CP v2

Tag: Kanonų teisė

  • Ar prieš rugpjūčio 15 dieną galima valgyti mėsą? Metropolitas priėmė sprendimą

    Penktadienis Katalikų Bažnyčios tradicijoje laikomas atgailos diena, kai tikintieji įprastai laikosi vadinamojo kokybinio pasninko, tai yra susilaiko nuo mėsos. Ši praktika siejama su Jėzaus Kristaus kančios ir mirties minėjimu, todėl daugelio šeimų penktadienio meniu dažniau renkamos žuvys, daržovės ar pieno produktai.

    Šios taisyklės taikomos tik tikintiems ir praktikuojantiems katalikams, o jų apimtį nustato kanonų teisė. Pagal bendrą nuostatą susilaikymas nuo mėsos penktadieniais saisto katalikus nuo 14 metų, o griežtesnis pasninkas, kai ribojamas ir maisto kiekis, taikomas tik tam tikromis dienomis ir numato amžiaus ribas.

    Vis dėlto liturginis kalendorius kartais susiklosto taip, kad pasninko diena sutampa su pasirengimu didelėms religinėms iškilmėms, kurios reikalauja papildomų fizinių jėgų. Būtent tokia situacija susidaro prieš rugpjūčio 15 dieną, kai daug žmonių keliauja į šventovę ar dalyvauja pamaldose po ilgesnių žygių ir piligriminių kelionių.

    Kanonų teisėje dispensa reiškia atleidimą nuo konkretaus bažnytinio įpareigojimo, kai yra pagrįstos pastoracinės, sveikatos, socialinės ar organizacinės priežastys. Tokį sprendimą konkrečioje teritorijoje gali priimti kompetentinga bažnytinė valdžia, paprastai vyskupas ar metropolitas, atsižvelgdamas į tikinčiųjų situaciją.

    Metropolitas, suteikęs dispensą penktadieniui prieš rugpjūčio 15 dieną, sprendimą motyvavo praktiniais poreikiais, su kuriais susiduria į šias iškilmes keliaujantys žmonės. Po kelių dienų žygių, ypač esant karščiams, užtikrinti sotų ir tinkamai atstatantį maistą lauko sąlygomis gali būti sudėtinga, todėl leidimas valgyti mėsą tokiu atveju laikomas pastoraciškai pagrįstu.

    Dispensa paprastai taikoma visiems tuo metu esantiems metropolito ar vyskupo nurodytoje teritorijoje, nepriklausomai nuo to, ar jie yra vietos gyventojai, ar atvykę piligrimai ir turistai. Tai reiškia, kad ja gali pasinaudoti ir per šią teritoriją keliaujantys žmonės, jei sprendime numatytos sąlygos jiems taikomos.

    Bažnyčia taip pat pabrėžia, kad pasinaudojus dispensa tikintieji kviečiami rinktis kitą atgailos formą ar gailestingumo darbą. Tokiais atvejais dažniausiai siūloma skirti laiko maldai, paremtį stokojančius arba padėti konkrečiam žmogui, taip išlaikant atgailos ir solidarumo prasmę, net jei mėsos atsisakyti tą dieną nebereikia.

  • Po Lefebvristų ekskomunikos įtampa nemažėja: Škotijoje bręsta naujas katalikų skilimas

    Po Lefebvristų ekskomunikos įtampa nemažėja: Škotijoje bręsta naujas katalikų skilimas

    Po Vatikano sprendimo ekskomunikuoti Šv. Pijaus X kunigų brolijos (vadinamų lefebvristais) vadovybę dėl be popiežiaus mandato įšventintų vyskupų, judėjimas viešai sureagavo į popiežiaus Leono XIV raginimus. Bendruomenės generalinis vyresnysis kunigas Davide Pagliarani laiške Šventajam Sostui pareiškė, kad bausmę laiko nepagrįsta ir neteisėta, o konfliktą vadino smūgiu jų ryšiui su Romos Bažnyčia.

    Lefebvristų pozicija iš esmės remiasi atviru nepritarimu Vatikano II Susirinkimo reformoms ir siekiu išlaikyti iki reformų buvusią liturginę bei doktrinę kryptį. Brolija tvirtina, kad vyskupų įšventinimas buvo būtinas dėl esą senstančių hierarchų ir poreikio užsitikrinti, jog ateityje bus kam šventinti kunigus.

    „Mes prašėme duonos, o gavome akmenį“, – laiške popiežiui Leonui XIV rašė kunigas Davide Pagliarani.

    Vis dėlto net ir aštrioje kritikoje judėjimas paliko erdvės dialogui. Laiške pabrėžiama, kad jie vis dar siekia būti laikomi ištikimais Romos Bažnyčios sūnumis, o ankstesnė patirtis rodo, kad santykiai gali keistis: 2009 metais popiežius Benediktas XVI panaikino 1988 metais Jono Pauliaus II įvestą ekskomuniką, kuri buvo paskelbta po vyskupų konsekracijų be popiežiaus leidimo.

    Į situaciją sureagavo ir Romos vyskupijos generalinis vikaras kardinolas Baldassare Reina, pabrėžęs, kad Bažnyčia per du tūkstančius metų išgyveno ir gilesnių sukrėtimų. Jo vertinimu, dabartinė krizė yra signalas parapijoms aktyviau dirbti su šeimomis ir jaunimu, kad tikintieji nebūtų įtraukiami į radikalų tradicionalistinį posūkį.

    Naujas konfliktas Škotijoje

    Kol lefebvristų ir Vatikano konfliktas kelia aistras tarptautinėje katalikų bendruomenėje, Škotijoje bręsta dar vienas galimas skilimas. Transalpiniais redemptoristais vadinama bendruomenė, oficialiai žinoma kaip Švenčiausiojo Atpirkėjo Sūnūs, paskelbė planus surengti vyskupo konsekraciją be popiežiaus mandato.

    Skelbiama, kad ceremonija numatyta liepos 25 dieną Papa Stronsay saloje, priklausančioje Orknio salynui. Bendruomenė yra susijusi su tradicionalistiniu judėjimu: ji kilo kaip atšaka, turėjusi istorinių sąsajų su arkivyskupo Marcelio Lefebvre’o aplinka, tačiau 2008 metais buvo sugrąžinta į visišką bendrystę su Katalikų Bažnyčia.

    Pasak pranešimų, bendruomenės vadovas monsinjoras Pierre Roy patvirtino ketinantis konsekruoti kunigą Michaelą Mary be apaštalinio mandato, o Romos poziciją apibūdino itin radikaliai, teigdamas, kad Šventasis Sostas esą yra „priešų“ rankose. Kanonų teisėje tokia konsekracija laikoma vienu rimčiausių nepaklusnumo veiksmų, paprastai užtraukianti griežtas bažnytines sankcijas.

    Vietos Bažnyčios reakcija buvo greita. Aberdyno vyskupija išplatino įspėjimą tikintiesiems, akcentuodama, kad konsekracija be popiežiaus leidimo reikštų atvirą nepaklusnumą ir galėtų pastūmėti bendruomenę už kanoninės vienybės ribų.

    Pastarųjų metų kontekste ši istorija atsispiria į platesnę tendenciją: tradicijos ir modernizacijos įtampa katalikų pasaulyje dažnai persikelia iš teologinių debatų į praktinius sprendimus dėl liturgijos, autoriteto ir bausmių taikymo. Vatikanui tai tampa testu, kaip išlaikyti vienybę, kartu reaguojant į grupes, kurios kuria paralelines struktūras ir kvestionuoja popiežiaus įgaliojimus.

  • Pirmoji Komunija: kada vaikas gali būti nepriimtas ir kokius kriterijus numato kanonų teisė

    Ką sako kanonų teisė

    Pirmosios Komunijos tvarką Katalikų Bažnyčioje pirmiausia apibrėžia Kanonų teisės kodeksas, nustatantis bendruosius sakramentų teikimo principus. Greta jo daugelyje šalių galioja vyskupų konferencijų parengtos gairės, kurios detaliau nusako pasirengimo eigą ir atsakomybes.

    Pagrindinė taisyklė paprasta: pakrikštytas asmuo gali ir turėtų būti priimamas prie Komunijos, jeigu teisė to nedraudžia. Vaiko atveju realus vertinimas susijęs ne su „uždraudimu“, o su pasirengimu ir gebėjimu sąmoningai dalyvauti sakramente.

    „Kiekvienas pakrikštytas, jei tik teisė to nedraudžia, gali ir turi būti priimtas prie Komunijos“, – sakoma Kanonų teisės kodekse.

    Kada vaikas gali būti nepriimtas

    Pirmoji ir būtinoji sąlyga yra krikštas. Jei vaikas nepakrikštytas, Pirmoji Komunija negali vykti, kol nepriimamas krikšto sakramentas ir neįvykdomos su tuo susijusios pasirengimo sąlygos.

    Kita svarbi prielaida yra pakankamas supratimas pagal vaiko amžių ir brandą. Kunigas ar už pasirengimą atsakingi katechetai paprastai vertina, ar vaikas supranta esminę Eucharistijos prasmę, skiria sakramentą nuo įprasto duonos valgymo ir ar turi motyvaciją priimti Komuniją tikėjimo kontekste.

    Praktikoje dažniausiai kliūtimis tampa ne vien „žinių patikrinimas“, o nuoseklaus pasirengimo stoka. Jei vaikas sistemingai nelanko pasirengimo susitikimų, nelanko tikybos pamokų ar visiškai nedalyvauja liturginiame gyvenime, klebonas gali pagrįstai nukelti Pirmąją Komuniją, kol pasirengimas bus realiai užbaigtas.

    Dar viena sąlyga, kuri dažnai minima pasirengimo dokumentuose, yra pirmoji išpažintis. Daugelyje parapijų įprasta, kad prieš Pirmąją Komuniją vaikas pirmą kartą atlieka išpažintį, o pasirengimas apima elementarias žinias apie gėrį, blogį, sąžinę ir atgailą.

    Kas atsakingi už pasirengimą

    Kanonų teisė pabrėžia tėvų ir klebono atsakomybę: tėvai turi padėti vaikui pasirengti, o parapija organizuoja katechezę ir palydi šeimą. Tai reiškia, kad pasirengimas paprastai nelaikomas vien vaiko užduotimi ar vien mokyklos klausimu.

    Bažnyčios praktikoje akcentuojama, kad pasirengimas neturėtų apsiriboti vien maldų išmokimu. Didesnis dėmesys skiriamas tam, kad vaikas suprastų, kas yra Eucharistija, kodėl ji svarbi, kaip ji susijusi su tikėjimu ir kasdieniu gyvenimu.

    Šiuolaikinėje pastoracijoje vis dažniau pabrėžiama ir suaugusiųjų įtrauktis. Parapijos organizuoja tėvų susitikimus, pokalbius, kartais ir praktinius užsiėmimus, nes nuo šeimos dalyvavimo dažnai priklauso, ar vaiko pasirengimas bus nuoseklus.

    Amžius, parapijos pasirinkimas ir išimtys

    Dažniausiai Pirmoji Komunija siejama su pradinės mokyklos pabaiga, kai vaikai pasiekia amžių, leidžiantį sąmoningai dalyvauti sakramente. Kartu kai kur taikoma vadinamoji ankstyvoji Komunija, kai, įvertinus vaiko brandą, pasirengimas vyksta individualiai.

    Įprasta, kad vaikas Pirmąją Komuniją priima savo gyvenamosios vietos parapijoje, tačiau dėl pagrįstų priežasčių tai gali vykti ir kitur. Tokiais atvejais paprastai reikalingas suderinimas tarp parapijų ir patvirtinimas, kad vaikas pasirengimą atliko tinkamai.

    Išimtis numatoma ypatingomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, kilus mirties pavojui. Tokiais atvejais sakramentai gali būti teikiami lanksčiau, jei vaikas geba atskirti sakramento prasmę ir priimti Komuniją pagarbiai.