CP v2

Tag: Karotinoidai

  • Ne visas saldžiosios paprikos vienodai naudingos: dietologai įvardijo, kuri spalva geriausia

    Saldžiosios paprikos spalva dažnai siejama tik su skoniu, tačiau ji daug pasako ir apie maistinę vertę. Dietologai pabrėžia, kad paprikos nokimo stadija lemia, kiek joje susikaupia antioksidantų, vitaminų ir natūralių augalinių pigmentų.

    Žalioji paprika paprastai skinama dar nevisiškai prinokusi, todėl jos skonis ryškesnis, kartesnis, o cukraus joje mažiau. Ji išlieka geru vitamino C ir skaidulų šaltiniu, kurie siejami su imuninės sistemos, širdies ir žarnyno veiklos palaikymu.

    Vis dėlto, palyginti su vėliau sunokstančiomis spalvomis, žaliojoje paprikoje dažniausiai būna mažiau antioksidantų. Kita vertus, ji gali turėti daugiau liuteino ir zeaksantino, kurie siejami su regėjimo ir smegenų sveikatos apsauga.

    Geltona ir oranžinė

    Geltonos paprikos, bręsdamos ilgiau, įgauna saldesnį skonį ir paprastai sukaupia daugiau augalinių junginių. Jose aptinkamas kvercetinas, kuris moksliniuose tyrimuose siejamas su uždegiminių procesų mažinimu ir galimu teigiamu poveikiu fiziniam pajėgumui.

    Geltonose paprikose, kaip ir kitose, yra skaidulų bei vitamino C, o taip pat dažnai randama kalio ir vitamino K. Šios medžiagos svarbios normaliai širdies veiklai, kraujo krešėjimui, kaulų ir raumenų funkcijai.

    Oranžinės paprikos išsiskiria karotinoidais ir beta karotinu, kurį organizmas gali paversti vitaminu A. Vitaminas A siejamas su normalia rega, odos būkle ir imunine funkcija, todėl oranžinė paprika dažnai pristatoma kaip gera kasdienio raciono dalis.

    Kodėl raudona laikoma naudingiausia

    Raudona paprika yra labiausiai prinokusi, todėl dažniausiai turi didžiausią dalį naudingų junginių. Specialistai teigia, kad kuo ilgiau paprika bręsta nuo žalios iki raudonos, tuo daugiau joje susikaupia vitaminų ir antioksidantų.

    Raudonoji paprika ypač vertinama dėl didelio vitamino C kiekio, kuris prisideda prie normalios imuninės sistemos veiklos. Vitaminas C taip pat svarbus kolageno sintezei, žaizdų gijimui ir geležies pasisavinimui iš maisto.

    Be to, raudonoje paprikoje dažnai būna daugiau beta karotino ir likopeno, kurie priskiriami stipriems antioksidantams. Dėl ilgesnio sunokimo laiko raudona paprika paprastai būna ir saldesnė, tad ją lengviau įtraukti į kasdienius patiekalus.

    Nors raudona dažnai įvardijama kaip maistingiausias pasirinkimas, dietologai pabrėžia, kad visų spalvų paprikos turi savų privalumų. Praktinis patarimas paprastas: rinktis skirtingų spalvų paprikas ir taip praplėsti gaunamų maistinių medžiagų spektrą.

  • Kodėl flamingai rausvi dėl maisto ir ar įmanoma juos „nudažyti“ mėlynai: biologų paaiškinimas

    Flamingų plunksnų spalva tiesiogiai susijusi su tuo, ką jie lesa. Šie paukščiai minta dumbliais, sūryminių vėžiagyvių artemijų ir kitų smulkių vandenų organizmų gausa, o su maistu gauna karotinoidų – natūralių pigmentų, suteikiančių raudonus, oranžinius ir geltonus atspalvius.

    Karotinoidai paukščio organizme palaipsniui kaupiami ir per medžiagų apykaitą „perkeliauja“ į plunksnas, todėl jos iš pilkšvų jauniklių laikui bėgant ima rausvėti. Zoologai pabrėžia, kad tai nėra greitas procesas: ryškus atspalvis dažniausiai susiformuoja per kelerius metus.

    Flamingų spalva gali kisti net ir suaugus. Pavyzdžiui, per jauniklių maitinimo laikotarpį paukščiai kartais pašviesėja, nes dalis pigmentų ir energijos nukreipiama jauniklių auginimui, o ne plunksnų „palaikymui“.

    Nelaisvėje spalvą dažnai padeda išlaikyti subalansuotas racionas, pritaikytas flamingams. Zoologijos soduose į pašarus gali būti įmaišomi karotinoidai, kad plunksnos neprarastų būdingo atspalvio, ypač kai natūralaus maisto sudėtis skiriasi nuo laukinių buveinių.

    Vis dėlto idėja, kad flamingus būtų galima paversti mėlynais vien tik pakeitus jų maistą ar pridėjus dažiklių, biologų vertinama skeptiškai. Mėlyna spalva gamtoje dažnai atsiranda ne dėl pigmentų, o dėl plunksnų ar odos mikrostruktūrų, kurios šviesą laužia ir atspindi taip, kad matome mėlyną atspalvį.

    Jei į racioną būtų įmaišyti mėlyni dažikliai, tai nereiškia, kad jie „nusės“ plunksnose kaip karotinoidai. Organizmas tokias medžiagas paprastai suskaido ir pašalina, todėl vien tik mityba flamingams nesukurtų stabilios mėlynos spalvos, kokią matome pas kai kuriuos kitus paukščius.

    Trumpai tariant, flamingų rausvumas yra mitybos ir biochemijos rezultatas, o mėlynumas dažniausiai reikalautų visai kito mechanizmo, susijusio su plunksnų sandara. Dėl to „mėlynas flamingas“ išlieka labiau popkultūros fantazija nei reali, moksliškai pagrįsta galimybė.