. Todėl kenkėjų kontrolei vien lukštų geriau nelaikyti pagrindine priemone.

    Kiaušinių lukštai sode gali būti naudingi, jei naudojami tikslingai ir atsižvelgiant į dirvos savybes. Geriausi rezultatai pasiekiami derinant juos su tinkamu laistymu, dirvos priežiūra ir realiais konkrečios kultūros poreikiais.

  • Dietologai sako: šis pigus varškės sūrelis iš parduotuvės sotina valandoms ir duoda daug baltymų

    Varškės sūris, dažnai vadinamas sūreliu ar grūdėta varške, pastaraisiais metais vėl grįžta į mitybos rekomendacijas kaip paprastas būdas padidinti baltymų kiekį racione. Jis lengvai randamas daugumoje parduotuvių, kainuoja palyginti nedaug ir tinka tiek pusryčiams, tiek greitiems užkandžiams. Nors socialiniuose tinkluose jam kartais priskiriamas riebalų deginimo efektas, specialistai pabrėžia, kad reali nauda dažniausiai susijusi su sotumu ir patogiu baltymų šaltiniu.

    Baltymai yra vienas svarbiausių sotumą lemiančių makroelementų, todėl jų turintis maistas dažnai padeda lengviau valdyti apetitą ir rečiau užkandžiauti. Dėl to varškės sūris neretai pasirenkamas siekiant mažinti svorį arba išlaikyti stabilų dienos kalorijų kiekį. Praktikoje tai reiškia, kad sotus užkandis gali sumažinti norą griebtis saldumynų ar itin kaloringų užkandžių vėliau dieną.

    Maistinė sudėtis skiriasi pagal gamintoją ir riebumą, tačiau dažnai 100 gramų tokio produkto turi apie 80–100 kilokalorijų ir maždaug 10–12 gramų baltymų. Įprastas 200 gramų indelis gali suteikti apie 20–24 gramus baltymų, todėl jis prilygsta daliai mėsos ar žuvies porcijos, tik yra greičiau paruošiamas. Renkantis liesesnį variantą dažniausiai gaunama mažiau riebalų, tačiau sotumas gali išlikti panašus dėl baltymų kiekio.

    Be baltymų, varškės sūryje paprastai būna kalcio ir fosforo, kurie svarbūs kaulams ir dantims, taip pat B grupės vitaminų, įskaitant vitaminą B12 ir riboflaviną. Vitaminas B12 reikalingas normaliai nervų sistemos veiklai ir kraujo ląstelių gamybai, o riboflavinas prisideda prie energijos apykaitos. Kai kuriuose produktuose randamas ir selenas, siejamas su antioksidacine apsauga bei imuninės sistemos funkcija.

    Vis dėlto svarbu suprasti, kad vienas produktas pats savaime riebalų nedegina. Kūno masės pokyčius lemia bendras mitybos ir fizinio aktyvumo balansas, o didesnis baltymų kiekis dažniausiai padeda netiesiogiai, nes žmogus ilgiau jaučiasi sotus. Todėl varškės sūris gali būti patogus įrankis subalansuotame racione, bet ne stebuklinga priemonė.

    Perkant verta atidžiai pažiūrėti į sudėtį, nes skirtingi gamintojai gali naudoti nevienodą druskos kiekį, o aromatizuotuose ar desertiniuose variantuose dažnai atsiranda daugiau cukraus. Jei tikslas yra kasdienis universalus produktas, dažniausiai patikimiausias pasirinkimas yra natūralus varškės sūris, o priedus galima susidėti pačiam. Taip lengviau kontroliuoti ir saldumą, ir bendrą kalorijų kiekį.

    Virtuvėje jis pritaikomas labai plačiai: saldžiam variantui tinka uogos ar vaisiai, šaukštas medaus ar nedidelė granolos porcija, o sūriam variantui dažnai pasirenkami pomidorai, agurkai, žalumynai. Jį galima įmaišyti į kiaušinienę, kad ji taptų kremiškesnė, arba naudoti kaip baltymingą pagrindą sumuštinių užtepėlei. Taip pat jis neretai dedamas į salotas ar naudojamas kaip dalinis alternatyvus ingredientas patiekaluose, kur įprastai naudojama rikota.

  • Kas nutiks žarnynui, jei kasdien išgersite stiklinę kefyro: gydytojai įspėja dėl klaidų

    Kas nutiks žarnynui, jei kasdien išgersite stiklinę kefyro: gydytojai įspėja dėl klaidų

    Kefyras yra fermentuotas pieno produktas, gaminamas pieną rauginant pieno rūgšties bakterijomis ir mielėmis. Fermentacija suteikia būdingą rūgštoką skonį, lengvą putojimą ir dalinai sumažina laktozės kiekį, todėl daliai žmonių jis būna lengviau virškinamas nei įprastas pienas.

    Mitybos specialistai fermentuotus pieno produktus dažnai mini kaip kasdienės mitybos dalį, nes jie aprūpina visaverčiais baltymais ir gerai pasisavinamu kalciu. Vis dėlto svarbu nepamiršti, kad kefyras nėra vaistas, o jo nauda labiausiai atsiskleidžia kaip subalansuotos mitybos dalis.

    Pastaraisiais metais daug dėmesio skiriama kefyro poveikiui žarnyno mikrobiotai. Klinikiniai tyrimai rodo galimas sąsajas su virškinimo komfortu, tačiau rezultatai nėra vienodi, nes skiriasi kefyro sudėtis, naudojamos kultūros ir pačių tyrimų metodikos.

    Viena dažniausių praktinių rekomendacijų suaugusiam žmogui yra apie 200–250 mililitrų per dieną, tai yra maždaug viena stiklinė. Jei fermentuotų produktų anksčiau vartota retai, verta pradėti nuo mažesnio kiekio ir stebėti savijautą, nes staigesni pokyčiai kai kuriems sukelia pilvo pūtimą.

    Kefyras neretai pasirenkamas ir dėl tuštinimosi reguliarumo, tačiau čia svarbu nepervertinti vieno produkto reikšmės. Tyrimuose pasitaiko atvejų, kai vartojant didesnius kiekius, pavyzdžiui, apie 500 mililitrų per dieną kelias savaites, daliai žmonių pagerėjo tuštinimosi dažnis, bet tokie duomenys dar nelaikomi universalia norma.

    Fermentacija laktozės kiekį sumažina, bet jos visiškai nepašalina, todėl laktozės netoleruojantiems žmonėms didesnės porcijos vis tiek gali sukelti dujų kaupimąsi, pilvo raižymą ar viduriavimą. Kita vertus, dalis žmonių, kuriems pienas netinka, kefyrą toleruoja geriau, nes jame esanti laktozė būna dalinai suskaidyta.

    Kefyro reikėtų vengti turint alergiją karvės pieno baltymams, nes tai jau ne virškinimo jautrumas, o imuninė reakcija. Jei žmogaus imunitetas stipriai nusilpęs arba jis turi rimtų sveikatos būklių, produktų su gyvomis kultūromis vartojimą verta aptarti su gydytoju.

    Kasdienai geriausias pasirinkimas yra natūralus kefyras be pridėtinio cukraus ir kvapiųjų medžiagų. Jį galima gerti vieną, naudoti kokteiliams, šaltoms sriuboms ar padažams, tačiau didžiausią naudą jis duoda tada, kai mityboje netrūksta skaidulų, daržovių, ankštinių ir pakankamai vandens.

    Stiklinė kefyro per dieną nėra stebuklinga formulė žarnynui, bet daugeliui tai patogus ir vertingas įprotis. Jei po kefyro nuolat kartojasi nemalonūs simptomai, paprastai geriau ne didinti kiekį, o ieškoti priežasties ir įvertinti individualų toleravimą.